2025-03-12 Nr. AB-4136-3-61-3-00848-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-80-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00848-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (A. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade (toliau – ir Konsulatas) 2023 m. sausio 19 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Tadžikistano Respublikos piliečiui A. R.“ Nr. 9 (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Konsulatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. prašymą dėl vizos išdavimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. Sprendimas nėra pagrįstas nei teisiniais argumentais, nei faktinėmis aplinkybėmis.

2.2. Pareiškėjas teikė prašymą dirbti suvirintoju, kadangi ši profesija įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Pagal ekonominės veiklos rūšis, pareiškėjui leidimas dirbti nėra reikalingas, todėl jam pateikus būtinus dokumentus – suvirintojo profesijos diplomą, nebuvo pagrindo atsisakyti išduoti vizą.

2.3. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vejusta“ įsipareigojo mokėti pareiškėjui 1 545 Eur (bruto) darbo užmokestį. Siekdama vystyti bei plėsti numatytus projektus įmonė siekė įdarbinti profesionalius darbuotojus, kurie jau turi tam tikrų specifinių žinių, geba atlikti darbus ne tik teoriniu, tačiau ir praktiniu lygmeniu. Tadžikistano Respublikoje yra registruota bei veikianti bendrovė LLC „Astel“. LLC „Astel“ dirba elektros ir ryšių statinių, įrangos statybos ir montavimo srityje, todėl į darbą kviečiami keletas buvusių įmonės darbuotojų (ir pareiškėjas), kadangi jų kvalifikacija ir darbo patirtis atitiko bendrovės veiklos specifiką. Pareiškėjas turėjo kelionių draudimo liudijimą, draudimo sutarties galiojimo terminas buvo numatytas nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2024 m. sausio 15 d. Nebuvo jokių abejonių dėl pareiškėjo atvykimo tikslo. Pareiškėjas pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad yra profesionalus darbuotojas, kuris atvyksta dirbti į Lietuvos Respubliką, pateikė draudimo dokumentus, o tai, kad buvo sudaryta darbo sutartis, įrodo, jog pareiškėjas turės reguliarių pajamų ir galės save išlaikyti bei taupyti, todėl pareiškėjui nesuprantama, kokių duomenų konsului trūko.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo teigimu, pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Konsulas, priimdamas Sprendimą dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.

5. Atsakovas paaiškino, kad konsulas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas priklauso socialinei grupei, kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką, nes Europos Sąjungos šalių ambasadose ir konsulatuose nagrinėjant pareiškėjų iš Tadžikistano Respublikos (toliau – ir Tadžikistanas), Uzbekistano Respublikos, Kirgizijos Respublikos pateiktus prašymus išduoti vizą yra nustatoma daug atvejų, kai pateikiama nepatikima, melaginga informacija, pateikiami galbūt padirbti ar suklastoti patvirtinamieji dokumentai, siekdamas įsitikinti pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir pareiškėjo pareiškimų tikrumu, nustatė, kad tuo pačiu metu kartu su pareiškėju Konsulatui prašymus dėl vizos išdavimo pateikė dar penki Tadžikistano piliečiai, o jų visų pateikti dokumentų paketai iš esmės yra identiški, t. y. šių užsieniečių pateikti dokumentai yra parengti pagal vieną šabloną: 1) visi pateikė tos pačios mokymo įstaigos išduotą dokumentą apie trumpalaikių kursų (penki iš šešių – elektriko, vienas – suvirintojo dujomis ir elektra) baigimą; 2) penkių iš jų dokumentas apie turimą kvalifikaciją išduotas tą pačią dieną; 3) visi pateikė to paties ankstesnio darbdavio pažymas apie darbą (įdarbinti panašiu metu) jo bendrovėje; 4) visi pateikė to paties banko panašaus laikotarpio banko operacijų pažymas, kuriose nurodomi pasikartojantys lėšų šaltiniai (fiziniai asmenys, dažnai tie patys šeši Tadžikistano piliečiai vieni kitiems), panašūs lėšų likučiai; 5) pateiktose darbo knygelėse nėra kitų įrašų, išskyrus darbą ankstesnio darbdavio bendrovėje. Šios aplinkybės konsului sukėlė abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumo ir sąžiningumo, todėl jis darė išvadą, jog bandoma formaliai atitikti atvykimo į Lietuvą, o faktiškai į Šengeno valstybių zoną, sąlygas.

6. Konsulas nustatė, kad, nors pareiškėjas prašyme išduoti vizą deklaravo, jog kelionės ir pragyvenimo išlaidas buvimo metu padengs pats pareiškėjas grynais pinigais, tačiau iš pareiškėjo pateikto Rusijos Federacijos banko sąskaitos išrašo matyti, kad sąskaita atidaryta neseniai, visos lėšos įnešamos į sąskaitą iš neaiškių šaltinių (dažnai tie patys šeši Tadžikistano piliečiai perveda lėšas vienas kitam) arba grynaisiais pinigais. Banko pažymoje – išraše vidutinis dienos likutis per visą laikotarpį nurodytas apie 117,33 Eur, o tik pažymos – išrašo išdavimo dieną sąskaitos likutis buvo apie 1 136,73 Eur, todėl spręstina, kad bandoma tik formaliai atitikti atvykimo sąlygas. Be to, atsižvelgiant į Europos Sąjungos taikomas Rusijos Federacijai ribojančias priemones, pareiškėjas Lietuvoje ir kitose Šengeno zonos valstybėse negalės pasinaudoti turima banko kortele. Taigi kyla abejonių dėl užsieniečio turimų pajamų stabilumo ir lėšų kilmės, nes neįmanoma patikrinti ir įsitikinti turimų piniginių lėšų kilme.

7. Atsakovas taip pat nurodė, kad dėl pareiškėjo kilo įtarimų, jog jis yra pažeidęs trečiosios valstybės – Rusijos Federacijos, teisės aktus, reglamentuojančius užsienio piliečių teisinę padėtį šioje valstybėje. Kelionės dokumento kopija ir sienos kirtimo spaudų duomenys rodo, kad pareiškėjas Rusijos Federacijos teritorijoje (iš esmės) be pertraukos buvo, pvz., nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. (151 dieną), nuo 2019 m. balandžio 9 d. iki 2019 m. rugsėjo 22 d. (167 dienas). Vadovaujantis Rusijos Federacijos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 5 straipsnio nuostata, užsienio piliečio, atvykusio į Rusijos Federaciją, atveju, kai nereikalaujama gauti vizą, laikino buvimo Rusijos Federacijoje laikotarpis negali viršyti 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

8. Konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes dėl nurodytų aplinkybių konsului kilo pagrįstų abejonių dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo – dirbti Lietuvoje, todėl neatmestina prielaida, kad pareiškėjas, prisidengdamas darbu Lietuvoje, siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais, nes pareiškėjas nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taigi pateikta informacija dėl vykimo į Lietuvą tikslo (darbo Lietuvoje) ir buvimo sąlygų (reikiamų lėšų turėjimo) nėra patikima, vadinasi jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

9. Atsakovo teigimu, pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka pareiškėjui, tai pareiškėjas, norėdamas gauti vizą vykti į Lietuvą dirbti, elgdamasi rūpestingai ir atidžiai, turėjo domėtis savo darbo sąlygomis, gyvenamąja vieta ir pateikti išsamius paaiškinimus konsului pastarajam aiškinantis pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

11.1. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: dabartinė profesinė veikla – suvirintojas (19 punktas); darbdavys – UAB „Vejusta“ (20 punktas), pagrindinis kelionės tikslas – darbas (21 punktas); numatomas atvykimas į Lietuvą – 2023 m. sausio 16 d. (29 punktas), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2024 m. sausio 15 d. (30 punktas); kviečianti įmonė – UAB „Vejusta“, Vilnius, Akademijos 7 (32 punktas); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia – pats pareiškėjas ir UAB „Vejusta“, pragyvenimo lėšos: grynieji pinigai, iš anksto apmokėtas apgyvendinimas, iš anksto apmokėtas transportas (33 punktas).

11.2. Byloje pateikta 2022 m. birželio 2 d. darbo sutartis, pareiškėjo sudaryta su UAB „Vejusta“, pagal kurią pareiškėjas terminuotai, iki 2023 m. gegužės 18 d. yra priimtas dirbti suvirintoju, mokant jam 1 600 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

11.3. Sprendime nurodyta, kad atsisakyta pareiškėjui išduoti Nacionalinę vizą, nes: jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, kyla abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumo ir sąžiningumo (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas); spręstina, kad pareiškėjas nepateikia įrodymų, jog turi pakankamai pragyvenimo lėšų grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

12. Teismas nurodė iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatęs, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjami Tadžikistano Respublikos piliečių skundai dėl konsulato priimtų sprendimų panaikinimo (administracinė byla Nr.: eI2-4054-331/2023, eI2-4055-561/2023, eI2-4057-595/2023). Teismo vertinimu, visose bylose asmenys pateikė tuos pačius dokumentus: ketino įsidarbinti UAB „Vejusta“; prieš tai dirbo „Astel“; sutampa mokymosi įstaiga; iš banko sąskaitos išrašų matyti, kad asmenys savo turimas lėšas suformuodavo tarpusavio pervedimų pagrindu.

13. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad konsulas pagrįstai sprendė, jog prašymo nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visuma leidžia abejoti pareiškėjo deklaruojamo tikslo realumu. Iš pateiktų Rusijos Federacijos banko sąskaitų išrašų nustatyta, kad lėšos pervedamos tarp tų pačių fizinių asmenų, įnešant grynuosius pinigus, o tai sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo deklaruojamų turimų lėšų realumu, nes nėra aišku, ar tai yra pareiškėjui priklausančios lėšos, ar pavedimai yra atliekami tik tam, kad dirbtinai sukurtų turimų lėšų įspūdį.

14. Teismas konstatavo, jog nepakanka vien formaliai pateikti dokumentus dėl nacionalinės vizos gavimo, kadangi konsulas turi įsitikinti jų autentiškumu bei tikruoju asmens siekiu atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas sprendė, kad, konsulas, vertindamas nustatytų aplinkybių visumą, taip pat ir šalies, iš kurios atvyko pareiškėjas, kontekstą, pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja pagrindai atsisakyti išduoti vizą.

15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 87 nuostatos ir 10 priedo galiojimo pažymėjęs, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 19 d. sprendimo oficialus paskelbimas atidėtas 2023 m. liepos 19 d., todėl Aprašo 87 nuostata ir 10 priedas bylos nagrinėjimo metu galiojo. Kita vertus, teismas sutiko su atsakovu, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog antrojo skyriaus nuostatos, kuriame yra 10 straipsnis, viešojo administravimo subjektams, atliekantiems funkcijas ir pagal Europos Sąjungos teisės aktus taikomos tiek, kiek jų veiklos priimant administracinius sprendimus, teikiant administracines paslaugas, priimant ir nagrinėjat prašymus ar skundus nenustato, be kita ko Europos Sąjungos teisės aktai.

16. Teismas nurodė, kad 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 810/2009, nustatančiame Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) nustatytos procedūros ir sąlygos, taikomos išduodant vizas, taip pat įtvirtintos konsulų teisės ir pareigos. Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, apie sprendimą dėl atsisakymo ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant VI priede nustatytą standartinę formą valstybės narės, kuri priėmė galutinį sprendimą dėl prašymo, kalba ir kita Sąjungos institucijų oficialiąja kalba. Nagrinėjamu atveju Aprašo 10 priedo atsisakymo išduoti nacionalinę vizą forma iš esmės yra tapati Vizų kodekso VI priedo formai. Taigi, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju konsulas laikėsi nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, apie priimtą sprendimą buvo pranešta nustatyta forma.

17. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad norminėje byloje LVAT nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio reikalavimus pažeidžia standartinės formos sprendimo pateikimas be motyvų, o nagrinėjamu atveju ginčijamas „Sprendimas dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą D“ (DOK-14286) susideda iš dviejų dalių: dalies, kurioje nurodyti atsisakymo pagrindai (standartinė forma) ir dalies, kurioje, nurodomi sprendimo motyvai, juos grindžiant nustatytomis aplinkybėmis. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčijamame Sprendime yra nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis sprendimo pagrindas, t. y. išsamiai aprašytos nustatytos aplinkybės, nurodytas teisinis reguliavimas, bei įvertinta individuali pareiškėjo situacija, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas nėra motyvuotas.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais:

19.1. Vienoje iš teismo nurodytų administracinių bylų (Nr. eI2-4055-561/2023) 2023 m. birželio 1 d. buvo priimtas sprendimas, kuriuo skundas buvo patenkintas.

19.2. Pareiškėjo vertinimu, teismas visiškai nenagrinėjo skundo ir vadovavosi abejonėmis, sprendime nepasisakyta nei dėl vieno pareiškėjo argumento.

19.3. Ginčijamas atsakovo Sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų.

19.4. Teismas, pritardamas atsakovo abejonėms, net nenurodė, kokiais duomenimis vadovaujasi, kokie ir kokių užsieniečių dokumentai buvo vertinami kaip panašūs. Pareiškėjas pats nurodė, kad dirbo su kitais užsieniečiai Astel įmonėje ir būtent dėl to jie buvo pakviesti dirbti UAB „Vejusta“, todėl nesuprantama, kokias abejones sukėlė buvęs darbdavys. Taip pat neaišku, kokias abejones teismui sukėlė bankiniai pavedimai ir kokie konkrečiai bankiniai pavedimai. Nors pareiškėjas prašė teismo išreikalauti iš atsakovo visą pareiškėjo prašymo nagrinėjimo medžiagą, teismas šio prašymo net nesvarstė. Atsakovas paprasčiausiai diskriminuoja Tadžikistano Respublikos piliečius, o teismas tokią išankstinę atsakovo nuomonę patvirtina, nors byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodytas abejones.

19.5. Teismas nesivadovavo pareiškėjo skunde nurodyta LVAT praktika, be kita ko, suformuota 2022 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022, nukrypo nuo 2023 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023 suformuotos praktikos.

19.6. Atsakovo Sprendime nurodoma, kad dokumentai, kuriuos pareiškėjas pateikė, kelia abejones, tačiau nėra konkrečiai nurodoma, kodėl dokumentai sukėlė abejones, nenustatyta, kad jie būtų netikri, visi dokumentai buvo patvirtinti, todėl nėra jokių abejones patvirtinančių įrodymų ar pagrįstų prielaidų. Neturint konkrečių duomenų, nebuvo pagrindo vertinti, kad egzistavo Vizų kodekso sąlygos, kurios leistų atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą.

19.7. Pareiškėjas pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad yra profesionalus darbuotojas, kuris atvyksta dirbti į Lietuvą, taip pat pateikė dokumentus, kad buvo sudaryta darbo sutartis, todėl nepagrįsta atsakovo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad nėra aiškus pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslas.

19.8. Nagrinėjamu atveju nėra žinoma, kokius dokumentus atsakovas laiko neatitinkančiais tikrovės ar suklastotais Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

19.9. Jokiais argumentais nėra pagrįsta išvada apie pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų ir pažymi, jog teismų informacinės sistemos Liteko pagalba teismas tyrė konsulo sprendime nurodytus argumentus, įvertino, kad tuo pat metu prašymus dėl vizos gavimo pateikė dar penki Tadžikistano piliečiai, o jų pateikti dokumentai yra identiški. Teismas pagrįstai sprendė, kad nepakanka vien formaliai pateikti dokumentus dėl nacionalinės vizos gavimo, kadangi konsulas turi įsitikinti dėl dokumentų autentiškumo ir tikrojo asmens tikslo atvykti į Lietuvą ir būti joje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Sprendimas yra tinkamai motyvuotas.

22. Atsakovas pažymi, kad Vizų kodekse daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulai įpareigoti įvertinti galimos migracijos pavojų, atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Atsakovas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2023 m. gruodžio 19 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-84/12 Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką pateiktais išaiškinimais, kad kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalyje, 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų nuostatų taikymu ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar yra pagrindas atsisakyti išduoti vizą prašymą pateikusiam asmeniui. Atsakovo teigimu, Europos Sąjungos teisė numato ribotą teisminę kontrolę, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį. Teisminė kontrolė turi apimti tik patikrinimą, ar nepadaryta akivaizdžių klaidų (Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo byloje Fathimian (C-544, EU:C:2017:255, 46 p.).

23. Atsakovo teigimu, bylos medžiaga patvirtina, kad konsului kilo pagrįstų abejonių dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo, nes pareiškėjas nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos laikotarpio.

24. Atsakovo vertinimu, LVAT 2023 m. kovo 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023, kuriuo apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi, nepagrįstai nevertino ir netaikė specialiųjų įstatymų (Vizų kodekso, Konsulinio statuto ir kt.), todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies kartu su VI priedu taikymo. Atsakovas teigia, kad teismo šioje byloje ginčijamas teismo sprendimas atitinka LVAT išaiškinimus, pateiktus 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014, kur pažymėta, kad sprendimas neišduoti vizos turi būti pagrįstas, tačiau atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį asmuo apie tai informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, taip pat praktiką, suformuotą 2014 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-184/2014 ir kitose bylose, kur išaiškinta, kad vien pareiškėjo dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertintos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme nurodytus duomenis.

25. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime pateiktu išaiškinimu, kadangi teismas šioje byloje netyrė ir nepasisakė dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies normos ir Vizų kodekso VI priede nustatytos standartizuotos sprendimo formos neatitikimo VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktams. Be to, minėtas LVAT sprendimas prašymo nagrinėjimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo oficialiai paskelbtas teisės aktų registre.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

26. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

27. Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką analogiškoje byloje (LVAT 2025 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025).

28. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

29. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

30. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

31. Ginčijamas individualus teisės taikymo aktas šioje byloje ir administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 priimti identiškose faktinėse bei teisinėse situacijose, taigi teismų procesiniai sprendimai šiose bylose teisės aiškinimo ir taikymo aspektu privalo būti analogiški.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta, kad institucijos sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą turi būti nurodyti tokį sprendimą lėmę argumentai ar motyvai. Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, kuriame nenurodomi išsamūs tokį sprendimą lėmę argumentai ar motyvai, laikomas neatitinkančiu imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-182-602/2022; išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-211-525/2024; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-559-968/2024 ir kt.).

33. ESTT 2020 m. lapkričio 24 d. sprendime byloje R. N. N. S., C‑225/19, C‑226/19, EU:C:2020:951, nurodyta, kad „net jei priežastys, atitinkančios šeštąjį standartinės formos langelį, yra iš anksto nustatytos, kompetentinga nacionalinė valdžios institucija, taikydama Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje numatytą atsisakymo pagrindą, standartinės formos skirsnyje „Pastabos“ turi nurodyti valstybę narę ar valstybes nares, pareiškusias prieštaravimą vizos išdavimui, ir konkretų šiuo prieštaravimu grindžiamą atsisakymo pagrindą, prireikus kartu išdėstydama to prieštaravimo priežasčių esmę“ (46 p.). Dėl teisminės kontrolės apimties, nagrinėjant Vizų kodekso 32 straipsnio 3 dalyje numatytą skundą, ESTT pažymėjo, kad „valstybėms narėms vykdant pareigą užtikrinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnį, dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą reikalaujama, kad šio sprendimo teisminė kontrolė nebūtų apribota formaliu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų nagrinėjimu. Taigi ši kontrolė turi apimti ir minėto sprendimo teisėtumą, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, kuriomis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija jį pagrindė“ (48 punktas).

34. Sprendime nurodyta, kad atsisakyta pareiškėjui išduoti Nacionalinę vizą, nes: jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, kyla abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumo ir sąžiningumo (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktas); spręstina, kad pareiškėjas nepateikia įrodymų, jog turi pakankamai pragyvenimo lėšų grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

35. Ginčijamą Sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą D (DOK-14286) sudaro dvi dalys: dalis, kurioje nurodyti atsisakymo pagrindai (standartinė forma), ir dalis, kurioje, nurodomi sprendimo motyvai, juos grindžiant nustatytomis aplinkybėmis. Taigi, ginčijamame Sprendime yra nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis sprendimo pagrindai: išsamiai aprašytos nustatytos aplinkybės, nurodytas teisinis reguliavimas bei įvertinta individuali pareiškėjo situacija, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas.

36. Motyvuotame sprendime atsakovas nurodė šias atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui aplinkybes: tuo pačiu metu kaip ir pareiškėjas dar penki Tadžikistano Respublikos piliečiai pateikė Konsulatui prašymus dėl vizos, o jų pateikti dokumentų paketai iš esmės buvo identiški; įvertinus pareiškėjo banko pažymos duomenis, vertinta, kad bandoma tik formaliai atitikti atvykimo sąlygas; kilo įtarimų, kad pareiškėjas yra pažeidęs Rusijos Federacijos teisės aktus, reglamentuojančius užsieniečio teisinę padėtį šioje valstybėje. Sprendime su motyvais Konsulatas taip pat nurodė pagrįstas abejones keliančias aplinkybes dėl įrašų darbo knygelėje apie pareiškėjo darbą.

37. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo Sprendime išdėstytus argumentus, pripažįsta, kad jų įvertinimas administracinės procedūros metu atitinka visus Įstatymų keliamus reikalavimus – įvertintas reikšmingų aplinkybių visetas, faktinės aplinkybės kėlė akivaizdžių abejonių jų atitikimu tikrovei, tai aptarta ir argumentuota Sprendime. Pažymėtina, kad ne formalus dokumentų atitikimas reikalavimams, o turiningojo pateiktų duomenų įvertinimo pagrindu padarytos išvados lemia sprendimą dėl vizos išdavimo. Šiuo atveju objektyviai pagrįstos abejonės pareiškėjo pateiktų duomenų atitiktimi tikrajai reikalų padėčiai buvo pagrindas priimti skundžiamą sprendimą.

38. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

39. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

40. Kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys