2016-10-24 Nr. AB-20123-3-61-3-04453-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1790-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04453-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. Z. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 12-01-1670 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Pareiškėja paaiškino, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) ir sumažinta, todėl prašė priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjos teigimu, pensijų mažinimas nepagrįstai buvo pratęstas, pažeidžiant pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjai valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Teismas rėmėsi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama taikant tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, todėl jį atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo panaikinti Ministerijos 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 12-01-1670, teismas nurodė, kad Ministerija skundžiamu sprendimu, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nusprendė pareiškėjos prašymo netenkinti. Teismas konstatavo, kad šis Ministerijos sprendimas iš esmės pagrįstas ir teisėtas. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu buvo teisėtas, todėl konstatavo, kad analogiška Ministerijos išvada yra pagrįsta ir teisėta. Kadangi pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą Ministerijos 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą teismas nenustatė, todėl pareiškėjos skundą ir šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja L. Z. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma. Pareiškėja pažymi, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimą pratęsiant 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pensija pareiškėjai šiuo pagrindu nebemažinama. Atsakovai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą ir daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pensija pareiškėjai Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu buvo mažinama pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjai L. Z. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjos pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Atitinkamai pareiškėjai L. Z. valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (be kita ko, dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl šiam ginčui aktualaus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012 ir 2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakant dėl pareiškėjos argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jos teises, t. y. diskriminuoja pareiškėją kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti, be kita ko, nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, be kita ko, gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, be kita ko, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (be kita ko, senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjos, nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Pažymėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai L. Z. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a

Pareiškėjos L. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas