2018-10-25 Nr. AB-19165-3-64-3-02077-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1695-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02077-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriui, S. R., B. V., E. K., D. G. (buv. P.), A. K., R. B., L. K., D. O. Š. ir R. P. dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą pakartotiniam prašymui ir dokumentams, įrodantiems giminystės ryšius, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio T. Č. nuosavybės teise turėtą 18,96 ha žemės sklypą Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini).

1.1. Pareiškėja paaiškino, jog 1992–1993 m. kreipėsi į Pakruojo rajono Lygumų apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti natūra jos senelio T. Č. 18,96 ha žemės, buvusios iki 1940 m. liepos 22 d. pagal tuometinį administracinį-teritorinį suskirstymą Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini) (šiuo metu Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini)). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė motinos gimimo archyvinę pažymą, santuokos ir mirties liudijimų dokumentus, savo gimimo liudijimą. Šie dokumentai buvo priimti. Tik 2016 m. sužinojo, kad jos pateikti dokumentai prarasti. Tai patvirtino Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2016 m. vasario 11 d. raštu Nr. 1SS-419-(7.5), kuriame nurodė, kad pareiškėjos prašymas buvo įregistruotas Nr. 1759 suteikiant bylos Nr. 1779, pareiškėja turi kreiptis iš naujo teismine tvarka atsinaujinusi terminus nuosavybės teisėms atkurti. Taigi pareiškėja į teismą priversta kreiptis dėl valstybės pareigūnų aplaidumo praradus pareiškėjos jiems pateiktus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę.

2. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnybos Pakruojo skyrius atsiliepime į pareiškėjos prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėja neprašo atnaujinti termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti bei atnaujinti termino pateikti skundą dėl Šiaulių apskrities viršininko priimtų sprendimų, jei mano, kad jie pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus.

2.2. Pažymėjo, jog pareiškėja prašymą Pakruojo rajono Lygumų agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko T. Č. turėtą žemę pateikė, tačiau kitų dokumentų, reikalingų nuosavybės teisėms atkurti (nuosavybės teisę patvirtinančių ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančių dokumentų), nustatytais terminais nepateikė. Todėl ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra dėl pareiškėjos negalėjo būti pradėta, o nuosavybės teisės į visą buvusio savininko T. Č. turėtą 18,96 ha žemės plotą atkurtos kitiems asmenims pagal nustatytais terminais pateiktus prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus į nuosavybės teise buvusio savininko T. Č. iki nacionalizacijos valdytą pagal dabartinį teritorinį-administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajone esančią žemę (Šiaulių apskrities 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 65-7790 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui B. V.“ grąžinant natūra 2,84 ha žemės (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajone; Šiaulių apskrities 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 65-7791 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) J. V.“ grąžinant natūra 2,84 ha žemės (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajone; Šiaulių apskrities 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 65-7792 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) A. K.“ grąžinant natūra 1,90 ha žemės (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajone; Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 65-4792 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) O. K.“ atkurtos nuosavybės teisės į 9,48 ha žemės kompensuojant mišku. J. R. nuosavybės teises į 1,9 ha žemės atkūrimą 1994 m. gruodžio 13 d. sutartimi perleido savo sūnui S. R., kuriam parengta Šiaulių apskrities 1998 m. lapkričio 16 d. išvada Nr. 65-504 dėl žemės, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Radviliškio rajone). Priėmus šiuos administracinius aktus nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo užbaigtas. Minėti sprendimai nėra nuginčyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnyje nustatyta tvarka.

2.3. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjos nurodyta priežastis, dėl kurios buvo praleistas prašomas atnaujinti terminas, t. y. valstybės pareigūnų aplaidumas praradus jiems pateiktus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos senelio T. Č. žemę, susijusi tik su pačios pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, papildomai aiškintis ar nesiaiškinti, ar vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas į (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajone esantį žemės sklypą nuo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko T. Č. turėtą žemę pateikimo Pakruojo rajono Lygumų agrarinės reformos tarnybai iki pat 2013–2014 m.). Pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi pasyviai – turėjo pakankamai ilgą įstatymų leidėjo nustatytą terminą, tačiau neišnaudojo visų galimybių, nebuvo pakankamai atidi ir nedėjo visų reikiamų pastangų, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jos teisės atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę. Ši aplinkybė (tai, jog kreipėsi 2015 m. ir sužinojo, kad jos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko T. Č. turėtą žemę prarastas) nelaikytina pagrindu konstatuoti, jog pareiškėja neturėjo galimybės plačiau pasidomėti apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-587/2011, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1290/2010, 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010). Ypatingasis dėmesys sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą turėtų būti atkreiptas į termino pasibaigimo momentą (2003 m. gruodžio 31 d.) ir laiką, kuomet pareiškėja kreipėsi į teismą, t. y. 2016 m. spalio 10 d. Taigi toks laiko tarpas (beveik 13 metų), kai pareiškėja iš esmės nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti, sudaro pagrindą pripažinti, kad ji nebuvo rūpestinga, aktyvi ir ne tik neįgyvendino savo subjektinių materialinių teisių laikydamasi įstatymo nustatytų terminų, tačiau taip pat ir per protingą terminą nepasinaudojo procesine teise kreiptis į teismą prašant atnaujinti praleistus terminus.

2.4. Pažymėjo, kad pareiškėja šiuo metu negali būti laikoma pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko T. Č. iki nacionalizacijos pagal dabartinį teritorinį-administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajone valdytą žemę (18,96 ha) dėl to, kad dėl jos nėra pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Pareiškėja būtų galėjusi iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti nuosavybės teises patvirtinančius ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus dėl buvusio savininko T. Č. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes yra jo vaikaitė, tačiau Pakruojo rajono Lygumų reformos tarnybai nebuvo pateikusi nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, todėl negalėjo būti pradėta nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra. Nemanytina, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija, atkurdama pretendentams nuosavybės teises 1998 m. lapkričio 16 d., 1996 m. sausio 22 d. sprendimais ir 1998 m. lapkričio 16 d. išvada, būtų pažeidusi pareiškėjos teises.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. G. (buv. P.) atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo terminas seniai pasibaigęs, o jai paveldėjus žemę, pareiškėja jokių pretenzijų nepareiškė.

4. Tretieji suinteresuoti asmenys R. B., L. K., D. O. Š. ir R. P. atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad yra J. V., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenusio Panevėžyje (duomenys neskelbtini), dukros. Tėvas atsiėmė žemę (data nežinoma) ir ją pardavė (data nežinoma). Trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvas mirė 2004 m. (duomenys neskelbtini), pagal paveldėjimą jokios žemės jos nepaveldėjo, todėl nepretenduoja į ją.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo B. V. atsiliepime į pareiškėjos prašymą nurodė, kad susikeitė 0,93 ha žemės plotu, kuris buvo (duomenys neskelbtini), su savo broliu Z. V., ir brolis parašė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui B. V. priklauso 1,91 ha žemė (duomenys neskelbtini). Šiuo metu žemė yra parduota seniai.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja nurodo, kad su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kreipėsi 1992 m. ir šią faktinę aplinkybę grindžia byloje turimu rašytiniu įrodymu – Pirminių prašymų dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo registracijos knygoje esančiu įrašu (b. l. 6) „1759“ ir „B. V.“. Tačiau pareiškėjos atstovo patikslintame prašyme klaidingai nurodoma, kad pareiškėjai buvo suteiktas bylos numeris „1779“. Pareiškėjos atstovo pateiktoje Pirminių prašymų dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo registracijos knygos kopijoje matyti dalis kito lapo, kuriame tęsiamas asmenų sąrašas, suteikiant numerį 1779 asmeniui, padavusiam prašymą po V. B.. Taip pat šioje registracijos knygoje iš karto po B. V. nurodomi pareiškėjos giminaičiai A. K., Z. V., J. R., J. V., B. V.. Teismas pažymėjo, kad iš A. K. prašymo matyti, jog ji prašymą atkurti Č. T. vardu turėtos 18,96 ha žemės plotą pateikė 1991 m. gruodžio 24 d. (b. l. 63). Nors pareiškėja teismo posėdyje galutinai patikslino, kad su prašymu kreipėsi 1992 m., iš turimų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėja kreipėsi į Lygumų apylinkės agrarinės reformos tarnybą ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 24 d.

8. Pareiškėja patikslintame prašyme ir teismo posėdyje teigia, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio žemę buvo pateikusi laiku, tačiau vėliau jis dingo, o apie tai, kad jos pateikto prašymo žemėtvarkos institucijose nėra, ji sužinojo jau po 2001 m. gruodžio 31 d. Teismui pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus 2015 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. 29SD-3324-(14.29.104) (b. l. 7), kuriame nurodoma, kad pareiškėjos prašymas grąžinti žemę bei giminystės ryšį įrodantys dokumentai tarp perduotų Pakruojo skyriui dokumentų iš buvusios Lygumų agrarinės reformos tarnybos nerasti. Pareiškėja iš esmės teigia, jog terminą prašymui ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti ji praleido dėl to, kad buvo įsitikinusi, jog tokį prašymą pateikė ir jį kompetentingos institucijos turėjo arba privalėjo turėti.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teisę savo vardu pretenduoti atkurti nuosavybės teises į byloje aptariamą žemę įgijo tik 1992 m. sausio 14 d. pakeitus Lietuvos Respublikos įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atstatymo įstatymas; 2 str. 1 d. 2 p.), pastaroji Atstatymo įstatymo redakcija įsigaliojo 1992 m. sausio 31 d. 1992 m. sausio 31 d. įsigaliojusios minėto įstatymo redakcijos 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui.

Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjos pirminis prašymas buvo užregistruotas ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 24 d. galiojant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio originaliai redakcijai, įsigaliojusiai nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir numačiusiai, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma:

1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje;

2) mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Minėtoji nuostata nenumatė teisės anūkams (savininko vaikų vaikams) galiojant originaliai įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio redakcijai (1991 m. rugpjūčio 1 d. – 1992 m. sausio 30 d.) kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises.

Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 4 punkte numatyta, kad jeigu nuosavybės teisė atstatoma savininko vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui, pridedami giminystę patvirtinantys dokumentai (tėvų gimimo liudijimų, prireikus – santuokos liudijimo, savininko mirties liudijimo nuorašai ir kt.).

Taigi ir iš Tvarkos nuostatų matyti, kad teisė kreiptis anūkams ginčui aktualiu laikotarpiu pirmojoje Tvarkos redakcijoje nebuvo numatyta. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-744/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime aprobuotuose Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose nurodoma, kad „įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria.“

10. Atsižvelgęs į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei byloje turimus rašytinius įrodymus ir pareiškėjos paaiškinimus, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog pateikusi prašymą (kaip matyti iš bylos medžiagos, 1991 m.) ji turėjo teisėtą lūkestį, kad šis prašymas bus nagrinėjamas. Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, kad pareiškėjai objektyvių kliūčių laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. (kuomet ji buvo įgijusi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio turėtą žemę) paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į savo mirusio senelio turėtą žemę nebuvo. Pareiškėja, pateikusi iki minėto termino prašymą ir dokumentus, papildomus dokumentus galėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, elgdamasi apdairiai, rūpestingai, turėjo galimybę įsitikinti, kokia jos pateikto pirminio prašymo nagrinėjimo eiga.

11. Teismas pažymėjo, jog nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo našta, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-767-858/2015). Pareiškėjos pateikti žodiniai paaiškinimai, kad jai teko bendrauti su specialistu K. K., jog nepavyko susitikti su jos pasakojimuose minima juriste, negali patvirtinti, kad pareiškėja iki 2015 m. būtų aktyviai domėjusis savo dar 1991 m. pateikto pirminio prašymo nagrinėjimo eiga. Jei toks faktas, kaip teigia pareiškėja, buvo, t. y. dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus (Lygumų agrarinės reformos tarnybos) darbuotojų kaltės dingo teisiškai reikšmingi dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentai, pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kad ji ėmėsi kokių nors teisinių veiksmų ir siekė šio fakto ištyrimo ir įvertinimo (rašė prašymus, skundus, kt.), kad galėtų pateikti teismui įrodymus dėl termino paduoti prašymą ir dokumentus praleidimo priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-113/2009, 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-188/2008). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje A146-233/2008 konstatuota, jog „pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja, būdama vidutinio amžiaus, sveika, turėjo realią galimybę domėtis dėl nuosavybės teisės atkūrimo į senelių turėtą žemę ir pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatytų terminų.“

12. Taigi teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su pačios pareiškėjos subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis, todėl pareiškėjos atstovo patikslintas prašymas atnaujinti terminą pateikti pakartotinį prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio T. Č. nuosavybės teise turėtą 18,96 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrityje ir dokumentus, įrodančius giminystės ryšį su T. Č., atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 13. Pareiškėja V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. spendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Su teismo dėstoma pozicija sprendime nesutiktina, nes savo teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio T. Č. turėtą žemę ir kitus reikalingus giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus pareiškėja įgyvendino, kaip bylos nagrinėjimo metu teisme nustatyta, dar 1991–1992 m., įstatymo nustatytais terminais. Teismui teiktame skunde pareiškėja yra išvardijusi kokius yra pateikusi agrarinės reformos tarnybai Lygumų seniūnijoje dokumentus – prašymą, motinos gimimo archyvinę pažymą, jos santuokos ir mirties liudijimų dokumentus, savo gimimo liudijimą. Visų pateiktų dokumentų išvardyti negali, nes neprisimena. Jokių papildomų nurodymų pateikti kitokių dokumentų nėra gavusi.

13.2. Tarnyba 2016 m. vasario 11 d. raštu Nr. 1SS-419-(7.5) nurodė, kad pareiškėjos prašymas ir byla su dokumentais buvo įregistruoti žurnale Nr. 1759, suteikiant bylos Nr. 1779. Rašte nurodoma, kad pareiškėja turi kreiptis iš naujo teismine tvarka atsinaujinusi terminus nuosavybės teisėms atkurti, todėl į teismą kreipėsi dėl termino pakartotiniam prašymui ir giminystės ryšius įrodantiems dokumentams pateikti.

13.3. Pareiškėja yra pasinaudojusi įstatymu suteikta teise pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti ir buvo pateikusi visus dokumentus, reikalingus nuosavybės teisėms atkurti bei įrodyti giminystės ryšius. Pareiškėjos veiksmuose nėra kaltės dėl suinteresuoto asmens NŽT Pakruojo skyriaus prarastų dokumentų.

13.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė byloje pareikšto reikalavimo esmę bei neteisingai aiškino pareiškėjos išreikštą subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimo faktą. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog tam, kad būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtina asmens, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, valia. Pareiškėja tokią valią išreiškė.

13.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjos skundo reikalavimų turinį, neišnagrinėjo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti ar paneigti jų pagrįstumą, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą. Teismas, priimdamas sprendimą dėl skundo, apsiribojo formaliu pareikštų reikalavimų vertinimu, ir nenagrinėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina iš esmės kitą reikalavimų turinį, negu nustatė teismas.

13.6. Teismas sprendė pareiškėjos prašymą taip, kaip lyg ji pirmą kartą būtų kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas nenagrinėjo byloje esančių dokumentų ir nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų, kad prašymas prarastas dėl suinteresuoto asmens kaltės, todėl nepagrįstai atmetė skundą.

13.7. Teismas nesiaiškino aplinkybių, kaip NŽT Pakruojo skyrius prarado pareiškėjos pateiktus dokumentus, nesiaiškino, ar tinkamai atliko savo funkcijas nuosavybės atkūrimo procese, nors pareiga rinkti įrodymus, patvirtinančius prašymo padavimo datą, nustatytina institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-260/2013).

13.8. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 1491 „Dėl piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos“ pareiškėjos prašymas turėjo būti išnagrinėtas per 30 dienų ir jai turėjo būti duotas atsakymas, dėl kurio būtų galėjusi paduoti skundą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjos manymu, netinkami valdžios institucijų veiksmai negali sukelti jai neigiamų pasekmių ir teisėtai įgytoms asmens teisėms.

13.9. Į pareiškėjos prašymą NŽT Pakruojo skyrius iki pat skundo teismui padavimo dienos nėra pateikęs atsisakymo atkurti jai nuosavybės teises, bei nenurodė, kad byloje yra pateikti trūkumų turintys dokumentai ir kaip reikėtų juos ištaisyti, atvirkščiai – iš atsakovo veiksmų pareiškėja tikėjosi, kad yra pretendentė atkurti nuosavybės teises.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

14.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, susijusią su terminų atnaujinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo teisiniais santykiais, tinkamai taikė tokio pobūdžio bylose nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko priėmė teisėtą, pagrįstą, motyvuotą ir teisingą sprendimą.

14.2. Pareiškėja nenurodė jokios svarbios priežasties, dėl kurios įstatymu nustatytas terminas turėtų būti atnaujintas. Nuo 1991 m. kai Lygumų agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvusio savininko T. Č. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą pagal dabartinį teritorinį-administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajone iki 2013-2014 m. ji apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo savo nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą.

14.3. Pareiškėja klaidina teismą, teigdama, kad savo teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio T. Č. turėtą žemę ir kitus reikalingus giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus įgyvendino, pateikusi juos agrarinės reformos tarnybai Lygumų seniūnijoje. Šis teiginys nėra paremtas įrodymais, o tik pareiškėjos pasvarstymais, be kita ko, jį paneigia ta aplinkybę, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra pareiškėjos atžvilgiu negalėjo būti pradėta, o nuosavybės teisės į visą buvusio savininko T. Č. turėtą 18,96 ha žemės plotą atkurtos kitiems asmenims, nes ji nepateikė kitų dokumentų, reikalingų nuosavybės teisėms atkurti (nuosavybės teisę patvirtinančių ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančių dokumentų) nustatytais terminais nepateikė.

14.4. Nepagrįstas pareiškėjos kaltinimas, kad iki pat skundo padavimo dienos suinteresuotas asmuo nėra pateikęs atsisakymo atkurti jai nuosavybės teises, bei nenurodė, kad byloje yra pateikti trūkumų turintys dokumentai. Pateikus prašymą, manytina, kad pareiškėjai buvo nurodyta, kokius dokumentus būtina pateikti, kad būtų pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Praėjus 24 metams po prašymo pateikimo pradėti domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu buvo subjektyvus pareiškėjos pasirinkimas. Taigi, kaip matyti, pareiškėja piktnaudžiauja savo teisėmis, apeliaciniame skunde nurodydama tikrovės neatitinkančius bei nepagrįstus teiginius ir taip klaidina teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą pakartotiniam prašymui ir dokumentams, įrodantiems giminystės ryšius, pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę.

16. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėja į Lygumų apylinkės agrarinės reformos tarnybą pirmą kartą kreipėsi ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 24 d., tačiau pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1992 m. sausio 30 d.) ji, kaip senelio anūkė, apskritai neturėjo teisės kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į senelio žemę, o įgijusi tokią teisę, iki 2001 m. gruodžio 31 d., kuomet galėjo paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, bei iki 2003 m. gruodžio 31 d., kuomet galėjo pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, ji to nepadarė, nors objektyvių kliūčių šiuo laikotarpiu tam nebuvo. Todėl, įvertinęs tai, bei tai, jog iki 2015 m., kai iš NŽT sužinojo, kad jos prašymas grąžinti žemę bei giminystės ryšį įrodantys dokumentai tarp perduotų Pakruojo skyriui dokumentų iš buvusios Lygumų agrarinės reformos tarnybos nerasti, pareiškėja aktyviai nesidomėjo savo dar 1991 m. pateikto pirminio prašymo nagrinėjimo eiga, o, teigdama, kad dėl NŽT Pakruojo skyriaus (Lygumų agrarinės reformos tarnybos) darbuotojų kaltės dingo teisiškai reikšmingi nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentai, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji ėmėsi kokių nors teisinių veiksmų ir siekė šio fakto ištyrimo ir įvertinimo (rašė prašymus, skundus, kt.), kad galėtų pateikti teismui įrodymus dėl termino paduoti prašymą ir dokumentus praleidimo priežasčių, teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su pačios pareiškėjos subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis, todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą pateikti pakartotinį prašymą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę ir dokumentus, įrodančius giminystės ryšį.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde, kaip ir prašyme pirmosios instancijos teismui, iš esmės teigia, kad savo teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę ir kitus reikalingus dokumentus įgyvendino dar 1991–1992 m. įstatymo nustatytais terminais, tačiau šiuos pateiktus dokumentus prarado valstybės institucijų tarnautojai, todėl ji dėl objektyvių priežasčių, o ne dėl savo kaltės, yra praleidusi terminą pateikti pakartotinį prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę ir kitus reikalingus dokumentus. Pareiškėjos teigimu, teismas į tai neatsižvelgė, netinkamai nustatė byloje pareikšto reikalavimo esmę (turinį), neišnagrinėjo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti ar paneigti jo pagrįstumą, t. y. kad prašymas ir dokumentai prarasti dėl suinteresuoto asmens kaltės, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

20. Pasisakydama dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, teisėjų kolegija pažymi, kad originalios redakcijos Atstatymo įstatymo (Nr. I-1454), kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojo iki 1997 m. liepos 9 d., 10 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad „šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) pateikia <…> iki 1991 m. gruodžio 31 d.“. Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 redakcija) buvo nustatyta, kad „piliečiai, praleidę šį terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus asmenis, neturinčius Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos dėl ištrėmimo ar įkalinimo už pasipriešinimą okupaciniams režimams“. Priimant Atstatymo įstatymo pakeitimus ir papildymus ši nuostata nesikeitė. Įstatyme nebuvo numatyta galimybė atnaujinti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminą. Taigi pirminiame Atstatymo įstatyme buvo nustatytas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą ir laiku nepadavę prašymų, netenka tokios teisės, išskyrus asmenis, neturinčius Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos dėl ištrėmimo ar įkalinimo už pasipriešinimą okupaciniams režimams.

21. Atstatymo įstatyme buvo nustatyta, kad kartu su prašymu pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys bei kiti įstatymo numatyti dokumentai. Nors įstatymo nenustatyta kitos (nei nurodyta) dokumentų pateikimo tvarkos, tačiau įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisė pratęsti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo laiką. Dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, pateikimo terminas buvo pratęstas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 590 iki 1992 m. kovo 31 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 171 – iki 1992 m. gruodžio 31 d. ir buvo kiekvienais metais pratęsiamas atitinkamai iki kitų metų gruodžio 31 d. (taip terminas buvo pratęsiamas iki 1997 m. gruodžio 31 d.).

22. Nagrinėjamu atveju, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir ginčo byloje dėl to nėra, pareiškėja į Lygumų apylinkės agrarinės reformos tarnybą pirmą kartą kreipėsi ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 24 d., t. y. nepraleidusi Atstatymo įstatyme tuo metu nustatyto prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) padavimo termino. Tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, dar nereiškia, kad pareiškėja tinkamai įgyvendino savo teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį senelio iki nacionalizacijos turėtą turtą atkūrimo. Tinkamam šios teisės įgyvendinimui yra svarbu, ar pareiškėjai, 1991 m. padavus minėtą prašymą, apskritai buvo atsiradusi subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą iki įstatymu nustatyto termino (t. y. 1991 m. gruodžio 31 d.) pabaigos.

23. 1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymo Nr. I-1454, įsigaliojusio 1991 m. rugpjūčio 1 d., 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje“. Pagal šią nuostatą, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai, kaip senelio anūkei, nebuvo atsiradusi subjektinė teisė į nuosavybės teisių į jos senelio iki nacionalizacijos turėtą turtą atkūrimą, t. y. pareiškėja neturėjo subjektiškumo šiuo aspektu. Tokiu būdu dėl šios priežasties nėra pagrindo ir vertinti, kad pareiškėja tinkamai ir laiku įgyvendino savo teisę iki 1991 m. gruodžio 31 d. paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį senelio iki nacionalizacijos turėtą turtą atkūrimo. Tokios praktikos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje: „Atstatymo įstatymo <...> terminas <...> (iki 1991-12-31) buvo adresuotas asmenims, nurodytiems šio įstatymo 2 straipsnyje. <...> asmenų (nepatenkančių į Atstatymo įstatymo 2 straipsnio nustatytų asmenų ratą) prašymai Atstatymo įstatymo taikymo prasme galėjo būti nenagrinėjami.“. Tai reiškia, kad asmenys, neatitinkantys Atstatymo įstatymo 2 straipsnio nustatytų kriterijų, nebuvo saistomi šio termino, t. y. Atstatymo įstatymo nuostatų taikymo prasme jų prašymų padavimo faktas bei jų padavimo laikas neturėjo teisinės reikšmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–98/2005). Todėl šiuo nagrinėjamu atveju ir termino praleidimo priežastys neturi teisinės reikšmės, juo labiau, kad, kaip minėta, pagal Atstatymo įstatymą terminas prašymui dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) paduoti (1991 m. gruodžio 31 d.) buvo naikinamasis ir negalėjo būti atnaujinamas.

24. Pareiškėjai teisė pretenduoti į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį senelio iki nacionalizacijos turėtą turtą atkūrimą atsirado, kai 1992 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-2200 (įsigaliojo 1992 m. sausio 17 d.) buvo pakeistas Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame buvo numatyta galimybė, mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teises į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atkurti jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.

25. 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359, įsigaliojusio 1997 m. liepos 9 d., 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininkui; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį“. Vėliau darytais Atkūrimo įstatymo pakeitimais buvo dar labiau išplėstas asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašas.

26. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsigaliojus 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtam Atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. IX-489, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.“. Šio straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad „Piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams“.

27. 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai; kad šių dokumentų pateikimo terminus nustato Vyriausybė. Vadovaudamasi šia įstatymo nuostata, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 14 nustatė dokumentų, patvirtinančių piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su išlikusio nekilnojamojo turto savininku, pateikimo terminą iki 1999 m. gegužės 1 d. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d., įsigaliojus 2001 m. rugpjūčio 3 d. Atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. IX-489, buvo nustatytas konkrečia kalendorine data apibrėžtas terminas, per kurį piliečiai galėjo pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, tokius dokumentus iki 2002 m. liepos 1 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Šis terminas buvo pratęstas 2002 m. spalio 15 d. Atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. IX-1139 iki 2003 m. liepos 1 d., o 2003 m. birželio 19 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. IX-1634 – iki 2003 m. gruodžio 31 d.

28. Taigi, įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tiek Atstatymo įstatyme nustatytais terminais, tiek nuo 1993 m. rugsėjo 10 d. iki Atstatymo įstatymo sustabdymo dienos, t. y. iki 1997 m. sausio 22 d., tiek nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą galėjo būti atkuriamos, tačiau jeigu jos nebuvo atkurtos kitiems asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir prašymus pateikusiems anksčiau (Atkūrimo įstatymo 10 str.). Tai reiškia, kad ir tiems asmenims, kurie nebuvo pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo Atstatymo įstatymo nustatytais terminais, nors tokią teisę turėjo, taip pat vėliau ir Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais, ir siekiantiems atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti (galėjo būti) atkuriamos tik tuo atveju, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą nėra atkurtos kitiems asmenims, turintiems (turėjusiems) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

29. Nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojus 2004 m. spalio 12 d. priimtam Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymui Nr. IX-2490, Atkūrimo įstatyme nustatyti tiek prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminai, tiek nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminai tapo atnaujinamaisiais, t. y. piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises ir / ar nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

30. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1149-552/2018). Taigi teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

31. Taigi pareiškėja, nepaisant to, kad 1991 m. pabaigoje buvo padavusi prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį senelio iki nacionalizacijos turėtą turtą atkūrimo, tačiau neturėjusi tam subjektiškumo, nuo 1992 m. sausio mėn. pabaigos iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo pateikti naują prašymą (o vėliausiai iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus), tuo metu jau turėdama teisę pretenduoti į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį senelio iki nacionalizacijos turėtą turtą atkūrimą, juo labiau, kad 1991 m. pabaigoje pateikti prašymas ir dokumentai neišliko. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tuo metu pareiškėja tokį prašymą ir reikiamus dokumentus teikė ar bent domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo jai procedūra iki pat 2015 m. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad iki 2015 m., kai iš NŽT sužinojo, kad jos prašymas grąžinti žemę bei giminystės ryšį įrodantys dokumentai tarp perduotų Pakruojo skyriui dokumentų iš buvusios Lygumų agrarinės reformos tarnybos nerasti, pareiškėja aktyviai nesidomėjo savo dar 1991 m. pateikto pirminio prašymo nagrinėjimo eiga.

32. Pagrindinė pareiškėjos nurodoma termino praleidimo priežastis – 1991 m. pateikti jos prašymas ir dokumentai buvo prarasti valstybės institucijų tarnautojų, todėl terminas praleistas ne dėl jos kaltės, šiuo atveju nereikšminga tam terminui, kuris prasidėjo nuo 1992 m. sausio mėn. pabaigos ir baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. (prašymui paduoti) arba vėliausiai 2003 m. gruodžio 31 d. (nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti), atnaujinti, kadangi per šį laiką pareiškėja apskritai nei prašymo, nei dokumentų kompetentingoms institucijoms nebuvo pateikusi. Todėl pirmosios instancijos teismas ir neturėjo pagrindo iš esmės vertinti, kaip teigia pareiškėja, to, kaip NŽT Pakruojo skyrius prarado pareiškėjos pateiktus dokumentus, ar tinkamai atliko savo funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pareiškėja pati savo teisės teikti prašymą bei reikiamus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti tinkamai ir laiku neįgyvendino, o NŽT ar kitoms institucijoms nekilo pareiga šią pareiškėjos teisę įgyvendinti už ją. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teigdama, kad dėl NŽT Pakruojo skyriaus (Lygumų agrarinės reformos tarnybos) darbuotojų kaltės dingo teisiškai reikšmingi nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentai, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji ėmėsi kokių nors teisinių veiksmų ir siekė šio fakto ištyrimo ir įvertinimo (rašė prašymus, skundus, kt.), kad galėtų pateikti teismui įrodymus dėl termino paduoti prašymą ir dokumentus praleidimo priežasčių. Taigi pareiškėja šiuo atveju pati elgėsi pasyviai, nebuvo aktyvi ir aktyviai neįgyvendino įstatyme jai nustatytų teisių.

33. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant ir taikant Atkūrimo įstatymo nuostatas, analogiškai, jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (pagal Atkūrimo įstatymą 2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013, 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1672-525/2017).

34. Pažymėtina ir tai, kad net šiuo metu ir siekdama įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybės teises į senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę, ji to negalėtų padaryti, kadangi nuosavybės teisės į visą pareiškėjos senelio (buvusio savininko T. Č.) turėtą 18,96 ha žemės plotą yra atkurtos kitiems asmenims pagal nustatytais terminais pateiktus prašymus atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1996 m. sausio 22 d., 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimais ir 1998 m. lapkričio 16 d. išvada) (Atkūrimo įstatymo 10 str.).

35. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su pačios pareiškėjos subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis, todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą pateikti pakartotinį prašymą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę ir dokumentus, įrodančius giminystės ryšius. Todėl pareiškėjos prašymas teisėtai ir pagrįstai atmestas.

36. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė