2021-05-12 Nr. AB-10207-3-65-3-00376-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1092-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00376-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.6.1.1; 18.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 23S-45-(14.23.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. R.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti NŽT, atstovaujamą Panevėžio skyriaus, iš naujo išnagrinėti A. R., mirusios (duomenys neskelbtini), prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkantį buvusių savininkų K. J., A. J., K. J. ir V. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjo motinai A. R. nuosavybės teisės atkurtos tik į 0,9825 ha miško, už jį atlyginant 2018 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. 23PAŽ1-17 „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ (toliau – ir 2018 m. spalio 8 d. pažyma) nurodyta 349 Eur suma, yra nepagrįstas. Sprendimas buvo priimtas, apsvarsčius jo motinos A. R. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. J., A. J., K. J. ir V. J. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,96 ha žemės ir 3,93 ha miško, esančius (duomenys neskelbtini). NŽT 2017 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. 23NPAŽ-3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (toliau – ir 2017 m. gegužės 15 d. pažyma) buvo konstatavusi, kad A. R. turi nuosavybės teisę į 3,93 ha miško. Pareiškėjas, kaip vienintelis A. R. sūnus ir jos turto paveldėtojas, nesutiko nei su plotu, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, nei su apskaičiuota šio turto verte, ir vertino, kad A. R. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į visą 6,89 ha plotą. Pareiškėjas tvirtino, kad NŽT disponavo A. R. 1999 m. liepos 19 d. pasirašytu pareiškimu, kuriame nurodyta, kad ji valstybės naudai atsisako 2,96 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), priklausiusios buvusiai savininkei A. J., o sau pasiliekanti 3,9 ha miško. Pareiškėjas nurodė, kad jo motina buvo mažaraštė ir nurodyto pareiškimo pasirašyti negalėjo, be to, vizualiai matyti, jog po šiuo pareiškimu esantis parašas visiškai nesutampa su A. R. parašu, esančiu 1997 m. sausio 6 d. prašyme dėl A. J. žemės grąžinimo nuosavybėn. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių 0,9825 ha miško plotas vertinamas tik 349 Eur.

3. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2017 m. gegužės 15 d. parengta pažyma dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurioje konstatuota, kad A. R. turi nuosavybės teisę į 3,93 ha miško, yra individualus teisės aktas, sukūręs pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės bus atkurtos į šioje pažymoje nurodytą miško plotą. Viešojo administravimo subjektas nebegali pakeisti savo valios ir iš naujo spręsti, kiek A. J. iki nacionalizacijos valdė žemės. Kadangi 2017 m. gegužės 15 d. pažyma nėra panaikinta, todėl nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos ir į 2,96 ha žemės plotą. Piniginė kompensacija už 0,9825 ha miško neatitinka šio turto rinkos vertės ir yra neadekvati suma, pareiškėjas norėjo, kad jam būtų perduotas lygiavertis žemės sklypas. Pareiškėjas teigė žinojęs apie motinos A. R. pageidavimą atkurti nuosavybės teises į A. J. turėtą žemę ir mišką, tačiau jo motina nėra kalbėjusi apie pageidavimą gauti kompensaciją už šį turtą. Pareiškėjas domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ėmė tik po motinos mirties, buvo pasirinkęs vietą, kurioje pageidauja gauti žemę, bet NŽT jo pageidavimo netenkino.

4. Pareiškėjas teismui pateikė 2020 m. sausio 6 d. parengtą rašytinį paaiškinimą, kuriuo atsižvelgęs į Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos rašysenos ekspertizės išvadą, patikslino skundo aplinkybes ir nurodė, kad jis nebepalaiko skundo argumentų, jog nuosavybės teisės A. R. turi būti atkurtos į visą buvusių savininkų valdytą 6,89 ha plotą. Pareiškėjas teigė, kad nuosavybės teisės jo motinai turėjo būti atkurtos į visą 3,93 ha ploto mišką, o ne tik į A. J. priklausiusią šio sklypo 0,9825 ha dalį. Pareiškėjas tokią poziciją grindė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalies aiškinimu ir faktu, kad daugiau įpėdinių į K. J., A. J., K. J. ir V. J. bendrai priklausiusį 3,93 ha mišką nėra. Pareiškėjas vertino, kad už išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė privalo atlyginti kitais būdais, pirmiausia, perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Panevėžio skyriaus, (toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka. A. R. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės A. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę tuometinės Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio žemėtvarkos skyriui Naujamiesčio seniūnijoje pateikė 1997 m. sausio 6 d. ir pageidavo žemę grąžinti nuosavybėn. A. R. 1999 m. liepos 19 d. pateikė dar vieną pareiškimą, kuriame nurodė, kad ji atsisako 2,96 ha buvusios žemės savininkės A.

J. iki nacionalizacijos turėtos žemės, o 3,9 ha miško pasilieka. A. R. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino, t. y. 2003 m. gruodžio 31 d., nepateikė dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšius su buvusia savininke A. J.. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1091-320/2015 atnaujino praleistą terminą giminystės ryšį su buvusia žemės savininke A. J. patvirtinantiems dokumentams pateikti, o Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-401-488/2017 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės savininkė A.

J. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui pateikus nustatytus dokumentus, buvo parengta 2017 m. gegužės 15 d. pažyma, kad A. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdė 6,89 ha žemės ir A. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,93 ha žemės. A. R. 1997 m. sausio 6 d. ir 1999 m. liepos 19 d. prašymuose nebuvo aiškiai nurodžiusi būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės A. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę, tačiau atsižvelgus į A. R. siųstus raštus, kuriais ji buvo kviečiama atvykti dėl žemės sklypo suprojektavimo, bei į tai, jog A.

R. prašymuose nėra aiškiai išreikšta valia gauti žemės sklypą kitoje vietoje arba už žemę gauti kompensaciją, buvo sprendžiama, kad A. R. pageidavo susigrąžinti žemę natūra. Atsižvelgus į turimus dokumentus bei valstybės įmonės Registrų centro duomenis, buvo nustatyta, jog iš buvusios žemės savininkės A. J. kartu su bendraturčiais iki nacionalizacijos valdytos 6,89 ha žemės ploto apie 5,4 ha žemės yra perduota kitiems asmenims jų nuosavybėn, o 1,5 ha žemės plotas, kaip valstybinės reikšmės miškas, Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 metų sprendimu perduotas valdyti patikėjimo teise Panevėžio miškų urėdijai.

Atsakovas teigė, kad visas buvusių žemės savininkų A. J., K. J., K. J. ir V. J. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdytas žemės ir miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių natūra nėra galimybių atkurti. A. R. pageidavo žemę (mišką) susigrąžinti natūra ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino savo valios nepakeitė, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo motinai nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais. 2017 m. gegužės 15 d. pažymos duomenys prieštaravo joje nurodytam žemės valdymą nuosavybės teise iki nacionalizacijos patvirtinančiam dokumentui – Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) 1937 metų planui, kurio eksplikacijoje nurodyta, jog A.

J. 6,89 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) valdė kartu su trimis bendraturčiais. Kadangi bendraturčių dalys bendrojoje nuosavybėje nenurodytos, todėl buvo padaryta išvada, kad A. J. priklausė tik 1/4 dalis bendrai valdyto sklypo. Nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, jog A. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises ne tik į A. J., bet ir į kitų žemės bendraturčių žemę. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 205) patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika (toliau – ir Metodika), kuri kaip kiti teisės aktai nenumato, kad už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginama pagal rinkos kainas.

7. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad teisės aktai leido A. R. atsisakyti žemės ir miško valstybės naudai. Pareiškėjas dalyvavo susirinkime, kuriame buvo svarstoma dėl išmokėtinos piniginės kompensacijos sumos dydžio, jam buvo išaiškintos visos teisės ir pareigos, suteikta informacija. Atsakovas patvirtino, kad kitų pretendentų, išskyrus A. R., siekiančių atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų A. J., K. J., K. J. ir V. J. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdytą žemę ir mišką, nėra. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog nuosavybės teisės A. R. gali būti atkuriamos tik į jai tenkančią A. J. valdytą miško dalį, 2017 m. gegužės 15 d. pažyma yra procedūrinis dokumentas, kuriame padarytos klaidos galėjo būti ištaisytos Sprendimo priėmimo metu.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. vasario 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. J. skundą.

9. Teismas iš NŽT Panevėžio skyriaus pateiktos A. J. nuosavybės teisių į žemę (Naujamiesčio seniūnija, (duomenys neskelbtini)) įrodančių dokumentų bylos Nr. 28a (toliau – ir Byla Nr. 28a) dokumentų ir kitų byloje esančių įrodymų nustatė, kad pareiškėjo motina A. R. tuometinei Naujamiesčio agrarinės reformos tarnybai 1997 m. sausio 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės A. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 6,89 ha žemę, iš kurios 3,93 ha sudarė miškas; prašyme nurodyta, jog A. R. prašo žemę grąžinti nuosavybėn. Byloje Nr. 28a esančio 1936 metais Žemės tvarkymo departamento matininko parengto Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemiais išskirstymo plano ir jo eksplikacijos duomenys patvirtino, kad iki nacionalizacijos nuosavybės teise 6,89 ha ploto žemės sklypą Nr. 2, kurio 3,93 ha sudarė miškas, nuosavybės teisėmis valdė A. J. kartu su kitais asmenimis – K. J., K. J. ir V. J.. Pareiškėjas 2015 m. kovo 24 d. kreipėsi į NŽT Panevėžio skyrių su prašymu pateikti informaciją apie A. R. prašymą atkurti nuosavybės teises. NŽT Panevėžio skyrius 2015 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 23SD-3063-(14.23.104.) pareiškėjui pateikė duomenis apie A. R. pareiškimus, susijusius su nuosavybės teisių į buvusios žemės savininkės A. J. valdytą žemę atkūrimu, nurodė, kad yra praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai, ir išaiškino, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 7 d. kreipėsi į NŽT Panevėžio skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į A. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą – mišką, esantį (duomenys neskelbtini). NŽT 2018 m. spalio 4 d. priėmė Sprendimą, kuriuo A. R., mirusiai (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,9825 ha miško, už ją išmokant kompensaciją pinigais (neindeksuota vertė – 349 Eur, indeksuota vertė – 558 Eur).

10. Teismas nurodė, kad Bylos Nr. 28a duomenys patvirtina, jog pretendentė A. R. 1999 m. liepos 19 d. parengė Panevėžio rajono Naujamiesčio seniūnijos seniūno patvirtintą pareiškimą ir jį 1999 m. liepos 20 d. pateikė Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui (reg. Nr. 1330). Šiame pareiškime pretendentė nurodė, kad ji valstybės naudai atsisako 2,96 ha buvusios žemės savininkės A. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), o pasilieka teisę atkurti nuosavybės teises į mišką (originale – „Miško 3,9 ha pasilieku“).

11. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 9 punktą ir nurodė, jog siekiant nustatyti, ar 1999 m. liepos 19 d. Panevėžio rajono Naujamiesčio seniūnijos seniūno patvirtintą pareiškimą pasirašė pati pretendentė A. R., teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi buvo paskirta teismo rašysenos ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės, atlikusios rašysenos ekspertizę, 2019 m. spalio 15 d. ekspertizės akte priėjo prie išvados, jog minėtame pareiškime virš rankraštinio įrašo „Parašas“ pasirašė A. R.. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo abejoti, kad Panevėžio rajono Naujamiesčio seniūnijos seniūno patvirtintame 1999 m. liepos 19 d. pareiškime, registro Nr. 291, išreikšta A. R., kaip pretendentės atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės A. J. valdytą žemę, valia. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti, jog A. R. iki savo mirties būtų pakeitusi savo valią, nurodytą 1999 m. liepos 19 d. pareiškime. Teismas konstatavo, jog A. R. pareiškimas iš esmės atitinka Tvarkos 9 punkto reikalavimus, pretendentė jame aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į savo motinos A. J. iki nacionalizacijos valdytą mišką. Teismas pažymėjo, kad ir Bylos Nr. 28a duomenys leidžia daryti išvadą, jog ir pats pareiškėjas NŽT Panevėžio skyriui 2017 m. balandžio 7 d. pateiktame prašyme suformulavo prašymą atkurti nuosavybės teises į A. J. valdytą nekilnojamąjį turtą – mišką, esantį (duomenys neskelbtini).

12. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad NŽT pagrįstai rėmėsi Panevėžio rajono Naujamiesčio seniūnijos seniūno 1999 m. liepos 19 d. patvirtintu A. R. pareiškimu ir nusprendė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. J. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą mišką, (duomenys neskelbtini).

13. Teismas nustatė, kad Bylos Nr. 28a duomenimis, NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. gegužės 15 d. parengė pažymą Nr. 23NPAŽ-3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, kad, remiantis A. R. pateiktais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, nustatyta, jog iš buvusios savininkės A. J. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdyto 6,89 ha ploto žemės, A. R. pagal Atkūrimo įstatymą turi nuosavybės teisę į 3,93 ha miško. NŽT direktorius, atsižvelgęs į pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 19 d. skundo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, 2017 m. lapkričio 25 d. pavedimu Nr. 1PAV-445-(1.8.) NŽT Panevėžio skyriui pavedė nustatyti buvusios savininkės A.

J. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą ir spręsti klausimą dėl 2017 m. gegužės 15 d. pažymos patikslinimo, jeigu būtų nustatyta, kad šioje pažymoje nurodytas didesnis žemės plotas, negu A. J. valdė iki nacionalizacijos. NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 23VĮ-1736-(14.23.2.) pripažino netekusia galios 2017 m. gegužės 15 d. pažymą ir parengė naują 2017 m. gruodžio 7 d. pažymą Nr. 23NPAŽ-7 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (toliau – ir 2017 m. gruodžio 7 d. pažyma).

Šioje pažymoje nurodyta, kad į buvusių žemės savininkų K. J., A. J., K. J. ir V. J. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytos 6,89 ha žemės ir miško A. R. turi nuosavybės teisę į A. J. valdytą 0,9825 ha miško; pažyma parengta pagal giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus, archyvo pateiktus Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) planą ir (duomenys neskelbtini) 1937 metų plano eksplikaciją, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1091-320/2015 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-401-488/2017.

Bylos Nr. 28a esančių Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) plano ir (duomenys neskelbtini) 1937 metų plano eksplikacijos duomenys (eksplikacijos eilutė Nr. 18, sklypo Nr.

2) patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) esantį 6,89 ha žemės sklypą, kurį sudarė 0,21 ha sodybos žemės, 2,67 ha ariamos žemės, 0,07 ha pievų, 3,93 ha miško, 0,01 ha nenaudojamos žemės ir kitų naudmenų, A. J. valdė bendrai su kitais asmenimis – K. J., K. J. ir V. J.. Teismas vertino, jog A. J. negali būti laikoma vienintele 6,89 ha ploto žemės sklypo Nr. 2, kuriame buvo ir 3,93 ha miško, savininke. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad A. J. iki žemės nacionalizacijos įgijo nuosavybės teises į visą sklypą Nr. 2 ar į visą 3,93 ha ploto mišką, todėl teismas darė išvadą, kad, nustačius, jog konkrečios bendraturčių A. J., K. J., K. J. ir V. J. dalys bendrojoje žemės sklypo nuosavybėje nebuvo nustatytos, NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. gruodžio 7 d. pažymoje pagrįstai nurodė, kad A. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. J. valdytą 0,9825 ha ploto mišką.

14. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3–4 dalis ir nustatė, kad NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 23SD-9309-(14.23.104.) „Dėl informacijos“ pareiškėjui pateikė informaciją apie NŽT direktoriaus 2017 m. lapkričio 25 d. pavedimo Nr. 1PAV-445-(1.8.) įvykdymą, 2017 m. gegužės 15 d. pažymos pripažinimą negaliojančia ir parengtą 2017 m. gruodžio 7 d. pažymą. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 29 d. skundu dėl NŽT Panevėžio skyriaus sprendimų kreipėsi į NŽT, kuri 2018 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 1SS-711-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ pareiškėjui nurodė, kad NŽT Panevėžio skyrius pagrįstai atsisako atkurti A. R. nuosavybės teises į didesnį, negu iki nacionalizacijos valdė A. J., miško plotą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs NŽT 2018 m. balandžio 6 d. atsakymą Nr. 1SS-711-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, į administracinį teismą su skundu dėl NŽT Panevėžio skyriaus 2017 m. gruodžio 7 d. pažymos nesikreipė.

15. Teismas nustatė, kad A. R. yra A. J. dukra; pretendentė A. R. mirė (duomenys neskelbtini); teismo sprendimu nustatyta, jog buvusi savininkė A. J., gimusi (duomenys neskelbtini), mirė natūralia mirtimi (duomenys neskelbtini); pareiškėjas yra A. R. sūnus ir kaip vienintelis įpėdinis priėmė po jos mirties atsiradusį palikimą. Teismas vertino, kad A. R. patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pretendentų kategoriją, o pareiškėjas priskiriamas šio straipsnio 2 dalyje apibrėžtai mirusio piliečio įpėdinio kategorijai. Teismas aptarė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir atmetė pareiškėjo rašytiniame paaiškinime nurodytą argumentą, kad A. R. priskirtina Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytai pretendentų kategorijai ir, kad atkuriant jai nuosavybės teises taikomos šio straipsnio 4 dalies nuostatos. Teismas darė išvadą, kad NŽT Panevėžio skyrius pagrįstai konstatavo, jog A. R., kaip A. J., bendrai su kitais trimis asmenimis valdžiusios 3,93 ha miško, dukra, turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,9825 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini).

16. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nuosavybės teisės atkūrimu, išmokant piniginę kompensaciją, teismas nustatė, jog A. R. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino NŽT Panevėžio skyriui nepateikė giminystės ryšius su buvusia savininke patvirtinančių dokumentų, iki savo mirties, t. y. (duomenys neskelbtini), nesikreipė su pareiškimu į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. Po A. R. mirties į teismą su pareiškimu dėl praleisto termino atnaujinimo kreipėsi jos įpėdinis pareiškėjas. Pareiškėjo prašymą Panevėžio apygardos administracinį teismas patenkino 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-1091-320/2015, o Panevėžio miesto apylinkės teismas patenkino pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir 2017 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-401-488/2017 nustatė, kad žemės savininkė A. J. natūralia mirtimi mirė (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad NŽT Panevėžio skyriui tik 2017 m. balandžio 7 d. kartu su pareiškėjo prašymu gavus dokumentus, patvirtinančius pretendentės A. R. giminystės ryšius su buvusia turto savininke A. J., buvo sudarytos prielaidos spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių A. R. atkūrimo. Išanalizavęs Byloje Nr. 28a esančius duomenis, įskaitant ir grafinius, teismas priėjo prie išvados, jog 6,89 ha žemės plotas, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausęs A. J. ir kitiems bendraturčiams, iki pareiškėjui pateikiant 2017 m. balandžio 7 d. prašymą ir nustatytus dokumentus, buvo perduotas kitiems asmens valdyti nuosavybės ar patikėjimo teisėmis ir patenka į žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, patikrinęs duomenis Nekilnojamojo turto registre, nustatęs minėtų žemės sklypų savininkus (fiziniai asmenys ir Lietuvos Respublika (žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patikėjimo teise valdo valstybės įmonė Valstybinė miškų urėdija) ir įregistravimo pagrindus (Panevėžio apskrities viršininko sprendimai, Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas), sprendė, kad Sprendimo priėmimo metu į A. J. priklausiusią, bendrai su kitais bendraturčiais valdyto 3,93 ha miško, sudariusio žemės sklypo Nr. 2 dalį, nuosavybės teisės natūra negalėjo būti atkuriamos.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas NŽT Panevėžio skyriaus raštais buvo informuojamas apie tai, kokiu būdu pretendentei A. R. gali būti atkurtos nuosavybės teisės ir tai nulemiančias priežastis. Teismas aptarė ne kartą įstatymo leidėjo keistas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, susijusias su valios dėl atlyginimo būdo pakeitimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su tuo, jog įstatymo nustatytas terminas iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti valią arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis, kadangi Atkūrimo įstatymas galimybės atnaujinti praleistą nurodytą terminą nenumato ir vertino, jog valstybės įgaliotai institucijai nustačius Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 ir 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) numatytas sąlygas, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad NŽT pagrįstai priėmė Sprendimą, kuriuo A. R. nuosavybės teisės į 0,9825 ha miško dalį, kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė A. J., buvo atkurtos atlyginant pinigais.

19. Dėl pareiškėjo argumentų, jog 0,9825 ha ploto miškas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, turėtų būti vertinamas daugiau nei 349 Eur, teismas aptarė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, Nutarimo Nr. 205, kuriuo patvirtinta Metodika, 3 ir 4.4 punktus ir nurodė, kad pareiškėjas nekėlė ginčo dėl NŽT Panevėžio skyriaus atlikto 0,9825 ha ploto miško vertės apskaičiavimo teisingumo, argumentų dėl pažeidimų, padarytų NŽT Panevėžio skyriui taikant Metodiką, bei savo iniciatyva atliktų apskaičiavimų, galinčių kelti pagrįstų abejonių Sprendime nurodytu 0,9825 ha ploto miško vertės apskaičiavimu, neteikė. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktriną, ja nuosekliai besiremiančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sprendė, kad Sprendimas, kuriuo A. R. nuosavybės teisės į buvusio savininko žemės 0,9825 ha plotą, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, priskirtą valstybės išperkamos žemės kategorijai, buvo atkurtos atlyginant pinigais, kurių suma apskaičiuota pagal Metodiką, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir nepažeidžia pretendentės bei jos įpėdinio teisių bei teisėtų interesų.

20. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jam nebuvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių 0,9825 ha miško plotas vertinamas 349 Eur, teismas aptarė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus principus, Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, Tvarkos 112 punktą ir nustatė, kad NŽT Panevėžio skyrius 2018 m. liepos 20 d. raštu Nr. 23SD-5371-(14.23.104.) „Dėl informavimo“ pareiškėjui pateikė Sprendimo projektą ir prašė jį suderinti, o negavęs suderinto projekto, 2018 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 23SD-6228 -(14.23.104.) „Dėl informavimo“ pakvietė pareiškėją į 2018 m. rugsėjo 18 d., 10 val. 30 min. vyksiantį posėdį, kuriame turėjo būti svarstomas nuosavybės teisių atkūrimo ir Sprendimo priėmimo klausimai. Pareiškėjas į 2018 m. rugsėjo 21 d. posėdį atvyko ir buvo supažindintas su Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo už (duomenys neskelbtini) turėtą žemę atlyginant pinigais projektu; pareiškėjas su Sprendimo projektu nesutiko, nurodęs, jog apskaičiuota miško vertė yra per maža pagal Nutarimo Nr. 205 2.5 punktą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, įvertinęs, jog miško vertė apskaičiuota netinkamai, turėjo teisę teikti skundą dėl NŽT Panevėžio skyriaus atlikto 0,9825 ha miško vertės apskaičiavimo, tačiau byloje nėra duomenų apie pareiškėjo skundą NŽT vadovui. Teismas sprendė, kad nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog NŽT pažeidė procedūrines taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

21. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, nusprendė, kad NŽT Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis ir neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Atmetęs skundo pagrindinį reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti NŽT atlikti veiksmus.

III. 22. Pareiškėjas S. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Nesutinka su teismo išvada, kad nuosavybės teisės pareiškėjui atkurtinos į 0,9825 ha miško (1/4 dalį 3,93 ha sklypo (duomenys neskelbtini), kurį iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė K. J., A. J., K. J. ir V. J.), nes nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į visą sklypą, o ne tik į 1/4 jo dalį. Teismas nepaaiškino, kodėl netaikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes nėra daugiau įpėdinių į K. J., A. J., K. J. ir V. J. bendrai priklausiusį nekilnojamąjį turtą (3,93 ha miško), todėl A. R. turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į visą šį plotą, o ne vien tik į A. J. dalį;

23.2. Teigia, kad A. R. prašė atkurti nuosavybės teises į mišką natūra jos motinos turėtoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad nesant galimybės atkurti nuosavybės teises į A. J. turėtą mišką natūra, nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos perduodant lygiavertį žemės sklypą (miško) sklypą, o ne išmokant piniginę kompensaciją – 349 Eur, kuri akivaizdžiai neatitinka 0,9825 ha miško vertės. A. R., A. J. dukra, kuri yra pareiškėjo mama, padavė laiku prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į mišką, esantį (duomenys neskelbtini). Vėliau, iki 2003 m. balandžio 1 d. – naikinamojo termino pabaigos – išreikšti savo valią dėl atkūrimo būdo A. R. neturėjo galimybės, ji nežinojo apie tokio pareiškimo reikalingumą, nes nebuvo pateikusi giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų, terminą dokumentams pateikti administracinis teismas atnaujino tik 2015 metais.

24. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai ir objektyviai išnagrinėjus visas byloje pateiktas aplinkybes. NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, jame išdėstė nesutikimo motyvus ir argumentus bei aiškiai išreiškė ir pateikė savo poziciją, kuri nesikeičia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl miško ploto dydžio dalies, į kurią A. R. atkurtos nuosavybės teisės, kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė A. J., taip pat dėl atkūrimo būdo.

27. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nėra daugiau įpėdinių į K. J., A. J., K. J. ir V. J. bendrai priklausiusį nekilnojamąjį turtą (3,93 ha miško), todėl A. R. turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į visą šį plotą, o ne vien tik į A. J. dalį. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nagrinėjamu atveju nebuvo taikyta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis.

28. Teisėju kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. R. pagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į tą 0,9825 ha miško dalį, kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė A. J.. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjo senelė A. J. nuosavybės teise valdė tik 1/4 dalį 3,93 ha miško; ji nebuvo savininkė viso miško ploto. Todėl jai negali būti taikoma Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, pagal kurią jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą (4 dalis). Nuosavybės teisės <...> į nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (2 str. 1 d. 4 p.).

29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento – atkurti nuosavybės teises į mišką natūra turėtoje vietoje – (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į valstybės įmonės Registrų centro duomenis, jog žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. sprendimu patikėjimo teise valdo valstybės įmonė Valstybinė miškų urėdija, sprendė kad jis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir nuosavybės teises natūra negalėjo būti atkuriamos.

30. Apeliacinės instancijos teismui 2021 m. gegužės 4 d. pagal pirmosios instancijos teismo nurodytą žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) patikrinus duomenis valstybės įmonės Registrų centre, nustatyta, kad miško žemės sklypą sudaro 20,5656 ha, ((duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovė) ir jo įregistravimo pagrindas 2005 m. gegužės 23 d. Apskrities viršininko įsakymas Nr. Ž-1924; įregistravimo pagrindu nurodytas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 1077, šis įrašas galioja nuo 2018 m. sausio 12 d. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1077 „Dėl valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai“ valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų perdavimas Valstybinių miškų urėdijai patikėjimo teise, yra siejamas su vykusia urėdijų reorganizacija, o ne valstybinės reikšmės miškais.

31. Iš bylos medžiagos matyti, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 1SS-2770-(7.5) teigė, jog A. J. kartu su kitais bendraturčiais valdytas 1,5 ha žemės plotas Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. sprendimu perduotas valdyti patikėjimo teise Panevėžio miškų urėdijai (valstybinės reikšmės miškai) (b. l. 61), šis miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių natūra atkurti galimybių nėra. Vėlesniame 2018 m. balandžio 6 d. NŽT rašte Nr. 1SS-771-(7.5) nurodoma, kad miško plotas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir jau nenurodoma, kad miško plotas priskirtas valstybinės reikšmės miškams (b. l. 67).

32. Sprendžiant, ar 3,93 ha miško, į kurio 1/4 dalį atkurtos nuosavybės teisės, yra valstybinės reikšmės miškas, pažymėtina, kad sprendimus dėl miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams priima ir šių miškų plotus pagal Atkūrimo įstatymą, Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, Lietuvos Respublikos žemės įstatymą tvirtina Vyriausybė. Vyriausybei priskyrus atitinkamus miškus valstybinės reikšmės miškui ir patvirtinus konkrečius miško plotus, tokie miškai iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių valstybės išperkami ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokiu Vyriausybės nutarimu minėtas 3,93 ha miškas ar jo dalis priskirta valstybinės reikšmės miškams.

33. Vyriausybės nutarimų, kuriais miškai Panevėžio apskrityje buvo priskiriami valstybinės reikšmės miškams, yra keli, antai 2011 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 76 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ Vyriausybė 1.2.5 papunkčiu nutarė: „Nurodytu nutarimu patvirtintuose valstybinės reikšmės miškų plotuose išdėstyti 29 punktą taip: „29. Panevėžio rajono 38,96 valstybinės reikšmės miškų plotai, tūkst. ha; 29 priedas““. Šio Vyriausybės nutarimo Priede Nr. 29 yra pateikta valstybinės reikšmės miškų plotų schema (1 lapas). Šią schemą ir maksimaliai padidinus nėra galimybės tiksliai nustatyti, ar 3,93 ha visas miško plotas ar jo dalis (pagal miško žemės sklypo ribas, konfigūraciją ir kt.), kurį nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė pareiškėjo senelė A. J., priskirta valstybinės reikšmės miškams.

34. Kartu pažymėtina, kad dar iki priimant Vyriausybės 2011 m. sausio 12 d. nutarimą dėl minėto Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 pakeitimo ir vėliau, galiojo Vyriausybės nutarimo 3 punktas, kuriuo buvo pavesta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniams padaliniams, patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektus, teikti Aplinkos ministerijai pasiūlymus dėl laisvos žemės fondo miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Tačiau byloje atsakovas tikslios informacijos, kadastro duomenų, detalaus plano, schemos, iš kurių būtų galima spręsti, kad būtent 3,93 ha miško ploto dalis, buvusi (duomenys neskelbtini), kurią nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė A. J., buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Tokiu dokumentu nelaikytina žemės sklypo iškarpinė nuotrauka, esanti A. J. nuosavybės atkūrimo byloje (b. l. 42), kurioje nėra nuorodų apie minėto miško priskyrimą valstybinės reikšmės miškui ir apskritai nenurodyta, kas šį dokumentą pateikė, jo taip pat niekas nepasirašė.

35. Teismų pareiga argumentuoti baigiamuosius aktus ne kartą akcentuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose: baigiamasis teisės aktas neturi būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Šis reikalavimas mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinas ir administracinių teismų sprendimams. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje ir 87 straipsnio 4 dalyje.

36. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas), yra pabrėžęs teismo sprendimo motyvavimo svarbą ir nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr., pvz., 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 49684/99)). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)).

37. Taigi šalims, teismo baigiamuosiuose aktuose, būtina atsakyti į visus esminius jų keliamus klausimus, pateikti motyvus, kad būtų aišku dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 3,93 ha miškas yra valstybės išperkamas; teismas tokią išvadą padarė remdamasis vien valstybės įmonės Registrų centro duomenų išrašu, kuriame informacijos apie valstybinės reikšmės mišką nėra. Byloje nėra ir kitų duomenų, kad šis miškas ar jo grąžintina dalis yra priskirta valstybinės reikšmės miškui. Tokius duomenis surinkti yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės visiškai nemotyvavo savo procesinio sprendimo šios bylos esminiu aspektu, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šio procesinės teisės normų pažeidimo byla galėjo būti neteisingai išspręsta, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 2 d. 5 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė