2018-05-23 Nr. AB-10198-3-61-3-00252-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1627-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00252-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Š. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl ko patyrė didelį stresą. Kamerose nebuvo užtikrinamas minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nesilaikyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) reikalavimų dėl sudaromos saugios sveikatai aplinkos. Kamerose nebuvo veidrodžio, spintelės. Kamerose taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, todėl skaityti ir rašyti teko prietemoje, kas kenkė pareiškėjo regėjimui. Nurodė, kad kamerose trūko oro, nebuvo įrengta atskira sanitarinio mazgo oro ventiliacija, neveikė aliarminio iškvietimo mygtukai, tik vieną valandą per parą, kartais ir nespėjus papusryčiauti, būdavo išvedamas į pasivaikščiojimo kiemelį. Dėl tokių kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniais nepatogumais ir dvasiniais išgyvenimais. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, pareiškėjas prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 6,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant su bylos nagrinėjimu susijusią medžiagą.

4. Atsakovas paaiškino, kad į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų į Lukiškių TI-K, skaičiui. Skirstant asmenis į kameras, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio numatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas.

Atsakovas nurodoė, jog susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Dėl kamerų įrengimo Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Lentynos įrengiamos atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl šviesos trūkumo, Lukiškių TI-K nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 16.7 punktą, visose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K kameros atitinka HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus.

Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų.

7. Teismas vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ir įvertinęs byloje esančius duomenis nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. (iš viso 53 dienas). Teismas atsižvelgęs į atsakovo pateiktus duomenis iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas kamerose užėmė 0,56 kv. m., konstatavo, kad pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m. kameros plotą viso 27 dienas buvo pažeista.

8. Teismas vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.5 punktu, pasisakė, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. HN 76:2010 21 punkte be kita ko numatyta, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, tačiau teismas atsižvelgdamas į HN 76:2010 2 punktą, pasisakė, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl teismas konstatavo, kad šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau Lukiškių TI-K nepateikus teismui duomenų, kurių paneigtų pareiškėjo skundo argumentus susijusius su kameroje nebuvusiais spintele bei veidrodžiu, teismas juos laikė nustatytais ir pripažino, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisė buvo pažeista.

9. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis HN 76:2010 24 punktu bei HN 134:2015 17 punktu ir įvertinęs byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus konstatavo, jog ginčo laikotarpiu vėdinimo pažeidimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyti, tačiau, pasisakė, jog vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgs į tai, kad kameroje Nr. 372, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo konstatuotas gyvenamosios patalpos vėdinimo per langus pažeidimas.

10. Teismas vadovaudamasis HN 76:2010 22 punktu bei HN 134:2015 14 punktu, bei įvertinęs į bylą pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamą kamerų apšvietimą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

11. Dėl aliarmo mygtuko įrengimo, teismas atsižvelgė, jog pareiškėjas su skundu kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad kameroje Nr. 214 neveikia aliarminio iškvietimo mygtukas. Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 6 d. raštu Nr. 96-522 „Dėl laikymo sąlygų“ atsakė pareiškėjui, kad pareigūnų iškvietimo sistema nedirba, nes reikalingas remontas. Kadangi Lukiškių TI-K teismui nepateikė duomenų, kad kameroje Nr. 214 aliarminio iškvietimo mygtukas buvo sutaisytas tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas minėtoje kameroje, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju konstatavo neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

12. Pareiškėjo skundo argumentus susijusius su jo išvedimu pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per parą teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis ir Suėmimo vykdymo įstatymu, pasisakė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

13. Kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių konkrečių paaiškinimu dėl ko Lukiškių TI-K prastai vykdė socialinį darbą ir netinkamai sprendė suimtųjų užimtumo problemas, teismas pareiškėjo šiuos argumentus atmetė.

14. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 27 dienas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą kameroje, į tai, kad buvo nustatyti HN 76:2010 21 ir 24 punktų, Tardymo izoliatorių taisyklių 14.4 papunkčio, pažeidimai, teismas konstatavo kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti 220 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą.

III. 15. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

16. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylą, nereikalavo visų įrodymų tinkamam bylos ištyrimui.

17. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, visi asmenys kurie yra kalinami netinkamomis kalinimo sąlygomis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme patiria neturtinę žalą.

18. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K buvo patalpintas į kamerą, kurioje buvo žema oro temperatūra, pareigūno sistema nedirbo. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą kameros plotą.

19. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą 220 Eur neturtinės žalos dydį vertina kaip neadekvatų jo patirtai skriaudai.

20. Atsakovas nesutinka su apelianto apeliaciniu skundu, vertina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, prašo jį palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų laikant jį Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis 2015 m. vasario 6 d. – 2015 m. lapkričio 10 d. laikotarpiu.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui priteisti 220 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylą, nereikalavo visų įrodymų tinkamam bylos ištyrimui. Nurodo, jog Lukiškių TI-K buvo jis buvo patalpintas į kamerą, kurioje buvo žema oro temperatūra, pareigūno sistema nedirbo. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą kameros plotą.

24. Atkreiptinas dėmesys, jog iš Lietuvos teismų informacijos sistemos LITEKO matyti, kad pareiškėjas administracinėje byloje A-961-822/2017 kėlė ginčą dėl 2015 m, vasario 6 d. ir jo patalpinimo į kamerą su žema temperatūra, todėl šioje byloje teismas dėl jau išnagrinėtų teismo aplinkybių nepasisakys.

25. Byloje apsibrėžiamas ginčo laikotarpis yra 2015 m. vasario 7 d. – 2015 m. lapkričio 11 d.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, visi asmenys kurie yra kalinami netinkamomis kalinimo sąlygomis, Konvencijos 3 straipsnio prasme patiria neturtinę žalą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant ar byloje galima nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, svarbu kartu įvertinti ar ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

28. Kalėjimų departamento prie Teisingumo Ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas vertindamas ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kameroje nebuvo pažeista vadovavosi duomenimis, kuriuose nurodyti kokiose kamerose kokiu metu su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas. Pateikti duomenys pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Įvertinus byloje esančius duomenis kurie atspindi pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K kamerose matyti, jog ginču laikotarpiu atskirais periodais jis buvo laikomas kamerose, kuriuose 17 dienų jam teko mažesnis nei įstatyme numatytas 3,6 kv. m. kameros plotas, atsižvelgiant į tai, kad kameroje taip pat buvo įrengtas sanitarinis mazgas, kuris dar sumažino pareiškėjui tenkamą plotą, vertintina, kad šiuo nustatytu laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m. kameros ploto, kas pagal EŽTT vieningą praktiką prilygindama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad 17 dienų pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas pareiškėjo atžvilgiu buvusį pažeidimą atliko klaidingą aritmetinį skaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimas truko 27 dienas.

29. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus susijusius su aliarmo mygtuko įrengimu kamerose, atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pareiškėjo atžvilgiu buvusį pažeidimą pripažino.

30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti 220 Eur kompensaciją yra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

31. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir nustačiusi tai, kad pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas pareiškėjo atžvilgiu buvusį pažeidimą klaidingai nustatė didesnę pažeidimo trukmę nei jis truko, teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad atsakovo padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti bloginama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė