2022-05-04 Nr. AB-11407-3-61-3-04988-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2275-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04988-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. A. T. T., H. Z. M. S. M. S. ir pareiškėjų K. B. A. A., L. B. A. A., R. B. A. A., atstovaujamų pagal įstatymą jų tėvų B. A. T. T. ir H. Z. M. S. M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. A. T. T., H. Z. M. S. M. S. ir pareiškėjų K. B. A. A., L. B. A. A., R. B. A. A., atstovaujamų pagal įstatymą jų tėvų B. A. T. T. ir H. B. M. S. M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai B. A. T. T. (toliau – ir pareiškėjas), H. Z. M. S. M. S. (toliau – ir pareiškėja), K. B. A. A., L. B. A. A., R. B. A. A. (toliau – kartu pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 21M40787 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 6K-2198 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento skundžiamu sprendimu nuspręsta: nesuteikti pareiškėjams B. A. T. T., H. Z. M. S. M. S., R. B. A. A., K. B. A. A. ir L. B. A. A. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėjus B. A. T. T., H. Z. M. S. M. S., R. B. A. A., K. B. A. A. ir L. B. A. A. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjams B. A. T. T. ir H. Z. M. S. M. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams B. A. T. T. ir H. Z. M. S. M. S. atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; neuždrausti pareiškėjams R. B. A. A., K. B. A. A. ir L. B. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką.

3. Pareiškėjai nurodė nesutinkantys su Departamento sprendimu. Mano, kad jis yra nepagrįstas ir turėtų būti naikintinas. Pareiškėjų teigimu, jie nurodė realias ir konkrečias aplinkybes, dėl kurių jie privalėjo bėgti iš savo kilmės valstybės, ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą. Paaiškino, jog (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjų teigimu, jie savo kilmės šalyje, negalėdami pasinaudoti tinkama teisine pagalba, prašo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų nuomone, jiems turi būti suteikta papildoma apsauga, nes prieglobsčio prašytojams kyla reali grėsmė, kad sugrįžus į savo kilmės šalį, kils pavojus jų gyvybėms. (Duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjų tvirtinimu, Departamentas nepagrįstai pritaikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Šis terminas nėra proporcingas, kadangi pareiškėjai dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedini siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybėms ir sveikatai. Pareiškėjų veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjai laikėsi nustatytų tvarkų, o jų išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakos siekiant saugaus gyvenimo.

6. Pareiškėjai nurodė, jog Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, tačiau pažymėjo, jog minėtos išimties pareiškėjų atveju nėra: pareiškėjų asmenybė identifikuota, savo elgesiu jie niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padarę tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jų pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjai visą laiką buvo geranoriški, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jie savanoriškai neišvyktų iš šalies.

7. Pareiškėjų vertinimu, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų prašymą, nors ir surinko dalį aktualios kilmės valstybės informacijos, bet neteisingai ją įvertino. Todėl skundžiamas Sprendimas turėtų būti naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių objektyvumo trūkumų.

8. Pareiškėjai nesutiko, jog jie nepateikė pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui. Pareiškėjai paprašė atsakovo užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jų išklausymą, Komisijos sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pabrėžė, jog asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojams teisę būti išklausytiems yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

9. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjai nurodė konkrečius faktus, tačiau jie nebuvo tinkamai įvertinti. Mano, jog pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas.

10. Pareiškėjai nesutiko su sprendimo dalimi juos išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje jie nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Jeigu pareiškėjai bus sugrąžinti į savo kilmės šalį, jiems gresia mirtis ir susidorojimas. Taip pat nesutiko su tuo, jog pareiškėjams nepagrįstai nesudaryta galimybė patiems savanoriškai išvykti. Pabrėžė, kad vien tai, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

11. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjų pasakojimas apie priežastis, paskatinusias juos išvykti iš kilmės valstybės, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Be to, pareiškėjas teigė, jog dėl savo (duomenys neskelbtini).

13. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai, nors ir nurodo, kad juos „galima priskirti socialinei grupei“, tačiau nepaaiškina, kokiai konkrečiai Tvarkos aprašo 99.1.6 papunktyje nurodytus būtinuosius kriterijus atitinkančiai socialinei grupei jie galėtų būti priskiriami. Mano, jog tokie deklaratyvūs skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Pažymėjo ir tai, kad tam, jog asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos visos, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

14. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją tiek apie padėtį (duomenys neskelbtini). Vertindamas, ar pareiškėjams yra pagrindas suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, Departamentas taip pat surinko kilmės valstybės informaciją apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini).

15. Atsakovo teigimu, priimant skundžiamą sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjų situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Departamentas nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas vertino, ar prieglobsčio prašytojų gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį ir pažymėjo, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta (duomenys neskelbtini), ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

16. Migracijos departamentas nurodė, kad skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pabrėžė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai juos sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgęs į tai, Departamentas sprendė, jog pareiškėjai, vengdami grąžinimo gali pasislėpti. Tuo pačiu pažymėjo, kad iki skundžiamo sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, todėl nebuvo pagrindo suteikti terminą pareiškėjams savanoriškai išvykti. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, pažymėjo, kad priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram laikotarpiui. Pareiškėjams (išskyrus jų nepilnamečius vaikus) draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

17. Departamentas pažymėjo, jog žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Pareiškėjų skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir patys pareiškėjai. Vien tai, kad pareiškėjų skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

18. Migracijos departamentas akcentavo, jog tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Pareiškėjai teisėtai atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės, anot Migracijos departamento, taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti B. A. T. T. ir H. Z. M. S. M. S. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo B. A. T. T. ir H. Z. M. S. M. S. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

20. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais bylos įrodymais nustatė, kad:

20.1. 2021 m. liepos 19 d. Valstybės apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos pareigūnai sulaikė 21 asmenį, tarp kurių buvo ir pareiškėjai;

20.2. 2021 m. liepos 21 d. pareiškėjai pateikė prašymus suteikti prieglobstį. Pažymose dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo nurodoma, kad visų prieglobsčio prašytojų tapatybė patvirtinta pareiškėjų pateiktais asmens dokumentais;

20.3. 2021 m. liepos 21 d. pirminės pareiškėjo apklausos metu, pareiškėjas nurodė, (duomenys neskelbtini);

20.4. 2021 m. liepos 21 d. pareiškėja pirminės apklausos metu, nurodė, kad (duomenys neskelbtini);

20.5. 2021 m. spalio 20 d. vykusios pareiškėjo antrinės apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

20.6. 2021 m. spalio 20 d. vykusios pareiškėjos antrinės apklausos, pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas sprendė, jog Departamentas įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, tačiau, pareiškėjų pasakojimus apie tariamai patirtą persekiojimą atmetė dėl patikimumo stokos. Teismas pareiškėjų pasakojimus vertino kaip nedetalius, nenuoseklius, nepatvirtintus patikimais įrodymais. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas ir pareiškėja nei Departamento vykdytų apklausų metu, nei teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti, kas konkrečiai pareiškėjui grasino. Be to, pareiškėjai nei teismui nei Departamentui nepateikė jokių objektyvių duomenų savo pasakojimams pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad nors (duomenys neskelbtini). Tačiau nei 2021 m. spalio 20 d. Departamento vykdytų pareiškėjos ir pareiškėjo apklausų nei teismo posėdžio metu, (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas nustatė, jog pareiškėja ir pareiškėjas buvo gavę (duomenys neskelbtini).

22. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjų pasakojimai apie priežastis, lėmusias jų išvykimą iš kilmės valstybės, prieštarauja Departamento surinktai kilmės valstybės informacijai, t. y. (duomenys neskelbtini).

23. Teismas atmetė, kaip nepagrįstus pareiškėjų skundo argumentus, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų prašymą, nors ir surinko dalį aktualios kilmės valstybės informacijos, bet neteisingai ją įvertino. Teismas iš skundžiamo sprendimo nustatė, kad Departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, įskaitant ir informaciją apie pareiškėjų gyvenamąją vietą kilmės valstybėje, padėtį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojų pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog Departamentas surinko visą pareiškėjų prašymo kontekste aktualią kilmės valstybės informaciją, o pareiškėjai nenurodė, kokios informacijos Departamentas nesurinko arba kokią informaciją tariamai netinkamai įvertino, taip pat nepateikė jokios kitos patikimos ir aktualios kilmės valstybės informacijos, paneigiančios Departamento išvadas.

24. Teismas, atsakydamas į pareiškėjų skundo argumentus, jog jie gali būti priskiriami prie socialinės grupės asmenų, kurių atžvilgiu gali būti taikomos Įstatymo 86 str. 1 d. ir Konvencijos 1 str. A d. įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, pažymėjo, jog Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti įrodymai nepatvirtino hipotetinio pobūdžio pareiškėjų teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Todėl įvertinęs šias aplinkybes, Departamentas pagrįstai nenustatė tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

25. Dėl Departamento sprendimo dalies, kuria nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnis nustato savanoriško išvykimo taikymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalis). Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjai Lietuvos Respublikos sieną kirto neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo pristatyti į užkardą, iki sprendimo priėmimo dienos nepateikė prašymo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, ir yra tikimybė, jog pareiškėjai, vengdami grąžinimo, gali pasislėpti, sprendė, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams galimybėms savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

26. Teismas nesutiko su Departamento sprendimo dalimi, kuria pareiškėjams (išskyrus jų nepilnamečius vaikus) pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas nurodė, jog skundžiamame sprendime nepateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą būtina uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas ir pareiškėja praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje būtų padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas ar pareiškėja būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui, todėl pripažino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu, ir jį sumažino iki 2 metų. Atitinkamai sumažino ir įspėjimo į C.SIS II sistemą įvedimo laikotarpį nuo 3 iki 2 metų.

III. 27. Pareiškėjai B. A. T. T., H. Z. M. S. M. S., K. B. A. A., L. B. A. A. ir R. B. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjų paaiškinimus ir juos patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo sąlygų. Pareiškėjas paaiškino, jog kilmės šalyje jis gali būti persekiojamas, tai patvirtina ir kilmės valstybės informacija.

29. Pareiškėjų tvirtinimu, pareiškėjui (duomenys neskelbtini).

30. Pareiškėjai nurodo, jog jų (duomenys neskelbtini).

31. Pareiškėjų įsitikinimu, jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, pareiškėjų šeima priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, nes šeimoje yra moteris ir trys vaikai. Migracijos departamentas nevertino, ar prieš pareiškėjus atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių sankaupa, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, gali būti laikomi sunkiu žmogaus teisių pažeidimu. Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausyti.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas, o byla išnagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

V. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjams nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendime Migracijos departamentas pagrįstai nurodė išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

37. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jų baimė patirti individualaus pobūdžio persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų šeima priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei. Atsakovo surinkta medžiaga apie kilmės valstybę nebuvo pakankama, aktuali ir nauja Sprendimui priimti. Skundą nagrinėjant Komisijoje buvo pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytiems.

38. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

39. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos, kurios yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

40. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

41. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

43. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

44. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis nustato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

45. Nustatyta, kad pagrindine priežastimi, dėl kurios pareiškėjai išvyko iš savo kilmės šalies (gyveno (duomenys neskelbtini) mieste), buvo nurodyta (duomenys neskelbtini) (žr. nutarties 20.3 – 20.6 p.). Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

46. Tyrimo metu nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės – nenustatytas tikėtinas persekiotojas, jo tikėtini tikslai ir motyvai persekioti prieglobsčio prašytoją, todėl nebuvo nustatyta reali individualaus pobūdžio persekiojimo rizika prieglobsčio prašytojams dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų kilmės šalyje. Pareiškėjai, nesutikdami su Departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių argumentų, kurie pagrįstų, kad byloje nustatyti faktai buvo vertinami netinkamai, į kurias reikšmingas aplinkybes nebuvo atsižvelgta. Bendro pobūdžio pareiškėjų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai jų individualią faktinę situaciją vertinti kitaip arba paneigti Departamento padarytas išvadas.

47. Departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini).

48. Pareiškėjų teiginiai, kad jie laikytini pažeidžiamais asmenimis, nes šeimą sudaro vaikai ir moteris – vaikų motina, laikytini nepagrįstais ir neturinčiais reikšmės sprendžiant dėl papildomos apsaugos suteikimo, nes nėra daugiau jokių duomenų, kad vien dėl buvimo tokioje padėtyje šiems asmenims grįžus į kilmės šalį kiltų grėsmė ar rizika patirti didelę žalą. Pareiškėja apeliaciniame skunde minėto teiginio nepagrindė jokiais argumentais. Remiantis EPPB paskelbtomis gairėmis, (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau vien buvimo šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjų teiginiai apie (duomenys neskelbtini).

49. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos, teigė, kad atsakovo surinkti duomenys selektyvūs, neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

50. Migracijos departamentas Sprendime, siekdamas vertinti, ar pareiškėjui gali kilti reali smurto grėsmė, rėmėsi aktualia kilmės valstybės informacija. Aptardamas bendrą saugumo padėtį kilmės valstybėje, Migracijos departamentas Sprendime rėmėsi EPPB 2021 m. ataskaita (gairėmis) ir kitais patikimais šaltiniais. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuri įsteigta siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Taigi tai yra patikimas, pagrįstas įvairiapusiu duomenų vertinimu, informacijos šaltinis. EPPB 2021 m. ataskaitoje yra pakankamai esminę reikšmę turinčios informacijos apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuria atsakovas pagrįstai rėmėsi. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti EPPB ataskaitoje pateiktais duomenimis.

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų B. A. T. T., H. Z. M. S. M. S. ir pareiškėjų K. B. A. A., L. B. A. A., R. B. A. A., atstovaujamų pagal įstatymą jų tėvų B. A. T. T. ir H. Z. M. S. M. S. skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė