2013-08-08 Nr. AB-4150-3-61-3-01696-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1240/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01696-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.4.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3516 „Dėl ligos pašalpos“ ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-2241 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“; 2) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 6 895 Lt dydžio ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d.; 3) priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (t. I, b. l. 1-3, 34-36) pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. jis dirbo – 63 dienas, 2011 m. – 129 dienas, 2012 m. – 18 dienų, todėl turi pakankamą stažą ligos pašalpai gauti už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. Iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 23 d. rašto Nr. (11.39-30-4)-46-2035, 2012 m. sausio 17 d. operatyvaus patikrinimo pažymos, dokumentų už 2007 m. liepos – 2011 m. rugpjūčio mėnesius ir 2012 m. vasario 13 d. pareiškimo aišku, kokį atlyginimą už darbą gaudavo pareiškėjas ginčui aktualiu metu. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 17 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-448-121 yra nustatyta, koks atlyginimas pareiškėjui buvo išmokėtas per 2007–2010 metus. Šiuos duomenis taip pat patvirtina Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštas Nr. (11.4-03.34)-K-6196 su priedais ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 4 d. patvirtintos 2009–2011 metų pajamų deklaracijos. Minėti dokumentai rodo, kad pareiškėjas per 2009 metus iš Europos regbio centro gavo 30 724,39 Lt pajamų, 2010 m. gavo 24 529,45 Lt pajamų, 2011 m. pareiškėjo pajamos siekė 43 141,96 Lt. Pareiškėjas pažymėjo, kad žinomai tendencingi, šališki ir neobjektyvūs VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai jam sukėlė psichikos ir sveikatos problemų, kurių pasekmės juntamos iki šiol. Dėl neišmokėtos ligos pašalpos V. K. negali išvykti gydytis į užsienį, jaučia pažeminimą ir patiria materialinių nuostolių, kadangi yra priverstas skolintis trūkstamas lėšas. Jis yra Europos regbio centro darbuotojas ir neturi asmeninių skolų Valstybinio socialinio draudimo fondui.

Atsakovai VSDFV Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, bei trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (t. I, b. l. 90-97; t. II, b. l. 7-11) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) bei draudėjo Europos regbio centro pateiktais duomenimis pareiškėjas valstybiniu socialiniu draudimu Europos regbio centre buvo draudžiamas per laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. liepos 17 d., vėliau nuo 2010 m. kovo 23 d. Laikotarpiai nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 11 d., nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2010 m. gegužės 9 d., nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., nuo 2010 m. birželio 12 d. iki 2010 m. birželio 23 d., nuo 2010 m. birželio 25 d. iki 2010 m. liepos 11 d., nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 8 d., ir nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. lapkričio 21 d.

Registre nurodyti kaip nedraudiminiai. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui nuolat teikia pareiškimus dėl apdraustųjų asmenų tikslinimo, tačiau nesilaiko Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) bei Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 (toliau – ir Duomenų tikslinimo taisyklės), 74.1, 75 punktuose nustatytos tvarkos (prieš pateikdamas prašymus dėl duomenų tikslinimo, nustatyta tvarka nesumoka socialinio draudimo įmokų ir delspinigių).

Europos regbio centras 2011 m. vasario 14 d. pavėluotai pateikė SAM pranešimus apie apdraustuosius už laikotarpius nuo 2010 metų kovo iki gruodžio mėnesio. VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. kovo 15 d. raštu Nr. (8.2)3-14601 įpareigojo draudėją iki 2011 m. kovo 25 d. sumokėti trūkstamas sumas ir delspinigius, bet draudėjui per nustatytą terminą įmokų nesumokėjus, 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 5-27-5541 pareiškėjui Registre buvo įrašytos 0,00 Lt draudžiamosios pajamos už 2010 metų rugsėjo ir spalio mėnesį, už 2010 metų kovo – rugpjūčio mėnesius ir lapkričio – gruodžio mėnesius pareiškėjo draudžiamosios pajamos Registre neįrašytos iki trūkstamų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių sumokėjimo.

VSDFV Vilniaus skyriui 2011 m. balandžio 13 d. buvo pateikti Europos regbio centro 2011 m. balandžio 5 d. ir 2011 m. balandžio 7 d. prašymai dėl pareiškėjo duomenų tikslinimo už 2010 metų kovo, spalio – gruodžio mėnesius, tačiau atsakovo 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 5-27-7197 taip pat buvo nuspręsta prašymų dėl duomenų tikslinimo netenkinti iki trūkstamų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių sumokėjimo į Fondą, neįrašant Registre pareiškėjo draudžiamųjų pajamų už 2010 kovo, spalio – gruodžio mėnesius.

Analogiškais argumentais nebuvo tenkinti ir pareiškėjo prašymai dėl duomenų tikslinimo už 2007 – 2009 metus. Pareiškėjo duomenys nebuvo patikslinti net ir gavus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo medžiagą, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus tikrinamuoju laikotarpiu Europos regbio centre dirbusių fizinių asmenų skaičiaus ir jiems priskaičiuotų ir išmokėtų išmokų dydžio. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturėjo Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto socialinio draudimo stažo (3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius), jo atžvilgiu pagrįstai buvo priimti neigiamo pobūdžio sprendimai.

Nesant VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų, nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė (t. II, b. l. 58-65).

Teismas, susipažinęs su pareiškėjo prašymu atidėti administracinės bylos nagrinėjimą dėl jo ligos, nurodė, kad pranešimas apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. bei gydytojų konsultacinės komisijos 2012 m. lapkričio 20 d. išvada, kad V. K. nukreiptas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, nepatvirtina pareiškėjo nedarbingumo 2012 m. gruodžio 18 d. Pareiškėjas pateikė darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0718066, iš kurios matyti, kad jam nustatytas 55 procentų darbingumo lygis nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., be to, pateiktas siuntimas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, iš kurio nematyti, kad pareiškėjas yra nesavarankiškas ir negali atvykti į 2012 m. gruodžio 18 d. teismo posėdį.

Įvertinęs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), 51, 53, 57 punktų, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 3 dalies reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Registre. Pareiškėjas teikė įrodymus, kad aktualiu ligos pašalpai mokėti laikotarpiu turėjo su darbo santykiais Europos regbio centre susijusių pajamų, tačiau šie įrodymai patvirtina tik, kad nuo šių pajamų sumokėtas pajamų mokestis, ir nepatvirtina, kad nuo šių pajamų buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Be to, kaip nurodė VSDFV atsiliepime, duomenys apie V. K. socialinio draudimo laikotarpius ir draudžiamąsias pajamas kitais laikotarpiais nėra suvesti į Registrą, nes iki šiol nebaigtas ikiteisminis tyrimas, taip pat nesumokėtos socialinio draudimo įmokos. Apie tai pareiškėjui paaiškinta VSDFV 2012 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (10.10)I-2575. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis įtvirtina pareigą draudėjams pateikti socialinio draudimo pranešimus ir kitus dokumentus, reikalingus draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti. Pareiškėjo duomenys buvo tikslinami VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 5-27-5541, 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 5-27-5542, 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 5-27-6075. Todėl pareiškėjas turėtų kreiptis į Europos regbio centrą dėl teisingų duomenų, reikalingų draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti, pateikimo, socialinio draudimo įmokų sumokėjimo. VSDFV ne kartą pareiškėjui išaiškino tokių duomenų teikimo tvarką ir ligos pašalpos mokėjimo sąlygas (sumokėti socialinio draudimo įmokas). Apibendrindamas padarytas išvadas ir nustatytas faktines aplinkybes teismas pripažino, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, todėl skundžiami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti. Atmetus šį pareiškėjo reikalavimą, kitoje dalyje jo skundas taip pat netenkintas.

III. Pareiškėjas V. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 69-73) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl ligos pareiškėjas negalėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl teismas jo prašymu bylos nagrinėjimą privalėjo atidėti, tuo užtikrindamas teisę būti išklausytam.

2. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus.

3. VSDFV Vilniaus skyrius, neįtraukdamas į Registrą duomenų apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, sąmoningai siekia jį pažeminti, daro psichologinį ir moralinį spaudimą, tuo sukeldamas neturtinę žalą.

Atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose iš esmės pakartoja savo atsiliepimų pirmosios instancijos teismui argumentus (t. II, b. l. 86-90, 94-95).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Tikrinamoje byloje sprendžiama dėl V. K. teisės į ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d.

Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 6-12N-2241

ir VSDFV 2012 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3516, priimtu išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, atsisakė jam skirti ligos pašalpą vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1338 redakcija).

Pagal ginčo teisinių santykių atsiradimo metu aktualią Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies redakciją, teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turėjo šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, atitinkantys dvi sąlygas: 1) tapę laikinai nedarbingi ir dėl to praradę darbo pajamų <...>, ir 2) prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turintys ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>.

Kaip matyti iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų argumentų, VSDFV Vilniaus skyrius, nustatydamas būtinąjį ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, su kuriuo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas sieja pareiškėjo teisės į ligos pašalpą atsiradimą, neatsižvelgė į laikotarpius, už kuriuos draudėjas Europos regbio centras į Valstybinio socialinio draudimo fondą (toliau – ir Fondas) nepervedė valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas įtvirtina, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas yra viena iš socialinio draudimo rūšių. Juo privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis (Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Socialinio draudimo stažas nustatomas pagal priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų į Fondą laikotarpį ir ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo pašalpų ir nedarbo socialinio draudimo išmokų iš Fondo gavimo laikotarpius (Įstatymo 6 str. 1 d.). Šio įstatymo atžvilgiu specialusis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą apibrėžia kaip laikotarpius, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas <...> (3 str. 4 d.).

Taigi aiškindama minėtą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo teisinį reguliavimą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytojo kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovu, jog valstybinio socialinio draudimo įmokos nesumokėjimas sustabdo ligos ir motinystės socialinio draudimo apdraustajam asmeniui garantuojamą apsaugą.

Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalimi, draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 ir 17 straipsnis detaliai reglamentuoja draudėjo atsakomybės už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą klausimus bei nustato nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų išieškojimo priverstine tvarka būdus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad VSDFV ne tik gali, bet ir privalo taikyti skolos priverstinio išieškojimo priemones, jei skolininkas mokestinės prievolės nevykdo geruoju (2013 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-782/2013).

Remdamasis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad faktas, jog juridinis asmuo Europos regbio centras nuolat pažeidžia norminių teisės aktų reikalavimus, nepanaikina Europos regbio centro darbuotojo teisės reikalauti, kad draudiminio įvykio atveju jam būtų skirta ir iš Fondo lėšų išmokėta ligos pašalpa, t. y. apdraustojo asmens teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas nepriklauso nuo draudėjo elgesio teisėtumo. Pažymėtina, jog apdraustiesiems asmenims galiojančiais įstatymais nėra sukurta teisinių prielaidų įsiterpti į Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų ir draudėjų dvišalius santykius bei juos atitinkamai paveikti. Apdraustojo asmens subjektinė teisė gauti ligos pašalpą atsiranda Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais pagrindais (įgijus tam tikrą statusą), bet ne kildinama iš Registro duomenų, už kurių pateikimą taip pat atsakingas draudėjas, kas be kita ko yra pripažinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1257-624/2013, priimtu dalyvaujant toms pačioms proceso šalims.

Apibendrindama tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas akivaizdžiai netinkamai išnagrinėjo V. K. prašymą skirti ligos pašalpą, todėl skundžiami administraciniai sprendimai naikinami kaip neteisėti, ir atsižvelgiant į būtinybę atlikti papildomus VSDFV Vilniaus skyriaus kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais būtų pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo ir atsakovo ginčo, t. y. išsklaidytos visos abejonės dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo pakankamumo, VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas dar kartą nagrinėti V. K. kreipimąsi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 nurodė, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti valstybės institucijai ne visada gali būti pakankama aplinkybė valstybės neteisėtiems veiksmams Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies prasme konstatuoti. Tikrinamu atveju vien tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius neteisingai aiškino materialiosios teisės normų turinį, ir dėl šios priežasties netinkamai ištyrė faktinio pobūdžio aplinkybes, nėra pakankamai reikšminga klaida, kurią būtų galima laikyti išeinančia už įprastinės (normalios) valdžios institucijos vykdomos administracinės procedūros rizikos ribų, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) netenkinamas.

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimas dalyje keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3516 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-2241, ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą dėl ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. V. K. skyrimo.

Kitoje dalyje pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius