2024-01-03 Nr. AB-214-3-61-3-08145-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1006-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08145-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 23S130268 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog negali grįžti į kilmės valstybę, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, Sprendime nurodyti netikslumai nekeičia pareiškėjo pasakojimo iš esmės, o atliekant antrą apklausą po pusantrų metų, natūralu, kad pareiškėjas galėjo neatsiminti savo anksčiau Departamentui pateikto pasakojimo detalių.

3. Pareiškėjo vertinimu, paties Departamento nurodyta išvada apie tai, jog (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog pareiškėjui gali kilti grėsmė kilmės valstybėje. Atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje ir, kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje. Todėl atsakovo Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui priimtas dėl to, jog įvertinus pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jo turimomis arba jai priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) nelaikomas nustatytu faktu. Taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad dėl prieglobsčio prašytojo individualių aplinkybių (duomenys neskelbtini), kilmės valstybėje jis patirtų veiksmus, kurie prilygtų persekiojimui, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Departamentas įvertino visas pareiškėjo pateiktas pasakojimo aplinkybes, jų nesutapimus, prieštaravimus. Pareiškėjas vangiai atsakinėjo į pateiktus jam klausimus apie (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog dėl prieglobsčio prašytojo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas, kaip tai suprantama prieglobsčio teisės kontekste, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo H. H. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad 2023 m. rugpjūčio 14 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S130268, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

8. Teismas aptarė Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimą Lietuvos Respublikoje bei teismų praktiką šiais klausimais.

9. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl jo pasakojimo apie (duomenys neskelbtini). Nustatytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl prieglobsčio prašytojo pasakojimo patikimumo ir jo bendro nuoširdumo. Pareiškėjo deklaratyvus nesutikimas su Departamento išvada dėl jo pasakojimo trūkumų savaime nedaro ginčijamo sprendimo nepagrįstu. Pats pareiškėjas skunde tik teigia, kad Sprendime nurodyti neaiškumai, jo manymu, nėra reikšmingi, o kiti netikslumai atsirado dėl natūralių priežasčių, t. y. tarp apklausų ir įvykusių įvykių praėjus nemažam laiko tarpui tiksliai jų neprisimena, tačiau pareiškėjas nepateikia jokių Sprendime nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų.

10. Teismas pažymėjo, kad Departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, vadovaujasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) savaime nepatvirtina, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė.

11. Teismo įsitikinimu, Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes. Todėl nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados.

12. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimo veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės yra nulemta tik jo subjektyvaus situacijos vertinimo bei prielaidų. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje jam negresia kankinimai ar mirtis, todėl jis neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį šalyje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Todėl, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad prieglobsčio prašytojui reikia suteikti tarptautinę apsaugą. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti teismo vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso.

13. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Iš Sprendimo matyti, jog Departamentas surinko patikimą ir aktualią bei iš skirtingų šaltinių kilmės valstybės informaciją pagal pareiškėjo teiktą prieglobsčio prašymo kontekstą. Teismo vertinimu, Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimą. Iš Sprendimo matyti, jog Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal jo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Teismas vertino, kad Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą.

14. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. 15. Pareiškėjas H. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti.

16. Pareiškėjas pakartoja su ginču susijusias faktines aplinkybes ir atkreipia dėmesį, kad pateikė prieglobsčio prašymą, kadangi (duomenys neskelbtini).

17. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas formaliai, remdamasis atsakovo Sprendimo motyvais, konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam kilmės šalyje kylančias grėsmes kelia pagrįstų abejonių dėl prieglobsčio prašytojo pasakojimo patikimumo ir jo bendro nuoširdumo, kadangi pareiškėjo pasakojimas apsiribojo plačiai žinoma informacija, buvo abstraktus. Teismas savo sprendime nepateikė objektyvių įžvalgų dėl pareiškėjo situacijos vertinimo, o tik išimtinai atsakovo Sprendime nurodytais motyvais motyvavo savo sprendimą.

18. Pareiškėjas akcentuoja, kad tiek prieglobsčio prašyme, tiek atsakovo vykdytos apklausos metu nurodė tas pačias aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini), o atsakovas Sprendime akcentavo tik smulkmeniškus pareiškėjo suklydimus ir tik šiais suklydimais remdamasis padarė išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas yra nepatikimas. Teismas situacijos plačiau neanalizavo, neatsižvelgė į faktinių aplinkybių visumą.

19. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesiekė išsiaiškinti kilusių netikslumų pareiškėjo pasakojime, tik jų buvimo faktą panaudojo pareiškėjo nenaudai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tačiau vertinant pareiškėjo situaciją, į kilmės valstybės informaciją ir jos suderinamumą su pareiškėjo pasakojimu, dėmesio nei atsakovas, nei teismas nekreipė. Pareiškėjas pabrėžia, kad pats atsakovas Sprendime pažymėjo, jog pareiškėjo pasakojimo dalis dėl (duomenys neskelbtini), yra patikima, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino.

20. Pareiškėjas nurodo, kad tuo atveju, jei teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

21. Pareiškėjo manymu, byloje surinkti duomenys turėjo būti vertinti ir aplinkybės kvalifikuotos kaip sudarančios pagrindą suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą – kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Nei atsakovas, nei teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, reikšmingų tinkamai išspręsti klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Departamentas, atlikęs išsamų tyrimą, pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, pažymi, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pareiškėjo argumentus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes teismas bylą išnagrinėjo formaliai, rėmėsi tik atsakovo pozicija.

25. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

26. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

27. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

28. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

31. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

32. Pareiškėjas Departamentui pateikė, jo nuomone, jo teiginius pagrindžiančius įrodymus, kurie buvo vertinami kartu su jo apklausų metu pateiktais paaiškinimais, jie lyginami tarpusavyje, taip pat vertinami kilmės valstybės informacijos kontekste. Prieš priimant Sprendimą pareiškėjas atsakovo du kartus buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų, jam užduoti patikslinamieji klausimai, todėl skundo argumentai, neva, Migracijos departamentas nebendradarbiavo ir nesiekė išsklaidyti abejonių dėl jo pasakojimo yra deklaratyvūs.

33. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nei pareiškėjo pateikti paaiškinimai apklausų metu, nei teismui pateiktame skunde bei teismo posėdžio metu išsakyti argumentai ir pateikti dokumentai, taip pat, nei apeliacinio skundo argumentai, nei atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį neduoda pagrindo konstatuoti galimo pareiškėjo persekiojimo kilmės šalyje, todėl pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas ir pateikti dokumentai dėl (duomenys neskelbtini). Be to, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, bendrąja prasme karinės tarnybos atlikimas yra asmens pilietinė pareiga (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4098-858/2017 ir kt.).

35. Pažymėtina, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą įvertinta ir jo sutuoktinės, (duomenys neskelbtini), padėtis, ir nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini).

36. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su aptartomis atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl darytina išvada, kad nurodytų bylos aplinkybių kontekste pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl nėra pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

37. Vertinant atsakovo Sprendimą dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, pažymėtina, Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38. Taigi papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kilmės valstybėje nevyksta kartiniai veiksmai, kaip jie yra apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų ir šiuo aspektu.

40. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

41. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo pasakojimą, pasisakė dėl jo pateiktų įrodymų vertinimo, analizavo pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

42. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neatsakyta į pareiškėjo skundo argumentus, palaikoma tik atsakovo pozicija. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisės aktais, teismų praktika, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjo poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

43. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

44. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ernestas Spruogis