2018-03-28 Nr. AB-6349-3-61-3-00763-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-687-575/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00763-2016-8 Procesinio sprendimo kategorija 12.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo BUAB „Gertauta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „Gertauta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. BUAB „Gertauta“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. 1. 1–3), kurį vėliau patikslino (II t., b. 1. 4–9), prašydama panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą) Nr. 331A-2239 (toliau – ir VMI sprendimas); 2) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. S-20(7-278/2015) „Dėl BUAB „Gertauta“ 2015-11-20 skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas). 2016 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad pagrindinis bylos tikslas yra ne minėtų sprendimų panaikinimas, o mokestinės permokos (19 560,60 Eur) grąžinimo (priteisimo) pareiškėjui klausimas, todėl pareiškėjas prašė teismo nagrinėti ir šį reikalavimą (II t., b. 1. 20–21).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi patikslino pareiškėjo kreditorių sąrašą, atsižvelgdamas į tai, kad VMI savo reikalavimą perleido VĮ Turto bankui. Įsiteisėjus šiai teismo nutarčiai, VMI kreditorinis reikalavimas pareiškėjui liko tik 1,16 Eur. Pareiškėjas kreipėsi į VMI su prašymu grąžinti 19 560,60 Eur mokestinę permoką, atsiradusią po bankroto bylos iškėlimo. VMI sprendimu tai buvo atsisakyta padaryta. Tuo pačiu sprendimu VMI mokestinę permoką įskaitė priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams, atsiradusiems iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, padengti.

3. Pareiškėjo nuomone, VMI neturėjo teisės atlikti įskaitymą, nes nebuvo visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų būtinųjų įskaitymo sąlygų. Pareiškėjas pastebėjo, kad analogiškai įskaitymas reglamentuotas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 82 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei 87 straipsnio 1 dalyje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad VMI, perleidusi reikalavimą VĮ Turto bankui, prarado teisę administruoti mokestinę nepriemoką, taip pat ir ją įskaityti. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis, kurioje konstatuota, kad VMI kreditorinis reikalavimas yra 1,16 Eur, pasak pareiškėjo, yra privaloma ir VMI.

5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ginčijamas VMI sprendimas pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnyje nustatytą administravimo išlaidų apmokėjimo eilę. Šio straipsnio 3 dalimi VMI yra priskirtas prie antros eilės kreditorių.

6. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, susijusiais su įskaitymu. Nurodė, kad šis teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas, taip pat nurodė, kad šio teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartyje buvo aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir su ja buvo nesutikta.

7. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. 1. 13–16).

8. Atsakovas paaiškino, kad grąžintinas iš biudžeto pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) skirtumas (19 560,60 Eur) susidarė po bankroto bylos iškėlimo. Šis skirtumas buvo panaudotas iki bankroto bylos iškėlimo susidariusiai nepriemokai padengti.

9. VMI nurodė, kad nuo 2012 m. kovo 1 d. galioja išimtis, numatanti, kad yra galimas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

10. VMI, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodė, kad mokesčių administratorius atlikdamas mokesčio permokos įskaitymą, veikia ne kaip kreditorius bankroto byloje, o kaip mokesčių administratorius MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais. MAĮ 87 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, susijusios su mokesčių permokos įskaitymu ir grąžinimu, todėl CK nuostatos, reglamentuojančios įskaitymą, tokiu atveju, pasak VMI, netaikytinos. VMI pažymėjo, kad ji buvo išbraukta iš kreditorių sąrašo, o vietoje jos kreditoriumi buvo įtrauktas VĮ Turto bankas. VMI nurodė, kad ji veikia kaip mokesčių administratorius, todėl mokestinės nepriemokos perleidimas VĮ Turto bankui neturi teisinės reikšmės. VMI ir VĮ Turto bankas yra tik valstybės atstovai ir reikalavimo perleidimas VĮ Turto bankui vertintinas tik kaip valstybės atstovo pasikeitimą, nekeičiantis reikalavimo savininko (kreditoriaus) – valstybės.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. 1. 32–35).

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 11 d. nutartimi pripažino pareiškėją bankrutavusiu ir likviduojamu. 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi Kauno apygardos teismas įtraukė VMI į pareiškėjo kreditorių sąrašą su 1 926 851,03 Lt kreditoriniu reikalavimu, o 2013 m. spalio 15 d. nutartimi minėtas teismas, atsižvelgdamas į tai, kad VMI perleido savo kreditorinį reikalavimą VĮ Turto bankui, pastarąjį su 1 926 847,03 Lt kreditoriniu reikalavimu įtraukė į pareiškėjo kreditorių sąrašą, patikslindamas VMI kreditorinio reikalavimo pareiškėjui dydį (4 Lt).

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašymą grąžinti susidariusią mokesčio permoką pateikė 2015 m. spalio 15 d., t. y. jau galiojant naujajai ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto redakcijai, todėl būtent ši redakcija ir turi būti taikoma ginčo byloje. Atsižvelgdamas į šios nuostatos reguliavimą, teismas darė išvadą, kad VMI sprendimu pagrįstai pareiškėjui buvo negrąžinta susidariusi PVM permoka ir teisėtai ši permoka įskaityta priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-2143/2013 pateiktu išaiškinimu. Teismas taip pat sprendė, kad aplinkybė dėl reikalavimo perleidimo nėra teisiškai reikšminga, nes VMI, iškaitydama mokestinę permoką, veikė ne kaip pareiškėjo kreditorius bankroto byloje, o kaip mokesčių administratorius.

14. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausio Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015 nagrinėjamu atveju netaikytina, nes bylų aplinkybės yra skirtingos. Teismas nurodė, kad civilinėje byloje nebuvo duomenų apie mokestinio ginčo kilimą.

III. 15. Pareiškėjas BUAB „Gertauta“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. 1. 39–41). Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti iš atsakovo apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas (II t., b. l. 41).

16. Pareiškėjas paaiškina, kad ginčas kilo dėl 19 560,60 Eur mokestinės permokos, atsiradusios po bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, įskaitymo su mokestine nepriemoka, atsiradusia iki bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo.

17. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje galima ir būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartyje suformuluotu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų aiškinimu, nes esminės teisiškai reikšmingos abiejų bylų aplinkybės yra visiškai identiškos.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje išaiškino, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas, o mokesčio permoką, atsiradusią po bankroto bylos iškėlimo, įskaityti su mokesčio nepriemoka, susidariusia iki bankroto bylos iškėlimo, yra draudžiama. Pareiškėjas paaiškina, kad būtent tokios aplinkybės ir buvo pareiškėjo prašymo grąžinti mokestinę permoką pagrindas.

19. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-807-442/2016 vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pakeisdamas savo ankstesnę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje pripažino, kad esminiu mokestinės permokos įskaitymo su mokestine nepriemoka teisėtumo klausimu yra priešpriešinių prievolių atsiradimo momentas.

20. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 5 punktą turi teisę tik kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas. VMI sprendimo priėmimo metu VMI teturėjo 4 Lt dydžio patvirtintą kreditorinį reikalavimą, todėl negalėjo įskaityti 19 560,60 Eur dydžio priešpriešinį pareiškėjo reikalavimą. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas VMI sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu taip pat ir dėl šios priežasties.

21. Atsakovas VMI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. 1. 50– 53).

22. VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 331A-2239, kuriuo 19 560,60 Eur mokesčio permoka buvo įskaityta priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams padengti (I t., b. l. 7), teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Ginčijamas VMI sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 21 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis. MGK sprendimu šis sprendimas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Tokią išvadą skundžiamame sprendime padarė ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas su tuo nesutinka, teigdamas, kad mokesčio permoką, atsiradusią po bankroto bylos iškėlimo, draudžiama įskaityti su mokesčio nepriemoka, susidariusia iki bankroto bylos iškėlimo. Be to, pasak pareiškėjo, atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą turi teisę tik kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamo VMI sprendimo priėmimu metu teismas buvo patvirtinęs tik 4 Lt dydžio VMI kreditorinį reikalavimą.

25. ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę bet kuriuo bankroto proceso metu atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.

26. Aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad ne tik būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai, bet ir būtų apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3457-575/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus (LAT 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3477/2011).

27. MAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 87 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Sistemiškai aiškinant paminėtą normą ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą akivaizdu, kad tam, jog būtų atliekamas mokesčių permokos ir nepriemokos įskaitymas, turi egzistuoti pirminė sąlyga – priešpriešiniai vienarūšiai mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus reikalavimai, pasireiškiantys mokesčių permokos ir mokestinės nepriemokos buvimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio sprendimo 26 punkte nurodytoje administracinėje byloje yra išaiškinęs, kad vien tai, jog įskaitymas atitinka mokestines normas, savaime nereiškia, kad įskaitymas galimas ir pagal ĮBĮ. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad tam, jog įskaitymas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą būtų teisėtas, turi būti įgyvendintos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y. įskaitymas turi būti galimas pagal ĮBĮ nuostatas ir įskaitymas turi būti galimas pagal atitinkamas mokesčių įstatymų nuostatas (LAT 2015 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015).

28. Tai, kad įskaitymo teisėtumui ir pagrįstumui nepakanka vien konstatavimo, jog egzistuoja priešpriešiniai vienarūšiai mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus reikalavimai, pasireiškę mokesčių permokos ir mokestinės nepriemokos buvimu, patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-807-422/2016.

29. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatoje tiesiogiai nenurodyta išimties taikymo apimtis laiko aspektu, t. y. ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas, kai vienarūšės piniginės prievolės atsirado skirtingu metu – iki (mokestinė nepriemoka) ir po (mokestinė permoka) bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio sprendimo 26 punkte nurodytoje administracinėje byloje yra konstatavęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į bankroto proceso tikslus, ypač į visų kreditorių finansinių reikalavimų ir interesų patenkinimą, atsižvelgiant į kreditorių lygiateisiškumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

30. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šio sprendimo 27 punkte nurodytoje civilinėje byloje, jei iki iškeliant bankroto bylą priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo atsiradę, neatsiranda ir kreditoriaus teisėtas lūkestis atlikti įskaitymą. Vadinasi, leidus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po jo, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios šis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad tai būtų naudinga išimtinai vienam kreditoriui (mokesčių administratoriui). Be to, turi būti atsižvelgiama į tai, kad leidžiant įskaitymą bankroto procese, ginamas teisėtas kreditoriaus lūkestis, atsiradęs iki bankroto bylos iškėlimo, kad įskaitymo teise (kaip pirmumą suteikiančia teise) bus galima pasinaudoti ir iškėlus bankroto bylą. Tai reiškia, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą nedraudžiamas tik tokių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų (permokėtos mokesčių sumos ir mokestinės nepriemokos), kurie atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas.

31. Netinkamas teisės (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto) aiškinimas ir taikymas yra pagrindas VMI sprendimo, MGK sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui. Pripažinus, kad VMI neturėjo teisės atlikti ginčo sumos įskaitymo, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 5 punkto aiškinimu nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

32. Pareiškėjas prašė teismo ne tik panaikinti ginčijamus sprendimus, bet ir priteisti (grąžinti) jam 19 560,60 Eur mokestinę permoką. Teisėjų kolegija šio pareiškėjo skundo reikalavimo tenkinti negali, nes šiuo aspektu VMI sprendime nėra nieko pasisakyta. Teismas, tenkindamas tokį pareiškėjo reikalavimą, faktiškai imtųsi vykdyti mokesčių administravimą, t. y. vykdyti vykdomosios valdžios funkcijas, kas nėra leidžiama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija įpareigoja VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. prašymą dėl mokesčių permokos grąžinimo (I t., b. l. 24–25).

33. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė priteisti bylinėjimo išlaidas. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad už apeliacinio skundo surašymą pareiškėjas advokatui V. I. (V. I.) 2016 m. gruodžio 15 d. sumokėjo 150 Eur (II t., b. l. 44). Ši suma atitinka bylos sudėtingumą, todėl priteistina pareiškėjui. Be to, pareiškėjas patyrė 15 Eur išlaidas dėl žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimo (II t., b. l. 45, 47). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas apeliacinėje instancijoje patyrė 165 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios jam priteistinos iš atsakovo (VMI). Pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, todėl šio klausimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenagrinėja.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo BUAB „Gertauta“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo BUAB „Gertauta“ skundą tenkinti iš dalies.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą) Nr. 331A-2239 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. S-20(7-278/2015) „Dėl BUAB „Gertauta“ 2015-11-20 skundo“ panaikinti bei įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo išnagrinėti BUAB „Gertauta“ 2015 m. spalio 15 d. prašymą dėl mokesčių permokos grąžinimo.

Pareiškėjui BUAB „Gertauta“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteisti 165 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė