2016-07-21 Nr. AB-14856-3-62-3-00010-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1457-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00010-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 140 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Kauno TI buvo laikomas apytiksliai nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. Paaiškino, kad kameros plotas, tekęs pareiškėjui, buvo mažesnis, nei numatyta teisės aktuose, kameros neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų – jose buvo tamsu, langai nešvarūs, nebuvo galimybės jų nuvalyti. Pareiškėjo nuomone, Kauno TI jis buvo laikomas žeminančiomis orumą, nežmoniškomis sąlygomis, kankinant, dėl kurių pareiškėjas patyrė fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, kuriuos vertina 140 000 Lt suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. balandžio 22 d.; tam tikrais laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų. Atsakovas pažymėjo, kad tai priklauso ne nuo įstaigos valios, nes Kauno TI administracija neturi teisės atsisakyti priimti į įstaigą atvežamųjų suimtųjų. Atsakovas nurodė, kad kamerose yra skaidraus stiklo langai, juos kamerose valyti privalo jose esantys asmenys, esant reikalui, įjungiamas dirbtinis apšvietimas dienos metu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad apšvieta kamerose turėjo įtakos pareiškėjo regėjimui. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėją jo buvimo Kauno TI metu apžiūrėjo gydytojas psichiatras, jokių psichikos sutrikimų nerasta. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, įvertinęs kiekvieną dieną vienam asmeniui tekusio kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ploto dydį, konstatavo, kad pareiškėjui 3,6 kv. m plotas Kauno TI nebuvo užtikrinamas 158 dienas ir dėl to pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatos.

Teismas, remdamasis Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, nustatė, jog kamerose Nr. 336 ir Nr. 347 buvo nustatyti Lietuvos higienos normos HN 73:2010 22 punkto, kuriame numatyta, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., pažeidimai. Kita vertus, atlikti patikrinimai patvirtino, kad visose kamerose dirbtinė apšvieta atitiko šio punkto nuostatą, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Teismas pažymėjo, kad pagal Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88, 6 punktą, atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą ir tvarką, todėl pareiškėjo argumentai dėl nešvarių langų įrodo, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą.

Teismo vertinimu, pareiškėjas jokių konkrečių Lietuvos higienos normų pažeidimų nenurodė, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone.

Remdamasis įrodymais apie pareiškėjo sveikatos būklę, teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Teismas įvertino, kad kalinimas perpildytose kamerose, natūralios apšvietos normų pažeidimai nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas pažeidė teisę į privatumą ir žmogiškąjį orumą, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų, nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus dėl tokių sąlygų. Atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę ir intensyvumą, kitas aplinkybes, priteisė pareiškėjui 800 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas E. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad, teikdamas skundą, rėmėsi tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, pagal kurios 3 straipsnį senaties terminas nenumatytas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, jo atžvilgiu turėjo būti taikoma 4 kv. m ploto norma, t. y. europietiškas standartas, o ne Lietuvos teisė, prieštaraujanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas pažymėjo nesutinkantis su visais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismo sprendime. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytais kriterijais, pagal kuriuos apskaičiuojama neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Kauno TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. priteisimo. Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pateiktus nesutinkant su priimtu teismo sprendimu, teisėjų kolegija visų pirma pastebi, kad nors pareiškėjas teikia argumentus, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, kad tai yra tęstinis pažeidimas, besitęsiantis ir šiuo metu, tačiau pirmosios instancijos teismas netaikė ieškinio senaties termino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodytu pagrindu neapribojo nagrinėtino laikotarpio, netaikė ieškinio senaties termino, tokio prašymo nebuvo pateikęs ir atsakovas, kuriam tokia teisė yra suteikiama pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį. Šie pareiškėjo argumentai nėra susiję su nagrinėjamu ginču ir pirmosios instancijos teismo pateiktomis išvadomis, todėl jie plačiau yra nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą skundą, sprendė, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu teisės aktuose nustatytas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto nebuvo užtikrintas 158 paras, kameroje pareiškėjui tekdavo 2,61 kv. m, 3,31 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto. Teismas taip pat konstatavo, kad kamerų Nr. 336 ir Nr. 347 natūrali apšvieta neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (2010 m. balandžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), reikalavimų. Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl kamerų dirbtinės apšvietos neatitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimams laikė nepagrįstais. Teismas, nustatęs aptartus Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus, priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės kyla dėl to, ar tinkamai teismas vertino minimalaus kalinimo ploto reikalavimo laikymąsi pareiškėjo atžvilgiu, ar priteisė pagrįstą, tinkamą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau pareiškėjas nenurodo jokių detalesnių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis, kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, plačiau pasisako būtent dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pateiktame skunde prašė vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamojo ploto imperatyvą, taikyti 4 kv. m vienam asmeniui reikalavimą, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir būtent ši norma yra taikytina pareiškėjo atžvilgiu atsižvelgus į kalinimo vietos specifiką. Nors pareiškėjas prašo jo atžvilgiu taikyti 4 kv. m minimaliojo gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą, tačiau jis nenurodo, koks teisės aktas ar teismų praktika numato tokį reikalavimą, bei šioje dalyje remiasi iš esmės abstraktaus pobūdžio reikalavimu. Dėl nurodytų motyvų, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Įsakyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso 158 paras buvo kalinamas Kauno TI pažeidžiant Įsakyme nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą. Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino ir nenustatė konkretaus laikotarpio, kai jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Kauno tardymo izoliatoriaus administracija nurodytą laikotarpį pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kamerų Nr. 336 ir Nr. 347 natūrali apšvieta neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, tačiau atmetė pareiškėjo argumentus dėl kamerų dirbtinės apšvietos neatitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimams. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų iš esmės pateiktame apeliaciniame skunde neginčija pareiškėjas, nepateikia argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, todėl teisėjų kolegija su jomis sutinka ir šių išvadų papildomai nekartoja.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde tik teigia, kad jis nesutinka su visais argumentais, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes mano, jog toks atmetimas yra nemotyvuotas, taigi apeliacinį skundą šioje dalyje iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvavimu ar nepakankamu motyvavimu, bet ne konkrečiu nesutikimu dėl teismo atlikto vertinimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą taip pat yra pabrėžęs ir EŽTT, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d sprendimą Hirvisaari prieš Suomiją). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl kitų neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. balandžio 22 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016), nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (tai, kad pareiškėjui tekęs mažiausias kameros plotas svyravo nuo 2,61 kv. m iki 3,12 kv. m), į tai, kad teismas pripažino natūralios apšvietos neatitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 264 Eur suma.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 34 000 Lt (9 847,08 Eur) kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 264 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 264 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 264 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt keturis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė