P-502-195-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2627/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02460-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1;

15.2.3.2; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

vertėjaujant Jurgai Marcinkevičiūtei,

dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

atsakovo atstovei Anai Daugienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1-2), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, 6 800 000 litų (2 000 000 eurų) dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 36-37) pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2001 m. spalio 3 d. jis yra asmuo be pilietybės, kadangi Lietuvos Respublikos pilietybės jis atsisakė (LR prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr.1501). Migracijos tarnyba 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 (toliau – ir Sprendimas) atsisakė patenkinti jo 2004 m. rugpjūčio 3 d. prašymą išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 277 patvirtintų Asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu. 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštą, kuriuo buvo informuotas apie Sprendimą, gavo paštu 2004 m. rugsėjo 4 d., kai Sprendime nurodytas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 138 straipsnyje nustatytas septynių dienų apskundimo terminas jau buvo pasibaigęs. Sprendimo nuorašas jam nebuvo įteiktas. Pareiškėjo teigimu, šiais veiksmais buvo pažeista nacionaliniuose įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., UTPĮ 136, 138 str.) ir tarptautiniuose dokumentuose įtvirtinta teisė į teisminę gynybą, teisė laisvai išreikšti savo nuomonę. Be to, pasak pareiškėjo, Sprendimas pažeidžia jo nuosavybės teisę į juridinį asmenį, kadangi jis yra individualios įmonės savininkas ir neturėdamas asmens dokumento negali veikti įmonės vardu, bei teisę laisvai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, su skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 9-10) ir atsakovo atstovė teismo posėdyje (b. l. 36-37) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501 buvo patenkintas V. S. prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. 2004 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus miesto VPK) Migracijos skyrių su prašymu išduoti jam asmens be pilietybės kelionės dokumentą, kuriame nurodė, kad nenori gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apskrities VPK Viešosios policijos Migracijos skyriaus viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 277 patvirtintų Asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo taisyklių 2 punktu, 2004 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 1/14-MS17-105 neišduoti pareiškėjui asmens be pilietybės kelionės dokumento. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 1/14-M4-S-134.

Atsakovas nesutiko su skundo teiginiu, esą pareiškėjas neteko teisės apskųsti Sprendimą nes pranešimą gavo pasibaigus 7 dienų apskundimo terminui. Paaiškino, kad 2006 m. vasario 14 d. V. S. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl atsisakymo išduoti asmens dokumentus išvykimui į užsienį. Vilniaus miesto VPK Migracijos skyrių į šią bylą buvo įtrauktas atsakovu. 2006 m. gegužės 9 d. teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas (administracinė byla Nr.I-1168-12/2006). Šioje byloje teismas pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę kreiptis į Migracijos valdybą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, nes tik šio leidimo išdavimas suteiktų galimybę pareiškėjui gauti kelionės dokumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 1 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas ir po minėto teismų išaiškinimo nesikreipė į Migracijos valdybą dėl dokumento gavimo. Pareigūnai ieškojo V. S., kad dar kartą jam paaiškinti dokumento gavimo tvarką ir priimti prašymą. 2009 m. balandžio 21 d. buvo nustatyta jo gyvenamoji vieta, tačiau pareiškėjas Migracijos valdybai pareiškė, jog prašymo neteiks.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentų, kad negavęs kelionės dokumento jis negali tvarkyti įmonės turto. Įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties nustatyta, kad asmens be pilietybės kelionės dokumentas išduodamas asmeniui, neturinčiam užsienio valstybės pilietybės, tačiau turinčiam dokumentą, suteikiantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuto nuostatas, suteikiantis teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į Lietuvos Respubliką dokumento galiojimo laikotarpiu. Kelionės dokumentą turėti neprivalomą, jis išduodamas asmens be pilietybės prašymu.

Atsakovo nuomone, Migracijos valdybos darbuotojai vadovaudamiesi galiojančiomis teisės normomis tinkamai išsprendė pareiškėjo prašymą dėl asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo, Sprendimas yra galiojantis. Pareiškėjas piktybiškai vengia gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo metu pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties 39 straipsnio 1 punktu, laikomas neteisėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu (b. l. 39-42) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neteisėtais valstybės tarnautojų veiksmais padarytą neturtinę žalą pagrįstumo.

CK 6.271 straipsnyje numatytai atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reikalingos sąlygos: valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas); žalos atsiradimo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos. Šias sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. CK 6.271 straipsnyje numatyta valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė be kaltės, t.y. dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Kita vertus, valstybės ar savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš atsakovo veiksmų, anot pareiškėjo, pažeidusių jo teisę kreiptis teisminės gynybos dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 panaikinimo ir sąlygojusių teisės laisvai išvykti iš Lietuvos Respublikos bei nuosavybės teisės į juridinį asmenį pažeidimus.

Ištyręs ir įvertinęs įrodymus teismas nustatė, kad 2001 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1501 buvo patenkintas V. S. prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. 2004 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriui prašymą išduoti jam asmens be pilietybės kelionės dokumentą, kuriame nurodė, kad leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje jis nenori (b. l. 29). Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Migracijos skyriaus viršininkas 2004 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 1/14-MS17-105: 1) neišduoti asmeniui be pilietybės V. S. asmens be pilietybės kelionės dokumento; 2) išaiškinti jam leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tvarką ir informuoti apie priimtą sprendimą (b. l. 30). 2004 m. rugpjūčio 30 d. Migracijos skyriaus viršininko raštu (b. l. 31) pareiškėjas buvo informuotas apie 2004 m. rugpjūčio 27 d. priimto sprendimo turinį. Pareiškėjas paaiškino teismui, kad laišką su nurodytu 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu jis gavo registruotu paštu 2004 m. rugsėjo 4 d., kai įstatymų nustatytas septynių dienų terminas Sprendimui apskųsti jau buvo praleistas. Anot pareiškėjo, atsakovo veiksmai priimant Sprendimą ir informuojant apie jį pareiškėją buvo neteisėti ir sąlygojo jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.

Teismas rėmėsi bylai aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje apibrėžta, kad asmens be pilietybės kelionės dokumentas – asmeniui, neturinčiam užsienio valstybės pilietybės, tačiau turinčiam dokumentą, suteikiantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, pagal 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso nuostatas išduodamas dokumentas, suteikiantis teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į Lietuvos Respubliką dokumento galiojimo laikotarpiu. Iš šios sąvokos apibrėžimo matyti, kad asmens be pilietybės kelionės dokumento paskirtis yra įgyvendinti asmens be pilietybės judėjimo laisvę, t. y. suteikti asmeniui teisę ne tik išvykti iš Lietuvos Respublikos, bet ir į ją sugrįžti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 1 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A8-2150/2006) konstatavo, jog tam, kad “asmuo be pilietybės įgytų šią subjektinę teisę – laisvai judėti iš/į Lietuvos Respubliką, jo kaip asmens statusas turi atitikti tam tikras įstatyme nustatytas prielaidas. O būtent, jis turi turėti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, bei šią teisę patvirtinantį dokumentą”. Pagal ĮUTP 24 ir 25 straipsnius dokumentas, patvirtinantis asmens be pilietybės teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, yra leidimas laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančio dokumento turėjimas yra būtinosios prielaidos gauti asmens be pilietybės kelionės dokumentą.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje aktualiu laikotarpiu galiojusių Asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 277, 2 punktas nustatė, kad kelionės dokumentas išduodamas, keičiamas, dokumento galiojimo laikas pratęsiamas asmenims be pilietybės, kurie turi leidimą laikinai apsigyventi ar leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje; šis dokumentas suteikia teisę išvykti už Lietuvos Respublikos ribų. Pažymėjo, jog, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, atsakovo įgaliotas pareigūnas – Vilniaus apskrities VPK Migracijos skyriaus viršininkas, 2004 m. rugpjūčio 27 d. priimdamas sprendimą Nr. 1/14-MS17-105 neišduoti kelionės dokumento pareiškėjui (asmeniui be pilietybės), neturinčiam dokumento, suteikiančio jam teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, – vadovavosi galiojusių teisės aktų normomis, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas nusprendė, kad esant minėtoms aplinkybėms negalima pripažinti, jog atsakovo atstovas, priimdamas Sprendimą (b. l. 30), veikė neteisėtai. Be to, byloje nėra nustatyta kita būtina atsakovo deliktinės atsakomybės sąlyga – žalos padarymo faktas priėmus Sprendimą, t. y. pareiškėjas niekaip nemotyvavo ir nepagrindė įrodymais skunde nurodytų aplinkybių, kad Sprendimas pažeidė jo nuosavybės teisę į juridinį asmenį (individualią įmonę) ir teisę laisvai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Įvertinęs įrodymus (b. l. 15-23, 31,36-37) teismas nustatė, kad atsakovas ėmėsi visų būtinų priemonių informuoti pareiškėją apie asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo tvarką ir būtinybę gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau pareiškėjas savo teisės gyventi Lietuvoje neformalizavo, t. y. nesikreipė dėl minėto leidimo išdavimo.

Pažymėjo, kad pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat grindžia tuo, jog dėl atsakovo kaltės jis praleido 7 dienų terminą sprendimui apskųsti. Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusios ĮUTP redakcijos 137 straipsnio 1 dalį skundas dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, galėjo būti paduotas atitinkamam administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, išskyrus šiame Įstatyme numatytus atvejus. To paties įstatymo 138 straipsnyje buvo nustatytas septynių dienų skundo padavimo terminas, skaičiuojant terminą nuo sprendimo priėmimo dienos. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnyje buvo numatyta galimybė, esant atitinkamam pareiškėjo prašymui, atnaujinti skundo padavimo terminą, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Įvertinęs šias normas, teismas pažymėjo, jog teisės aktai suteikia galimybę asmeniui, dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių praleidusiam terminą skundui paduoti, tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą prašant atnaujinti skundo padavimo terminą. Pažymėjo, kad kiekvienas pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, sužinojęs apie galimus jo teisių pažeidimus ir siekdamas tinkamai apginti savo teises bei teisėtus interesus, turi nedelsdamas pats arba per atstovą imtis tam tikrų priemonių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas, 2004 m. rugsėjo 4 d. gavęs paštu Migracijos skyriaus informacinį raštą, nesikreipė į instituciją dėl Sprendimo nuorašo gavimo ir į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo bei savo galimai pažeistų teisių gynimo, tokiu būdu dėl savo pasirinkto pasyvaus elgesio netinkamai įgyvendino teisę kreiptis teisminės gynybos. Atsižvelgęs į tai, pripažino, kad Migracijos skyriaus pareigūnų veiksmai, t. y. informacijos apie priimtą sprendimą neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento išsiuntimas registruota pašto siunta, neatėmė iš pareiškėjo galimybės ginti savo pažeistas teises, tuo pačiu negalėjo sąlygoti neturtinės žalos atsiradimo.

Anot pareiškėjo, atsakovas, pažeisdamas teisės normų reikalavimus, neįteikė jam 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo redakcijos, galiojusios Sprendimo priėmimo metu, 31 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad administracinė procedūra baigiama priėmus sprendimą dėl prašymo patenkinimo ar dėl jo atmetimo ir informavus apie tai pareiškėją ar kitą suinteresuotą asmenį. Iš to matyti, kad įstatymas nenumatė atsakovo pareigos įteikti asmeniui dėl jo prašymo priimto sprendimo nuorašą, o nustatė tik prievolę informuoti apie priimtą sprendimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai informuojant pareiškėją apie priimtą sprendimą išnagrinėjus jo 2004 m. rugpjūčio 3 d. prašymą, atitiko teisinį reglamentavimą, todėl negali būti pripažinti neteisėtais.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei žalos ryšio), skundas remiamas prielaidomis ir abstraktaus pobūdžio formuluotėmis.

Remdamasis išdėstytų motyvų visuma, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir todėl negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 46-49), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teismas išnagrinėjo bylą, kurioje nei atsakovas (Lietuvos valstybė), nei ją atstovaujanti institucija (Migracijos tarnyba) pagal CK 6.273 straipsnio 1 dalį nėra centrinės administravimo institucijos (ABTĮ 2 str. 7 d.). Apelianto manymu, nagrinėjamoje byloje vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi negali būti remiamasi administracinėje byloje Nr. A8-2150/2006 nustatytais faktais, nes šioje byloje buvo kitos bylos proceso šalys.

2. Apelianto teigimu, Migracijos tarnybos veiksmai priimant Sprendimą yra neteisėti, kadangi pažeista pareiškėjo teisė kreiptis į teismą skundu dėl Sprendimo panaikinimo ir reikalavimo įpareigoti tinkamą instituciją pagal ĮUTP 51 straipsnio 2 dalį ir 55 straipsnio 2 dalį priimti sprendimą dėl kelionės dokumento išdavimo. Apelianto nuomone, Sprendimas priimtas viršijant Migracijos tarnybos kompetenciją (neteisėtas veiksmas pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį), neperdavus jo 2004 m. rugpjūčio 3 d. prašymo įgaliotai institucijai (Migracijos departamentui) sprendimui priimti (neteisėtas neveikimas pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį).

3. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju termino praleidimas pagal ĮUTP 138 straipsnį dėl Migracijos tarnybos veiksmų negali būti pagrindas ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka šį terminą atnaujinti, o yra, anot apelianto, apskundimo teisių iš jo atėmimas. Mano, kad neišdavusi Sprendimo, Migracijos tarnyba tyčia sudarė jo teisinę padėtį (neteisėtą buvimą) pagal ĮUTP 23 straipsnio 7 punktą (neteisėtas neveikimas pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį). Apeliantas pabrėžia, kad jis negali savo valia pakeisti savo teisinės padėties pagal ĮUTP 23 straipsnio 7 punktą, nes dokumentas, kuris turėtų būti išduotas, atitinka ĮUTP 2 straipsnio 10 dalies sąvoką. Todėl mano, kad jam nėra prasmės vėl kreiptis į Migracijos tarnybą dėl Sprendimo nuorašo gavimo praleistam terminui atnaujinti. Tokiu būdu, apelianto nuomone, jo padėtis dėl Migracijos tarnybos reikalavimo gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje primena įkaito padėtį, o ne gyvenimo Lietuvoje legalizavimo priemonę.

4. 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštas yra oficialus valstybės institucijos dokumentas dėl pareiškėjo 2004 m. rugpjūčio 3 d. prašymo (atkreipia dėmesį į tai, kad šiame rašte nenurodytas net priimto sprendimo registracijos numeris), skundžiamas bendra tvarka pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį ir 30 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Taigi, apelianto teigimu, dėl to paties prašymo buvo priimti du aktai, turintys skirtingus apskundimo terminus ir tvarką, be to, vienas iš jų (2004 m. rugpjūčio 30 d. raštas) įteiktas jam tuo metu, kai kitas (2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 1/14-MS17-105) jau buvo įsiteisėjęs. Tokiu būdu, apelianto teigimu, iš jo buvo atimta pasirinkimo teisė. Mano, kad Migracijos tarnyba, informuodama jį apie priimtą sprendimą, veikė ne taip, kaip privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.), kadangi pagal ĮUTP 137 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnį jis gali paduoti skundą tik dėl Sprendimo, o ne dėl nurodyto rašto.

5. Migracijos tarnybos tyčiniu veikimu ir neveikimu buvo pažeistos šios materialinės teisės normos: ĮUTP 2 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnis, 25 straipsnis, 53 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 39 straipsnio 1 punktas, Taisyklių 2 punktas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. IV-393 6 punktas, Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio 3 dalis. Tuo tarpu tikrąją jo teisinę padėtį, apelianto manymu, apibrėžia ĮUTP 2 straipsnio 10, 11 dalys, 23 straipsnio 7 punktas, 38 straipsnis, 40 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 53 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 51 straipsnio 2 dalis ir 55 straipsnio 2 dalis. Tokiu būdu mano, kad Migracijos tarnyba iš viso veikė ne taip, kaip privalėjo veikti. Todėl jo teisių pažeidimas laikomas padarytas tyčia, nes jį padaręs asmuo (Migracijos tarnyba) suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo. Taigi, mano, kad nagrinėjamu atveju yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

6. Apeliantas yra individualios įmonės „Almasta“ (toliau – ir IĮ „Almasta“) savininkas, todėl jo subjektinių teisių pažeidimas lemia ir juridinio asmens teisių pažeidimą pagal CK 2.39 straipsnio 2 dalį bei 2.42 straipsnį. Vadinasi, apelianto nuomone, atitinkamais Migracijos tarnybos veiksmais yra pažeista tiek jo teisė į vardą (CK 2.20 str. 1 d.), tiek teisė į gynimą (CK 2.21 str. 1 d.), kadangi pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą pagal CK 2.21 straipsnio 1 dalį dėl to, kad negali įgyti savo asmens teisių ir pareigų pagal CK 2.20 straipsnio 1 dalį, t. y. pažeista teisė į vardą yra kliūtis skundui nagrinėti.

7. Migracijos tarnyba vengia imtis priemonių (CK 2.246 str. 1 d.) dėl pareiškėjo neteisėto buvimo pagal ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. išsiųsti jį į gimimo vietos valstybę (VFR).

8. Skundžiamas teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimas priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas – ABTĮ 85 straipsnio 5 dalį ir 86 straipsnio 1 dalį, nes buvo priimtas vėliau nei po dešimties dienų nuo 2010 m. gruodžio 1 d. įvykusio teismo posėdžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 55-56) remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis turi būti išsiųstas į kilmės valstybę, t. y. Vokietiją, nes pagal ĮUTP 2 straipsnį kilmės valstybė – valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis, o jei užsieniečio pilietybės nustatyti neįmanoma arba jis neturi jokios pilietybės, – valstybė, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Pažymi, kad duomenų apie pareiškėjo Vokietijos pilietybę arba jo nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijoje nėra, tačiau turint leidimą gyventi Lietuvoje ir kelionės dokumentą pareiškėjas gali išvykti į Vokietiją. Taip pat pažymi, kad pareiškėjui gali būti išduotas leidimas nuolat gyventi vadovaujantis ĮUTP 53 straipsnio 4 punktu (neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje), tačiau pareiškėjas atsisako pateikti prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos, kurią jis kildina iš Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus priimto administracinio akto – 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 neišduoti asmeniui be pilietybės V. S. asmens be pilietybės kelionės dokumento.

Vykdant žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamų aukštesnės pakopos policijos komisariatų (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. vasario 29 d. įsakymas Nr. 5–V- 106, 2008 m. gegužės 29 d. įsakymai Nr. 5-V-297 ir Nr. 5-V-300 ir kt.) Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas buvo reorganizuotas į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Atsakovą atstovaujanti Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba yra pareiškėjo nurodytą sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto teisių ir pareigų perėmėja (toliau vadinama – Migracijos tarnyba).

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Migracijos tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnis apibrėžia, kad neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str.1 d.).

Pareiškėjo teigimu, jo nurodyto viešojo administravimo subjekto 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 1/14-MS17-105 yra neteisėtas, kadangi pažeidė jo teisę laisvai išvykti iš Lietuvos Respublikos bei nuosavybės teisę į juridinį asmenį - individualią įmonę „Almasta“. Be to, pasak pareiškėjo, Migracijos tarnyba atėmė jo teisę į teisminę gynybą, kadangi 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 1/14-MS17-105 jis gavo paštu 2004 m. rugsėjo 4 d., kai buvo pasibaigęs 7 dienų terminas paduoti skundą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė viešosios atsakomybės sąlygų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija bylą patikrino atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas.

Nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais (CK 6. 271 str.3 d.) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.126 straipsnis nustato ieškinio senaties taikymo sąlygas. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str.1 d.). Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). CK nustato ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles (CK 1.127 str.), termino sustabdymą, nutraukimą ir atnaujinimą (CK 1.129 - 1.132 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo praktiką (ABTĮ 13 str.) yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino praleidimas nėra pagrindas atsisakyti priimti skundą vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nes CK 1.126 straipsnio 1 dalis nustato, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2006 m. birželio 22 d. Nr.AS6-240/2006, 2007 m. balandžio 23 d. Nr. A4-417/2007,2007 m. gruodžio 14 d. Nr.A5-1129/2007, 2009 m. rugsėjo 3 d. Nr.A525-844/2009; 2011 m. balandžio 1 d. Nr.A556-150/2011 ir kt.).

Nors 2010 m. rugpjūčio 16 d. pateiktu skundu (b.l.1-2) pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Migracijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105, nuo kurio priėmimo iki skundo dėl žalos atlyginimo teismui padavimo praėjo beveik 6 metai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį skundą nagrinėti, Administracinių bylų teisenos įstatymą taikė teisingai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nagrinėjamu atveju nereikalavo takyti ieškinio senatį reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsižvelgiant į tai, byloje nustatyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo šiuo konkrečiu atveju nelaikytina procesiniu pažeidimu, suteikiančiu pagrindą taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir panaikinti skundžiamą sprendimą.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus, kuriais yra grindžiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties 24 ir 25 straipsniais nustatytą teisinį reguliavimą, dokumentas, kuris patvirtina asmens be pilietybės teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, yra leidimas laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad minėto sprendimo priėmimo metu galiojęs ĮUTP 24 straipsnis nustatė, kad leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, šio leidimo gavėjui suteikia teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu.

Bylai aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo 38 straipsnis nustatė, kad užsienio valstybės pilietybės neturinčiam piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi užsienio valstybėje galiojančio kelionės dokumento, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas 1954 m. Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės statuso numatytas asmens be pilietybės kelionės dokumentas. Minėtoje įstatymo normoje minima kelionės dokumento išdavimo tvarka patvirtinta Asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 31 d.

įsakymu Nr. 277. Šių Taisyklių, kurios galiojo priimant Migracijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 1/14-MS17-105, 2 punktas nustatė, kad kelionės dokumentas išduodamas, keičiamas, dokumento galiojimo laikas pratęsiamas asmenims be pilietybės, kurie turi leidimą laikinai apsigyventi ar leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje; šis dokumentas suteikia teisę išvykti už Lietuvos Respublikos ribų. Taigi skundžiamas sprendimas kompetentingo viešojoje administravimo subjekto buvo priimtas laikantis galiojančių teisės aktų, t.y. teisėtai.

Sprendime yra aiškiai ir motyvuotai, t. y. pagrindžiant nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrindžiant konkrečių teisės aktų normomis, nurodyta dėl kokių priežasčių pareiškėjui neišduotas kelionės dokumentas, išaiškinta jo gavimo tvarka. Ši tvarka pareiškėjui išsamiai išaiškinta ir 2004 m. rugpjūčio 30 d. pranešime Nr.1/14-M4-S-134 apie priimtą sprendimą. Pareiškėjas neteigia, jog sprendime nurodyta aplinkybė, kad prašydamas išduoti kelionės dokumentą tuo pačiu prašymu jis pareiškė nenorintis gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės. Šis 2004 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjo prašymas yra byloje ir jame pareiškėjas yra pareiškęs, kad nuolat gyventi jis nenori.

Vieno iš pirmiau minėtų dokumentų (leidimo laikinai arba leidimo nuolat gyventi Lietuvoje) turėjimas pareiškėjui galėjo būti pagrindas gauti kelionės dokumentą, tačiau atsisakydamas teisės gauti šį dokumentą pareiškėjas pats sau sukūrė situaciją, kad jam pagal įstatymą negali būti išduotas kelionės dokumentas. Esant minėtoms aplinkybėms atsakovas negali būti kaltinamas pažeidusiu pareiškėjo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Kelionės dokumentas esant toms sąlygoms, kurias nustato įstatymas.

Kaip gali būti įgyvendinta pareiškėjo teisė gauti kelionės dokumentą pareiškėjui yra išaiškinęs ir teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-2150/2006).

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai įvertino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog apie 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 1/14-MS17-105 jam buvo pranešta 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr.1/14-M4-S-134, kurį gavo paštu 2004 m. rugsėjo 4 d., t.y. pasibaigus 7 dienų terminas paduoti skundą, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti vertinama kaip teisės į teisminę gynybą atėmimas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kreipėsi į teismą dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 panaikinimo ir kad teismas atsisakė priimti tokį jo skundą dėl to, kad pareiškėjas praleido terminą paduoti skundą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą esant ABTĮ 34 straipsnyje nustatytiems pagrindams terminas paduoti skundą gali būti atnaujintas. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad teise apskųsti Sprendimą pareiškėjas nesinaudojo ir nesiekė ja pasinaudoti. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas, gavęs Migracijos tarnybos raštą, dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 apskundimo, pasirinko pasyvų elgesio variantą, t.y. nesikreipė į teismą siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises dėl savo pasirinkto elgesio varianto, o ne dėl Migracijos valdybos veiksmų. Pareiškėjo apsisprendimas neskųsti minėto sprendimo, o kelti kitus su 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 priėmimu susijusius ginčus, patvirtina, kad pareiškėjas pasirinko kitus savo teisių gynimo variantus. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytoje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. Nr. A8-2150/2006) buvo išnagrinėtas administracinis ginčas dėl Migracijos departamento išduoti pareiškėjui asmens dokumentus išvykimui iš Lietuvos Respublikos visam laikui.

Pareiškėjo argumentas, esą atsisakymas išduoti kelionės dokumentą apribojo pareiškėjo, kaip individualios įmonės savininko teisę į nuosavybę, nepagrįstas jokiais įrodymais. Apeliantas teismo posėdyje negalėjo paaiškinti kaip būtent šią jo teisę pažeidžia atsakovas. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, kad ši jo teisė 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 buvo pažeista. Todėl teisėjų kolegija šį pareiškėjo argumentą vertina kaip neįrodytą. Be to iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo bylą pagal V. S. individualios įmonės „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinė byla Nr.A442-2417/2011). Šioje byloje reikalavimas atlyginti neturtinę žalą kildinamas iš to paties Migracijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 nurodant, kad kelionės dokumento išdavimas atėmė teisę laisvai naudotis įmonės turtu. Taigi dėl nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodyto motyvo, esą buvo pažeista nuosavybės teisė į juridinį asmenį - IĮ „Almasta“, yra iškeltas atskiras administracinis ginčas, dėl žalos atlyginimo, kuris nėra išspręstas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. liepos 21 d. nutartimi perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas antrą kartą prašo priteisti iš to paties atsakovo neturtinę žalą, kurią kildina iš to paties akto ir sieja su teisės į tą pačią nuosavybę (individualią įmonę pažeidimu).

Apeliacinio skundo argumentas, esą pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą pažeisdamas ABTĮ 85 straipsnio 5 dalį ir 86 straipsnio 1 dalį, nes buvo priimtas vėliau nei po dešimties dienų nuo 2010 m. gruodžio 1 d. įvykusio teismo posėdžio, nepagrįstas. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, byla buvo išnagrinėta 2010 m. gruodžio 1 d. ABTĮ 85 straipsnio 5 dalyje numatytas sprendimo priėmimo ir paskelbimo 10 dienų terminas, kuriuo teismas nutarė pasinaudoti, baigėsi 2010 m. gruodžio 11 d. (nedarbo dieną, šeštadienį), todėl pagal procesinių terminų skaičiavimo taisykles (ABTĮ 66 str.4 d.) teismo sprendimas turėjo būti skelbiamas ne vėliau kaip pirmąją po to einančią darbo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 13 d.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, vadinasi neįrodyta viena iš civilinės atsakomybė sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Arūnas Sutkevičius