2016-01-21 Nr. AB-1908-3-63-3-00025-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-252-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00025-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas teismui pateikė skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) priteisti 4 860 Eur (16 767 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad jis nuo 2008 m. spalio 9 d. periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK ir Klaipėdos AVPK Kretingos rajono policijos komisariato (toliau – ir Kretingos r. PK) areštinėse. Tikslių datų, kada buvo laikomas minėtose areštinėse, neprisiminė. Pareiškėjas tvirtino, kad šiose areštinėse buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis. Pro kamerų langus patekdavo labai mažai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas buvo menkas. Sanitarinis mazgas kamerose buvo atskirtas tik pertvara nuo bendros kameros erdvės. Kamerose buvo drėgna ir vėsu. Baldai buvo nusidėvėję, patalpos avarinės ir antisanitarinės būklės. Kamerose nebuvo įrengta ventiliacijos sistema. Dušo Klaipėdos AVPK Kretingos r. PK areštinėje nebuvo, o Klaipėdos AVPK juo buvo leidžiama pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę 15 minučių, nors dušo patalpoje buvo tik 5 purkštuvai. Pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko ploto pasivaikščioti, o būti kiemelyje buvo leidžiama tik 1 valandą per dieną. Areštinių kamerose veisėsi parazitai (tarakonai). Pareiškėjas negaudavo tualetinio popieriaus. Pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos šiose areštinėse pažemino pareiškėjo orumą, sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, pakenkė jo sveikatai. Taip pat nurodė, kad Klaipėdos apygardos teisme teismo posėdžio metu, 2009 m. kovo 17 d., (kitų teismo posėdžių datų neprisiminė) buvo laikomas surakintas antrankiais. Pareiškėjas teigė, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, aiškinantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenustato senaties termino. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai grasino, kad, jei kreipsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam pagal suklastotus duomenis bus skirtos nuobaudos.

Klaipėdos AVPK, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinių kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka teisės aktų reikalavimus. Areštinės patalpose ir jos kamerose, kuriose laikomi asmenys, yra įrengta ventiliacija, sanitariniai mazgai yra atitverti 130 cm aukščio pertvara. Visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Sulaikytų ir suimtų asmenų pasivaikščiojimai policijos areštinėse kiekvieną dieną yra užtikrinami. Nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių, yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Nenustatyta, kad areštinės kamerose tvyrotų drėgmė ar veistųsi pelėsiai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir Klaipėdos AVPK neturi tokių duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo teisių pažeidimų. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 5 d., todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo reikalavimui dėl galimai padarytos žalos atlyginimo turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas ir nagrinėjama skundo dalis dėl pareiškėjo laikymo areštinėse galbūt netinkamomis sąlygomis po 2012 m. sausio 5 d. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas areštinėse pažeidžiant kardomojo kalinimo sąlygas, Klaipėdos AVPK prašė taikyti pareiškėjo reikalavimams sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 6 d., tvirtindamas, jog buvo laikomas Klaipėdos AVPK ir Klaipėdos AVPK Kretingos r. PK areštinėse periodiškai nuo 2008 m. spalio 9 d. LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-46-361/2009 pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitytas kardomasis kalinimas ir bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2008 m. spalio 9 d. Nors pareiškėjo laikymo minėtose areštinėse paskutinė diena nenustatyta, tačiau nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas tose areštinėse po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas.

Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl tariamo negalėjimo kreiptis į teismą anksčiau vertino kaip neturinčias pagrindo ir neobjektyvias. Pažymėjo, kad žalos, kilusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimų išsprendimo tvarką ir terminus numato Lietuvos Respublikos įstatymai, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo kurių nors sprendimų neišvertimas į lietuvių kalbą jam buvo kliūtimi ginti pažeistas (tariamai pažeistas) teises. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie tariamus pareigūnų grasinimus yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, ir kitų kardomojo kalinimo reikalavimų. Teisės aktai dėl kardomojo kalinimo reikalavimų buvo viešai paskelbti.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą, neprašė jo atnaujinti ir nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, o Klaipėdos AVPK prašė taikyti 3 metų senaties terminą, teismas netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo laikymo Klaipėdos AVPK ir Klaipėdos AVPK Kretingos r. PK areštinėse galimai pažeidžiant kardomojo kalinimo reikalavimus ir skundą atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais grįsdamas atmetė pareiškėjo reikalavimus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties instituto. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nėra išversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas gerai moka tik valstybinę kalbą. Pabrėžia, kad vienam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, atskaičius baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Anot pareiškėjo, teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. P. galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad nuo 2008 m. spalio 9 d. periodiškai jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK ir Klaipėdos AVPK Kretingos rajono policijos komisariato areštinėse netinkamomis sąlygomis, todėl buvo pažemintas pareiškėjo orumas, sukeltos dvasinės kančios, depresija, pakenkta pareiškėjo sveikatai. Be to, pareiškėjo teigimu, Klaipėdos apygardos teisme teismo 2009 m. kovo 17 d. posėdžio metu jis nepagrįstai buvo laikomas surakintas antrankiais.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pažymėtina, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucija nenustato senaties termino instituto, tačiau nėra draudžiama senaties terminą nustatyti žemesnės galios teisės aktuose – šiuo atveju CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už periodišką laikymą netinkamomis sąlygomis Klaipėdos AVPK ir Klaipėdos AVPK Kretingos rajono policijos komisariato areštinėse nuo 2008 m. spalio 9 d. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK ir Klaipėdos AVPK Kretingos rajono policijos komisariato areštinėse būtų buvęs laikomas ir po Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. I-46-361/2009, kuriuo pareiškėjas nuteistas laisvės atėmimu 11 metų 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, priėmimo. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kad laikymas netinkamomis sąlygomis minėtose areštinėse truko ilgiau nei iki 2009 m. kovo 17 d. nuosprendžio priėmimo. Todėl darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK ir Klaipėdos AVPK Kretingos rajono policijos komisariato areštinėse pareiškėjas buvo laikomas periodiškai nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2009 m. kovo 17 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 6 d. (b. l. 43). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.) (b. l. 52). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2009 m. kovo 17 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, kadangi pats pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo areštinėse sąlygų jis jautė didelius nepatogumus, depresiją. Taigi pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 9 d. iki 2009 m. kovo 17 d.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė