2020-07-22 Nr. AB-13852-3-61-3-04588-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1533-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04588-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir įpareigoti Vilniaus PN įrengti visiškai sandarią taksofono būdelę.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio mėn. yra laikomas Vilniaus PN, kur jam neužtikrinta teisė palaikyti socialinius ryšius. Vilniaus PN įrengti tik trys taksofonai, pastatyti vienas nuo kito 0,5 m atstumu. Prie taksofonų susidarydavo labai didelės eilės ir pareiškėjas ne visada turėdavo galimybę paskambinti savo artimiesiems. Jeigu pavykdavo paskambinti artimiesiems, pareiškėjas su jais negalėjo tinkamai bendrauti, nes nebuvo įrengta būdelė. Dėl šios priežasties pokalbius su artimaisiais galėjo girdėti kiti nuteistieji, o ir artimieji girdėdavo, ką kalbėdavo kiti nuteistieji. Nors 2017 m. buvo įrengti nauji taksofonai, tačiau buvo palikti tik 2 taksofonai tam pačiam nuteistųjų kiekiui. Šiuo metu įrengiama daugiau taksofonų, tačiau jų įrengimo būdas nėra tinkamas, kadangi jie nėra izoliuoti. Taksofonai dažnai genda, o dėl asmenų, kurie naudojasi jais, nuolat kyla konfliktinės situacijos, dėl ko pareiškėjas patyrė nepatogumus, kitų nuteistųjų pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, fizinius skausmus. Dėl šių priežasčių pareiškėjui (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Vilniaus PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu įstaigoje buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iki 2018 m. spalio 15 d. veikę taksofonai buvo ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė, taksofonus įrengė ir administravo akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Telia Lietuva. Teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitiko visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai, nuteistieji naudojosi suteikta teise skambinti telefonu. Nuo 2018 m. spalio 15 d. I gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte veikia sumontuoti nauji taksofonai. Taksofonai priklauso bendrovei „CSC Telekom“, kuri vykdo visų šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. Šie įrengti taksofonai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Galimybė nuteistiesiems pasinaudoti taksofonais užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktuose nenumatytas įrengiamų taksofonų skaičius. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl Vilniaus PN taksofonų su prašymais ar skundais nėra kreipęsis į administraciją. Pareiškėjas tik po kreipimosi į teismą pateikė identišką teismui pateiktam skundą Vilniaus PN administracijai. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas sau turtinės naudos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės padarė įtaką jo sveikatai. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais nepažeidė pareiškėjo teisių ir jam jokios žalos nepadarė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

7. Nagrinėjamu atveju teismas visų pirma sprendė klausimą dėl Vilniaus PN veiksmų, užtikrinant pareiškėjo teisę palaikyti socialinius ryšius ir galimybę pasinaudoti telefonu. Teismas akcentavo, kad tik nustačius analizuojamų veiksmų neteisėtumą, būtų sprendžiama, ar egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas įpareigoti Vilniaus PN įrengti visiškai sandarią taksofono būdelę.

8. Dėl pareiškėjo teisės palaikyti socialinius ryšius, naudojantis telefonu, ir galimybės paskambinti telefonu užtikrinimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą siejo su dviem aspektais: pirma, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Vilniaus PN neužtikrina jo teisės palaikyti socialinius ryšius, naudojantis telefonu, kadangi neįrengia visiškai sandarių taksofono būdelių; antra, pareiškėjas nepatenkintas tuo, kad galimybė paskambinti artimiesiems pareiškėjui nebuvo visada garantuojama (dėl gedimų, eilių).

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 124 punktu ir pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojo kelios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių redakcijos, kuriose nebuvo nustatyti reikalavimai telefonų įrengimui.

10. Teismas konstatavo, kad teisės aktai nenustato pareigos pataisos įstaigai įrengti konkretų skaičių telefonų, nenumato pareigos įrengti telefoną atskiroje sandarioje būdelėje ar kitais įrengimo būdais. Įrodant, kad Vilniaus PN yra sudaryta galimybė skambinti telefonu, kaip įstaigą įpareigoja BVK ir Taisyklės, į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 18, 19, 20, 21, 22, 23), iš kurių matyti, kad Vilniaus PN iki 2018 m. spalio 15 d. buvo įrengti taksofonai lauko kiemelyje, o nuo 2018 m. spalio 15 d. telefonai įrengti pataisos įstaigos viduje, aplink juos įrengti plastikiniai gaubtai, kurie skirti triukšmo slopinimui, kaip nurodyta Vilniaus PN administracijos 2019 m. sausio 30 d. rašte (b. l. 28–29). Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek šie į bylą pateikti įrodymai, tiek Vilniaus PN atsiliepime ir paaiškinimuose (b. l.

36) pateikti argumentai patvirtina, kad Vilniaus PN yra sudaryta galimybė laikomiems asmenims paskambinti telefonu ir taip palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais. Tai, kad pareiškėjas nėra patenkintas telefonų įrengimu, nustačius, kad teisės aktuose reikalavimų dėl telefonų įrengimo nėra numatyta, nėra pakankamas pagrindas šiuo aspektu konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad jo pokalbių su artimaisiais buvo nepertraukiamai klausomasi, trukdoma kalbėtis ar varžoma tokia jo teisė, nepateikė.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2019 m. sausio 3 d. būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl jo teisės palaikyti socialinius ryšius, naudojantis telefonu, suvaržymo ar apribojimo. Priešingai, iš byloje pateiktų pareiškėjo atliktų skambučių elektroninės apskaitos sistemos išrašų (b. l. 105–122) matyti, kad pareiškėjas savo teise skambinti telefonu aktyviai naudojosi laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. sausio 17 d. Įvertinus šiuos duomenis, teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl likusio ginčo laikotarpio, kadangi, kaip nustatyta, duomenų apie tai, kad jo teisė palaikyti socialinius ryšius buvo suvaržyta, pareiškėjas į bylą nepateikė, reikšmingų aplinkybių dėl to nenurodė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai iš esmės susiję su jo subjektyviu situacijos vertinimu, o ne realių teisių pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN užtikrino pareiškėjo teisę palaikyti socialinius ryšius, naudojantis telefonu.

11. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su apribota galimybe paskambinti telefonu, vertinti kritiškai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė detalesnės informacijos, kuri atskleistų reikšmingas aplinkybes, kada ir kaip dažnai pareiškėjas negalėdavo ar jam buvo neleidžiama pasinaudoti telefonu, kaip dažnai ir dėl kokių priežasčių telefonai gesdavo, ar dėl konkrečių gedimų pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, kada būdavo eilės prie telefonų, ar pareiškėjas tokioje eilėje nors kartą laukė, tačiau visgi negalėjo pasinaudoti teise paskambinti ir pan. Nesant tokių ir kitų reikšmingų aplinkybių, teismas negalėjo įvertinti pareiškėjo argumentų teisingumo. Kaip nustatyta, tai, kad pareiškėjas aktyviai naudojosi galimybe paskambinti telefonu dalį ginčo laikotarpio, patvirtina ir į bylą pateikti rašytiniai duomenys (b. l. 105–122). Todėl aptarti pareiškėjo skundo argumentai laikyti neįrodytais, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktas nenustatytas.

12. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus pareiškėjo skundo argumentų pagrindu. Teismas pažymėjo, kad nenustačius vienos iš būtinų viešosios atsakomybės sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų – teisiškai nereikšmingas kitų viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatymas. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas. Konstatavęs, kad Vilniaus PN užtikrino pareiškėjo teisę palaikyti socialinius ryšius, naudojantis telefonu, ir galimybę paskambinti telefonu, teismas netenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Vilniaus PN administraciją įrengti visiškai sandarią taksofono būdelę.

III. 13. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo išgyvenimų, kuriuos nuolat tenka patirti, kai reikia susisiekti su artimaisiais. Pareiškėjui skambinant telefonu, kiekvieną kartą pažeidžiama jo teisė į privatumą, nes taksofono aparatai įrengti taip, kad pokalbių gali klausytis kiti nuteistieji. Nugirdę pokalbius, jie replikuodavo, keikdavosi ar kitaip tyčiodavosi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad taksofonų gedimai buvo visiškai pašalinti tik po pareiškėjo kreipimosi su skundu į teismą. Pareiškėjas prašo teismo išreikalauti pokalbių išklotines, iš kurių matytųsi, kad pareiškėjo socialinių ryšių palaikymas trikdomas, nes dėl nuolatinių eilių, necenzūrinių replikų pareiškėjas turi nutraukti skambučius. Pareiškėjas pažymi, kad plastmasiniai gaubtai tik apsaugo taksofonus nuo klimato sąlygų, tačiau garso nesulaiko. Taksofonai koridoriuje įrengti prie įėjimo į aukštą durų ir priežiūros posto, kur nuolat vyksta judėjimas. Koridoriai yra siauri ir už nugaros nuolat stovi kiti nuteistieji, kurie laukia galimybės paskambinti ir girdi, ką pareiškėjas šneka su artimaisiais. Esant šiems pažeidimams, pareiškėjas nurodo nuolat jautęs neigiamus išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, apetito praradimą, galvos ir pilvo skausmus, bendravimo galimybių sumenkinimą, pažeminimą. Pareiškėjas akcentuoja, jog susirgo (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš galimybės skambinti ir kalbėti telefonu privačiai neužtikrinimo.

16. Po apeliacinio skundo padavimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo apeliacinio skundo papildymas ir papildomi įrodymai. Pareiškėjas pateikia įrodymus apie jam skirtas nuobaudas dėl to, kad skambino pasinaudodamas kito asmens duomenimis, tuo norėdamas pagrįsti, jog jam buvo nesunku pamatyti kito asmens duomenis esant šalia skambinančiojo. Šis apeliacinio skundo papildymas gautas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 kalendorinių dienų terminą apeliaciniam skundui pateikti. Jokių duomenų, patvirtinančių objektyvias tokio papildomo skundo pateikimo priežastis, pareiškėjas nepateikė. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pareiškėjo pateikti nauji dokumentai (Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimai, kuriais pareiškėjui skirtos nuobaudos už pažeidimus, padarytus 2019 m. kovo 25 d. ir 2019 m. balandžio 9 d.) priimti 2019 m. kovo 27 d. ir 2019 m. balandžio 11 d, t. y. jau po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo, todėl apeliacinės instancijos teismas papildomo apeliacinio skundo nenagrinėja, naujų įrodymų prie bylos neprideda ir jų nevertina. Prašymas išreikalauti pokalbių išklotines netenkinamas, kadangi tokį prašymą pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui. Duomenų, kad jį teikė, o teismas atsisakė tenkinti, byloje nėra.

17. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

18. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato pataisos įstaigoms papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Teismų praktikoje, nagrinėjant Vilniaus PN esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėto neveikimo dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020; kt.).

19. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs jokių konkrečių įrodymų, kad dėl jo nurodomo triukšmo, taksofonų trūkumo jis neįgyvendino savo teisės skambinti sutuoktinei ir kitiems asmenims, kad būtent jo pokalbių klausėsi kiti nuteistieji, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais ir deklaratyvaus pobūdžio. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pareiškėjo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo paaiškinimų nepripažino pagrįstais ir įrodytais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neobjektyvų ir neteisingą sprendimą.

20. Byloje yra pateikti medicininiai duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), tačiau ji diagnozuota po (duomenys neskelbtini) ir visiškai nėra susijusi su turėjimu ar neturėjimu galimybės paskambinti artimiesiems ir netrukdomai, nepažeidžiant privatumo palaikyti socialinius ryšius. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys gydytojo psichiatro ir šeimos gydytojo įrašai taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų skundęsis neigiamais išgyvenimais, garbės ir orumo pažeminimu, apetito praradimu, galvos ir pilvo skausmais ir pan. būtent dėl to, kad atsakovas pažeidė jo privatumą telefoninių pokalbių su artimaisiais metu.

21. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai netenkintas. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė