ae09f51c-c8fa-4c86-bf88-34905d479bb2 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-2408-815/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00581-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. liepos 9 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Jovitai Jasionytei, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo – T. S. (T. S.) skundÄ atsakovui – Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,n u s t a t ė : I 1. PareiÅ¡kėjas – T. S. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡ atsakovo – Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, ir Vilniaus PN) priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį – 3 342,71 Lt (tris tÅ«kstančius tris Å¡imtus keturiasdeÅ¡imt du litus ir septyniasdeÅ¡imt vienÄ centÄ ) (už 2007 balandžio, gegužės, spalio – gruodžio mėn. – 1 044,99 Lt, už 2008 m. vasario, kovo, rugpjūčio–gruodžio mėn. – 2 297,72 Lt).2.

PareiÅ¡kėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.2.1. Atsakovas, apskaičiuodamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) 23 straipsnio 2 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos), pagal kuriÄ buvo numatyta, jog priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, ir taikė mokamų priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimÄ , dėl to pareiÅ¡kėjui, pažeidžiant KonstitucijÄ , 2007 m. nesumokėta 1 044,99 Lt, 2008 m.

– 2 297,72 Lt; nepriemokas patvirtina Vilniaus PN pažymos (b. l. 5, 6–7). Dalies atlyginimo neišmokėjimas nebuvo atlygintas kitu būdu, kadangi to nenumatė galioję teisės aktai.2.2. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Nutarimas), be kita ko, konstatavo, kad: valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku;

Å¡i asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal KonstitucijÄ negali bÅ«ti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , už šį darbÄ nebÅ«tų mokama, bÅ«tų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Ä®statymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.2.3.

Paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimÄ pareiÅ¡kėjas sužinojo, kad jo konstitucinė teisė į teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ yra pažeista, nes Ä®statyme numatytas priedų ir priemokų ribojimas taikytas pažeidžiant KonstitucijÄ ; iki minėto nutarimo priėmimo pareiÅ¡kėjas neabejojo jam mokamų priedų ir priemokų ribojimo teisėtumu: žinojo, kad tokius ribojimus nustato Ä®statymas, manė, kad juos pateisina specifinis valstybės tarnautojų statusas, abejonių dėl Ä®statymo konstitucingumo neturėjo, kadangi nėra konstitucinės teisės specialistas, be to, pasitikėjo Seimu, priėmusiu Ä®statymÄ ir jo pakeitimus bei papildymus, bei teisės specialistais, dalyvavusiais rengiant ir priimant Ä®statymÄ .2.4.

Pagal KonstitucijÄ Lietuvos Respublikos įstatymas ar jo dalis negali bÅ«ti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas įstatymas ar jo dalis prieÅ¡tarauja Konstitucijai, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.Sprendimas, taikant Ä®statyme numatytus priemokų ir priedų ribojimus, nesumokėti pareiÅ¡kėjui darbo užmokesčio dalies, nelaikytinas įvykdytu sprendimu, kadangi pareiÅ¡kėjas turi teisę ginti savo pažeistas teises teisme. 2.5.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje, kuris taikomas ir darbo užmokesčio santykiams valstybės tarnyboje, numatyta, kad su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus; Å¡ioje normoje nėra imperatyviai nurodyta, kad gali bÅ«ti priteisiamos tik paskutiniais trejais metais nesumokėtos sumos, vadinasi, galima pasirinkti palankų laikotarpį, kuris neturi virÅ¡yti 3 metų.Teismo sprendimas dėl skundo turi bÅ«ti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dienÄ galiojančiomis teisės normomis.3.

PareiÅ¡kėjas taip pat pateikė teismui praÅ¡ymÄ â€žDėl ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo ir kitų bylos aplinkybių“ (b. l. 19–22), kuriame praÅ¡o atnaujinti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ , praÅ¡ymÄ grindžia tokiais argumentais. 3.1. PareiÅ¡kėjas sutinka, kad reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo taikomas bendrasis 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminas (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis), tačiau, pareiÅ¡kėjo nuomone, Darbo kodeksas neįtvirtina specialių ieÅ¡kinio senaties taikymo nuostatų, todėl, sprendžiant ieÅ¡kinio senaties taikymo klausimÄ Å¡ioje byloje, turi bÅ«ti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, taip pat pareiÅ¡kėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 „Dėl ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“.3.2.

Pasak pareiÅ¡kėjo, jam priklausiusi darbo užmokesčio dalis neiÅ¡mokėta dėl Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyto ribojimo, t. y. vykdant Ä®statymo nuostatas mokėtas ne visas pareiÅ¡kėjui priklausęs darbo užmokestis. Atsiskaitymo lapeliuose kiekvienÄ mėnesį bÅ«davo numatyta atitinkama suma, neiÅ¡mokėta dėl minėtos nuostatos taikymo, tačiau tuo metu 70 procentų pareiginės algos dydžio priedų bei priemokų sumÄ virÅ¡ijusios darbo užmokesčio dalies nemokėjimas laikytas teisėtu, todėl pareiÅ¡kėjas tuomet nežinojo ir negalėjo žinoti, kad pažeidžiamos jo konstitucinės teisės. Dėl taikyto ribojimo darbo užmokesčio dalies neiÅ¡mokėjimo neteisėtumo faktas buvo pripažintas Nutarime, bÅ«tent nuo Nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d., pareiÅ¡kėjas sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingÄ apmokėjimÄ už atliktÄ darbÄ pažeidimÄ , taigi, bÅ«tent nuo 2009 m. gruodžio 11 d. pareiÅ¡kėjui atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismÄ , Å¡iÄ savo teisę jis įgyvendino nepasibaigus 3 metų senaties terminui.

Remiantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi bei teismų praktika, tais atvejais, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1019/2009).

Dėl taikyto ribojimo darbo užmokesčio dalies neiÅ¡mokėjimas buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir per visÄ laikotarpį iki kreipimosi į teismÄ teisminės gynybos teisinis reglamentavimas dėl tokio ribojimo nebuvo keičiamas taip, kad neprieÅ¡tarautų Konstitucijai. AnalogiÅ¡kais pagrindais teismo iniciatyva ieÅ¡kinio senaties terminai buvo atnaujinami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartyje Nr. A822-1037/2009, 2009 m. lapkričio 19 d. nutartyje Nr. A756-969-09 ir kt.), todėl ir Å¡ioje byloje ieÅ¡kinio senaties terminas turi bÅ«ti atnaujintas.

Tiek teisėjams, tiek valstybės tarnautojams darbo užmokestis yra nustatomas įstatyme, todėl nepagrįstas darbo užmokesčio dalies nemokėjimas abiem grupėms sukelia neigiamas ekonomines pasekmes ir pažeidžia konstitucines teises. Aplinkybės dėl teisinio reguliavimo yra analogiÅ¡kos tiek teisėjų, tiek valstybės tarnautojų darbo užmokesčio neiÅ¡mokėjimo bylose, todėl ir atkuriant pažeistÄ konstitucinę teisę į teisingÄ apmokėjimÄ už atliktÄ darbÄ turi bÅ«ti taikomos iÅ¡ esmės vienodos priemonės, t. y. pirmiausiai atnaujinamas ieÅ¡kinio senaties terminas.

PrieÅ¡ingu atveju susidarytų situacija, kad esant analogiÅ¡koms aplinkybėms asmenims įstatymo nuostatos (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis) taikomos skirtingai, kas lemtų asmenų nelygybę prieÅ¡ įstatymÄ ir neatitiktų Konstitucijos 29 straipsnio.3.3. Atsakovo praÅ¡ymas vieneriems metams atidėti teismo sprendimo vykdymÄ nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, be to, teismo sprendimo vykdymo atidėjimas pažeistų pareiÅ¡kėjo teisėtÄ lÅ«kestį į proporcingÄ , teisingÄ pažeistos teisės atkÅ«rimÄ ; remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo praÅ¡ymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas II Atsakovas – Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiÅ¡kėjo skundÄ (b. l. 11–12) praÅ¡o skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , pateikia tokius argumentus.1.

Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pažymėtina, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas Nutarime pripažino, kad Ä®statymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias nagrinėjamu atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimÄ pareigÅ«nams, prieÅ¡taravo Konstitucijai.

Pažymėtina, kad pripažintas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali bÅ«ti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieÅ¡tarauja Konstitucijai.Pagal Konstitucijos 7 straipsnį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, prieÅ¡ingas Konstitucijai, tačiau Å¡i nuostata turi bÅ«ti aiÅ¡kinama ir taikoma sistemiÅ¡kai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galiÄ .

Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas iÅ¡imtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieÅ¡tarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui, jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ , nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Taigi, darytina iÅ¡vada, kad kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigÅ«nams.

Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus PN, skaičiuodami ir išmokėdami darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.2.

Teismui nusprendus patenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ , atsižvelgiant į tai, kad jis praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., kad skundas teismui pateiktas 2012 m. vasario 27 d., vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis, dėl dalies pareiÅ¡kėjo reikalavimų taikytinas ieÅ¡kinio senaties terminas.Teismui patenkinus pareiÅ¡kėjo skundÄ , Vilniaus PN taip pat praÅ¡o tesimo sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,k o n s t a t u o j a :

1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas – T. S. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus pataisos namuose (Darbuotojo asmens sÄ skaitų kortelė už 2007 m. sausio–gruodžio mėn. (b. l. 6–7); Darbuotojo asmens sÄ skaitų kortelė už 2008 m. sausio–gruodžio mėn. (b. l. 5)).Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiÅ¡kėjui buvo taikyta iÅ¡mokų mokėjimo metu galiojusi Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.Darbuotojo asmens sÄ skaitų kortelėje už 2007 m. sausio–gruodžio mėn. (b. l. 6–7), eilutėje „389 Priedų ir priemokų ribojimas pr. mėn.“, skiltyje „gruodis“, nurodyta 40,18 Lt suma, taip pat eilutėje „389 Priedų ir priemokų ribojimas ein. mėn.“ nurodyta pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta suma: 2007 m. balandžio mėn. – 106,70 Lt, 2007 m. gegužės mėn. – 66,36 Lt, 2007 m. spalio mėn. – 82,31 Lt, 2007 m. lapkričio mėn. – 92,41 Lt, 2007 m. gruodžio mėn. – 657,03 Lt, iÅ¡ viso – 1 004,81 Lt; iÅ¡ viso per 2007 m. neiÅ¡mokėta suma sudaro 1 044,99 Lt.

Darbuotojo asmens sÄ skaitų kortelėje už 2008 m. sausio–gruodžio mėn. (b. l. 5), eilutėje „389 Priedų ir priemokų ribojimas pr. mėn.“, skiltyje „rugpjÅ«tis“, nurodyta 525,06 Lt, taip pat eilutėje „389 Priedų ir priemokų ribojimas ein. mėn.“ nurodyta pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta suma: 2008 m. kovo mėn. – 88,25 Lt, 2008 m. balandžio mėn. – 103,51 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 332,63 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 94,93 Lt, 2008 m. spalio mėn. – 178,79 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 425,54 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 549,01 Lt, iÅ¡ viso – 1 772,66 Lt; iÅ¡ viso per 2008 m. neiÅ¡mokėta suma sudaro 2 297,72 Lt.

Iš viso per laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėjui neišmokėta 3 342,71 Lt (trys tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt du litai ir septyniasdešimt vienas centas) (1 044,99 Lt + 2 297,72 Lt).Taigi, pareiškėjas patvirtintais duomenimis pagrindžia, kad jam per laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. neišmokėta 3 342,71 Lt, kuriuos pareiškėjas prašo jam priteisti iš atsakovo – Vilniaus pataisos namų.2.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä (toliau – tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ ;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangÄ . Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Å¡io straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali virÅ¡yti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o Å¡io straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams mokamų priemokų, inter alia už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , bendras dydis (suma) negalėjo virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos.Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Ä®statymo papildymo 261, 431 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymÄ , kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos; į Å¡iÄ sumÄ neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei Å¡io įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.3. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigÅ«nų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä , turimÄ pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategorijÄ , taip pat priemokos; priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos.

Statuto 421 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos:

1) už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu;

2) už darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sÄ lygomis;

3) už įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ ; papildomos užduotys pareigÅ«nui turi bÅ«ti suformuluotos raÅ¡tu. Statuto 421 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Statuto 421 straipsnio 1 dalyje nurodytos priemokos negali virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytÄ teisinį reguliavimÄ , vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ . Vertindamas ginčytÄ Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribÄ .

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose Å¡io įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ .

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama.5. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiÅ¡kia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ .

Tai galėjo bÅ«ti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus pataisos namai už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, iki Å¡iol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieÅ¡tarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.6. Å iame kontekste teismas atsakys ir į klausimÄ , ar pareiÅ¡kėjas turi teisę į nepriemokos priteisimÄ , kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiÅ¡kėjo kreipimosi į teismÄ .

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali bÅ«ti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.Teismų praktika aiÅ¡kinant minėtÄ situacijÄ pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276.

Å ioje nutartyje iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbÄ ) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situacijÄ , kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismÄ reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.

Ir prieÅ¡ingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimÄ teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. BÅ«tent iki to momento, kada teisė pareikÅ¡ti skundÄ ar ieÅ¡kinį teisme gali bÅ«ti įgyvendinta, negali bÅ«ti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktÄ darbÄ yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“.

Pabrėžtina, kad po Å¡io Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.Å iame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos Å¡ioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiÅ¡kė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimÄ , o taip pat ir jų įvykdymo negalimumÄ .7.

Tačiau, remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Vilniaus pataisos namų sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra įvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju T.

S. į teismÄ dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi tik 2012 m. vasario 28 d. (žr. skundÄ (b. l. 1–3)). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Å¡iame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieÅ¡kinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

Å iame kontekste pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatuota bÅ«tent legislatyvinės omisijos prieÅ¡tara Konstitucijai, sužinojimo diena Å¡ioje byloje laikoma sumų apskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena.PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ už 2007 m. balandžio, gegužės, spalio – gruodžio mėn. bei 2008 m. vasario, kovo, rugpjūčio–gruodžio mėn., t. y. 3 342,71 Lt.

Minėta, kad pareiÅ¡kėjas į teismÄ dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2012 m. vasario 28 d. (žr. skundÄ (b. l. 1–3)), todėl jis praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ .Dar daugiau, pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas atnaujinti ieÅ¡kininės senaties terminÄ (b. l. 19–22) netenkinamas, nes vien aplinkybė, jog pareiÅ¡kėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra priežastis atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1782/2012). Ypač pabrėžtina, kad, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatuota būtent legislatyvinės omisijos prieštara Konstitucijai, pareiškėjo sužinojimo apie pažeistas teises diena šioje byloje laikoma sumų apskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena, kuri identifikuojama momentu, kai asmeniui išmokamas darbo užmokestis.8.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – T. S. (T. S.) skundas atsakovui – Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,n u s p r e n d ž i a:

PareiÅ¡kėjo – T. S. (T. S.) skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjas                                                                                                                          Ernestas Spruogis