ae025802-e116-455b-bb77-5d377148d204 · Kauno apygardos teismas

Pranešėja D. Šiugždinytė                                       Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-238/2013;Teisėjas A. Lisauskas                                       Teisminio proceso Nr.1-66-1-00531-2009-4;Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. vasario 8 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Arūno Paštuolio ir Romualdo Lincevičiaus, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Audronei Stankevičiūtei ir Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Purvainiui, išteisintajam R.

M., jo gynėjui advokatui Alvidui Tamulioniui, nukentėjusiesiems O. B., V. B., jo atstovei advokatei Loretai Kraujutaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno miesto apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro ArÅ«no Purvainio ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė :              R. M. buvo kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bÅ«damas įmonės (duomenys neskelbtini) savininku, savo darbo kabinete (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ , tačiau nerealizuotÄ savo tikrÄ teisę. Ä®monės vairuotojui V. B. jis nurodė, kad Å¡is yra skolingas įmonei 11200 eurų dėl Belgijos sostinėje Briuselyje su įmonės vilkiku padarytos avarijos bei prarastų gabenamų automobilių įsigijimo dokumentų.

V. B. savo atsakomybę neigiant, R. M., pagal materialinės atsakomybės sutartį su juo turėdamas teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl Å¡ios teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo, o panaudodamas psichinę prievartÄ , nukentėjusiajam neprisiėmus prievolės atlyginti įmonei nuostolius, grasindamas atleisti jį iÅ¡ darbo ir padaryti taip, kad negautų kito darbo, jo sutuoktinei O. B. grasindamas atimti namÄ , „paleisti jį vėjais“, t. y. darydamas psichologinį spaudimÄ abiem nukentėjusiesiems, privertė V.

B. pasirašyti paskolos raštelį, kad jis pasiskolino iš R. M. 11200 eurų, taip neteisėtai įtvirtino nukentėjusiojo 38752 Lt turtinę prievolę.Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-20 nuosprendžiu R. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinimas R. M. grindžiamas vien prielaidomis ir išmastymais. Prokuroro teiginį, kad R.

M. savo tikrÄ , V. B. ginčijamÄ , teisę gynė ne įstatymo nustatyta tvarka savavaliÅ¡kai, paneigia tai, kad jis, gindamas savo teisę, įstatymo nustatyta tvarka 2009-02-11 kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės teismÄ (t. 1, b. l. 47-50). Prokuroro ir nukentėjusiųjų nurodyta tariamai panaudota psichinė prievarta nukentėjusiajam ir jo artimam asmeniui (grasinimas atleisti iÅ¡ darbo, padaryti taip, kad V. B. niekur neįsidarbins, atimti namÄ , „paleisti vėjais“) yra neapibrėžta, abstrakti ir nekonkretizuota, nes atleisti iÅ¡ darbo už drausmės pažeidimus V.

B. buvo galima visiÅ¡kai teisėtai, tai ir buvo padaryta (tÄ pripažįsta ir jis pats), o kitais atvejais neaiÅ¡ku, kokiu bÅ«du nurodyti „grasinimai“ galėjo bÅ«ti realizuoti. O. B. teigia, kad R. M. jai skambino ir grasino 2007 m. lapkričio pradžioje, o paskolos raÅ¡telis buvo suraÅ¡ytas 2008-08-28, t. y. praėjus beveik metams, todėl minėti jokiais duomenimis nepatvirtinti skambinimai ir grasinimai su nurodytu skolos raÅ¡teliu niekaip nesusiję. Kaltinime ir nukentėjusiųjų parodymuose naudojamas terminas „psichologinis spaudimas“ ir sÄ voka „psichologinis smurtas“ nėra tapačios.

Kaltinimas teigia, kad 2008-08-28 skolos raštelį J. T. pasirašė paskutinė, V. B. nedalyvaujant, tačiau to nepatvirtina jokie ikiteisminio tyrimo pateikti duomenys. Priešingai, nuoseklius J. T. parodymus patvirtina nukentėjusiojo pripažįstamas skolos raštelis, surašytas ir pasirašytas paties V. B.. Tai, kad R. M., padaręs raštelyje savo ranka įrašus, jo nepasirašė, įvykio esmės nekeičia. Šiuo atveju objektyviai nustatytomis aplinkybėmis laikytina tai, kas nurodyta rašytiniame nepaneigtame įrodyme, o ne niekuo nepatvirtintame jo surašymo komentare.

Kaltinimo prielaidos, kad, atsižvelgdamas į blogÄ V. B. reputacijÄ , R. M. negalėjo jam skolinti pinigų, niekas nepatvirtina, liudytojai R. K. ir A. G., apklausti prokuroro iniciatyva, patvirtino, kad R. M. skolindavo pinigus savo darbuotojams ir tai darė įvairiomis aplinkybėmis. IÅ¡skyrus negrÄ Å¾inti skolos suinteresuotus nukentėjusiuosius, kurių parodymai prieÅ¡taringi ir nenuoseklÅ«s, aukščiau nurodytų aplinkybių niekas neneigia. Kaltinime nenurodytas bÅ«tinas savavaldžiavimo požymis - didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas ir kuo konkrečiai tai pasireiÅ¡kė.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad iÅ¡tirtų įrodymų visuma ir jų analizė neabejotinai patvirtina, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, jog kaltinamasis R. M., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai, panaudodamas psichinę prievartÄ nukentėjusiajam ir jo artimam asmeniui, vykdė ginčijamÄ savo teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Todėl jį dėl kaltinimo pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.             Apeliaciniu skundu Kauno miesto apylinkės prokuratÅ«ros prokuroras A.

Purvainis praÅ¡o Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-20 iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuriuo pripažinti R. M. kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 294 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėti 2 metams, įpareigojant R. M. vieÅ¡ai per spaudÄ atsipraÅ¡yti nukentėjusiųjų ir be institucijos, prižiÅ«rinčios bausmės vykdymo atidėjimÄ , sutikimo neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priėmus apkaltinamÄ jį nuosprendį, tenkinti nukentėjusiųjų V. B. ir O. B. civilinį ieÅ¡kinį, priteisiant iÅ¡ R. M. kiekvienam iÅ¡ jų po 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.              Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , kad R. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo iÅ¡vados neatitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teismo posėdyje nustatytų aplinkybių, nuosprendis neatitinka BPK nustatytų nuosprendžio suraÅ¡ymui keliamų reikalavimų.

             IÅ¡teisinęs R. M., teismas nepateikė motyvų, įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito ir nuo bendros visumos. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepakankamai argumentavo iÅ¡vadų dėl kaltinamojo iÅ¡teisinimo bei nemotyvavo priežasčių, nulėmusių kaltinime nurodytų veiksmų nelaikymo kvalifikuotu savavaldžiavimu. Neįvertinta, jog nagrinėjamu atveju, savavaldžiavimas pasireiÅ¡kė veiksmais, priverčiant nukentėjusįjį pasiraÅ¡yti paskolos raÅ¡telį, užtikrinantį nuostolių dėl darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimÄ , panaudojo psichinę prievartÄ , o tai yra akivaizdžiai savavaliÅ¡kas (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės (reikalavimo teisės atlyginti padarytÄ Å¾alÄ ) vykdymas.

             Prokuroro nuomone, apylinkės teismas neteisingai aiÅ¡kino savavaldžiavimo pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį sudėtį ir požymius, nes veikÄ kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nėra bÅ«tinas žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas.              Skundo autorius pabrėžia, jog R. M. „didelės žalos“ požymis nebuvo inkriminuotas, nes jis buvo kaltintas padaręs kvalifikuotÄ savavaldžiavimÄ , t. y. kaltinime nurodytų veiksmų padarymu, panaudojant psichinę prievartÄ prieÅ¡ V.

B. bei jo sutuoktinę. Prokuroro nuomone, tai reiÅ¡kia, jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad kaltinant asmenį pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, yra bÅ«tina įrodyti Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikalstamus padarinius, yra neteisinga ir prieÅ¡taraujanti baudžiamosios teisės teorijai ir teismų praktikai. Kaltinamojo grasinimas atleisti iÅ¡ darbo, o vėliau iÅ¡girdus, kad V. B. ruoÅ¡iasi pats nutraukti darbo santykius, grasinimas, kad nukentėjusiajam bus problemų susirandant darbo kitur, ar grasinimas iÅ¡ nukentėjusiųjų atimti namÄ ir „paleisti vėjais“, yra pakankamos aplinkybės, įrodančios psichinės prievartos panaudojimÄ arba kvalifikuoto savavaldžiavimo sudėties bÅ«tinÄ jį požymį.

             Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas neteisingai vertino kaltinamojo R. M. parodymus ir neatliko jų analizės kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Apelianto nuomone, R. M. parodymai yra klaidinantys ir prieštaringi, nes juos paneigia rašytiniai įrodymai dėl prarastų automobilių registracijos dokumentų atkūrimo ir vėlesnio jų realizavimo, t. y. tokiais veiksmais galimai padarytos turtinės žalos kaltinamojo valdomai įmonei. Tai, jog skolos raštelis buvo surašytas po to, kai R.

M. išgirdo kalbas apie V. B. ketinimus nutraukti darbo santykius, kad tuo metu dar nebuvo atkuri keturių transporto priemonių registracijos dokumentai, kurie buvo prarasti dėl darbuotojo V. B. kaltės, kad nukentėjusiojo reputacija dėl jo neteisėtų veiksmų darbovietėje buvo prasta (liudytojo N. N. parodymai), kad nuketėjusiojo ir darbdavio (kaltinamojo) santykiai buvo blogi (dvi dienos iki skolos raštelio pasirašymo, V. B. kategoriškai atsisakė pasiaiškinti dėl jo veiksmų atliekant darbo funkcijas), kad praėjus vienai dienai po skolos raštelio surašymo, t. y. 2008-08-29 įsakymu V.

B. paskirta drausminė nuobaudÄ , kad po skolos raÅ¡telio suraÅ¡ymo V. B. negrÄ Å¾ino 2000 Lt vartojimo kredito trečiajam asmeniui už kurį nukentėjusysis buvo įsipareigojęs mokėti pakankamai dideles palÅ«kanas ir delspinigius, pakankamai patvirtino, jog realiai 11200 eurų pagal aptartÄ paskolos sutartį nebuvo perduoti, o skolos raÅ¡telį nukentėjusysis pasiraÅ¡yti buvo priverstas neteisėtai, t. y. užsitikrinant, kad bÅ«tų galima realizuoti ginčytinÄ reikalavimo teisę į nuostolių darbuotojo veiksmais atlyginimÄ .

             Teismas iÅ¡skirtinį dėmesį skyrė ir įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę suteikė liudytojos J. T. parodymams, tačiau pakankamai jų neanalizavo, neįvertino to, kad ji negalėjo iÅ¡samiai nurodyti aplinkybių apie raÅ¡telio suraÅ¡ymÄ .              Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme yra nuoseklÅ«s, sutampa su kitais bylos duomenimis, patvirtina, kad jis pinigų iÅ¡ R. M. negavo. Neįtikinami teismo motyvai, kodėl jis laiko nukentėjusiųjų V.

B. ir O. B. parodymus prieÅ¡taringais ir neįtikinamais.             Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. B. praÅ¡o Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-20 iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį. Nukentėjusiojo nuomone, R. M. iÅ¡teisintas nepagrįstai, nes ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys bei teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti įrodymai sudarė pakankamÄ pagrindÄ apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. IÅ¡teisinamojo nuosprendžio priėmimui negalėjo pakakti iÅ¡ esmės vien tik liudytojos J.

T. parodymų, patvirtinančių pinigų pagal skolos raÅ¡telį perdavimo apeliantui faktÄ . Pastaroji liudytoja yra kaltinamojo sesuo, dirba jo valdomoje ir vadovaujamoje įmonėje, todėl jos parodymai negalėjo bÅ«ti vertinami kaip objektyvÅ«s. Be to, minėtos liudytojos parodymai nepagrįstai nesugretinti su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių daugumÄ patvirtino prieÅ¡ingus interesus turintys byloje dalyvaujantys asmenys, bei su liudytojų N. N., B. K., D. Rutkausko ir nenuosekliais R.

M. parodymais. IÅ¡ byloje nustatytų faktinių aplinkybių buvo galima pagrįstai spręsti, kad R. Mockevičius pinigų skundo autoriui neskolino ir neperdavė, jų apeliantui nereikėjo, skolos raÅ¡telį buvo verčiama pasiraÅ¡yti siekiant savavaliÅ¡kai realizuoti kitÄ ginčijamÄ teisę (nuostolių, padarytų neteisėtais darbuotojo veiksmais, atlyginimo), o tai pakankamai pagrindžia prielaidÄ , kad paskolos sutartis (skolos raÅ¡telis) buvo pasiraÅ¡yta dėl psichologinio poveikio bei grasinimų, tai įrodo BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.             Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog BK 294 straipsnyje numatytos dvi nusikalstamo savavaldžiavimo sudėtys:

1) pagal šio straipsnio 1 dalį, atsako tas, kas savavaldžiaudamas padarė didelės žalos asmens teisėms ar turtiniams interesams;

2) pagal Å¡io straipsnio 2 dalį, atsako tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartÄ nukentėjusiajam ar jam artimam asmeniui. Kadangi R. M. buvo kaltintas pagal BK 294 str. 2 d., inkriminuoti nusikalstamų padarinių (didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesas) pagrindo nebuvo.             Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusieji ir atstovė advokatė prašė apeliacinius skundus tenkinti. IÅ¡teisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.             Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini.             Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas.

             BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Ä®statyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir tik jeigu veikos padarymo metu iÅ¡ jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.              Kolegija konstatuoja, kad Å¡iuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai ir pagrįstai R.

M. iÅ¡teisino dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nenustatęs jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatas iÅ¡teisinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje teismas privalo iÅ¡dėstyti kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti, esmę; teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymų įvertinimo motyvus; teismo iÅ¡vadas dėl kaltinamojo iÅ¡teisinimo. Byloje įrodymai vertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. Å iame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Konstatuojama, kad nuosprendis suraÅ¡ytas nepažeidus BPK normų, jis atitinka iÅ¡teisinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus.Savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika iÅ¡dėstytas BK 294 straipsnio 1 dalyje ir kvalifikuota sudėtimi BK 294 straipsnio 2 dalyje.Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ arba pripažįstamÄ , bet nerealizuotÄ savo ar kito asmens tikrÄ ar tariamÄ teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Taip bÅ«tinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimÄ požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavaliÅ¡kų veiksmų pobÅ«dį, padarytos turtinės žalos piniginę iÅ¡raiÅ¡kÄ , pažeistų teisių ir interesų svarbÄ bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavaliÅ¡ki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobÅ«dį, gali bÅ«ti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). BÅ«tent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavaliÅ¡ko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumÄ , bÅ«tinÄ baudžiamajai atsakomybei už tai kilti.

Aukščiausiais Teismas yra pabrėžęs, kad Å¡is požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samia įrodymų analize, todėl nepritaria praktikai, kai įvairÅ«s tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vienÄ konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės Å¡akų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas apraÅ¡ytas materialiÄ ja sudėtimi (sudėties bÅ«tinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, apraÅ¡ytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimÄ bÅ«tina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtÄ ir savavaliÅ¡kÄ pobÅ«dį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir Å¡ių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingÄ reikÅ¡mę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumÄ ir atribojant baudžiamÄ jÄ ir kitų rÅ«Å¡ių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant iÅ¡imtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).

Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartÄ konstatuota, kad siekiant užkirsti keliÄ neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvienÄ kartÄ , kai reikia spręsti, pripažinti veikÄ nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas prievartinis (psichinė arba fizinė prievarta) Å¡io nusikaltimo padarymo bÅ«das. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiÅ¡kinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiÅ¡kinamas tik paraidžiui, tačiau turi bÅ«ti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiÅ¡kinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi bÅ«ti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartÄ nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu.

Taigi pagrindžiant baudžiamÄ jÄ atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi bÅ«ti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartÄ (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iÅ¡ esmės reiÅ¡kia plečiamÄ jį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiÅ¡kinimÄ .

Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieÅ¡tarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieÅ¡ įstatymÄ , teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobÅ«dis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumÄ ), reiÅ¡kia imperatyvÄ , kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimÄ pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartÄ .

Turi bÅ«ti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobÅ«dis, turinys. Kartu turi bÅ«ti analizuojamas ir prievartos pobÅ«dis.Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi bÅ«ti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobÅ«dį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktÅ«rÄ , pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortÄ dėl reikalavimo grÄ Å¾inti skolÄ , bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmÄ , kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobÅ«džio situacija.

Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik iÅ¡girsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumÄ , didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi bÅ«ti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytÄ tvarkÄ â€œ, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtÄ tvarkÄ , yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010), agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi bÅ«ti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.Atsižvelgiant į nusikalstamo savavaldžiavimo esmę, į teismų praktikÄ bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose psichinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui yra tokių veikų padarymo bÅ«das, taip pat, įvertinant sankcijos už kvalifikuotÄ savavaldžiavimÄ griežtumÄ , darytina iÅ¡vada, kad psichine prievarta baudžiamÄ ja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobÅ«džio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiÅ¡kiai prieÅ¡iÅ¡ku, neetiÅ¡ku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobÅ«džiu.

Gali bÅ«ti gÄ sdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo Å¡eimai. Tai gali bÅ«ti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgÄ , nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtÄ ar kitokiu bÅ«du padaryti didelę turtinę žalÄ . Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, Å¡meižti, Å¡antažuoti, persekioti pats ar į tokiÄ veikÄ Ä¯traukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiÅ¡kumo bÅ«senÄ , įtampÄ , dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortÄ , depresijÄ ar kitokiÄ liguistÄ bÅ«senÄ , sveikatos pablogėjimÄ ar net psichikos sutrikimÄ .

Tokius padarinius (didelę žalÄ ) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin Å¡iurkÅ¡tus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas.Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie civilinę nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto prigimtį. Kaip minėta anksčiau, R. M. buvo kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bÅ«damas įmonės (duomenys neskelbtini) savininku, savo darbo kabinete Kaune, Taikos pr. 135 B, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ , tačiau nerealizuotÄ savo tikrÄ teisę.

Ä®monės vairuotojui V. B. jis nurodė, kad Å¡is yra skolingas įmonei 11200 eurų dėl Belgijos sostinėje Briuselyje su įmonės vilkiku padarytos avarijos bei prarastų gabenamų automobilių įsigijimo dokumentų. V. B. savo atsakomybę neigiant, R. M., pagal materialinės atsakomybės sutartį su juo turėdamas teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl Å¡ios teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo, o panaudodamas psichinę prievartÄ , nukentėjusiajam neprisiėmus prievolės atlyginti įmonei nuostolius, grasindamas atleisti jį iÅ¡ darbo ir padaryti taip, kad negautų kito darbo, jo sutuoktinei O.

B. grasindamas atimti namÄ , „paleisti jį vėjais“, t. y. darydamas psichologinį spaudimÄ abiem nukentėjusiesiems, privertė V. B. pasiraÅ¡yti paskolos raÅ¡telį, kad jis pasiskolino iÅ¡ R. M. 11200 eurų, taip neteisėtai įtvirtino nukentėjusiojo 38752 Lt turtinę prievolę.Taigi kaip pasisakyta anksčiau, savavaldžiavimui kaip nusikaltimui bÅ«tina nustatyti ir konstatuoti didelės žalos padarymÄ asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis 2K-P-183/2012).

Tačiau iÅ¡ R. M. pateikto kaltinimo matyti, kad Å¡i aplinkybė, kuri yra bÅ«tina nusikaltimo sudėčiai, nenurodyta ir jam neinkriminuota. Jau vien dėl Å¡ios priežasties nenustačius ir nenurodžius padarinių pobÅ«džio ir turinio, tai yra nesant bÅ«tinos sÄ lygos nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, negalima teigti, kad R. M. padarė nusikaltimÄ (savavaldžiavimÄ ). Taigi nagrinėjamoje byloje iÅ¡ esmės nebuvo nustatyta, kokioms nukentėjusiojo ar kurio nors jo artimo asmens teisėms ar teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala ir ar apskritai buvo padaryta didelė žala.

Esant Å¡ioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad atmestinas kaip nepagrįstas prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentas, kad kvalifikuojant veikÄ pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nėra bÅ«tinas didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams, ir, kad nėra bÅ«tina nustatyti padarinių pobÅ«dį ir turinį. Kolegija sutinka su apylinkės teismo iÅ¡vada, kad šį požymį bÅ«tina nustatyti ir kaltinime inkriminuoti.Pažymėtina, kad kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus – paprastai, kaip minėta, panaudoti fizinį smurtÄ , sunaikinti ar sugadinti turtÄ ar kitokiu bÅ«du padaryti didelę žalÄ .

Tuo tarpu Å¡ioje baudžiamojoje byloje, įvertinus nukentėjusiųjų parodymus apie iÅ¡teisintojo iÅ¡sakytus žodžius nukentėjusiesiems, nėra pagrindo jų pripažinti tokiais pavojingais, kad bÅ«tų galima tai vertinti kaip psichinę prievartÄ BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Kartu iÅ¡ bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog R. M. bÅ«tų padaręs didelę žalÄ nukentėjusiųjų teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, kaltinime R.

M. nebuvo inkriminuotas, ir tuo labiau nebuvo argumentuotas, anksčiau minėtas kvalifikuoto savavaldžiavimo bÅ«tinasis požymis, sutampantis su nusikalstamais padariniais (didelės žalos nukentėjusiojo asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas), o inkriminuotas specialusis požymis (psichinės prievartos prieÅ¡ nukentėjusįjį ir jo artimÄ asmenį panaudojimas) nebuvo nustatytas ir įrodytas, kÄ teisingai konstatavo apylinkės teismas. Be to, teisinga yra teismo nustatyta aplinkybė, kad jeigu galimai ir buvo iÅ¡sakyti žodžiai, kuriuos nurodo nukentėjusysis (grasinimas atleisti iÅ¡ darbo, padaryti taip, kad neįsidarbintų, atimti namÄ , „paleisti vėjais“), yra neapibrėžta, abstrakti, nekonkretizuota psichinė prievarta.

Kolegijos nuomone, ji nesudaro sÄ lygų atsakomybei kilti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir neatitinka psichinės privartos sÄ vokos, nes kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus, paprastai - panaudoti fizinį smurtÄ , sunaikinti ar sugadinti turtÄ ar kitokiu bÅ«du padaryti didelę turtinę žalÄ . Be to, pripažįstant psichinės prievartos panaudojimo faktÄ , bÅ«tina nustatyti ir grasinimo realumÄ (tikrumÄ ). Å iuo atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

Net ir tuo atveju, jeigu tikėti nukentėjusiojo nurodyta aplinkybe apie tai, kad darbdavys R. M. privertė jį pasiraÅ¡yti paskolos raÅ¡telį už jam padarytus nuostolius, o faktiÅ¡kai jis pinigų negavo, t. y. kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, R. M. savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ , tačiau nerealizuotÄ savo tikrÄ teisę (reikalavimo teisę į nuostolių jo vadovaujamai įmonei atlyginimÄ ), grasindamas V. B. atleisti iÅ¡ darbo ir padaryti taip, kad jis negautų kito darbo, negali bÅ«ti laikoma psichine prievarta, nes minimas teises darbdavio atstovas turėjo ir jas galėjo realizuoti teisėtai (t. y.

įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas turėjo teisę darbuotojÄ atleisti iÅ¡ darbo (Å¡i teisė netgi buvo realizuota), o nepažeidžiant įstatymų padarymas taip, kad buvęs darbuotojas negautų kito darbo, irgi negali bÅ«ti pripažinta kaip akivaizdžiai neteisėti darbdavio veiksmai, nes jis gali savo iniciatyva charakterizuoti buvusį darbuotojÄ , kuris, kaip yra nustatyta Å¡ioje byloje, ne kartÄ buvo Å¡iurkščiai pažeidęs darbo drausmę ir Å¡iÄ aplinkybę pripažino pats). Kaip minėta, psichine prievarta galėtų bÅ«ti laikoma kaip pasikartojantys ar nuolatinio pobÅ«džio veiksmai, pasižymintys aiÅ¡kiai prieÅ¡iÅ¡ku, neetiÅ¡ku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobÅ«džiu, gÄ sdinant susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo Å¡eimai, grasinimai panaudoti fizinę jėgÄ , nuo kurios nukentėjusysis negalėtų apsiginti, grasinimai tuoj pat sunaikinti ar sugadinti turtÄ ar kitokiu bÅ«du padaryti didelę turtinę ar kitokiÄ Å¾alÄ asmens teisėms.

Tačiau tokios aplinkybės nenustatytos. Be to, R. M. buvo kaltintas ir tuo, kad paskolos raÅ¡telį privertė pasiraÅ¡yti grasindamas jo sutuoktinei O. B. atimti namÄ ir „paleisti jį vėjais“. Å is pasakymas, kolegijos nuomone, irgi neatitinka BK 294 str. 2 d., numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojančio požymio (psichinė prievarta), nes juk akivaizdu, kad nuostolių padarymo iÅ¡teisintojo įmonei nukentėjusysis neginčijo (nevertinant jų dydžio ir galimybių juos iÅ¡siieÅ¡koti teisėtomis priemonėmis), kad Å¡ios, nors ir ginčijamos, reikalavimo teisės įvykdymas neabejotinai bÅ«tų sukėlęs turtinių praradimų ne tik nukentėjusiajam, bet ir jo Å¡eimai, kurios nariai (nuketėjusiojo sutuoktinė) žinojo apie V.

B. darbo drausmės pažeidimus, padarytÄ Å¾alÄ darbdaviui. Kaip minėta, panaudodamas psichinę privartÄ kaltininkas turėtų nukentėjusįjį ar jo artimÄ asmenį įžeidinėti, Å¡meižti, Å¡antažuoti, persekioti pats ar į tokiÄ veikÄ Ä¯traukti ir kitus asmenis. Tai turėtų sukelti nukentėjusiajam (ir jo artimiesiems) bejėgiÅ¡kumo bÅ«senÄ , įtampÄ , dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortÄ , depresijÄ kitokiÄ liguistÄ bÅ«senÄ , sveikatos pablogėjimÄ ar net psichikos sutrikimÄ , o Å¡ių požymių kaltinime iÅ¡teisintojo veiksmai neatitinka.Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas netinkamo įrodymų vertinimo ir jų nesugretinimo su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis klausimas.

Kadangi nagrinėjamojoje byloje nebuvo nustatyti BK 294 straipsnio 2 dalies bÅ«tini požymiai, tai savaime reiÅ¡kia revizuojamo nuosprendžio teisėtumÄ , aptariamas apeliantų keliamas klausimas bylos esmės ir rezultato nepakeistų, todėl dėl jų nepasisakoma.Konstatuojama, kad vien tik savavaliÅ¡kas reikalavimo teisės (tariamos ar ginčytinos) dėl darbuotojo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo vykdymas, priverčiant sudaryti (pasiraÅ¡yti) niekinį ir/ar nuginčijamÄ (t. y. apsimestinį) sandorį, nesudaro nusikalstamo savavaldžiavimo sudėties.

Kaip minėta anksčiau, nenustačius, neįrodžius ir neargumentavus (nagrinėjamu atveju, net neinkriminavus) padarytos didelės žalos asmens teisėms požymio arba nusikalstamų padarinių ( jie būtini savavaldžiavimo sudėčiai), vien tik savavališko tariamo arba ginčijamos teisės vykdymas (įgyvendinimas ar realizavimo pradžia) neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes tokių teisių pažeidimas gali būti įrodinėjimas bendrosios kompetencijos teismuose, sprendžiant asmenų turtinius ginčus.

Vien tik neteisėtas pareikalavimas vienais pagrindais atsiradusiÄ reikalavimo teisę įforminti kaip atsiradusiÄ kitu pagrindu, nagrinėjamu atveju, reikalavimo teisės atlyginti darbuotojo veiksmais padarytÄ Å¾alÄ neteisėtas įforminimas paskolos sandoriu, neįrodžius anksčiau minėtų kitų baudžiamosios atsakomybės taikymo sÄ lygų, gali bÅ«ti pakankamai nesunkiai įrodytas pareiÅ¡kiant atitinkamus ieÅ¡kinius (pvz., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu). Nenustačius bÅ«tinų nusikalstamos veikos sudėties požymių baudžiamosios atsakomybės klausimas negali bÅ«ti sprendžiamas.

Padarius iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyti privalomi patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimÄ bÅ«tini požymiai (veiksmai, pažeidžiantys įstatymų nustatytÄ tvarkÄ , padariniai ir jų turinys, bÅ«das) netenka prasmės kitų apeliacinio skundo argumentų nagrinėjimas. Nekonstatavus neteisėtų veiksmų padarymo, negali bÅ«ti svarstomas ir kaltės klausimas dėl veiksmų, kurių neatitikimas įstatymų nekonstatuotas, atlikimo. Kolegija vertina ir tÄ aplinkybę, kad 2013-01-09 Kėdainių rajono apylinkės teisme gautas ieÅ¡kovo R.

M. prašymas atsiimti ieškinį (Liteko duomenys). Tai rodo, kad civiliniai teisiniai santykiai ir galimas skolos ieškojimo procesas prieš V. B. gali būti nutrauktas ir jam dėl paskolos raštelio surašymo pasekmės (skolos priteisimas) nekils.Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad R. M. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti nėra įstatyminio pagrindo, nes nuosprendžiu R. M. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Esant šioms aplinkybėms prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai nepagrįsti, jie atmetami, nuosprendis paliekamas galioti.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r ė : Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Purvainio ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus atmesti.                                                                              Kolegijos pirmininkė                                       Danguolė Šiugždinytė              Kolegijos teisėjai                                                    Arūnas Paštuolis                                                                               Romualdas Lincevičius