2024-03-27 Nr. CB-2263-2-69-3-04089-2023-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

DOK-891

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04089-2023-8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės,

susipažinusi su 2024 m. vasario 28 d. paduotu ieškovės I. S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė I. S. ieškiniu prašė teismo nepilnamečio vaiko A. S. gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove Lietuvoje; priteisti iš atsakovo M. S. nepilnamečio vaiko išlaikymui 317 Eur kasmėnesinėmis išmokomis, mokamomis nuo ieškinio padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, priteisti 9827 Eur išlaikymo įsiskolinimą, pavesti nepilnamečio vaiko išlaikymo pinigines lėšas tvarkyti ieškovei uzufrukto teise, nustatyti nepilnametės dukters bendravimo su atsakovu tvarką.

Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, išaiškinant, jog ieškovė turi kreiptis į kompetentingą teismą Italijos Respublikoje.

Kauno apygardos teismas 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį.

Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje nurodė, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2VP-9452-454/2023, vykdant Vilniaus apygardos teismo procesinį sprendimą civilinėje byloje Nr. eN2-1432-562/2021 dėl leidimo grąžinti pareiškėjo M. S. ir suinteresuoto asmens I. S. nepilnamečius vaikus J. G. S. ir A. S. į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Italijos Respublikoje, leista prievarta (pašalinant kliūtis perduodant mergaitę tėvui) paimti A. S. iš I. S. namų ar kitos vietos, kur galimai gali būti mergaitė. Remiantis kasacinio teismo praktika, kai yra sprendžiamas klausimas dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo, vaiko buvimo vietos valstybės teismas negali spręsti klausimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės, iki nebus priimtas sprendimas dėl vaiko negrąžinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018). Todėl teismas atsisakė priimti ieškinį, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams (nutarties 49 punktas).

Kasaciniu skundu ieškovė I. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį, ir gražinti ieškovės ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ieškovės kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais kasacijos pagrindais – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Kasaciniu skundu keliamas klausimas, kad teismai nesivadovavo esmine šeimos bylų nuostata, jog teismo sprendimai dalyse dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos neįgyja res judicata galios (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 25 punktas) (skundo 7.2 punktas).

2. Teismai neužtikrino ieškovės ir jos mažametės dukters konstitucinių teisių, kurios yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30, 38-39 straipsniuose, t. y. neužtikrino asmens teisės kreiptis tiek asmeniškai, tiek ir per įstatyminį atstovą, kad turimos teisės ir teisėti interesai būtų užtikrinti, taip pat teismai, netinkamai taikydami procesines ir materialines teisės normas, nepasinaudojo turima ex officio teise ir neįžvelgė mažametės Lietuvos Respublikos pilietės teisių pažeidimo dėl jos grąžinimo iš gimtosios šalies Lietuvos, kurioje ji nuolat gyveno nuo gimimo, į jai svetimą šalį po 3,5 metų nuo priimto sprendimo dėl vaiko grąžinimo dienos. Teismai nesivadovavo CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Teismai nepagristai prioritetu laikė formalius atsakovo prieš daugiau nei trejus metus atliktus veiksmus išreiškiant nesutikimą dėl vaikų gyvenimo Lietuvoje (skundo 7.3, 7.8, 7.10 punktai).

3. Tiek tarptautiniuose (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), tiek nacionaliniuose teisės aktuose (CK 3.177, 3.164 straipsniai) teismas, sprendžiantis vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, įpareigojamas išsiaiškinti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Teismas pasirengimo bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje gali pavesti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, pedagogams, kitiems socialiniams darbuotojams ar asmenims išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų gyventi (skundo 7.9 punktas).

4. Teismai visiškai nepagrįstai nevertino, kad Hagos konvencijoje (1996 m. spalio 19 d. Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje) įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais nėra prioritetinis. Aptarto teisės akto prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Hagos konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsnius), tokiu būdu nustatant, kad būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Šis sprendimas (grąžinti ar atsisakyti vaiką grąžinti į jo kilmės šalį) turi būti pagrįstas byloje esančių aplinkybių, patvirtinančių, į kokią aplinką vaikas bus grąžintas priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, visuma ir motyvuotas, ką pabrėžė ir EŽTT (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimas X v. Latvia, peticijos Nr. 27853/09). Teismai, vykdydami aptartų teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės) ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus (skundo 7.12 punktas).

5. Teismai neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką dėl motinos negalėjimo vykti į tą valstybę, į kurią prašoma grąžinti vaiką dėl akivaizdaus pavojaus motinai būti patrauktai baudžiamojon atsakomybėn ir įkalintai, ir tokiu būdu prarandant galimybę būti su vaiku, kas būtų neabejotinai itin didelė psichologinė trauma vaikui bei netoleruotina situacija vaikui, kuris praktiškai patirtų kančias ne tik dėl negalėjimo adaptuotis naujoje šalyje tarp vaikui nepažįstamų žmonių, bet ir dėl negalėjimo susikalbėti su nauja aplinka. Tokiu atveju, kai yra akivaizdi žala vaikui, teismai tos šalies, kurioje vaikas yra saugus ir dar turi tos šalies pilietybę, turi spręsti klausimą dėl galimybės ir toliau likti gyventi su mama šalyje, kurios pilietybę turi tiek mama, tiek ir vaikas. (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. liepos 6 d. sprendimą byloje Neulinger ir Shuruk v. Switzerland, peticijos Nr. 41615/07) (skundo 7.13 punktas).

6. Vienas iš Hagos konvencijoje įtvirtintų pagrindų, suteikiančių teisę teismui, vertinančiam prašymą grąžinti vaiką į kilmės šalį, yra įtvirtintas 12 straipsnio 2 dalyje – tai vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos. Žodis „prisitaikymas“ šiame kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, todėl teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (skundo 7.14 punktas).

7. Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad pagal Hagos konvenciją priimtas sprendimas gražinti vaiką nėra laikomas lemiamu iš esmės sprendžiant vaiko globos klausimus (Konvencijos 19 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021, 34 punktas) (skundo 7.15 punktas).

8. Hagos konvencijoje ir Reglamente 2019/1111 tiesiogiai nereglamentuojant vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimui, iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, jos negali turėti viršenybės nacionalinės teisės (CK) normų, reglamentuojančių šiuos aspektus, atžvilgiu, ir turi būti taikomos kartu (skundo 7.16 punktas).

9. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nors ieškovė apeliacinės instancijos teismui suformulavo aiškius ir konkrečius klausimus, kurie galėtų būti precedentine tvarka pateikti Europos Bendrijų Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus: 1) ar šios bylos faktinės aplinkybės yra kvalifikuojamos kaip „exceptional circumstances“, paminėtos Briuselis II bis Reglamento 13 straipsnyje? 2) ar jurisdikcijos perkėlimas į Lietuvą, remiantis Briuselis II bis Reglamento 13 straipsniu, atitiktų geriausius vaiko interesus, kai vaikas yra prisitaikęs prie gyvenimo Lietuvoje? 3) ar nebūtų pažeisti vaiko A. S. interesai pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, įvykdžius 2021 m. balandžio 1 d. nutartį, kuria buvo nustatyta neteisėtas vaiko pagrobimas ir nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta Italijoje, kai A. S. Italijoje yra buvusi tik 80 dienų per savo gyvenimą ir yra prisitaikiusi gyventi Lietuvoje, kalba tik lietuviškai, o savo tėvo, kuriam turi būti gražinta, nepažįsta? (skundo 50, 52 punktai).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtam nutarčių priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti advokatei Eglei Dargvainei 209 Eur (du šimtus devynis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą 2024 m. vasario 28 d. AB Šiaulių banke mokėjimo nurodymu Nr. 0228221455137.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Gediminas Sagatys

Donatas Šernas

Egidija Tamošiūnienė