2022-11-23 Nr. AB-28336-3-61-3-01197-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-857-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01197-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Jis nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d. buvo laikomas suimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d. Vilniaus PN jam nežinomose kamerose netinkamomis sąlygomis: nesuteiktos apgyvendinimui tinkamos patalpos, gyvenamosios dalies patalpos įrengtos nesilaikant Statybos reglamento nustatytų reikalavimų, sanitariniai mazgai žemino orumą, netinkamai įrengtos techninės iškvietimo priemonės. Jis buvo laikomas kameros tipo patalpose, pagal rūšinį įrengimą priskiriamose sanitariniam mazgui, netinkamai buvo įgyvendinamos socialinės reabilitacijos integravimosi į visuomenę programos, nesudarytos užimtumo sąlygos už kameros ribų, kuriomis pareiškėjas negalėjo laisvai / tinkamai pasinaudoti, patalpos buvo blogai vėdinamos, jose buvo atviras sanitarinis mazgas. Pareiškėjas teigia patyręs kankinimus, nežmonišką elgesį, orumo ir garbės pažeminimus, psichologinį spaudimą ir smurtą, tam tikrus sveikatos sutrikimus.

2.2. Patalpos nebuvo pritaikytos ilgalaikiam laikymui (apgyvendinimui) ir pagal įrengimą priskiriamos sanitarinio mazgo, t. y. pagalbinėms patalpoms. Be to, viso suėmimo laikotarpiu (skundžiamuoju laikotarpiu) visose nurodytose kamerose kartu su pareiškėju buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas.

2.3. Pareiškėjui buvo suteikta apie 7,7 kv. m ploto, kuris buvo perpildytos įrenginiais, inventoriumi, baldais, asmeniniais suimtųjų daiktais. Įrengtas sanitarinis mazgas su tualetu nebuvo atskirtas, visais atvejais jis buvo matomas kito asmens, taip pat kameros duris atidarančiam pareigūnui ar jam stebint kamerą, tame tarpe ir kitos lyties pareigūnui.

2.4. Kamerose buvo nesaugiai ir nestandartiškai įrengta sanitarinio mazgo sistema ir jos naudojimas, t. y. suprojektuoti ir grindyse įrengti vandens nutekėjimo trapai su sifonais. Patalpose kaupėsi drėgmė, sudarydama palankią terpę veistis pelėsiui, o vėdinimas per langą nebuvo pakankamas, nes atidaryti langą trukdė vidinės lango grotos, o šaltuoju metų laiku atvėrus langą, kameroje laikėsi lauko temperatūra.

2.5. Pareiškėjui nebuvo suteiktas joks užimtumas, nebuvo supažindinantis su veikla, kuria būtų galėjęs užsiimti už kameros ribų, nepateiktas užimtumo grafikas ir jo pobūdis, nebuvo paaiškinta tvarka, kaip pareiškėjas galėtų pasinaudoti užimtumo priemonėmis, nebuvo sudarytos sąlygos kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų.

2.6. Pareiškėjui tik vieną kartą per savaitę buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, jis buvo verčiamas praustis kameroje, dėl to perštėjo kūną, drabužiai lipo prie kūno, nuo jo sklido blogas kvapas.

2.7. Nebuvo įrengta aliarmo sistema, o beldimo į duris metodas buvo neefektyvus, keliantis daug triukšmo koridoriuje, kas trukdydavo pareigūnams tiksliai ir operatyviai nustatyti kamerą. Nesitikint greitos pagalbos, mintys kėlė baimes, nepatogumus, saugumo stoką ir veikė pareiškėjo elgesį.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pagal pateiktus duomenis ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką gyvenamosiose patalpose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

3.2. Sanitarinio mazgo įrengimas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d.) neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, todėl plotą galėjo nurodyti apytiksliai. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 (2013 m.), 386–395 (2012 m.), 406–417 (2015 m.), 418–426 (2016 m.) sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę tiek elgesio, tiek saugumo kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu bendrauja griežtai laikantis mandagumo ir etikos principų.

3.3. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

3.4. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m, o plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

3.5. Gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengti stebėjimo langeliai arba akutės. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

3.6. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse grindžiamas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos, kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus apie patalpų (kamerų), kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotą ir kartu buvusių asmenų skaičių, nustatė, jog pareiškėjui minimalus tenkantis gyvenamasis plotas būnant Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN buvo užtikrintas visą buvimo laikotarpį, gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, o pareiškėjo argumentus dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, kuris turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, laikė nepagrįstais.

6. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, be to, atliko nuolatinį nariuotakojų ir graužikų naikinimą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas nenustatė Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN (veiksmuose (neveikime) neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu higienos reikalavimams (vėdinimo, pelėsio ir drėgmės). Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų reikalavimų Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN patalpose (kamerose) nesilaikymo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar Lukiškių TI-K veiklą prižiūrinčias institucijas dėl jo laikymo sąlygų ar dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nereaguojant į pareiškėjo skundus bei prašymus. Teismas abstrakčiais laikė pareiškėjo teiginius, susijusius su patalpų nepritaikymu gyvenimui pagal jų rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą. Pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl galimų pažeidimų. Taip pat jis nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus.

7. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas sprendė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d. (iš viso 332 dienas, iš kurių 11 parų laikomas vienas) buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nėra įrengtas kaip atskiros kabinos.

8. Dėl iškvietimo mygtukų neveikimo teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, jog kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų ir dėl to jam galimai grėsė pavojus. Pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės siejo su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Vien tik abstraktūs teiginiai atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodo.

9. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl galimybės nusiprausti duše nesuteikimo, pažymėjo, jog įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos reikalavimus. Pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neneigė, kad šiuos reikalavimus Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN vykdė, todėl jo argumentus dėl dažnesnio prausimosi teismas nelaikė pagrįstais.

10. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl užimtumo neužtikrinimo teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teismui nenurodė argumentų, jog buvo išreiškęs norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar tiksliniuose užsiėmimuose, o atsakovo atstovas atsisakė tokį pareiškėjo prašymą tenkinti, todėl nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo pagrindu.

III. 11. Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas nepasisakė ir neargumentavo, kokiu skaičiavimo metodu apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, kuri trukdė jam pasinaudoti laisva erdve. Pagal EŽTT praktiką sanitarinis mazgas neturi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Teismas atsisakė pareikalauti iš atsakovo duomenų apie kameras, kuriose jis buvo laikomas. Teismas nepasisakė dėl laikotarpio nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d., kai jis buvo laikomas Vilniaus PN.

12.2. Buvo pažeistas proceso operatyvumo principas, nes nuo skundo padavimo iki sprendimo priėmimo praėjo beveik 6 mėnesiai. Taip pat teismas pakankamai vangiai dalyvavo įrodymų tyrime, papildomų duomenų nereikalavo, pasitikėjo atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

12.3. Buvo pažeistos procesinės pareiškėjo teisės šioje byloje, nes jis nebuvo supažindintais su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė Vilniaus PN.

12.4. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, jis buvo atviras, neizoliuotas nuo gyvenamosios dalies.

12.5. Teismas išsamiai neištyrė atsakovo atstovo pateiktų duomenų dėl užimtumo suteikimo suimtiesiems tvarkos, neindividualizavo konkrečių galimybių ir teisių, kuriomis galėjo pasinaudoti pareiškėjas, apsiribojo atsakovo nurodoma bendra tvarka.

12.6. Aliarmo skambučio įrengimas reglamentuotas įstatymu, o pareiškėjas nurodė pakankamai reikšmingą priežastį dėl jam sukeltos žalos negalint pasinaudoti automatizuotu iškvietimu. Žinojimas ir suvokimas, kad jam nebus suteikta reikalinga skubi pagalba sukėlė vidinius išgyvenimus, nerimą, baimę, nepatogumus.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose buvo paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Įstaiga plotą galėjo nurodyti apytiksliai. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas apie 0,56 kv. m. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386 –395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nereiškė pastabų nei dėl sanitarinių mazgų įrengimo gyvenamosiose patalpose, nei dėl privatumo užtikrinimo jose.

13.2. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

13.3. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

14. Pareiškėjas V. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ar dydžio. Taip pat atsakovas nepateikia argumentų, kodėl sanitarinių mazgų plotus apskaičiavo apytiksliai ir kodėl to neatliko akredituotos įmonės specialistai.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovo atsiliepime nurodyti argumentai sutampa su išdėstytais apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas pareiškėjo V. R. reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d. ir Vilniaus PN nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d., atlyginti.

17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 332 dieną buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad teismas nepasisakė dėl laikotarpio nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d., kai jis buvo laikomas Vilniaus PN, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl privatumo tualete neužtikrinimo, aliarmo mygtuko neįrengimo, minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, teismas pažeidė jo procesines teises, įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė operatyvumo principo.

19. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad sanitarinio mazgo patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, todėl nėra pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis ir nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, akcentuotina, jog LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d. yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisėtam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl šioje dalyje priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

23. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

24. Tai, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., vertino kitaip nei pareiškėjas, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

25. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes jis galbūt nebuvo supažindintas su visais atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.). Be to, iš bylos medžiagos (b. l. 36–38) matyti, kad atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą kartu su priedais buvo išsiųstas pareiškėjui. Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai atmetami.

26. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl aliarmo iškvietimo (signalizacijos) mygtukų nebuvimo laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., pažymėtina, kad pagal nuoseklią LVAT praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-758-261/2021) Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė.

27. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d. buvusio per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

29. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir LVAT praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2018 n. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m. iki 7,94 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

30. Dėl Vilniaus PN apeliacinio skundo argumento, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).

31. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d. Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 332 paras, iš jų 11 parų kamerose buvo laikomas vienas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas 321 paras Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

32. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

33. Įvertinus laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d. atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (332 parų, iš kurių 11 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus bei į naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Einikis ir 4 kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma yra per maža kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl ji didinama iki 4 800 Eur.

34. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad teismas neišnagrinėjo dalies jo skundo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d. jis buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K ir nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN jam nežinomose kamerose. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., tačiau byloje nėra duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino pareiškėjo V. R. kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., tačiau neatsižvelgė į jo skunde nurodytą laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino pareiškėjo skundo dalies dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d., šiuo aspektu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, keičiama priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidinant iki 4 800 Eur, o kitą sprendimo dalį, kuria neišnagrinėta pareiškėjo skundo dalis dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d., perduodama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjui V. R. priteistą 500 Eur (penkių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. balandžio 8 d. padidinti iki 4 800 Eur (keturių tūkstančių aštuonių šimtų eurų).

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2021 m. kovo 4 d. Vilniaus pataisos namuose, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė