2018-01-03 Nr. AB-488-3-62-3-00994-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-462-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00994-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. G. su skundu (b. l. 4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą kildino iš Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jo saugumo. 2012 m. rugsėjo 1 d. įvykusių riaušių tarp nuteistųjų metu buvo suspardytas, praskeltas antakis. Dėl šio sumušimo pareiškėjas patyrė infarktą, buvo pakenkta nervų sistema, todėl iki dabar jaučia baimės jausmą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad sutrumpintas ieškinio senaties terminas jo reikalavimui netaikytinas, nes įstatymai turi ginti pažeistas žmogaus teises. Papildomai paaiškino, kad anksčiau į teismą nesikreipė dėl tarp nuteistųjų esančių nerašytinių taisyklių, nes riaušėse dalyvavusių nuteistųjų buvo gąsdinamas, jog, padavęs skundą teismui, jis ar jo laisvėje esanti dukra bus nužudyti. Šiuo metu riaušių organizatoriai yra nuteisti, jų draugai laisvėje, todėl nesibaimindamas dėl pasekmių galėjo paduoti skundą teismui.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime (b. l. 13–15) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad dėl 2012 m. rugsėjo 1 d. Marijampolės PN įvykusių riaušių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-00348-12 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 283 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį. Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro O. M. 2013 m. gegužės 3 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-00348-12 atskirtas, jam suteikiant naują numerį 20-9-00405-13 ir perduotas tyrimui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Šio ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, todėl galėjo duoti parodymus, kurių pagrindu jį sužaloję asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, reikšti civilinį ieškinį šioje byloje, apskųsti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tačiau to nepadarė.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 30–32) pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas, pasirėmęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (toliau – ir LVAT), nurodė, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalavo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės PN pareigūnų veiksmais neužtikrinus jo saugumo, nes 2012 m. rugsėjo 1 d. įvykusių riaušių tarp nuteistųjų metu buvo fiziškai sužalotas.

9. Teismas pažymėjo, kad kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos.

10. Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu neginčijo aplinkybės, jog nežinojo apie savo teisių pažeidimą, jis tvirtino, kad į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo nesikreipė, nes bijojo riaušėse dalyvavusių asmenų keršto. Teismas vertino, kad pareiškėjas apie jo teisių pažeidimą žinojo jo sužalojimo dieną (2012 m. rugsėjo 1 d.), į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 2 d. (b. l. 11), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį pareikšti.

11. Teismas pažymėjo, kad į bylą nebuvo nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjui ar jo šeimos nariams dėl skundo padavimo kiti nuteistieji būtų grasinę smurtu. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reikalaujamą atlyginti neturtinę žalą kildino ne iš nuteistųjų veiksmų, o iš Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jo saugumo, todėl nėra pagrindo tikėti pareiškėjo iškelta versija. Teismas vertino, kad abstrakti ir jokiais įrodymais nepagrįsta pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl nuteistųjų grasinimų negalėjo būti pripažinta svarbia termino atnaujinimo priežastimi, objektyviai sutrukdžiusia kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu.

12. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 44), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teisme nurodė, kad į teismą laiku nesikreipė, nes jam buvo grasinama, buvo atvejų, kad buvo užpuolami net patys pareigūnai.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes ir tuos pačius motyvus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovas yra pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui neteisėtais Marijampolės PN pareigūnų veiksmais neužtikrinus jo saugumo, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį, suėjus senaties terminui, atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą pagrįstai atmetė.

21. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

22. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl 2012 m. rugsėjo 1 d. įvykusių riaušių tarp nuteistųjų, kai riaušių metu pareiškėjas buvo fiziškai sužalotas, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 2 d. (spaudas ant voko, b. l. 11).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

24. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

25. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, 2012 metais.

26. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pakartotinai nurodytų neva buvusių grasinimų pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, tokius motyvus teisėjų kolegija palaiko ir jų nebekartoja. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., iškart po įvykusių riaušių, laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių.

30. 2017 m. gruodžio 29 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti J. G. pateikti papildomi dokumentai, kuriuos prie administracinės bylos atsisakytina pridėti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu pripažįstama pagrįstomis priežastys, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba, kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau – nei viena iš šių aplinkybių nebuvo konstatuota, todėl ir priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 3 d.).

31. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius