2013-04-08 Nr. AB-1030-3-61-3-02713-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-774/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02713-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.1, 6.8, 72.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr.(10.10) I-4992 „Dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo“ (toliau – ir 2010 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimas); 2) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (1 440,81 Lt), kuri į pareiškėjos pensijos fondų sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d.; 3) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjos pensijos fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; 4) iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos atsakovo, priteisti 125,88 Lt turtinei žalai atlyginti ir šią sumą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame skunde (b. l. 45–47) nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 16 d. pateikė skundą Fondo valdybai, kuriuo prašė į jos pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. Fondo valdyba 2010 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimu nepagrįstai atsisakė tenkinti jos skundą. Pareiškėja paaiškino, kad pirmą kartą pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove UAB „Hansa investicijų valdymas“ sudarė 2003 m. lapkričio 13 d. (toliau – ir Pensijų kaupimo sutartis).

Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių šios sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias perveda Fondo valdyba į pensijų fondą, dydis. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Pensijų sistemos reformos įstatymas) (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija, įsigaliojusi 2003 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalis, kuri galiojo pareiškėjai sudarant Pensijų kaupimo sutartį, įsakmiai nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 proc., 2005 metais – 3,5 proc., 2006 metais – 4,5 proc., o nuo 2007 metų – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pensijų kaupimo sutartį pareiškėja sudarė dar iki įmokų dydžio sumažinimo (t. y. iki Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimo), todėl mažesnio dydžio pensijų įmoka nei 5,5 proc. nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas ir prieštarauja Pensijų kaupimo sutarčiai bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.

Pareiškėjos manymu, nors ir pasikeitė imperatyvios teisės normos, tačiau remiantis CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatomis, toks pasikeitimas neturi įtakos Pensijų kaupimo sutarties sąlygoms, nes Pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis, o tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį nedaro pensijų kaupimo sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali keisti savo nuožiūra. Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai, pasak pareiškėjos, neturi įtakos Pensijų kaupimo sutarčiai, nes ji sudaryta iki šio įstatymo pakeitimo, o įstatymai atgal negalioja.

Fondo valdyba nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondo dalyvių atžvilgiu, nes pervesti sumažintas įmokas Fondo valdyba gali tik tiems asmenims, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis po atitinkamų Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimų paskelbimo „Valstybės žiniose“. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos įsigaliojo nuo jų paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos, t. y. nuo 2009 m. sausio 17 d., o ne nuo 2009 d. sausio 1 d., todėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis, kuriame nustatyta Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse įtvirtintų nuostatų grįžtamoji galia, prieštarauja Konstitucijai.

Remdamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad ginčijamo teisinio reguliavimo patvirtinimas buvo susijęs su ketvirtinių, t. y. jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio-kovo mėnesiai), įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu bei su tų įmokų dydžio nustatymu (keitimu), pareiškėja teigė, kad pensijų įmokų dydis nuo 5,5 proc. iki 3 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, buvo sumažintos ne nuo 2009 m. sausio 1 d., o nuo 2009 m. sausio 17 d. Tai, pasak pareiškėjos reiškia, kad 3 proc. dydžio įmokos galėjo būti pradėtos skaičiuoti ir pervedamos tik už 2009 m.

II ketvirtį (balandžio-birželio mėnesius) ir tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė nuo 2009 m. balandžio 1 d. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. pareiškėja gavo 44 950,63 Lt draudžiamųjų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos pensijų įmokos. Fondo valdyba į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą turėjo pervesti 2 472,28 Lt sumą (5,5 proc. x 44 950,63 Lt), tačiau pervedė tik 1 031,47 Lt dydžio įmoką. Taigi, Fondo valdyba nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą nepervedė 1 440,81 Lt dydžio pensijų įmokos.

Dėl to pareiškėja patyrė 124,88 Lt nuostolių, t. y. negavo pajamų (investicinio pelno).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su skundu nesutiko, prašė pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes Fondo valdyba veikė atsižvelgdama į galiojančius įstatymus.

Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 66–68) bei patikslintame atsiliepime (b. l. 72–74) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau - Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2008 m. gruodžio 30 d. Šio įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje buvo patvirtintas apdraustų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas.

Su šio įstatymo nuostatomis buvo suderintos po jo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatos, susijusios su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu. Fondo valdyba kaupiamąsias pensijų įmokas už 2009 metų I ketvirtį apskaičiavo ir pervedė pensijų fondams vadovaudamasi galiojusiomis Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis bei įsigaliojusiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 6-160) nuostatomis.

Pensijų įmokų, kurias Fondo valdyba turi pervesti pensijų fondams, dydžiai yra patvirtinti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje, kuris labai aiškiai įvardija asmenų kategorijas, datas bei pensijų įmokų dydžius. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d. atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d. ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., nebuvo jokio pagrindo.

Pažymėjo, kad nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog Fondo valdyba turi vadovautis pensijų kaupimo sutartimi, sudaryta tarp pareiškėjos ir pensijų kaupimo bendrovės. Tokios sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, Fondo valdyba turi tik tas pareigas, kurias jai priskiria galiojantys įstatymai (užregistruoti šią sutartį, pervesti nustatyto dydžio pensijų įmokas ir pan.). Pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį.

Šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis. Pagal CK 1.80, 6.156 ir 6.157 straipsnio nuostatas, šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygų, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui, kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti.

Atsakovas taip pat manė, kad pareiškėjos reikalavimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos atsakovo, priteisti 125,88 Lt turtinei žalai atlyginti, nepagrįstas. Fondo valdyba vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėja klaidingai įvardija apskaičiuotą žalą, nes turtinės žalos apskaičiavimo metu pareiškėja nebuvo įgijusi teisės į kaupiamąją pensiją iš pensijų fondo, todėl iš anksto neįmanoma apskaičiuoti koks bus kaupiamosios pensijos rezultatas (būsimos kaupiamosios pensijos dydis yra kintamas, jį lemia pensijų fondus administruojančių subjektų ūkinės veiklos rezultatai).

Kadangi pareiškėjos kaupiamoji pensijų įmoka apskaičiuota taikant 3 procentų įmokų tarifą nuo pareiškėjos 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. kovo 31 d. gautų draudžiamųjų pajamų (t. y. 7200, 44 Lt), tai 2009 m. birželio 14 d. pareiškėjos vardu už 2009 metų I ketvirtį buvo pervesta 216,01 Lt dydžio kaupiamoji pensijų įmoka. Kaupiamoji pensijų įmoka neskaičiuota nuo 2009 m. sausio 12 d. iki 2009 m. sausio 16 d., nes tuo metu pareiškėja gavo 488,68 Lt ligos pašalpą. Atsižvelgiant į tai, kad 2009 metais duomenys apie apdraustajam asmeniui apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas buvo teikiami už kalendorinį ketvirtį, Fondo valdyba negali tiksliai apskaičiuoti pareiškėjos kaupiamosios pensijų įmokos dalies už mėnesį ar už dieną.

Tokiu atveju, pareiškėjos kaupiamosios pensijų įmokos skirtumas už 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. sausio 16 d. galėtų būti apskaičiuotas tik pagal pareiškėjos 2009 metų I ketvirčio vidutines dienos draudžiamąsias pajamas ir sudarytų 23,30 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą 2009 metų I ketvirčio pensijų įmokos dalį, paliko nenagrinėtą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012 m. lapkričio 5 d. išnagrinėta byla Nr. I-4-426/2012 pagal J. D. skundą atsakovui Fondo valdybai, kuriame pareiškėja prašė: 1) panaikinti Fondo valdybos 2009 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (10.10) I-4047; 2) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą 2009 metų I ketvirčio pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta į jos pensijų fondo sąskaitą, t. y. 190,56 Lt; 3) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 procentų pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja, be kita ko, kelia reikalavimą įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. (t. y. 1 440, 81 Lt), todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos šioje byloje keliamas reikalavimas pervesti į pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d., iš dalies (dėl pensijų įmokos dalies už 2009 metų I ketvirtį) sutampa su 2012 m. lapkričio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4-426/2012 išnagrinėtu reikalavimu. Todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu, pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjos skundo dalį paliko nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje jis nagrinėja pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 metų II ketvirčio (2009 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d.).

Teismas pažymėjo, kad 2009 m. sausio 15 d. priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė sumažintą 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijos įmokos dydį. 2009 m. balandžio 28 d. priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas kaupiamosios įmokos dydį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais sumažino iki 2 procentų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nurodytų teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniui bei 70 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo (2009 m. sausio 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies nuostatos bei Pensijų sistemos reformos įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies nuostatos tiek, kiek šiose straipsnių dalyse nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai, tačiau Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo (2009 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnis, kuris nustatė, jog šis įstatymas įsigalioja nuo 2009 m. sausio 1 d., nors buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ tik 2009 m. sausio 17 d., prieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Fondo valdyba, būdama viešojo administravimo institucija, privalo vadovautis galiojančiais įstatymais. Pensijų įmokos į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą buvo pervedamos vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis, kurių konstitucingumas iš esmės patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime. Teismas nustatė, jog atsakovas į pareiškėjos sąskaitą pervedė viso 2009 m. I ketvirčio Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio įmokas. Neatsižvelgiant į tai, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009 m. sausio 15 d. redakcija įsigaliojo 2009 m. sausio 17 d. jį oficialiai paskelbus „Valstybės žiniose“, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šešiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009 m. sausio 15 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjos teises.

Pareiškėjos teiginys, kad Fondo valdyba turėjo vadovautis ne Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimis, sudarytomis tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių, teismo atmestas, nes Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas (2009 m. sausio 15 d. redakcija), atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d. ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris buvo nustatytas šioje įstatymo redakcijoje, nebuvo jokio pagrindo. Pagal CK 1.80, 6.156 ir 6.157 straipsnio nuostatas, šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygų, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimo, nes jis priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skundo reikalavimai, kuriais prašoma įpareigoti atsakovą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą 2009 metų I ketvirtį nepervestą pensijų įmokos dalį bei į pareiškėjos pensijų fondą vykdyti ne mažesnio kaip 5,5 procentų dydžio pavedimus, skaičiuojamus nuo pareiškėjos pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti 2010 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimą, todėl konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestini ir išvestiniai skundo reikalavimai.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai buvo padaryta žala. Kadangi pareiškėjos skundas nepatenkintas, netenkintas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėja J. D. apeliaciniu skundu (b. l. 88–92) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Teigia, kad teismas netinkamai taikė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatas bei ignoravo Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, nes teigė, kad šešiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo (2009 m. sausio 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjos teises. Tokia teismo išvada ir įstatymų retroaktyvus taikymas prieštarauja Konstitucijai bei minėtam Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimui. Dėl retroaktyvaus įstatymo taikymo pareiškėjai buvo pervesta mažesnė pensijos įmoka nei jai priklausė (už 2009 metų I ketvirtį pareiškėjai turėjo būti pervesta 5,5 proc., o ne 3 proc. pajamų).

Skundžiamame teismo sprendime netinkamai taikytos ir aiškintos CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl imperatyvių teisės normų pasikeitimo po sutarties sudarymo įtakos pensijų kaupimo sutarties sąlygoms. Be to, teismas nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su šių CK nuostatų taikymu. Pareiškėjos teigimu, ji Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu jokių sutarties sąlygų, prieštaraujančių imperatyvioms teisės normoms, nenustatė, o jeigu tokios imperatyvios nuostatos atsirado po pensijų kaupimo sutarties sudarymo, pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį, jos neturi įtakos jau sudarytos pensijų kaupimo sutarties sąlygoms.

Teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjos skundo dalis palikta nenagrinėta, yra nepagrįsta, nes skundą palikti nenagrinėtą galima tik tada, jei visas nagrinėjamas ginčas, o ne jo dalis, sutampa su kitoje byloje nagrinėjamu ginču. Šioje byloje papildomai atsakovu yra Lietuvos valstybė, todėl nesutampa ir bylų šalys.

Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes atsakovo neteisėti veiksmai buvo atlikti tuomet, kai buvo priimti Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai ir nustatyta jų grįžtamoji galia.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad, jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui, nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą. Tokio kompensavimo įstatymų leidėjas nenustatė, todėl yra pažeidžiama pareiškėjos teisė į nuosavybę, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 96–99) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėja netinkamai interpretuoja CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes pastaroji turi būti aiškinama taip, kad niekinio sandorio pasekmės negali būti taikomos atgal. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-605/2005 pateiktu išaiškinimu, pagal kurį esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jo pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį; sutarties šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo.

Pareiškėjos teiginys, kad pensijų įmokų, mokamų į pensijų fondus, sumažinimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą, yra nepagrįstas. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu, atsakovas teigia, kad Pensijų sistemos reformos įstatyme įstatymo leidėjo planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies paskesnis sumažinimas niekaip nepažeidžia asmenų įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmens galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime. Be to, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), todėl tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. D. 2003 m. lapkričio 13 d. pirmą kartą sudarė pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove UAB „Hansa investicijų valdymas“. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu galiojo Pensijų sistemos reformos įstatymo 2002 m. gruodžio 3 d. redakcija, kurios 4 straipsnio 1 dalis nustatė, jog pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 proc., 2005 metais – 3,5 proc., 2006 metais – 4,5 proc., o nuo 2007 metų – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. 2009 m. sausio 15 d. priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 proc., 2005 metais – 3,5 proc., 2006 metais – 4,5 proc., 2007 ir 2008 metais – 5,5 proc., 2009 ir 2010 metais – 3 proc., o nuo 2011 metų – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi, šiuo Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimu buvo nustatytas sumažintas 3 proc. pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, lyginant jį su nustatytuoju iki 2009 metų. 2009 m. balandžio 28 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu kaupiamosios pensijų įmokos dydis sumažintas dar kartą. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 proc., 2005 metais – 3,5 proc., 2006 metais – 4,5 proc., 2007 ir 2008 metais – 5,5 proc., nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 proc., nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d., pensijos įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 proc., 2012, 2013, 2014 metais – 6 proc., o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, vadovaudamasis ginčo laikotarpiu galiojusiomis teisės nuostatomis, pervesdavo sumažintas pensijų įmokas į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą. Pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 16 d. pateikė skundą Fondo valdybai, kuriuo prašė į jos pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. Fondo valdyba 2010 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, todėl pareiškėja kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, priėmė 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą 2009 metų I ketvirčio pensijų įmokos dalį, paliko nenagrinėtą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai aiškino bei taikė CK 6.157 straipsnio 2 dalies bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

CK 6.157 straipsnis apibrėžia sutarties laisvės principo ir įstatymo santykį, tačiau bet kuris teisės principas nėra absoliutus. Ribas turi ir sutarties laisvė. Šias ribas nustato imperatyviosios teisės normos, taip pat teisės principai, viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimai, todėl šalys, sudarydamos sutartį, yra laisvos tiek, kiek jos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-605/2005), aiškindamas CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, pripažino, kad esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį. Su tokiu aiškinimu nesuderinamas pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, kad imperatyvių teisės nuostatų atsiradimas po Pensijų kaupimo sutarties sudarymo, neturi įtakos jau sudarytos Pensijų kaupimo sutarties sąlygoms, todėl šis pareiškėjos teiginys atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris buvo nustatytas šioje įstatymo redakcijoje, nebuvo jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160; 2009 m. balandžio 28 d. redakcija; Žin., 2009, 54-2136; 2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 82-4308) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad kilus ekonomikos krizei Pensijų reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų, negali būti vertinamas kaip toks sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė. 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydžio įtvirtinimas nuo 2009 m. liepos 1 d. nors ir buvo esminis šių įmokų sumažinimas asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d., tačiau šiuo teisiniu reguliavimu Konstitucija taip pat nebuvo pažeista, nes 2009 m. balandžio 28 d. priimtu įstatymu šiems asmenims 2012-2014 metams buvo nustatytas 6 procentų pajamų kaupiamųjų pensijų įmokos dydis, kuris vertintinas kaip sumažintų įmokų kompensavimas, o 2010 m. birželio 30 d. priimtu įstatymu, dėl ekonomikos krizės panaikinus nuostatą dėl būsimo kaupiamųjų pensijų įmokų tarifo padidinimo, nustatyta Vyriausybės pareiga, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Seimui pateikti įstatymų projektus dėl įmokos tarifo didinimo, kuri, aiškinama kaip įstatymų leidėjo įsipareigojimas visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams padidinti įmokų dydį ir prielaida kompensuoti sumažintas įmokas, vertintina kaip tinkamas suinteresuotų asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos užtikrinimas.

Kadangi Fondo valdyba, kaip viešojo administravimo institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais įstatymais, pensijų įmokas į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą pervedinėjo vadovaudamasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis, kurių konstitucingumas iš esmės patvirtintas minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog nėra pagrindo naikinti Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimo, iš esmės priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad šešiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009 m. sausio 15 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjos teises.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatęs šio įstatymo grįžtamąją galią, pažeidė iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylančius imperatyvus, konstitucinį teisinės valstybės principą.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Nors, kaip jau minėta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šešiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009 m. sausio 15 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjos teises, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 metų II ketvirčio, teisėjų kolegija nevertins ir nepasisakys dėl minėtos redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo retroaktyvaus galiojimo poveikio pareiškėjos teisėms, nes toks vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalyku.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėja nesutinka ir su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu palikti nenagrinėtą pareiškėjos skundo dalį, kuria ji prašė įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 metų I ketvirtį (sausio – kovo mėnesius). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos šioje byloje keliamas reikalavimas pervesti į pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d., iš dalies (dėl pensijų įmokos dalies už 2009 metų I ketvirtį) sutampa su administracinėje byloje Nr. I-4-426/2012 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendime išnagrinėtu reikalavimu, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, šią pareiškėjos skundo dalį paliko nenagrinėtą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka ir apeliacinio skundo argumentus, kad skundą palikti nenagrinėtą galima tik tada, jei visas nagrinėjamas ginčas, o ne jo dalis, sutampa su kitoje byloje nagrinėjamu ginču, ir kad nagrinėjamos bylos bei administracinės bylos Nr. I-4-426/2012 šalys nesutampa, laiko nepagrįstais.

ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių ir dėl to paties administracinio ginčo. Administracinių teismų praktikoje, tapačiais skundai gali būti pripažinti, tik kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir faktinis skundo pagrindas (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-110/2012). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visų trijų elementų tapatumą.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012 m. lapkričio 5 d. išnagrinėtoje byloje Nr. I-4-426/2012 pareiškėja J. D. prašė teismo įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą pensijos įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 metų I ketvirtį bei įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondo dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pateikto skundo (b. l. 45–47), įpareigoti pervesti į jos pensijų fondo sąskaitą pensijos įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d., bei įpareigoti pervesti ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondo dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pareiškėja prašė taip pat Fondo valdybą. Nagrinėjamoje byloje atsakovu yra įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Fondo valdybos, tačiau iš Lietuvos valstybės pareiškėja prašo priteisti 125,88 Lt turtinės žalos atlyginimo (t. y. negauto investicinio pelno), kuris šiuo atveju yra tik išvestinis reikalavimas, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamos bylos bei 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. I-4-426/2012 šalys nesutampa. Negalima sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad skundą palikti nenagrinėtą galima tik tada, jei visas nagrinėjamas ginčas, o ne jo dalis, sutampa su kitoje byloje nagrinėjamu ginču. Taip aiškinant ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto dispoziciją, susidarytų situacija, kai bylą nagrinėjantis teismas išspręstų ginčą dėl tapataus reikalavimo, kurį jau nagrinėja kitas teismas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė