ade10fd3-964d-4d81-a2e3-a8fdfe71e1f6 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. eI2-2648-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00769-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gruodžio 10 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės vieÅ¡ame teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo J. A. skundÄ atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratÅ«rai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas J. A. kreipėsi į teismÄ su skundu, kurį patikslino praÅ¡ydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros (toliau – ProkuratÅ«ra) 2020 m. vasario 3 d. sprendimÄ Nr. BV-15;

2) įpareigoti ProkuratÅ«rÄ pagal kompetencijÄ teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimÄ dėl J. A. 2020 m. sausio 24 d. praneÅ¡ime apie pažeidimÄ pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymÄ nurodytos informacijos arba nedelsdama persiųsti praneÅ¡imÄ institucijai pagal Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymÄ ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus ir apie tai praneÅ¡ti pareiÅ¡kėjui;

3) priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. PareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kina, jog 2020 m. sausio 24 d. raÅ¡tu kreipėsi į atsakovę, praneÅ¡damas apie daromus jam žinomus teisės aktų pažeidimus ir praÅ¡ydamas jam taikyti pranešėjo apsaugÄ pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymÄ . Atsakovė 2020 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. BV-15 nutarė nepripažinti pareiÅ¡kėjo pranešėju pagal minėtÄ Ä¯statymÄ . PareiÅ¡kėjas nesutikdamas su minėtu sprendimu ir atsakovės neveikimu, kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas panaikinti minėtÄ sprendimÄ ir įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus.

Nurodo, jog neginčija to, jog jis nėra susijęs su pažeidimus darančiais subjektais PareiÅ¡kėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies prasme, tačiau Å¡io įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimÄ vertinimÄ ir nustačiusi, kad asmens praneÅ¡ime pateikta informacija neatitinka Å¡io įstatymo nuostatų, priima sprendimÄ nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneÅ¡a asmeniui. Jeigu iÅ¡ praneÅ¡ime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbÅ«t buvo padarytas kitas, Å¡io Ä®statymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetencijÄ teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimÄ pati arba nedelsdama persiunčia praneÅ¡imÄ institucijai, pagal Lietuvos Respublikos VieÅ¡ojo administravimo įstatymÄ ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneÅ¡a asmeniui.

Atitinkamai Å¡io Ä®statymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad jeigu kompetentinga institucija yra įgaliota tirti praneÅ¡ime nurodytus pažeidimus, ji nustato pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktÄ ir traukia atsakomybėn pažeidimÄ padariusius asmenis arba inicijuoja pažeidimÄ padariusių asmenų patraukimÄ atsakomybėn, vadovaudamasi atitinkamÄ atsakomybę reglamentuojančiais teisės aktais. PareiÅ¡kėjo įsitikinimu, atsakovei pateiktoje medžiagoje buvo pakankamai pagrįstos informacijos, kad buvo padaryti teisės aktų pažeidimai, kurių tyrimas priskiriamas atsakovei, kaip kompetentingai institucijai, todėl atsakovė turėjo teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimÄ pati arba nedelsdama persiųsti praneÅ¡imÄ institucijai, įgaliotai tirti tokius pažeidimus ir apie tai praneÅ¡ti pareiÅ¡kėjui.

Tačiau pareiÅ¡kėjo vertinimu, atsakovė Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos nevykdė. PareiÅ¡kėjas nurodo, jog atsakovė, gavusi pareiÅ¡kėjo praneÅ¡imÄ apie galimai daromus pažeidimus, esminės praneÅ¡ime nurodytos informacijos nevertino, jos netyrė, neatliko jokių veiksmų, tačiau kartu nepateikė ir jokių argumentų ar motyvų dėl jos atmetimo. PareiÅ¡kėjo vertinimu, atsakovė sprendime apsiribojo tik tam tikros fragmentiÅ¡kos informacijos analize, tuo tarpu esminę informacijÄ apie galimÄ praneÅ¡ime nurodytų asmenų protegavimÄ ir neliečiamumÄ ignoravo.

Todėl, pareiÅ¡kėjo nuomone, atsakovė nagrinėjamu atveju netinkamai vykdė Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nustatytÄ pareigÄ pagal kompetencijÄ teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimÄ pati arba nedelsiant persiųsti praneÅ¡imÄ institucijai, pagal Lietuvos Respublikos VieÅ¡ojo administravimo įstatymÄ ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneÅ¡ti asmeniui. PareiÅ¡kėjas skunde cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ , nurodė, jog teismų praktikoje vieÅ¡ojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks Å¡io asmens neveikimas, kai vieÅ¡ojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) praÅ¡omu iÅ¡spręsti klausimu per įstatymo nustatytÄ terminÄ , neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti.

Teismas reikalavimÄ Ä¯pareigoti atlikti tam tikrus veiksmus gali tenkinti tik tokiu atveju, kai atsakovas jų yra neatlikęs. PareiÅ¡kėjo teigimu, atsakovė nagrinėjamu atveju neatliko Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų, todėl yra pagrindas konstatuoti jos neveikimÄ ir įpareigoti atlikti Å¡iame straipsnyje nurodytus veiksmus. Atsakovė ProkuratÅ«ra su pareiÅ¡kėjos skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Dėl pranešėjo statuso suteikimo atsakovė pažymi, jog kiekvienu atveju vertinama, ar pateikta informacija atitinka Pranešėjų apsaugos įstatyme numatytus reikalavimus, t.y. ar praneÅ¡imÄ apie pažeidimÄ pateikęs asmuo yra susijęs santykiais su įstaiga, kurioje pažeidimas buvo padarytas.

Ä®vertinus Å¡ios pagrindinės sÄ lygos, reikalingos pranešėjo statuso suteikimui, buvimÄ , vertinama, ar pažeidimas, apie kurį praneÅ¡ama kelia grėsmę vieÅ¡ajam interesui. Teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjo ir praneÅ¡ime minimų institucijų nesiejo tarnybos, darbo ir (ar) kiti su tuo susiję sutartiniai santykiai. Todėl, atsakovės nuomone, pareiÅ¡kėjas negalėjo bÅ«ti laikomas tinkamu subjektu Pranešėjų apsaugos įstatymo prasme. Nurodo, jog sprendime aptarė ir kitÄ pagal Ä®statymÄ svarbiÄ sÄ lygÄ â€“ grėsmė vieÅ¡ajam interesui, nors jau pirmos sÄ lygos nebuvimas reiÅ¡kė, kad asmeniui negali bÅ«ti suteiktas pranešėjo statusas, o tuo pačiu ir apsauga pagal minėtÄ Ä¯statymÄ .

Pasisakydama dėl praneÅ¡ime pateiktos informacijos tyrimo, atsakovė nurodo, jog remiantis Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatomis, pareiÅ¡kėjo pareiga yra pateikti visÄ turimÄ informacijÄ , nurodyti konkrečias pažeidimo padarymo aplinkybes. Ä®statyme taip pat įtvirtinta, kad asmuo, jei tai įmanoma, prie praneÅ¡imo prideda raÅ¡ytinius ar kitus turimus duomenis apie pažeidimÄ , Atsakovė teigia, jog iÅ¡ pareiÅ¡kėjo nurodytų aplinkybių suprantama, jog pareiÅ¡kėjas turėjo pateiktÄ informacijÄ pagrindžiančius dokumentus, tačiau atsakovei neaiÅ¡ku, kodėl jų nepateikė artu su praneÅ¡imu, kaip to reikalaujama pagal Ä®statymÄ .

Atsakovės tvirtinimu, gavus pareiÅ¡kėjo praneÅ¡imÄ buvo surinkta ir iÅ¡analizuota su praneÅ¡imo turiniu susijusi informacija bei dokumentai. IÅ¡analizavus praneÅ¡im, atsakovė nurodo, jog gauta informacija nepatvirtina konkrečių faktinio pažeidimo dėl galimų teisės aktų pažeidimų aplinkybių. Todėl atsakovė pripažino pateiktÄ informacijÄ dėl galimo asmenų protegavimo, deklaratyvia, be raÅ¡ytinių, objektyvių įrodymų patvirtinančių informacijos pagrįstumÄ . Atsakovė pažymi, jog esminė aplinkybė, kad asmuo bÅ«tų pripažintas pranešėju yra po Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo asmens pateiktas praneÅ¡imas apie teisės pažeidimus darbovietėje, kurie kelia grėsmę vieÅ¡ajam interesui arba jį pažeidžiančius, kurie atsirado po įstatymo įsigaliojimo.

Atsakovė akcentuoja, jog pareiÅ¡kėjo nurodytos aplinkybės dėl institucijų neveiklumo buvo iÅ¡nagrinėtos ir įvertintos iki įstatymo įsigaliojimo, t.y. 2019 m. sausio 1 d., todėl Å¡iuo atveju minėto Ä®statymo nuostatos dėl pripažinimo pranešėju pareiÅ¡kėjui negali bÅ«ti taikomos, nes bÅ«tų pažeistas įstatymas atgal negalioja principas. Atsakovė pasisakydama dėl pareiÅ¡kėjo reikalavimo įpareigoti ProkuratÅ«rÄ atlikti veiksmus nurodo, jog pagal Ä®statymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , prokuratÅ«ra kiekvienu atveju vertina, ar reikia pradėti pateiktos informacijos tyrimÄ , ar informacijÄ siųsti tyrimui kitai institucijai.

Ä®statymas prokuratÅ«rai numato o teisę pačiai esant konkrečiai situacijai spręsti, ar informacijos tyrimas yra bÅ«tinas. Å i norma, atsakovės teigimu, negali bÅ«ti vertinama kaip imperatyvi, numatanti kompetentingai institucijai pareigÄ kiekvienu atveju pradėti tyrimÄ . Atsakovė akcentuoja, jog 2020 m. sausio 24 d. praneÅ¡ime pateikta informacija buvo įvertinta surinkus reikalingus dokumentus ir nuspręsta, kad visos aplinkybės jau buvo iÅ¡nagrinėtos, naujos pagrįstos informacijos pareiÅ¡kėjas nepateikė, todėl pagrindo tolimesniems tyrimams nebuvo.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Generalinės prokuratÅ«ros 2020 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. BV-15 dėl pareiÅ¡kėjo nepripažinimo pranešėju teisėtumo ir pagrįstumo. Remiantis bylos raÅ¡ytiniais duomenimis nustatyta, kad Generalinėje prokuratÅ«roje 2020 m. sausio 27 d. reg. Nr. BP-3 gautas pareiÅ¡kėjo 2020 m. sausio 24 d. praneÅ¡imas apie pažeidimÄ pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymÄ , kuriuo buvo praÅ¡oma suteikti pranešėjo statusÄ .

PareiÅ¡kėjas prašė suteikti jam pranešėjo statusÄ , teigdamas, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. AD1-1062 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas prieÅ¡tarauja aukÅ¡tesnės galios teisės aktui – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 patvirtintam Klaipėdos miesto bendrajam planui, Å¡io detaliojo plano sprendiniai taip pat neatitinka Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties 4.4 punkto imperatyvių reikalavimų.

Be to, pareiškėjo teigimu, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. AD1-513 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“ patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas, prilygintas detaliajam planui, kuris taip pat neatitinka Klaipėdos miesto bendrojo plano sprendinių, statybos techninių reglamentų reikalavimų. Pareiškėjas pranešime nurodė, kad dėl žemės sklypo formavimo pažeidimų kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau susidūrė su tikslingu nenoru atlikti kokius nors veiksmus ar pradėti tyrimus.

Dėl nurodytų priežasčių, pareiÅ¡kėjas prašė pradėti tyrimÄ dėl galimo pažeidimų toleravimo, dangstymo, atsakingų asmenų protegavimo, akivaizdžių pažeidimų netyrimo arba formalaus tyrimo, tikslingai nesiekiant realių tyrimo rezultatų. ProkuratÅ«ra, vadovaudamasi Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2020 m. vasario 3 d. sprendimu nepripažino pareiÅ¡kėjo pranešėju, pažymėdama, kad pareiÅ¡kėjo su skunde minimomis institucijomis nesiejo tarnybos, darbo ir (ar) kiti su tuo susiję sutartiniai santykiai.

Remdamasis Ä®statymo 3 straipsnio 1 dalimi nurodė, kad informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti vieÅ¡Ä jį interesÄ . Informacijos pateikimas siekiant apginti iÅ¡skirtinai asmeninius interesus nelaikomas praneÅ¡imu. Nurodė, jog pareiÅ¡kėjo praneÅ¡ime nurodytos aplinkybės jau buvo nagrinėtos kompetentingų institucijų ir dėl nurodytų praneÅ¡ime aplinkybių yra priimti sprendimai. PareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kime nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neatitinkančios Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytus informacijos apie pažeidimÄ požymius.

Pateikdamas praÅ¡ymÄ dėl pranešėjų statuso suteikimo, pareiÅ¡kėjas naujos informacijos apie pažeidimus, kuri nebÅ«tų vertinta, nepateikė. ProkuratÅ«ra, be kita ko, sprendime akcentavo, jog pareiÅ¡kėjas kreipėsi dėl pažeidimų, padarytų 2018 m., o Ä®statymas įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., o tai reiÅ¡kia, kad dar negaliojant įstatymui, pareiÅ¡kėjui negali bÅ«ti suteiktas pranešėjo statusas, nes Ä®statymas negali bÅ«ti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki Å¡io teisės akto įsigaliojimo.

PareiÅ¡kėjas siekia, kad jam bÅ«tų suteiktas pranešėjo statusas pagal Pranešėjų apsaugos įstatymÄ , nes jis teikė informacijÄ apie institucijų neveiklumÄ , vengimÄ tirti pažeidimus arba atliekamÄ formalų jų tyrimÄ . Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pranešėjų apsaugos įstatymas, kuris nustato apie pažeidimus įstaigose praneÅ¡usių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat Å¡ių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes praneÅ¡ti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę vieÅ¡ajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevencijÄ ir atskleidimÄ (1 straipsnis).

Minėto įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pranešėjas yra asmuo, kuris pateikia informacijÄ apie pažeidimÄ Ä¯staigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad praneÅ¡imas yra Å¡iame įstatyme nustatytus formos reikalavimus atitinkantis kreipimasis į kompetentingÄ institucijÄ , kuriame pateikiama konkreti informacija apie pažeidimÄ , atitinkantį Å¡iame įstatyme nustatytus požymius.

Ä®statymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, gavusi praneÅ¡imÄ , kuris atitinka Å¡io įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nuo praneÅ¡imo gavimo momento užtikrina jį pateikusio asmens konfidencialumÄ ir nedelsdama imasi vertinti gautÄ informacijÄ apie pažeidimÄ . Jeigu asmuo apie pažeidimÄ praneÅ¡a nesilaikydamas Å¡io įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytų praneÅ¡imo formos reikalavimų, tačiau praneÅ¡ime pateikta informacija atitinka kitus Å¡iame įstatyme nustatytus reikalavimus, kompetentinga institucija asmenį gali pripažinti pranešėju.

Tokiais atvejais kompetentinga institucija asmens konfidencialumÄ užtikrina nuo asmens pripažinimo pranešėju momento. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimÄ vertinimÄ ir nustačiusi, kad asmens praneÅ¡ime pateikta informacija neatitinka Å¡io įstatymo nuostatų, priima sprendimÄ nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneÅ¡a asmeniui. Jeigu iÅ¡ praneÅ¡ime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbÅ«t buvo padarytas kitas, Å¡io įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetencijÄ teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimÄ pati arba nedelsdama persiunčia praneÅ¡imÄ institucijai, pagal Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymÄ ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneÅ¡a asmeniui.

Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas savo pranešime apie pažeidimus nurodė tuos pačius faktus ir aplinkybes dėl patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, kuris neva prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui Klaipėdos miesto bendrajam planui, šio detaliojo plano sprendiniai taip pat neatitinka Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties 4.4 punkto imperatyvių reikalavimų, kurie jau buvo išnagrinėti kitų institucijų arba teismų.

Nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas sprendimÄ dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo skundė teismams teisės aktų nustatyta tvarka ir Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 21 d. priėmė neskundžiamÄ nutartį, kuria pareiÅ¡kėjo skundas buvo atmestas. Taip pat iÅ¡ byloje esančios medžiagos nustatyta, jog teismams pareiÅ¡kėjas ne kartÄ skundė prokurorų nutarimus ir teismai, iÅ¡nagrinėję bylÄ iÅ¡ esmės, priimdavo sprendimus, kuriais konstatuodavo prokurorų veiksmų teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

IÅ¡ byloje pateikto 2018 m. kovo 21 d, Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui K. M. pareiÅ¡kėjas pateikė praÅ¡ymÄ dėl institucijų neveiklumo. Å is praÅ¡ymas su visa bylos medžiaga buvo persiųstas ProkuratÅ«rai. Generalinio prokuroro pavaduotojas 2018 m. balandžio 27 d. atsakymu Nr. 12.2-2461 pateikė atsakymÄ pareiÅ¡kėjui. Todėl aplinkybės dėl atsakingų institucijų galimo neveiklumo, vengimo tirti pažeidimus jau buvo iÅ¡nagrinėtos. LikusiÄ informacijÄ Generalinė prokuratÅ«ra vertino kaip abstrakčiÄ , deklaratyviÄ ir nepagrindžiančia pateiktÄ informacijÄ .

Taigi pareiÅ¡kėjo praneÅ¡imai Å¡ių institucijų buvo vertinti ir pareiÅ¡kėjas apie praneÅ¡imų vertinimÄ (iÅ¡nagrinėjimÄ , priimtus sprendimus) buvo informuotas. Ginčijamame sprendime taip pat konstatuota, kad pareiÅ¡kėjo praneÅ¡ime nurodytos aplinkybės buvo nagrinėtos kompetentingų institucijų ir dėl nurodytų praneÅ¡ime aplinkybių yra priimti sprendimai, todėl pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kime nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neatitinkančios Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytus informacijos apie pažeidimÄ požymius.

Taigi Generalinė prokuratÅ«ra ginčijamu sprendimu pareiÅ¡kėjo nepripažino pranešėju, nes pareiÅ¡kėjas praÅ¡o taikyti pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas tiems santykiams, kurie susiklostė dar negaliojant minėtam įstatymui. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kuriÄ galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis Å¡iuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas.

Tai norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiÅ¡kiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali bÅ«ti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki Å¡io akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimÄ , 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016).

Kadangi, kaip minėta aukščiau, Ä®statymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., o pareiÅ¡kėjas praÅ¡o suteikti pranešėjo statusÄ už jo valstybės institucijoms teiktus ir iÅ¡nagrinėtus praneÅ¡imus 2017 m., t. y. dar negaliojant Ä®statymui, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad Generalinė prokuratÅ«ra pagrįstai pareiÅ¡kėjui nesuteikė pranešėjo statuso, motyvuojant tuo, kad Ä®statymas negali bÅ«ti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusiems iki Å¡io teisės akto įsigaliojimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lot. lex retro non agit), nebent teisės aktu bÅ«tų suÅ¡velninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebÅ«tų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad principu lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumÄ ar suÅ¡velninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamÄ jÄ galiÄ ), pagal kurį asmens padėtį Å¡velninantys įstatymai gali bÅ«ti taikomi atgal, gali bÅ«ti vadovaujamasi tik iÅ¡imtiniais atvejais.

LVAT taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad įstatymų galiojimo laike iÅ¡imtis lex benignior retro agit (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamÄ jÄ ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. A438-203/2009, Nr. A-220-552/2015). Todėl, Å¡iuo atveju, teisiniams santykiams, susijusiems su pranešėjo statuso suteikimo pagal Pranešėjų apsaugos įstatymÄ , lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumÄ ar suÅ¡velninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamÄ jÄ galiÄ ) taisyklė negali bÅ«ti taikoma.

PareiÅ¡kėjas, be kita ko, praÅ¡o įpareigoti Generalinę prokuratÅ«rÄ pradėti ikiteisminį tyrimÄ pagal jo praneÅ¡ime pateiktÄ informacijÄ apie pažeidimus. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pareiÅ¡kėjo pateiktÄ praneÅ¡imÄ jau buvo priimti teismų sprendimai ir nutarimai, kurių pagrindu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimÄ dėl analogiÅ¡kų aplinkybių. Å iame sprendime konstatuota, kad įvertinus pareiÅ¡kėjo praneÅ¡ime nurodytas aplinkybes, tyrimo metu buvo gauti ir iÅ¡analizuoti bylai reikÅ¡mingi dokumentai, kuriais nenustatyta naujai pateikta informacija, o pateikti pažeidimai jau yra iÅ¡nagrinėti anksčiau, todėl pagrindo atlikti tam tikrÄ tyrimÄ nebuvo.

Be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, jog Ä®statymo 6 straipsnio 2 dalies norma negali bÅ«ti vertinama kaip imperatyvi, numatanti kompetentingai institucijai pareigÄ kiekvienu atveju pradėti tyrimÄ . PrieÅ¡ingai, Generalinei prokuratÅ«rai palikta diskrecijos teisė pačiai spręsti pagal praneÅ¡ime pateiktos informacijos turinį ir surinktus reikalingus dokumentus spręsti, ar yra pagrindas tolimesniems tyrimams atlikti. Kadangi pareiÅ¡kėjo 2020 m. sausio 24 d. praneÅ¡ime pateikta informacija jau buvo įvertinta, Å¡ių aplinkybių pakartotinis vertinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra negalimas ir beprasmis.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiÅ¡kėjo skundo argumento, kad Generalinė prokuratÅ«ra nereikalavo iÅ¡ pareiÅ¡kėjo reikÅ¡mingos papildomos informacijos nagrinėjamam klausimui iÅ¡spręsti pažymi, jog pagal Pranešėjų įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, pareiÅ¡kėjui yra nustatyta pareiga pateikti visÄ turimÄ informacijÄ , nurodyti konkrečias pažeidimo padarymo aplinkybes. Ä®statymo 4 straipsnio 7 dalyje taip pat numatyta, kad asmuo, jei tai įmanoma, prie praneÅ¡imo prideda raÅ¡ytinius ar kitus turimus duomenis apie pažeidimÄ .

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde teigia, jog jis turėjo informacijos, reikšmingos klausimo išsprendimui, tačiau neaišku dėl kokių priežasčių jų nepateikė kartu su pranešimu, kaip to reikalaujama pagal Įstatymo 4 straipsnio 7 dalį. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pareiga pateikti visus reikiamus dokumentus Įstatymu nustatyta būtent pareiškėjui, todėl pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturėtų perkelti dokumentų pateikimo ir įrodinėjimo naštos atsakovei.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimÄ bei teismų praktikÄ , teisėjų kolegija daro iÅ¡vada, kad Generalinės prokuratÅ«ros 2020 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. BV-15, kuriuo pareiÅ¡kėjas nepripažintas pranešėju, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai iÅ¡analizavus teisės aktus, faktines aplinkybes, pareiÅ¡kėjo argumentus, surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde iÅ¡dėstytais argumentais. Nepanaikinus ginčijamo sprendimo, negali bÅ«ti patenkinamas ir iÅ¡vestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, pareiÅ¡kėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). PareiÅ¡kėjo skundÄ atmetus, bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo J.

A. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjos Egidija Puzinskaitė Rasa Ragulskytė-Markovienė Eglė Žulytė-Janulionienė