2018-03-20 Nr. AB-5961-3-61-3-03908-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-186-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03908-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. P-135 „Dėl M. S. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, nutraukė administracinę bylą Nr. eI-968-535/2018 pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2017 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. P-135, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau nuobauda jam nebuvo paskirta, kadangi pasibaigė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

Atsižvelgdamas į tai, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui nebuvo paskirta, teismas sprendė, kad Komisijos priimtas Įsakymas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (dalyku).

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Komisijos Įsakyme buvo nurodyta apskundimo tvarka, nesudaro pagrindo šį Komisijos sprendimą vertinti kaip ginčo administraciniame teisme dalyką.

III. Pareiškėjas M. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartį ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas nurodo, kad Komisija ginčo Įsakymu sprendė, jog jis pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų etikos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1, 2.2, 2.4, 2.5, 9.3 ir 9.8 punktų nuostatas, o šie duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 23 punktu, įrašoma į valstybės tarnautojo asmens bylą ir pateikiama Valstybės tarnautojų registrui.

Pareiškėjo vertinimu, nepaisant to, kad tarnybinė nuobauda jam nebuvo paskirta, skundžiamu Įsakymu pripažinus valstybės tarnautojų etikos ir elgesio normų pažeidimus, pareiškėjo teisė siekti karjeros valstybės ar savivaldybės įstaigose ar įmonėse, kur taikomi nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, yra apribota. Dėl nurodytų priežasčių teigia, kad teismas nepagrįstai vertino, jog skundžiamas Įsakymas jam nesukelia teisinių pasekmių, kadangi Komisijos Įsakymas apriboja jo galimybes siekti atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje.

Pareiškėjas pažymi, kad nutraukus administracinę bylą, jis neteko galimybės paneigti tyrimo dėl galimo tarnybinio nusižengimo metu nustatytų aplinkybių ir negali reikalauti jo vardą žeminančių žinių pripažinimo nepagrįstomis, siekti jų viešo paneigimo bei pašalinimo iš viešųjų informacinių išteklių.

Ginčydamas pirmos instancijos teismo nutartį pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad Įsakymą pasirašęs asmuo nebuvo pats vyriausias amžiumi Komisijos narys, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 12 straipsnio 2 dalyje, dėl ko nekompetentingo subjekto priimtas Įsakymas pats savaime yra negaliojantis.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip teorinio pobūdžio samprotavimai, kadangi pareiškėjas nepateikė realių faktų, jog Komisijos Įsakymo pagrindu jis nebūtų priimtas į pareigas valstybės tarnyboje.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Įsakyme pateiktų tikrovės neatitinkančių ir jo garbę bei orumą žeminančių duomenų, turėtų būti vertintinos kaip naujų reikalavimų reiškimas, dėl kurių nebuvo pasisakyta šioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl įsakymo panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčo nutartį nutraukti administracinę bylą, sprendė, jog Komisijos priimtas Įsakymas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, kadangi tarnybinė nuobauda jam nebuvo paskirta.

Pareiškėjas nesutinka su tokia teismo pozicija ir teigia, kad nors tarnybinė nuobauda jam nebuvo paskirta, tačiau Įsakymu pripažinus valstybės tarnautojų etikos ir elgesio normų pažeidimus, pareiškėjo teisė siekti karjeros valstybės ar savivaldybės įstaigose ar įmonėse, kur taikomi nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, yra apribota.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams. Tačiau pastarieji atvejai yra išimtinio pobūdžio, kai skundo priimtinumo klausimą sprendžiančiam teismui iš tiesų nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl asmeniui kylančių pasekmių nebuvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-756-575/2015).

Vertinimas, ar viešojo administravimo subjekto akto teisėtumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose, turi būti atliekamas, pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grindžiamą oficialiąja konstitucine jurisprudencija bei tarptautiniais įsipareigojimais, veiksmingos teisminės gynybos prieinamumo principas yra taikomas ir aiškinamas plačiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1348-556/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčo nutartį, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino minėtą nutartį, kadangi administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015 ginčo dalyku buvo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išvada dėl tarnybinio nusižengimo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad tik vadovui patvirtinus išvadą dėl tarnybinio nusižengimo, išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto dalimi, tiesiogiai nustatančiu tikrinamam pareigūnui (valstybės tarnautojui) atitinkamas teises ar pareigas. Taigi, priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, Komisijos priimtas Įsakymas, kaip individualus teisės aktas, yra ginčo administraciniame teisme objektu (dalyku). Minėta nuostata yra įtvirtinta ir VTĮ 30 straipsnio 6 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 22 punkte.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, jog Komisijos Įsakymas, kuriuo buvo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų, Taisyklių 2.1, 2.2, 2.4, 2.5, 9.3 ir 9.8 punktų, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos darbo reglamento 37.4 ir 100 punktų, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos Prevencijos skyriaus nuostatų 14.4 punkto bei Prevencijos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.2 punkto nuostatas, nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tarnybinio nusižengimo konstatavimas, neskiriant tarnybinės nuobaudos, gali turėti realią įtaką pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, materialiniams bei karjeros valstybės tarnyboje interesams, kadangi duomenys apie Komisijos sprendimą, kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 23 punktu, įrašomi į pareiškėjo asmens bylą. Be to, pripažinus pareiškėjo tarnybinius pažeidimus, jo tarnybinių pareigų atlikimas nebus vertinamas kaip nepriekaištingas, o duomenys apie padarytus pažeidimus gali būti pripažintini kaip sunkinanti aplinkybė, atliekant kitus tarnybinės veiklos tyrimus ar konstatuojant pažeidimus (VTĮ 301 str. 2 d. 3 p.).

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog tarnybinio patikrinimo atlikimo faktai bei konstatuoti tarnybiniai nusižengimai gali daryti realią įtaką valstybės tarnautojo karjerai, kadangi padaryti tarnybiniai nusižengimai parodo (atskleidžia) tarnautojo gebėjimus, jo darbo kokybę, organizacinius gebėjimus ir pan. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog į valstybės tarnautojo pareigas gali būti skiriamas tik nepriekaištingos reputacijos asmuo (VĮT 9 str. 3 d. 1 p.). Laikoma, kad asmuo yra nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis nėra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; nėra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; nėra pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo treji metai; nėra pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; nėra uždraustos organizacijos narys; nėra atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už VĮT 29 straipsnio 6 dalies 1–4 ir 7, 8, 9 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus arba VĮT 30 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nuo atleidimo iš pareigų dienos arba nuo pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą dienos nepraėjo treji metai; nėra atleistas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo treji metai; nėra atleistas iš darbo, pareigų ar praradęs teisę verstis atitinkama veikla už neatitiktį įstatymuose keliamiems nepriekaištingos reputacijos reikalavimams ir teisės aktuose nustatytų etikos normų pažeidimą ir nuo atleidimo iš darbo, pareigų ar teisės verstis atitinkama veikla praradimo dienos nepraėjo treji metai (VĮT 31 str. 1 d. 1–8 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, neatmestina prielaida, jog tarnybinio nusižengimo faktas gali kelti pagrįstas abejones dėl nepriekaištingos reputacijos egzistavimo ir tokiu būdu užkirsti kelią pareiškėjo karjerai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1348-556/2015).

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nepagrįsta būtų teigti, jog skundžiamas Įsakymas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjo profesinės karjeros siekis, kuris be kita ko, susijęs su materialinėmis paskatomis, yra teisėtas interesas, gintinas teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-756-575/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Komisijos 2017 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. P-135, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau nuobauda jam nebuvo paskirta, nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis atskirojo skundo nagrinėjimas. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra visiškai nemotyvuotas. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė nei faktinio, nei teisinio pagrindo šį atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl jį išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-245-438/2016).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė