2016-06-23 Nr. AB-13387-3-61-3-05615-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3608-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05615-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. C. C. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Nigerijos Respublikos pilietė A. O. C. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti vizą; 2) įpareigoti atsakovą, veikiantį per Lietuvos Respublikos ambasadą Ukrainoje, priimti naują sprendimą – išduoti vizą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje (toliau – ir Ambasada) sprendimas, kuriuo jai atsisakyta išduoti trumpalaikę vizą, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjos nuomone, kartu su prašymu buvo pateikti visi reikiami dokumentai, patvirtinantys, kad ji ketina išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos galiojimo pabaigos. Ambasadai buvo pateiktas Lietuvos Respublikos piliečio L. M. pasirašytas kvietimas, kuriame jis įsipareigojo padengti pareiškėjos grįžimo, išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės ar užsienio valstybę išlaidas. Taip pat buvo pateiktas to paties asmens apmokėtas lėktuvo bilietas Lietuva–Ukraina, viešbučio „Magnus“ garantinis rezervacijos raštas, patvirtinantis, kad pareiškėja turi gyvenamąją vietą Lietuvoje, bei medicinos išlaidų draudimas. Su Ukrainos Respublika, kurioje ji gyvena nuo 2008 metų, pareiškėją sieja glaudūs socialiniai ryšiai, 2014 metais pareiškėja Ukrainoje įgijo medicinos magistro kvalifikacinį laipsnį, iki 2016 m. rugsėjo 1 d. turi baigti rezidentūros studijas. Šios aplinkybės Ambasados darbuotojams buvo žinomos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Užsienio reikalų ministerija) pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia faktinių aplinkybių.

Vizų išdavimą reglamentuojantys tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam pareigūnui nustato plačią diskrecijos teisę įvertinti gautą medžiagą ir surinktą informaciją, bei jos pagrindu priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę vertinant nelegalios migracijos pavojų ir nagrinėjant asmenų prašymus dėl vizų išdavimo. Pagal 2009 m. liepos 13 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 810/2009, nustatantį Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalies 35 punktą, vizą atsisakoma išduoti, jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš šios dalies b punkte išvardytų aplinkybių. Tam, kad kompetentinga institucija galėtų priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą, pakanka pagrįstų abejonių, kad asmuo neketina išvykti iš valstybės narės teritorijos. Pagal nacionalinių teismų praktiką, būtent užsienietis privalo pateikti dokumentus, pagrindžiančius, kad jis atitinka sąlygas vizai išduoti.

Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, konsulinis pareigūnas nustatė, kad dėl vizos pareiškėja kreipiasi antrą kartą. Pagal ankstesnį prašymą vizą buvo atsisakyta išduoti tuo pačiu pagrindu. Kreipdamasi dėl vizos antrą kartą, pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių glaudžius ryšius su Ukraina, apgyvendinimo Lietuvoje vietą patvirtinančių įrodymų, t. y. L. M. ar kito buto savininko sutikimo, viešbučio rezervacija nebuvo apmokėta. Dėl šių aplinkybių, Ambasados konsuliniam pareigūnui kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos atvykimo tikslų ir sąlygų, taip pat dėl to, kad iki vizos galiojimo pabaigos ji ketina išvykti, todėl priėmė neigiamą sprendimą.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Ambasadai pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą. Pareiškėja nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, sąlygas, kad turi pakankamai vykimui, pragyvenimui ir grįžimui lėšų. Šiuo atveju konsului sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjos kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėja, ir dėl to gali kilti nelegalios migracijos rizika.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos A. O. C. C. prašymą išduoti Šengeno vizą išnagrinėti iš naujo. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 15 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno (C) vizą. Ambasada 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 721, vadovaudamasi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu, atsisakė išduoti pareiškėjai vizą, kadangi nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėja iki vizos galiojimo pabaigos ketina išvykti iš valstybinių narių teritorijos. Apie šį sprendimą pareiškėja buvo informuota įteikiant Vizų kodekse nustatytos standartinės formos 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą.

Teismas, išanalizavęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų –Vizų kodekso, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo ir kvietimo užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką patvirtinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) – nuostatas, nurodė, kad ginčijamas Ambasados sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, jog pareiškėja neįrodė, kad iki vizos galiojimo pabaigos ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos. Šias išvadas Ambasada grindė tuo, kad: 1) pareiškėja ketina apsistoti Kaune, tačiau nenurodė kaip ten nuvyks iš Vilniaus; 2) nepateikė ankstesnio paso ar jo kopijos; 3) nepateikė studento pažymėjimo ar įgytą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų; 4) nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kada gauna reguliarias pajamas, sąskaitoje turi 1 990 Eur, už gyvenimą viešbutyje (21 naktį) turėtų sumokėti 621 Eur; 5) nepateikė duomenų apie ankstesnius apsilankymus Šengeno erdvėje; 6) nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių ryšius su pilietybės ar rezidavimo valstybe.

Teismas nurodė, kad kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą pareiškėja Ambasadai pateikė: L. M. pasirašytą nustatytos formos 2015 m. rugsėjo 2 d. kvietimą Nr. 056188; Kaune esančio viešbučio „Magnus“ rezervacijos patvirtinimą; lėktuvo bilietus; 2013 m. rugpjūčio 2 d. išduotą pasą; pažymą, kad užsiima klinikine ordinatūra Ivano Frankovskio medicinos universitete (nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d.); išrašą iš banko sąskaitos. Įvertinęs kartu su 2015 m. rugsėjo 15 d. prašymu išduoti Šengeno vizą pareiškėjos pateiktus dokumentus bei jų turinį, taip pat teismui pateiktus duomenis ir skunde išdėstytus paaiškinimus, teismas konstatavo, kad Ambasadai buvo pateikti visi pagal Vizų kodekso 14 straipsnį reikalaujami dokumentai. Ambasados išvadas, kad pareiškėja nepagrindė, jog iki vizos galiojimo pabaigos ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos, vertino kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ryšius su rezidavimo valstybe – Ukraina – patvirtina tai, kad pareiškėjai yra išduotas leidimas gyventi, galiojantis iki 2016 m. spalio 1 d. Ukrainoje ji gyvena nuo 2008 metų, o laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. užsiima klinikine ordinatūra Ivano Frankovskio medicinos universitete. Šios aplinkybės Ambasadai buvo žinomos, todėl argumentai, kad pareiškėja nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių ryšius su pilietybės ar rezidavimo valstybe, yra nepagrįsti. Taip pat Ambasadai buvo pateikti duomenys apie pareiškėjos apsilankymo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, t. y. Lietuvos Respublikos piliečio kvietimas, apmokėti lėktuvo bilietai Kijevas–Vilnius–Kijevas, viešbučio, kuriame vizito metu pareiškėja ketina apsistoti, rezervacijos patvirtinimas. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, kad pareiškėja turėjo pateikti apgyvendinimo Lietuvoje vietą patvirtinančius įrodymus, t. y. L. M. ar buto savininko sutikimą, yra visiškai nepagrįsti, kadangi Ambasadai duomenys, kur ir kokiomis sąlygomis pareiškėja būtų gyvenusi lankydamasi Lietuvoje buvo pateikti.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vizą pareiškėjai atsisakyta išduoti pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktą, o ne pagal 32 straipsnio 3 dalies b punktą, t. y. ne dėl to, kad ji neįrodė turinti pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį. Nors nepakankamos lėšos negali būti faktinis ginčijamo sprendimo pagrindas, atsakovo atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjos prašymas negalėjo būti tenkinamas ir dėl šių aplinkybių, todėl teismas vertino šių atsakovo argumentų pagrįstumą. Teismas, cituodamas Vizų kodekso, Šengeno sienų kodekso ir Tvarkos aprašo nuostatas, susijusias su pragyvenimo lėšų pakankamumu, įvertinęs pareiškėjos planuotos viešnagės Lietuvoje trukmę, tai, kad ji įsipareigojo pragyvenimo išlaidas padengti pati, konstatavo, kad vizai išduoti pakankamos pragyvenimo lėšos nagrinėjamu atveju yra 840 Eur, t. y. po 40 Eur už kiekvieną dieną. Ambasada, nagrinėdama pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 15 d. prašymą, nustatė, kad asmeninėje banko sąskaitoje pareiškėja turi 1 990 Eur, už apsigyvenimą viešbutyje (21 naktis) turės sumokėti 672 Eur. Pareiškėja turi apmokėtą 2015 m. gruodžio 20 d. kelionės lėktuvu bilietą maršrutu Vilnius–Kijevas. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės tvirtina, jog pareiškėja turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui viešnagės Lietuvoje laikotarpiu ir grįžimui į Ukrainą. Tuo tarpu atsakovo argumentai, kad kartu su L. M. kvietimu turėjo būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėja turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, yra nepagrįsti. Pateikdama prašymą, pareiškėja nurodė, kad pragyvenimo išlaidas padengs pati. Teismas nustatė, jog planuojamos trukmės viešnagei pareiškėja turi pakankamai lėšų pragyvenimui, todėl papildomų duomenų pateikimas nebuvo būtinas.

Apibendrindamas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ambasada nepagrįstai vadovavosi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu ir atsisakė išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, kadangi kartu su 2015 m. rugsėjo 15 d. prašymu buvo pateikti visi reikiami ir pagal Vizų kodekso 14 straipsnį pakankami duomenys. Atsižvelgęs į tai, Ambasados 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo. Teismas pažymėjo, kad Ambasada negali būti įpareigota išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, nes, nagrinėjant pareiškėjos prašymą, turi būti nustatyta, ar nėra kitų Vizų kodekse įtvirtintų pagrindų, dėl kurių Šengeno viza jai negalėtų būti išduota.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas, be argumentų, nurodytų ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esmės. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių duomenų ir paaiškinimų, kokie ryšiai ją sieja su kvietėju L. M.. Ji nurodė, kad yra neištekėjusi, nepateikė jokių dokumentų, įrodančių tamprų ryšį su kilmės ar buvimo valstybe – nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinančius dokumentus, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinančius dokumentus ir pan. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas įvertinus gautą informaciją ir vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu.

2. Teisės aktuose nustatyta, kad trečiųjų šalių piliečiai turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir pakankamą pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

3. Ambasados konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjos prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų ir dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl jis turėjo teisę atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą. Sprendimo priėmimo metu egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama konsulo abejonė pareiškėjos pateikta informacija.

4. Teismas nurodė, kad priimdamas sprendimą vertino ne tik konsului pateiktus dokumentus, bet ir teismui pateiktus duomenis, tuo tarpu konsulas padarė išvadą dėl jam kilusių abejonių prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos tik pagal pareiškėjos kartu su 2015 m. rugsėjo 15 d. prašymu išduoti Šengeno vizą pateiktus dokumentus.

5. Teismas nepaneigė konsulo abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, nes teismas netyrė ir nenustatė pareiškėją ir kviečiantį asmenį L. M. siejantį ryšį. Vien ši aplinkybė buvo pakankamas pagrindas konsului priimti sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą.

6. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą išnagrinėti iš naujo, peržengė pareiškėjos skundo ribas, kadangi tokio prašymo pareiškėja teismui nebuvo pateikusi. Teisės aktai, reglamentuojantys Šengeno vizų išdavimą, nesudarys galimybės atsakovui tinkamai įvykdyti teismo įpareigojimą – pakartotinai svarstyti pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 15 d. prašymą išduoti Šengeno vizą, nes pagal pareiškėjos atsakovui pateiktus dokumentus bus galima priimti vienintelį sprendimą – atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainos Respublikoje 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nurodytu skundžiamu sprendimu pareiškėjai išduoti vizą buvo atsisakyta vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu, t. y. remiantis tuo, kad nebuvo galima nustatyti, ar pareiškėja ketina išvykti iš valstybių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos A. O. C. C. prašymą išduoti Šengeno vizą išnagrinėti iš naujo, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė nustatęs, kad Ambasadai buvo pateikti visi pagal Vizų kodekso 14 straipsnį reikalaujami dokumentai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija pateiktu apeliaciniu skundu su nurodytu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą atsižvelgė ir į pareiškėjos tik teismui teiktus įrodymus (t. y. vertino medžiagą, kurios Ambasada, spręsdama vizos išdavimo pareiškėjai klausimą, negalėjo vertinti), netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esmės, be to, peržengė pareiškėjos skundo ribas.

Teisėjų kolegija tokiai atsakovo pozicijai nepritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ numato, kad Šengeno valstybės viza išduodama vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksą) ir Šengeno acquis, nuostatomis (2 str. 274 p., 121 str. 1 d.).

Įstatymo 21 straipsnio 9 dalis taip pat numato, kad kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas. Iš esmės analogišką reguliavimą numato ir Tvarkos aprašas (6 p.).

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad iš esmės pagrindinius santykius dėl Šengeno vizos išdavimo, atsisakymo ją išduoti reguliuoja Vizų kodeksas. Toks reguliavimas sietinas su tuo, kad, kaip yra nurodęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), iš Vizų kodekso 28 konstatuojamosios dalies ir jo 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad šiuo kodeksu visų pirma siekiama nustatyti vienodų vizų išdavimo sąlygas; valstybės narės negali to deramai pasiekti, o Sąjungos lygmeniu tai galima pasiekti geriau (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12, OL C 133, 2012 5 5). Atitinkamai, plačiau aptartinos ginčo sprendimui taikytinos Vizų kodekso nuostatos.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: a) ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; b) prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; c) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; d) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; e) kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Įvardinto straipsnio 7 dalis numato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus (Vizų kodekso 21 str. 8 d.). Dėl to, kad anksčiau buvo atsisakyta išduoti vizą neturi būti automatiškai atsisakoma nagrinėti naują prašymą išduoti vizą. Naujas prašymas vertinamas remiantis visa turima informacija (Vizų kodekso 21 str. 9 d.).

Vizų kodekso 32 straipsnis reglamentuoja atsisakymą išduoti vizą. Nurodyto straipsnio 1 dalis numato, kad, nepažeidžiant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

Pažymėtina, jog ESTT taip pat yra pabrėžęs, kad kompetentingos institucijos gali atsisakyti išduoti vienodą vizą tik tais atvejais, kai gali remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi dėl Šengeno vizos išdavimo, nurodydama, kad pagrindinis jo kelionės tikslas yra šeimos ar draugų lankymas ir pagrindinio kelionės tikslo valstybė yra Lietuvos Respublika. Tuo tarpu skundžiamas Ambasados sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą buvo priimtas remiantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu, t. y. jeigu kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Priimtas sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad pareiškėja ketina apsistoti Kaune, tačiau nenurodė kaip ten nuvyks iš Vilniaus; nepateikė ankstesnio paso ar jo kopijos; nepateikė studento pažymėjimo ar įgytą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų; nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad gauna reguliarias pajamas; nepateikė duomenų apie ankstesnius apsilankymus Šengeno erdvėje; nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių ryšius su pilietybės ar rezidavimo valstybe; taip pat, atsižvelgus į tai, jog Ukrainoje vykstant pilietiniams neramumams ir kariniams veiksmams, Ukrainos ir trečiųjų šalių piliečiai ieško galimybių išvykti į Šengeno erdvės šalis ir ten pasilikti.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Vizų kodekso II priedas numato neišsamų patvirtinamųjų dokumentų sąrašą, numatant, kad Vizų kodekso 14 straipsnyje nurodyti patvirtinamieji dokumentai, kuriuos turi pateikti prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys, gali būti tokie: turistinėms kelionėms arba kelionėms dėl asmeninių priežasčių: a) dokumentai, susiję su apgyvendinimu – priimančiojo asmens kvietimas, jei bus apsistota pas jį, dokumentas iš apgyvendinimą teikiančios įstaigos arba kitas tinkamas dokumentas, rodantis, kur numatoma apsigyventi; b) dokumentai, susiję su kelionės maršrutu – organizuotos kelionės rezervacijos patvirtinimas arba kitas atitinkamas dokumentas, nurodantis numatomus kelionės planus, tranzito atveju – viza arba kitas leidimas atvykti į trečiąją šalį, į kurią vykstama; tolesnės kelionės bilietai. Tuo tarpu dokumentai, kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos, gali būti: 1) grįžimo arba kelionės pirmyn ir atgal bilietas arba rezervacija; 2) finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas; 3) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas: banko pažymos; 4) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; 5) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai; profesinė padėtis. Taigi iš nurodyto reguliavimo matyti, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikiami siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą. Vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją, ir daro atitinkamas išvadas dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti. Be to, pastebėtina, jog šiuo atveju yra sprendžiamas administracinėje byloje skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, atsižvelgus į tai, kokiu pagrindu buvo prašyta Šengeno vizos, kokie dokumentai buvo pateikti ir kokios aplinkybės buvo nurodytos prašymo pateikimo metu.

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog patvirtinamųjų dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus sąrašas pateiktas Vizų kodekso II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą nagrinėjami išsamiai. Kompetentingos institucijos šį prašymą juo labiau turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Kita vertus, Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais. Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Taigi nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainos Respublikoje, nagrinėdama pareiškėjos prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis, ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Vis dėlto, ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą apima pagrįstas abejones.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.) ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje („Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus minėtą teisinį reguliavimą, byloje esančius įrodymus, pareiškėjos dokumentus, pateiktus prašant išduoti Šengeno vizą nurodytu pagrindu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainos Respublikoje, nuspręsdama neišduoti vizos pareiškėjai, Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkto pagrindu, priėmė nepagrįstą sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, spręsti dėl ginčijamo Ambasados sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo – t. y. konstatuoti arba paneigti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė atvykimo tikslo ir sąlygų, galima tik įvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų bei kompetentingų institucijų su pareiškėju susijusios turimos informacijos visumą.

Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad pagal Vizų kodekso 14 straipsnio 1 dalies d punktą prašymą išduoti vienodą vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, padedančią įvertinti, ar jis ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Iš to matyti, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Šiuo atveju šioje teismo nutartyje nurodytos ir pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptartos aplinkybės, būtent – daugiametis pareiškėjos mokymasis Ukrainos Respublikoje, kelionei atgal skirti lėktuvo bilietai, kt. – leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainos Respublikoje nepagrindė abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos, o pareiškėja pareigą pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones, įgyvendino.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog Ambasada skundžiamą sprendimą priėmė nustačiusi, kad kartu su prašymu nebuvo pateikti visi reikalingi duomenys, todėl kilo abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Visų pirma, pažymėtina, jog, kaip jau buvo minėta, Ambasada, kilus pagrįstoms abejonėms, turėjo galimybę pakviesti pareiškėją pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus (Vizų kodekso 21 str. 8 d.), tačiau byloje duomenų, kad tai būtų buvę padaryta nėra.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, pareiškėja, kuri tvirtino, jog jos kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas, kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą Ambasadai pateikė Lietuvos Respublikos piliečio L. M. pasirašytą nustatytos formos 2015 m. rugsėjo 2 d. kvietimą Nr. 056188, kuriame nurodytas toks pats pareiškėjos atvykimo tikslas; Kaune esančio viešbučio „Magnus“ rezervacijos patvirtinimą; lėktuvo bilietus; 2013 m. rugpjūčio 2 d. išduotą pasą; pažymą, kad užsiima klinikine ordinatūra Ivano Frankovskio medicinos universitete (nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d.) bei išrašą iš banko sąskaitos, t. y. pateikė visus pagal Vizų kodekso 14 straipsnio nuostatas reikalingus pateikti patvirtinamuosius dokumentus, taigi nėra pagrindo teigti, jog ji nesilaikė pareigos pateikti visą informaciją, kuri padėtų įvertinti, ar pareiškėja ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Visi šie dokumentai, taip pat tai, jog pareiškėja kreipėsi dėl vienkartinės vizos, kurios prašė konkrečiam 21 d. laikotarpiui, suteikimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pagrįstai abejonei dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nei Ambasados sprendime, nei atsakovo teismams teiktuose atsiliepime ir apeliaciniame skunde nėra paaiškinta, kaip nurodytos aplinkybės pagrindžia Ambasadai kilusią abejonę dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos.

Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ir aiškiai pasisakė dėl Ambasados nurodytų aplinkybių, Ambasados teigimu, sudarančių pagrindą neišduoti pareiškėjai vizos (ryšių su rezidavimo valstybe, kelionės tikslo ir sąlygų, lėšų pragyvenimui ir kelionei atgal turėjimo, kt.), todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teisėjų kolegija šiuo aspektu išsamiau nepasisako.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tiek pareiškėja, tiek L. M. Ambasadai teiktuose dokumentuose nurodė tarpusavio ryšį – draugai, draugų lankymas yra vienas iš prašyme išduoti Šengeno vizą numatytų galimų pagrindinių kelionės tikslų, atsižvelgiant į tai nepagrįstu laikytinas atsakovo argumentas, kad pareiškėjos teiktuose dokumentuose nenurodytas pareiškėją ir L. M. siejantis ryšys bei kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą netinkamai (neišsamiai) jį vertino.

Kiek tai susiję su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė įvertinęs, be kita ko, ir tokius dokumentus, kurie prašymo išduoti vizą metu nebuvo pateikti ambasadai, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, buvo aiškiai išskirta ir vertinta, kokie dokumentai buvo pateikti Ambasadai kartu su prašymu išduoti vizą, kokios aplinkybės jai buvo žinomos, taip pat, ar jų pagrindu galėjo būti priimtas ginčijamas Ambasados sprendimas. Atsakovas konkrečių pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios būtų priimtos atsižvelgus ir į kitus (Ambasadai neteiktus) dokumentus, nenurodo, todėl konstatuotina, kad ir šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainos Respublikoje nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkto pagrindu, todėl yra pagrindas grąžinti vizos pareiškėjai išdavimo klausimą svarstyti iš naujo. Pažymėtina, jog administraciniams teismams nėra suteikta diskrecija priimti sprendimus dėl vizų išdavimo (neišdavimo), todėl nustatęs, kad Ambasada vizą išduoti atsisakė nepagrįstai, pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą grąžinti minėtą klausimą atsakovui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja skundu iš esmės siekė, jog būtų panaikintas skundžiamas Ambasados sprendimas bei priimtas pareiškėją tenkinantis sprendimas, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra laikytinas pareiškėjos skundo ribų peržengimu. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė