2021-05-12 Nr. AB-10483-3-64-3-03260-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1209-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03260-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDVF, Fondo valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) Šiaulių skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E_25741 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją R. L.“ (toliau – ir VSDVF Šiaulių skyriaus Sprendimas); 2) panaikinti VSDFV 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7795 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas); 3) įpareigoti VSDVF Šiaulių skyrių iš naujo spręsti pareiškėjos teisės į šalpos kompensaciją klausimą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymu (toliau – ir Šalpos pensijų įstatymas) kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių su prašymu skirti jai šalpos kompensaciją, kadangi pareiškėja nuo 1986 m. balandžio 28 d. slaugo sūnų D. L., kuris patyrė gimdymo traumą ir jam yra diagnozuota (duomenys neskelbtini). VSDFV Šiaulių skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu NR. VPE_SP1E_25741 atsisakė pareiškėjai skirti šalpos kompensaciją, nurodydamas, kad pareiškėja savo neįgalų sūnų D. L. slaugė namuose iki 1995 m. sausio 1 d., t. y. mažiau nei 8 metus. Pareiškėja VSDFV Šiaulių skyriaus Sprendimą apskundė Fondo valdybai, kuri 2019 m. lapkričio 5 d. nusprendė, kad VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai neskyrė pareiškėjai šalpos kompensacijos.

2.2. VSDFV Sprendime nurodyta, kad Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. išduotas medicininis pažymėjimas Nr. 318, kuriame pateikta mediko išvada apie pareiškėjos sūnaus sveikatos būklę, pažymint, kad jis nuo 1986 m. gruodžio 23 d. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota nustatyti asmenų neįgalumą, pareiškėjos sūnų pripažino neįgaliu (anksčiau teisės aktuose vartota sąvoka „invalidas“) nuo 1986 m. gruodžio 23 d. Fondo valdyba nesivadovavo Gydytojų konsultacinės komisijos išduotu 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininiu pažymėjimu Nr. 318, tačiau vadovavosi byloje esančia medicinine pažyma Nr. 222, kuria, kaip nurodė Fondo valdyba, pareiškėjos sūnus neva pirmą kartą pripažintas invalidu (neįgaliu) tik nuo 1987 m. spalio 30 d. Todėl, anot Fondo valdybos, sprendžiant, ar pareiškėja turi teisę į šalpos kompensaciją, neįgalaus vaiko slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo datos, nuo kurios pareiškėjos sūnus D. L. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, o nuo jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) dienos, t. y. nuo 1987 m. spalio 30 d. Kadangi atsakovas slaugos laiką šalpos kompensacijai gauti skaičiavo tik nuo 1987 m. spalio 30 d. iki 1995 m. sausio 1 d., tai pareiškėjai neskirta šalpos kompensacija.

2.3. Pareiškėja savo sūnų, kuris yra neįgalus nuo gimimo, slaugo nuo 1986 m. balandžio 28 d. iki šios dienos. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjos sūnus pripažintas neveiksniu, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m spalio 18 d. sprendimu jam skirta globa ir pareiškėja paskirta savo sūnaus globėja. Tiek VSDFV Šiaulių skyrius, tiek Fondo valdyba nepagrįstai neskyrė jai šalpos kompensacijos vadovaudamiesi išimtinai medicinine pažyma Nr. 222, nors faktiškai jos sūnus yra neįgalus nuo gimimo ir pareiškėja jį nuo gimimo slaugo. Byloje esantis medicininis pažymėjimas Nr. 222 jokiais būdais nepatvirtina, kad pareiškėjos sūnus pirmą kartą pripažintas invalidu (neįgaliu) tik 1987 m. spalio 30 d. Tai yra vienas iš išlikusių dokumentų, kuris patvirtina, kad pareiškėjos sūnui 1987 m. spalio 30 d. buvo išduota pažyma apie jo invalidumą (neįgalumą).

2.4. Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininis pažymėjimas Nr. 318 kaip tik patvirtina faktą, kad pareiškėjos sūnus nuo 1986 m. gruodžio 23 d., kaip nurodyta medicininiame pažymėjime, yra neįgalus ir nuo tos datos skaičiuotinas vaiko neįgalumo laikotarpis šalpos kompensaciją skirti. 2019 m. rugpjūčio 22 d. Gydytojų konsultacinės komisijos medicininis pažymėjimas Nr. 318 ir kiti į bylą pateikti pareiškėjos sūnaus dokumentai apie jo sveikatos būklę nuo gimimo patvirtina aplinkybę, kad jos sūnus yra pripažintas neįgaliu nuo gimimo, įrodo, kad ji daugiau kaip 8 metus iki 1995 m. sausio 1 d. slaugė neįgalų savo sūnų ir todėl ji turi teisę į šalpos kompensaciją, kaip tai numatyta Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnyje.

3. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Fondo valdyba 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo NR. VPE_SP1E-25741“ pripažino, jog VSDFV Šiaulių skyriaus Sprendimas Nr. VPE_SP1E-25741 savo turiniu yra teisėtas ir pagrįstas. Šalpos kompensacijos skiriamos vadovaujantis Šalpos pensijų įstatymu ir Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-759 (toliau – ir Nuostatai).

3.2. Fondo valdyba 2019 m. lapkričio 5 d. sprendime akcentavo, jog išnagrinėjus pareiškėjos prašymą buvo nustatyta, kad Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. išduotame medicininiame pažymėjime Nr. 318 yra pateikiama mediko išvada apie D. L. sveikatos būklę, pažymint, kad jis nuo 1986 m. gruodžio 23 d. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“. Tačiau šis pažymėjimas nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota nustatyti asmens neįgalumą, D. L. buvo pripažinusi invalidu (neįgaliu) nuo 1986 m. gruodžio 23 d. Pareiškėjos teisei į šalpos kompensaciją nustatyti neįgalaus vaiko slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo datos, nuo kurios D. L. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, t. y. nuo 1986 m. gruodžio 23 d., bet nuo jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) dienos, t. y. nuo 1987 m. spalio 30 d. Kadangi šis slaugos laikotarpis nuo 1987 m. spalio 30 d. iki 1995 m. sausio 1 d. yra 7 metai 2 mėnesiai 1 diena, t. y. laikotarpis, kuris yra trumpesnis nei 8 metai, todėl šalpos kompensacija pareiškėjai nebuvo skirta, nes pareiškėja neatitinka Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

4.1. Pareiškėja 2019 m. spalio 2 d. su prašymu kreipėsi į Fondo valdybą, nesutikdama su VSDFV Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-25741 dėl atsisakymo skirtai jai šalpos kompensaciją. Fondo valdyba, išnagrinėjusi su pareiškėjos prašymu susijusias aplinkybes, nustatė, kad Gydytojų konsultacinės komisijos išduotame 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininiame pažymėjime Nr. 318 yra pateikiama mediko išvada apie pareiškėjos sūnaus sveikatos būklę, pažymint, kad jis nuo 1986 m. gruodžio 23 d. „atitinka neįgalaus vaiko statusą“, tačiau šis pažymėjimas nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota vertinti asmenų sveikatos būklę bei nustatyti (nenustatyti) asmenų invalidumą (t. y. pripažinti ar nepripažinti asmenį invalidu (neįgaliu)), pareiškėjos sūnų buvo pripažinusi invalidu (neįgaliu) nuo 1986 m. gruodžio 23 d.

4.2. Fondo valdyba, įvertinusi šalpos kompensacijos bylos dokumentus, nustatė, kad Respublikinės Šiaulių ligoninės komisijos 1987 m. spalio 30 d. išduotoje medicininėje pažymoje Nr. 222 nurodyta, kad D. L. pirmą kartą invalidu (neįgaliu) pripažintas nuo 1987 m. spalio 30 d. Todėl pareiškėjos teisei į šalpos kompensaciją nustatyti neįgalaus vaiko slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo datos, nuo kurios D. L., kaip nurodyta 2019 m. rugpjūčio 22 d. išduotame pažymėjime Nr. 318 atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, o nuo jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) dienos, t. y. nuo 1987 m. spalio 30 d. Fondo valdyba, atsižvelgdama į tai, kad šis slaugos laikas yra 7 metai 2 mėnesiai ir 1 diena, t. y. trumpesnis nei 8 metai, 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7795 nusprendė, jog Fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-25741 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai šalpos kompensaciją.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, t. y. panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-25741 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją R. L.“; VSDFV 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7795 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741“; įpareigojo VSDFV Šiaulių skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl šalpos kompensacijos pareiškėjai skyrimo.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo teisinius santykius reguliuojantį teisinį reglamentavimą (Šalpos įstatymo 12 straipsnio 2 punkto, Nuostatų 1, 4, 7 punktų nuostatas) pažymėjo, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. išduotas medicininis pažymėjimas Nr. 318 apie D. L. sveikatos būklę, pažymint, kad jis nuo 1986 m. gruodžio 23 d. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, yra nenuginčytas ir galiojantis, nes yra pasirašytas gyd. R. B., gyd. E. R., gyd. L. Ž. bei patvirtintas gydytojų konsultacinės komisijos spaudu. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija laikotarpį skaičiuoti tik nuo 1987 m. spalio 30 d., kuomet D. L. pripažintas neįgaliu, tačiau neskaičiuoti nuo 1986 m. gruodžio 23 d., atsižvelgiant į byloje pateiktus dokumentus, yra nepagrįstas. Teismas vertino, kad Šiaulių vaikų konsultacijos 1986 m. gruodžio 23 d. išduotas išrašas patvirtina, kad D. L. serga nuo gimimo. Taigi 2019 m. rugpjūčio 22 d. Gydytojų konsultacinė komisija pagrįstai nurodė, kad nuo 1986 m. gruodžio 23 d. D. L. atitinka neįgalaus vaiko statusą.

7. Teismas kaip nepagrįstą vertino atsakovo poziciją, kad sąvokos „atitinkantis neįgalaus vaiko statusą“ ir „pripažintas neįgaliu“ yra tiek skirtingos, kad šalpos kompensacija turėtų būti skaičiuojama tik nuo tos datos, kuomet dokumentuose yra įrašas, kad „asmuo pripažintas neįgaliu“. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad asmuo negali atitikti neįgaliojo statuso, jeigu jis neturi savybių, būtinų nustatyti neįgalumą. Priešingas tokios situacijos vertinimas nepagrįstai ir neleistinai paneigtų į bylą pateiktus dokumentus. Teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad iki 1987 m. spalio 30 d. D. L. buvo sveikas ir jam nebuvo reikalinga slauga ar neįgaliuoju tapo tik nuo 1987 m. spalio 30 d.

8. Teismas sutiko su pareiškėjos pozicija, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami ginčijamus Sprendimus, nepagrįstai vertino tik medicininę pažymą Nr. 222 ir iš esmės nevertino visų kitų byloje esančių ir pareiškėjos pateiktų dokumentų, kurie patvirtina, kad pareiškėjos sūnus D. L. patyrė gimdymo traumą ir nuo vaikystės yra neįgalus. Visų byloje esančių dokumentų sisteminis vertinimas leido teismui daryti išvadą, kad D. L. nuo gimimo buvo reikalinga slauga, todėl iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėja savo neįgalų vaiką slaugė ilgiau nei 8 metus ir įgijo teisę į šalpos kompensaciją.

9. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. VPE_SP1E-25741 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją R. L.“ ir trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. (5.5) I-7795 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741“ priimti netinkamai taikant Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnį, todėl naikintini kaip nepagrįsti ir neteisėti, o atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl šalpos kompensacijos skyrimo pareiškėjai.

III. 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

10.1. Teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, netinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus.

10.2. Tai, kad Fondo valdybos Šiaulių skyrius ir Fondo valdyba, priimdamos ginčijamus Sprendimus, tinkamai taikė Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnio nuostatas ir remdamosi Respublikinės Šiaulių ligoninės komisijos 1987 m. spalio 30 d. išduotoje medicininėje pažymoje Nr. 222 esančiais duomenimis tinkamai nustatė, jog pareiškėjos sūnus D. L. pirmą kartą invalidu (neįgaliu) pripažintas nuo 1987 m. spalio 30 d., atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją.

10.3. Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimu (byla Nr. 08/2008-23/2009) buvo išnagrinėtas prašymas ištirti, ar „ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją po tėvo (tėvų) mirties gali gauti tie asmenys, kurie yra pripažinti neįgaliaisiais (invalidais), iki jiems sukanka 18 metų, ir nuo 18 metų yra nuolat nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), neapima asmenų, kurie yra neįgalūs nuo gimimo (vaikystės), jeigu šis juridinę reikšmę turintis faktas nebuvo tinkamai konstatuotas (pripažintas) iki jų pilnametystės“. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo sprendžiama dėl asmens tapimo invalidu (neįgaliu) momento nustatymo, t. y. nuo kada asmuo laikomas neįgaliu, kas yra aktualu ir šio ginčo bylai.

10.4. Išanalizavęs socialinio draudimo našlaičių pensijų skyrimo teisinį reglamentavimą, kuriuo asmens teisė į socialinio draudimo našlaičių pensiją siejama su asmens pripažinimo neįgaliu data (našlaitis turi būti pripažintas neįgaliu (nedarbingu ar iš dalies darbingu) iki tam tikro teisės aktuose nustatyto amžiaus), Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog invalidumas – „tai tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Šiame ir kituose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu yra konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą, t. y. invalidumą nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto“.

10.5. Teismas visiškai nepasisakė dėl Fondo valdybos atsiliepime nurodyto Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimo, kuriame buvo išaiškinta dėl asmens tapimo invalidu momento nustatymo, t. y. nuo kada asmuo laikomas invalidu, kas yra aktualu ir šio ginčo byloje.

10.6. Kompetentingos įstaigos – Respublikinės Šiaulių ligoninės komisijos 1987 m. spalio 30 d. išduota medicininė pažyma Nr. 222 įrodo, jog D. L. pirmą kartą invalidu (neįgaliu) pripažintas 1987 m. spalio 30 d. Taigi šis dokumentas patvirtina, kad D. L. dėl šioje medicininėje pažymoje nurodytų susirgimų (patologinių būklių) invalidumą (neįgalumą) nustatančios komisijos sprendimu invalidu (neįgaliu) buvo pripažintas 1987 m. spalio 30 d.

10.7. Gydytojų konsultacinės komisijos išduotame 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininiame pažymėjime Nr. 318, kuriuo rėmėsi teismas priimdamas sprendimą, yra pateikiama mediko išvada apie pareiškėjos sūnaus sveikatos būklę, pažymint, kad jis nuo 1986 m. gruodžio 23 d. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“. Tačiau šis pažymėjimas nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota vertinti asmenų sveikatos būklę bei nustatyti (nenustatyti) asmenų invalidumą (t. y. pripažinti ar nepripažinti asmenį neįgaliu), pareiškėjos sūnų buvo pripažinusi invalidu (neįgaliu) nuo 1986 m. gruodžio 23 d.

10.8. Fondo valdyba, atsižvelgdama į tai, kad slaugos laikas nuo 1987 m. spalio 30 d. iki 1995 m. sausio 1 d. yra 7 metai 2 mėnesiai 1 diena, t. y. trumpesnis nei 8 metai, 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7795 pagrįstai nusprendė, jog Fondo valdybos Šiaulių skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-25741 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai šalpos kompensaciją.

11. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

11.1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimo išaiškinimais.

11.2. Byloje pateikti Respublikinės Šiaulių ligoninės komisijos 1987 m. spalio 30 d. išduota medicininė pažyma Nr. 222 ir Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininis pažymėjimas Nr. 318 yra skirtingi savo esme, kadangi pirmajame yra priimtas sprendimas pripažinti invalidu (neįgaliu) nuo 1987 m. spalio 30, d., pažymoje įrašant konkrečius susirgimus, kurie leido komisijai pirmą kartą pripažinti asmenį neįgaliu, o antrajame – tik pažymima, kad asmuo nuo 1986 m. gruodžio 23 d. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“. Respublikinės Šiaulių ligoninės komisijos 1987 m. spalio 30 d. išduota medicininė pažyma Nr. 222 ir buvo pagrindas nustatyti slaugos laiką nuo 1987 m. spalio 30 d. iki 1995 m. sausio 1 d. – 7 metai 2 mėnesiai 1 diena, tai yra trumpesnis laikotarpis nei 8 metai, todėl Fondo valdybos Šiaulių skyriaus Sprendimas ir Fondo valdybos Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

12. Pareiškėja R. L. atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

12.1. Gydytojų konsultacinė komisija 2019 m. rugpjūčio 22 d. išdavė medicininį pažymėjimą Nr. 318, kuris patvirtina, kad pareiškėjos sūnus D. L. nuo 1986 m. gruodžio 23 d., kaip nurodyta medicininiame pažymėjime, yra neįgalus (atitinka „neįgalaus vaiko statusą“). Šis medicininis pažymėjimas, kaip teisingai nurodyta teismo sprendime, nėra nuginčytas ir yra galiojantis, todėl nei Fondo valdyba, nei Fondo valdybos Šiaulių skyrius negali šio medicininio pažymėjimo paneigti ir tuo pačiu neskirti pareiškėjai šalpos kompensacijos. Gydytojų konsultacinės komisijos medicininė pažyma nurodyta ir Nuostatų 7.1 punkte, todėl minėtas pažymėjimas įpareigoja pareiškėjos sūnaus neįgalumo laikotarpį skaičiuoti tik nuo 1986 m. gruodžio 23 d., o ne nuo 1987 m. spalio 30 d.

12.2. Teismas sprendimu visiškai nepaneigė Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad neįgalumas (invalidumas) turi būti nustatytas kompetentingų įstaigų, bet priešingai, jį patvirtino. Pareiškėjos sūnaus neįgalumas (invalidumas) pagal Nuostatų 7.1 punktą ir buvo nustatytas kompetentingos įstaigos – Gydytojų konsultacinės komisijos – nuo 1986 m. gruodžio 23 d., nesvarbu, kad medicininiame pažymėjime parašyta ne „invalidas“, o „neįgalus vaikas“. Šiuo metu „invalido“ sąvoka nebevartojama. Gydytojų konsultacinė komisija nebūtų konstatavusi pareiškėjos sūnaus neįgalumo, jeigu jis nebūtų atitikęs tokių savybių nuo 1986 m. gruodžio 23 d.

12.3. Fondo valdybos nurodomoje Konstitucinio Teismo byloje faktinė situacija skyrėsi nuo faktinės situacijos šioje byloje: pirma, kad gautum našlaičio pensiją pagal Nuostatų 58.9 punktą buvo vertinama tik Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pažyma, o nagrinėjamos bylos atveju vertinami Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pažyma arba Gydytojų konsultacinės komisijos pažyma, kuri ir buvo išduota. Taip pat, tam kad gautų našlaičio pensiją asmuo turėjo būti pripažintas invalidu (neįgaliu) iki 18 m. ir būti nedarbingu po 18 m. ir pareiškėja toje byloje nebuvo pripažinta invalide (neįgalia) iki 18 m. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pažymos pagrindu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Nr. I-15-95/2011). Negalima lyginti minėtos situacijos su nagrinėjamu šioje byloje atveju, nes pareiškėjos sūnus buvo pripažintas neįgaliuoju (invalidu) ir Gydytojų konsultacinės komisijos pažyma Nr. 318 patvirtina, kad jis tokiu laikomas nuo 1986 m. gruodžio 23 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDVF Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E_25741 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją R. L.“ ir VSDFV 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-7795 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741“ pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, priimdami ginčijamus Sprendimus, nepagrįstai vertino tik Respublikinės Šiaulių ligoninės komisijos 1987 m. spalio 30 d. išduotą medicininę pažymą Nr. 222 ir iš esmės nevertino visų kitų byloje esančių ir pareiškėjos pateiktų dokumentų, kurie patvirtina, kad pareiškėjos sūnus D. L. patyrė gimdymo traumą ir nuo vaikystės yra neįgalus. Byloje pateiktų įrodymų visuma teismui sudarė pagrindą daryti išvadą, kad D. L. nuo gimimo buvo reikalinga slauga, todėl iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėja savo neįgalų vaiką slaugė ilgiau nei 8 metus ir įgijo teisę į šalpos kompensaciją pagal Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnį.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Šiaulių skyrius, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, padavė apeliacinį skundą.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumo, pirmiausiai pažymi, teismas detaliai išanalizavo pareiškėjos skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

18. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nurodytus 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime byloje Nr. 08/2008-23/2009; nepagrįstai vadovavosi Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininiu pažymėjimu Nr. 318, kuriame pateikta tik mediko išvada apie pareiškėjos sūnaus sveikatos būklę, ir kuris nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota vertinti asmenų sveikatos būklę bei nustatyti (nenustatyti) asmenų neįgalumą, pareiškėjo sūnų pripažino neįgaliu nuo 1986 m. gruodžio 23 d.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Konstitucinio Teismo byloje Nr. 08/2008-23/2009 buvo tiriama, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai, vyresni nei 18 metų, kurie tapo neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, bet jais pripažinti po 18 metų, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimu konstatavo, kad ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad neįgalumas (invalidumas) yra asmens būklė, nustatoma kompetentingos institucijos sprendimu. Nutarime taip pat aptarta įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti socialinės paramos maitintojo netekimo atveju rūšis, asmenis, kuriems skiriama konkreti socialinė parama, šios socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, diferencijuoti jos dydžius. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tapimas invalidu (neįgaliuoju) iki 18 metų yra viena iš teisės į našlaičių pensiją įgijimo sąlygų. Invalidumo (neįgalumo) faktas gali būti nustatomas vieninteliu būdu – įgaliotai institucijai priėmus atitinkamą sprendimą. Taip pat Konstitucinis Teismas akcentavo, kad valstybė neturi pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama pilnamečiams tėvų netekusiems asmenims.

21. Teisėjų kolegijos nuomone, Konstitucinio Teismo tirtos bylos ir šios administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) yra skirtingi. Minėtoje Konstitucinio Teismo byloje buvo aiškinami valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos skyrimo klausimai, o ne šalpos išmokų (kompensacijų) skyrimo klausimai. Be to, Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad neįgalumas yra asmens būklė, nustatoma kompetentingos institucijos sprendimu, niekaip nepagrindžia trečiojo suinteresuoto asmens teiginių, jog šiuo nagrinėjamu atveju tik Respublikinės Šiaulių ligoninės komisijos 1987 m. spalio 30 d. išduota medicininė pažyma Nr. 222 turi būti vertinama kaip vienintelis kompetentingos institucijos priimtas sprendimas pareiškėjos sūnaus neįgalumui nustatyti.

22. Šalpos pensijų įstatymo tikslas – nustatyti mėnesines pinigines išmokas, užtikrinančias minimalias pajamas asmenims, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytas sąlygas neįgalumo, netekto darbingumo ir senatvės atvejais, taip pat mėnesines pinigines išmokas mirusiojo vaikams (įvaikiams) (1 straipsnis). Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teisę gauti šalpos kompensaciją turi tėvai (įtėviai), kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų.

23. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-759 patvirtintų Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 1 punkte nustatyta, kad minėti Nuostatai reglamentuoja kreipimosi dėl Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatyme nustatytų šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką. Nuostatų 4 ir 7 punkte nurodyti dokumentai, kurių pagrindu priimamas sprendimas dėl šalpos išmokos skyrimo ir (ar) mokėjimo. Nuostatų 7.1 papunktyje nurodyta, kad priimant sprendimą dėl šalpos kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo, kartu su Nuostatų 4 punkte nurodytais dokumentais papildomai vertinamos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos arba GKK (gydytojų konsultacinės komisijos) išduotos pažymos, patvirtinančios laikotarpius, kuriais namuose slaugytas vaikas buvo pripažintas invalidu, I ar II grupės invalidu nuo vaikystės arba I ar II grupės invalidu, kuris tokiu tapo iki 18 metų (skiriant šalpos kompensaciją Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 punkte nurodytiems asmenims). Taigi Nuostatų 7.1 papunktyje gydytojų konsultacinės komisijos išvada nurodyta kaip vienas iš dokumentų, kurie turi būti įvertinti kartu su kitais Nuostatų 4 punkte nurodytais dokumentais, priimant sprendimą dėl šalpos kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo.

24. Teisėjų kolegijos nuomone, trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai, kad Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. pažymėjimas Nr. 318 nepatvirtina fakto, jog pareiškėjos sūnus neįgaliu pripažintas nuo 1986 m. gruodžio 23 d., jame pateikta tik mediko išvada apie pareiškėjos sūnaus sveikatos būklę, yra nepagrįsti ir neatitinka Nuostatų 7.1 papunktyje nustatytos sprendimo dėl šalpos kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priėmimo tvarkos. Pažymėtina, kad Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. išduotas medicininis pažymėjimas Nr. 318 apie D. L. sveikatos būklę, pažymint, kad jis nuo 1986 m. gruodžio 23 d. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, yra nenuginčytas ir galiojantis, todėl jis turėjo būti tinkamai įvertintas sprendžiant klausimą dėl šalpos kompensacijos pareiškėjai skyrimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad VSDFV Šiaulių skyrius ir VSDF, priimdami sprendimus, atsižvelgė tik į Respublikinės Šiaulių ligoninės komisijos 1987 m. spalio 30 d. išduotą medicininę pažymą Nr. 222 ir iš esmės nevertino visų kitų byloje esančių ir pareiškėjos pateiktų dokumentų, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjos sūnus D. L. patyrė gimdymo traumą ir nuo vaikystės yra neįgalus. Ši nustatyta aplinkybė, kai atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Sprendimus priėmė selektyviai pasirinkdamas įrodymus, bet nevertindami visų įrodymų visumos, sudaro pakankamą pagrindą panaikinti ginčijamus Sprendimus.

25. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas.

26. Pareiškėja pateikė prašymą priteisti 900 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (išlaidas grindė 2020 m. balandžio 30 d. sąskaita Nr. AM 2020/0403 ir 2020 m. birželio 3 d. pinigų priėmimo kvitu).

27. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

28. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą paslauga suteikta 2020 m. I ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2019 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 317,6 Eur (Rekomendacijų 7 punktas), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 712,88 Eur. Taigi pareiškėjos prašoma priteisti 900 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, todėl ji priteistina pareiškėjai iš trečiojo suinteresuoto asmens.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai R. L. iš trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis