2021-03-24 Nr. AB-5868-3-62-3-00785-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-782-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00785-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą dokumentams, įrodantiems nuosavybės teises, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės savininko J. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą Kauno apskrityje, Lapių valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime.

2. Nurodė, jog pareiškėja Kauno rajono Domeikavos agrarinės reformos tarnybai 1991 m. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo Š. J., P., 8 ha žemės sklypą Kauno r., Domeikavos apyl., (duomenys neskelbtini) k., kurio vieta iki 1940 m. liepos 22 d. buvo Kauno apskr., Lapių vlsč., (duomenys neskelbtini) k. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 52/19696 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei R. P.“ pareiškėjai buvo atkurta nuosavybės teisė į 5,62 ha buvusios žemės savininkės R. Š. žemės, žemę grąžinant natūra (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., Kauno apskr. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, atsižvelgdamas į tai, kad iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nurodyto termino R. P. nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, neatkūrė nuosavybės teisių į jos prašyme nurodyto žemės savininko J. Š. 2,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., Domeikavos sen., Kauno r.

3. Pareiškėjos įsitikinimu, nėra jokių duomenų, kad tuometiniai Kauno apskrities viršininko administracijos darbuotojai iki minėto įsakymo priėmimo ir nepasibaigus nustatytiems terminams būtų raštu informavę pareiškėją, jog trūksta nuosavybės teisę į J. Š. 2,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Domeikavos seniūnijoje, Kauno rajone, patvirtinančių dokumentų. Pabrėžė, kad pareiškėjos veiksmai ir teisinės situacijos suvokimas turi būti vertinami taikant protingo ir apdairaus asmens standartą, kuris negali būti aukštesnis negu reikalavimai, taikomi suinteresuotam asmeniui. Nurodė, jog iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) veiksmų – pareiškėjos neinformavimo apie trūkstamus dokumentus, neinformavimo apie atkūrimo proceso eigą ir pabaigą, t. y. apie rengiamą ir priimtą Kauno apskrities viršininko įsakymą – galima daryti išvadą, jog suinteresuoto asmens veiksmai leido pareiškėjai pagrįstai manyti, kad visi jos atlikti veiksmai ir pateikti dokumentai tėvo J. Š. nuosavybės teisių atkūrimo procese, priklausantys nuo pareiškėjos valios pastangų, buvo tinkami bei pateikti nepraleidus teisės aktų nustatytų terminų, todėl iš jos nebuvo reikalaujama jokių kitų dokumentų. Paaiškino, kad iki 2018 m. lapkričio 27 d. rašto parengimo NŽT niekada neužsiminė apie poreikį atnaujinti terminą papildomiems dokumentams pateikti. Pareiškėjos nuomone, nurodytos aplinkybės teismo pripažintinos svarbiomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis priežastimis, dėl kurių pareiškėja praleido nustatytą terminą pateikti trūkstamus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus į J. Š. valdytą žemės sklypą Kauno apskrityje, Lapių valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, todėl terminas pareiškėjai atnaujintinas teismo sprendimu.

4. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į prašymą su pareiškėjos prašymu nesutiko.

5. Paaiškino, jog Kauno apskrities viršininkas 2007 m. birželio 18 d. raštu Nr. 149 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ kreipėsi į pareiškėją, informuodamas, kad nuosavybės atkūrimo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad J. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2,38 ha žemę bei nurodė, kad pareiškėja yra praleidusi terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir kad ji gali teisminiu būdu praleistą terminą atnaujinti, taip pat rašte pareiškėjai buvo nustatytas trijų mėnesių terminas dokumentams, patvirtinantiems kreipimąsi į teismą, pateikti bei paaiškinta, kad negavus prašomų dokumentų bus priimtas sprendimas neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės į J.

Š. 2,38 ha žemę. Teigė, kad Kauno apskrities viršininkas 2007 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kauno r.)“ nusprendė neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Š. (duomenys neskelbtini) kaime, Domeikavos seniūnijoje, Kauno rajono savivaldybėje, valdytą 2,38 ha žemę ir Kauno apskrities viršininkas 2007 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. S6-3104 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo pareiškėją apie galimybę apskųsti 2007 m. spalio 23 d.

įsakymą Nr. 02-05-11464, atnaujinti praleistus terminus prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui, taip pat buvo pridėtas ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kauno r.)“, tačiau pareiškėjai adresuotas laiškas su minėtais dokumentais nebuvo įteiktas, todėl buvo kreiptasi į Kauno apskrities viršininko patarėją spaudos klausimais, prašant spaudoje paskelbti apie Kauno apskrities viršininko priimtą 2007 m. spalio 23 d.

įsakymą Nr. 02-05-11464. Pabrėžė, kad 2018 m. spalio 29 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teisę į J. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę. NŽT Kauno rajono skyrius 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 7SD-7376-(14.7.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ pareiškėją informavo, kad iki įstatymo nustatyto termino nebuvo pateikti nuosavybės teisę įrodantys dokumentai, todėl Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą neatkurti jai nuosavybės teisės į J.

Š. iki nacionalizacijos valdytą 2,38 ha žemę. Manė, jog byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad Kauno apskrities viršininkas aktyviai siekė pareiškėjai pranešti apie nuosavybės teisės atkūrimo eigą į J. Š. 2,38 ha žemę. Pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kauno r.)“ negavimas ar jo neapskundimas nėra priežastys, turėjusios įtakos praleistam terminui nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Paaiškino, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai dar 1991 m. teikiant prašymą Kauno rajono Domeikavos agrarinės reformos tarnybai buvo žinoma, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, jog J. Š. iki nacionalizacijos valdė 2,38 ha žemę. Manė, kad pareiškėja turėjo domėtis ir ieškoti dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į J. Š. 2,38 ha žemę, o ne laukti iš Kauno apskrities viršininko pranešimo apie trūkstamus dokumentus.

6. NŽT įsitikinimu, Kauno apskrities viršininko pareiškėjos neinformavimas iki 2003 m. gruodžio 31 d. dėl trūkstamų dokumentų ar 2007 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kauno r.)“ negavimas negali būti pripažįstami svarbiomis priežastimis nustatytam terminui atnaujinti, kadangi pareiškėja, žinodama, kad nėra pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, privalėjo veikti racionaliai, operatyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, o ne laukti 28 metus ir tik tada kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. Pareiškėja tik 2018 m. spalio 29 d. kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių, siekdama išsiaiškinti dėl nuosavybės teisės atkūrimo į J. Š. nuosavybės teise valdytą 2,38 ha žemę. Pabrėžė, jog byloje nepateikta įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys iki įstatymo nustatyto termino kreiptis į archyvus dėl informacijos apie J. Š. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja pasirinko pasyvų elgsenos variantą, taip užkirsdama kelią realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėja teismo prašo atnaujinti terminą dokumentams, įrodantiems nuosavybės teises, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko J. Š. iki nacionalizacijos valdytą 8 ha žemę, tačiau pateiktais į bylą dokumentais, t. y. Kauno rajono likviduotų apylinkių DŽDT vykdomųjų komitetų jungtiniame dokumentų fonde rastos 1947 m. Eigirgalos apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinės knygos išrašu, kuriame nurodyta, kad J. Š. valdė 8 ha žemės, remtis negalima, kadangi šis dokumentas rodo tik fiksuotą faktinę padėtį, kuri buvo praėjus septyneriems metams po žemės nacionalizacijos ir negali patvirtinti iki 1940 m. įvykusio nuosavybės teisinių santykių pasikeitimo.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato Atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei šių dalių 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcijomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 1991 m. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į tėvo J. Š. Kauno apskrityje, Lapių valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, valdytą 8 ha žemę. Pareiškėja kartu su šiuo prašymu taip pat pateikė ir 1938 m. gruodžio 18 d. (duomenys neskelbtini) kaimo žemių rūšiavimo sąrašus, kurie patvirtino, kad pareiškėjos močiutė R. Š. nuosavybės teise Kauno apskrityje, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, valdė 5,62 ha žemės. Kauno apskrities viršininkas 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 52/19696 pareiškėjai atkūrė nuosavybės teisę į buvusios savininkės (pareiškėjos močiutės) R. Š. iki nacionalizacijos valdytą 5,62 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Domeikavos seniūnijoje, Kauno rajono savivaldybėje. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. birželio 18 d. raštu Nr. 149 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ kreipėsi į pareiškėją, informuodamas, kad nuosavybės atkūrimo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad J. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2,38 ha žemę, taip pat paaiškino, kad pareiškėja yra praleidusi terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir kad ji gali teisminiu būdu praleistą terminą atnaujinti, bei šiuo raštu pareiškėjai buvo nustatytas trijų mėnesių terminas dokumentams, patvirtinantiems kreipimąsi į teismą, pateikti, paaiškinta, kad negavus prašomų dokumentų bus priimtas sprendimas neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės į J. Š. 2,38 ha žemę.

10. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kauno r.)“ nusprendė neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Š. (duomenys neskelbtini) k., Domeikavos sen., Kauno r. sav., valdytą 2,38 ha žemę, kadangi nebuvo pateikti nuosavybės teisę įrodantys dokumentai. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. S6-3104 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo pareiškėją apie galimybę apskųsti Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. 02-05-11464, atnaujinti praleistus terminus prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui. Su šiuo raštu registruota pašto siunta buvo išsiųstas ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kauno r.)“, tačiau minėti dokumentai pareiškėjai nebuvo įteikti, kadangi laiškas grįžo į skyrių kaip neatsiimtas. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. S6-3779 „Dėl nuosavybės teisių neatkūrimo“ kreipėsi į Kauno apskrities viršininko patarėją spaudos klausimais, prašydamas spaudoje paskelbti apie Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. 02-05-11464, kuriuo pareiškėjai nuspręsta neatkurti nuosavybės teisės.

11. Byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėja praleido terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismas nurodė, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises ir / ar nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės.

12. Teismas nurodė, jog pareiškėja, nepaisant to, kad 1991 metais buvo padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. Š. Kauno apskrityje, Lapių valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, valdytą 8 ha žemę bei kartu su šiuo prašymu pateikusi 1938 m. gruodžio 18 d. (duomenys neskelbtini) kaimo žemių rūšiavimo sąrašus, kurie patvirtino, kad pareiškėjos močiutė R. Š. nuosavybės teise Kauno apskrityje, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, valdė 5,62 ha žemės, turėjo vėliausiai iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti ir dokumentus, patvirtinančius, kad J. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę. Pažymėta, jog iš pateiktų prie prašymo dokumentų akivaizdu, kad pareiškėjai turėjo būti žinoma, jog pateikti dokumentai įrodė tik R. Š. nuosavybės teisę, kadangi ji pati prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo 6 skiltyje „Kitos pastabos“ įrašė: „Žemių rūšiavimo sąrašai Š. R. 5,62 ha, 1938 m. XII.18. II t., 160 psl.“, tačiau pateikti dokumentai nepatvirtino fakto, jog J. Š. iki nacionalizacijos valdė žemę.

13. Faktinis terminas dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, todėl teisėjų kolegija vertino, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

14. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėja, 1991 m. pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentus, susijusius tik su jos močiute R. Š., teikė ar bent domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo jai procedūra iki pat 2003 m. gruodžio 31 d., taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėja ir po 2005 m. būtų atlikusi kokius nors veiksmus, kai gavusi Kauno apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 52/19696, sužinojo, jog nuosavybės teisės yra atkurtos ne į visą ginčo žemės sklypą, t. y. byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėja būtų domėjusis žemės atkūrimo procesu dėl likusios neatkurtos žemės, nors ji 1991 metais prašymą buvo pateikusi dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 8 ha valdytą tėvo J. Š. žemę.

15. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos atstovės teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja nežinojo, jog buvo pateikti ne visi reikalingi dokumentai, manė, kad visi jos veiksmai atlikti tinkamai, nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, dėl kurių praleistas terminas gali būti atnaujintinas.

16. Teismas pažymėjo, jog pagrindinė pareiškėjos nurodoma termino praleidimo priežastis – institucija neinformavo pareiškėjos apie trūkstamus dokumentus, apie atkūrimo proceso eigą ir pabaigą, t. y. apie rengiamą ir priimtą Kauno apskrities viršininko įsakymą, taip pat pareiškėjai dokumentai buvo siųsti ne jos gyvenamosios vietos adresu.

17. Teismo vertinimu, NŽT ar kitoms institucijoms nekilo pareiga pareiškėjos teisę teikti reikalingus dokumentus įgyvendinti už ją, o pareiškėja pati savo teisės teikti reikiamus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti tinkamai ir laiku neįgyvendino. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji ėmėsi kokių nors veiksmų ir siekė surinkti trūkstamus dokumentus. Taigi pareiškėja šiuo atveju pati elgėsi pasyviai, nebuvo aktyvi ir aktyviai neįgyvendino įstatyme jai nustatytų teisių.

18. Pareiškėja, dalyvaudama nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo teisę kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo įstaigas, rinkti reikšmingus faktus apie tėvo J. Š. valdytą turtą. Tačiau bylos duomenys patvirtino, kad tik 2018 m. spalio 29 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teisę į J. Š. iki nacionalizacijos valdytą apie 2 ha žemę, kuriam 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 7SD-7376-(14.7.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ nurodžius, kad iki įstatymo nustatyto termino nebuvo pateikti nuosavybės teisę įrodantys dokumentai, todėl Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą neatkurti jai nuosavybės teisės į J.

Š. iki nacionalizacijos valdytą 2,38 ha žemę ir tik po šio rašto gavimo, t. y. praėjus beveik 16 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, siekdama gauti duomenis, patvirtinančius apie tėvo J. Š. iki nacionalizacijos valdytą 5,61 ha žemės sklypą Kauno apskrityje, Lapių valsčiuje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Toks elgesys nepatvirtina reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjos elgesys buvo tinkamas, rūpestingas ir apdairus praėjus beveik 16 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo aktyviai ieškoti J.

Š. nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į valdytą turtą (žemę). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą kreipdamasi į archyvus ar į žemėtvarkos institucijas ir tokios informacijos negavo dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų ir siekė savo teisių įgyvendinimo, kad egzistavo objektyvios kliūtys kreiptis į archyvus dėl nuosavybės teisių dokumentų apie J.

Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę gavimo iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Pažymėta, kad informacijos stoka, faktinių aplinkybių nežinojimas, kai pats asmuo, norėdamas įgyvendinti savo teises ir interesus, nesidomi ir neišsiaiškina reikšmingų aplinkybių, tėra subjektyvi, nuo paties asmens valios priklausanti priežastis. Pareiškėjos kreipimasis jau po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, t. y. 2019 metais į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J.

Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. kovo 12 d. pažyma Nr.R4-642 „Apie J. Š. nekilnojamąjį turtą“ pateikta į pareiškėjos advokatės J. B. 2019 m. vasario 27 d., 2019 m. kovo 7 d. prašymus), nepatvirtino, jog pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos. Pareiškėja pasirinko pasyvią elgseną, taip užkirsdama kelią realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

19. Teisėjų kolegija vertino, kad pareiškėja, turėdama subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į J. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti papildomais archyviniais dokumentais, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į J. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja nenurodė kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pateikti dokumentų per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios terminų praleidimo priežastys.

20. Pažymėta, kad pareiškėjos nurodomos priežastys, jog Kauno apskrities viršininko 2007 m. birželio 18 d. raštas Nr. 149, kuriuo pareiškėja buvo informuota dėl nuosavybės atkūrimo byloje trūkstamų dokumentų, bei Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. 02-05-11464, kuriuo nuspręsta neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Š. (duomenys neskelbtini) k., Domeikavos sen., Kauno r. sav., valdytą 2,38 ha žemę, buvo siųsti ne tuo adresu, nėra priežastys, lemiančios praleistą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, kadangi pareiškėja Kauno apskrities viršininkui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

21. Teismas pripažino, kad pareiškėja terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, praleido dėl nesvarbių priežasčių, todėl terminas neatnaujintinas, o prašymas, kadangi jis nepagrįstas, atmestinas. Atitinkamai, jos prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat nebuvo teisinio pagrindo tenkinti.

III. 22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti.

23. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo.

24. Pareiškėjos nurodytas faktas, jog apie tai, kad iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino nebuvo pateikti pareiškėjos tėvo J. Š. iki nacionalizacijos valdytą 2,38 ha žemę nuosavybės teisę įrodantys dokumentai, sužinojo 2018 metais, kai gavo NŽT 2018 m. lapkričio 27 d. raštą, objektyviais įrodymais nepaneigtas. Taigi pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino pasibaigimo. Priešingai – byloje esantys duomenys rodo, kad iki Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymo ir 2018 m. lapkričio 27 d. rašto institucija neinformavo pareiškėjos, kad trūksta dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui į J. Š. žemę.

25. Nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos tėvo J. Š. žemę byloje nėra duomenų, kad tuometiniai Kauno apskrities viršininko administracijos darbuotojai iki Kauno apskrities viršininko įsakymo priėmimo ir nepasibaigus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytiems terminams būtų raštu informavę pareiškėją, jog trūksta nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, ir kad būtų tinkamai įvykdę Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą apie Kauno apskrities viršininko įsakymo priėmimo laiką raštu informuoti pareiškėją (Atkūrimo įstatymo 2 str.).

26. Pareiškėjos veiksmai ir teisinės situacijos suvokimas turi būti vertinami taikant protingo ir apdairaus asmens standartą, kuris negali būti aukštesnis negu reikalavimai, taikomi NŽT. Iš NŽT veiksmų – pareiškėjos neinformavimo apie trūkstamus dokumentus, neinformavimo apie atkūrimo proceso eigą ir pabaigą, t. y. apie rengiamą ir priimtą Kauno apskrities viršininko įsakymą – galima daryti išvadą, jog NŽT veiksmai leido pareiškėjai pagrįstai manyti, kad visi jos atlikti veiksmai ir pateikti dokumentai tėvo J. Š. nuosavybės teisių atkūrimo procese, priklausantys nuo pareiškėjos valios pastangų, buvo tinkami bei pateikti nepraleidus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, todėl iš jos nebuvo reikalaujama jokių kitų dokumentų.

27. Pareiškėjos teigimu, nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis priežastimis, dėl kurių pareiškėja praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, ir jis atnaujintinas teismo sprendimu.

28. NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

29. NŽT teigimu, žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais pareiškėja turėjo galimybę domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, trūkstamų dokumentų pateikimo terminu ir jo atnaujinimu.

30. Teigia, jog bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apskrities viršininkas aktyviai siekė pareiškėjai pranešti apie nuosavybės teisės atkūrimo eigą į J. Š. 2,38 ha žemę.

31. Teigia, kad pareiškėjai dar 1991 m. teikiant prašymą Kauno rajono Domeikavos agrarinės reformos tarnybai buvo žinoma, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, jog J. Š. iki nacionalizacijos valdė 2,38 ha žemę. Taip pat pareiškėja turėjo domėtis ir ieškoti dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į J. Š. 2,38 ha žemę, o ne laukti iš Kauno apskrities viršininko pranešimo apie trūkstamus dokumentus.

32. Pareiškėja nėra pateikusi dokumentų, kodėl ji nuo 1991 m. iki 2003 m. gruodžio 31 d. nesidomėjo žemės atkūrimo procesu, neieškojo trūkstamų dokumentų. Taip pat nenurodė, kokios priežastys tuo laikotarpiu lėmė termino praleidimą. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja ir po 2005 m., kai gavo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, būtų atlikusi kokius nors veiksmus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino pateikti , nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė, konstatavęs, kad pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, tai yra, kad pati pareiškėja iki įstatymo nustatyto termino pasibaigimo buvo pasyvi ir nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.

35. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas išvadas padarė, neištyręs ir neįvertinęs pareiškėjos nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių, taikė pareiškėjai itin aukštą elgesio standartą. Pareiškėjos teigimu, jai aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir jame dalyvauti trukdė objektyvus nežinojimas, kad dar trūksta kokių nors dokumentų, be to, NŽT Kauno rajono skyrius jos apie tai raštu neinformavo. Pareiškėja taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ( toliau – ir LVAT) praktika.

36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

38. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog sprendžiant Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą ir dokumentus pabaigos, ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis (2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-233/2008; 2008 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-75/2008).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą; kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).

40. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. LVAT 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl jos tėvo J. Š.valdyto 8 ha žemės sklypo Kauno apskrityje, Lapių valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja pateikė 1991 metais. Vėliau iki 1998 metų ji pateikė ir kitus giminystės ryšį bei nuosavybės teises liudijančius dokumentus, kurių pakako, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr.52/19696 pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės į 5,62 ha žemės, iki nacionalizacijos valdytos pareiškėjos senelės R. Š.. Vėliau Kauno apskrities viršininko administracijos darbuotojai 2007 m. birželio 18 d. rašte Nr. 149 pareiškėjai nurodė, kad negalima patenkinti jos prašymo dėl likusios žemės dalies ir būtina pateikti papildomus dokumentus arba dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo galima kreiptis į teismą. Pareiškėjai papildomų dokumentų nepateikus, Kauno apskrities viršininkas 2007 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 02-05-11464 nusprendė neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Š. (duomenys neskelbtini) k., Domeikavos sen., Kauno r. sav., valdytą 2,38 ha žemę.

42. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

43. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų duomenų ir argumentų, laikotarpiu nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo ( 1991 m.) iki Atkūrimo įstatyme numatyto termino dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšius, pasibaigimo (2003 m. gruodžio 31 d.) pareiškėja jokių veiksmų neatliko, nuosavybės teisių atkūrimo procesu nesidomėjo ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių tai padaryti.Taigi pripažintina teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad terminas dokumentams pateikti buvo praleistas dėl subjektyvių aplinkybių – pareiškėjos pasirinkto pasyvaus elgesio modelio.

44. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti faktai ir argumentai yra susiję su pareiškėjos ir suinteresuoto asmens darbuotojų elgesiu po įstatyme numatytų terminų pasibaigimo, kuris jau nebeturi lemiamos reikšmės pareiškėjos prašomam termino atnaujinimui. Kita vertus, net ir po 2005 metais pareiškėjai atkurtų nuosavybės teisių į dalį jos senelės valdytos žemės, pareiškėja, žinodama šį faktą, dar trylika metų nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad išsiaiškintų, kodėl jai neatkuriamos nuosavybės teisės į likusią žemę, juolab kad savo 1991 m. prašyme ji pati nurodė prašanti atkurti nuosavybės teises į 8 ha žemės.

45. Nors apeliantė teigė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pačios apeliantės cituojama LVAT praktika svarbia termino praleidimo priežastimi leidžia laikyti tik pretendento nežinojimą apie savininko nuosavybės teisę valdytą nekilnojamąjį turtą iki termino pasibaigimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja apie tokį turtą žinojo ir laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau vėliau ilgai nebesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūros eiga. Taigi ir šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

46. Pažymėtina ir tai, kad pripažinus nuosavybės teises atkuriančios institucijos darbuotojų klaidas siunčiant dokumentus neteisingu adresu, pareiškėjos situacijai vis tiek nėra pagrindo taikyti ir teisingumo bei protingumo kriterijus. Pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į tą nekilnojamojo turto dalį, kurios savininkas nacionalizavimo momentu yra neginčytinai nustatytas. Kada, kieno ir ar buvo įgyta nuosavybėn iki nacionalizacijos kita žemės dalis, į kurią pretenduoja pareiškėja, net ir papildomai pateikti dokumentai pakankamai neįrodo.

47. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose ir analogiškose bylose, apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teisės patvirtinančius dokumentus.

48 Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

49. Pareiškėja taip pat prašė atlyginti teismo išlaidas valstybei, kuri jai per Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą teikė antrinę teisinę pagalbą. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas, todėl nėra pagrindo spręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą atmesti

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius