2022-10-26 Nr. AB-26109-3-61-3-04376-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-314-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04376-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d. Kamerų, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, plotas buvo nuo 6,43 kv. m – 8,1 kv. m. Teigė, kad kamerose yra nuolat laikoma po 4 asmenis; leistina norma buvo viršyta daugelį kartų, todėl pareiškėjas, būdamas mažesnėje erdvėje nei numato minimalūs reikalavimai, patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Dėl šių priežasčių yra sutrikęs pareiškėjo miegas, jis jaučia depresiją, kameroje nuolat tarp suimtųjų kyla buitiniai konfliktai, retais atvejais ir fizinio kontakto konfliktai. Šios gyvenimo sąlygos pareiškėjui nepriimtinos ir prilyginamos prie nežmoniškų kalėjimo sąlygų.

3. Pareiškėjas teigė, kad kameroje yra tik dvi kėdės, o suimtieji yra keturi, todėl šis gyvenamojo ploto pažeidimas yra ne tik fizinis nepatogumas, bet ir žeminimas. Kamerose sanitarinis mazgas yra toje pačioje patalpoje ir atskirtas tik maža sienele. Paaiškino, kad tuo metu, kai vienas asmuo valgo, o kitas asmuo nueina į tualetą, dažniausiai prasideda konfliktai; taip pat kameroje lieka nemalonūs kvapai. Visose kamerose pilna tarakonų, nevalomi langai; dėl esamų grotų patys išvalyti langų neturi galimybės, nes dėl grotų nėra galimybės prieiti prie langų. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis draudžia žeminti orumą, tačiau, pareiškėjo nuomone, visą laiką, kol buvo kalinamas, jo orumas buvo žeminamas, dėl to pareiškėjas patytė dvasinius sukrėtimus, pažeminimą ir tai gali ateityje turėti įtakos pareiškėjo psichinei sveikatai.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, tualetas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas sienele, ne aukštesne nei 1,35 m.; sienelė neatitiko higienos normų reikalavimų, nes nėra jokios kabinos; naudodamasis sanitariniu mazgu, matant kitiems asmenims, pareiškėjas jaučia diskomfortą, patiria pakankamai gilius dvasinius bei psichologinius išgyvenimus.

5. Pareiškėjas teigė, kad turi teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad įkalinimo įstaigoje dažnai nebūna šilto (karšto) vandens ir nėra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pagal galiojančius teisės aktus yra numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę vedami į dušą ir nustatyta prausimosi trukmė – 15 min., tačiau pareiškėjas yra vedamas nusiprausti tik vieną kartą per savaitę, o tai yra šiurkštus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pagal Europos kalėjimų taisyklių (Europos Tarybos ministrų komitetas, Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 19.4 punktą turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje ir, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai. Nurodė, kad Lietuvoje minėta nuostata pažeidžiama ir dėl to kaltas atsakovas.

7. Kamerose neveikia ventiliacija, todėl yra drėgna ir tamsu. Čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Kamerose, kurios yra pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Be to, kamerose švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl yra ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų.

8. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Žiemą neužtikrinamas tinkamas šilumos kiekis. Pareiškėjas prašė administracijos ne kartą išmatuoti temperatūrą, tačiau administracija atsisakė. Kamerose yra pilna tarakonų, esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, tačiau tai nėra daroma. Pareiškėjas teigė, kad maistas nėra tinkamai užtikrinamas, be to, maistas nėra skanus, o energetinė vertė yra nuo 1300 iki 1500 kcal, kai tuo tarpu pareiškėjo svoris yra 90 kg., o ūgis 190 cm. Pareiškėjas kasdien sportuoja, todėl jam nėra užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė.

9. Taigi, nurodyti argumentai yra vertinami kaip turintys itin neigiamų pasekmių asmens minimaliai gyvenimo kokybei, saugioms kalinimo sąlygoms. Šie pažeidimai yra susiję taip pat ir su prigimtinių žmogaus teisių, užtikrinančių pareiškėjo fizinį ir dvasinį vientisumą, pažeidimu ir žeminamu. Pareiškėjas pabrėžė, kad šis pažeidimas yra ne trumpalaikis veiksnys, o nuolatinis veiksmas.

10. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Paaiškino, kad iš prie atsiliepimo pridėtų pareiškėjo kamerų ir judėjimo išrašų matyti, jog pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Vilniaus PN atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena: valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekavo sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodamas į kameras. Taip pat į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpindavo Ūkio skyriaus inspektoriai, kurie atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

12. Atsakovo atstovas teigė, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimai kamerose buvo įrengiami vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

13. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas.

14. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 52-1923) patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

15. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Atsakovo atstovas apibendrino, kad konkrečiu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 160 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Teismas visų pirma nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, jog laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

18. Teismas pažymėjo, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo atstovo pateiktais į bylą duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu 58 paras, t. y. nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 22 d. buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl kalinimo įstaigos kamerose 58 paras pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pateiktas aiškinimas, jog privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Pertvarų duše nebuvimas pats savaime nelaikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, tačiau ši aplinkybė vertinama kaip neužtikrinanti visiško asmens privatumo (žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas atliko bausmę Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis dušu.

20. Atsižvelgęs į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, teismas pripažino, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nes pareiškėjui, jo kalinimo laikotarpiu, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniai įrenginiais. Nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, teismas nurodė, kad tarp nustatyto Lukiškių TI-K pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Nors byloje nustatytas pažeidimas truko 58 paras, tačiau teismas pažymėjo, kad tai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl patirta neturtinė žala pareiškėjui atlyginta pinigais. Taigi, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui už privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą, trukusį 58 paras, priteistina 160 Eur suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.

21. Kitus pareiškėjo skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III. 22. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad įstaiga tam tikrais laikotarpiais galimai neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tiek Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ tokie standartai nėra numatyti.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

25. Atsakovas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, jog įstaiga tam tikrais laikotarpiais galimai neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo kamerose ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, atkreipė dėmesį, kad nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tiek dabar veikiančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tokie standartai nėra numatyti.

26. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

27. Atsakovas pažymi, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Lietuvos Respublikоs teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010) reikalavimus.

28. Atsakovas nurodo, kad įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, apytiksliais skaičiavimais tai sudarytų apie 0,56 kv. m, patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.), bei pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge.

29. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

30. Atsakovo teigimu, įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

31. Atsakovas nurodo, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

32. Atsakovas pažymi, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovas pažymi, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja laikydamiesi pareigūnų etikos taisyklių reikalavimų, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

33. Atsakovo teigimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d., atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir dušu (dušo patalpomis). Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – už nustatytą teisės į privatumą pažeidimą priteisė pareiškėjui 160 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Taigi šios bylos apeliacinio proceso stadijoje tikrinama tik tai, ar teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už ginčo laikotarpiu nustatytą teisės į privatumą pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir dušu (dušo patalpomis).

37. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

38. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

39. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Nagrinėjamu laikotarpiu 58 paras, t. y. nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas su kitu asmeniu. Taigi, pareiškėjas kalinimo įstaigos kamerose 58 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios patalpos erdvės apie 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme.

40. Nustačius, kad, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), taip pat teisė į privatumą buvo pažeista pareiškėjui naudojantis dušu, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip turėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

41. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl šio pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo, jo trukmės bei intensyvumo, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nevertina.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (58 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 160 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius