2025-06-18 Nr. AB-10650-3-62-3-00719-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-692-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00719-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2025 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. A-360 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. A-360); 2) panaikinti Administracijos direktoriaus 2025 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. A-359 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. A-56 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. A-56) 1.1 papunktį, 1.2 papunktį ir 1.5 papunktį; 3) panaikinti Administracijos direktoriaus 2025 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. A-479 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos pareigybių naikinimo ir steigimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. A-479) 3 punktą, 4 punktą ir 5 punktą (su visais papunkčiais).

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Įsakymo Nr. A-360, Įsakymo Nr. A-359 1.1, 1.2 ir 1.5 papunkčių ir Įsakymo Nr. A-479 3, 4 ir 5 punktų (su visais papunkčiais) galiojimą ir vykdymą.

Pareiškėjas nurodė, kad iki 2025 m. balandžio 13 d. įskaitytinai ėjo Administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus (toliau – ir Skyrius) vedėjo pareigas bei buvo Kauno miesto savivaldybės vyriausiasis architektas, o nuo 2025 m. balandžio 14 d. eina tik Skyriaus vedėjo pareigas. Pareiškėjas paaiškino, kad gavo 2025 m. balandžio 4 d. informacinį lapelį Nr. (33.202) R-1328 „Dėl pareigybės aprašymo pakeitimo“ (toliau – ir Informacinis lapelis), kuriame buvo nurodyta tai, kad Įsakymu Nr. A-360 buvo patvirtintas visiškai naujas Skyriaus vedėjo pareigybės aprašymas, o Įsakymu Nr. A-359 buvo pakeisti Skyriaus nuostatai, abu šie įsakymai įsigaliojo nuo 2025 m. balandžio 14 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakymu Nr. A-479 Skyrius ir Kultūros paveldo skyrius panaikinami, o vietoje jų įsteigiamas vienas bendras Miesto plėtros ir paveldosaugos skyrius (Įsakymo Nr. A-479 3, 4 ir 5 p.). Pareiškėjo vertinimu, nebuvo jokio pagrindo nei keisti jo pareigybės aprašymo nauju, tokiu būdu paimant iš pareiškėjo savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas (pareigybę), nei keisti Skyriaus nuostatų (Skyriaus nuostatuose numatant, kad Skyriaus vedėjas nebėra kartu ir savivaldybės vyriausiasis architektas), nei apskritai vykdyti Skyriaus likvidavimo, naikinant visas Skyriaus pareigybes (Skyrių), ir steigiant naują skyrių su naujomis pareigybėmis. Pareiškėjo nuomone, Administracijos veiksmai atlikti ne todėl, kad būtų koks nors realus, objektyvus ir reikšmingas pagrindas vykdomiems pertvarkymams ir (ar) pakeitimams atlikti, o tik dėl to, kad yra siekiama pašalinti pareiškėją iš tarnybos Administracijoje.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjo N. V. skundo dalį dėl trečiojo reikalavimo (panaikinti Įsakymo Nr. A-479 3, 4 ir 5 punktus (su visais papunkčiais) atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka), likusią skundo dalį priėmė, netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. A-479 yra viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas, tai nėra pareiškėjui skirtas individualus administracinis aktas, sukuriantis ar pakeičiantis jo teises ar pareigas. Teismas nurodė, kad tik spręsdamas dėl pareiškėjo atleidimo (jei taip įvyktų) iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas turėtų įvertinti, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta.

Teismas vertino, kad trečiuoju skundo reikalavimu skundžiamas Įsakymas Nr. A-479 nėra individualus administracinis aktas, nulemiantis pareiškėjo teises ar pareigas, juo pareiškėjui nėra sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos jokios teisės ar pareigos, o konstatavimas, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialiosios teisės nebuvo pažeistos, todėl šią skundo dalį atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas stabdyti ginčijamų įsakymų galiojimą ir vykdymą, argumentuoja tuo, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, net ir išnagrinėjus šiuo skundu inicijuojamą administracinę bylą ir tenkinus pareiškėjo skundą, proceso eigoje pasikeitusios padėties sugrąžinimas į padėtį iki ginčijamų aktų priėmimo bei proceso eigoje pareiškėjui atsiradusios žalos pašalinimas bus apsunkintas arba netgi visiškai nebeįmanomas; nesustabdžius ginčijamų aktų galiojimo, naujais savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais bus patvirtinti naujojo skyriaus nuostatai, nauji pareigybių aprašymai, atleisti tarnautojai ir (ar) darbuotojai, priimti nauji, t. y. atsiras naujų materialiųjų teisinių padarinių, kurių išnagrinėjus pareiškėjo skundą, jo tenkinimo atveju, nebus galima pašalinti, tokiu būdu pareiškėjo teisės ir interesai išliks neapginti.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, realiai prašo stabdyti ateityje įvyksiančius atsakovo struktūrinius pertvarkymus, tačiau nepagrindžia, kokia neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala jam kils dėl to ir, jog jos nebūtų galima kompensuoti. Teismas vertino, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai, ir tai nebūtų proporcinga, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, nepateikė jokių objektyvių duomenų / įrodymų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pažymėjo, kad asmens teisės negali būti ginamos prevenciškai, remiantis prielaidomis, tuo, kas galbūt nutiks ateityje, be to, pareiškėjas nepagrindė, kuo atsakovo įsakymas, kuriuo patvirtintas jo pareigybės aprašymas, lemia pagrindą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas konstatavo, kad neįrodyta viena iš kumuliatyvių sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; ši aplinkybė yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo.

III. Pareiškėjas N. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. gegužės 9 d. nutarties dalis, kuriomis atsisakyta priimti nagrinėti trečiąjį pareiškėjo skundo reikalavimą bei atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (sustabdyti ginčijamų aktų galiojimą ir vykdymą), ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti reikalavimo panaikinti Įsakymo Nr. A-479 3, 4 ir 5 punktus (su visais papunkčiais) priėmimo klausimą bei iš naujo išnagrinėti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones arba išspręsti klausimą iš esmės: sustabdyti Įsakymo Nr. A-360, Įsakymo Nr. A-359 1.1, 1.2 ir 1.5 papunkčių, Įsakymo Nr. A-479 3, 4 ir 5 punktų (su visais papunkčiais) galiojimą bei vykdymą.

Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad Įsakymas Nr. A-479 (ginčijama jo dalis), kuris įsigalioja nuo 2025 m. rugsėjo 1 d., gali būti vertinamas kaip nesukeliantis pareiškėjui materialiųjų teisinių pasekmių, nes šiuo aktu yra visiškai panaikinama jo pareigybė kartu su Skyriumi, kuriam jis vadovauja, todėl jis netenka savo iki šiol vykdytų funkcijų, kurias nuo 2025 m. balandžio 14 d. vykdo pagal naujai patvirtintą pareigybės aprašymą. Pareiškėjo teigimu, tuo sudaromos prielaidos dar vienam pareiškėjo pažeminimui pareigose (panaikinus Skyrių, pareiškėjui gali būti siūlomos ir žemesnės pareigos) arba netgi visiškam atleidimui iš valstybės tarnybos. Pareiškėjas nurodo, kad jam pateiktame Informaciniame lapelyje nurodyta, kad pasiūlymas bus pateiktas iki 2025 m. rugpjūčio 22 d., ir aplinkybė, kad jam dar nėra pasiūlytos kokios nors žemesnės pareigos ar jis dar nėra atleistas, nepaneigia išvados, kad ginčijama Įsakymo Nr. A-479 dalis sukelia pareiškėjui tiesiogines materialiąsias (neigiamas) pasekmes. Pareiškėjas teigia, kad turi informacijos, jog jam nebus pasiūlytos lygiavertės pareigos, skundu jis siekia ginti savo teisę toliau vykdyti Skyriaus vedėjo ir savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, o esminis skundo argumentas, kuriuo kvestionuojamas ginčijamų aktų teisėtumas, yra tas, jog tiek savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijos iš pareiškėjo buvo paimtos, tiek Skyrius likviduotas siekiant tikslo atleisti pareiškėją iš tarnybos arba pasiekti, kad jis pats nutrauktų tarnybos teisinius santykius. Pareiškėjas tvirtina, kad jis arba bus atleistas iš tarnybos, motyvuojant tuo, kad nėra lygiavertės pareigybės, kurią pagal jo kvalifikaciją (architektas) ir tai pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus būtų galima pasiūlyti, arba jam Administracijoje bus pasiūlytos kokios nors žemesnės pareigos, o pareiškėjui atsisakius eiti žemesnes pareigas – jis bus atleistas iš valstybės tarnybos (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 35 str. 1 d. 10 p.). Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju negalėjo būti daroma išvada, kad Įsakymas Nr. A-479 (ginčijama jo dalis) nesukelia pareiškėjui jokių materialiųjų teisinių pasekmių ir pareiškėjas neturi teisės jo ginčyti teismine tvarka.

Pareiškėjas laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis turėtų palaukti, kol bus atleistas iš tarnybos, ir tik tuomet jis turės galimybę ginčyti atleidimą iš valstybės tarnybos motyvuodamas atleidimo neteisėtumą, be kita ko, struktūrinių pertvarkymų neteisėtumu.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiamos nutarties dalies nepagrįstumą taip pat patvirtina tai, jog pirmieji du pareiškėjo skundo reikalavimai buvo priimti nagrinėti, nors jie yra neatsiejamai susiję su trečiuoju skundo reikalavimu. Tokiu būdu pareiškėjas, net ir turėdamas duomenų apie tai, kad struktūriniai pertvarkymai Administracijoje yra vykdomi be faktinio ir teisinio pagrindo bei tik siekiant nutraukti tarnybos teisinius santykius su pareiškėju, netenka galimybės teismine tvarka apginti savo teisių ir teisėtų interesų, t. y. apginti savo teisės toliau vykdyti Skyriaus vedėjo ir savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas (ABTĮ 5 str.).

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria netenkintas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas pažymi, kad savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones negrindė argumentu, kad, nesustabdžius ginčijamų administracinių aktų (jų dalių) galiojimo, jam atsiras tokie nuostoliai, kurie vėliau negalės būti atlyginti teisės aktuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas pirmiausia siekia, kad teismine tvarka būtų apginta jo teisė ir interesas tęsti tarnybą pagal savo eitas ir iš dalies kol kas einamas pareigas, todėl prašymas įtvirtinti esamą situaciją, laikinai sustabdant ginčijamų aktų galiojimą ir vykdymą, buvo grindžiamas ne finansiniais argumentais, bet tuo, kad, nesustabdžius ginčijamų aktų galiojimo, pareiškėjas nebepasieks tų tikslų, kurių siekia pateikdamas skundą, t. y. jo teisės bei interesas tęsti tarnybą nebus realiai apgintos. Pareiškėjo vertinimu, dėl šių argumentų nutartyje išsamiai nepasisakyta, nenurodyta, kad, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų pažeistas proporcingumo principas ar Administracijos teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, net ir išnagrinėjus bylą ir tenkinus skundą, pasikeitusios padėties sugrąžinimas į padėtį iki ginčijamų neteisėtų aktų priėmimo bus iš esmės apsunkintas arba visiškai nebeįmanomas, be kita ko, naujais Administracijos direktoriaus įsakymais, bus patvirtinti ir naujojo skyriaus nuostatai, nauji pareigybių aprašymai, atleisti ar naujai priimti tarnautojai ir (ar) darbuotojai ir kt.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam 2025 m. sukaks 62 metai ir jis yra karjeros valstybės tarnautojas, pagal įstatymą valstybės tarnyboje galės dirbti tik iki 65 metų, o nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių (nesustabdžius ginčijamų aktų galiojimo) ir užtrukus administraciniam ginčui, pareiškėjui sukaks 65 metai, dėl ko jis, net ir patenkinus šį skundą, jau nebegalės toliau vykdyti savivaldybės vyriausiojo architekto pareigų, nebegalės būti sugrąžintas į Skyriaus vedėjo pareigas, nebegalės pretenduoti ir į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas kitose įstaigose. Pareiškėjo vertinimu, pasekmės, kurias sukels ginčijamų aktų įvykdymas, šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas spręsti, kad susidariusi situacija yra išskirtinė bei nesustabdžius ginčijamų aktų galiojimo, pareiškėjo galimybės realiai apginti savo teises ir interesus būtų išskirtinai sudėtinga ar net neįmanoma, o pritaikius prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, tik būtų įšaldyta ginčo situacija, užkertant kelią priimti naujus neteisėtus administracinius sprendimus, kurių pagrindų atsiras kitos materialiosios teisinės pasekmės, kurių pašalinimas būtų išskirtinai komplikuotas, o Administracijos darbas bus vykdomas ir organizuojamas taip, kaip iki šiol. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra pagrindas laikinai stabdyti ginčijamų aktų (atitinkamų jų dalių) galiojimą ir vykdymą iki bus išspręstas šis administracinis ginčas.

Atsakovas Administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad Įsakymas Nr. A-479 yra dėl Administracijos struktūros pertvarkymo ir šio išskirtinai atsakovo kompetencijai priskiriamo sprendimo pareiškėjas neturi teisės skųsti, tai nėra pareiškėjui skirtas individualus administracinis aktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo skundo trečiasis reikalavimas nenagrinėtinas teisme. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas siekia apginti savo teisę toliau atlikti pareigas pagal buvusią sudvigubintą pareigybę: Skyriaus vedėjo ir kartu savivaldybės vyriausiojo architekto, tačiau dėl šios pareiškėjo teisės gynimo teismas priėmė pareiškėjo skundo du pirmuosius reikalavimus, kurie sietini būtent su pareiškėjo pareigų atlikimu pagal sudvigubintą pareigybę. Atsakovas nurodo, kad galimas pareiškėjo teisių pažeidimas, sietinas su Administracijos struktūriniais pertvarkymais, būtų ne patys struktūriniai pertvarkymai (t. y. ne Įsakymas Nr. A-479), kurių ginčyti pareiškėjas neturi teisės, o tik toks atvejis, jei po struktūrinių pertvarkymų, panaikinus pareiškėjo pareigybę, atsakovas atleistų pareiškėją nesilaikydamas Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų arba pareiškėjo pareigybės panaikinimas būtų fiktyvus, o šiuo metu tokių pažeidimų nenustatyta – pareiškėjas iš pareigų nėra atleistas, nuo 2025 m. balandžio 14 d. jis dirba Skyriaus vedėju.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios nebūtų galima kompensuoti kitokiomis priemonėmis, o prielaida, jog gali būti patirtos tam tikros neigiamos pasekmės, nėra pakankamas pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsakovas nurodo, kad stabdyti įsakymų dėl pareigybės aprašymo pakeitimo (Įsakymas Nr. A-360) ir Skyriaus nuostatų pakeitimo (Įsakymas Nr. A-359) nėra tikslinga, kadangi skundo tenkinimo atveju, t. y. teismui pripažinus, kad šie pakeitimai padaryti neteisėtai, pareiškėjo teisių užtikrinimas galimas ne tik jo pageidaujamu būdu grąžinant į sudvigubintą pareigybę, bet ir taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Atsakovas teigia, kad stabdyti Administracijos struktūrinių pertvarkymų (Įsakymas Nr. A-479) taip pat nėra pagrindo, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų neadekvačios ir neproporcingos, nes nepagrįstai sustabdytų atsakovo darbo organizavimo procesus, kuriais siekiama įstaigos veiklos efektyvumo didinimo ir administracinės naštos mažinimo, tai neatitiktų viešojo intereso, o atsakovas reikalautų pareiškėjo atlyginti nuostolius, kuriuos jis patirtų dėl pareiškėjo prašymu taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių (ABTĮ 1 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas), kas lemtų naujus teisminius ginčus.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui įteiktame Informaciniame lapelyje pateikiama informacija atitinka teisės aktų nuostatas, o tai, jog pareiškėjas nesutinka su atsakovo sprendimais ir siekia jų panaikinimo arba jų vykdymo laikino sustabdymo savaime nepagrindžia pareiškėjo teisių pažeidimo. Atsakovas teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas ar netaikymas niekaip nesusijęs su pareiškėjo amžiumi. Atsakovas nesutinka, kad jam nesukels pasekmių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, pabrėžia, kad struktūros pakeitimus vykdo tam, kad darbo organizavimas būtų pakeistas, siekiant veiklos ir sąnaudų optimizavimo bei tinkamo Kauno miesto savivaldybės funkcijų įgyvendinimo užtikrinimo, be to, pareiškėjas negali skųsti atsakovo atliekamų struktūrinių pertvarkymų, o pareiškėjo teisės, jei jis būtų atleistas, gali būti užtikrintos kitais Darbo kodekse numatytais alternatyviais būdais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 9 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, bei dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Įsakymo Nr. A-479, kuriuo pakeista Administracijos struktūra, dalies panaikinimo, konstatavęs, kad tai nėra individualus administracinis aktas, nulemiantis pareiškėjo teises ar pareigas, juo pareiškėjui nėra sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos jokios teisės ar pareigos, o teismas, tik spręsdamas dėl pareiškėjo atleidimo (jei taip įvyktų) iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, turėtų įvertinti, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes pareiškėjas nepagrindė, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad skundžiamas Įsakymas Nr. A-479 (jo dalis) sukelia jam teisines pasekmes, nes juo galutinai naikinama pareiškėjo užimama pareigybė bei Skyrius, kuriam jis vadovauja, be to, priimti nagrinėti kiti neatsiejamai su reikalavimu panaikinti minėtą įsakymą susiję skundo reikalavimai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, net ir išnagrinėjus bylą ir tenkinus skundą, pasikeitusios padėties sugrąžinimas į padėtį iki ginčijamų neteisėtų aktų priėmimo bus iš esmės apsunkintas arba visiškai nebeįmanomas, jo teisės nebus realiai apgintos.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Įsakymo Nr. A-479 3, 4 ir 5 punktus (su visais papunkčiais) atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nustatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui, o tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas nesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o, skundą priėmus nagrinėti, nutraukti administracinę bylą kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2023 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-133-1188/2023 ir kt.).

Nustatyta, kad Administracijos direktorius Įsakymo Nr. A-479 3 punktu nusprendė panaikinti Administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus (Skyriaus) pareigybes, kurios yra išvardytos papunkčiuose, įskaitant ir šio skyriaus vedėjo pareigybę. Įsakymo Nr. A-479 4 punktu nuspręsta panaikinti Administracijos Kultūros paveldo skyriaus pareigybes (išvardytos papunkčiuose), o 5 punktu nuspręsta įsteigti Administracijos Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus pareigybes, kurios taip pat išvardytos atitinkamuose papunkčiuose. Šio įsakymo 6 punkte nustatyta, kad jis įsigalioja 2025 m. rugsėjo 1 dieną. Ginčo nėra, kad pareiškėjas skundo padavimo teismui metu eina Skyriaus vedėjo pareigas, t. y. Administracijos struktūrinio padalinio vedėjo pareigybę, kuri minėtu Įsakymu Nr. A-479 panaikinama.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjekto struktūrą nustato viešojo administravimo subjekto valdymo organai pagal jiems nustatytą kompetenciją, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus viešojo administravimo subjekto tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus. Viešojo administravimo subjekto struktūrinių padalinių veiklą reglamentuojančius teisės aktus (nuostatus, pareigybių aprašymus) tvirtina viešojo administravimo subjekto vadovas arba įstatymų nustatytais atvejais – jo įgaliotas asmuo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (be kita ko) tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012; 2017 m. vasario 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad, vertinant struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Konkrečios pareigybės panaikinimo realumui patikrinti nėra būtina ginčyti administracinius aktus dėl struktūrinių pertvarkymų organizavimo. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4784-492/2016 ir kt.). Asmenys, kurių teisės galbūt buvo pažeistos, naikinant jų užimamas pareigybes, gali kreiptis į administracinius teismus tokiu atveju, kai atlikti struktūriniai pokyčiai realiai ir tiesiogiai daro įtaką jų teisiniam statusui, t. y. asmenys yra atleidžiami, jiems siūlomos naujos pareigos ir pan. Būtent tokie viešojo administravimo subjekto aktai gali būti administracinės bylos dalyku. Priešingu atveju, administraciniuose teismuose ginčijant institucijos (įstaigos) aktus dėl vidinės struktūros keitimo, tačiau vis dar nekeliančius tiesioginės įtakos asmenų teisėms ir pareigos, galėtų būti trikdomas nepertraukiamas įstaigos darbas, optimalus darbo organizavimo tvarkos palaikymas, teisminiais ginčais stabdomi bet kokie planuojami struktūros pokyčiai, t. y. komplikuojamas Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio (nuo 2024 m. sausio 1 d. galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (2023 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. XIV-2243 redakcija) nuostatų įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-458-438/2017).

Valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra pagrindas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, tačiau pareigybės panaikinimo faktas pats savaime nereiškia, jog ją iki panaikinimo užėmęs valstybės tarnautojas būtinai bus atleistas iš pareigų; Valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijas – teisę pretenduoti į kitas laisvas tos pačios kategorijos, ar sutikus, ir į žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje institucijoje, o teisės aktu, kuriuo naikinama valstybės tarnautojo užimama pareigybė, iš esmės yra tik pradedama procedūra, kurios pabaigoje asmuo gali būti (bet nebūtinai bus) atleistas iš užimamų pareigų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-156-492/2020).

Teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A756-346/2011; Nr. A492-1954/2012; A-2736-415/2018 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Įsakymo Nr. A-479 teisėtumas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip savarankiškas skundo reikalavimas, t. y. tokio pobūdžio sprendimas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu Nr. A-479, šio nesutikimo argumentus gali išdėstyti, įstatymų nustatyta tvarka ginčydama konkretų dėl jo, kaip valstybės tarnautojo, priimtą sprendimą, pvz., dėl tarnybos sąlygų pakeitimo (šiuo atveju pareiškėjas tokį reikalavimą iš esmės ir pareiškė suformuluodamas pirmąjį savo skundo reikalavimą), atleidimo iš valstybės tarnybos ir pan. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Įsakymas Nr. A-479 nėra individualus administracinis aktas, nulemiantis pareiškėjo teises ar pareigas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Įsakymas A-479 negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Įsakymo A-479 panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių, pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (reikalavimai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-161-556/2020).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti Įsakymo Nr. A-360, Įsakymo Nr. A-359 1.1, 1.2 ir 1.5 papunkčių, Įsakymo Nr. A-479 3, 4 ir 5 punktų (su visais papunkčiais) galiojimą bei vykdymą. Nustatyta, kad Įsakymu Nr. A-360 patvirtintas naujas Skyriaus vedėjo pareigybės, kurioje dirba pareiškėjas, aprašymas, o Įsakymo Nr. A-359 1.1, 1.2 ir 1.5 papunkčiais pakeisti Skyriaus nuostatai, atitinkamai nustatant, kad Skyrių steigia Administracijos direktorius; Skyriui vadovauja, ir, vadovaudamasis šiais nuostatais, jo veiklą savarankiškai planuoja ir organizuoja skyriaus vedėjas, poskyriams vadovauja poskyrių vedėjai; Skyrius reorganizuojamas ar likviduojamas Administracijos direktoriaus įsakymu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės rėmėsi tuo argumentu, kad šios priemonės padės laikinai sureguliuoti teisinius santykius tarp pareiškėjo ir Administracijos, kol bus nagrinėjama ši byla, būtina išsaugoti esamą šalių teisinių santykių padėtį, nes po teismo sprendimo šalių grąžinimas į buvusią padėtį gali būti neįmanomas, o nepritaikius priemonių reikalavimui užtikrinti, nebus užtikrintas realus pareiškėjo teisių apgynimas, jis dėl amžiaus nebegalės tęsti darbo valstybės tarnyboje. Be to, pareiškėjo teigimu, prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra adekvačios siekiamam tikslui ir nepažeis proporcingumo bei proceso šalių interesų pusiausvyros principų.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje jau konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo trečiąjį reikalavimą panaikinti Įsakymo Nr. A-479, kuriuo pakeista Administracijos struktūra, dalį, nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo atskirojo skundo argumentų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo dėl šio akto galiojimo ir vykdymo sustabdymo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą reglamentavimą, teismų praktiką, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad negalima daryti išvados, jog, nepritaikius prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas patirtų neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie, atsižvelgiant į priimtus nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus, pagrįstu būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas iš esmės nurodė tik tikėtinas į ateitį nukreiptas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo ir kurios iš esmės nesusiję su teismo priimtais skundo reikalavimais. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atkreiptinas dėmesys, kad, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, negalima asmenų teisių riboti daugiau negu tai yra būtina. Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių asmenų teisės nebūtų ribojamos labiau negu reikia, taip pat turi būti atsižvelgta į atsakovo interesus bei viešąjį interesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, neįrodė vienos iš būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos – nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Kartu pažymėtina, jei vis dėl to pareiškėjui būtų padaryta žala (turtinė ir / ar neturtinė), jis galėtų įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, kad ta žala jam būtų teisingai atlyginta. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis atsisakyta priimti skundo reikalavimą panaikinti Įsakymo Nr. A-479 3, 4 ir 5 punktus (su visais papunkčiais) ir netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįstos ir teisėtos, priimtos tinkamai pritaikius ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 70 straipsnio nuostatas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Jolanta Malijauskienė

Egidijus Šileikis