ac655e41-ed85-428e-abbf-2aefaf78599c · Kauno apygardos teismas

Teisėja Lidija Deksnienė                                         Baudž. byla Nr. 1A-129-238/2014;Pranešėja Danguolė Šiugždinytė              Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00753-2011-8               Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.4. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 14 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, nuteistajam E. G., jo gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei, nukentėjusiajam M.

P., jo atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo M. P. ir nuteistojo E. G. bei jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams; pagal LR BK 187 straipsnio 3 dalį – 20 (dvideÅ¡imties) parų areÅ¡to bausme.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1, 2 p., 65 str. 1 d. 1 p. b pp, areÅ¡tÄ pakeitus laisvės atėmimu, bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant Å¡velnesnę ir skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistÄ jį dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 10 MGL – 1300 (tÅ«kstantį tris Å¡imtus) litų į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ .IÅ¡ E. G. priteista M.

P. 5 000 Lt (penki tÅ«kstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti ir 166 Lt (vieno Å¡imto Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡ių litų) proceso iÅ¡laidos. Kita civilinio ieÅ¡kinio dalis atmesta. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė : E. G. pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011-09-03 apie 2 val. sodų bendrijoje „PosÅ«kis-1“, Krėslynų k., Užusalių sen., Jonavos r., prie KaÅ¡tonų g. sklypo Nr. 44, veikdamas kartu su trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį M.

P. - sudavė jam ne mažiau kaip du smÅ«gius rankomis į įvairias kÅ«no vietas, nuo smÅ«gių nukentėjusiajam nukritus ant žemės, įspyrė jam ne mažiau kaip tris smÅ«gius į įvairias kÅ«no vietas ir iÅ¡ jo rankų pagrobė svetimÄ , M. P. priklausantį turtÄ : mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žNOKIA E71 Grey“ 1500 litų vertės kartu su „Labas“ SIM kortele, 6 litų vertės, ir piniginę, 50 litų vertės, su joje buvusiais pinigais -110 litų, taip padarė nukentėjusiajam M.

P. 1666 litų turtinę žalÄ .E. G. pagal LR BK 187 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje - 2011-09-03 apie 2 val. sodų bendrijoje „PosÅ«kis-1“, Krėslynų k., Užusalių sen., Jonavos r., prie KaÅ¡tonų g. sklypo Nr. 44, veikdamas kartu su trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, sugadino svetimÄ turtÄ , t. y. panaudodamas fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį M. P., suplėšė nukentėjusiojo drabužius – bliuzonÄ , 100 litų vertės, ir striukę, 100 litų vertės, taip padarė nukentėjusiajam 200 Lt turtinę žalÄ .Apeliaciniame skunde nukentėjusysis M.

P. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės vykdymo atidėjimo ir civilinio ieškinio pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. G. pagal LR BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje. Prašo priteisti iš E. G. 60 000 Litų neturtinei žalai atlyginti ir 2 000 litų advokato išlaidas bei išlaidas apeliacinėje instancijoje. Teigia, jog teismas netinkamai paskyrė E. G. bausmę ir nemotyvavo bausmės vykdymo atidėjimo būtinumo.

Pažymi, jog visais atvejais, kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija numato ne tik laisvės atėmimÄ , bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymÄ . Jeigu teismas laiko, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės ir BK specialiosios dalies straipsnio sankcija be laisvės atėmimo bausmės, nustato ir kitas alternatyvių bausmių rÅ«Å¡is, teismas turėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę (kasacinė byla Nr. 2K-138/2011).

Apelianto teigimu, Jonavos rajono apylinkės teismas nusprendęs nuteistajam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės privalėjo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę, o ne taikyti BK 75 str., esant pasirinkimui iÅ¡ kitų alternatyvių bausmių rÅ«Å¡ių. Netinkamai skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 55 str., 75 str. nuostatas bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Skunde pažymima, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra iÅ¡imtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali bÅ«ti neatliekama, tačiau iÅ¡kilus pagrįstai abejonei Å¡is institutas neturi bÅ«ti taikomas.

Be to, net ir esant BK 75 str. įtvirtintų sÄ lygų visumai bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė. Sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«dis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys Å¡eimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau Å¡iuo atveju bylos duomenų visuma neleidžia daryti iÅ¡vados, kad bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Skunde nurodoma, jog teismas, skirdamas bausmę, nekreipė dėmesio į atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę - veika padaryta bendrininkų grupėje, neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis nesiekė atlyginti ir nė kiek neatlygino neturtinės žalos, nuteistasis tik formaliai pripažino kaltę, tai padarė verčiamas byloje surinktų įrodymų, nuoÅ¡irdžiai nesigailėjo – neatskleidė su juo bendrininkavusių asmenų, siekė juos pridengti, klaidino teismÄ dėl jo buvimo vietos iki atvykstant į nusikaltimo vietÄ , savo parodymais siekė suÅ¡velninti savo atsakomybę.

Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad E. G. 2007-11-03 buvo teistas Vokietijoje, todėl negalima teigti, kad jis pirmÄ kartÄ padarė nusikalstamÄ veikÄ . Teismas nevertino to, kad padarytas apysunkis, tyčinis, baigtas nusikaltimas bendrininkų grupėje iÅ¡ anksto jį suplanavus, o tai rodo didesnį jo pavojingumÄ , neatsižvelgė į paminėtas aplinkybes ir todėl nepagrįstai sprendė, jog yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai, kad jis Vokietijoje jau buvo teistas, tik patvirtina, kad E. G. sistemingai daro nusikalstamas veikas.

Tai rodo jo polinkį pažeidinėti įstatymus ir daryti nusikaltimus. Teismas nevertino aplinkybių, jog nuteistojo veiksmai pasižymėjo įžūlumu, žiaurumu, turto vandaliÅ¡ku pasisavinimu ir Å¡aipymusi iÅ¡ nukentėjusiojo. Apelianto manymu, teismas, skirdamas bausmę ir atidėdamas jos vykdymÄ , netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir skyrė per Å¡velniÄ bausmę. Apelianto manymu, BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu gali bÅ«ti pasiekti tik jam paskyrus realiÄ laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su teismo argumentais tik iÅ¡ dalies tenkinti civilinio ieÅ¡kinio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo. Nukentėjusiojo teigimu, teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė LR CK 6.250 str. nuostatas. Teismas netinkamai vertino nuteistojo turtinę padėtį. E. G. yra jauno amžiaus darbingas asmuo, dirbantis savo tėvo firmoje, ir, be to, sutiko atlyginti 20 000 Lt neturtinę žalÄ . Tai, kad nuteistojo padėtis turtinė nėra bloga, rodo ir tai, jog nuteistasis net negalėjo atsakyti į klausimÄ , kiek tiksliai jis uždirba.

Nukentėjusiojo manymu, teismas nevertino ir nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Nukentėjusysis buvo muÅ¡amas, spardomas, sukeltas fizinis skausmas, buvo nugabentas į ligoninę, paskirtas gydymas, konstatuotas smegenų sutrenkimas. Po įvykio nukentėjusysis teigia jautęs baimę iÅ¡eiti vienas iÅ¡ namų, vargino galvos skausmai, svaigimas, blogėjo atmintis, dėmesio koncentracija, jam buvo skirti kraujotakÄ , atmintį gerinantys vaistai, raminamieji medikamentai. Smurtinis nusikaltimas įvykdytas nukentėjusiajam mokantis mokykloje, o tai paliko ateičiai didelius iÅ¡gyvenimus ir baimę.

Nukentėjusysis buvo sužalotas ir apiplėštas kuomet su savo klasės draugais Å¡ventė mokslo metų pradžiÄ ir jokiais veiksmais neįtakojo E. G. veiksmų. Apeliantas teigia patyręs didelį fizinį skausmÄ , didelę baimę dėl gyvybės ir sveikatos, dėl tėvų automobilio ir pagrobto telefono, Å¡okÄ , stresÄ , neapykantÄ , kad tuo metu nieko negalėjo padaryti, pažeminimÄ draugų akyse, todėl neturtinę žalÄ vertino 60 000 litų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, paties nuteistojo paaiÅ¡kinimus ir sutikimÄ atlyginti 20 000 Lt žalÄ , tokiu bÅ«du buvo Å¡aliÅ¡kas bei pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įpareigojančias teismÄ Ä¯rodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas nepaisė Å¡ių įrodymų vertinimo taisyklių bei pažeidė BPK 6 ir 7 straipsnio nuostatas, nes Å¡alys nebuvo laikomos lygiomis ir tiesa nebuvo nustatinėjama laikantis rungimosi principo. Pirmosios instancijos teismas, apelianto manymu, neadekvačiai vertino situacijÄ , veikos pavojingumÄ ir tokiu bÅ«du priteisė aiÅ¡kiai per maÅ¾Ä Å¾alÄ . Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismo sprendimas dėl proceso iÅ¡laidų klausimo taip pat negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas priteisė tik dalį turėtų bylinėjimosi išlaidų, motyvuodamas tuo, jog civilinis ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies, t. y. bylinėjimosi išlaidas priteisė kaip civilinėje byloje, nors advokatė nukentėjusiajam atstovavo baudžiamojoje byloje ir išlaidos turėjo būti skaičiuojamos ne vien pagal atmestus ir patenkintus reikalavimus. Apeliantas pažymi, jog proceso metu turėjo 2 000 Lt išlaidas advokatės pagalbai apmokėti. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai. E. G. buvo pripažintas kaltu dėl visų jam inkriminuotų veikų.

Nuteistasis savo turtine padėtimi nemotyvavo nei neturtinės žalos mažesnės sumos priteisimo, nei bylinėjimosi iÅ¡laidų sumažinimo. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo turtinė padėtis nėra bloga, jis gauna pastovų darbo užmokestį, teismas nepagrįstai sumažino priteistinas nukentėjusiajam bylinėjimosi iÅ¡laidas ir tuo dar kartÄ patvirtino savo Å¡aliÅ¡kumÄ byloje. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. ir jo gynėja advokatė Inga Blaževičienė praÅ¡o E. G. veiksmus perkvalifikuoti iÅ¡ LR BK 180 str. 1 d.

į 140 str. 1 d. ir atleisti E. G. pagal laidavimÄ nuo baudžiamosios atsakomybės be užstato, laiduotoja paskiriant L. G., nustatant 1 metų laidavimo terminÄ , pagal LR BK 187 str. 3 d. – iÅ¡teisinti ir sumažinti priteistÄ civilinį ieÅ¡kinį iki 2 000 Lt arba Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti – E. G. veiksmus iÅ¡ LR BK 180 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 140 str. 1 d. ir paskirti bausmę, nesusijusiÄ su laisvės atėmimu, pagal BK 187 str. 3 d. iÅ¡teisinti ir sumažinti priteistÄ civilinį ieÅ¡kinį iki 2 000 Lt.

Skunde teigiama, jog teismas neteisingai kvalifikavo E. G. veikÄ , netinkamai taikė ir aiÅ¡kino teisės normas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , todėl priėmė nepagrįstÄ nuosprendį.Skunde nurodoma, jog plėšimo esmė yra tikslas užvaldyti svetimÄ turtÄ , panaudojant fizinį ar psichinį smurtÄ , tačiau pats nukentėjusysis nebuvo tikras, kad E. G. girdėjo „Ilgo“ reikalavimÄ duoti daiktus, E. G. neigia, kad bÅ«tų girdėjęs tokį reikalavimÄ , bei paaiÅ¡kino, kad daiktų iÅ¡ nukentėjusiojo negrobė ir nesitarė to daryti su kitais asmenimis.

Liudytojas L. J. jokių aplinkybių dėl daiktų grobimo iÅ¡ M. P. taip pat nenurodė. Liudytojas M. R. nematė, kuris paėmė telefonÄ ir kaip buvo paimta pinginė. Liudytoja I. Č. nežino, kas apvogė M. P., ji to nematė. Apeliantų manymu, Å¡ios liudytojos parodymai, kad ji matė, kaip nukentėjusįjį mušė atvykę vyriÅ¡kiai, neprieÅ¡tarauja nuteistojo parodymams, jog jis tame dalyvavo, nes norėjo iÅ¡skirti besimuÅ¡ančius asmenis, todėl netyčia galėjo nukentėjusįjį pastumti.

Be to, veikÄ kvalifikuojant kaip plėšimÄ , svarbu nustatyti tikrÄ jį kaltininko sumanymÄ . Å ioje byloje liudytojai nurodė, kad atvykę asmenys turėjo tikslÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti aplinkybes dėl iÅ¡daužto stiklo. Byloje apklausti liudytojai nepatvirtino aplinkybių, kad E. G. bÅ«tų reikalavęs iÅ¡ nukentėjusiojo daiktų, liudytoja I. Č. nurodė, kad nežino, kas apvogė M. P., bei nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neteigė, kad tai padarė E. G., kiti liudytojai taip pat nenurodė aplinkybių, kad E. G. bÅ«tų reikalavęs iÅ¡ nukentėjusiojo daiktų, to nenurodė ir pats M.

P., kuris paaiÅ¡kino, kad daiktų reikalavo kitas asmuo, o ar tai girdėjo E. G., kategoriÅ¡kai nepatvirtino. Todėl, apeliantų manymu, byloje nėra įrodymų, kad E. G. atvykimo tikslas bÅ«tų buvęs pagrobti nukentėjusiojo daiktus. Dėl Å¡ių aplinkybių E. G. veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad tuo metu, kai „Ilgas“ reikalavo iÅ¡ M. P. daiktų, E. G. buvo Å¡alia, girdėjo ir matė tokį „Ilgo“ reikalavimÄ ir bÅ«tent tuo metu, prieÅ¡ tai ar iÅ¡ karto po to, naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtÄ , todėl nepagrįsta teismo iÅ¡vada, kad jis turi atsakyti kaip bendravykdytojas pagal BK 180 str. 1 d.

Apeliantų manymu, vertinant liudytojų, paties kaltinamojo parodymus, labiau tikėtina, kad nukentėjusysis grumtynių metu pametė telefono aparatÄ , kurį nuteistasis, manydamas, kad tai kartu su juo atvykusių asmenų telefono aparatas, paėmė, tačiau tikslo jį pagrobti neturėjo ir jo negrobė, nereikalavo. Be to, kaltinamasis nurodė, kad tikslo sugadinti nukentėjusiojo daiktus jis neturėjo ir jų negadino. Tokių aplinkybių, kad daiktus suplėšė bÅ«tent nuteistasis, nenurodė ir nukentėjusysis, todėl, apeliantų teigimu, darytina iÅ¡vada, kad E. G. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 187 str. 3 d., sudėties subjektyviųjų veikos požymių.

Apeliantai nesutinka su teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas konstatavo, jog nėra pagrindo atleisti nuteistÄ jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , t. y. nepilnas kaltės pripažinimas, ne pirmÄ kartÄ padaryta nusikalstama veika, nė kiek neatlyginta neturtinė žala. Skunde pažymima, jog E. G. iÅ¡samiai paaiÅ¡kino visas jam žinomas bylos aplinkybes ir tai, kad jos idealiai nesutampa su nukentėjusiojo paaiÅ¡kinimais, negali bÅ«ti laikoma aplinkybių nepripažinimu. E. G. atžvilgiu nėra priimto įsiteisėjusio Lietuvos Respublikos teismo nuosprendžio, todėl, spręsdamas dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų, teismas nepagrįstai vertino tai, kad E. G. buvo teistas Vokietijoje ir nepagrįstai nesivadovavo BK 97 str. 1 d. nuostatomis, kurios apibrėžia, kas yra laikoma asmenimis, turinčiais teistumÄ .

Skunde taip pat nurodoma, jog BK 40 str. 2 d. 3 p. neiÅ¡skiria turtinės ir neturtinės žalos, be to, pakanka net pažado atlyginti žalÄ . Å ioje byloje E. G. dar iki bylos nagrinėjimo teisme atlygino turtinę žalÄ , tai padarė savanoriÅ¡kai, todėl yra pagrindas teigti, kad žala iÅ¡ dalies atlyginta, ir, prieÅ¡ingai, nei sprendė apylinkės teismas, yra pagrindas manyti, kad nuteistasis atlygins ir neturtinę žalÄ . Byloje yra visos LR BK 40 str. numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sÄ lygos, todėl L.

G. praÅ¡ymas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ turi bÅ«ti patenkintas. Skunde taip pat nurodoma, jog atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytus argumentus bei nuteistojo asmenybę, padarytos veikos pavojingumÄ , į tai, kad jis teisiamas pirmÄ kartÄ , teismas paskyrė per griežtÄ bausmę.Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus skundo argumentus, padarytus sužalojimus nukentėjusiajam, jų sunkumo laipsnį ir į teisminę praktikÄ tenkinant civilinius ieÅ¡kinius tokio pobÅ«džio bylose, priteistina suma neturtinei žalai atlyginti neturėtų virÅ¡yti 3 000 Lt, todėl Å¡i teismo nuosprendis dalis taip pat nepagrįsta.

Teismo posėdyje nukentėjusysis M. P. ir jo atstovė advokatė Sonata Žukauskienė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundÄ atmesti.Nuteistasis E. G. ir jo gynėja advokatė Inga Blaževičienė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ atmesti, nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundÄ tenkinti.Prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinį skundÄ atmesti, nukentėjusiojo apeliacinio skundo dalį dėl civilinio ieÅ¡kinio neturtinei žalai atlyginti ir iÅ¡laidas už teisines paslaugas prašė tenkinti iÅ¡ dalies.Nukentėjusiojo M.

P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo E. G. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo dėl nuteistojo kaltės padarius BK 180 str. 1 d. ir BK 187 str. 3 d. numatytas nusikalstamas veikas klausimas. Apeliantų manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, kitus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai E. G. pripažino kaltu padarius BK 180 str. 1 d. bei 187 str. 3 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, konstatuoja, jog Å¡ie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Taigi, iÅ¡vadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumÄ ar nekaltumÄ pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai iÅ¡tirtų ir patikrintų duomenų visumÄ . Tik toks nuosprendis gali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį iÅ¡teisinant, todėl vien tai, kad teismo iÅ¡dėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , konstatuoja, jog apylinkės teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė visas bylai teisingai iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes, iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai įvertino surinktų duomenų visumÄ , todėl pagrįstai nustatė E. G. veikoje BK 180 straipsnio 1 dalyje bei BK 187 str. 3 d. numatytų veikų požymius, pripažino jį kaltu padarius Å¡ias nusikalstamas veikas ir skyrė teisingÄ bausmę. Pirmosios instancijos teismas įrodymų patikimumÄ , jų įrodomÄ jÄ vertę nustatė tik juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl įrodymų vertinimo.E. G. buvo inkriminuota tai, kad jis, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį M.

P. ir pagrobė svetimÄ turtÄ , t. y. padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ , ir tais pačiais veiksmais, toje pačioje vietoje, vartojant fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį sugadino svetimÄ turtÄ , t. y. suplėšė nukentėjusiojo striukę bei bliuzonÄ , ir tokiais veiksmais padarė BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog neturėjo nusikalstamo sumanymo pagrobti svetimÄ turtÄ , nukentėjusiojo telefonas pas nuteistÄ jį atsirado atsitiktinai, tyčios jį pagrobti nebuvo, todėl jo veika negali bÅ«ti kvalifikuojama kaip plėšimas.

Be to, nuteistasis skunde taip pat ginčija bendrininkavimo aplinkybę. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, konstatuoja, jog Å¡ie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl nuteistojo ir jo gynėjos skundas negali bÅ«ti tenkinamas.Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtÄ ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę prieÅ¡intis pagrobė svetimÄ turtÄ . Plėšimo esmė yra ta, kad smurtas yra priemonė pasiekti, realizuoti nusikalstamÄ sumanymÄ , tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, bÅ«tina aiÅ¡kintis jo dinamikÄ visos nusikalstamos veikos darymo metu. Taip pat pažymėtina, jog pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ .

Bendrininkavimas iÅ¡ esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. BendrininkavimÄ , kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibÅ«dina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ ; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

Apie kiekvieno iÅ¡ bendrininkų tyčiÄ gali bÅ«ti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimÄ dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamÄ veikÄ . Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibÅ«dinančias bendrininkavimÄ ir bendrininkų rÅ«Å¡is, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamÄ veikÄ , o tai reiÅ¡kia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

BÅ«tinu bet kurios bendrininkavimo rÅ«Å¡ies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimÄ nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Visi bendrininkai atsako pagal tÄ patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog E. G. veikose jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai nustatyti ir įrodyti nukentėjusiojo bei liudytojų M. R., M. M., L. J., G. O., I. Č., N. G. parodymais bei kitais teisminio nagrinėjimo metu iÅ¡tirtais raÅ¡ytiniais įrodymais – įvykio vietos apžiÅ«ros protokolu, kuriuo patvirtinta įvykio vieta; daiktų pateikimo ir apžiÅ«ros protokolais, kuriais nustatyta, kad M.

P. pateikė striukę bei bliuzonÄ ir jie buvo apžiÅ«rėti bei nustatyti sugadinimai; specialisto iÅ¡vada, kuria nustatyta M. P. padaryti sužalojimai, jų laikas bei mechanizmas; asmens parodymų atpažinti protokolais, kuriais nustatyta, kad nukentėjusysis bei liudytojai M. M., M. R., I. Č., L. J. atpažino E. G. kaip asmenį, kuris sumušė M. P.. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta ir sutinka su teismo iÅ¡vada, kad nukentėjusiojo bei liudytojų M. R., M. M., L. J., G. O., I. Č., N. G. parodymai tarpusavyje neprieÅ¡tarauja, jų parodymai (iÅ¡skyrus G.

O. parodymus, kuri teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausta, jos parodymai perskaityti BPK 276 str. 1 d. numatyta tvarka) nekito viso baudžiamojo proceso metu ir jie, vertinant su kitais bylos duomenimis, patvirtina, jog E. G., veikdamas bendrai su kitais nenustatytais asmenimis, vartojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ M. P. ir pagrobė svetimÄ , t. y. nukentėjusiojo, turtÄ . Taip E. G. įvykdė plėšimÄ bendrininkų grupėje bei sugadino svetimÄ , t. y. nukentėjusiojo, turtÄ â€“ striukę bei bliuzonÄ . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog nukentėjusysis nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, nurodė, kad į sodų bendrijÄ atvykę nepažįstami vyrai, tarp kurių buvo ir E. G., puolė jį muÅ¡ti rankomis, kojomis, daužė per įvairias kÅ«no vietas ir per galvÄ , nukentėjusiajam pargriuvus, atvykę jaunuoliai spardė jį kojomis, tada pakėlė, vėl mušė, pakėlus iÅ¡ naujo nuo žemės antrÄ kartÄ , kažkuris iÅ¡ vyriÅ¡kių liepė traukti viskÄ iÅ¡ kiÅ¡enių.

Nukentėjusysis iÅ¡traukė pinginę, telefonÄ , kuriuos atvykę vyriÅ¡kiai paėmė iÅ¡ rankų ir persiuntė kitiems per rankas. Jo taip pat reikalavo atiduoti automobilio raktelius, tačiau nukentėjusysis jų nerado. BemuÅ¡ant buvo suplėšytas jo bliuzonas ir striukė. Nukentėjusysis nei vieno iÅ¡ atvykusių vaikinų anksčiau nepažinojo, su jais jokių santykių neturėjo, todėl pagrindo juos apkalbėti taip pat neturėjo. Be to, nukentėjusiojo parodymai neprieÅ¡tarauja liudytojų M.

M., M. R., N. G., I. Č., L. J. parodymams ir jie vertinant kartu sudaro nuosekliÄ , logiÅ¡kÄ Ä¯rodymų grandinę, patvirtinančiÄ nukentėjusiojo nurodytÄ Ä¯vykių eigÄ , todėl jie laikytini patikimais duomenimis, ir teismas pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Liudytojas M. M. patvirtino, jog atvykę vyriÅ¡kiai, tarp kurių buvo ir nuteistasis, priėjo prie M. P. ir pradėjo šį muÅ¡ti rankomis, nukentėjusiajam pargriuvus, jį spardė. Vienas iÅ¡ vyriÅ¡kių kraustė kiÅ¡enes, iÅ¡traukė piniginę ir mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ .

Parodymo atpažinti metu iÅ¡ fotonuotraukos atpažino E. G. kaip asmenį, kuris 2011-09-03 sumušė M. P. (t. 1, b. l. 79-80). Liudytojas M. R. taip pat patvirtino, jog atvykę vyriÅ¡kiai puolė muÅ¡ti M. P.. Vienas iÅ¡ vyriÅ¡kių iÅ¡ M. P. rankų iÅ¡traukė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ , kraustė jo kiÅ¡enes. Kaltinamasis, t. y. E. G., buvo apsirengęs baltai ir pirmas sudavė smÅ«gį nukentėjusiajam. Vienas iÅ¡ vyriÅ¡kių sakė, kad riekia ieÅ¡koti raktelių. Neradę raktelių, jie nustojo muÅ¡ti MantÄ ir sėdę į automobilį iÅ¡važiavo.

Parodymo atpažinti metu iÅ¡ fotonuotraukos atpažino E. G. kaip asmenį, kuris 2011-09-03 atvykęs su draugais pirmas puolė muÅ¡ti M. P. (t. 1, b. l. 89-90). Liudytoja N. G. patvirtino, jog matė, kaip atvykę nepažįstami jaunuoliai mušė jos klasiokÄ M. P., girdėjo, kad iÅ¡ M. P. tie jaunuoliai atėmė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ . Liudytoja I. Č. patvirtino, jog naktį buvo atvykę vyriÅ¡kiai, kurie elgėsi agresyviai, įėję į namelį nuo vaiÅ¡ių stalo paėmė gėrimų, po to įbėgęs M.

M. ir M. R. sakė, kad muÅ¡a M. P.. Matė, kaip tie patys vyriÅ¡kiai, kurie buvo atėję į sodo namelį, mušė M. P.. Liudytojas L. J. parodė, jog į sodÄ , kur vyko Å¡ventė, atvyko 4 vyrai, prie jų priėjo baltai apsirengęs vyras, kuris buvo agresyviai nusiteikęs, girdėjo kaip kažkas kieme Å¡aukė „užtenka, važiuojam“, matė ant kelio gulintį vienÄ Å¾mogų, kurį buvo apstoję 4 vyrai ir jį spardė, vėliau matė, kad tai M. P., kuris buvo stipriai sumuÅ¡tas, ant veido matėsi kraujosruvos.

Parodymo atpažinti metu iÅ¡ fotonuotraukos atpažino E. G. kaip asmenį, kuris labiausiai panaÅ¡us į tÄ , kuris 2011-09-03 su kitais trimis jaunuoliais atvyko į sodÄ ir sumušė M. P. (t 1, b. l. 126-127). Liudytojas P. A. patvirtino, jog matė, kaip kažkuris iÅ¡ atvykusių nepažįstamų vyriÅ¡kių spyrė gulinčiam M. P.. Liudytojas M. A. taip pat patvirtino, kad atvažiavę vaikinai konfliktavo su kitais jaunuoliais. Tad visais aukščiau paminėtais parodymais neginčytinai nustatyta, jog atvykę vyriÅ¡kiai, tarp jų ir E. G., vartojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ M.

P.. Nuteistasis neneigia, jog vartojo fizinį smurtÄ , tačiau nurodo, jog tikslo pagrobti svetimÄ turtÄ jis neturėjo ir svetimo turto negrobė. Å i nuteistojo versija laikytina jo gynybine versija, nes prieÅ¡tarauja visumai pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtų įrodymų. Nors nukentėjusysis nebuvo tikras, kad nuteistasis girdėjo reikalavimÄ atiduoti viskÄ , kÄ turi, o I. Č. nepatvirtino girdėjusi tokį reikalavimÄ ir nei vienas iÅ¡ liudytojų nenurodė matę, kad bÅ«tent nuteistasis bÅ«tų paėmęs piniginę ar telefonÄ , tačiau tiek jau aptarti nukentėjusiojo parodymai, tiek ir liudytojų parodymai patvirtina, jog prieÅ¡ nukentėjusįjį ne tik buvo vartojamas fizinis smurtas, tačiau ir reikalaujama atiduoti turimus daiktus, buvo kraustomos nukentėjusiojo kiÅ¡enės, ir bÅ«tent iÅ¡ karto po fizinio smurto panaudojimo (kas atėmė nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis) buvo atimta nukentėjusiojo pinginė bei mobiliojo ryÅ¡io telefonas.

Nukentėjusiojo parodymai, jog iÅ¡ jo buvo reikalaujama iÅ¡ kiÅ¡enių traukti viskÄ , kÄ turi, kad iÅ¡ jo rankų buvo iÅ¡traukta piniginė, o po to ir mobilaus ryÅ¡io telefonas bei jie perduoti kitiems vyriÅ¡kiams, buvo nuoseklÅ«s. Liudytojai M. M. ir M. R. patvirtina Å¡iuos parodymus. M. M. patvirtino, jog vienas iÅ¡ vyriÅ¡kių kraustė kiÅ¡enes, iÅ¡traukė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ ir pinginę. Liudytojas M. R. taip pat patvirtino, jog po prieÅ¡ nukentėjusįjį pavartoto fizinio smurto atvykę vyriÅ¡kiai kraustė jo kiÅ¡enes, iÅ¡ nukentėjusiojo rankų iÅ¡traukė mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ .

Pažymėtina, jog kiti liudytojai nematė viso konflikto nuo pradžios iki galo, todėl tai, kad jie nenurodė matę, kaip buvo pagrobti daiktai, ar nenurodė girdėję reikalavimÄ atiduoti turimus daiktus nepaneigia anksčiau aptartais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, nepaneigia, jog iÅ¡ tiesų buvo vartotas fizinis smurtas, buvo reikalaujama atiduoti turimus daiktus ir buvo atimta iÅ¡ nukentėjusiojo piniginė bei mobiliojo ryÅ¡io telefonas. Aukščiau nurodytais duomenimis nustatyta, jog nuteistasis iÅ¡ tiesų vartojo fizinį smurtÄ , to jis ir pats neneigia, smurtÄ jis vartojo kartu su kitais atvykusiais asmenimis, iÅ¡ įvykio vietos niekur nebuvo pasitraukęs, todėl neabejotinai girdėjo reikalavimÄ atiduoti daiktus, matė, kaip jie buvo paimti iÅ¡ nukentėjusiojo, keliavo per rankas.

Be to, nuteistasis teigia, jog tai jis paėmė telefonÄ iÅ¡ įvykio vietos. Apeliantas nurodo, jog telefonÄ paėmė jį radęs kaip galimai pamestÄ vieno iÅ¡ tų asmenų, su kuriais jis buvo atvykęs, tačiau kaip jau aptarta anksčiau, nenustatyta, kad telefonas bÅ«tų nukritęs ant žemės, prieÅ¡ingai, aptartais įrodymais nustatyta, jog iÅ¡ karto po fizinio smurto panaudojimo (smurtÄ vartojo ir nuteistasis) sekė reikalavimas atiduoti daiktus ir iÅ¡ nukentėjusiojo rankų vienas iÅ¡ atvykusių vyriÅ¡kių telefonÄ paėmė ir perdavė kitiems atvykusiems per rankas, kuris, kaip jau nustatyta, atsidÅ«rė nuteistojo rankose.

Å ie duomenys, kartu juos vertinant su kitais bylos duomenimis, o bÅ«tent tai, kad nukentėjusiojo telefonu kurį laikÄ naudojosi bÅ«tent nuteistasis, bÅ«tent jis iÅ¡ įvykio vietos iÅ¡sivežė telefonÄ , neklausė kartu vykusių vyrų, ar tai jų telefonas, jis vartojo fizinį smurtÄ , po ko buvo pagrobti daiktai, iÅ¡ įvykio vietos niekur pasitraukęs nebuvo, leidžia pagrįstai teigti, jog jis ne tik vartojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį, jam sudavė tyčia, tačiau taip pat matė kitų kartu buvusių asmenų neteisėtus veiksmus – tiek fizinio smurto vartojimÄ , tiek ir turto pagrobimÄ , jiems neprieÅ¡taravo, neteisėtų veiksmų nesustabdė.

Å ie duomenys rodo, jog nuteistasis ne tik atliko veiksmus, sudarančius objektyviÄ jÄ plėšimo sudėties pusę – vartojo fizinį smurtÄ , užvaldė svetimus daiktus, bet ir suvokė, kad jo bei kitų asmenų daroma veika neteisėta, pavojinga, suvokė, kad tokiu bÅ«du vykdomas asmens plėšimas ir savo konkliudentiniais veiksmais iÅ¡reiÅ¡kė pritarimÄ tokiems veiksmas, t. y. dalyvavo bendroje nusikalstamoje veikoje. Nuteistasis su kitais asmenimis veikė bendru sutarimu, iÅ¡reikÅ¡tu konkliudentiniais veiksmais (t. y. pritarimu vienas kito veiksmams) bei realizavo plėšimo sudėties objektyviuosius požymius.

Å ių duomenų visuma leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog E. G. veikoje pagrįstai nustatyta ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji plėšimo sudėties požymiai. Nors nuteistasis skunde teigia, jog nėra subjektyviosios plėšimo sudėties požymio, nes tikslas atvykusių asmenų buvo kitas – iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl kaimynystėje sudaužytų langų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog sumanymas pagrobti svetimÄ turtÄ nebÅ«tinai turi bÅ«ti iÅ¡ anksto susiformavęs ir aptartas bendrininkų.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį kaip plėšimas ir tada, kai sumanymas pagrobti turtÄ kyla smurto panaudojimo metu. Kaip aptarta anksčiau, Å¡ioje byloje nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nustatyta, jog smurtas prieÅ¡ nukentėjusįjį pradėtas vartoti be jokios aiÅ¡kios priežasties ir iÅ¡ karto pradėta reikalauti atiduoti turtÄ . IÅ¡ nukentėjusiojo rankų iÅ¡plėšus piniginę, netrukus buvo atimtas ir telefonas, po to dar reikalauta automobilio raktelių, o nukentėjusiajam jų pas save neradus, užpuolikai nukentėjusįjį paliko ir iÅ¡vyko.

Visos Å¡ios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog smurtas Å¡iuo atveju buvo priemonė užvaldyti svetimÄ turtÄ , todėl nuteistojo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį.              Byloje nukentėjusiojo parodymais, aukščiau aptartais liudytojų parodymais bei kitais duomenimis nustatyta, jog prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo vartojamas fizinis smurtas, jis buvo pargriautas ant žemės, suduotas ne vienas smÅ«gis, nukentėjusiajam nustatytos muÅ¡tinės žaizdos, galvos smegenų sukrėtimas, nustatyta, kad sužalojimai padaryti trim trauminiais poveikiais.

Å ie duomenys patvirtina, jog muÅ¡imas buvo gana intensyvus, nukentėjusysis buvo ne kartÄ pargriautas smÅ«giais ant žemės, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad Å¡ių muÅ¡tynių metu jam buvo sugadinti, suplėšyti rÅ«bai, nėra pagrindo. Nuteistasis, suduodamas smÅ«gius bei matydamas kitų asmenų neteisėtus veiksmus, neabejotinai suvokė, kad tai pavojinga veika, kad dėl to gali kilti padariniai – sugadinti nukentėjusiojo drabužiai, ir nors tokių padarinių nesiekė, tačiau leido jiems kilti, t. y. veikė tyčia, todėl jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, nes sugadintas nedidelės vertės svetimas turtas.

Todėl yra pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , kad pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį E. G. nuteistas pagrįstai, todėl atmestina nuteistojo ir gynėjos apeliacinio skundo dalis dėl įrodymų vertinimo ir E. G. nuteisimo dėl minėtų nusikalstamų veikų.Bausmė nuteistajam taip pat skirta teisingai, LR BK 54 str., 55 str., 61 str. nuostatos nepažeistos, BK 75 straipsnio nuostatos aiÅ¡kintos ir taikytos tinkamai, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl neteisingai paskirtos bausmės atmetami kaip nepagrįsti.Kolegija pažymi, jog BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sÄ voka ir jos paskirtis.

Ä®statyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ padariusiam asmeniui. Ä®statymas įtvirtina nuostatÄ , kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;

2) kaltės formÄ ir rūšį;

3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;

4) nusikalstamos veikos stadijÄ ;

5) kaltininko asmenybę;

6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį;

7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str.).Kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmes apeliantui, minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas aplinkybes - tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytų veikų bei jo paties pavojingumÄ apibÅ«dinančias aplinkybes. Nuteistojo prisipažinimo teismas pagrįstai nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ nustatomas tada, kai asmuo savanoriÅ¡kai prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , t. y. veikÄ , kuriÄ jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas.

Kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Tokių aplinkybių Å¡ioje byloje nenustatyta. Nuteistasis nepripažino veikos, kuriÄ jis padarė, nei objektyviųjų, nei subjektyvių požymių, bendrininkavimo aplinkybės. Teigdamas, jog mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ rado manydamas, kad jį pametė vienas iÅ¡ kartu atvykusių asmenų, siekė suÅ¡velninti savo padėtį, nebuvo nuoÅ¡irdus, nesigailėjo, neatskleidė savo bendrininkų.

Apeliantas bendrininkaudamas padarė tyčinį, savanaudiÅ¡kÄ , apysunkį, baigtÄ nusikaltimÄ bei baudžiamÄ jį nusižengimÄ , t. y. dvi nusikalstamas veikas, vedamas savanaudiÅ¡kų tikslų. Nors jis dirba, studijuoja, Lietuvos kariuomenės karo policijos Kauno įgulos administracijos charakterizuojamas teigiamai, tačiau baustas administracine tvarka, 2007-11-03 buvo teistas Vokietijoje, todėl net ir įvertinus tai, kad Lietuvoje E. G. neteistas, aukščiau paminėtos aplinkybės - tai, kad padarytos dvi tyčinės nusikalstamos veikos, buvo vartotas smurtas, praeityje E. G. buvo teistas Vokietijoje, baustas administracine tvarka, pagrįstai leidžia teigti, jog BK 41 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti alternatyvi BK 180 straipsnyje numatyta bausmės rÅ«Å¡is, nesusijusi su laisvės atėmimu, bÅ«tų nepakankama, todėl teismas pagrįstai E. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį parinko laisvės atėmimo bausmę, o už BK 187 str. 3 d. numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ â€“ areÅ¡to bausmę.

 LR BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimÄ , nuoÅ¡irdžiai gailisi, aktyviai padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti nusikaltimÄ ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę, kaip straipsnio sankcijoje už padarytÄ nusikaltimÄ numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmių dydžius, teisėjų kolegijos manymu, Å¡ių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumÄ , kiekvienos iÅ¡ jų reikÅ¡mę nustatant bausmės dydį ir pagrįstai už BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymÄ skyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas Å¡ios bausmės rÅ«Å¡ies vidurkis, o už BK 187 str. 3 d. numatytÄ baudžiamÄ jį nusižengimÄ â€“ areÅ¡to bausmę, mažesnę už vidutinį Å¡ios bausmės dydį, kai ji skiriama už baudžiamÄ jį nusižengimÄ .

Atsižvelgiant į tai, kad net ir nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas skyrė bausmes, žymiai mažesnes nei jų vidurkiai, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, todėl nelaikytina, jog paskirtosios bausmės bÅ«tų per griežtos. Kadangi nusikalstamos veikos sudaro idealiÄ nusikalstamų veikų sutaptį ir žymiai skiriasi pagal savo pavojingumÄ bei priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rÅ«Å¡ims, apylinkės teismas jas subendrindamas pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1, 2 p., taikė bausmių apėmimo bÅ«dÄ ir skyrė galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ 2 metams.

Teisėjų kolegijos manymu, teismas teisingai skyrė bausmę ir pagrįstai taikė bausmės vykdymo atidėjimÄ . Pažymėtina, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Å iuo atveju sprendžiant klausimÄ dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi bÅ«ti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymÄ asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimÄ humaniÅ¡kumo principo reikalavimai turi bÅ«ti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iÅ¡ baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltÄ konfliktÄ su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiÄ jÄ , bet bendrÄ jÄ prevencijÄ (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«dis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo.

Atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumÄ ir kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė iÅ¡vengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobÅ«džio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Å ie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas teismo iÅ¡vadai, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta ir be realaus laisvės atėmimo, kad Å¡iuo atveju pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vienÄ ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius prevencinį poveikį.E. G. atitinka formalias BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sÄ lygas – jis nuteistas už tyčinį apysunkį nusikaltimÄ ir baudžiamÄ jį nusižengimÄ laisvės atėmimo bausme, kuri yra trumpesnė nei 4 (ketveri) metai.

Be to, nuteistojo asmenybė, pavojingumas, padarytų veikų pavojingumas suteikia pagrindÄ manyti, kad bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti ir be realus bausmės atlikimo. Apylinkės teismas visas Å¡ias aplinkybes tinkamai įvertino ir motyvavo savo iÅ¡vadÄ dėl BK 75 straipsnio taikymo. Nors apysunkis tyčinis nusikaltimas padarytas veikiant kartu su kitais asmenimis, vartojant fizinį smurtÄ , tuo pačiu metu buvo sugadinti ir nukentėjusiojo rÅ«bai, tačiau vien Å¡ios aplinkybės nepaneigia galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ .

Veikos pavojingumas, jos pobÅ«dis įvertintas paskiriant atitinkamo dydžio bausmę. Be to, bÅ«tina pažymėti ir tai, jog atidėjus bausmės vykdymÄ asmuo neatleidžiamas nuo bausmės, jam skiriami įpareigojimai, draudimai, kurių nuteistasis privalo laikytis, ir juos pažeidęs nuteistasis bÅ«tų pasiųstas atlikti ne dalį, tačiau visÄ jam skirtÄ laisvės atėmimo bausmę, nepriklausomai nuo to, kiek laiko jis laikėsi skirtų draudimų bei įpareigojimų. Tokiu bÅ«du jis patirtų neigiamus suvaržymus ir apribojimus netgi ilgesnį laikotarpį, nei iÅ¡ karto vykdant bausmę.

Pažymėtina, kad E. G. paskirta bausmė laisvės atėmimas, o BK 75 straipsnio pritaikymas ir bausmės vykdymo atidėjimas nėra bausmė.Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, E. G. yra jauno amžiaus, Lietuvos Respublikoje neteistas, buvo teistas Vokietijoje, kaip pats E. G. nurodė, už mažareikÅ¡mį įvykį –marÅ¡kinėlių vagystę iÅ¡ parduotuvės, tačiau tai buvo jau seniai, t. y. 2007 metais, ir tai nesuteikia pagrindo nuteistojo asmenybę vertinti kaip pavojingÄ . Duomenų, kad po Å¡io sprendimo E. G. bÅ«tų padaręs kitų nusikalstamų veikų Lietuvoje ar kitose Å¡alyse, nėra.

Lietuvoje E. G. nei iki to laiko, nei po Å¡io įvykio teistas nebuvo, nusikalstamų veikų nebuvo padaręs, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo vienÄ galiojančiÄ administracinę nuobaudÄ , dirba, mokėsi universitete, atlygino turtinę žalÄ . Todėl net ir įvertinus tai, jog nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos manymu, aukščiau aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog bausmės tikslai E. G. atžvilgiu gali bÅ«ti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Dėl Å¡ių aplinkybių darytina iÅ¡vada, jog bausmės vykdymas E. G. atidėtas teisėtai ir pagrįstai, todėl Å¡i nukentėjusiojo apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigia, kad teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ir pažeidė rungimosi principÄ . Kolegija konstatuoja, kad Å¡i apeliacinio skundo dalis nepagrįsta, todėl atmetama, nes tokių aplinkybių nenustatyta.Nuteistasis skunde taip pat teigia, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino aplinkybes, reikÅ¡mingas sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , todėl nepagrįstai netaikė BK 40 str. nuostatų ir nenutraukė baudžiamosios bylos.

Å ie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nurodė iÅ¡samius motyvus dėl BK 40 straipsnio netaikymo, teismo iÅ¡vados pagrįstos iÅ¡samia surinktų duomenų analize, todėl aukÅ¡tesnės instancijos teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti. Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamÄ jį nusižengimÄ , neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ , atleidimÄ nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, praÅ¡ymÄ perduoti kaltininkÄ jo atsakomybei pagal laidavimÄ .

BK 40 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose yra nuosekliai iÅ¡dėstytos kitos bÅ«tinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ sÄ lygos:

1) asmuo pirmÄ kartÄ padarė nusikalstamÄ veikÄ ir 2) visiÅ¡kai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir 3) bent iÅ¡ dalies atlygino ar paÅ¡alino padarytÄ Å¾alÄ arba įsipareigojo jÄ atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiÅ¡kai atlygins ar paÅ¡alins padarytÄ Å¾alÄ , laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų Å¡io straipsnio 2 dalyje iÅ¡vardytų sÄ lygų visumai. Todėl BK 40 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, kuriÄ jis įgyvendina įvertinęs visus byloje esančius įrodymus.Nors E. G. anksčiau Lietuvoje neteistas, jis padarė baudžiamÄ jį nusižengimÄ ir apysunkį tyčinį nusikaltimÄ , tačiau, kaip jau aptarta aukščiau, byloje pagrįstai ir teisėtai nenustatyta viena iÅ¡ bÅ«tinųjų sÄ lygų – visiÅ¡kas kaltės pripažinimas ir nuoÅ¡irdaus gailėjimasis.BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sÄ lyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiÅ¡kai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamÄ veikÄ â€œ.

Tokia kategoriÅ¡ka kaltės pripažinimo sÄ lyga nesutinkama jokiose kitose BK straipsniuose esančiose normose, reglamentuojančiose prisipažinimÄ padarius nusikaltimÄ (pvz., BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks visiÅ¡kas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besÄ lygiÅ¡kai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis.

E. G. nepripažino veikos, kuriÄ jis, kaip nustatyta, padarė, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (nepripažino aplinkybės, kad dalyvavo pagrobiant svetimÄ turtÄ , kad matė kaip buvo pagrobta piniginė ir telefonas, nepripažino, kad suvokė dalyvavęs plėšime), bendrininkavimo aplinkybės. Jo parodymai, prieÅ¡ingai, nei teigiama skunde, prieÅ¡tarauja nukentėjusiojo bei liudytojų parodymams. Tai, kad E. G. nebuvo nuoÅ¡irdus, neatskleidė kitų asmenų, dalyvavusių nusikalstamoje veikoje, taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jo gailėjimosi.

Todėl jau vien dėl Å¡ios priežasties E. G. BK 40 straipsnyje įtvirtintu pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės negali bÅ«ti atleistas. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiÅ¡kai ar bent iÅ¡ dalies atlyginti ir paÅ¡alinti žalÄ , jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti jÄ atlyginti, o Å¡io straipsnio 4 punktas numato, kad turi bÅ«ti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiÅ¡kai atlygins ar paÅ¡alins padarytÄ Å¾alÄ .

Tokie įstatymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamÄ jÄ bylÄ priėmimo turi bÅ«ti iÅ¡spręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir bÅ«do ateityje. Nors turtinę žalÄ nukentėjusiajam E. G. atlygino, tačiau dėl neturtinės žalos atlyginimo su nukentėjusiuoju nesusitarė ir nė dalies Å¡ios žalos neatlygino, todėl teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad neįvykdyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ sÄ lyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Nesant bent vienos iÅ¡ bÅ«tinųjų paminėtų sÄ lygų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negalimas. Å iuo atveju, kaip jau aptarta, nenustatytos net dvi bÅ«tinosios sÄ lygos. Be to, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sÄ lygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sÄ lygų nustatymu. Tik įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ teismas prieina prie iÅ¡vados dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo kaltininkui galimybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-319/2008).

Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, apylinkės teismas, priimdamas sprendimÄ taikyti E. G. baudžiamÄ jÄ atsakomybę, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, motyvus, kaltės formÄ ir rūšį, nuteistojo asmenybę. Todėl įvertinus Å¡iuos dalykus, iÅ¡ BK numatytų teisinės atsakomybės formų laisvės atėmimo bausmės skyrimas atidedant bausmės vykdymÄ , kolegijos manymu, yra teisingas, nes atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ , jų padarinius, nesumenkina nukentėjusiojo interesų ir užtikrina bausmės paskirtį, numatytÄ BK 41 straipsnio 2 dalyje.Apeliaciniuose skunduose tiek nuteistasis ir jo gynėja, tiek ir nukentėjusysis nesutinka su teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu.

Nuteistojo ir jo gynėjos manymu, atsižvelgiant į nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, teisminę praktikÄ , neturtinė žala Å¡iuo atveju neturėtų virÅ¡yti 3 000 Lt. Nukentėjusysis teigia, jog teismas, spęsdamas dėl civilinio ieÅ¡kinio, netinkamai aiÅ¡kino ir taikė CK 6.250 str. nuostatas, netinkamai įvertino nusikaltimo pobÅ«dį, sunkumÄ , kaltės formÄ , nuteistojo turtinę padėtį, nusikaltimu padarytÄ Å¾alÄ , todėl nepagrįstai priteisė atlyginti tik 5 000 Lt dydžio neturtinę žalÄ , nors nuteistasis sutiko atlyginti 20 000 litų neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais, juos laiko nepagrįstais ir atmeta. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.). LR CK 6.283 straipsnio 1 dalyje (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas.

Jo taikymas reiÅ¡kia, kad nukentėjusįjį reikia grÄ Å¾inti į tokiÄ padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės, Å¡iuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Tačiau pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas objektyviai negali bÅ«ti taikomas visos apimties, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Ä®statymas numato piniginę satisfakcijÄ , kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtÄ dvasinį, fizinį skausmÄ ir kt.

Teismo funkcija yra nustatyti teisingÄ piniginę kompensacijÄ už patirtÄ skriaudÄ (dvasinius, fizinius iÅ¡gyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiÅ¡kai atlyginti materialiai, nereiÅ¡kia, kad gali bÅ«ti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieÅ¡kovo padėtis negali bÅ«ti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta. Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, bÅ«tų pažeidęs LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurioje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimÄ , teismas turi atsižvelgti į:

1) neturtinės žalos pasekmes;

2) žalÄ padariusio asmens kaltę;

3) žalÄ padariusio asmens turtinę padėtį;

4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį;

5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes;

6) sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus padarytų nusikaltimų pavojingumÄ , jų pobÅ«dį, kaltės formÄ , konkrečias jų aplinkybes, nuteistojo kaltę, pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, nuteistojo turtinę padėtį, asmenybę, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginė kompensacija nėra aiÅ¡kiai per didelė ar aiÅ¡kiai per maža, atitinka sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl pagrindo jÄ keisti nėra.

Byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusysis neabejotinai patyrė fizinį skausmÄ , buvo pažemintas, dėl to patyrė neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus ir tai buvo neteisėto nusikalstamo E. G. elgesio pasekmė. IÅ¡ bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusiajam plėšimo metu buvo suduotas ne vienas smÅ«gis, nustatytas smegenų sukrėtimas, muÅ¡tinės žaizdos. Nukentėjusiajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl patirto smurto jis neabejotinai patyrė fizinį skausmÄ , tačiau negrįžtamų, ilgalaikių sveikatos pakenkimų nenustatyta.

Nukentėjusysis sumuÅ¡tas draugų akivaizdoje, jį sumušė ne vienas asmuo, iÅ¡ jo buvo reikalaujama atiduoti turimus daiktus, todėl nukentėjusysis neabejotinai patyrė pažeminimÄ , baimę, stresÄ , tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, nukentėjusysis gydytojo rekomendacijų nesilaikė, iÅ¡raÅ¡ytų vaistų nevartojo, pas psichologÄ nesilankė. Tai leidžia pagrįstai manyti, jog faktinė patirta neturtinė žala nebuvo labai didelė ir akivaizdžių rimtų neigiamų pasekmių nukentėjusiajam nesukėlė, todėl net įvertinus tai, kad nuteistasis sutiko atlyginti 20 000 Lt neturtinę žalÄ , tokio dydžio žala akivaizdžiai neatitiktų realiai patirtos žalos, jos pobÅ«džio, akivaizdžiai prieÅ¡tarautų teisingumo, protingumo bei sÄ Å¾iningumo kriterijams bei reikÅ¡tų nepagrįstÄ nukentėjusiojo praturtėjimÄ ir neadekvatų, nepagrįstÄ nuteistojo padėties pabloginimÄ , ypač atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis dirba, yra jauno amžiaus, tačiau jo atlyginimas nėra didelis, nekilnojamojo turto neturi.

Kaip jau minėta, neturtinė žala yra skirta kompensuoti patirtus neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus ir negali bÅ«ti pasipelnymo Å¡altiniu. Todėl atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog apylinkės teismas visapusiÅ¡kai, tinkamai įvertino kriterijus, reikÅ¡mingus sprendžiant dėl piniginės neturtinės žalos piniginės kompensacijos dydžio, tinkamai aiÅ¡kino ir taikė CK 6.250 str. 2 d. nuostatas ir nustatė teisingÄ savo dydžiu piniginę kompensacijÄ atlyginti neturtinę žalÄ , todėl apeliaciniai skundai Å¡ioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai vadovaudamasis civilinio proceso nuostatomis reikalavimÄ dėl proceso iÅ¡laidų priteisimo tenkino atsižvelgdamas į patenkintų civilinio ieÅ¡kinio reikalavimų dydį. Teisėjų kolegija visiÅ¡kai sutinka su Å¡iuo skundo argumentu, laiko jį pagrįstu ir sprendžia, jog Å¡ioje dalyje nukentėjusiojo apeliacinis skundas turi bÅ«ti tenkinamas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iÅ¡ jo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Baudžiamojo proceso įstatymas reglamentuoja Å¡ių iÅ¡laidų sprendimÄ , todėl civilinio proceso įstatymo nuostatos čia negali bÅ«ti taikomos. Civiliniame procese įtvirtinti proceso iÅ¡laidų paskirstymo principai Å¡iuo atveju taip pat negali bÅ«ti taikomi dar ir dėl to, kad baudžiamojo proceso metu sprendžiami, nagrinėjami skirtingo pobÅ«džio klausimai. Civilinio proceso metu ginamas privatus interesas, Å¡alys yra lygiateisės, turi daug galimybių susitarti dėl priimtino sprendimo ir taip įtakoti proceso baigtį.

Tuo tarpu baudžiamojo proceso metu ginamas vieÅ¡asis interesas, sprendžiamas klausimas dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kartu suteikiant galimybę nukentėjusiajam taip pat ginti savo interesus pasitelkiant advokato pagalbÄ . Be to, iÅ¡laidų advokato pagalbai atlyginti klausimas grindžiamas visiÅ¡ko žalos atlyginimo principu, todėl teismas Å¡ių iÅ¡laidų gali nepriteisti ar jas sumažinti tik atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį. Dėl Å¡ių aplinkybių, sprendžiant iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti klausimÄ , atsižvelgiama į padarytos veikos pobÅ«dį, pavojingumÄ , sunkumÄ , kaltės pobÅ«dį, nukentėjusiajam padarytos žalos pobÅ«dį ir dydį, suteiktos teisinės pagalbos kompleksiÅ¡kumÄ , sugaiÅ¡tÄ laikÄ ir pan.

Å ioje byloje raÅ¡ytiniais įrodymais (t. 1, b. l. 103, 193-197) nustatyta, jog nukentėjusysis turėjo 2 000 Lt iÅ¡laidas advokatės pagalbai apmokėti ir prašė jas priteisti. Tai iÅ¡laidos už ieÅ¡kinio parengimÄ bei atstovavimÄ byloje pirmosios instancijos teisme. Ä®vertinus veikų, dėl kurių M. P. nukentėjo, kiekį (dvi nusikalstamos veikos), sunkumÄ bei pavojingumÄ (vienas apysunkis tyčinis nusikaltimas nuosavybei, kurio metu vartotas fizinis smurtas – suduotas ne vienas smÅ«gis, padarytas bendrininkaujant su kitais asmenimis, kitas – tyčinis baudžiamasis nusižengimas), tai, kad nukentėjusiajam padaryta turtinė bei neturtinė žala, teisminis nagrinėjimas užtruko daugiau nei pusę metų, buvo surengtas ne vienas teismo posėdis, kuriuose dalyvavo ir nukentėjusiojo atstovė, nuteistasis yra jaunas, dirbantis asmuo, darytina iÅ¡vada, jog praÅ¡omos priteisti iÅ¡laidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos, adekvačios atstovo suteiktų paslaugų apimčiai, nėra aiÅ¡kiai per didelės, todėl turi bÅ«ti priteisiamos iÅ¡ E. G..

Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, nukentėjusysis taip pat pateikė duomenis, jog turėjo 1000 Lt iÅ¡laidas advokato pagalbai pamokėti suraÅ¡ant apeliacinį skundÄ (t. 5, b. l. 74-75) ir 700 Lt už atstovavimÄ Kauno apygardos teisme (t. 5, b. l. 76-77). Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant nukentėjusiojo turėtų iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti klausimÄ apeliacinėje instancijoje taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir pirmosios instancijos teisme. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ , sprendžiant dėl proceso iÅ¡laidų priteisimo už atstovavimÄ apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi bÅ«ti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus padavė nuteistasis bei jo gynėja ir nukentėjusysis. Nuteistojo ir jo gynėjos skundas atmestas, nukentėjusiojo yra tenkinamas iÅ¡ dalies. Esant tokiai situacijai, kai skundÄ paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo iÅ¡laidos advokatui iÅ¡ dalies yra grindžiamos bÅ«tinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimÄ nuo nuteistojo skundo argumentų. Nustatant iÅ¡ieÅ¡kotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo iÅ¡laidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundų iÅ¡nagrinėjimo rezultatÄ , o bÅ«tent tai, kad nuteistojo skundas atmetamas, o nukentėjusiojo tenkinamas iÅ¡ dalies, todėl nukentėjusiajam priteistina pusė jo praÅ¡omos sumos – 850 Lt.Kadangi apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, nuosprendis iÅ¡ esmės yra pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti E. G. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinio skundo motyvais, todėl nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.Nukentėjusiojo M.

P. apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies, nes byloje esantys įrodymai patvirtina turėtų proceso iÅ¡laidų – iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme pagrįstumÄ , jų dydis atitinka protingumo reikalavimus, todėl Å¡i suma pripažintina proceso iÅ¡laidomis ir priteistina iÅ¡ nuteistojo (BPK 106 str.). Nuosprendžio dalis keistina BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu. Kita nukentėjusiojo apeliacinio skundo dalis atmetama.Taip pat nukentėjusiajam priteistinos 850 Lt turėtos iÅ¡laidos advokato pagalbai pamokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, n u t a r ė : Nuteistojo E. G. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinį skundÄ atmesti.Nukentėjusiojo M. P. apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti. IÅ¡ nuteistojo E. G. priteisti nukentėjusiajam M. P. 2 000 Lt (du tÅ«kstančius litų) proceso iÅ¡laidas, turėtas nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme.IÅ¡ nuteistojo E. G. priteisti M.

P. 850 Lt (aÅ¡tuonis Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt litų) proceso iÅ¡laidas, turėtas nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka.             Kolegijos pirmininkė teisėja                                                 Danguolė Å iugždinytė             Kolegijos teisėjai:                                                               Giedrius Endriukaitis                                                                                                                       Jurgis KiÅ¡kis                                                                           Â