2017-10-10 Nr. BB-5551-1-07-1-00518-2012-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-193-697/2017

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00518-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4; 2.4.2.1; 1.2.19.2.2.3.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžiu R. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, R. A. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi R. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. A. pagal BK 226 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „V“ Stebėtojų tarybos narys, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2012 m. rugsėjo 27 d., veikdamas Vilniuje ir Elektrėnų savivaldybės, Vievio seniūnijos, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas savo tarnyba, įgaliojimais ir pažintimi su UAB „V“ generaliniu direktoriumi V. M., savo naudai tiesiogiai susitarė su akcinės bendrovės (toliau – AB) „U“ interesams neoficialiai atstovaujančiu D. N. priimti ir 2012 m. rugsėjo 27 d. 17.40 val. J. B. g., Vilniuje, priėmė iš D. N. 40 000 Lt dydžio kyšį, kurį pastarasis jo nurodymu įdėjo į automobilio „Mercedes Benz E270“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) daiktų dėtuvę, pažadėjęs paveikti UAB „V“ ir šios bendrovės generalinį direktorių V. M., kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, būtent, kad AB „U“ būtų pripažinta laimėtoja UAB „V“ vykdomame viešajame pirkime dėl „(duomenys neskelbtini)“ ir kad V. M. pasirašytų sutartį su AB „U“ dėl „(duomenys neskelbtini)“.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

3. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (toliau – BPK) ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Skunde nurodoma, kad teismai neteisingai įvertino bylos aplinkybes, nutylėjo kaltinimui nenaudingas aplinkybes, nepasisakė dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų dėl neteisėto nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – ir NVIM) panaudojimo, nevertino baigiamojoje kalboje nurodytų motyvų ir faktų, ignoravo dalį byloje esančių gynybai naudingų faktų, pažeidė sprendimo surašymo taisykles ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnis).

4. Skunde teigiama, kad baudžiamojoje byloje nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos suformuotų NVIM taikymo taisyklių, kurios nustato, jog šie veiksmai gali būti taikomi tik prieš asmenį, apie kurio tikėtiną nusikalstamą veiką jau yra duomenų. Kasatorius nurodo, kad D. N. 2012 m. liepos 11 d. susitikimo su STT pareigūnais metu pateikė informaciją apie galimus neteisėtus jo veiksmus, o nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymas prieš jį (R. A.) buvo patvirtintas 2012 m. liepos 16 d. Pasak kasatoriaus, 2012 m. liepos 11 d.

įvykusio pokalbio tarp D. N. ir STT pareigūnų garso įraše nėra užfiksuota jokios informacijos, iš kurios būtų galima daryti prielaidą apie rengiamą ar daromą nusikalstamą veiką. Kasatorius tvirtina, kad minėto susitikimo metu D. N. ir STT pareigūnai susitarė jį provokuoti, tokiu būdu pažeisdami teisės aktų reikalavimus, o STT pareigūnai, suprasdami, jog piktnaudžiauja tarnyba, nuslėpė D. N. ir jo (R. A.) susitikimo restorane „Pekino antis“ garso įrašą, suklastojo 2012 m. spalio 22 d. tarnybinį pranešimą, nurodydami tikrovės neatitinkančius faktus.

Skunde pažymima, kad byloje esantys 2012 m. pavasarį surašyti tarnybiniai pranešimai buvo surašyti jau po D. N. kreipimosi į STT pareigūnus, ir nors apeliacinės instancijos teismas tenkino prašymą dėl medžiagos, pagrindžiančios šiuos tarnybinius pranešimus, išreikalavimo, tokia medžiaga nebuvo pateikta. Šių aplinkybių, pasak kasatoriaus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, dėl jų išsamiai nepasisakė ir nepagrįstai jas atmetė. Kasatoriaus manymu, tokiu būdu teismai nesilaikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių nuostatų ir padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. N., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, ne kartą nurodė, jog su STT pareigūnais pradėjo susitikinėti gerokai anksčiau, nei STT bando įrodyti, o tai patvirtina papildomai į bylą pateikti D. N. susitikimų su STT pareigūnais garso įrašai bei jų stenogramos. Skunde pažymima, kad abiejų instancijų teismai susipainiojo išvadose dėl NVIM taikymo pagrindų ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagrindas taikyti ir sankcionuoti NVIM buvo 2012 m. liepos 12 d. R. A. ir D.

N. pokalbis prie LSDP būstinės J. B. gatvėje. Apeliacinės instancijos teismas šį įrašą pripažino neteisėtu ir konstatavo, kad juo vadovautis negalima (gautas neleistinomis priemonėmis). Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ir be šio įrašo buvo pakankamai pagrindų taikyti NVIM – tam pakako 2012 m. liepos 11 d. D. N. susitikime su STT pareigūnais papasakotų aplinkybių. Pasak kasatoriaus, šis teismo teiginys visiškai neatitinka bylos medžiagos, nes minėto susitikimo garso įrašas ir jo stenograma yra byloje – iš jo matyti, kad jokių pinigų nebuvo prašoma, o D.

N. ir STT pareigūnas S. P. susitarė provokuoti jį (R. A.) ateityje. Kasatorius pažymi, kad šio pokalbio stenogramos citatos aiškiai įrodo, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė šio pokalbio turinį. Kasatorius daro išvadą, kad po tokio apeliacinės instancijos teismo vertinimo nelieka nė vieno pagrindo NVIM taikymui.

5. Kasatorius nurodo, kad kaltinimas šioje byloje iš esmės buvo grindžiamas tik vieninteliu įrodymų šaltiniu – D. N. parodymais, o visi kiti įrodymai buvo išvestiniai iš jo parodymų. Pasak nuteistojo, palyginus ir sugretinus šioje byloje objektyviai nustatytus faktus su D. N. parodymais, matyti, kad jis dažnai sako netiesą, siekdamas naudingų savanaudiškų tikslų, arba interpretuoja įvykius, kaip jam yra patogiau, todėl, anot kasatoriaus, jo parodymai turi būti vertinami itin atidžiai ir kritiškai, o jais tikėti galima tik tada, kai juos patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys.

5.1. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. N. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl, kasatoriaus manymu, prioritetas turėjo būti teikiamas jo parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme. Pažymima, kad iš bylos medžiagos (parodymų bei pokalbių įrašų) matyti, jog D. N. dar ikiteisminio tyrimo metu ėmė keisti savo parodymus, kai paaiškėjo, kad STT pareigūnai neįvykdė savo jam duotų pažadų ir jo baudžiamoji byla buvo perduota teismui. Kasatorius teigia, kad yra pagrindo manyti, jog D.

N. į STT pareigūnus dėl tariamo bendradarbiavimo kreipėsi tik dėl savanaudiškų interesų, siekdamas nutraukti jam pradėtą ikiteisminį tyrimą. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme D. N. iš esmės visiškai paneigė savo ankstesnius parodymus ir nurodė, jog kasatorius apskritai iš jo niekada pinigų nereikalavo, o visus veiksmus jis atliko tik už pažadą nutraukti jo bylą, instruktuojamas STT pareigūnų. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, D. N. vėl pakeitė savo poziciją ir iš dalies patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tuo pačiu metu iš dalies patvirtino ir savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme (kuriuose teigė, kad veikė STT pareigūnų prašymu).

Kasatorius mano, kad po parodymų keitimo ir blaškymosi apklausose D. N., kaip liudytojas, yra apskritai nepatikimas, todėl teismai negalėjo remtis jo parodymais. Skunde teigiama, kad teismai, vertindami liudytojo D. N. parodymus, kaip savarankišką įrodymų šaltinį, jų turinį ir sąsają su kitais bylos duomenimis, turėjo atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio asmens santykį su nuteistojo R. A. duotais parodymais, teikiamos informacijos svarbą, paties kaltinamojo ir liudytojų parodymus. Anot kasatoriaus, šiuo atveju teismai galėjo vadovautis tik tais D.

N. parodymais, kurie yra patvirtinti kitais objektyviais bylos įrodymais, t. y. D. N. susitikimų su STT darbuotojais įrašais ir jų stenogramomis. Kasatorius teigia, kad palyginus šiuos įrodymus su D. N. parodymais tampa aišku, jog būtent pirmosios instancijos teisme D. N. davė teisingus ir objektyvius parodymus, kuriuose nurodė STT pareigūnų vaidmenį šiuose įvykiuose, jų siūlymą provokuoti jį (R. A.), kyšio sumų derinimą, bylos įrodymų klastojimą (susitikimo „(duomenys neskelbtini)“ įrašo nuslėpimą) bei neteisėtą jų interpretavimą byloje.

Pasak kasatoriaus, labai svarbi aplinkybė yra ta, kad pirmosios instancijos teisme D. N. prasitarė, jog STT skyriaus viršininkui paprašius jis pašvelnino savo parodymus (2013 m. gruodžio 6 d. teismo posėdis). Pažymima, kad posėdžio protokole tai neužfiksuota, tačiau girdima posėdžio garso įraše. Anot nuteistojo, šis faktas akivaizdžiai įrodo, kad, nagrinėjant bylą teisme, STT pareigūnai ir toliau darė neteisėtą poveikį liudytojui D. N. Kasatorius tvirtina, kad, įvertinus visas pirmiau nurodytas aplinkybes ir faktus, galima daryti išvadą, jog kaltinimas jam buvo pateiktas nepagrįstai, todėl baudžiamoji byla prieš jį turėjo būti nutraukta.

R. A. įsitikinimu, šioje byloje yra pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtus STT pareigūnų veiksmus.

6. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, sprendime apie didelę dalį nurodytų motyvų nutylėjo, jų nekomentavo ir dėl jų nepasisakė. Pasak nuteistojo, akivaizdu, kad sąmoningai buvo ignoruoti ir nutylėti būtent jam naudingi motyvai. R. A. mano, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neatliko savo pareigos ir nebuvo vienodai teisingas visiems proceso dalyviams, nes akivaizdžiai stengėsi padėti prokurorui ir STT pareigūnams. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl labai konkrečių neteisėtų STT pareigūnų veiksmų ir įrodymų klastojimo, nulėmusių visos šios bylos eigą. Šie argumentai buvo nutylėti ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nekomentavo į bylą papildomai pateiktų STT pareigūnų ir D. N. susitikimų garso įrašų bei jų stenogramų, iš kurių, anot kasatoriaus, aiškiai matyti, kaip buvo susitarta jį provokuoti, t. y. kaip STT pareigūnai, nesant tam jokio įstatymo pagrindo, instruktavo D. N. siūlyti jam pinigus, kaip derino ir aptarė siūlomas pinigų sumas. Kasatorius tvirtina, kad būtent šie įrašai patvirtina apie įstatymo pažeidimus taikant NVIM ir kartu apie suformuotos teismų praktikos ignoravimą. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir apie jo motyvus dėl tariamo 5 proc. dydžio kyšio reikalavimo, kai, visiškai priešingai vaizdo įraše užfiksuotiems faktams, buvo teigiama, jog būtent jis reikalavo tokio kyšio (nors vaizdo įraše aiškiai matyti, kad būtent D. N., vykdydamas STT pareigūnų instrukcijas, primygtinai rodė penkis pirštus ir tuo pačiu metu kalbėjo iš anksto suderintą tekstą: „tai ką, reikia 5 procentų?“, į šį jo klausimą buvo atsakyta: „Ne“, „Tu, nekvailiok“.

7. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo, proceso teisingumo (sąžiningumo) principus, nuosprendžio surašymo taisykles, buvo šališkas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo posėdis pirmosios instancijos teisme buvo paskirtas 2015 m. birželio 12 d. 10 val. Šio teismo posėdžio metu R. A. buvo suteiktas paskutinis žodis ir teismui pateikta raštu surašyta baigiamoji kalba, kurios apimtis 17 lapų. Pažymima, kad bylos nagrinėjimas baigėsi po 11 val., o nuosprendis paskelbtas tą pačią dieną 14.30 val. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis yra 10 lapų, ir taip išeina, kad teismas šį nuosprendį parengė per dvi su puse valandos. BPK 302 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nuosprendis turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo apie jo paskelbimo laiką ir vietą dienos, o jei byla sudėtinga ir didelės apimties, per teismo nustatytą įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, jog šis teismo nuosprendis buvo iš anksto surašytas, nes jo pateikta baigiamoji kalba buvo 17 lapų, o nuosprendis yra 10 lapų dydžio, todėl teismas fiziškai negalėjo per porą valandų išanalizuoti jo baigiamosios kalbos ir surašyti 10 puslapių nuosprendį. Kasatorius tvirtina, kad nuosprendis buvo surašytas anksčiau, iš anksto konstatavus jo kaltę. Šį faktą neginčijamai patvirtina ir ta aplinkybė, kad nuosprendyje net nepaminėta apie šiame teismo posėdyje pateiktą baigiamąją kalbą ir joje nurodytus motyvus. Kasatorius teigia, kad, palyginus šio posėdžio metu teismui įteiktą jo baigiamąją kalbą ir teismo nuosprendį, aiškiai matyti, jog nuosprendis buvo parengtas iš anksto, nes jo kalboje buvo labai daug itin konkrečių teisinių motyvų dėl bylos įrodymų ir jų vertinimo, apie kuriuos teismas net neužsimena (taip pat ir apie klaidą dėl penkių procentų dydžio kyšio siūlymo).

8. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. A. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokuroras nurodo, kad, vertinant skunde išdėstytus motyvus, sutiktina su kasatoriaus nurodyta teismų praktika dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo ir taikymo, jog šie veiksmai gali būti sankcionuoti ir atlikti tik prieš asmenį, apie kurio tikėtiną nusikalstamą veiką yra pakankamai informacijos.

Nurodoma, kad operatyvinis tyrimas pradėtas operatyvinės informacijos dėl galbūt neteisėtų R. A. veiksmų, esančios 2012 m. balandžio 18 d., 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. birželio 22 d. pranešimuose, 2012 m. birželio 26 d. pažymoje, pagrindu. Pasak prokuroro, šiuose pranešimuose, pažymoje užfiksuota pakankamai informacijos apie R. A. galbūt neteisėtus veiksmus. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad iki 2012 m. birželio 28 d. STT pareigūnai turėjo pakankamai informacijos apie R.

A. galbūt daromas minėtas nusikalstamas veikas, pagrįstai pradėjo dėl jo operatyvinį tyrimą, o NVIM sankcionuotas ir taikytas esant faktiniam ir teisiniam pagrindui. Operatyvinės informacijos dėl R. A. galbūt daromų nusikalstamų veikų pakankamumą patvirtina tai, kad iki NVIM sankcionavimo ir taikymo 2012 m. liepos 3 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi Nr. 234 KF, įvertinus turimą informaciją, buvo leista taikyti R. A. technines priemones specialia tvarka. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde teigiama, jog D. N. su STT pareigūnais kontaktavo dar iki operatyvinio tyrimo pradžios, tačiau, anot prokuroro, tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja objektyviems duomenims.

Taip pat nesutinkama ir su kasatoriaus teiginiais, neva STT pareigūnai nuslėpė D. N. ir R. A. susitikimo restorane „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybes, įrašą, suklastojo 2012 m. spalio 22 d. tarnybinį pranešimą, nurodydami tikrovę neatitinkančią informaciją. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. A. kaltės klausimą, 2012 m. spalio 22 d. tarnybiniu pranešimu nesirėmė, konstatuojant, kad šis dokumentas nėra laikytinas įrodymu, nes jame užfiksuotos aplinkybės iš kitų duomenų šaltinių.

Atsiliepime pažymima, kad iš 2012 m. liepos 11 d. D. N. ir STT pareigūnų susitikimo garso įrašo matyti, jog šio susitikimo metu D. N. STT pareigūnams papasakojo, kad R. A. iniciatyva jie nuėjo į restoraną „(duomenys neskelbtini)“, ten R. A. išsitraukė lapelį, anksčiau paduotą D. N., su įmonių eiliškumu ir kalbėjo apie šio atstovaujamos bendrovės vietas viešųjų pirkimų konkursuose. Nurodytą dieną pokalbyje tarp R. A. ir D. N. minimos aplinkybės buvo susijusios su ateityje planuojamu perduoti kyšiu, todėl, pasak prokuroro, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad 2012 m. liepos 13 d.

STT pareigūnas informavo D. N., jog STT paslėps restorane „Pekino antis“ susitikimo metu darytą įrašą, o byloje bus pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, kad tokio įrašo iš viso nebuvo, be to, byloje bus melagingai užfiksuota, jog R. A. per susitikimą pasakė, kiek reikės susimokėti. Prokuroras teigia, kad byloje nėra duomenų, jog D. N. iki 2012 m. liepos 16 d. NVIM sankcionavimo pasiūlė R. A. pinigų sumas, todėl tai, kad STT pareigūnai ir D. N. iki 2012 m. liepos 15 d. apsikeitė nuomonėmis dėl avanso dydžio, nelaikytina, jog STT pareigūnas rengėsi per D.

N. provokuoti R. A. daryti nusikalstamą veiką. Pažymima, kad tai, jog STT pareigūnai neturėjo ketinimų NVIM taikyti pažeisdami Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimus, patvirtina objektyvūs bylos duomenys, kad STT pareigūnas D. N. nurodė, jog nesiūlytų pirmas pinigų R. A., nurodydamas, kad tai gali būti vertinama kaip provokacija. Atsiliepime analizuojant kasatoriaus teiginius dėl galimo provokavimo daryti nusikalstamą veiką atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino byloje esančių objektyvių įrodymų, susijusių su D.

N. ir R. A. susitikimų chronologija, visumą ir, nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių, padarė išvadas dėl galimo provokavimo daryti nusikalstamą veiką. Atsiliepime nurodoma, kad operatyvinio tyrimo metu, nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d., užfiksuoti D. N. ir R. A. pokalbiai bei susitikimai patvirtina, jog R. A. nebuvo provokuojamas daryti nusikaltimą, o priešingai, savo iniciatyva nurodė D. N. pateikti pasiūlymus dėl kyšio dydžio, tarėsi dėl kyšio perdavimo ir dėl kitų su tuo susijusių aplinkybių. Pasak prokuroro, minėtų pokalbių turinys, nuteistojo veiksmai, pinigų perdavimo būdas rodo, kad tai buvo neteisėtas atlygis, kyšis.

Nuo to momento, kai D. N. pirmą kartą pateikė R. A. lapelį su konkursų dalyvių eiliškumu, iki pinigų perdavimo R. A. nesikreipė į teisėsaugos institucijas, niekam nepranešė, kad jam siūlomas kyšis, tačiau aktyviai domėjosi UAB „V“ konkursais, jų eiga, susitikinėjo su D. N., paėmė D. N. paduotą lapelį su nurodytomis kyšių sumomis, nurodė, jog D. N. siūloma 40 000 Lt suma yra per maža. Prokuroras mano, kad abiejų instancijų teismai šiuos įrodymus vertino kartu su kitais bylos duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, jog R.

A. norėjo ir siekė gauti iš D. N. kyšį ir jį priėmė, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad operatyvinis tyrimas prieš R. A. buvo pradėtas, taip pat NVIM taikomas disponuojant pakankama informacija apie R. A. galimai daromą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje. Pasak prokuroro, pagrįstai konstatuota, kad nusikaltimas, dėl kurio nuteistas R. A., buvo pradėtas ir tęsiamas be teisėsaugos institucijų įsikišimo, o kasatorius nebuvo skatinamas daryti nusikalstamų veiksmų, jo tyčia prekiauti poveikiu susiformavo savarankiškai, o taikant NVIM buvo prisijungta prie galbūt daromos nusikalstamos veikos.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl liudytojo D. N. parodymų neatitikties tikrovei ir pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas davė nuoseklius parodymus, kurie visiškai atitinka byloje užfiksuotų garso ir vaizdo įrašų turinį bei kitus įrodymus. Akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas įvertinti D. N. parodymų patikimumą, dar kartą jį apklausė. Liudytojas D. N. patvirtino, kad jo parodymai, duoti 2012 m. rugsėjo 28 d., ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi. STT pareigūnai nedarė jam jokio spaudimo.

Liudytojas neprovokavo R. A. nusikalsti. STT pareigūnai reikalavo netaikyti provokuojančių veiksmų. Nebuvo kalbama, kad pinigai, kurie buvo palikti nuteistojo automobilyje, turėjo būti skirti partijai paremti. Liudytojo rašytiniuose prašymuose nurodytos kitokios aplinkybės yra neteisinga įvykių interpretacija. Prokuroras pažymi, kad liudytojas D. N. pateikė logiškus paaiškinimus dėl parodymų keitimo motyvų, kuriuos patvirtina byloje esantys D. N. ir STT pareigūnų susitikimų garso įrašai. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą: papildomai apklausė liudytoją D.

N., siekdamas įvertinti nuosprendžio pagrįstumą, patikrino operatyvinio tyrimo veiksmų sankcionavimo bei taikymo teisėtumą, kreipėsi dėl papildomų duomenų išreikalavimo, pasisakė dėl visų kasatoriaus apeliaciniame skunde pateiktų teiginių, juos įvertino. Todėl prokuroras laiko, kad nepagrįstas kasatoriaus teiginys dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo, neišsamaus ir nevisapusiško įrodymų vertinimo.

8.1. Atsiliepime pažymima, kad įstatymas numato terminus, kurių teismai negali viršyti, tačiau tai savaime nesuponuoja, jog nuosprendis negali būti paskelbtas per trumpesnius terminus. Taip pat įstatymas ar kiti teisės aktai nedraudžia iš anksto parengti nuosprendžio ar kito procesinio dokumento projektą vėliau jį papildant ir parengiant galutinį variantą. Taip pat nurodoma, kad tai, jog pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendyje nebuvo pasisakyta dėl R. A. paskutiniame žodyje išdėstytų argumentų, neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pasak prokuroro, remiantis teismų praktika, vien tai, kad teismas nuosprendį paskelbė tą pačią dieną, kai buvo išklausytos baigiamosios kalbos ir paskutiniai kaltinamųjų žodžiai, nėra pagrindas pripažinti teismą šališku ir konstatuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313/2013).

9. Nuteistojo R. A. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl argumentų, kuriais grindžiamas neišsamus apeliacinio skundo išnagrinėjimas bei teiginiai dėl apeliacinės nutarties neteisėtumo

10. BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad apeliacinio proceso metu teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šis įstatymo reikalavimas nenustato teismui imperatyvo patikrinti ir atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tuos apeliacinio skundo argumentus, kurie gali būti siejami su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, taip pat tuos argumentus, kurie yra svarbūs veikos kvalifikavimui, nustatant nusikalstamos veikos požymius, atsakomybę sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes. 11. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko savo pareigos ir nebuvo vienodai teisingas visiems proceso dalyviams, nes akivaizdžiai stengėsi padėti prokurorui ir STT pareigūnams. Neteisingai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nekomentavo į bylą papildomai pateiktų STT pareigūnų ir D. N. susitikimų garso įrašų bei jų stenogramų, iš kurių, anot kasatoriaus, aiškiai matyti, kaip buvo susitarta jį provokuoti, nes tokių duomenų šiuose įrašuose bei stenogramose nebuvo, be kita ko, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuose remiamasi ir paminėtais įrašais bei stenogramomis.

12. Bylos procesas apeliacinės instancijos teisme patvirtina, kad teismas ėmėsi aktyvios pozicijos nagrinėdamas ir aiškindamasis apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą, atliko byloje įrodymų tyrimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašymu išreikalavo papildomus įrodymus, bylos procesas buvo ne kartą atidėtas tenkinant nuteistojo R. A. bei jo gynėjo prašymus. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas vykdė rungtyniško proceso reikalavimus, vadovaudamasis objektyvumo ir nešališkumo principu. Nuteistąjį ir jo gynėją netenkinančios teismo išvados bei priimtas sprendimas nėra pagrindas vertinti teismo procesą kaip šališką, neišsamų ar neobjektyvų. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo, proceso teisingumo (sąžiningumo) principus, nuosprendžio surašymo taisykles, buvo šališkas, nurodant, jog 2015 m. birželio 12 d. teismo posėdžio metu R. A. buvo suteiktas paskutinis žodis ir teismui pateikta jo surašyta baigiamoji kalba, kurios apimtis 17 lapų, kuri buvo neišnagrinėta. Kasatoriaus manymu, nuosprendis buvo iš anksto surašytas, nes posėdis baigėsi 11 val., o nuosprendis paskelbtas tą pačią dieną 14.30 val. Kasatoriaus teigimu, teismas negalėjo per tokį trumpą laiką (2,5 val.) perskaityti baigiamosios kalbos tekstą ir surašyti 10 lapų apimties nuosprendį. Kasacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šie skundo teiginiai negali būti siejami su nurodytais pažeidimais dėl proceso teisingumo, teismo šališkumo ar nuosprendžio surašymo taisyklėmis. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia teismui bylos nagrinėjimo metu paruošti nuosprendžio įžanginės, aprašomosios dalies projekto tekstą. Teisėjas ar teisėjų kolegija, išėjusi priimti nuosprendžio, tokį projektą apsvarsto, atsižvelgdama į baigiamųjų kalbų ir kaltinamojo paskutinio žodžio metu išdėstytus argumentus, ir nustačiusi, kad neišsamiai ištirtos kai kurios aplinkybės, sužinojusi apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, gali atnaujinti įrodymų tyrimą teisme ar išdėstyti motyvus nuosprendyje dėl šių aplinkybių. Nesant baigiamojoje kalboje pagrįstų argumentų dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ar naujų aplinkybių, kurios buvo nežinomos bylos proceso teisme metu, teismas neprivalo atsakyti į tokius teiginius baigiamojo akto motyvuose ar atnaujinti įrodymų tyrimą teisme.

Dėl nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – ir NVIM) panaudojimo šioje byloje ir proceso metu gautų įrodymų išnagrinėjimo bei vertinimo

13. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma. Tiriant nusikalstamas veikas ar nusikalstamų veikų požymius turinčias aplinkybes, tam tikrais atvejais iškyla būtinybė taikyti neviešo pobūdžio tyrimo metodus (slaptą sekimą, savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmus, NVIM ir kt.), nes dėl tam tikrų veikų latentiškumo, tokias veikas darančių asmenų atsargumo, profesinių žinių, patirties būtų labai sudėtinga ar net neįmanoma surinkti įrodymus ir atskleisti tokias nusikalstamas veikas. Todėl neviešo pobūdžio tyrimo metodai yra pripažįstami ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygmeniu.

13.1. Tokiais tyrimo metodais paprastai suvaržomos asmens teisės į susižinojimo slaptumą, privataus gyvenimo neliečiamumą ir kt., todėl jie pripažįstami teisėtais tik tada, jeigu galimybė taikyti šiuos metodus numatyta įstatyme, ir jie taikomi griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų ir tvarkos. Galimybė taikyti neviešo pobūdžio tyrimo metodus numatyta Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme, kuris priimtas 2012 m. spalio 2 d., visas tekstas įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., kaip ir anksčiau, šios bylos proceso metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) atitinkamose nuostatose.

Atsižvelgiant į tai, kad OVĮ nuostatos galiojo visą jų taikymo laikotarpį, šios bylos tyrimo metu, šio įstatymo nuostatos bus aptariamos atsakant į kasacinio skundo argumentus. Baudžiamojo proceso kodekse ir OVĮ 9 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie tam tikrus, šioje normoje išvardytus apysunkius nusikaltimus; pagal BPK 159 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai atliekami gavus informacijos, kad asmeniui siūloma padaryti nusikalstamą veiką, siekiant išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis.

Neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai pagal OVĮ nuostatas atliekami, kai ikiteisminis tyrimas dar nėra pradėtas. Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad NVIM gali būti pripažįstamas teisėtu ir jo metu gauti duomenys gali būti panaudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese tik tuo atveju, jeigu buvo įvykdytos visos įstatyme nustatytos sąlygos ir tiksliai laikytasi kitų reikalavimų jį taikant. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundo argumentus dėl NVIM taikymo pagrindų ir teisėtumo, atliko šiuo klausimu papildomą įrodymų tyrimą apklausdamas D.

N., išreikalaudamas ir išnagrinėdamas STT operatyvinės veiklos duomenis, kurie buvo pagrindas sankcionuoti NVIM R. A., taip pat kitą medžiagą apie NVIM vykdymo procesą, technines priemones bei rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstė argumentuotas išvadas, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus (toliau – Operatyvinės veiklos skyrius) vyriausiojo specialisto R.

G. 2012 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. S8-14-645 buvo pradėta operatyvinio tyrimo byla dėl R. A. ir D. N.. Kadangi Operatyvinio veiklos skyriaus vyriausiųjų specialistų 2012 m. balandžio 18 d., 2012 m. gegužės 17 d. ir 2012 m. birželio 22 d. pranešimuose apie gautą informaciją užfiksuota, kad operatyvinės veiklos subjektas disponavo tam tikra informacija dėl R. A. galbūt neteisėtų veiksmų. Šiame procesiniame dokumente teigiama, kad nusikalstamų veikų požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamus, daromus ar padarytus minėtų asmenų nusikaltimus, kurie numatyti BK 225 straipsnio 3 dalyje, 226 straipsnio 3 dalyje, 227 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

Ši informacija atitiko OVĮ 9 straipsnio 1 punkto nuostatas. Paskutiniame Operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto pranešime apie gautą informaciją nurodytos tam tikros konkrečios aplinkybės, susijusios su UAB „V“ paskelbtais viešųjų pirkimų konkursais dėl vandentiekio, nuotekų tinklų įrengimo ar modernizavimo keturiose skirtingose Lietuvos vietovėse. Pažymėtina, kad tame pačiame dokumente minimas ir viešojo pirkimo konkursas dėl „(duomenys neskelbtini)“. Tai taip pat išdėstyta 2012 m. birželio 26 d. pažymoje dėl gautos informacijos.

Ši operatyvinio tyrimo kryptis pasitvirtino, nes R. A. neteisėti veiksmai dėl pirkimo šiame viešajame konkurse teismų buvo pripažinti nusikalstamais.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika įtvirtina, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme (toliau – Operatyvinės veiklos įstatymas) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi patikrinti ne tik tai, ar operatyvinė informacija pasitvirtino, bet ir tai, ar operatyvinis tyrimas pradėtas pagrįstai bei teisėtai, nes tik teisėtu būdu surinkti duomenys gali būti įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343/2010, 2K-557/2012, 2K-315/2013 ). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su išslaptintų pranešimų apie gautą informaciją turiniu ir jį išnagrinėjusi, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirminės informacijos pakako operatyviniam tyrimui dėl R. A. pradėti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat teisingai pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti, jog Šiaulių apygardos teismo teisėjas, 2012 m. liepos 3 d. nutartimi Nr. 234 KF leidęs nuteistojo R. A. atžvilgiu panaudoti technines priemones specialia tvarka ir taikyti kitokio pobūdžio operatyvinius veiksmus, buvo susipažinęs su jam pateiktais operatyviais duomenimis ir įvertino juos kaip pakankamus leisti taikyti operatyvinius veiksmus, kas vėlgi leidžia daryti išvadą ir dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo pagrįstumo.

14.1. Atliekant operatyvinį tyrimą, buvo priimtas sprendimas taikyti NVIM, kurį 2012 m. liepos 16 d. sankcionavo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M. pagal STT Vilniaus valdybos viršininko teikimą. Pagal NVIM nusikalstamas veikas leista imituoti D. N.. Teikime įvardytas asmuo (R. A.), prieš kurį buvo numatyta atlikti slapto pobūdžio operatyvinį veiksmą, NVIM ribos, trukmė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šis procesinis dokumentas sudarė teisinį pagrindą atlikti operatyvinį veiksmą prieš R. A.. Todėl nepagrįsti ir atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad byloje esantys 2012 m. pavasarį surašyti tarnybiniai pranešimai buvo surašyti jau po D. N. kreipimosi į STT pareigūnus, nepagrįstas kasacinio skundo teiginys apie tai, kad D. N. ir STT pareigūnas S. P. susitarė provokuoti R. A. ateityje, nes nei šioje byloje, nei tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra duomenų apie R. A. provokavimą ar kitokį skatinimą padaryti nusikaltimą. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir suformuotos teismų praktikos nuostatų. Spręsti apie pakankamumą faktinių duomenų, kurie sudarė pagrindą panaudoti specialias technines priemones operatyviniams veiksmams bei NVIM taikyti, nėra kasacinės instancijos teismo kompetencijos sritis.

15. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl D. N. parodymų patikimumo, išdėstant pagrįstus teiginius dėl šio liudytojo parodymų nenuoseklumo, jo asmeninio intereso sutikus bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis. Šios aplinkybės buvo žinomos ir teismams, kurie ėmėsi priemonių, kad patikrintų D. N. parodymų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Asmens interesas bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis siekiant gauti asmeninės naudos (šiuo atveju pagalbos baudžiamajame procese, kuris atliekamas D. N. atžvilgiu) nėra pagrindas pripažinti tokio asmens parodymus nepriimtinais, tačiau suponuoja teismui aukštesnio standarto reikalavimą tikrinant šių parodymų patikimumo laipsnį.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas skyrė daug dėmesio tikrindamas D. N. parodymų patikimumą bei jų atitiktį kitiems bylos duomenims ir nustatytoms byloje aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas atliko chronologinę D. N. parodymų analizę, įvertino gautus pokalbių įrašus, kuriuose D. N., susitikęs su STT pareigūnais, ne kartą pripažįsta ir nurodo aplinkybes, kaip patyrė įtaką pakeisti parodymus dėl R. A.. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, atliko papildomą D.

N. apklausą teismo posėdyje. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad D. N. parodymai yra vienintelis šioje byloje įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiama R. A. kaltė. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo D. N. ir R. A. susitikimų bei pokalbių telefonu įrašus 2012 m. liepos 23 d., 2012 m. rugpjūčio 1, 6 ir 9 d., 2012 m. rugsėjo 6, 8, 13, 21, 23 ir 27 d. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų turinį, padarė pagrįstą išvadą, kad D. N. nesiėmė iniciatyvos siūlyti nuteistajam pinigų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagrįstai visų įrašų turinį susiejo į vieną tekstą, kuriame visų susitikimų ir pokalbių ašis akivaizdžiai yra viešųjų pirkimų konkursas dėl AB „U“ (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad R. A. kalbėjo atsargiai, užuominomis, neretai pasakydavo, kada ir kur D. N. turėtų susitikti su juo, nes situacija dėl viešųjų pirkimų konkursų rezultatų dar neaiški, per visus pokalbius nė karto nenurodė, kad jis nebenori bendrauti su D.

N.. Priešingai, jis pats, apeliantas, pasakydavo: „jūs norite ten dirbti“, „dabar jau viską žinau. Kaip ir tvarkoj lyg tai <...>. Tiktai reikia pasišnekėti apie detales“, kas rodo, kad nuteistajam buvo įdomu, ar AB „U“ vis dar suinteresuota laimėti konkursą, ir pats inicijavo šį klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad visuose užfiksuotuose pokalbiuose R. A. minimaliai ir užmaskuotai, ne prie pašalinių žmonių ir nuošalesnėse vietose, kalba su D. N. apie viešųjų pirkimų konkursus.

Kasaciniame skunde, priešingai, pokalbių turinys analizuojamas ne kaip vientisas tekstas, o fragmentuojamas, ištraukiant atskiras frazes iš konteksto, pagal turinį priderinant vienokį ar kitokį situacinį paaiškinimą. Tai negali būti pripažįstama tinkamu bylos duomenų vertinimu, o laikytina gynybine taktika. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ir R. A. versiją, kad D. N. perduoti 40 000 Lt, kurie 2012 m. rugsėjo 27 d atliekant kratą buvo rasti R. A. priklausančiame „Mercedes Benz E270“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) daiktų dėtuvėje, buvo skirti partijos rinkimų kampanijai paremti.

Bylos proceso metu nebuvo gauta jokių rašytinių duomenų, vienaip ar kitaip patvirtinančių šį teiginį, be to, ir užfiksuotų susitikimų bei įrašytų pokalbių metu apie teisės aktais reglamentuotos paramos skyrimą partijai nebuvo jokios kalbos. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino 2012 m. rugsėjo 27 d. susitikimo aplinkybes bei gautus pokalbio įrašo duomenis, kai R. A. paklausė D. N.: „Benefisas koksai? <...> Litų? Tu viską žinai“, pastarajam pasakius, kad siūlo 40 000 Lt („sorakovniką“), apeliantas atsakė:

„<...> pas daktarę eik su... <...> Tu juokauji?“, „<...> reikalas toks, kad iki pasirašymo reikia kažką nuveikti“. D. N. pasiūlius atiduoti 40 000 Lt, R. A. sutiko, jo automobilis buvo atrakintas ir D. N. padėjo pinigus į transporto priemonės daiktų dėtuvę. Tai teismai vertino kaip R. A. priėmimą iš D. N. 40 000 Lt dydžio kyšį. Remdamasis išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis bei įvertintų įrodymų visetu, kuris patvirtinamas skirtingų įrodymų šaltinių duomenimis, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad R.

A. susitarė su D. N. priimti kyšį pažadėjęs paveikti UAB „V“ ir šios bendrovės generalinį direktorių V. M., kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. AB „U“ būtų pripažinta laimėtoja UAB „V“ vykdomame viešajame pirkime dėl „(duomenys neskelbtini)“ ir kad V. M. pasirašytų sutartį su AB „U“ dėl „(duomenys neskelbtini)“. Taigi R. A. skundžiamame nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis priėmė kyšį. Tokie jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 226 straipsnio 4 dalį kaip prekyba poveikiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. A. kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis