2016-06-14 Nr. AB-12487-3-61-3-02237-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1339-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02237-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 28, 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai V. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 3R-120 (AG-72/01-2015) ir palikti galioti Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“.

Skunde Fondo administracija paaiškino, kad pareiškėja V. R. 2008 m. sausio 26 d. kreipėsi dėl išmokos iš Garantinio ir Vaikų išlaikymo fondų savo vaikams G. R. ir L. R.. Pareiškėja Fondų administracijai pateikė 2008 m. sausio 24 d. antstolės pažymą Nr. 0145/06/01003-54 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-666-02 iš E. R. vaikams G. ir L. išlaikyti nustatyta mokėti po 125 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį išieškotojai V. R.. Pažymoje taip pat nurodyta, kad 2007 m. spalio mėn. – 2008 m. sausio mėn., išieškotojai išmokėta 0 Lt. Atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, Fondų administracijos direktorius 2008 m. balandžio 9 d. sprendimais Nr. V2-4089 ir Nr. V2-4090 nusprendė nuo 2008 m. sausio 26 d. kiekvieną mėnesį mokėti 125 Lt dydžio išmoką kiekvienam vaikui iš Vaikų išlaikymo fondo tol, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Fondų administracija V. R. 2008 m. gegužės 16 d. išsiuntė informacinį raštą Nr. 1.38-2876 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo skyrimo“ bei priimtų sprendimų nuorašus. E. R. apie priimtus sprendimus informuotas „Valstybės žiniose“, kadangi jo gyvenamosios vietos adresas buvo nežinomas. Fondo administracijoje 2014 m. gruodžio 8 d. buvo gautas antstolės I. E. 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo. Įvertinęs šį dokumentą, Fondo administracijos direktorius 2015 m. vasario 23 d. priėmė sprendimus Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriais nuspręsta nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. pareiškėjos vaikams išmokėti po 14,01 Eur (48,39 Lt) dydžio išmoką, o nuo 2011 m. gegužės 13 d. nutraukti išmokų mokėjimą. Atsižvelgiant į 2014 m. gruodžio 8 d. gautą antstolės I. E. 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymą, pareiškėjai V. R. susidarė 3 012,78 Eur dydžio permoka iš Fondo lėšų už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės – 2014 m. spalio mėn.

Atsakovas pabrėžė, kad valstybė perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo arba vykdo netinkamai, kartu įgydama teisę reikalauti, kad skolininkas, privalantis išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir sumokėtų 5 procentus metinių palūkanų. Išlaikymo dydis nustatomas pagal antstolio išduotą pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Fondo išmokos mokamos tol, kol yra Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą.

Teisę gauti išmokas iš Fondo turi asmenys, Fondo administracijai pateikę atitinkamus dokumentus, kurių vienas iš svarbiausių – antstolio pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą. Vadovaujantis Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 (toliau – ir Išmokų mokėjimo aprašas), 9 punktu, atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Fondo išmokos mokėjimui, pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti Fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

Pareiškėjas neteisėtai gautą Vaikų išlaikymo fondo išmoką privalo grąžinti Fondo administracijai. Dėl pareiškėjo kaltės permokėta ir negrąžinta Fondo išmokų suma išskaičiuojama Fondo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto valstybės tarnautojo sprendimu. Jei Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimas pareiškėjui nutraukiamas, o permokėta išmokos suma neišskaičiuota, likęs įsiskolinimas išieškomas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėja apie pareigą pranešti apie bet kokių aplinkybių pasikeitimą buvo informuota, išsiunčiant jai pažymą apie dokumentų priėmimą Nr. 1.37-2982 bei informacinį pranešimą Nr. 1.38-2876 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo skyrimo“, tačiau pareiškėja apie tai, kad antstolė 2011 m. gegužės 13 d. grąžino jai vykdomąjį dokumentą, Fondo administraciją informavo tik 2014 m. gruodžio 8 d.

Fondo administracijos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nėra pašalpa ar socialinė išmoka, todėl turės būti grąžintos atgal į Vaikų išlaikymo fondą. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Fondo administracija turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje atsiradimą. Antstolio pažyma reikalinga pavirtinti, jog skolininkas teismo priteisto išlaikymo pareiškėjai nemoka ar moka tik jo dalį.

Antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą pareiškėjai, aplinkybės, jog skolininkas teismo priteisto išlaikymo pareiškėjai nemoka ar moka tik jo dalį, Fondo administracijai tampa nežinomos. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas laiko nepagrįstais VAGK sprendimo teiginius, jog vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojai ir, atitinkamai, vykdomosios bylos užbaigimas, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nelaikytini tinkamu pagrindu nutraukti Fondo išmokų mokėjimą. Remdamasis Įstatymo 11 straipsniu, Išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašo, patvirtinto Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 30 d.

įsakymu Nr. A1-179, 4, 5 ir 6 punktais, atsakovas paaiškino, kad Fondo administracijos direktorius, atėjus skolininko eilei, priims sprendimą, kuriuo bus nuspręsta iš skolininko išieškoti susidariusį įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui (toliau – ir Išieškojimo sprendimas). Minėtas Išieškojimo sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Išieškojimo sprendimas prioritetine tvarka teikiamas vykdyti antstoliui, išdavusiam pirminę pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą.

Šiuo atveju antstoliui nevykdant vykdomosios bylos, Fondo administracija priimtą sprendimą, negalės teikti pirminę pažymą išdavusiam antstoliui, nes pas antstolį byla nebus vykdoma. Taip pat antstoliui nevykdant vykdomosios bylos, pareiškėja sąmoningai gali nevykdyti teisės aktuose numatytos pareigos ir Fondo administracijai nepateikti informacijos apie gautus mokėjimus iš skolininko, todėl gali daugėti pareiškėjų piktnaudžiavimų ir siekių gauti išlaikymo lėšas tiek iš skolininko, tiek iš Vaikų išlaikymo fondo. Antstoliui nevykdant vykdomosios bylos, procesas tampa nekontroliuojamas, o pasitikėti vien pareiškėjo sąžiningumu – pagal susiformavusią praktiką – rizikinga.

Susidarytų situacijos, kai pareiškėjas gautų pinigus, skirtus vaikų išlaikymui, ir iš skolininko, ir papildomai iš Vaikų išlaikymo fondo, o tokia situacija negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-1033/2013). Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. vasario 23 d. sprendimuose Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 yra aiškiai nurodytas jų priėmimo teisinis pagrindas. Visose sprendimuose išvardintose teisės normose yra kalbama apie tai, jog norint gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, antstolis turi vykdyti vykdomąją bylą ir išduoti pareiškėjai pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą.

Kadangi antstolė L. E. vykdomosios bylos nevykdė, pareiškėjai grąžino vykdomąjį dokumentą, Fondo administracijai atsirado pagrindas nutraukti Fondo išmokų mokėjimą. Dėl VAGK sprendimo teiginio, kad vykdomojo dokumento grąžinimas pareiškėjai, vadovaujantis CPK 631 straipsnio 3 dalimi, neatima iš jos teisės kreiptis į kitą pasirinktą antstolį dėl jo vykdymo, pažymėjo, kad antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą, pareiškėja nesikreipė pas kitą antstolį dėl sprendimo vykdymo ir Fondo administracijai naujos pažymos nepateikė.

Atsakovas pažymėjo, kad yra formuojama skirtinga praktika, nevienodai traktuojant vaiko teisę į socialinę gerovę. Antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą išieškotojos prašymu, vaikas neturi teisės gauti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo (LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartis Nr. A602-1935/2013), tačiau, kai antstolis pats grąžina vykdomąjį dokumentą išieškotojai, ar tokiu atveju vaikas turi teisę gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Atsakovo nuomone, pastaruoju atveju yra paneigiami protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai, vieniems vaikams suteikiant galimybę gauti išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo, iš kitų vaikų tokią galimybę atimant, nors abiem atvejais vykdomasis dokumentas yra grąžintas pareiškėjai, byla pas antstolį nėra vykdoma.

Kadangi šiuo atveju pareiškėja nesilaikė Įstatyme numatytos pareigos informuoti Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui atsiradimą, apie vykdomojo rašto grąžinimą Fondo administracija sužinojo tik 2014 m. gruodžio 8 d. Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. vasario 23 d. sprendimai Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir remiantis Fondo administracijai pateiktais dokumentais, todėl yra teisėti ir teisiškai pagrįsti.

Pareiškėja V. R. su skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą (b. l. 33–38) prašė atsakovo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatos, kuriomis grindžiami Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimai, nesuteikia teisės Vaikų išlaikymo fondui keisti jau įvykdytą sprendimą. Remdamasi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėja teigia, kad Fondo administracija turi teisę ir pareigą nutraukti tęstinį išmokų mokėjimą, bet ne atgaline data keisti įvykdytus sprendimus dėl išmokų mokėjimo. Negalima nutraukti veiksmo, kuris jau yra pasibaigęs arba nutrauktas nepriėmus jokio sprendimo.

Jai išmokos išmokėtos iki 2014 m. spalio 31 d., o nuo 2011 m. lapkričio 1 d. jų mokėjimas nutrauktas nepriėmus jokio sprendimo. Taigi, Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas nepagrindžia skundžiamų sprendimų dalyje dėl išmokų mokėjimo nutraukimo atgaline data nuo 2011 m. gegužės 13 d. Pareiškėjos tvirtinimu, priimti tokio pobūdžio sprendimą nesuteikia teisės ir Išmokų mokėjimo aprašo 3, 10.3 ir 13 punktai. Atitinkamai pareiškėja daro išvadą, kad Fondo administracija, 2015 m. vasario 23 d. priimdama sprendimus, viršijo savo kompetencijos ribas.

Pareiškėjos teigimu, skundžiami sprendimai neteisėti ir todėl, kad nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (faktais), neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų. Juose nepateikta jokių motyvų ir argumentų, dėl kurių pakeisti 2008 m. balandžio 9 d. sprendimai. Nepateikta duomenų ir argumentų, kodėl pasirinkta būtent 2011 m. gegužės 1 d., o ne ankstesnė ar vėlesnė data, nuo kurios nuspręsta išmokėti 14,01 Eur dydžio išmoką pareiškėjos vaikams. Analogiškai niekaip nepagrįsta ir antroji data – 2011 m. gegužės 12 d.

Iš ginčijamų sprendimų pirmojo punkto taip pat neaiškus išmokų, išmokėtų pareiškėjai nuo 2008 m. sausio 26 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. likimas. Be to, faktinėmis aplinkybėmis nepagrįsta nuostata išmokėti vaikams 14,01 Eur dydžio išmoką už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d.iki 2011 m. gegužės 12 d., kadangi už šį laikotarpį išmokos jau yra išmokėtos. Pareiškėjos teigimu, ginčijamuose sprendimuose Fondo administracija taip pat nepagrindė išmokų mokėjimo nutraukimo nuo 2011 m. gegužės 13 d., nors išmokos jai išmokėtos net iki 2011 m. spalio 31 d.

Skundžiamuose Fondo administracijos sprendimuose, be kita ko, nurodyta, jog „ši išmoka mokama tol, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą“, tačiau neaišku, kaip „ši išmoka bus mokama“, jeigu kitu to paties sprendimo punktu išmokos mokėjimas nutrauktas nuo 2011 m. gegužės 13 d. Be to, šiuose sprendimuose nurodoma, jog išmoka už kiekvieną praėjusį mėnesį iki kito mėnesio 25 d. pervedama į pareiškėjos sąskaitą, nors kitu punktu išmokos mokėjimas nutrauktas.

Dėl pareigos informuoti Fondo administraciją apie pasikeitusias aplinkybes, pareiškėja pažymėjo, kad remiantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, ji privalėjo raštu pranešti Fondo administratoriui tik apie aplinkybes, kurios nurodytos to paties įstatymo straipsnio 1 dalyje. Vykdomojo dokumento grąžinimas šioje teisės normoje nėra nurodytas. Tvirtina, kad jos vaikai teismo įsakymu priteistų periodinių išmokų išlaikymui negauna iki šiol. Antstolės 2008 m. sausio 24 d. pažymą, kad vaikai negauna teismo įsakymu priteisto išlaikymo, Fondo administracijai ji pateikė dar 2008 m. sausio 26 d.

Teisės aktai nenumato, jog antstolio pažyma Fondo administracijai turi būti teikiama tam tikru periodiškumu, todėl išmokų mokėjimo pagrindai, numatyti Įstatymo 3 straipsnio 1-3 dalyse, iki šiol egzistuoja. Pareiškėja pritaria VAGK sprendimo argumentams, kad vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui ir, atitinkamai, vykdomosios bylos užbaigimas nelaikytini tinkamu pagrindu nutraukti Fondo išmokų mokėjimą. Vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui, kaip tiesioginis Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, įstatyme neįtvirtintas.

Vien ta aplinkybė, kad vykdomasis dokumentas buvo grąžintas pareiškėjai, nereiškia, jog jos vaikai gauna teismo sprendimu priteistą išlaikymą, ir, atitinkamai, netenka teisės į Fondo išmokų gavimą. Fondo administracijos prieštaravimai, siejami su tuo, kad Fondo administracija ateityje gali susidurti su sunkumais išieškant išmokėtas išmokas iš skolininko (vaikų tėvo), kad pareiškėjas gali būti nesąžiningas, t. y. prieštaravimai siejami su tikslingumu ir grindžiami tik prielaidomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 27 d. sprendimu (b. l. 52–61) Fondo administracijos skundą atmetė kaip nepagrįstą: paliko galioti VAGK 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 3R-120(AG-72/01-2015); priteisė iš Fondo administracijos 658,57 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai V. R. Lietuvos valstybės naudai.

Teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad Fondo administracija 2008 m. vasario 22 d. gavo pareiškėjos V. R. prašymus išmokoms iš Vaikų išlaikymo fondo jos vaikams G. R. ir L. R. gauti (VAGK byla, b. l. 23, 24). Kartu su prašymais, be kita ko, pareiškėja pateikė antstolės Z. P. pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kurioje nurodyta, jog pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. išduotą vykdomąjį dokumentą G. R. ir L. R. išlaikyti nustatyta mokėti po 125 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį išieškotojai V.

R.. Laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2008 m. sausio 24 d. išieškotojai išmokėta 0 Lt (VAGK byla, b. l. 25). Fondo administracija pareiškėjai išsiuntė 2008 m. vasario 22 d. Pažymą apie dokumentų priėmimą Nr. 1.37-2982, kurioje informavo apie prašymų priėmimą, taip pat, vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad atsiradus aplinkybėms, turinčioms išmokos iš Fondo mokėjimui, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą ji privalo raštu informuoti Fondo administraciją.

Pažymoje pažymėta ir tai, kad Fondo administracija turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai teikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administracijai apie minėtų aplinkybių atsiradimą. Pažymoje Fondo administracija išvardino aplinkybes, turinčias įtakos Fondo išmokos mokėjimui (VAGK, b. l. 26). Fondo administracijos direktorius 2008 m. balandžio 6 d. sprendimu dėl išmokos iš Fondo mokėjimo Nr. 1.35-4089 nusprendė pareiškėjos dukrai G.

R. nuo 2008 m. sausio 26 d. kiekvieną mėnesį mokėti 125 Lt dydžio išmoką iš Fondo, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos mokėjimą (VAGK byla, b. l. 27). Fondo administracijos direktorius 2008 m. balandžio 6 d. priėmė tokio paties turinio sprendimą Nr. 1.35-4090 pareiškėjos sūnaus L. R. atžvilgiu (VAGK byla, b. l. 28). Fondo administracija 2008 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 1.38-2876 informavo pareiškėją apie priimtus sprendimus. Tame pačiame rašte atsakovas, be kita ko, išaiškino pareiškėjai, kad neteisėtai gautą išmoką privaloma grąžinti Fondo administracijai, taip pat nurodė aplinkybes apie kurias pareiškėja privalo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas informuoti administraciją, t. y.: skolininkas pradėjo mokėti išieškojimą arba jo dalį; skolininkas miršta; nepilnametis emancipuojamas; vaikas įvaikinamas; vaikas miršta; pareiškėjui apribota tėvų valdžia ar globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt.) (VAGK byla, b. l. 29).

Antstolė I. E. 2011 m. gegužės 13 d. priėmė Patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo (vykd. byla Nr. 0163/08/04357), kuriame nurodė, jog vadovaudamasi CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vykdomąjį dokumentą grąžina išieškotojui ir užbaigia vykdomąją bylą (VAGK byla, b. l. 30). Apie šį patvarkymą informuoti pareiškėja V. R. ir skolininkas E. R..

Fondo administracijos direktorius 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. V2-1219, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Aprašo 3, 10.1 ir 13 punktais, atsižvelgdamas į antstolės I. E. 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, nusprendė pakeisti 2008 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1.35-4089: G. R. nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. išmokėti 14,01 Eur (48,39 Lt) dydžio išmoką; nuo 2011 m. gegužės 13 d. nutraukti išmokų mokėjimą. Sprendime taip pat nurodyta, kad ši išmoka mokama tol, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Išmoka už kiekvieną praėjusį mėnesį iki kito mėnesio 25 d. pervedama į pareiškėjos sąskaitą. Tą pačią dieną Fondo administracijos direktorius priėmė tapataus turinio sprendimą Nr. V2-1220 dėl 2008 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 1.35-4090, priimto pareiškėjos sūnaus L. R. atžvilgiu, pakeitimo (VAGK byla, b. l. 31, 32). Fondo administracija 2015 m. vasario 26 d. raštu Nr. (1.34-4324)D2-3611, be kita ko, informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, ji privalo raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Fondo išmokos mokėjimui, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Pažymėjo, jog Fondo administracijos direktorius, atsižvelgdamas į gautą antstolės L. E. 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymą, 2015 m. vasario 23 d. priėmė sprendimus dėl sprendimų pakeitimo ir dėl išmokų iš Fondo mokėjimo nutraukimo Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220, kadangi vykdomasis dokumentas grąžintas pareiškėjai. Vadovaujantis Fondo administracijos 2008 m. balandžio 9 d. sprendimais Nr. 1.35-4089 ir Nr. 1.35-4090 G. R. ir L. R. nuo 2011 m. birželio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. buvo išmokėtos po 36,20 Eur dydžio išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2014 m. spalio mėn. Todėl, atsižvelgiant į 2015 m. vasario 23 d. sprendimus, susidarė 3 012,78 Eur dydžio permoka iš Fondo lėšų, kurią, remiantis Išmokų mokėjimo aprašo 10 punktu, pareiškėja prašoma grąžinti į Fondo administracijos sąskaitą iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. (VAGK byla, b. l. 33–34).

Pareiškėja Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 apskundė VAGK (VAGK byla, b. l. 1–5). VAGK 2015 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 3R-120(AG-72/01-2015) patenkino pareiškėjos skundą, panaikino Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gegužės 26 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad „išlaikymas skirtas vaiko kasdieniams poreikiams patenkinti ir reikalingas nuolat, kiekvieną dieną <…>, taigi svarbus ir vaiko išlaikymo stabilumo išsaugojimas“ (civilinė byla Nr. 3K-3-303/2008). Byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymas, kuriame įtvirtinti valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindai (1 str. 3 d.). Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį.

Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio (Įstatymo 3 str. 2 d.).

Antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal CPK nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo (Įstatymo 3 str. 3 d.). Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą (Įstatymo 3 str. 4 d.).

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų:

1) išnyksta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje;

2) skolininkas miršta 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą (Įstatymo 6 str. 2 d.). Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą (12 str. 1 d.).

Analogiški Fondo išmokų nutraukimo pagrindai numatyti ir Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo tvarką detalizuojančiame Išmokų mokėjimo aprašo 10 punkte. Išmokų mokėjimo aprašo 13 punkte įtvirtinta, kad tuo atveju, kai priimtas sprendimas nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, išskyrus šio aprašo 10.2 punkte numatytą atvejį, Vaikų išlaikymo fondo administracija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo privalo išsiųsti pareiškėjui ir skolininkui priimto sprendimo nuorašą. Sprendime nurodomas nutraukimo mokėti Fondo išmoką pagrindas ir šio sprendimo apskundimo tvarka.

Šiuo atveju nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad prašymai skirti išmoką pareiškėjos vaikams G. R. ir L. R. pagal Įstatymą buvo pateikti tinkamai ir egzistavo visos sąlygos paskirtos išmokos mokėjimui (Įstatymo 3 str.), tačiau šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai Fondo administracija 2015 m. vasario 23 d. sprendimais Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 nusprendė nuo 2011 m. gegužės 13 d. nutraukti išmokų G. R. ir L. R. mokėjimą, vadovaujantis tuo, kad antstolis 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymu vykdomąjį dokumentą grąžino pareiškėjai ir užbaigė vykdomąją bylą. Atsakovas ginčijamų sprendimų teisėtumą motyvuoja tuo, kad antstoliui grąžinus pareiškėjai vykdomąjį dokumentą ir pareiškėjai apie šią aplinkybę neinformavus Fondo administracijos, jai nebėra žinomi tikri ir objektyvūs duomenys apie tai, ar buvo imtasi visų priemonių išieškoti priteistus alimentus iš skolininko.

Vadovaujantis Fondo administracijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. A1-355 (toliau – ir Nuostatai), svarbiausi Fondo administracijos uždaviniai yra administruoti Fondą, vykdyti teisingą duomenų apie pareiškėjus, vaikus, dėl kurių kreiptasi į Fondą, ir skolininkus tvarkymą bei išmokų skyrimą ir mokėjimą jų gavėjams, užtikrinti iš Fondo išmokėtų išmokų atgavimą iš skolininkų (9 p.). Fondo administracija atlieka šias funkcijas: užtikrina teisės aktų, reglamentuojančių išmokų iš Fondo skyrimą ir mokėjimą, įgyvendinimą; priima prašymus išmokai iš Fondo gauti; tikrina pateiktus dokumentus, informuoja pareiškėjus apie trūkstamus dokumentus ir priima sprendimą dėl Fondo išmokų mokėjimo, atsisakymo mokėti, mokėjimo sustabdymo, nutraukimo arba atnaujinimo, nustato išmokos dydį, jos mokėjimo datą; teisės aktų nustatyta tvarka reikalauja iš įmonių, institucijų, įstaigų ir organizacijų nemokamai pateikti informaciją ir dokumentus, kurių reikia Fondo administracijai funkcijoms, susijusioms su Vaikų Išlaikymo fondo administravimu, vykdyti (Nuostatų 10.1, 11.1, 11.5, 14.4 p.).

Užtikrindama iš Fondo išmokėtų išmokų atgavimą, Fondo administracija teisės aktų nustatyta tvarka išieško iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Vaikų išlaikymo fondo išmokos, nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administracijai apie aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą (12.2 p.). Pažymėtina, kad Fondo administracijos sprendimas dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo yra individualus administracinis aktas, kuriam yra taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti individualaus administracinio akto turinio reikalavimai.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju skundžiamų sprendimų teisiniu pagrindu Fondo administracija nurodo Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis bei 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kaip matyti iš aukščiau detalizuoto Įstatymo 3 straipsnio, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis dėl Fondo išmokų mokėjimo, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato antstolio veiksmus vykdant teismo sprendimu priteisto išlaikymo išieškojimą, t. y. pažymos, patvirtinančios, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu nustatyto išlaikymo, išdavimą išieškotojui. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Fondo išmokos mokamos tol, kol yra minėti pagrindai ir vaikas turi teisę gauti išlaikymą. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad išnykus 3 straipsnyje nurodytiems pagrindams, Fondo išmokų mokėjimas nutraukiamas. Remiantis Įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindais pripažįstami atvejai, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, mokamo periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį, ar gauna tik dalį šio išlaikymo (šis faktas turi būti patvirtintas antstolio išduota nustatytos formos pažyma). Pagal paminėtas Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjo, kurio prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atsiliepime nurodyta aplinkybė, kad išmokos jai jau buvo išmokėtos iki 2014 m. spalio 31 d., todėl Fondo administracija negali pakeisti sprendimų dėl išmokų iš Fondo skyrimo, nepaneigia Fondo administratoriaus teisės susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas sumas, tačiau šiuo atveju turi būti nustatyta, kad prašymą dėl išmokų skyrimo pateikęs asmuo (pareiškėja) pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

Nagrinėjamu atveju priimant sprendimus dėl išmokų mokėjimo nutraukimo buvo remiamasi vien tik antstolės I. E. 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo Nr. D1-31141, kuriuo antstolė grąžino vykdomąjį dokumentą išieškotojai, vadovaudamasi CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo vykdomas arba buvo nevisiškai įvykdytas, yra grąžinamas išieškotojui, jeigu skolininkas neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma. Šią aplinkybę patvirtina ir Fondo administracijos 2015 m. vasario 26 d. raštas, kuriuo pareiškėja informuota apie ginčijamų sprendimų priėmimą. Jame Fondo administracija paaiškino, kad išmokų mokėjimas iš Fondo nutraukiamas nuo 2011 m. gegužės 13 d., nes vykdomasis dokumentas grąžintas pareiškėjai. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėja, gavusi minėtą antstolio patvarkymą, apie jį privalėjo pranešti Fondo administracijai per Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

Iš aukščiau paminėto ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad vykdomojo dokumento grąžinimas nėra priskiriamas prie privalomų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo pagrindų, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Fondo administracija 2008 m. gegužės 16 d. rašte „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo skyrimo“ Nr. 1.38-2876, adresuotame pareiškėjai, detalizavo apie kokias aplinkybės ji ne vėliau kaip per 3 darbo dienas turi pranešti Fondų administracijai, t. y. kad: 1) skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą arba jo dalį; 2) skolininkas mirė; 3) nepilnametis buvo emancipuotas; 4) vaikas buvo įvaikintas; 5) vaikas mirė; 6) pareiškėjui buvo apribota tėvų valdžia arba globėjas (rūpintojas) buvo atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt. (VAGK byla, b. l. 29). Kaip matyti, šiame rašte Fondų administracija nenurodė, jog vykdomojo rašto grąžinimo atveju pareiškėja privalo apie tai informuoti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėja V. R. tokios pareigos neturėjo.

Pažymėtina, kad Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra numatytas specialus atvejis, kai Fondo administratorius išmokėtas sumas gali išieškoti ne iš skolininko, tačiau iš asmens, kurio prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, jeigu šis pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Teismas, įvertinęs Fondo administracijos teisės aktuose nustatytus uždavinius ir funkcijas, daro išvadą, kad Fondo administratorius, siekdamas užtikrinti vaiko išlaikymo stabilumą, gavęs informaciją, jog vykdomasis dokumentas grąžintas pareiškėjai CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, turėtų pirmiausia patikrinti (Nuostatų 11.5 p.), ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo 12 straipsnį. Vien ta aplinkybė, kad vykdomasis dokumentas buvo grąžintas pareiškėjai, nereiškia, jog jos vaikai gauna teismo sprendimu priteistą išlaikymą ir, atitinkamai, netenka teisės į Fondo išmokų gavimą. Šiuo atveju vykdomasis dokumentas grąžintas pareiškėjai antstolio, bet ne pačios pareiškėjos iniciatyva, t. y. tuo pagrindu, kad skolininkas neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma (CPK 631 str. 1 d. 2 p.). Byloje įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad skolininkas E. R. teikė teismo priteistą išlaikymą pareiškėjos vaikams, taip pat nėra. Pareiškėjos teiginys, kad E. R. neteikia vaikams išlaikymo, nepaneigtas. Vykdomojo dokumento grąžinimas pareiškėjai, vadovaujantis CPK 631 straipsnio 3 dalimi, neatima iš jos teisės kreiptis į kitą pasirinktą antstolį dėl jo vykdymo. Vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui ir, atitinkamai, vykdomosios bylos užbaigimas, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nelaikytina tinkamu pagrindu nutraukti Fondo išmokų mokėjimą. Byloje taip pat nėra nustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios atitiktų Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodytas sąlygas nutraukti išmokų mokėjimą.

Atsižvelgdamas į Fondo administracijos Įstatyme ir Nuostatuose nustatytas teises ir pareigas, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Fondo administracija, gavusi 2011 m. gegužės 13 d. antstolės I. E. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, prieš priimdama ginčijamus sprendimus privalėjo išsiaiškinti, ar nuo 2011 m. gegužės 13 d. pareiškėja nesikreipė į kitą antstolį dėl teismo sprendimo vykdymo, ar ji negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį iš skolininko, nes tada Fondo administracija turėtų nepagrįstai išmokėtas išmokas išieškoti iš skolininko E. R. (Įstatymo 11 str.), o ne iš pareiškėjos. Vien tai, kad skundžiamuose sprendimuose yra išvardintos atitinkamos Įstatymo nuostatos, kurios nustato ne vieną galimą išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindą, nesudaro pagrindo pripažinti Fondo administracijos sprendimų teisėtais ir pagrįstais. Kaip jau minėta, antstolės 2011 m. gegužės 13 d. patvarkyme nurodytų duomenų nepakanka patvirtinti nei vienos iš Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų atsiradimą. Taigi, Fondų administracijai 2015 m. vasario 23 d. sprendimuose nenurodžius konkretaus jų priėmimo teisinio ir faktinio pagrindo, šie sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

Teismas taip pat sutinka su VAGK sprendimo ir pareiškėjos atsiliepimo į skundą argumentais, kad Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimų turinys yra prieštaringas. Skundžiamų sprendimų 2 punktuose nurodyta „nuo 2011 m. gegužės 10 d. nutraukti išmokų mokėjimą“, tačiau toliau nurodoma, kad išmoka mokama tol, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti ar nutraukti išmokų mokėjimą. Taip pat Fondų administracija jokiais motyvais nepagrindžia ir išmokų nutraukimo nuo 2011 m. gegužės 13 d., išmokų už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. dydžio apskaičiavimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijami Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimai Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 nėra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl VAGK teisėtai priėmė skundžiamą sprendimą juos panaikinti. Dėl šių priežasčių atsakovo Fondo administracijos skundas atmestinas.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje pateikė pažymą apie išlaidas už antrinės teisinės pagalbos suteikimą pareiškėjas, kurias prašė priteisti Lietuvos valstybės naudai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį pareiškėjas, kai sprendimas priimtas jo naudai, turi teisę prašyti atlyginti ir atstovavimo išlaidas.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Nustatyta, kad pareiškėją pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-377-15, kuriuo jai skirta 100 proc. apmokama antrinė teisinė pagalba, administracinėje byloje atstovavo advokatas L. Z. (VAGK byla, b. l. 14–15). Teisme pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. liepos 2 d. pažyma Nr. 4.26.-TPI-845 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, kad už pareiškėjai suteiktą antrinę teisinę pagalbą (pagrindas – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. (1.31.)-TPA-377-15), Lietuvos valstybės naudai priteistina suma sudaro 658,57 Eur (619,53 Eur advokato užmokestis; 39,04 Eur – kitos su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusios išlaidos).

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į VAGK dėl Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimų Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 panaikinimo. VAGK ginčijamu 2015 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 3R-120(AG-72/01-2015) patenkino pareiškėjos V. R. skundą, panaikino Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220. Fondo administracija kreipėsi į teismą dėl VAGK 2015 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 3R-120(AG-72/01-2015 panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo teismo sprendimu yra apgintos pareiškėjos V.

R. teisės, t. y. teismo sprendimas priimamas pareiškėjos naudai yra teisinis pagrindas iš atsakovo Fondo administracijos Lietuvos valstybės naudai priteisti šioje administracinėje byloje patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai.

III. Atsakovas Fondo administracija apeliaciniu skundu (b. l. 63–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimą ir atsakovo skundą tenkinti – panaikinti VAGK 2015 m. kovo 30 d. sprendimą, palikti galioti atsakovo priimtus 2015 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220.

Apeliacinį skundą Fondo administracija grindžia tokiomis pat faktinės aplinkybėmis bei argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Atsakovas papildomai nurodo, kad VAGK 2012 m. spalio 29 d. sprendime Nr. 3R-238 (AG-218/02-2012) yra pasisakiusi, kad „antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą pareiškėjai, Fondo administracijai nebėra žinomi tikri ir objektyvūs duomenys apie tai, ar buvo imtasi visų įmanomų priemonių išieškoti priteistus alimentus iš skolininko“. Analogiška praktika formuojama ir VAGK 2014 m. balandžio 9 d. sprendime Nr. 3R-137 (AG-105/05-2015). Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, antstolio išduodama pažyma yra dokumentas, kuris patvirtina, kad išlaikymas nėra mokamas ir dėl to asmuo, kuris kreipiasi dėl išmokų į atsakovą, atitinka Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateikta susidariusios situacijos interpretacija ir išvada. Atsakovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais. Nuostatų 9 punkte nurodyti svarbiausi Fondo administracijos uždaviniai. Šiuo atveju antstoliui nevykdant bylos dėl skolos išieškojimo, Fondo administracija ateityje susidurs su sunkumais, siekiant įgyvendinti vieną svarbiausią savo uždavinių – užtikrinti iš Fondo išmokėtų išmokų atgavimą iš skolininko, nes pagal Įstatymo 11 straipsnį ir Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašo 4, 5 ir 6 punktus išieškojimo sprendimą atsakovas turi pateikti antstoliui CPK nustatyta tvarka (prioritetine tvarka išieškojimo sprendimas teikiamas vykdyti antstoliui, išdavusiam pirminę pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą). Šiuo atveju, antstoliui nevykdant vykdomosios bylos, Fondo administracija negalės teikti išieškojimo sprendimo pirminę pažymą išdavusiam antstoliui. Be to, antstoliui nevykdant veiklos pareiškėja gali sąmoningai nevykdyti įstatymuose numatytos pareigos ir atsakovui nepateikti informacijos apie gautus mokėjimus iš skolininko.

Teismas nepagrįstai teigia, kad „vykdomojo dokumento grąžinimas pareiškėjai, vadovaujantis CPK 631 straipsnio 3 dalimi, neatima iš jos teisės kreiptis į kitą pasirinktą antstolį dėl jo vykdymo. Vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui ir, atitinkamai, vykdomosios bylos užbaigimas, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nelaikytina tinkamu pagrindu nutraukti Fondo išmokų mokėjimą“. Pažymėtina, kad antstoliui pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nebevykdant skolos išieškojimo iš skolininko nuo 2011 m. gegužės 13 d. Fondo administracijai atsirado pagrindas nutraukti išmokų mokėjimą. Atsakovo taikomoje praktikoje ši situacija neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į kitą antstolį, pateikti kito antstolio išduotą pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą ir vėl kreiptis į atsakovą dėl išmokų mokėjimo.

Turi būti atsižvelgiama į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei pareiškėjų ir kitų vaikų teisėtus interesus. Šiuo atveju yra formuojama skirtinga praktika, nevienodai traktuojant vaiko teisę į socialinę gerovę: antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą išieškotojos prašymu, vaikas neturi teisės gauti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo (LVAT 2014 m. sausio 8 d. byla Nr. A602-1635/2013), tačiau, kai antstolis pats grąžina vykdomąjį dokumentą išieškotojui, vaikas turi teisę gauti išmoką. Teismo sprendime iškeliama ir suabsoliutinama vaiko teisė gauti išmokas iš Fondo, tuo pat metu ignoruojama pareiškėjo – vaiko teisėto atstovo – atsakomybė ir neįvertinama tai, kad pareiškėja nesilaiko Įstatyme imperatyviai nustatytos pareigos informuoti Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 658,57 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjos veiksmai sudaro pagrindą išvadai, kad padaryta žala valstybei. Fondo administracija šiuo atveju siekia apginti viešąjį valstybės arba savivaldybės interesą, todėl šios išlaidos neturi būti priteisiamos. Be to, aiškinimo ir taikymo aspektu ši byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo specialių žinių, advokato rengto skundo apimtis nėra didelė.

Pareiškėja V. R. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 100–104) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja atsiliepimą grindžia tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 3R-120 (AG-72/01-2015), kuriuo nuspręsta panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas prašo Fondo administracijos sprendimus palikti galioti.

Ginčijamuose Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimuose Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo (b. l. 21, 22) nurodyta, kad šių sprendimų priėmimo teisinis pagrindas yra Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys, 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo (patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356) 3, 10.1 ir 13 punktai bei antstolės I. E. 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo Nr. D1-31141. Minėtais sprendimais Fondo administracija nusprendė pakeisti Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 9 d. sprendimus: 1) Nr. 1.35-4089 dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo G. R., g. (duomenys neskelbtini); 2) Nr. 1.35-4090 dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo L. R., g. (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. išmokėti kiekvienam iš jų 14,01 Eur (43,39 Lt) dydžio išmoką; nuo 2011 m. gegužės 13 d. nutraukti išmokų mokėjimą.

Minėtus Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimus pareiškėja apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2015 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 3R-120 (AG-72/01-2015) atsakovo sprendimus panaikino. VAGK sprendime nurodė, kad Fondo administracijos 2015 m. vasario 23 d. sprendimai Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Antstolės patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo CPK 632 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui, VAGK nuomone, nereiškia, kad pareiškėjos V. R. vaikai gauna teismo sprendimu priteistą išlaikymą ir, atitinkamai, netenka teisės į Fondo išmokų gavimą. Pagal CPK 631 straipsnio 3 dalį pareiškėja gali kreiptis į kitą pasirinktą antstolį dėl sprendimo vykdymo. Be to, vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojai, kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, Įstatyme neįtvirtintas.

Pirmosios instancijos teismas, Fondo administracijos skundą atmetė, o VAGK sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės pritardamas komisijos sprendime išdėstytiems argumentams.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir VAGK sprendimuose pateiktais teisės normų aiškinimais. Fondo administracijos teigimu, kai antstolis pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nebevykdo teismo sprendimu nustatyto išlaikymo išieškojimo iš skolininko, atsiranda pagrindas Fondo administracijai nutraukti išmokų mokėjimą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad formuojama skirtinga praktika, nevienodai traktuojant vaiko teisę į socialinę gerovę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir materialinės teisės normų taikymo aspektais, su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo reikalavimus išsprendė tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškindamas ir taikydamas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendime nustatytų faktinių aplinkybių ir išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja, o tik papildo, atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Fondo administratorius privalo nutraukti išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių įstatyme numatytų pagrindų : 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, be kita ko, rėmėsi antstolės I. E. 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo, kuriame nurodyta, kad vykdomasis dokumentas grąžinamas išieškotojui (t. y. pareiškėjai V. R.) vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 631 straipsnio 1 dalies 2 punktu. CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo vykdomas arba buvo nevisiškai įvykdytas, yra grąžinamas išieškotojui, jeigu skolininkas neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma.

Atsakovo nuomone, antstoliui grąžinus vykdomąjį dokumentą, pareiškėja nebeatitinka Įstatymo 3 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl išnyko pagrindas mokėti išmokas. Įstatyme nustatytus reikalavimus, besikreipiantiems dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo asmenims, anot atsakovo, pareiškėja privalo atitikti visą išmokų mokėjimo laikotarpį.

Atsakydama į šį Fondo administracijos argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindais pripažįstami atvejai, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, mokamo periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį, ar gauna tik dalį šio išlaikymo. Nors pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį šis faktas turi būti patvirtintas antstolio išduota nustatytos formos pažyma, šis reikalavimas iš esmės įtvirtina ne Fondo išmokų mokėjimo pagrindą, bet tvarką, kaip turi būti įrodomas išmokų skyrimo pagrindas – asmuo negauna išlaikymo arba gauna tik dalį išlaikymo (pvz., LVAT 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-602/2016).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, kreipdamasi dėl išmokos skyrimo pareiškėja V. R. kartu su 2008 m. sausio 24 d. prašymais išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti vaikams G. R. ir L. R., nustatytos formos pažymą, pasirašytą antstolės Z. P. 2008 m. sausio 24 d., pateikė Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijai. Vykdomojo rašto grąžinimas pareiškėjai dėl to, kad išieškojimas nebuvo vykdomas arba buvo nevisiškai įvykdytas, nes skolininkas (E. R.) neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma, savaime nelemia Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo. Atsakovas neturėjo jokių duomenų, kad skolininkas pradėjo mokėti teismo įsakymu iš jo priteistą išlaikymą vaikams. Priešingai, iš antstolės I. E. Patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo turinio, galima daryti išvadą, kad skolininkas jokių lėšų vaikų išlaikymui nemoka. Bet kokiu atveju, esant tokiai situacijai, atsakovas negalėjo sprendimo grįsti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindu, o turėjo patikrinti, ar tikrai išnyko Įstatymo 3 straipsnyje nurodyti pagrindai, t. y. ar nemokamas ar iš dalies mokamas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytas išlaikymas, kuris turi būti mokamas periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį.

Taigi, atsakovas turėjo vertinti, ar pareiškėjai vykdomasis dokumentas grąžintas dėl to, jog skolininkas pradėjo mokėti išlaikymą – tai savaime įrodytų Įstatymo 3 straipsnyje nurodytų pagrindų išnykimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1935/2013), ar vykdomasis dokumentas grąžintas kitais pagrindais, kurie savaime nepagrindžia, jog pradėtas mokėti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytas išlaikymas. Tokiu atveju kylantys neaiškumai turi būti pašalinami ir atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, remdamasis gero viešojo administravimo principu, prieš priimdamas sprendimą, kuriuo nutraukiamas išmokų mokėjimas nepilnamečiams vaikams, turėtų paprašyti pareiškėją pateikti ar pats išsireikalauti duomenis, kurie reikalingi įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti pagrįstą išvadą dėl Įstatymo 3 straipsnyje nurodytų pagrindų išnykimo. Atsakovas Įstatymą aiškino plečiamai, neatsižvelgęs į tai, kad įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-602/2016).

Pažymėtina ir tai, kad 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtinta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai (1 dalis). Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (2 dalis). Lietuvos Respublika, 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavusi Konvenciją, tuo pačiu prisiėmė įsipareigojimus dėl šios Konvencijos nuostatų vykdymo ir joje įtvirtintų principų, vienas kurių yra minėtas vaiko interesų prioriteto principas, užtikrinimo.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad inter alia valstybės institucijos privalo: visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus (1 p.); užtikrinti vaikui teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 p.). To paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir CK 3.204 straipsnio 1, 2 dalyse kiekvienam nepilnamečiam vaikui, ilgiau kaip mėnesį negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų atstovų, garantuojama teisė į valstybės paramą ir išlaikymą. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

Remiantis paminėtais Lietuvos Respublikos prisiimtais įsipareigojimais dėl pirmenybės teikimo vaiko interesams ir vaiko teisės į valstybės paramą ir išlaikymą užtikrinimo, visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko (šiuo atveju vaikų) interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkrečius vaikus, kuriems ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta nesant tam aiškaus pagrindo.

Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai kaip nepagrįstus vertino atsakovo Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. V2-1219 ir Nr. V2-1220, kuriais išmokų mokėjimas buvo nutrauktas remiantis vien ta aplinkybe, kad antstolės Patvarkymu pareiškėjai buvo grąžintas vykdomasis dokumentas pagal CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 3R-120 (AG-72/01-2015) paliko galioti.

Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą dėl skirtingos praktikos formavimo, kadangi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai bylas nagrinėja ir procesinius sprendimus priima, įvertinę konkrečios bylos faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus.

Atsakovas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš Vaikų išlaikymo fondo administracijos priteista 658,57 Eur suma Lietuvos valstybės naudai išlaidoms už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai V. R. (sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta „V. R.“) kompensuoti.

Pasisakydama dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 451 straipsnį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtas ABTĮ nuostatas, pažymima, kad proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (pvz., LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012).

Nagrinėjamu atveju teismui buvo pateikta tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. liepos 2 d. Pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. 4.26.-TPI-845, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro: advokato užmokestis 619,53 Eur, kitos su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusios išlaidos – 39,04 Eur; iš viso valstybės naudai už teisinę pagalbą priteistina suma 658,57 Eur (b. l. 46). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys nėra pakankami spręsti dėl valstybės nagrinėjamu atveju patirto bylinėjimosi išlaidų dydžio, teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, kadangi minėti duomenys nėra pakankamai detalizuoti. Pažymoje nėra nurodyta, kokios būtent advokato paslaugos buvo teiktos pareiškėjai, kokia suma šios paslaugos (kiekviena iš jų) įvertintos. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pažymoje nurodytos išlaidos buvo realiai patirtos (t. y. apmokėtos).

Atsižvelgusi į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo dalį panaikina, ir pažymi, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo pateikti pirmosios instancijos teismui prašymą, pagrįstą anksčiau paminėtais dokumentais, dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lietuvos valstybės naudai priteista 658,57 Eur (šeši šimtai penkiasdešimt aštuoni eurai, 57 euro centai) išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai V. R..

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė