2013-10-02 Nr. AB-5620-3-61-3-01017-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P756-158/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01017-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.11, 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-230/2013 pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. Š. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija) 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. KS-18 „Dėl D. Š.“ (toliau – ir 2012 m. vasario 28 d. Sprendimas).

Pareiškėja paaiškino, kad Komisijos 2012 m. vasario 28 d. Spendime nurodyta, kad ji, būdama Mažeikių rajono tarybos (toliau – ir Taryba) nare ir dalyvaudama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos bei komitetų posėdžiuose, svarstant klausimus, susijusius su UAB „Saurida“, bei priimdama sprendimus ir nuo jų nenusišalindama, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 2 punktus, 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą, 6 straipsnio 2 dalį bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Jai dar nebūnant Tarybos nare, Taryba 2010 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T-10 nusprendė išnuomoti negyvenamąsias patalpas, adresu Naftininkų g. 9, Mažeikiai, o 2010 m. balandžio 8 d. nuomotojas – Mažeikių rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) bei nuomininkas – UAB „Saurida“ sudarė savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. MS/155. Pareiškėjai tapus Tarybos nare, 2011 m. rugpjūčio 26 d. Tarybos sprendimu Nr. T1-211 „Dėl patalpų nuomos“ buvo nuspręsta išnuomoti poliklinikos, adresu Naftininkų g. 9, Mažeikiai pagalbines rūsio patalpas (10 metų).

Savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. kovo 18 d. raštu Nr. T17-26 patvirtino, kad skelbimas apie viešą konkursą (Tarybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo pagrindu), 2011 m. rugpjūčio 30 d. buvo paskelbtas laikraštyje „Būdas žemaičių“. Vyriausybės atstovė Telšių apskrityje 2012 m. sausio 26 d. raštu Nr. S-13 taip pat informavo, kad viešas konkursas buvo skelbtas, tačiau neįvyko. Todėl minėti faktai patvirtina, kad 10 metų išnuomoti poliklinikos pagalbines rūsio patalpas galėjo bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, todėl pareiškėja negalėjo įtakoti viešai paskelbto konkurso sąlygų. 2011 m. spalio 21 d.

Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija nutarė, kad pagalbinės rūsio patalpos, adresu Naftininkų g. 9, Mažeikiai, laikytinos neatsiejama, nuomojamo baseino, kaip pagrindinio daikto, dalimi. Taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.15 straipsniu, atsižvelgdama į 2011 m. spalio 3 d. UAB „Saurida“ raštą Nr. 235-11 ir Komisijos išvadą, 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu „Dėl rūsio patalpų priskyrimo“ Nr. T1-326, nusprendė neatlygintinai iki 2020 m. balandžio 8 d. priskirti rūsio patalpas UAB „Saurida“ priežiūrai ir aptarnavimui. 2011 m. gruodžio 12 d. tarp šalių prie turto nuomos sutarties buvo pasirašytas papildomas susitarimas Nr. MS-998.

Minėta nuomos sutartis neatitiko CK 4.15 str. reikalavimų, nes į sutartį nebuvo įtraukti inžinieriniai įrenginiai, todėl vėliau buvo mėginama ištaisyti padarytą klaidą. Pareiškėja 2011 m. lapkričio 25 d. Tarybos posėdyje dalyvavo, tačiau nebalsavo tvirtinant Tarybos sprendimą Nr. T1-326, be to, minėtu sprendimu tik buvo taisoma klaida. 2011 m. lapkričio 25 d. Tarybos posėdyje, tvirtinant sprendimą „Dėl rūsio patalpų priskyrimo“, ir jai nepalikus tarybos posėdžio salės, jos veiksmai negalėjo būti traktuojami kaip teisės aktų pažeidimas, kadangi sprendimai buvo priimti pareiškėjai dar nebūnant Tarybos nare.

Pareiškėja nesutinka su atsakovo 2012 m. vasario 28 d. Sprendimo teiginiu, kad UAB „Tele 2“ išdavė UAB „Saurida“ keletą mobilaus ryšio telefonų, pagal kurią bendrovė galėjo skirti numerius pasirinktiems asmenims. Pareiškėjos sutuoktiniui ir pareiškėjai ryšio paslaugas teikia UAB „Tele 2“, o UAB „Saurida“ atlieka tik pateiktų UAB „Tele 2“ sąskaitų užsakovui A. Š. telekomunikacijų paslaugų tvarkymą ir analizę, už teikiamas paslaugas UAB „Tele 2“ sąskaitas – faktūras pateikdavo UAB „Saurida“, kurias išrašydavo sutuoktinio vardu, todėl pareiškėja 2011 m. rugsėjo 1 d. su UAB „Saurida“ pati sudarė sutartį.

Atsižvelgiant į Tarybos reglamento 192.2 punktą, pareiškėjai buvo tikslinga atskirai sudaryti sutartį su UAB „Saurida“, nes telefonas naudojamas Tarybos nario veiklai vykdyti. Atsakovo teiginys, kad pareiškėja Savivaldybės Buhalterinės apskaitos skyriui pristatė sąskaitas-faktūras pagal sutuoktiniui išduotą telefoną, prašydama jas apmokėti, neatitinka tikrovės. Dėl privačių interesų deklaracijos PIDB8 ir PIDB10 formų neužpildymo pareiškėja nurodė, jog, pildydama Privačių interesų deklaraciją, nenurodė pusbrolio S. R. (UAB „Saurida“ direktorius), nes nebuvo aplinkybių, dėl kurių galėtų kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime (b. l. 66–68) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, jog aplinkybės, kad pareiškėja nepriėmė galutinio sprendimo, nepanaikina pareigos nusišalinti nuo klausimų svarstymo ir sprendimų priėmimo. Pareiškėjos išankstinis nusistatymas ir šališkumas, svarstant klausimus dėl pusbrolio vadovaujamos įmonės, buvo realus, todėl pareiškėjos veiksmai buvo vertinti kaip neatitinkantys įstatymo reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 121–126) pareiškėjos D. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl D. Š. viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo bei pažymėjo, kad VTEK skundžiamą sprendimą viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnybos priežiūros srityje priėmė įvertinusi pareiškėjos veiksmus (t. y. dalyvavimą 2011 m. rugpjūčio 22 d. jungtiniame Ekonomikos, finansų ir vietinio ūkio, Sveikatos priežiūros ir socialinių reikalų, Švietimo, kultūros ir sporto bei kaimo reikalų ir gamtos apsaugos komitetų posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas „Dėl UAB „Saurida“ 2011 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. 190-11 „Dėl viešo konkurso paskelbimo patalpų nuomai“ (b. l. 75) ir nuo klausimo svarstymo nenusišalinimą; dalyvavimą 2011 m. lapkričio 21 d. Ekonomikos, finansų ir vietinio ūkio komiteto posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas „Dėl rūsio patalpų priskyrimo“ (b. l. 78–79) ir nuo klausimo svarstymo nenusišalinimą; dalyvavimą 2011 m. lapkričio 25 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas „Dėl rūsio patalpų priskyrimo“ (b. l. 80) ir nuo klausimo svarstymo nenusišalinimą; tiesioginį kontaktavimą su UAB „Saurida“ dėl telefoninių sąskaitų administravimo, taip pat dėl įpareigojimo deklaracijoje pateikti duomenis apie artimą asmenį dėl kurio gali kilti interesų konfliktas nevykdymo). Komisijos pradėto tyrimo ir tuo pagrindu priimto sprendimo pagrindas – Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sekretorės R. G. 2011 m. gruodžio 1 d. paklausimas (b. l. 69).

Komisija pripažino, kad pareiškėja, būdama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare ir dalyvaudama Mažeikių rajono savivaldybės Tarybos bei komitetų posėdžiuose, svarstant klausimus, susijusius su UAB „Saurida“, bei priimant sprendimus ir nuo jų nenusišalindama, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintos pareigos būti nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, taip pat 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad net nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra, ir pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Deklaracijoje netiksliai nurodė deklaruotinus duomenis bei nenurodė duomenų, dėl kurių galėjo kilti interesų konfliktas, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir 2 dalies nuostatas. Pareiškėja ir UAB „Saurida“ generalinis direktorius S. R. yra pirmos kartos pusseserė ir pusbrolis.

Pareiškėja neginčijo Komisijos tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutiko su jų vertinimu, VTEK sprendimo argumentaciją vertino kaip nepagrįstą, nes pareiškėja dalyvavo, tačiau nebalsavo Tarybos posėdžiuose. Būtent todėl, kad 2010 m. balandžio 8 d. nuomos sutartyje buvo padaryta nuomos sutarties klaida, nes minėtą sutartį nebuvo įtraukti inžinieriniai įrenginiai, paminėtuose posėdžiuose buvo mėginama tik ištaisyti sutarties klaidą. UAB „Saurida“, pareiškėjos sutuoktiniui ir pareiškėjai ryšio paslaugų neteikia, o tik atlieka sąskaitų analizę ir tvarkymą. Privačių interesų deklaracijos PIDB10 ir PIDB8 formų neužpildymą pareiškėja motyvavo tam tikrų aplinkybių, kurių pagrindu atsirastų būtinybė deklaruoti, nebūvimu.

Teismas apžvelgęs faktines bylos aplinkybes, pažymėjo, jog nebuvo pagrindo nesutikti su Komisijos išvada, jog situacija, kai pareiškėja, būdama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare, dalyvavo svarstant klausimus susijusius su UAB „Saurida“, kurios direktorius yra pareiškėjos pirmos kartos pusbrolis, yra vertinama kaip privataus intereso buvimas: privatus interesas apima ne tik materialinį, bet ir kitokio pobūdžio suinteresuotumą, kadangi jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis, todėl Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant klausimus, kurie sukelia interesų konfliktą (LVAT 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011).

Pareiškėja privalėjo informuoti Mažeikių rajono savivaldybę apie galimą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo klausimų, susijusių su UAB „Saurida“. Pareiškėjos skundo argumentai, kad pagrindiniai nuomos sutarties klausimai buvo išspręsti jai dar nebūnant Tarybos nare, o šiuo metu svarstomi klausimai yra tik papildomi, bei tai, kad patalpos buvo priskirtos prie UAB „Saurida“ ankstesnės nuomos sutarties pagrindu išnuomotų patalpų, nes neatsirado norinčių išsinuomoti patalpas, nėra reikšmingi, nes Įstatymas nenustato jokių išimčių, šiuo atveju, sprendžiamus klausimus vertinti pagal jų pobūdį. Komisija pareiškėjos veiksmus pagrįstai vertino pagal pastarosios faktinį dalyvavimą posėdžiuose ir posėdžiuose sprendžiamų klausimų turinį, nesureikšminant pareiškėjos balsavimo/nebalsavimo veiksmo. Pareiškėjos argumentai, jog ji dalyvaudama posėdžiuose dėl svarstomų klausimų nebalsavo, nėra reikšmingi, nes šiuo atveju svarbus yra paties asmens (pareiškėjos) elgesys iškilus viešųjų ir privačių interesų situacijai. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo prasme asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama ne tik rengti, svarstyti ar priimti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, bet ir kaip valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui netgi dalyvauti juos (sprendimus) rengiant, svarstant ar priimant. Taigi, sprendžiant pareiškėjos padaryto pažeidimo pagrįstumą Įstatymo 11 straipsnio kontekste, esminę reikšmę turėjo net mažiausia prielaida, kas galėjo sukelti interesų konfliktą, todėl papildomos aplinkybės, kaip nebalsavimas, sprendžiamų klausimų pobūdis neturėjo reikšmės. Pareiškėja, dalyvaudama Tarybos posėdžiuose ir nuo jų nenusišalindama ar nepranešdama apie tai iš anksto Įstatymo nustatyta tvarka, pati sudarė sąlygas viešųjų ir privačių interesų konfliktui kilti ir nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

Anot teisėjų kolegijos, pareiškėjos argumentai, pagrindžiantys Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir 2 dalies pažeidimo nebūvimą buvo palaikyti subjektyviais, kadangi minėtos teisės normos įpareigoja asmenis, kuriems jos adresuotos, atlikti normoje nustatytus veiksmus, kad būtų pasiekti Įstatymo iškelti tikslai. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas nenumato jokių išimčių, kai aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nereikia deklaruoti. Komisija pagrįstai konstatavo, kad Įstatymas įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį deklaruoti informaciją apie deklaruoti privalančio asmens atitinkamus santykius su kitais asmenimis ir nenumato išimčių, kada jos galima nepateikti. Todėl pareiškėjos argumentai, kokiais atvejais ji būtų deklaravusi santykius su pusbroliu S. R., neturėjo teisinės reikšmės.

Teismas pažymėjo, jog Įstatymas numato deklaruojančiam asmeniui pareigą deklaracijoje nurodyti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (Įstatymo 6 str. 1 d. 10 p.). Nagrinėtu atveju, Komisija, susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste pagrįstai pareiškėjos pusbrolį UAB „Saurida“ direktorių priskyrė prie kitų pareiškėjai žinomų asmenų dėl kurių galėtų kilti interesų konfliktas. Nebuvo pagrindo abejonei, kad pareiškėjos pusbrolis, būdamas UAB „Saurida“ direktoriumi, Komisijos pagrįstai buvo įvardintas kitu, pareiškėjai žinomu asmeniu, dėl kurio, tam tikroje situacijoje, galėtų kilti interesų konfliktas. Komisija atitinkamai įvertino pareiškėjos ir UAB „Saurida“ prievolinius santykius (telefoninių sąskaitų už telekomunikacijų paslaugų tvarkymą ir analizę, b. l. 82–83, 87, 88), kurie taip pat patvirtino pareiškėjos ir UAB „Saurida“ ryšį. Pareiškėjos argumentai, išsamiai paaiškinantys prievolinių santykių dėl telekomunikacijų paslaugų su UAB „Saurida‘ atsiradimo, vėlesnių sąlygų keitimo priežastis, nėra reikšmingi, kadangi pats šių aplinkybių buvimas jau yra laikytinas santykiais tarp pareiškėjos ir UAB „Saurida“.

Teismo vertinimu, Komisija objektyviai ir visapusiškai ištyrė faktines aplinkybes ir kitus surinktus įrodymus bei pagrįstai skundžiamame sprendime pripažino, kad pareiškėja, nenusišalindama nuo atitinkamų Tarybos posėdžių, bei neinformavusi apie galimą viešųjų ir privačių interesų konfliktą, nepateikusi privačių interesų deklaracijos, nenurodžiusi duomenų, dėl kurių galėjo kilti interesų konfliktas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktų, 6 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 2 dalies, bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. KS-18 pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 136–137) bei priedus prie skunko (b. l. 144, 155), prašydama panaikinti ginčijamą teismo sprendimą ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. KS-18.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė, jog nesutinka su teismo išvada dėl deklaracijos formų PIDB8 ir PIDB10 neužpildymo, kas lėmė Komisijos išvadą, jog buvo pažeistos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos. Įstatymas tiesiogiai ir imperatyviai nereikalauja, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė D. Š. privačių interesų deklaracijoje turėjo nurodyti UAB „Saurida“ dirbantį savo pusbrolį S. R., jeigu nemanė, kad tokia aplinkybė jos veikloje gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Kaip pavyzdį pareiškėja nurodė 2012 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą Nr. KS-12 „Dėl N. M.“, kuriame buvo konstatuota, jog „įstatymas tiesiogiai ir imperatyviai nereikalauja, kad teisėjas N. M. privačių interesų deklaracijoje nurodytų prokuroru dirbantį savo brolį, jeigu nemano, kad tokia aplinkybė jo veikloje gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą“. Komisijos pirmininkas R. R. sąmoningai ir piktybiškai iškraipė Įstatymą atsiliepime į pareiškėjos skundą, nes cituodamas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies l0 puntą, neparašė Įstatyme nurodyto žodžių jungimo „deklaruojančio nuomone”, o cituodamas 6 straipsnio 2 dalį, nenurodė – „dėl kurių jo nuomone”.

Pareiškėja nurodė, kad ryšio paslaugas jai teikia UAB „TELE-2”, todėl jai ir jos sutuoktiniui A. Š. kartais yra būtina tiesiogiai kontaktuoti su UAB „Saurida" papildomos prekybos vadybininke V. V., kartais naudojasi el. bankininkystės paslaugomis, kad galėtų sumokėti už UAB „TELE 2” teikiamas telekomunikacines paslaugas. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnį 2 dalį, asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, ratas nėra konkrečiai apibrėžtas. Šioje situacijoje, Komisijai buvo būtina vadovautis protingumo ir akivaizdumo kriterijais, o ne tuo, kad Mažeikių raj. savivaldybės tarybos narė D. Š. apskundė dvidešimt savo kolegų.

Vietos savivaldos įstatyme yra nurodytas baigtinis sąrašas, kada tarybos narys tarybos posėdžiuose turi nusišalinti, t. y., kai sprendžiamas klausimas yra susijęs su pačiu Tarybos nariu, jo šeimos nariais ar artimais giminaičiais. CK nurodyta, kas yra artimi giminaičiai. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 10 punktas neįpareigoja tarybos nario nusišalinti dėl pusbrolio. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas nereglamentuoja pareigos nebalsuoti, o pareigą nebalsuoti nurodo tik Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 dalis. Taigi 2011 m. rugpjūčio 26 d. ir 2011 m. lapkričio 25 d. Mažeikių raj. savivaldybės tarybos posėdžiuose pareiškėja nebalsavo, nes nenorėjo dalyvauti galimai nusikalstamoje veikoje, todėl Tarybos nario pareigą atliko pagal savo sąžinę ir supratimą.

Pareiškėja akcentuoja tai, kad 2011 m. balandžio 14 d. pradėjo vykdyti Mažeikių raj. savivaldybės tarybos nario pareigas, todėl vykdydama šias pareigas, vadovavosi ir šiuo metu vadovaujasi Vietos savivaldos įstatymu, o ne LVAT jurisprudencijoje suformuota pozicija, jog „papildoma aplinkybė, kaip nebalsavimas, sprendžiamų klausimų pobūdyje neturi reikšmės”.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147–149) prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog UAB „Saurida” vadovas S. R. yra pareiškėjos pusbrolis, pareiškėja sprendė klausimus, turinčius reikšmę jos pusbrolio vadovaujamai bendrovei, pareiškėja turėjo sutartinių įsipareigojimų su pusbrolio vadovaujama bendrove (sutartis dėl UAB „Tele2” sąskaitų už telekomunikacijų paslaugas abonentams tvarkymo ir analizės). Atsakovas atsiliepimą taip pat grindė šiais argumentais:

1. Įstatymas savo prigimtimi yra prevencinis, todėl visos jo nuostatos formalios. Asmeninių interesų turėjimas svarstomų klausimų atžvilgiu neišvengiamai sukompromituoja tokius sprendimus bei pakerta vietos bendruomenės pasitikėjimą jai atstovaujančia valdžia. LVAT yra pasisakęs, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, kad priimant sprendimą asmuo nepasielgė taip, jog būtų išsklaidytos visos abejonės dėl galimo interesų konflikto. Interesų konfliktą kelia valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo priimdamas sprendimus turi vengti net šališkumo regimybės. Tai, kad pareiškėja galutinio sprendimo nepriėmė, nepanaikina jos pareigos nusišalinti nuo klausimų svarstymo bei sprendimų, priimamų tam tikroje klausimų nagrinėjimo stadijoje procedūrų.

2. Komisija vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 6 straipsnio 2 dalimi, paaiškino, kad pusbrolis, kuris nepatenka į Įstatymo nustatytą artimų asmenų ratą, patenka į kitų asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas kategoriją. Komisija įstatymo nuostatos neiškraipė, tik pabrėžė pagrindinius straipsnio akcentus. Šiuo atveju pareiškėjai iškilo pareiga deklaruoti duomenis apie savo pusbrolį, vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatytais terminais, nuo to momento, kai ji sužinojo, kad Taryboje bus svarstomi klausimai, susiję su pusbrolio vadovaujama įmone.

3. Pareiškėja išdėstė poziciją, kad priimant sprendimą Komisija turėjo vadovautis protingumo ir akivaizdumo kriterijais, o ne tuo, kad pareiškėja apskundė 20 savo kolegų. Teismo posėdžio metu išsakyta pastaba buvo siekiama atkreipti Teismo dėmesį, kad pareiškėja su Įstatymo nuostatomis yra pakankamai išsamiai ir gerai susipažinusi, nes Komisijai apskundė daugelį savo kolegų dėl nusišalinimo tvarkos galimų pažeidimų. Tad buvo pabrėžta pozicija, kad Įstatymas galioja ir jai pačiai. Balsavimas laikytinas viena iš sprendimo priėmimo procedūrų, tad pareiga nusišalinti ir nuo klausimų svarstymo pareiškėjai išlieka.

4. Pareiškėja argumentavo savo repliką apie Komisijos tariamai pažeidžiamą lygiateisiškumo principą pateikdama 2012 m. gegužės 14 d. Komisijos raštą „Dėl tyrimo nepradėjimo”. Komisija pabrėžia, kad rašte analizuojama situacija yra visiškai nesusijusi su nagrinėjama byla ir jai analogija netaikoma, todėl prašo neatsižvelgti į pareiškėjos argumentą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2013 m. vasario 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-230/2013 (b. l. 162–171) pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo dalį ir panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. KS-18 „Dėl D. Š.“ dalį, kuria pareiškėja pripažinta pažeidusia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą, 6 straipsnio 2 dalį. Likusioje dalyje pareiškėjos skundas atmestas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsniu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 ir 11 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos.

LVAT jurisprudencijoje dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų išaiškinta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 –1422/2010, 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 –2312/2012; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.). Aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nurodomos nustatyta tvarka teikiamose valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens privačių interesų deklaracijose, kurių duomenys, jei jie pasikeičia ar paaiškėja naujos aplinkybės, turi būti tikslinami ar papildomi per šio įstatymo nustatytus terminus (Lietuvos Respublikos interesų derinimo įstatymo (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas) 4, 5, 6, 7 str.).

Pagal LVAT praktiką Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, kad priimant sprendimą asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Interesų derinimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (LVAT 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.). LVAT jurisprudencijoje taip pat ne kartą pažymėta, kad Interesų derinimo įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad šio įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Interesų derinimo įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė šio įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (LVAT 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 –2312/2012, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.)

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad interesų konfliktas yra situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina nustatyta, ar asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo privatų interesą, pasireiškusį jos giminystės ryšiais su UAB „Saurida“ direktoriumi. Pareiškėja, būdama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare, dalyvavo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos bei komitetų posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi klausimai, susiję su UAB „Saurida“ (jos pusbrolio vadovaujama bendrovė), bei priimant sprendimus nuo jų nenusišalino. Todėl pareiškėja pateko į interesų konflikto situaciją ir, vadovaudamasi Įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, privalėjo imtis priemonių šiai interesų konflikto situacijai pašalinti. Tokia priemone, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo būti pareiškėjos nusišalinimas nuo dalyvavimo svarstant ir priimant sprendimus dėl sutarties su UAB „Saurida“ dėl atitinkamų patalpų nuomos. Tačiau pareiškėja tokio nusišalinimo nepareiškė ir tuo pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis. Teisėjų kolegija, daro išvadą, jog tokiu atveju įrodinėjimo našta, kai siekiama paneigti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tenka asmeniui, jas neigiančiam. Taigi pareiškėja, turinti onus probandi (įrodinėjimo naštą), privalo pateikti objektyvius duomenis, kad ji nepažeidė minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo ir nedalyvavo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie šiuo atveju ir sukėlė interesų konfliktą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir iš esmės teisingai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, palikdamas galioti Komisijos 2012 m. vasario 28 d. Sprendimą minėtu klausimu. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos atliktu aplinkybių vertinimu (aptartu atveju) sutinka.

Valstybės tarnyboje dirbančio asmens pareiga žinoti apie artimų asmenų privačius interesus neturi būti suprantama kaip šio asmens pasyvus elgesys, tapatinamas su atsitiktiniu faktų, lemiančių tokių interesų egzistavimą, sužinojimu. Pareiškėja savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad Įstatymas tiesiogiai ir imperatyviai nereikalauja, jog, būdama Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare, ji privačių interesų deklaracijoje turėjo nurodyti UAB „Saurida“ dirbantį savo pusbrolį S. R., jeigu nemanė, kad tokia aplinkybė jos veikloje gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Atsakovas su šiuo pareiškėjos argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad teisėkūros subjektas nustatė pozityvią pareiškėjos pareigą deklaruoti privačius interesus, įskaitant ir susijusius su artimų asmenų interesais, todėl darytina išvada, jog valstybės tarnyboje dirbantis asmuo turi žinoti faktus, susijusius su privačių interesų egzistavimu. Pridurtina ir tai, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta, kai siekiama paneigti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tenka asmeniui, jas neigiančiam.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Įstatymas įpareigoja valstybinės tarnyboje dirbantį asmenį deklaruoti informaciją apie deklaruoti privalančio asmens atitinkamus santykius su kitais asmenimis ir nenumato išimčių, kada jų galima nepateikti. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms pareiškėja, turėdama pareigą vengti interesų konflikto, elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (Įstatymo 3 str. 2 d.), deklaracijoje nurodyti artimus asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (Įstatymo 6 str. 1 d. 10 p.), privalėjo ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po naujų aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, paaiškėjimo papildyti deklaraciją (Įstatymo 7 str. 2 d.), tačiau tai nebuvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje, kadangi šiuo atveju įstatymas pareiškėjos imperatyviai neįpareigoja deklaruoti santykių su visais giminaičiais. Nagrinėjamu atveju svarbu pastebėti, jog nėra įrodymų, kad pareiškėja pildydama Deklaraciją galėjo nuspėti, kokie interesų konfliktai gali kilti, kadangi objektyviai nėra įmanoma numatyti ateities įvykių, ir žinojo apie vėliau (jai jau būsiant Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare) tęsiamus sprendimų projektų ruošimo darbus, būsimus sprendimų svarstymus ir pan., dėl kurių galėtų atsirasti interesų konfliktas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja neprivalėjo iš anksto deklaruoti santykių su pusbroliu S. R.. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos ir UAB „Saurida“ prievoliniai santykiai (t. y. telefoninių sąskaitų administravimas) nėra pakankamas pagrindas, kuris iš anksto būtų nuspėjamu pagrindu interesų konfliktui. Tačiau tuo, kas išvardinta, apeliacinis teismas nepaneigia pareiškėjos pareigos papildyti deklaraciją paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių galėtų kilti interesų konfliktas, bei imtis kitų atitinkamų veiksmų siekiant išvengti interesų konflikto.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl išvardintų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas panaikinant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. KS-18 „Dėl D. Š.“ dalį, kuria pareiškėja pripažinta pažeidusia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą, 6 straipsnio 2 dalį.

V. Pareiškėja D. Š. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2013 m. gegužės 24 d. (pagal spaudą ant voko) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-230/2013 (b. l. 176–177), o 2013 m. gegužės 28 d. – priedą prie šio prašymo (b. l. 185).

Pareiškėjos nuomone, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 10 punktu. LVAT, priimdamas 2013 m. vasario 21 d. sprendimą, vadovavosi tik Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, tačiau nesivadovavo Vietos savivaldos įstatymu. Pareiškėja nuo 2011 m. balandžio 14 d. eina Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nario pareigas, todėl vadovaujasi Vietos savivaldos įstatymu, kurio 23 straipsnio 4 dalis nustato pareigą nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui. Taigi, vadovaujantis LVAT 2013 m. vasario 21 d. sprendimu, vykdydama šią pareigą, pareiškėja pažeidė Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą. Tokia išvada nėra teisinga. Šiuo aspektu yra padarytas esminis teisės normų pažeidimas jas taikant, nes buvo vadovautasi tik Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, o ne Vietos savivaldos įstatymu.

Be to, 2011 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-789/2011 LVAT, aiškindamas Vietos savivaldos įstatymo bei Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas konstatavo, kad „nusišalinimas inter alia apima ir susilaikymą nuo balsavimo“. LVAT 2013 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjos atžvilgiu minėtus įstatymus taiko kitaip, todėl sudaro prielaidą paneigti esminę LVAT paskirtį – formuoti vienodą teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Administracinėje byloje, kurioje pareiškėja prašo atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis rašytinio proceso tvarka priimta 2013 m. vasario 21 d. Minėtos nutarties kopija pareiškėjai išsiųsta 2013 m. vasario 26 d. (b. l. 172). Kadangi D. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo LVAT padavė 2013 m. gegužės 24 d., įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju nėra praleistas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja D. Š. nurodo du proceso atnaujinimo pagrindus: ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Prašymą atnaujinti procesą grindžia tuo, kad, jos manymu, LVAT 2013 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-230/2013 nepagrįstai nesivadovavo Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostata, o neatsižvelgęs į tai, jog 2011 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-789/2011 LVAT, aiškindamas Vietos savivaldos įstatymo bei Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, konstatavo, kad „nusišalinimas inter alia apima ir susilaikymą nuo balsavimo“, nukrypo nuo šio teismo formuojamos praktikos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Taigi, aptariamo pagrindo taikymas yra siejamas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Šiuo aspektu pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (LVAT 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Be to, prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nuomonė, kokiais teisės aktais turėjo būti grindžiamas teismo sprendimas (nutartis, nutarimas), neįrodant akivaizdžiai neteisingo normų taikymo, negali būti siejama su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme (LVAT 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

Kadangi prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės, teismas tikrina tik tai, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašyme atnaujinti procesą pareiškėja nepateikė įrodymų, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kokį nors esminį Vietos savivaldos įstatymo nuostatų taikymo pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegijai abejonių dėl minėtų teisės normų taikymo teisingumo sprendžiant byloje kilusį ginčą nekyla, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu nėra.

Pareiškėja procesą administracinėje byloje Nr. A602-230/2013 prašo atnaujinti ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais, t. y. nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius LVAT sprendimus ar nutartis.

Minėta, pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo, jog LVAT nukrypo nuo savo formuojamos praktikos, suformuotos 2011 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-789/2011. Pareiškėja pažymi, jog šioje administracinėje byloje teismas, aiškindamas šiam ginčui aktualias Vietos savivaldos įstatymo bei Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, konstatavo, kad „nusišalinimas inter alia apima ir susilaikymą nuo balsavimo“. Taigi, pareiškėjos teigimu, LVAT 2013 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjos atžvilgiu minėtus įstatymus taikė kitaip, nes pripažino ją pažeidus Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, tačiau jos atžvilgiu netaikė Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 dalies.

Kaip matyti iš LVAT 2011 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria remiasi pareiškėja, ginčas šioje byloje kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kuriuo konstatuota, jog Elektrėnų savivaldybės meras pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, nes dalyvavo balsavimo dėl klausimo, susijusio su jo asmens vertinimu, procedūroje, nevykdė nustatytos prievolės vengti interesų konflikto, taip pat nedeklaravo galimo viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto, galėjusio kilti ir kilusio jam dalyvaujant klausimų, susijusių su jo asmens vertinimu, sprendimo procedūrose. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą bei šio prašymo priede (papildyme) pareiškėjos pateiktus argumentus, LVAT 2011 m. gegužės 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-789/2011 turinį, sprendžia, kad pareiškėjos nurodytos administracinės bylos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai, todėl prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-230/2013 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, netenkinamas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A602-230/2013 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. Š. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-230/2013 netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A602-230/2013 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė