2022-06-22 Nr. AB-16880-3-65-3-00123-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2153-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00123-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.3.1; 20.2.3.2; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos agentūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Krisminda“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundu prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra), priteisti 448 675,34 Eur turtinei žalai ir 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Prašoma atlyginti turtinė ir neturtinė žala kilo dėl Agentūros neteisėto 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. balandžio 22 d. jam buvo išduotas Taršos integruotos prevencijos kontrolės leidimas Nr. TU(2)-66, koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. sausio 2 d. (toliau – ir TIPK leidimas), o 2010 m. balandžio 23 d. – pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000476 (toliau – Licencija Nr. 000476). Pagal TIPK leidimą ir Licenciją Nr. 000476 atliekų tvarkymo aikštelėje (sandėlyje), esančioje (duomenys neskelbtini), yra surenkamos, superkamos, apdorojamos bei laikomos pavojingos ir nepavojingos atliekos. Bendrovė teigė, kad tai pagrindinė jos veikla ir pagrindinis pajamų šaltinis. Agentūra 2016 m. balandžio 27 d. Sprendimu panaikino Bendrovei išduotos Licencijos Nr. 000476 galiojimą.

2.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017 pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – ir Aplinkos ministras) 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. Dl-528) 2.32 punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. Dl-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartimi, patenkinus UAB „Krisminda“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, Sprendimo galiojimas buvo sustabdytas. Pareiškėja tvirtino, kad 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpiu, t. y. 18 mėnesių (toliau – ir ginčo laikotarpis), kai buvo panaikintas Licencijos Nr. 000476 galiojimas, negalėjo vykdyti pagrindinės įmonės veiklos. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, teigė, jog Sprendimo neteisėtumas konstatuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018, todėl Agentūros veiksmų neteisėtumas nagrinėjamo ginčo atveju papildomai neįrodinėtinas.

2.3. Bendrovė, remdamasi ūkinės veiklos duomenimis paremtais apskaičiavimais, teigė, kad padaryta turtinė žala sudaro 448 675,34 Eur. Agentūra, neteisėtu pripažintu Sprendimu sustabdžiusi Licencijos Nr. 000476 galiojimą, tiesiogiai nulėmė, kad UAB „Krisminda“ negavo pajamų už akumuliatorių sutvarkymą. Pareiškėja vertino, jog yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normose įtvirtintos būtinosios sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

2.4. Be to, pareiškėja nurodė, kad Lietuvos valstybė privalo atlyginti ir dėl Agentūros neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą, kurią įvertino 200 000 Eur. Apie Licencijos Nr. 000476 galiojimo sustabdymą buvo paskelbta ir viešai. 18 mėnesių Bendrovė negalėjo dalyvauti ūkinėje veikloje, susijusioje su naudotų akumuliatorių ardymu, per šį laiką tarp kitų šio verslo dalyvių susiklostė nauji sutartiniai santykiai. Net ir panaikinus Licencijos Nr. 000476 galiojimo sustabdymą, Bendrovė nesusigrąžino iki 2016 m. balandžio 27 d. turėto įdirbio, buvę partneriai į galimybę bendradarbiauti dabar žiūri atsargiau. Pareiškėjas verslo partneriams turėjo įrodinėti, kad Licencijos Nr. 000476 galiojimas buvo sustabdytas ne dėl Bendrovės netinkamai vykdomos ūkinės veikos, o dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Todėl Bendrovė patyrė neturtinę žalą.

2.5. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai prašė tenkinti skundą skunde nurodytais argumentais ir motyvais, remiantis jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis.

3. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Agentūra pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Sprendimas buvo priimtas, atsižvelgus į tai, kad UAB „Krisminda“ išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. Tokia išvada buvo padaryta, vadovaujantis Aplinkos ministro Įsakymo Nr. Dl-528 2.32 punktu ir atsižvelgus į Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio 10 dalies 3 punktą, 12 dalies 2 punktą ir 13 dalį. Agentūra pažymėjo, kad Aplinkos ministro Įsakymo Nr. Dl-528 2.32 punktas (redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštaraujantis konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 buvo pripažintas po to, kai buvo priimtas Sprendimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017 panaikino Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. priimtą Sprendimą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

3.2. Sprendimas, kaip neteisėtas administracinis aktas, buvo panaikintas dėl to, kad jis prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams, bet ne dėl to, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą. Agentūra rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, pagal kurią, administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės civilinės deliktinės atsakomybės pagrindas, kad ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, jog visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio (nuo pradžios); kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas.

3.3. Pagal 2016 m. galiojusių Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patvirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) 25.3 punktą, atsakinga institucija, t. y. Agentūra, turėjo teisę panaikinti pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimą, jei panaikinamas ar neatnaujinamas TIPK leidimas. Taigi, priimant Sprendimą, buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kurių teisėtumo Agentūra negalėjo kvestionuoti. Agentūra tvirtino, kad nesant civilinės deliktinės atsakomybės būtinosios sąlygos – atsakovo veiksmų neteisėtumo, Lietuvos valstybei civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negali būti taikoma.

3.4. Pareiškėjo pateiktas skaičiavimas, kad įmonė dėl neteisėto Agentūros Sprendimo dėl Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo neteko 527 853,34 Eur pajamų, parengtas remiantis akumuliatorių išardymo linijos maksimaliu našumu, nurodomu gamintojo UAB „Dirmeta“ akumuliatorių išardymo linijos naudojimo instrukcijoje, bet ne realiais bendrovės perdirbamais kiekiais. Pareiškėjas nepateikė jokio įrodymo, pagrindžiančio, kad ir tuo metu, kai įmonė veikė turėdama Licenciją Nr. 000476, akumuliatorių išardymo staklės veikė pilnu pajėgumu. Pareiškėjo pateiktos kainos yra nepagrįstos, nes nepateikta informacija apie tuo metu rinkoje galiojusias kainas. Nepateikti įrodymai apie Bendrovėje dirbusių darbuotojų skaičių ir jų gaunamą darbo užmokestį.

3.5. Pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami pagrįsti neteisėtus atsakovo veiksmus, taip pat negali būti tinkami įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo nurodytos žalos dydį.

3.6. Teismo posėdyje Agentūros atstovai prašė atmesti skundo reikalavimus kaip nepagrįstus. Agentūros atstovai, teikdami paaiškinimus, iš esmės pakartojo atsiliepime ir papildomai pateiktuose dokumentuose – 2021 m. rugsėjo 15 d. rašte Nr. (16)-ATS-95 „Dėl papildomų paaiškinimų pateikimo“, 2021 m. lapkričio 26 d. rašte Nr. (6)-ATS-123 „Dėl papildomų paaiškinimų ir dokumentų pateikimo“, 2021 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. (16)-ATS-137 „Dėl papildomų paaiškinimų ir dokumentų pateikimo“ – išdėstytus argumentus, motyvus, faktines aplinkybes, nurodytus duomenis, rėmėsi šiuose dokumentuose pateiktu ginčo teisiniams santykiams reguliuoti taikomų teisės normų aiškinimu.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Krisminda” skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 168 025,07 Eur turtinei žalai atlyginti; kitą skundo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dalį atmetė; pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 749,80 Eur turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti; kitos prašymo dalies netenkino.

5. Teismas nustatė tokias faktines aplinkybes:

5.1. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, kildina iš Agentūros veiksmų, priimant 2016 m. balandžio 27 d. Sprendimą, teismo sprendimu pripažintą neteisėtu, atlyginimo.

5.2. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. vasario 6 d. sprendimu UAB „Krisminda“ skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Agentūros, dėl 448 675,34 Eur turtinės žalos ir 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. eI2-132-279/2020). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 26 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (administracinė byla Nr. eA-1089-602/2021).

5.3. Bendrovė yra pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo įmonė, šiai jos veiklai 2010 m. balandžio 22 d. išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66, koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2014 m. sausio 2 d., o 2010 m. balandžio 23 d. – Licencija Nr. 000476.

5.4. Agentūra 2016 m. balandžio 27 d. priėmė Sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Licencijos Nr. 000476 galiojimas. Sprendimas buvo grindžiamas Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.32 punktu (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.), Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 3 punktu, Licencijavimo taisyklių 10, 25.3 ir 26 punktais.

5.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 pripažino, kad Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.32 punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms.

5.6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eI-398-463/2017, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017, panaikino Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. priimtą Sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018 nurodytą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

5.7. Nagrinėjant ginčą administracinėje byloje Nr. eI2-132-279/2020, pirmosios instancijos teismas 2020 m. vasario 6 d. sprendime, atsižvelgęs į tai, kad Sprendimas buvo priimtas iki oficialaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 paskelbimo, padarė išvadą, jog viešojo administravimo subjektas, t. y. Agentūra, vadovaudamasi Įsakymo Nr. Dl-528 2.32 punktu, veikė teisėtai, nes Sprendimo priėmimo metu šis punktas buvo galiojantis ir nepanaikintas, tik vėliau jis buvo pripažintas prieštaraujančiu konstituciniams principams ir aukštesnės galios teisės aktui, bei konstatavo, kad, CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytame sprendime pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eI-398-463/2017 panaikindamas Sprendimą, jo neteisėtumą siejo ne su Agentūros neteisėtais veiksmais, o tik su Aplinkos ministro Įsakymo Nr. Dl-528 2.32 punkto pripažinimu neteisėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, priimtu norminėje administracinėje byloje, iškeltoje individualioje byloje (administracinio teisės pažeidimo byloje).

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. priimto Sprendimo, kaip CK 6.246 straipsnyje apibrėžto viešojo administravimo subjekto veiksmo, teisėtumo, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1089-602/2020 suformuluotais išaiškinimais. Teismas aptarė pastarosios nutarties 38 punkte apeliacinio teismo išdėstytus išaiškinimus.

7. Teismas, aprašydamas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatytą eigą dėl Sprendimo panaikinimo, sprendė, kad pareiškėjas, įvertinęs, jog Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. priimtas Sprendimas užkerta galimybes jam, kaip ūkio subjektui, vykdyti naudotų akumuliatorių tvarkymo veiklą ir taip sukelia neigiamas pasekmes, kreipdamasis skundu į administracinį teismą dėl šio Sprendimo panaikinimo, ėmėsi teisinių priemonių savo galimai pažeistoms teisėms ir interesams ginti. Pareiškėjas, pagrįstai abejodamas teisės normos, kuria buvo grindžiamas skundžiamas individualus administracinis aktas, teisėtumu, pareiškęs prašymą panaikinti tik jo atžvilgiu priimtą sprendimą, tame pačiame skunde suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašymu ištirti, ar Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. Įsakymo Nr. Dl-528 2.32 punktas (galiojanti nuo 2015 m. liepos 1 d.) neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo Nr. 1-2223 (suvestinė redakcija nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 191 straipsnio nuostatoms.

8. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamas ginčas dėl žalos atlyginimo yra betarpiškai susijęs su Bendrovės iškeltu individualiu ginču dėl Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. Sprendimo panaikinimo. Teismas pažymėjo, jog Bendrovė skunde ir jos atstovai teismo posėdyje tvirtino, kad prašoma atlyginti turtinė ir neturtinė žala kilo būtent dėl to, jog nurodytu Agentūros Sprendimu panaikinus Licencijos Nr. 000476 galiojimą, ji neteko teisės tvarkyti pavojingų atliekų kategorijai priskirtų akumuliatorių ir iš šios pelningos veiklos gauti pajamų, be to, Sprendimas sukėlė neigiamų padarinių pareiškėjo, kaip ūkio subjekto, reputacijai.

9. Teismas sprendė, kad Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. Sprendimas yra valstybės institucijos priimtas neteisėtas individualus aktas, patenkantis į CK 6.271 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą akto sąvoką, ir yra atliktas neteisėtas veiksmas CK 6.246 straipsnio prasme. Teismo vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo vadovautis Agentūros nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-887-815/2022.

10. Teismas, nagrinėdamas bylą, aptarė aktualias CK nuostatas (6.271 str., 6.246 str., 6.249 str., 6.249 str., 6.250 str. 1 d.), ABTĮ nuostatas (148 str. 2 d., 39 str., 40 str. 1 ir 5 d.), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas (98 str. 2 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką.

11. Teismas nurodė, kad Bendrovė, pagrįsdama prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, pateikė duomenis, kuriais remdamasi, teigė, jog, jeigu Sprendimas nebūtų buvęs priimtas, per 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpį Bendrovė būtų galėjusi perdirbti apie 4 584 t naudotų akumuliatorių. Pareiškėja paaiškino, kad akumuliatorių ardymui naudojamų staklių pajėgumas yra 12 t per 1 darbo dieną; ginčo laikotarpiu buvo 382 darbo dienos; vidutinė 1 kg naudotų akumuliatorių kaina buvo 0,8065 Eur; 4 584 t (4 584 000 kg) naudotų akumuliatorių būtų įsigijusi už 3 696 996 Eur ( 4 584 000 kg x 0,8065 Eur); iš 4 584 000 kg naudotų akumuliatorių išgaunama 3 781 800 kg švino plokštelių, 252 120 kg plastiko ir 550 080 kg elektrolito; ginčo laikotarpiu 1 kg švino plokštelių vidutinė kaina – 1,0996 Eur; 1 kg plastiko vidutinė kaina – 0,4626 Eur; pardavusi 3781 800 kg švino plokštelių būtų gavusi 4 158 467,28 Eur pajamų (3 781 800 kg x 1,0996 Eur); pardavusi 252 120 kg plastiko, būtų gavusi 116 630,71 Eur pajamų (252 120 kg x 0,4626 Eur), už parduotas švino plokšteles ir plastiką būtų gavusi 4 275 097,90 Eur pajamų; 550 080 kg elektrolito utilizavimas būtų kainavęs 13 542,97 Eur; 4 584 t akumuliatorių ardymo procese dalyvautų 3 darbuotojai; ginčo laikotarpiu Bendrovės darbuotojo minimalaus darbo užmokesčio sąnaudos per mėnesį buvo 498,48 Eur, trijų darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos per 382 darbo dienas sudarytų 27 206,04 Eur; akumuliatorių išardymo linijos nusidėvėjimas per 18 mėnesių yra 4 499 Eur; už 4 584 t naudotų akumuliatorių būtų gavusi 4 275 097,90 Eur pajamų, šioms pajamoms uždirbti būtų patyrusi 3 747 243,90 Eur dydžio išlaidų, kurias sudaro 3 696 996 Eur nupirkti 4 584 t akumuliatorių, 13 542,97 Eur elektrolito utilizavimui, 27 206,04 Eur darbuotojų darbo užmokesčiui, 4 499 Eur akumuliatorių ardymo staklių nusidėvėjimas ir apie 5 000 Eur galimos papildomos išlaidos; Bendrovės ikimokestinis pelnas būtų buvęs 527 854 Eur, atskaičius 15 procentų dydžio pajamų mokestį – 448 675,34 Eur. Pastarąją sumą Bendrovė ir vertino kaip padarytą turtinę žalą.

12. Teismas išsamiai aptarė tiek pareiškėjo, tiek Agentūros pateiktus skaičiavimus dėl Bendrovės patirtos neturtinės žalos dydžio.

13. Teismas, spręsdamas dėl Bendrovės negautų pajamų, kaip turtinės žalos, dydžio, vertino, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog Bendrovė turėjo realias galimybes iš panaudotų akumuliatorių tvarkymo (jų ardymo) gauti pajamų. Teismas nurodė, kad byloje pateiktų 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpio Pelno (nuostolių) ataskaitų duomenys patvirtina, jog pareiškėjo ūkinė veikla buvo pelninga: lyginant su 2014 metais, Bendrovės pardavimo pajamos ir grynasis pelnas augo; pagal 2014 m. ir 2015 m. Atliekų tvarkymo apskaitos ataskaitų duomenis, didėjo gautų ir sutvarkytų akumuliatorių kiekis. Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir dokumentus, teismas padarė išvadą, kad Bendrovė, 2015 metais įsigydama akumuliatorių išardymo įrangą, įvertino didėjantį akumuliatorių kiekį ir rengėsi jį sutvarkyti.

14. Teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju turtinės žalos (negautų pajamų) dydžiui nustatyti atsižvelgiama į akumuliatorių kiekį, kurį Bendrovė būtų galėjusi sutvarkyti per 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpį, jeigu Agentūra nebūtų priėmusi 2016 m. balandžio 27 d. Sprendimo panaikinti Licencijos Nr. 000476 galiojimą. Teismas pažymėjo, jog nustatant šį kiekį, remiamasi byloje pateiktų Atliekų tvarkymo apskaitos ataskaitų duomenimis, kurie, teismo vertinimu, objektyviai atspindi iki Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo buvusią realią akumuliatorių tvarkymo veiklos padėtį. Teismo vertinimu, nurodyti dokumentai nekelia abejonių dėl patikimumo ir objektyvumo, kadangi jie yra oficialūs dokumentai, jie buvo pateikti tuometiniam Utenos regiono aplinkos departamentui, nurodytas ataskaitas parengė ir pateikė Bendrovė, bylos proceso dalyviai dėl šių dokumentų, kaip įrodinėjimo priemonių, patikimumo bylos nagrinėjimo metu ginčo nekėlė.

15. Teismas nurodė, kad Atliekų tvarkymo 2014 m. apskaitos ataskaitos lentelės 3.3. „Atliekų tvarkymas“ duomenimis, pareiškėjas per 2014 metus sutvarkė 889,200 t švino akumuliatorių; Atliekų tvarkymo 2015 m. apskaitos ataskaitos lentelės 3.3. „Atliekų tvarkymas“ duomenimis, per 2015 metus sutvarkė 1 375,083 t švino akumuliatorių; Atliekų tvarkymo 2016 m. apskaitos ataskaitos lentelės 3.3. „Atliekų tvarkymas“ duomenimis, per 2016 metus (t. y. per 4 mėnesius) sutvarkė 469,722 t švino akumuliatorių.

16. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus (Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2014 m. balandžio 24 d. raštą „Dėl išvados apie gaisro priežastį“, fotonuotraukas), sprendė, kad nurodyta aplinkybė dėl Bendrovėje 2014 m. kilusio gaisro yra įrodyta ir nekelia abejonių. Atsižvelgęs į šią nustatytą aplinkybę, teismas padarė išvadą, kad Bendrovės normali ūkinė veikla 2014 m. buvo sutrikdyta, todėl į nurodytų metų akumuliatorių tvarkymo rodiklius, pateiktus Atliekų tvarkymo 2014 m. apskaitos ataskaitoje, neatsižvelgtina.

17. Teismas sprendė, kad, esant normalioms ūkinės veiklos sąlygoms, kai Bendrovė buvo pradėjusi eksploatuoti ir įsigytą naują akumuliatorių ardymo įrangą, buvusiomis 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. balandžio 27 d. laikotarpiu, Bendrovė sutvarkė 1 844,805 t (1 375,083 t + 469,722 t ) švino akumuliatorių, t. y. vidutiniškai po 115,300 t per mėnesį.

18. Teismo vertinimu, nėra pagrindo remtis Bendrovės teiginiais, jog per 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpį, atsižvelgus į tai, kad akumuliatorių ardymui naudojamų staklių pajėgumas buvo 12 t per 1 darbo dieną, būtų sutvarkyta apie 4 584 t naudotų akumuliatorių. Teismas nurodė, jog pareiškėjo nurodyti skaičiavimai pagrįsti teoriškai galimu akumuliatorių tvarkymui naudojamos įrangos pajėgumu. Teismas pažymėjo, kad įvertinus Atliekų tvarkymo 2016 m. apskaitos ataskaitos lentelės 3.3. „Atliekų tvarkymas“ duomenis, akivaizdu, jog, esant normalioms ūkinės veiklos sąlygoms, per 2016 metų 4 mėnesius, t. y. iki buvo panaikintas Licencijos Nr. 000476 galiojimas, per mėnesį šia įranga buvo sutvarkoma vidutiniškai 117,43 t (469,722 t : 4) akumuliatorių, t. y. žymiai mažiau nei nurodė pareiškėjas.

19. Teismas padarė išvadą, kad esant normalioms ūkinės veiklos sąlygoms, Bendrovė ginčo laikotarpiu per 18 mėnesių būtų galėjusi sutvarkyti 2 075,400 t (115,300 t x 18) akumuliatorių. Atsižvelgęs į byloje Bendrovės pateikto akumuliatorių perdirbimo akto duomenis, teismas taip pat padarė išvadą, kad iš 2 075,400 t akumuliatorių Bendrovė būtų galėjusi išgauti 1 712,205 t švino plokštelių, 114,147 t plastiko, 249,048 t elektrolito.

20. Teismas, atsižvelgęs į Bendrovės skunde nurodytus duomenis, paremtus ūkinėje–finansinėje veikloje tvarkomais dokumentais (Atsargų apskaitos kortelėmis, 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpio PVM sąskaitomis faktūromis, AB „Lifosa“ 2016 m. kovo 23 d. sąskaita faktūra, ilgalaikio turto apskaitos kortele), padarė išvadą, kad 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpiu Bendrovės įsigyjamų naudotų akumuliatorių vidutinė 1 kg kaina buvo 0,8065 Eur (1 t – 806,50 Eur); parduodamų 1 kg švino plokštelių vidutinė kaina buvo 1,0996 Eur (1 t – 1 099,60 Eur), 1 kg plastiko vidutinė kaina buvo 0,4626 Eur (1 t – 462,60 Eur); Bendrovei elektrolito 1 t utilizavimas kainavo 24,62 Eur; akumuliatorių išardymo linijos nusidėvėjimas per 18 mėnesių sudarytų 4 499 Eur; 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpiu įmonės darbuotojo minimalaus darbo užmokesčio sąnaudos per mėnesį buvo 498,48 Eur, trijų įmonės darbuotojų, užimtų akumuliatorių ardymu, darbo užmokesčio sąnaudos per 18 mėnesių sudarytų 27 206,04 Eur (498,48 Eur : 21 darbo diena (vidutinė per mėnesį) x 382 darbo dienų x 3 darbuotojai); Bendrovės galimos papildomos išlaidos sudarytų 5 000 Eur. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti pareiškėjo pateiktais dokumentais ir juose esančių duomenų pagrindu apskaičiuotomis pirkimo, pardavimo, paslaugų apmokėjimo kainomis ir kitais rodikliais.

21. Teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu Bendrovė 2 075,400 t akumuliatorių būtų galėjusi įsigyti už 1 673 810,10 Eur (2 075 400 t x 0,8065 Eur); 1 712,205 t švino plokštelių būtų galėjusi parduoti už 1 882 740,62 Eur (1 712,205 t x 1 099,60 Eur); 114,147 t plastiko būtų galėjusi parduoti už 52 804,40 Eur (114,147 t x 462,60 Eur); 249,048 t elektrolito utilizavimui būtų išleidusi 6 131,56 Eur (249,048 t x 24,62 Eur). Taigi ginčo laikotarpiu Bendrovės pajamos būtų sudariusios 1 935 545,02 Eur (1 882 740,62 Eur + 52 804,40 Eur), išlaidos – 1 716 646,70 Eur (1 673 810,10 Eur + 6 131,56 Eur + 27 206,04 Eur + 4 499,00 Eur + 5 000 Eur), ikimokestinis pelnas būtų sudaręs 218 898,32 Eur (1 935 545,02 Eur - 1 716 646,70 Eur); įmonės negautos pajamos sudaro 186 063,57 Eur (218 898,32 Eur - (218 898,32 Eur × 15 proc. pajamų mokestis)).

22. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 1 d. sprendimu patenkinus pareiškėjo skundą, Bendrovei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, buvo priteista 18 038,50 Eur turtinei žalai atlyginti. Kaip nurodyto dydžio neturtinė žala buvo įvertintos pajamos, kurių pareiškėjas negavo, Agentūrai 2016 m. balandžio 25 d. priėmus sprendimą Nr. (27)-A4-4254 „Dėl prieštaravimo naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457“, teismine tvarka panaikintą kaip neteisėtą administracinį aktą, kuris 2016 m. kovo 3 d. – 2017 m. kovo 2 d. laikotarpiu užkirto 200 t švino akumuliatorių įvežimui iš (duomenys neskelbtini) pagal pranešimą Nr. LV000457, kuriuos būtų sutvarkiusi ir gavusi pajamų. Teismas pažymėjo, jog nurodyta suma mažinamos turtinei žalai atlyginti priteistinos piniginės lėšos.

23. Teismo vertinimu, Bendrovės 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpiu patirta turtinė žala, kuria vertinamos iš akumuliatorių tvarkymo veiklos negautos pajamos, sudaro 168 025,07 Eur (186 063,57 Eur - 18 038,50 Eur). Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas pagrindžiančius įrodymus, padarė išvadą, kad Lietuvos valstybė privalo atlyginti pareiškėjui turtinę žalą – 168 025,07 Eur negautų pajamų. Teismas konstatavo, jog nurodyto dydžio pajamų Bendrovė negavo Agentūrai 2016 m. balandžio 27 d. priėmus Sprendimą, kuris teismo sprendimu buvo pripažintas kaip neteisėtas ir panaikintas, pareiškėjas 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpiu negalėjo vykdyti pelningos akumuliatorių tvarkymo ūkinės veiklos ir dėl to negavo pagrįstai tikėtinų pajamų.

24. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, bylos proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, sprendė, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų, jog dėl Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo jo, kaip ūkio subjekto, dalykinei reputacijai buvo padaryta neturtinė žala, vertintina kaip didžiulė ir išreikština 200 000 Eur pinigine suma, nepateikė. Įvertinęs Agentūros 2021 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. (16)-ATS-137 pateiktus paaiškinimus apie viešai skelbiamus Bendrovės pajamų ir pelno duomenis, formuojamus pagal valstybės įmonės Registrų centrui ūkio subjekto pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, teismas padarė išvadą, kad, nežiūrint Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo, Bendrovė toliau vykdė ūkinę veiklą, išskyrus akumuliatorių tvarkymą, 2017 m. – 2019 m. laikotarpiu jos vykdoma ūkinė veikla buvo pelninga, išaugo apyvarta. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti aukščiau nurodytus duomenis ir leisti daryti išvadą, jog viešai skelbti duomenys neatitinka valstybės įmonei Registrų centrui teiktų finansinės atskaitomybės dokumentų duomenų, bei įrodymų apie viešojoje erdvėje, ypač analizuojančioje verslą ir jo sąlygas, ar specialiuose tinklalapiuose skelbtą informaciją, kurioje būtų buvęs pateiktas Bendrovės reputaciją, jos patikimumą menkinantis vertinimas, susijęs su Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimu. Teismas sprendė, kad Bendrovei neįrodė, jog dėl Licencijos Nr. 000476 panaikinimo buvo padaryta neturtinės žalos, vienos iš viešojo subjekto deliktinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, todėl skundo dalies dėl 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo netenkino.

25. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, vadovavosi ABTĮ 39 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau – ir Rekomendacijos) (nuo 2015 m. kovo 20 d. taikomos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 išdėstytos Rekomendacijos), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas nurodė, kad pareiškėjui atskirai neatlyginamos turėtos išlaidos už jo atstovės pasiruošimą dalyvauti teismo posėdžiuose, kadangi pasirengimas teismo posėdžiui vertinamas kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamasis elementas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2463-662/2019, 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-554-525/2019). Teismas, atsižvelgdamas į teisinių paslaugų suteikimo momentą, Lietuvos statistikos departamento skelbiamus vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžius, vadovaudamasis Rekomendacijų 8.2, 8.5, 8.10, 8,16, 8.19, 9 punktais, padarė išvadą, kad maksimali atlygintinų atstovavimo išlaidų suma yra 2 883,84 Eur (1 677 Eur (527 Eur + 500 Eur + 550 Eur + 100 Eur) už procesinių dokumentų parengimą) + 1 206,84 Eur (128,90 Eur + 131,76 Eur + 156,64 Eur x 3 + 156,64 Eur +159,81 Eur x 2) už atstovavimą teismo posėdžiuose). Teismas, atsižvelgęs į tai, jog skundo reikalavimas dėl bendro 648 675,34 Eur dydžio turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, sprendė, kad pareiškėjas įgijo teisę į 749,80 Eur dydžio turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą, proporcingą patenkintų reikalavimų daliai.

III. 26. Pareiškėjas UAB „Krisminda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą ir skundą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti pilnai bei priteisti pareiškėjo turėtas 640 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo paruošimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

26.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje skundas atmestas, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

26.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai normaliomis ūkinės veiklos sąlygomis pripažino Bendrovės veiklos laikotarpį pradėjus eksploatuoti įsigytą naują akumuliatorių ardymo įrangą (kuri eksploatuojama iki šiol), tačiau spręsdamas dėl vidutiniškai per mėnesį perdirbamų akumuliatorių kiekio, teismas netinkamai taikė normalių ūkinės veiklos sąlygų kriterijų, nes vidutiniškai per mėnesį perdirbamų akumuliatorių kiekį skaičiavo už visą laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Tai yra, faktiškai atlikdamas skaičiavimus, teismas neatsižvelgė į tą faktinę aplinkybę, kad iki 2015 m. birželio 30 d. akumuliatoriai buvo perdirbami mažesnio pajėgumo staklėmis, o tik nuo 2015 m. birželio 30 d. įmonė akumuliatorių perdirbimui pradėjo naudoti naujas, žymiai didesnio pajėgumo stakles, nors būtent šių naujų staklių eksploatavimą pirmosios instancijos teismas siejo su normaliomis ūkinės veiklos sąlygomis, kai Bendrovė buvo pradėjusi eksploatuoti ir įsigytą naują akumuliatorių ardymo įrangą.

26.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai lygiaverčiai vertino ir laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d., kai įmonė turėjo mažesnių pajėgumų akumuliatorių išardymo įrangą (kuri nuo 2015 m. birželio 30 d. nebeeksploatuojama) ir laikotarpį po 2015 m. balandžio 30 d., kai buvo pradėta eksploatuoti nauja akumuliatorių išardymo įranga, kuri naudojama įmonės veikloje iki šiol. Negautų pajamų skaičiavimui negali būti aktualus laikotarpis, kuriuo akumuliatoriai buvo perdirbami įranga, kuri nebūtų buvusi naudojama laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. Pats teismas įmonės normalias ūkinės veiklos sąlygas visiškai pagrįstai susiejo su naujos akumuliatorių perdirbimo įrangos naudojimu, ši įranga naudojama iki šiol, vadinasi būtų naudota ir 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpiu. Kita vertus, teismas niekaip neargumentuodamas nevertino įmonės veiklos rezultatų (t. y. perdirbtų akumuliatorių kiekio) laikotarpiu po Licencijos Nr. 000476 galiojimo atnaujinimo, nors būtent šis laikotarpis atitinka normalios ūkinės veiklos kriterijų.

26.4. Pareiškėjas, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje yra išaiškinta negautų pajamų sąvoka ir kriterijai, kurie taikomi negautoms pajamoms (2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002, 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011, 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012, 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014), nurodo, jog negautos pajamos suprantamos kaip ateityje planuojamos gauti pajamos.

26.5. Byloje pateiktos atliekų tvarkymo apskaitos ataskaitos ((duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad Bendrovės veiklos apimtys nuolat augo: pažymi, jog lyginant 2014 m. ir 2015 m. laikotarpius akumuliatorių kiekio aspektu augimas buvo 389,186 t per metus, tai yra 39,46 proc. metinis augimas. Lyginant 2017 m. (nuo Licencijos Nr. 000476 grąžinimo dienos) ir 2018 m. akumuliatorių kiekio aspektu augimas buvo 1 797,12853 t per metus, tai yra 310,18 proc. metinis augimas. Lyginant laikotarpį iki Licencijos Nr. 000476 atėmimo ir laikotarpį po Licencijos Nr. 000476 grąžinimo, perdirbamų akumuliatorių kiekio augimas buvo 87,41 proc. per metus. Skundžiamame sprendime nėra motyvuota, kodėl skaičiuojant negautų pajamų dydį, nebuvo atsižvelgta į Bendrovės veiklos apimčių didėjimą, kodėl nebuvo vertinti Bendrovės veiklos rezultatai, po Licencijos Nr. 000476 galiojimo atnaujinimo. Pažymėtina, kad vidutinis perdirbamų akumuliatorių kiekis laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. yra 159,289 t per mėnesį.

26.6. Pirmosios instancijos teismas vertino tik Bendrovės veiklos apimtis iki Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo, tačiau toks vertinimas yra nesąžiningas, per siauras, neatspindi Bendrovės galimybių gauti pajamas ateityje, todėl neužtikrina įstatyme įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo ir adekvačios kompensacijos už atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą negautų pajamų forma.

26.7. Tai, kokios yra bent jau minimalios Bendrovės veiklos apimtys, realiai atspindi 2018 m. – 2020 m. laikotarpis, nes būtent šiuo laikotarpiu Bendrovė, atnaujinus Licencijos Nr. 000476 galiojimą, pradėjo vykdyti normalią ūkinę veiklą, t. y. dirbo įprastinėmis sąlygomis. Būtent laikotarpis po Licencijos Nr. 000476 grąžinimo (2018 m. – 2020 m.) ne tik pagrindžia realią pajamų gavimo tikimybę, bet ir įrodo kokias realias pajamas Bendrovė galėjo gauti Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo laikotarpiu. Netinkamas (formalus) CK 6.249 straipsnio nuostatų aiškinimas nulėmė tai, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, kad negautų pajamų apskaičiavimui vertintini Bendrovės veiklos rodikliai tik 2015 m. – 2016 m. balandžio 27 d. laikotarpiu.

26.8. Teismas, konstatuodamas faktinę aplinkybę, jog po Licencijos Nr. 000476 galiojimo atnaujinimo Bendrovė pilnai neišnaudojo naujos akumuliatorių perdirbimo įrangos pajėgumų ir neperdirbo per dieną 12 t, niekaip nepasisakė ir neįvertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, kad net 18 mėnesių Bendrovė negalėjo dalyvauti ūkinėje veikloje, susijusioje su naudotų akumuliatorių ardymu, per šį laiką tarp pareiškėjo verslo partnerių susiklostė nauji sutartiniai santykiai (t. y. prarado tiek verslo partnerius iš kurių pirko naudotus akumuliatorius, tiek verslo partnerius, kuriems realizavo švino plokšteles, plastiką, elektrolitą), jo turėtą rinkos dalį užėmė kiti rinkos dalyviai. Net ir panaikinus Licencijos Nr. 000476 galiojimo sustabdymą, Bendrovė iš karto nesusigrąžino to įdirbio, kurį turėjo iki 2016 m. balandžio 27 d. Taigi teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad realus Bendrovės akumuliatorių perdirbimo veiklos augimas 2018 m. nebuvo toks didelis, koks realiai galėjo būti, jei Licencijos Nr. 000476 galiojimas nebūtų panaikintas.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Agentūros, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) iš esmės išnagrinėti bylą ir panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atsakovui atmesti; 2) netenkinus pirmojo prašymo, prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą ir perduoti bylą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams nagrinėti iš naujo. Atsakovas nurodo faktines aplinkybes ir apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

27.1. Dėl Agentūros neteisėtų veiksmų, priežastinio ryžio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

27.1.1. Atsakovas cituoja CK normas (6.271 str.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl viešojo administravimo subjektui numatytų civilinės atsakomybės taikymo ypatumų (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-105-12, 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2007 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-944/2007, 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009, 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-806-03, 2010 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1537/2010). Administracinių teismų praktika rodo, kad netgi ir panaikintas administracinis aktas pats savaime nesukelia viešosios atsakomybės. Žalos atlyginimas ir akto panaikinimas yra du skirtingi teisių gynimo būdai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog sprendimo panaikinimas nėra absoliutus pagrindas konstatuoti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, pakankami kilti žalai (2008 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-116/2008, 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009, 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265-11, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2529-11, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858- 1810-12). Taigi ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta pakankamu pagrindu civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas nagrinėdamas žalos atlyginimo bylą, privalo įvertinti, dėl kokių priežasčių buvo panaikintas administracinis aktas.

27.1.2. Atsakovas, aprašydamas administracinių teismų priimtus sprendimus, susijusius su Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ panaikinimu, pažymi, kad nei vienas teismas procesiniame sprendime nenurodė Agentūros sprendimo ar veiksmų neteisėtumo kriterijų, kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti. Sprendimas dėl Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo buvo priimtas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. vadovaujantis Įsakymo Nr. Dl-528 2.32 papunkčiu. Nagrinėjamu atveju Sprendimas dėl Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo buvo priimtas iki oficialaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017 paskelbimo, taigi Agentūra veikė teisėtai, nes Sprendimo dėl Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo metu Įsakymo Nr. Dl-528 2.32 papunktis buvo galiojantis ir nepanaikintas ir svarbiausia – TIPK leidimas jau buvo negaliojantis. Kol teisės aktas nepripažintas negaliojančiu, viešojo administravimo subjektas privalo jį vykdyti, taigi tokių veiksmų negalima laikyti neteisėtais. Šiuo atveju neteisėtumas slypi Aplinkos ministro įsakymo priėmime, o ne Agentūros veiksmuose, t. y. taikyti Aplinkos ministro įsakymą ir juo vadovautis priimant 2016 m. balandžio 27 d. Sprendimą panaikinti Licencijos Nr. 000476 galiojimą.

27.1.3. Pagal teismų suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1329/2010, 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525- 369/2009, 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-659/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1759/2008; 2004 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-473/2004) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje dėl atitinkamų valdžios institucijų priimtų aktų pripažinimo prieštaravusiais aukštesnės galios teisės aktams, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio ir ABTĮ 116 straipsnio nuostatos dėl pasekmių, kurios kyla atitinkamus norminius teisės aktus pripažinus prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir atitinkamiems aukštesnės galios teisės aktams; senaties terminai; žalos fakto ir priežastinio ryšio su netesėtais valdžios institucijų veiksmais nustatymas ar nenustatymas ir kt.).

27.1.4. Dar 2017 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eI-398-463/2017 pripažino, kad Sprendimas dėl Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo, kaip TIPK leidimo pripažinimo negaliojančiu pasekmė, laikytinas neteisėtu. Taigi Sprendimo neteisėtumas sietinas, jog Agentūra Sprendime taikė teisės akto normą, kuri vėliau norminėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pripažinta prieštaraujančia konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Aplinkos apsaugos įstatymo Nr. I-2223 191 straipsnio nuostatoms.

27.1.5. Pareiškėjas teismui pateikė žalos skaičiavimus, kiek pavojingųjų atliekų būtų surinkęs per 18 mėnesių, kiek surinktų atliekų būtų apdorojęs vykdydamas akumuliatorių atliekų pradinio apdorojimo. Tai reiškia, kad akumuliatorių atliekos pirmiausia apdorojamos Atliekų tvarkymo taisyklėse, patvirtintose Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės), nurodytu R12 būdu. Pareiškėjas savo skunde nurodė, jog jis galėjo perdirbti apie 4 584 t naudotų akumuliatorių, jo negautos pajamos susidaro iš to, kad po šio atliekų apdorojimo etapo gautos akumuliatorių atliekų sudėtinės dalys perduodamos atliekų tvarkytojams, turintiems teisę atlikti akumuliatorių atliekų sudėtinių dalių galutinį perdirbimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas pagal TIPK leidimą turi teisę vykdyti akumuliatorių atliekų būsenos ar sudėties pakeitimą, prieš vykdant su jomis bet kurią iš R1-R11 veiklų (R12), paruošimą naudoti ir šalinti (S5), R1-R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymą (R13) ir metalų ir metalų junginių perdirbimą ir (arba) atnaujinimą (R4), bet pati akumuliatorių atliekų neperdirbo. Taigi pareiškėjas pats pasisakė teismo posėdyje, kad produkto iš akumuliatorių atliekų negamino, kas reikštų, jog perdirbimo veiklos (R4) nevykdė; jei Agentūros sprendimu nebūtų panaikinta Licencija Nr. 000476, po akumuliatorių atliekų būsenos pakeitimo, paruošimo naudoti, būtų perdavęs atliekas (švino plokšteles, plastiką) kitiems atliekų tvarkytojams, turintiems teisę perdirbti tokias atliekas.

27.1.6. Agentūra apeliaciniame skunde remiasi Agentūros 2015 m. balandžio 22 d. raštu (15.7)-A4-4492 „Dėl 2015-03-24 paraiškos“, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į Bendrovės 2015 m. kovo 24 d. raštu Nr. 15/03-002 pateiktą paraišką TIPK leidimui pakeisti bei aprašo šiame rašte išdėstytas pastabas dėl kurių Bendrovės pateikta paraiška neatitiko Taršos taisyklių reikalavimų.

27.1.7. Atsakovas išsamiai aptarė Agentūros atstovės teismo posėdyje išsakytus argumentus ir nurodė, kad teismas nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į 2022 m. sausio 26 d. vykusio posėdžio metu Agentūros atstovės A. T. K. paaiškinimus, kurie šioje byloje patvirtina, jog Agentūra nėra padariusi neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado pareiškėjui jo skunde nurodyta turtinė žala. Agentūra įsitikinusi, kad šioje byloje nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp Agentūros neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokiose bylose norint priteisti žalą iš valstybės turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir konkrečiai įvardinti bei įvertinti visi atsakomybės elementai (neteisėtas veikimas ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys), nesant nors vieno negali būti priteisiama žala. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsižvelgti į atsakovo nurodytus argumentus teismo posėdžio metu ir į kuriuos teismas savo sprendime neatsižvelgė, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Nors teismo posėdyje šie klausimai buvo nagrinėjami, tačiau visiškai neaptarti skundžiamame teismo sprendime, todėl neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadas dėl priežastinio ryšio tarp valstybės neteisėtų veiksmų ir žalos.

27.1.8. Agentūra taip pat nesutinka su teismo nuomone, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-887-815/2022, nes, Agentūros nuomone, ši byla yra svarbi tuo, jog šioje nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisingai sprendė dėl neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, o teismas dėl Agentūros atstovės išdėstytų argumentų neįžvelgė šios nurodytos apeliacinio teismo nutarties ir nagrinėjamoje administracinėje byloje svarbių žalos atlyginimo bei atsakomybės elementų nebuvimo, norint priteisti žalą pareiškėjui.

27.2. Dėl turtinės žalos, patirtos dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, dydžio.

27.2.1. Teismas, nagrinėdamas bylą ir spręsdamas klausimą dėl patirtos žalos, nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kurią skunde nurodė ir pats pareiškėjas, kad Agentūrai priėmus Sprendimą panaikinti Licenciją Nr. 000476, Bendrovė buvo priversta nedelsiant informuoti visus verslo partnerius, jog nebegalės vykdyti tolimesnės akumuliatorių ardymo veiklos, t. y. nebegalės vykdyti su verslo partneriais sudarytų sutarčių. Teismas nepagrįstai skaičiavo žalą remdamasis pareiškėjo pateiktais įkainiais. Teismas skaičiuodamas žalą, pareiškėjui neturint licencijos pavojingų atliekų saugojimui, naudojimui, neturint sutarčių su kitais atliekų tvarkytojais dėl atliekų galutinio sutvarkymo, turėjo įvertinti ir atsižvelgti į tuo metu švino laužo supirkimo rinkoje vyravusias vidutines supirkimo kainas, kurios buvo akivaizdžiai mažesnės, nei pateikė pareiškėjas.

27.2.2. Pagal interneto svetainėje https://www.supirkimas.com/svino-supirkimas pateiktus oficialius duomenis galima apskaičiuoti Lietuvoje vyravusią vidutinę švino laužo supirkimo kainą 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpiu, įvertinus įmonių, tuo metu vykdžiusių švino laužo supirkimo veiklas, įkainius (Atsakovo apeliacinio skundo 1 lentelė, 15 l.).

27.2.3. Agentūros skaičiavimu, ginčo laikotarpiu Bendrovė 2 075,400 t akumuliatorių būtų galėjusi įsigyti už 1 673 810,10 Eur (2 075 400 t x 0,8065 Eur); 1 712,205 t švino plokštelių būtų galėjusi parduoti už 1 558 106,55 Eur (1 712,205 t x 0,91 Eur); 114,147 t plastiko būtų galėjusi parduoti už 52 804,40 Eur (114,147 t x 462,60 Eur); 249,048 t elektrolito utilizavimui būtų išleidusi 6 131,56 Eur (249,048 t x 24,62 Eur). Taigi ginčo laikotarpiu Bendrovės pajamos būtų sudariusios 1 610 910,95 Eur (1 558 106,55 Eur + 52 804,40 Eur), išlaidos – 1 716 646,70 Eur (1 673 810,10 Eur + 6 131,56 Eur + 27 206,04 Eur + 4 499,00 Eur +5 000 Eur), ikimokestinis pelnas būtų sudaręs – 105 735,75 Eur (1 610 910,95 Eur - 1 716 646,70 Eur), t. y. Bendrovė negautų jokio pelno.

27.2.4. Teismas visų aplinkybių, susijusių su reikšmingų šiai bylai atsakomybės elementų (Agentūros neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų) neišsiaiškino ir jų tinkamai neįvertino, nors atsakovas apie tokių atsakomybės elementų nebuvimą bei tai pagrindžiančius argumentus išsakė teismo posėdžio metu ir rašytiniuose paaiškinimuose, todėl ši teismo sprendimo dalis negali būti vertinama kaip teisėta, pagrįsta ir tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti bei administracinę bylą dėl šių pareiškėjo reikalavimų išnagrinėti iš esmės ir atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27.3. Teismas nagrinėdamas bylą neįvertino ir nenustatė reikšmingų bylai aplinkybių bei netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Agentūros, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo faktines aplinkybes ir atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

28.1. Bendrovė tiek skunde, tiek viso proceso metu teiktuose rašytiniuose ir žodiniuose paaiškinimuose akcentavo, kad staklių pajėgumas buvo 12 t per 1 darbo dieną ir skaičiavo, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. spalio 26 d., galėtų perdirbti naudotų akumuliatorių kiekį remdamasi šiuo pajėgumu. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia naują reikalavimą – atsižvelgti į laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d., kai įmonė turėjo mažesnio pajėgumo akumuliatorių ardymo įrangą (kuri nuo 2015 m. birželio 30 d. nebeeksploatuojama) ir laikotarpį po 2015 m. balandžio 30 d., kai buvo pradėta eksploatuoti nauja akumuliatorių ardymo įranga, kuri naudojama įmonės veikloje iki šiol. Agentūros nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėtų nevertinti šio reikalavimo ir jį atmesti, kadangi pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nekėlė šio reikalavimo, neteikė įrodymų ir dėl jo nepasisakė. Teismas skundžiamame sprendime skaičiuodamas žalą rėmėsi ne staklių pajėgumu, o vidutiniškai sutvarkytų akumuliatorių kiekiu per mėnesį, kuris neviršijo staklių pajėgumo. Tas pat pasakytina ir apie Bendrovės veiklos rezultatų (t. y. perdirbtų akumuliatorių kiekio) vertinimą laikotarpiu po Licencijos Nr. 000476 galiojimo atnaujinimo. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu neišsakė tokio reikalavimo, nepasisakė dėl jo ir rašytiniuose paaiškinimuose, todėl apeliacinės instancijos teismas jo neturėtų vertinti ir jį atmesti.

28.2. Teismas nepagrįstai skaičiavo žalą remdamasis pareiškėjo pateiktais įkainiais. Teismas skaičiuodamas žalą, Bendrovei neturint licencijos pavojingų atliekų saugojimui, naudojimui, neturint sutarčių su kitais atliekų tvarkytojais dėl atliekų galutinio sutvarkymo, turėjo įvertinti ir atsižvelgti į tuo metu švino laužo supirkimo rinkoje vyravusias vidutines supirkimo kainas, kurios buvo akivaizdžiai mažesnės, nei pateikė pareiškėjas. Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikia tokius pat skaičiavimus, kurie buvo pateikti Agentūros apeliaciniame skunde (šios Nutarties 27.2.2–27.2.3 p.).

28.3. Pareiškėjo skunde visi teisiniai argumentai dėl teismo sprendimo dalies nepagrįstumo yra neteisingi ir į juos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturėtų atsižvelgti, apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti Agentūros atsiliepime ir apeliaciniame skunde nurodytus teisinius argumentus bei pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

29. Pareiškėjas UAB „Krisminda“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti pareiškėjo turėtas 640 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Atsiliepime pareiškėjas nurodo:

29.1. Byloje pateiktas apeliacinis skundas neatitinka šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų. Pateiktą apeliacinį skundą pasirašė atsakovo vadovė M. R.. Tačiau byloje nėra duomenų ar šis asmuo tikrai vadovauja Agentūrai. Taigi, ar pateiktas apeliacinis skundas atitinka ABTĮ 134 straipsnio 4 dalį, duomenų nėra.

29.2. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo neskundė, taigi dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą atsakovas laikytinas laimėjusiu bylą. Nėra jokios teisinės logikos atsakovo prašyme iš esmės išnagrinėti bylą, t. y. ir toje dalyje, kurioje atsakovas laikytinas laimėjusiu bylą, toks reikalavimas neatitinka apeliacinio proceso paskirties.

29.3. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu teikia ir prašo prijungti 2015 m. balandžio 22 d. Agentūros raštą Nr. (15.7)-A4-4492. Tačiau toks dokumentas pirmosios instancijos teismui pateiktas nebuvo. Vadinasi, įvertinti jo turinio, bei sąsajumo su nagrinėjama byla pirmosios instancijos teismas galimybės neturėjo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme abiem proceso šalims buvo sudarytos visos galimybės teikti įrodymus, kuriuos ginčo šalys laikė reikšmingais nagrinėjamai bylai, buvo net du kartus atidėti teismo posėdžiai atsakovo prašymu suteikiant galimybę teikti papildomus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pasiūlė ir abi ginčo šalys pasinaudojo galimybe pateikti ir rašytinius paaiškinimus. Nepaisant to, atsakovas, atstovaujamas procese net trijų profesionalių teisininkų, nesugebėjo pateikti visų pageidaujamų įrodymų. Kadangi prašymas dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo neatitinka ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies reikalavimų (nėra nurodyta visiškai jokių priežasčių, kodėl šis įrodymas nebuvo teiktas pirmos instancijos teismui ir kodėl šio naujo įrodymo pateikimo būtinybė atsirado tik teikiant apeliacinį skundą), toks prašymas negalėtų būti tenkinamas.

29.4. Res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia buvo pripažinta 2018 m. spalio 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui, priimtam administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018. Taigi jau 2018 m. spalio 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas.

29.5. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, atsakovo veiksmai buvo įvertinti kaip teisėti. Tačiau toks pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas kaip neteisėtas. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą antrą kartą ir vadovaudamasis ABTĮ 148 straipsnio 2 dalimi ir 57 straipsnio 2 dalimi., privalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis teisinėmis išvadomis. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartotinai mėgindamas įrodyti tariamą savo veiksmų teisėtumą, siekia paneigti įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo imperatyvą bei ignoruoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų privalomumą.

29.6. Pareiškėjas iki Licencijos Nr. 000476 galiojimo panaikinimo vykdė ūkinę veiklą, kurios metu supirko naudotus akumuliatorius kaip atliekas ir juos ardė (apdorojimas R12 būdu). Gautą iš išardytų akumuliatorių plastiką ir švino plokšteles parduodavo, o elektrolitą utilizuodavo. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad Bendrovė pati neperdirbo gauto plastiko, švino ir elektrolito, su nagrinėjama byla neturi jokio ryšio. Be Licencijos Nr. 000476 neturėjo teisės ardyti naudotų akumuliatorių ir gauti iš jų plastiką, švino plokšteles ir elektrolitą.

29.7. Pareiškėjas akcentuoja, jog niekada neteigė ir negalėjo teigti, kad jo veikla yra nuostolinga. Atsakovo atstovės A. T. R. reikalavimu į bylą pateikė 2015 m. – 2017 m. pelno (nuostolio) ataskaitas ir balansus, kurie patvirtina, jog Bendrovė visada dirbo pelningai. Pareiškėjo veikla nebuvo plastiko ar švino prekyba. Nuo pat 2010 m. balandžio 22 d. TIPK leidimo išdavimo, pareiškėjas vykdė ūkinę veiklą: supirko akumuliatorius, pats juos ardė ir parduodavo iš išardytų akumuliatorių gautą plastiką ir švino plokšteles. Pareiškėjo ūkinės veiklos pelną sudarė skirtumas, susidarantis tarp akumuliatoriaus, kaip daikto kainos ir jo išardymo sąnaudų, bei tarp iš išardyto akumuliatoriaus gauto plastiko ir švino plokštelių pardavimo kainos. Atsakovas klaidina teismą teigdamas, kad Bendrovė galėjo vykdyti veiklą net panaikinus Licencijos Nr. 000476 galiojimą, nes TIPK leidimas nebuvo panaikintas. Bendrovės vykdytai veiklai (atliekų rinkimas, saugojimas, naudojimas) yra reikalingas ir TIPK leidimas (saugojimui ir naudojimui) ir licencija (rinkimui, saugojimui ir naudojimui).

29.8. Yra visiškai akivaizdu, kad Licencijos Nr. 000476 galiojimas buvo panaikintas būtent 2016 m. balandžio 27 d. Agentūros Sprendimu ir būtent jame nurodytais argumentais. Visiškai akivaizdu, jog šis administracinis aktas kaip neteisėtas buvo panaikintas teismo sprendimu. Turtinė žala atsirado būtent dėl 2016 m. balandžio 27 d. Agentūros Sprendimo, nes panaikinus Licencijos Nr. 000476 galiojimą, pareiškėjas neteko teisės ardyti akumuliatorių ir parduoti išardžius akumuliatorius gauto plastiko ir švino plokštelių. Atsakovas negali teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti dalį turtinės žalos yra nepagrįstas vien dėl to, kad Agentūra būtų siekusi kitais būdais sustabdyti Bendrovės veiklą.

29.9. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartis neturi jokios prejudicinės galios nagrinėjamai bylai. Apeliaciniame skunde argumentuotai nepaaiškinta, kodėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartyje suformuota praktika, o ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartyje ir 2018 m. spalio 29 d. nutartyje suformuota praktika, nors būtent pastarosios nutartys turi prejudicinę galią ir 2021 m. gegužės 26 d. nutartyje pateikti išaiškinimai yra privalomi iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

29.10. Pareiškėjas pažymi, kad įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3632-283/2021 konstatuota, jog Bendrovės nurodytas negautų pajamų skaičiavimo būdas pagrįstas realiai buvusiomis pareiškėjo, kaip ūkio subjekto, verslo sąlygomis – anksčiau sudarytomis sutartimis, iš ūkinės veiklos gautomis pajamomis, patirtomis įvairaus pobūdžio išlaidomis. Bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu, bylą nagrinėjantis teismas du kartus siūlė atsakovui teikti įrodymus dėl žaliavų supirkimo ir pardavimo kainų, teikti savo skaičiavimus, tačiau atsakovas atsisakė teikti tokius duomenis, motyvuodamas tokiais argumentais: 1) kad Agentūros veiksmai teisėti, todėl žala negalėjo atsirasti ir dėl prašomos atlyginti turtinės žalos dydžio paaiškinimų neteiks; 2) kad Agentūrai neprieinami duomenys apie žaliavų kainas. Pirmosios instancijos teismas negalėjo įvertinti interneto svetainėje https://www.supirkimas.com/svino-supirkimas esančių duomenų pagrįstumo ir sąsajumo su nagrinėjama byla, nes tokie duomenys nebuvo teikti. Šių įrodymų vertinimas yra teisiškai beprasmis, nes negalima pirmosios instancijos teismo sprendimo patikra pagal įrodymus, kurių atsakovas neteikė. Niekaip nepaaiškinta, kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik teikiant apeliacinį skundą.

29.11. Pareiškėjas byloje pateikė buhalterinius dokumentus, kad mokėjo daugiau už perkamus akumuliatorius, tačiau atitinkamai brangiau pardavė švino plokšteles. Pagal interneto svetainės https://www.supirkimas.com/svino-supirkimas duomenis – naudotų akumuliatorių licencijos galiojimo panaikinimo laikotarpiu vidutinė supirkimo kaina – 570 Eur/t, kai Bendrovė faktiškai pirkdavo už 806 Eur/t (tą patvirtina pateikti buhalteriniai dokumentai). Pagal šios interneto svetainės duomenis – švino licencijos galiojimo panaikinimo laikotarpiu vidutinė supirkimo kaina buvo 910 Eur/t, kai Bendrovė faktiškai parduodavo už 1 099,60 Eur/t (tą patvirtina pateikti buhalteriniai dokumentai).

29.12. Skunde nurodytas negautas pajamas (448 675,34 Eur) apskaičiavo pagal realiai Bendrovės patirtas išlaidas (t. y. duomenis už kiek realiai pirko akumuliatorius, utilizavo elektrolitą, kokio dydžio darbo užmokestį mokėjo) ir realiai gautas pajamas (t. y. duomenis už kiek realiai pardavė švino akumuliatorių plokšteles ir plastiką). Savo skaičiavimams pagrįsti teikė oficialius buhalterinius dokumentus: pvz. sąskaitas faktūras, sutartis. Būtent taip skaičiavo negautas pajamas, nes siekė įrodyti realią ir tikrą patirtą žalą negautų pajamų forma. Atsakovas neįrodinėjo, kad pareiškėjo pateikti buhalteriniai dokumentai yra neteisingi, apeliaciniame skunde taip pat neargumentuojama, kodėl apskaičiuojant pareiškėjo negautas pajamas reikia vadovautis ne duomenimis, pagrįstais Bendrovės realiai patirtomis sąnaudomis ir gautomis pajamomis, o hipotetiniais, interneto svetainėje skelbiamais duomenimis. Nei vienam atsakovo nurodytam ūkio subjektui (iš interneto svetainės https://www.supirkimas.com/svino-supirkimas) Bendrovė nėra pardavusi švino laužo. Atsakovas, prašydamas vadovautis interneto svetainės https://www.supirkimas.com/svino-supirkimas duomenimis, iš esmės siūlo taikyti hipotetinės žalos negautų pajamų forma kriterijų. Pareiškėjas atsiliepime pateikia savo skaičiavimus pagal nurodytos interneto svetainės duomenis (Pareiškėjo atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą 7, 8 p.) ir pažymi, kad nurodytas skaičiavimas leidžia teigti, jog būtų gautas 354 281,19 Eur dydžio grynasis pelnas, jei tiek akumuliatorių supirkimo kainų, tiek švino pardavimo kainų vidurkis būtų skaičiuojamas pagal interneto svetainės https://www.supirkimas.com/svino-supirkimas duomenis (skaičiuojant kiekius, kuriuos taikė pirmosios instancijos teismas). Be to, šioje interneto svetainėje savo duomenis skelbia įmonės, užsiimančios metalo laužo supirkimu.

29.13. Atsakovas iš esmės nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų proceso ar materialiosios teisės normų pažeidimų, kurie darytų įtaką priimto teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą sieja su hipotetinėmis situacijomis, o ne su konkrečiais materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimais. Atsakovo teisinė pozicija šioje byloje yra pakankamai neaiški ir prieštaringa: iš naujo deklaruojamas veiksmų teisėtumas, nepaisant net dviejų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose priimtų sprendimų, teikiami nauji įrodymai ir nauji argumentai, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio skundo teiginiai dėl neteisingo byloje surinktų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo yra deklaratyvaus pobūdžio, pagrįsti savu įrodymų vertinimu bei nustatytų aplinkybių interpretavimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas UAB „Krisminda“, kaip ūkio subjektas, kildina iš Agentūros veiksmų, priimant 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“, teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018 paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-398-463/2017) pripažintą neteisėtu, atlyginimo.

31. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

31.1. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmai buvo teisėti, nes 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ buvo priimtas tuo metu galiojusio norminio administracinio akto pagrindu.

31.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojama tokia teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kuria remiantis asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto (kaip abstrakčių teisės normų rinkinio) buvimu; kol asmuo nesinaudoja ar nesiekia pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis ar laisvėmis, ne visada galima vienareikšmiškai pasakyti, kad įstatymas pažeidžia konkretaus asmens teises. Taigi vien tai, jog Ministerija priėmė aktualiu atveju aukštesnės teisinės galios teisės aktams prieštaraujančią teisės normą, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Ministerijos veiksmus. Neteisėtų veiksmų konstatavimui būtina nustatyti realų norminio akto pritaikymą, kas šiuo atveju buvo padaryta Agentūros sprendimu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-164/2008; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020; 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-951-552/2021).

31.3. Byloje nustatyta, kad UAB „Krisminda“ iki Agentūrai 2016 m. balandžio 27 d. priėmus Sprendimą panaikinti Licencijos Nr. 000476 galiojimą vertėsi švino akumuliatorių, esančių pavojinga atlieka, tvarkymu. Šią ūkinę veiklą Bendrovė buvo priversta nutraukti ir ją atnaujino Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 26 d. nutartimi sustabdžius Agentūros Sprendimo galiojimą.

31.4. UAB „Krisminda“, įvertinusi, kad Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. priimtas Sprendimas užkerta galimybes jai, kaip ūkio subjektui, vykdyti naudotų akumuliatorių tvarkymo veiklą ir taip sukelia neigiamas pasekmes, kreipdamasi skundu į administracinį teismą dėl šio sprendimo panaikinimo, ėmėsi teisinių priemonių savo galimai pažeistoms teisėms ir interesams ginti. Pareiškėja, pagrįstai abejodama teisės normos, kuria buvo grindžiamas skundžiamas individualus administracinis aktas, teisėtumu, pareiškusi prašymą panaikinti tik jos atžvilgiu priimtą sprendimą, tame pačiame skunde suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašymu ištirti, ar Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. Įsakymo Nr. Dl-528 2.32 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 1 d.) neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo Nr. 1-2223 (suvestinė redakcija nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 191 straipsnio nuostatoms.

31.5. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjamas ginčas dėl žalos atlyginimo yra betarpiškai susijęs su UAB „Krisminda“ iškeltu individualiu ginču dėl Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ panaikinimo.

31.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje šioje administracinėje byloje, nurodė, kad pagrindinis klausimas yra, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl-528 2.32 punktą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) pripažinti prieštaraujančiu konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms sudaro pagrindą Sprendimą pripažinti neteisėtu. Pažymėta, kad pareiškėjas savo galimai pažeistas teises galėjo ginti tik pateikdamas skundą teismui dėl Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. priimto Sprendimo panaikinimo individualioje administracinėje byloje ir joje reikšti prašymą dėl Įsakymo Nr. Dl-528 2.32 punkto (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.), pagal kurio nuostatas jam buvo išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66 laikomas negaliojančiu, bei kuris iš esmės ir sudarė prielaidas priimti ginčijamą Agentūros sprendimą, teisėtumo ištyrimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip nepagrįstus įvertino argumentus, kad ši teisės norma negali būti taikoma tik nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 dėl šio norminio administracinio akto dalies pripažinimo neteisėtu, nes taip būtų paneigta pareiškėjo teisė ginti savo pažeistas teises, o teismui – vykdyti teisingumą.

31.7. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad atsakovas, pritaikydamas teisės normą, kuri teismo sprendimu pripažinta prieštaraujančia konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms, neteisėtai apribojo (suvaržė) pareiškėjo ūkinę veiklą, kuria jis aktyviai vertėsi ir iš kurios gavo pajamas, todėl konstatuotina, kad neteisėtu Agentūros Sprendimu pareiškėjas 2016 m. balandžio 27 d. – 2017 m. spalio 26 d. laikotarpiu patyrė žalą dėl negautų pajamų (CK 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str. 1 d.,).

32. Atsižvelgdama į tai, jog teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose nagrinėjamoje byloje, jau ne kartą yra pasisakyta dėl valstybės deliktinės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, o taip pat plačiai aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, reglamentuojančios žalos atlyginimą dėl negautų pajamų, teisėjų kolegija šioje nutartyje dėl to pakartotinai nepasisako pripažindama, kad šalims taikytina teisė ir jos aiškinimo nuostatos yra žinomos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 d., CPK 4 str., ABTĮ 15 str. 1 d.).

33. Dėl negautų pajamų realumo ir priteistinos žalos dydžio.

33.1. Byloje nustatyta (ABTĮ 56 str.), kad ardant panaudotus akumuliatorius, iš jų yra išgaunama švino plokštelės, plastikas ir elektrolitas. Švino plokštelės ir plastikas yra parduodami ir gaunama pajamų, o elektrolitas utilizuojamas ir patiriama išlaidų.

33.2. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas turėjo realias galimybes iš panaudotų akumuliatorių tvarkymo (jų ardymo) gauti pajamų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpio Pelno (nuostolių) ataskaitų duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Krisminda“ ūkinė veikla buvo pelninga: lyginant su 2014 metais, Bendrovės pardavimo pajamos ir grynasis pelnas augo; pagal 2014 m. ir 2015 m. Atliekų tvarkymo apskaitos ataskaitų duomenis, didėjo gautų ir sutvarkytų akumuliatorių kiekis. Bendrovė, 2015 m. įsigydama našesnę akumuliatorių išardymo įrangą, įvertino didėjantį akumuliatorių kiekį ir rengėsi jį sutvarkyti.

33.3. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl negautoms pajamoms apskaičiuoti taikyto sutvarkomų akumuliatorių vidutinio kiekio per mėnesį, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad esant normalioms ūkinės veiklos sąlygoms, kai Bendrovė buvo pradėjusi eksploatuoti ir įsigytą naują akumuliatorių ardymo įrangą, buvusiomis 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. balandžio 27 d. laikotarpiu, Bendrovė sutvarkė 1 844,805 t (1 375,083 t + 469,722 t ) švino akumuliatorių, t. y. vidutiniškai po 115,300 t per mėnesį, ir būtent šie vidutiniai sutvarkomų akumuliatorių kiekiai yra pagrindas negautoms pajamoms apskaičiuoti.

33.3.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad apskaičiuojant patirtą žalą dėl negautų pajamų, netoleruotina tokia situacija, kai apskaičiavimui taikomi sėkmingiausi veiklos rezultatų prasme laikotarpiai ir nepaisoma ūkinės veiklos rizikų, kylančių iš objektyvių veiksnių, pvz., įrengimų gedimų, einamųjų bei profilaktinių remontų, darbuotojų atostogų laikotarpių, kai įrengimai dirba mažesniu intensyvumu ir pan.

33.3.2. Byloje nėra duomenų, kokie veiksniai lėmė tvarkymo apimčių didėjimą pareiškėjo nurodomais vėlesniais laikotarpiais. Tarp tokių veiksnių galėjo būti ir konkurencijos rinkoje pokyčiai būtent tuo, vėlesniu, laikotarpiu, tvarkymo paslaugos koncentracija ir pan.

33.3.3. Pažymėtina ir tai, kad apskaičiuojant patirtą žalą dėl negautų pajamų, netoleruotina tokia situacija, kai gali kilti nepagrįsto praturtėjimo teisinės padėties rizika.

33.3.4. Todėl vidutinis sutvarkomų akumuliatorių kiekis – 115,300 t per mėnesį teisėjų kolegijos pripažįstamas atitinkantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, kuriais remiantis įgyvendinamos civilinės teisės (CK 1.137 str. 2 d.).

33.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo negautų pajamų dydį atsižvelgdamas į visus pajamų ir išlaidų dėmenis ir padarė teisingą išvadą, kad Lietuvos valstybė privalo atlyginti UAB „Krisminda“ turtinę žalą – 168 025,07 Eur negautų pajamų.

34. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nurodytus šios nutarties 27.2.2 punkte. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo naujus faktinius duomenis, kurie nebuvo teikiami pirmosios instancijos teisme, šiomis aplinkybėmis atsakovas negrindė savo atsikirtimų į pareikštus reikalavimus. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo šias naujas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus imtis tirti šioje proceso stadijoje (ABTĮ 142 str. 3 d.). Pareiškėjas savo ūkinės veiklos duomenis, reikšmingus šiam ginčui išspręsti, grindė buhalteriniais dokumentais, dėl kurių ginčo byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokiais duomenimis rėmėsi (ABTĮ 56 str. 7 d.).

35. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų.

35.1. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje byloje taikytinos teisės aiškinimo bei taikymo taisyklės, formuluojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-887-815/2022.

35.2. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos atsakovo argumentus, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių.

35.2.1. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

35.2.2. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

35.2.3. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

36. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose yra nuosekli ir susiformavusi. Štai, pvz., kitoje panašioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. priimtoje nutartyje (administracinė byla Nr. A-631-525/2020; Nutarties 72, 73 punktai) yra pripažinta, kad sprendimai, kuriais atsisakyta registruoti traktorius, pripažinti neteisėtais ir panaikinti, atsižvelgiant į tai, jog teisės akto nuostata, remiantis kuria jie buvo priimti, atitinkama apimtimi pripažinta prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principo suponuojamiems teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams. Minėta norminė byla buvo iškelta būtent pareiškėjui siekiant įrodyti sprendimų atsisakymo registruoti traktorius neteisėtumą, todėl tai, kad Administracijos sprendimai dėl atsisakymo registruoti traktorius buvo panaikinti, leidžia konstatuoti esant civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-525/2013). Taigi šiuo atveju už teisinius padarinius atsako aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantį teisinį reguliavimą pritaikęs subjektas.

37. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje šioje administracinėje byloje, pateikiamu teisės aiškinimu ir konstatuoja, kad šios bylos kontekste laikomasi būtent tokio teisės aiškinimo, jog valstybės deliktinei atsakomybei kilti reikšmingas sudėtinis teisinis faktas: norminio akto neteisėtumo konstatavimas ir iš to kildinamo tokio norminio akto taikymo neteisėtumo pripažinimas.

38. Kiti apeliacinių skundu argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

39. Taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju taikytina ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

40. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Driukas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė