2016-03-08 Nr. AB-5269-3-61-3-01710-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-342-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01710-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovams Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos teisių ir pareigų perėmėja) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Z. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 7R-219 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 17 d. skundą; 3) priteisti 880,62 Eur (3 040,60 Lt) turtinės žalos ir 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu ir tvirtino, kad jis pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo reikalavimus, pareiškėjo konstitucines teises bei interesus. Pareiškėjas 2014 m. vasario 17 d. trečią kartą skundu kreipėsi į atsakovą dėl autoservise dirbančio asmens S. F. veiklos patikrinimo ir šio asmens nubaudimo. Pareiškėjas nurodė, kad minėtas asmuo, dirbdamas pagal patentą, sutiko atlikti sudėtingus pareiškėjo automobilio dažymo darbus, neturėdamas šiems darbams atlikti tinkamos įrangos, sąlygų ir kvalifikacijos, ir tokiais savo veiksmais grubiai pažeidė įstatymus bei padarė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundus tuo pagrindu, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių S. F. sumokėtą pinigų sumą. Pareiškėjas paaiškino, kad minėtas asmuo už suderėtus darbus iš anksto paėmė iš jo 1 300 Lt sumą, tačiau neišdavė jokio pinigų paėmimo faktą patvirtinančio dokumento, todėl minėta aplinkybė pati savaime yra vartotojų teisių pažeidimas, kadangi tokiu būdu slepiant gaunamas pajamas yra pažeidžiami buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjas pabrėžė, kad kartu su 2014 m. vasario 7 d. skundu jis pateikė Inspekcijai visus būtinus dokumentus, t. y. specialistų ekspertizių aktus, kurie patvirtino, jog jo automobilio dažymo darbai buvo atlikti netinkamai, tačiau atsakovas, vengdamas atlikti jam pagal kompetenciją priskirtus veiksmus, dėl formalių priežasčių atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė 1 000 Lt neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu ir veiksmų apribojimu, bei 3 040,60 Lt turtinę žalą, kurią sudaro pareiškėjo išlaidos, patirtos už atliktų darbų ekspertizių išvadas, teisinę pagalbą, vertėjo paslaugas ir kt.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos, ir Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Inspekcija neturėjo kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundo dėl automobilio remonto paslaugos kokybės iš esmės. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas kartu su skundu nepateikė Inspekcijai Automobilių remonto paslaugų teikimo tvarkos, patvirtintos ūkio ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-97, 18 ir 46 punktuose nurodytų dokumentų, t. y. paraiškos dėl automobilio remonto ir (arba) pinigų mokėjimo dokumento ar kito paslaugos teikėjo išduoto dokumento, patvirtinančio, kad paslaugą suteikė pinigus priėmęs paslaugos teikėjas, todėl Inspekcija Sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės. Atsakovai paaiškino, kad, vadovaujantis Inspekcijos nuostatų, patvirtintų ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 16 d.

įsakymu Nr. 4-693, 9.11 punktu, Inspekcija padeda vartotojams ginti jų pažeistas teises, todėl, gavusi vartotojo skundą, ji turi tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius vartojimo teisinius santykius. Tokiai kvalifikacijai atlikti reikalingi dokumentai, pagrindžiantys vartojimo santykių egzistavimą. Kadangi pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė, Inspekcija negalėjo tinkamai kvalifikuoti vartojimo teisinių santykių ir ištirti pareiškėjo skundo iš esmės. Atsakovo teigimu, pareiškėjo 2014 m. vasario 17 d. skundas Inspekcijos viršininkui laikytinas prašymu Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 punkto prasme, t. y. su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijusiu asmens kreipimusi į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus, todėl Inspekcijos 2014 m. kovo 7 d. raštui Nr. 7R-219 netaikytinos individualaus administracinio teisės akto turinį reglamentuojančios teisės normos.

Be to, atsižvelgiant į teisinį pareiškėjo statusą automobilio naudojimo atžvilgiu, t. y. į tai, kad pareiškėjas automobilio remonto paslaugą užsakė atlikti vykdydamas savo įsipareigojimus pagal 2012 m. kovo 2 d. darbo sutartį Nr. 07-A.Z/12 ir už automobilio remontą atsiskaitė darbdavio lėšomis, šiuo atveju tarp pareiškėjo ir paslaugos teikėjo nėra susiklostę vartojimo teisiniai santykiai, todėl Inspekcija nėra įgaliota nagrinėti tokio pobūdžio prašymus. Inspekcijos Vilniaus skyrius 2013 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 3VS-2223 ir Inspekcija raštu Nr. 7R-219 informavo pareiškėją apie galimybę ginti savo galimai pažeistas teises bendrosios kompetencijos teisme ir šia teise pareiškėjas pasinaudojo.

Kadangi Inspekcija, gavusi pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 5 d. ir 2014 m. vasario 17 d. skundus, pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, reikalavimas atlyginti padarytą žalą CK 6.271 straipsnyje numatytu pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 19 straipsnio 1, 2 dalimis, 21 straipsnio 1, 2 dalimis, Automobilių remonto paslaugų teikimo tvarkos, patvirtintos ūkio ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-97 (toliau – ir Tvarka) 11, 18, 40, 45-47 punktais, Civilinio kodekso 6.672 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Inspekcijos veiklos tikslas – padėti apginti vartotojams jų pažeistas teises, todėl Inspekcija, gavusi vartotojo skundą, turi tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius vartojimo teisinius santykius. Tokiai kvalifikacijai atlikti reikalingi dokumentai, pagrindžiantys vartojimo santykių egzistavimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad kartu jis pateikė Inspekcijai visus reikalingus dokumentus, todėl Inspekcija, atsisakydama iš esmės nagrinėti jo skundą, neatliko jai pagal kompetenciją priskirtų veiksmų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir automobilio V-70 remonto paslaugas suteikęs asmuo dėl darbų, dėl kurių kokybės pareiškėjas su 2013 m. rugsėjo 9 d. ir 2014 m. vasario 17 d. skundais kreipėsi į Inspekciją, atlikimo susitarė žodžiu. Kreipdamasis į Inspekciją su skundais dėl automobilio remonto paslaugos kokybės, pareiškėjas nepateikė Inspekcijai Tvarkos 18, 46 punktuose nurodytų dokumentų, t. y. darbų, dėl kurių kokybės skundžiamasi, užsakymo paraiškos bei šių darbų apmokėjimą patvirtinančio dokumento. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su 2014 m. vasario 17 d. skundu nepateikė Inspekcijai dokumentų, iš kurių turinio būtų galima nustatyti, koks asmuo ir kokius darbus atliko remontuodamas automobilį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam nuosavybės teise priklausančio automobilio remonto darbus užsakė atlikti ne savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, o vykdyti savo įsipareigojimus pagal darbo sutartį ir už atliktą automobilio remontą atsiskaitė Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos (toliau – ir Sąjunga) lėšomis. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir paslaugos teikėjo nebuvo susiklostę vartojimo teisiniai santykiai.

Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė Inspekcijai dokumentų, kurių turinys patvirtintų tarp pareiškėjo ir jo nurodomo automobilio remontą atlikusio asmens esant susiklosčiusiems vartojimo teisiniams santykiams, t. y. dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio automobilio, skirto tenkinti buitinius ar asmeninius jo ar jo šeimos poreikius, remonto darbus atliko pareiškėjo nurodytas paslaugos teikėjas, darė išvadą, kad Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo pradėti tyrimo dėl pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 10 d. ir 2014 m. vasario 17 d. skunduose nurodytos pretenzijos dėl automobilio remonto paslaugos kokybės, todėl Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės. Teismas pažymėjo, kad tiek Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. 3VS-2223, tiek ir Sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta galimybė dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą civilinio proceso tvarka ir šia teise pareiškėjas pasinaudojo kreipdamasis į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad Sprendimas savo turiniu ir forma atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo naikinti Sprendimą, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 17 d. skundą iš esmės teismas laikė išvestiniu reikalavimo panaikinti Sprendimą atžvilgiu, todėl atmetus šį reikalavimą, atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo atlyginti žalą, teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-105/2013, 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-546/2014.

Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju nenustatyti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, pareiškėjo atžvilgiu atlikti neteisėti veiksmai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl šiuo atveju valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui atlyginti iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Pareiškėjas pažymi, kad byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodė Sąjungą, tačiau teismas dėl šio klausimo nepriėmė jokio sprendimo. Pareiškėjo teigimu, teismas pažeidė procesines normas ir pareiškėjo teises (bylos peržiūrėjimas truko beveik metus). Pareiškėjas paaiškina, kad klientams kasos čekiai nebūdavo išduodami, tačiau nėra neigiami įvykdyto darbo, gautų pinigų, defektų įvykdytame darbe faktai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010, Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 871/02 Savenkovas prieš Lietuvą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos, ir Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad apeliantas nepateikė naujų aplinkybių ar argumentų, leidžiančių ginčyti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos 2014 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 7R-219 teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos atlyginimo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą, taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, motyvuodamas tuo, kad Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos vengia atlikti jai pagal kompetenciją priskirtus veiksmus, susijusius su jo, kaip vartotojo, teisių gynimu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nusprendęs jog Inspekcija, gavusi pareiškėjo skundus, į juos atsakė nepažeisdama teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Teismas nurodė, jog pareiškėjas Inspekcijai nepateikė visų būtinų tyrimui pradėti dokumentų, ginčą su paslaugų teikėju pareiškėjas turėjo teisę spręsti ir sprendė bendrosios kompetencijos teisme. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytų atsakovų neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad teismas argumentuotai ir išsamiai nepasisakė dėl skunde išdėstytų faktų, jų neišnagrinėjo, pakartojo tik atsakovo atsiliepimuose išdėstytus argumentus. Pareiškėjo teigimu, teismas pažeidė jo teises ir proceso teisės normas, nes nepasisakė dėl trečiojo suinteresuoto asmens, bylą nagrinėjo beveik metus.

Inspekcija nagrinėjamu atveju veikė kaip viešojo administravimo institucija vartotojų teisių gynimo srityje, todėl būtina patikrinti, ar jos veiksmai, atsakant į pareiškėjo 2014 m. vasario 17 d. skundą, atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, dėl kurių tarp šalių iš esmės nėra ginčo : pareiškėjas 2012 m. kovo mėnesio pradžioje žodžiu su S. F., pagal verslo liudijimą teikiančiu automobilių remonto paslaugas, susitarė, kad šis atliks automobilio remonto darbus. Vėliau pareiškėjas tapo nepatenkintas atliktų darbų kokybe, todėl 2013 m. viduryje pareiškė žodines pretenzijas S. F., vėliau kreipėsi į policiją, Valstybinę mokesčių inspekciją, o 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu - į Inspekcijos Vilniaus skyrių, kuris 2013 m. rugsėjo 10 d. raštu paprašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus. Šiuos Inspekcijos Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmus pareiškėjas 2014 m. vasario 17 d. apskundė Inspekcijos viršininkui, kuris 2014 m. kovo 7 d. sprendimu atsisakė pradėti tyrimą dėl pareiškėjo pretenzijos.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ginčo santykius reglamentuoja Vartotojų teisių apsaugos įstatymas bei Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos nuostatai. Įvertinus Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 19-22 straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad vartotojas, manantis, kad paslaugų teikėjas pažeidė jo teises, visų pirma turi kreiptis į paslaugų teikėją žodžiu, o šiam nesutikus patenkinti vartotojo reikalavimų, išdėstyti tokius reikalavimus paslaugų teikėjui raštu. Jei ir po to paslaugų teikėjas vartotojo reikalavimų nepatenkina, vartotojas turi teisę kreiptis į atitinkamas institucijas arba teismą, laikydamasis tvarkos, nustatytos kreipimuisi ar ieškiniui pareikšti. Be to Įstatymo 22 straipsnis suteikia Inspekcijai teisę pareikalauti papildomų dokumentų tiek iš vartotojo, tiek iš paslaugų teikėjo.

Pagal Nuostatus Inspekcija, siekdama įgyvendinti veiklos tikslus, be kitų funkcijų taip pat atlieka šias funkcijas: konsultuoja fizinius ir juridinius asmenis bei teikia jiems informaciją Inspekcijos kompetencijai priskirtais klausimais (9.10 punktas); nagrinėja vartotojų prašymus dėl ne maisto produktų saugą, kokybę, ženklinimą, informacijos teikimą nustatančių teisės aktų reikalavimų laikymosi (9.11 punktas); prižiūri teisės aktų, reguliuojančių vartotojų teisių apsaugą ne maisto produktų srityje, reikalavimų laikymąsi (9.12 punktas).

Vadovaujantis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Automobilių remonto paslaugų tvarkos 11 punktu, Automobilių ir automobilių sudėtinių dalių techninės priežiūros ir remonto paslaugų užsakymas įforminamas užpildant užsakymų paraišką, kurioje nurodomi visi reikalingi duomenys apie paslaugų teikėją, vartotoją, automobilį, teikiamas paslaugas, jų kainą ir garantijas. Tvarkos 45 punktas iš esmės pakartoja Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas, numatydamas, kad vartotojas dėl netinkamos paslaugų kokybės raštu kreipiasi į paslaugos teikėją. Paslaugos teikėjas, gavęs vartotojo prašymą, jei nesutinka su vartotojo pretenzija, privalo per tris darbo dienas raštu kreiptis į Tvarkos 48 punkte nurodytas įmones dėl paslaugos kokybės įvertinimo. Gavęs raštu pateiktas išvadas, paslaugos teikėjas nedelsdamas apie tai praneša vartotojui. Tvarkos 46 punkte numatyta, kad kilus nesutarimams tarp vartotojo ir paslaugos teikėjo, skundus dėl netinkamos kokybės paslaugų ar dalių priima ir nagrinėja Valstybinė ne maisto produktų inspekcija ir jos padaliniai, esantys visose šalies apskrityse. Jeigu vartotojas nepateikia pinigų mokėjimo dokumento ar kito paslaugos teikėjo išduoto dokumento, patvirtinančio, kad paslaugą suteikė šis paslaugos teikėjas, skundai nagrinėjami tik su paslaugos teikėjo sutikimu.

Įvertinusi pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas bei byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Inspekcijai atlikti jai teisės aktais pavestą funkciją – išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl galbūt netinkamos paslaugos kokybės pagal teisės aktuose numatytas procedūras, sutrukdė būtent pareiškėjo elgesys, negalėjimas pateikti dokumentų, patvirtinančių jo susitarimo apimtį su paslaugų teikėju. Inspekcija nėra gavusi paslaugų teikėjo sutikimo nagrinėti pareiškėjo skundą, pastarajam nepateikus kokio nors paslaugų teikėjo išduoto dokumento, o teisės atlikti kitokius veiksmus, susijusius su sudaryto sandorio realumo nustatymu, teisės aktai Inspekcijai nesuteikia. Dėl šių priežasčių Inspekcija neturėjo galimybės išnagrinėti pareiškėjo skundo iš esmės ir apie tai nepažeisdama teisės aktuose nustatytų terminų, informavo pareiškėją, Kartu Inspekcija išaiškino pareiškėjui, kad vartotojas, vadovaudamasis CPK 22 straipsnio nuostatomis, turi teisę ginti savo pažeistas teises bendrosios kompetencijos teisme, ir nurodė sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėjas sprendimo apskundimo teise pasinaudojo, pateikė skundą administraciniam teismui. Be to, kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-28 sprendimo bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, klausimas dėl pareiškėjo automobilio remonto kokybės ir su tuo susijusios žalos atlyginimo buvo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3993-600/2014, kurioje 2014 m. sausio 28 d. sprendimu A. Z. ieškinys atmestas, neįrodžius, kad S. F. būtų netinkamai atlikęs automobilio kėbulo dažymo darbus, šis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2014-10-31 nutartimi buvo paliktas nepakeistas. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra nustatyta, kad S. F. suteikė netinkamos kokybės automobilio remonto paslaugą pareiškėjui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Inspekcijos Vilniaus skyrius ir Inspekcija tinkamai atliko teisės aktuose reglamentuotas savo funkcijas, atsakydami į pareiškėjo skundus. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad jo gauta paslauga yra tinkamos kokybės, tačiau tai nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamus sprendimus.

Atskirai pažymėtina, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su tuo, kad tarp S. F. ir pareiškėjo nebuvo vartojimo teisinių santykių, neturi teisinės reikšmės šiai bylai. Inspekcija pareiškėjo skundą priėmė ir jo nagrinėjimo procedūrai taikė tokius pačius kriterijus, kaip ir bet kurio kito vartotojo skundui. Pareiškėjo skundą buvo atsisakyta nagrinėti ne dėl kitokios teisinių santykių prigimties, o tik dėl negalėjimo įsitikinti sudaryto sandorio realumu, apimtimi ir detalėmis.

Dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė tris būtinąsias viešosios civilinės atsakomybės sąlygas, reikalingas reikalavimui dėl žalos atlyginimo patenkinti. Nagrinėjamu atveju nenustatęs atsakovų neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog skunde teismui buvo nurodytas tretysis suinteresuotas asmuo – Vilniaus Baltarusių Jaunimo Sąjunga, dėl kurio pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimo šioje byloje klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartimi, kuria minėtas tretysis suinteresuotas asmuo buvo pašalintas iš proceso šalių. Tokią teisę teismui suteikia Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalis. Pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu pripažintina pagrįsta, nes Vilniaus Baltarusių Jaunimo Sąjunga nebuvo ginčo administracinio teisinio santykio šalimi, o bet koks bylos išsprendimas negalėtų turėti tiesioginės įtakos šio juridinio asmens teisėms ir pareigoms.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra susiję su pareiškėjo emociškai subjektyviu požiūriu į priimtą teismo sprendimą, Lietuvos teismus bei valstybės tarnautojus, todėl nėra teisiškai reikšmingi ir reikalaujantys atskiro aptarimo. Objektyvių duomenų, kad ši administracinė byla buvo specialiai vilkinama, nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2014-2015 metų laikotarpiu Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo itin didelis nagrinėtinų administracinių bylų skaičius, lėmęs ilgus laiko tarpus tarp skundų gavimo ir jų išnagrinėjimo. Be to, procesinės teisės pažeidimai pagal ABTĮ 142 straipsnį gali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tada, kai dėl tokios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokios aplinkybės teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius