AS-552-187-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. AS552-187/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03322-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1; 63.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. pareiškimą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su pareiškimu į teismą, gindamas viešąjį interesą ir prašydamas panaikinti Generalinės prokuratūros l. e. Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro S. V. 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą (rezoliuciją) ir generalinio prokuroro pavaduotojo D. R. 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą (rezoliuciją), kuriomis jam buvo uždrausta savarankiškai rinkti medžiagą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, vykdant Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro pareigas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo teismui pateikto pareiškimo ir byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjo netenkina prokurorų atliekami procesiniai veiksmai, susiję su teisingumo vykdymu.

Pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis administracinių teismų kompetencijai nepriskiria tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, ir padarė išvadą, kad būtent su tuo yra susijęs pareiškėjo administraciniam teismui pateikto pareiškimo išnagrinėjimas. Todėl pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai.

III. Nesutikdamas su priimta teismo nutartimi, pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti spręsti tam pačiam teismui iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimto pareiškėjo pareiškimą, tokio savo sprendimo iš esmės nemotyvavo, o tik perrašė ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies tekstą, tačiau šios išvados nepagrindė būtinais argumentais (jų analize). Jo teigimu, teismas netinkamai taikė procesines normas bei vertino byloje pateiktus įrodymus ir argumentus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pareiškime nurodyti klausimai susiję su procesiniais veiksmais, teisingumo vykdymu, todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įvardinti veiksmai nepriskirtini administracinių bylų kompetencijai.

Dėl skundžiamų rezoliucijų (sprendimų) pobūdžio pažymi, kad Generalinio prokuroro 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1-268 patvirtinti Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai (toliau – ir Kompetencijos nuostatai) nepateikia sąvokos „rezoliucija“ išaiškinimo, tačiau skundžiamų 2012 m. lapkričio 23 d. ir 2012 m. gruodžio 5 d. rezoliucijos turinį galima atskleisti pasinaudojus generalinio prokuroro 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-215 patvirtintų Kompetencijos nuostatų I skyriaus „Bendrosios sąvokos“ redakcija, kurioje nurodyta jog rezoliucija — generalinio prokuroro, generalinio prokuroro pavaduotojo, Generalinės prokuratūros kanclerio, Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) ir vedėjo (jo pavaduotojo), teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) ar prokuroro užrašytas sprendimas dokumente. Atkreipia dėmesį, kad teisę S. V. ir D. R. surašyti valdingą paliepimą (rezoliuciją) suteikia generalinio prokuroro pavirtinti teisės aktai susiję su kompetencijos, t. y. įgalinimų nustatytu, realizuojant įstatymų reikalavimus. Todėl darytina išvada, jog šie vidaus administravimo aktai reglamentuoja administracines procedūras, kurios skirtos pagrindinėms prokuratūros funkcijoms įgyvendinti. Jo nuomone, akivaizdu, kad 2012 m. lapkričio 23 d. ir 2012 m. gruodžio 5 d. rezoliucijos yra ne procesiniai sprendimai, kuriais vykdomas teisingumas Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies prasme, o vidaus administraciniai patvarkymai, turintys valinį paliepimą (sprendimą), kuris dėl Kompetencijos nuostatų taikymo sukelia teisines pasekmes. Šioje teisės akto taikymo stadijoje sprendžiami vidiniai Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro tarnybos organizavimo klausimai (prokuroro teisės ir pareigos, t. y. jo kompetencijos apimtis).

Atkreipta dėmesį, kad 2012 m. gruodžio 31 d. patikslintame bei papildytame pareiškime keliamas klausimas dėl Kompetencijos nuostatų (2012 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 16 ir 16.1 punktų atitikties Prokuratūros įstatymo 3 ir 19 straipsnių reikalavimams, todėl šis pareiškimo dalykas yra susijęs su pareiškime įrodinėtinomis aplinkybėmis. Pažymi, kad jei teismas vertino, kad skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną, jis turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą paaiškinti pareiškėjui, kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą teisminę ir nustatyti terminą jiems pašalinti, o skundą atsisakyti priimti tik tuo atveju, jei per teismo nustatytą terminą trūkumai nėra pašalinami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas pareiškimu kreipėsi į teismą dėl Generalinės prokuratūros l. e. Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro S. V. 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo (rezoliucijos) ir generalinio prokuroro pavaduotojo D. R. 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo (rezoliucijos) panaikinimo, ginant viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad pareiškimu ginčijamos Generalinės prokuratūros l. e. Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiosios prokurorės p. S. V. 2012 m. lapkričio 23 d. ir Generalinio prokuroro pavaduotojo D. R. 2012 m. gruodžio 5 d. rezoliucijos yra ne procesiniai sprendimai, kuriais vykdomas teisingumas Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies prasme, o vidaus administraciniai patvarkymai, turintys valinį paliepimą (sprendimą), todėl tokiu būdu sprendžiami vidiniai Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro tarnybos organizavimo klausimai.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas vidaus administravimo sampratą pagal ABTĮ 2 straipsnio 2 dalį administracinėje byloje Nr. I444-1/2007 yra pažymėjęs, jog vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Todėl ginčai dėl vidaus administravimo paprastai kyla administracinių teismų kompetencijai įstatymu priskirtos – valstybės tarnybos srityje (pvz., 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3/2012, 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-602/2007).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jei pareiškėjas iš tiesų siekė išspręsti ginčą, kilusį vidaus administravimo srityje (t. y. tarp prokuroro K. V.) ir jo darbdavio (Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros), jis turėjo kreiptis į teismą su skundu tarnybiniams ginčams spręsti nustatyta tvarka. Tačiau šiuo atveju tiek iš pareiškėjo pareiškimo turinio, tiek iš argumentų, nurodytų skunde, matyti, kad pareiškėjas, kaip Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, kreipėsi į teismą pareiškimu, siekdamas apginti viešąjį interesą.

ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teisėjų kolegija pažymi, jog viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą, o bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-655/2012).

Pareiškėjas yra Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras. Pažymėtina, jog vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 11 straipsniu, teisė įstatymų numatytais atvejais ginti viešąjį interesą yra suteikiama ne prokurorui, kaip asmeniui, bet prokurorui, kaip teisės aktų nustatytą statusą turinčiam valstybės pareigūnui. Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS520-829/2012, prokurorai, eidami pareigas prokuratūroje, taip pat yra prokuratūros, kaip vieningos ir centralizuotos sistemos, dalis, todėl veikdami šioje sistemoje jie savo funkcijas turi atlikti pagal šią sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo (Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro) kompetenciją, įgaliojimus ginant viešąjį interesą reglamentuoja Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (redakcija nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d., Žin., 2012, Nr. 100-5123) 16.1 punktas, kuris nustato, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimu nagrinėja Generalinėje prokuratūroje gautus asmenų pareiškimus, prašymus, skundus arba atlieka savo inicijuotą tyrimą dėl galimai pažeisto viešojo intereso ypatingos svarbos atvejais ir priima dėl jų sprendimus. Be to, Skyriaus nuostatų 22 punktas numato, kad Skyriaus prokuroras vykdo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymus, nurodymus, pavedimus, skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimus, nurodymus, atsako už pavestas veiklos sritis.

Teisėjų kolegija, remdamasi aptartu teisiniu reguliavimu, daro išvadą, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, atlikdamas savo inicijuotą tyrimą ir kreipdamasis į teismą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, privalo turėti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimą. Šiuo atveju pareiškėjas jokių duomenų, įrodančių tokio pavedimo buvimo faktą teismui nepateikė. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nesudarė galimybių pareiškėjui pateikti įrodymus, kad jis turi Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo taikyti skundo (prašymo) trūkumų šalinimo institutą (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis), t. y. visų pirma nustatyti, ar pareiškėjas yra tinkamai įgaliotas vesti bylą dėl viešojo intereso gynimo teisme bei nustatyti pareiškėjui terminą atitinkamiems skundo trūkumams pašalinti (pateikti pavedimą, įgaliojimą ar pan.). Pažymėtina, kad tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-829/2012). Kadangi pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl spręstina, kad nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsniu 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius