2022-02-17 Nr. AB-3834-3-61-3-04202-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1247-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04202-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. H. A. A. (A. H. A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. H. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 21 d. (skunde nurodyta neteisinga data – 2021 m. spalio 11 d., laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą Nr. 21S33550 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1382 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), kuriems (duomenys neskelbtini) gyventi nesaugu, kadangi (duomenys neskelbtini) šalyje buvo vykdytas (duomenys neskelbtini) genocidas. Pareiškėjas bijo būti nužudytas (duomenys neskelbtini) kovotojų.

2.2. Pareiškėjas nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Atliktas tyrimas patvirtina pareiškėjo paaiškinimus, kad jis priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į tai, jog pareiškėjui dėl jo religijos egzistuoja reali grėsmė gyvybei.

2.3. Pareiškėjo asmenybė identifikuota, savo elgesiu jis neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos, laikėsi apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui. Pareiškėjo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo. Prieglobstis jam nesuteiktas nepagrįstai, neproporcingai pritaikytas maksimalus draudimo atvykti laikas, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

2.4. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentui pateikė konkrečius faktus dėl jam gresiančio individualaus pobūdžio persekiojimo, tačiau atsakovas neteisingai juos įvertino. Jei pareiškėjas būtų grąžintas į kilmės šalį – jam grėstų mirtis ir susidorojimas.

2.5. Pareiškėjui nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti, o vien tai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir nesurinko aktualios informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę, todėl nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui suteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nebuvo pagrindo.

2.6. Komisija nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui. Prieglobsčio prašytojo teisė būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, tinkamai neįvertino jo motyvų, nesudarė galimybės išvykti iš Lietuvos Respublikos bei neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo ir būtinybės, todėl Komisijos sprendimas naikintinas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjui kilo reali individualaus persekiojimo rizika, o pateikta informacija susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) grėstų persekiojimas, nebuvo. Pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes „visiškai pagrįstos baimės“ nuostata neįvykdyta, todėl jam nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas. Atsakovas nenustatė ir to, kad pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, o jo kilmės šalyje, (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, jog vien buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

3.2. Pareiškėjas nenurodė, o atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas, ir, jog žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę iki Migracijos departamento sprendimo priėmimo, jis gali pateikti prašymą Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

3.3. Pareiškėjas neindividualizavo, kokia konkrečiai grėsmė jam kyla, rėmėsi bendrais kilmės valstybės informacijos aspektais. Migracijos departamentas nerado informacijos, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra persekiojami ar diskriminuojami, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiu būdu jį asmeniškai diskriminavo dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini), ir ar pareiškėjas susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui. (duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) nebevaldo jokių teritorijų pareiškėjo kilmės šalyje. Migracijos departamentas nenustatė, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo kaip (duomenys neskelbtini) nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis.

3.4. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kėlė nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas laikotarpis neviršijo maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį bei neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pareiškėjo veiksmai (neprašė prieglobsčio (duomenys neskelbtini), neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą) neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo bei nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Vien tai, kad Komisija į pareiškėjo skundo argumentus atsakė trumpai, bet motyvuotai, nedaro Komisijos sprendimo nepagrįstu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. H. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, 4 punktą, kurį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui A. H. A. A. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo aktualias dalis, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 1 d. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, pateikė (duomenys neskelbtini) pasą; 2021 m. rugpjūčio 21 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, nurodęs, kad yra (duomenys neskelbtini) ir jam kilmės šalyje gresia pavojus, yra persekiojamas ir diskriminuojamas dėl religijos. 2021 m. rugpjūčio 21 d. pirminės apklausos metu pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) negali gyventi (duomenys neskelbtini), jo tėvas buvo nužudytas, o motina, broliai ir seserys gyvena (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje liko dvi seserys. 2021 m. spalio 19 d. apklausos metu teigė, jog kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys negali ramiai gyventi kilmės šalyje, dėl tikėjimo grėsė pavojus, jo tėvas buvo nužudytas, o (duomenys neskelbtini) genocidas (duomenys neskelbtini) vyko nuolat. Migracijos departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, įsigaliojus sprendimui išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 4 d. su skundu dėl Migracijos departamento sprendimo kreipėsi į Komisiją, kuri pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 ir 2 dalis, Konvencijos 1 straipsnio A dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 116 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, taip pat įvertinęs pareiškėjo pasakojimus, paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas ištyrė su pareiškėjo individualia situacija susijusias aplinkybes, pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėjo individualiai, objektyviai ir nešališkai. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė bendro pobūdžio teiginiais, neįvardijo konkrečių sunkumų, su kuriais susidūrė, konkrečių grasinimų, individualizuotų grėsmių.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jam kyla rimtas pavojus gyvybei ar sveikatai. Nors (duomenys neskelbtini) vyko (duomenys neskelbtini) genocidas, pareiškėjas nesusiejo šio įvykio su asmeniniais išgyvenimais, tuo metu jis dar buvo jaunas. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės deklaratyvaus pobūdžio bendros žinios, nesusijusios su pareiškėjo asmeniniais konkrečiais išgyvenimais.

8. Teismas nurodė, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertino pareiškėjo padėtį, jo pasakojime nurodytas aplinkybes. Migracijos departamentas vadovavosi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis teigdamas, jog (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog Migracijos departamentas rėmėsi aktualia 2021 m. liepos 13 d. pažyma, kurios duomenys rodo, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nesusiduria su aukšto lygio smurtu. Teismo teigimu, pareiškėjas nenurodė informacijos, galinčios paneigti Migracijos departamento surinktus duomenis bei nepateikė individualių priežasčių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus, nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje, taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjui grįžus, jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis.

9. Teismas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei grėstų ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas neturėjo duomenų, kad pareiškėjas kilmės valstybėje bus kankinamas, ar su juo bus žiauriai elgiamasi. Teismas pažymėjo, jog vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nebuvo pagrindu suteikti papildomą apsaugą pareiškėjui pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

10. Teismas sprendė, jog pareiškėjas buvo išklausytas tiek pirminės apklausos metu, tiek apklausos Migracijos departamente metu, tiek teismo posėdyje, todėl jo teisė būti išklausytam buvo užtikrinta bei nurodė, kad pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog egzistuoja tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, todėl nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

12. Teismas, spręsdamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, konstatavo, kad Migracijos departamento nustatytas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis nėra proporcingas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas praeityje nebuvo pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarkos, padaręs kokių nors pažeidimų, todėl, atsižvelgiant ir į tai, jog pareiškėjo pateiktas prašymas išnagrinėtas skubos tvarka, pareiškėjui taikytina Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė bei jam turėjo būti nustatytas 2 metų draudimo atvykti terminas.

13. Teismas, sumažinęs draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, pakeitė ir kitą Migracijos departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį iki 2 metų. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo aktualias dalis, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą, kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

15.2. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus dėl jam gresiančio individualaus pobūdžio persekiojimo, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėjas taip pat pateikė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje – dėl religinių įsitikinimų kilo grėsmė jo saugumui, gyvybei ir sveikatai. (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) vykdė (duomenys neskelbtini) genocidą, vyriausybės pajėgos nesugebėjo apsaugoti (duomenys neskelbtini) nuo kitų grupuočių prievartos. Pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, o Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjui dėl jo religijos gresia reali individuali grėsmė gyvybei.

15.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad (duomenys neskelbtini) nėra (duomenys neskelbtini) grėsmės, nes minėtos grupuotės grėsmė nėra visiškai išnykusi, tik sumažėjęs jų aktyvumas ir strateginis pajėgumas.

15.4. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos. Pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

16.1. „Visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo pateikta informacija susijusi su bendra informacija kilmės šalyje, o informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nerasta, taip pat neidentifikuota aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas nepateikė argumentų arba įrodymų, kurie paneigtų minėtas išvadas, tik nurodė deklaratyvius teiginius. Surinkta aktuali kilmės valstybės informacija leido spręsti, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra hipotetinė, be kita ko, ESPA 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, jokios naujesnės informacijos, leidžiančios daryti kitokias išvadas, pareiškėjas nepateikė.

16.2. Pareiškėjo kilmės šalyje ir gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Vien tik tai, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis būtinai bus persekiojamas, diskriminuojamas savo bendrapiliečių ar kitų subjektų. Pareiškėjas nenurodė, kokiu būdu jį asmeniškai diskriminavo dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui, be kita ko, pareiškėjo paskutinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos. Pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio bei neidentifikuota aplinkybių, jog pareiškėjui, grįžus į kilmės šalį, kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 21S33550 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1382 pagrįstumo ir teisėtumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki 2 metų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog (duomenys neskelbtini) nėra (duomenys neskelbtini) grėsmės.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

24. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

25. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

26. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

27. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

28. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

29. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

30. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

31. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

32. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), o jiems kilmės šalyje nuolat kyla grėsmė. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą; be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), į kitas aktualias aplinkybes.

Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas gyveno provincijoje, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos, be to, jis nėra pažeidžiamas asmuo (pagal kitus kriterijus, pvz., lytis, turimi asmens dokumentai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei – pateikė viešą informaciją, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vykdė genocidą, tačiau apie dabartinį laikotarpį pasakodamas neišsiplėtė. Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo paaiškinimas, jog iš kilmės valstybės jis išvyko išsigandęs galimo persekiojimo, nėra įtikinamas, nes:

1) nuo (duomenys neskelbtini) genocido iki išvykimo iš kilmės valstybės praėjo nemažas laiko tarpas;

2) nuo (duomenys neskelbtini) buvo paskelbta apie (duomenys neskelbtini) pralaimėjimą;

3) nors (duomenys neskelbtini) ir toliau veikia kaip sukilėlių grupė, tačiau jų veikla pastaruoju metu apima atsitiktinius išpuolius. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevertino jo nurodytų aplinkybių, su šiuo argumentu teismas neturi pagrindo sutikti – pareiškėjas, iš esmės, atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini)), jų nesiedamas su individualia situacija, nepateikdamas konkrečių pavyzdžių, kada būtent pareiškėjas susidūrė su grėsmė, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus.

Aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė sprendime, įvertinęs situaciją tiek pareiškėjo kilmės šalyje, tiek regione, kuriame gyveno pareiškėjas. Be to, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau pagrįstai pabrėžė, kad tokiu atveju kiekviena grėsmė (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į paminėtus kriterijus. Šių argumentų kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis LVAT praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

33. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmas, t. y. kad nevyko vidaus ginkluotas konfliktas. Tokia teismo išvada yra klaidinga. Atsižvelgiant, be kita ko, į Migracijos departamento pateiktą medžiagą bei į EPPB ataskaitą, pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas. Kita vertus, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi atsakovas Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, o aptariamas pirmosios instancijos teismo netikslumas neturėjo reikšmės pagrįstam sprendimui priimti.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. H. A. A. (A. H. A. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas