2017-01-04 Nr. AB-267-3-61-3-04309-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-106-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04309-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 43.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. P., A. Š., J. Š. dėl sprendimo ir sutarčių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. V. (E. V.) ir J. V. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti 2007 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4.-01-5260 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei B. P.“; 2) tenkinus pirmą reikalavimą taip pat: 2.1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) B. P. bei A. Š. ir J. Š. sudarytą 2007 m. lapkričio 27 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį (Notarinio reg. Nr. P1-12659) ir 2008 m. gegužės 13 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį (Notarinio reg. Nr.P1-3640); 2.2) ex officio pripažinti, kad B. P. bei A. Š. ir J. Š. 2007 m. lapkričio 27 d. sudaryta Žemės sklypo pirkimo-pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis (Notarinio reg. Nr. P1-12659) ir 2008 m. gegužės 13 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis (Notarinio reg. Nr. P1-3640) yra niekinės nuo jų sudarymo momento ir taikyti šių niekinių sutarčių teisines pasekmes, t. y. pripažinti (konstatuoti), kad J. Š. ir A. Š. nėra ir nebuvo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkai atitinkamai nuo 2007 m. lapkričio 27 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties (Notarinio reg. Nr.P1-12659) ir 2008 m. gegužės 13 d. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties (Notarinio reg. Nr.P1-3640) sudarymo momento. Taip pat skundu prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjams nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. nurodyti, kada pareiškėjai sužinojo apie ginčijamus aktus. Taip pat išaiškinta teisė pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2014 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-29/2014, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-862/2013, 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-92/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-996/2013), nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo panaikinti 2007 m. rugsėjo 20 d.

Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4.-01-5260 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei B. P.“ ir vėlesnius šio sprendimo pagrindu įgyto žemės sklypo perleidimo sandorius; jų žemės sklypas ribojasi su ginčo žemės sklypu, o ginčijamas 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas priimtas be jų žinios ir pritarimo, nors ginčo sklype įregistruotas kelio servitutas, kuriuo naudojasi pareiškėjai patekdami į jiems priklausantį sklypą, tačiau ginčo sklype taip pat yra iki sprendimo priėmimo įrengta pareiškėjų turtą aptarnaujanti infrastruktūra (lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklai su šuliniais, dujotiekio ir vandentiekio tinklai bei požeminis žemos įtampos kabelis).

Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjai 2005 m. gegužės 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgijo žemės sklypą, su pastatu – gyvenamuoju namu (būklė – nebaigtas statyti, baigtumas 61 proc.), esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 13-14). Kaip nurodo pareiškėjai, įsigyjant žemės sklypą ir statinį jų įsigytą pastatą aptarnaujantys inžineriniai įrenginiai jau buvo įrengti gretimame, tuo metu valstybei priklausiusiame, žemės sklype (į kurį 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės).

Skunde teigiama, jog apie priimtą ginčijamą sprendimą ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkų pasikeitimą jiems paaiškėjo tik sudarius atstovavimo sutartį su advokatais (2016 m. rugsėjo 21 d.), advokatei 2016 m. rugsėjo 29 d. nuvykus į VĮ Registrų centrą ir užsakius pareiškėjams ir atsakovams priklausančių sklypų kadastrinių bylų kopijas. Iš kartu su skundu pateikto Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad ginčo žemės sklypo kadastro duomenys nustatyti 2004 m. gruodžio 1 d., žemės sklypas suformuotas 2007 m. spalio 10 d., o įrašas apie ginčijamo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5260 priėmimą galioja nuo 2007 m. spalio 29 d.

Teismas sprendė, jog objektyviai apie ginčijamo sprendimo priėmimą (ir vėlesnių sandorių sudarymą) pareiškėjai galėjo sužinoti nuo šių duomenų įregistravimo viešame registre, atitinkamai 2007 m. spalio 29 d., 2007 m. gruodžio 12 d. ir 2008 m. gegužės 26 d. Pažymėjo, jog pareiškėjai 2005 m. gegužės 25 d. įsigijo statinį, kurio statyba nebuvo baigta, o jį aptarnaujantys inžineriniai įrenginiai, kaip nurodo patys pareiškėjai, buvo įrengti už jų įsigyto žemės sklypo ribų, todėl, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo imtis veiksmų šiuos įrenginius registruoti, tačiau sprendžiant iš pareiškėjų pateikto Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo, inžineriniai įrenginiai nėra registruoti.

Lietuvos informacinės teismų sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, jog pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 8 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 30-1950 dalies panaikinimo. Šiuo skundu pareiškėjai nesutiko su ginčo žemės sklypo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektu ir nurodė, jog dalis formuojamo sklypo yra užstatyta jų naudojama infrastruktūra ir šiai sklypo daliai turi būti nustatytas servitutas (administracinė byla Nr. I-9109-789/2016, teisminio proceso Nr. 3-61-3-03656-2016-2). Prie minėto skundo (Priedas Nr. 6) pareiškėjai pridėjo 2016 m. rugpjūčio 30 d. advokatės atspausdintą ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Centrinio duomenų banko išrašą (su istorija), kas teismui leido spręsti, jog vėliausiai apie ginčijamų sprendimo ir sandorių priėmimą pareiškėjams tapo žinoma 2016 m. rugpjūčio 30 d.

Atsižvelgęs į tai, kad ginčijami 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 2.4.-01-5260, priimtas 2007 m. rugsėjo 20 d., sutartys sudarytos 2007 m. lapkričio 27 d. ir 2008 m. gegužės 13 d., pareiškėjai apie šių sandorių sudarymą vėliausiai sužinojo iš 2016 m. rugpjūčio 30 d. išrašo, kurio gavimo metu jau buvo atstovaujami advokatės, tačiau teismui skundą pateikė tik 2016 m. spalio 31 d., teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai praleido terminą kreiptis į teismą dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5260 (su vėlesniais išvestiniais sandoriais) panaikinimo. Be to, nei teikdami teismui skundą, nei teismui pasiūlius 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi, pareiškėjai, atstovaujami profesionalaus teisininko, nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, todėl skundą atsisakyta priimti, kaip paduotą praleidus vieno mėnesio terminą skundui paduoti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.). Atsisakius priimti skundą dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5260, atsisakyta priimti ir pareiškėjų išvestinius reikalavimus dėl sandorių panaikinimo.

III. Pareiškėjai E. V. (E. V.) ir J. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad pareiškėjai apie ginčijamą sprendimą ir perleidimo sandorius galėjo sužinoti iš Nekilnojamojo turto registro, kuriame buvo paskelbti įrašai apie ginčijamus aktus, išrašo. Šiame išraše tėra nurodytos ginčijamų aktų priėmimo datos ir numeriai, tačiau jokie duomenys apie jų turinį nėra skelbiami.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015; 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-1291-575/2015; 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-396-552/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-480-552/2016 ir kt.), pagal kurią apie skundžiamą aktą pareiškėjas sužino, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus – aktą priėmusią instituciją (asmenį), aktu nustatomas teises ar pareigas, akto priėmimo teisinį pagrindą, motyvus ir kt. Taip pat pagal kurią pareiškėjo teisės kreiptis į teismą eigos pradžia negali būti siejama su informacijos apie įregistruotą žemės sklypą gavimu iš Registrų centro, kadangi Registrų centro išraše nėra nurodyti esminiai ginčijamo individualaus administracinio akto elementai, t. y. šio akto esmė, juo nustatytos teisės ir pareigos, priėmimo teisinis pagrindas. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nenurodė to priežasties.

Be to, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl tų pareiškėjų nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos asmuo, neturintis ginčijamo akto kopijos, net neturi galimybės įvertinti, ar šio akto priėmimo pagrindai neprieštarauja teisės aktų reikalavimams ir nustatyti, kokia apimtimi šis aktas pažeidžia jo teises (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1615-858/2015). Pareiškėjui neturint ginčijamo akto (jo kopijos), t. y. nežinant šio akto priėmimo teisinio pagrindo bei juo sukurtų teisių ir pareigų, jis objektyviai negalėtų savo skundo tiksliai nurodyti ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6-8 punktuose numatytų sąlygų – ką būtent jis skundžia, dėl kokių teisinių ir faktinių argumentų, ko šiuo skundu siekia. Be to, negalėtų įgyvendinti ABTĮ 25 straipsnio 1 punkto reikalavimo pridėti skundžiamą aktą.

Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015, kurioje iš esmės buvo nagrinėjamas klausimas dėl skundo priėmimo pagal analogiškas faktines aplinkybes, t. y. šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, ne tik tai, kad pareiškėjo teisės kreiptis į teismą eigos pradžia negali būti siejama su susipažinimu su Nekilnojamojo turto registro išrašu, bet ir aiškiai nurodė, kad terminas skųsti administracinį aktą prasidėjo nuo momento, kai pareiškėjo advokatė gavo ginčijamo akto kopiją, o ne nuo dienos kai pareiškėjas sudarė su advokate atstovavimo sutartį arba advokatė kreipėsi į valstybinės institucijas dėl ginčijamo akto gavimo ir pan. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų atstovė atsiėmė ginčijamus aktus iš Nekilnojamojo turto registro 2016 m. spalio 11 d., o skundas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2016 m. spalio 31 d. Todėl ginčijamų aktų vieno mėnesio apskundimo terminas šiuo atveju negali būti laikomas praleistu. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju padarė analogiškas teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, lėmusias neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi nustatęs pareiškėjams terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. nurodyti aplinkybes, kada jie gavo ginčijamus aktus, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai su skundu jau buvo pateikę 2016 m. rugsėjo 22 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašą, kuriame ir yra įrašai apie ginčijamą sprendimą ir perleidimo sandorius, ir tokiu būdu tarsi nelaikė, jog skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo datos ar nuo 2007 m., kai padaryti minėti įrašai. Nepaisant to, pareiškėjams pateikus pareiškimą, pirmosios instancijos teismas, patikrinęs kitos administracinės bylos Nr. I-9109-789/2016 medžiagą, nustatė, kad į nurodytą bylą yra pateiktas anksčiau atspausdintas kito pareiškėjo atstovo 2016 m. rugpjūčio 30 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas apie ginčo žemės sklypą, ir dėl nesuprantamų priežasčių skundo pateikimo pradžią skundžiamoje nutartyje susiejo būtent su šio išrašo data. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, vėliau spręsdamas skundo priėmimo klausimą, neturėjo teisės nepriimti skundo visiškai nauju pagrindu – susipažinimu su 2016 m. rugpjūčio 30 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu, apie kurį pareiškėjai nebuvo informuoti 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi byloje. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas, pateiktas kitoje administracinėje byloje (Nr. I-9109-789/2016), buvo kitos pareiškėjų advokatės, siekiant kito, būtent toje byloje numatyto tikslo – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 30-1950 dalį. Taigi minėtos ir nagrinėjamų bylų ginčo dalykai nėra susiję, pareiškėjo atstovės yra ne tos pačios.

Atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas iš esmės motyvuoja pareiškėjų „galimybe“ sužinoti apie ginčijamus aktus iš Nekilnojamojo turto registro išrašo. Pažymi, kad ginčo žemės sklypas jiems nuosavybės teise niekada nepriklausė ir nepriklauso, todėl jie neturėjo ir neturi jokios pareigos domėtis šiuo žemės sklypu viešuose registruose. Kita vertus, pareiškėjai įsigijo (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su šiame žemės sklype stovinčiu gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dar 2005 m. gegužės 25 d. Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas tik 2007 m. spalio 10 d. Taigi, pareiškėjai, pirkdami minėtą nekilnojamąjį turtą, objektyviai negalėjo iš viešų registrų žinoti apie tuo metu dar neegzistavusį ginčo žemės sklypą. Savo ruožtu pareigos domėtis, ar greta pareiškėjų žemės sklypo yra suformuoti ir įregistruoti nauji žemės sklypai, pareiškėjai neturėjo. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai turėjo galimybę susipažinti su viešo registro duomenimis apie ginčo žemės sklypą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jie turėjo pareigą domėtis gretimais žemės sklypais ir pagrindais, kuriais tretieji asmenys įgijo nuosavybės teisę į juos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-396-552/2016).

Pareiškėjams nesuprantama, kokį teisinį ryšį su ginčijamų aktų apskundimo terminu turi pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjai 2005 m. gegužės 25 d. įsigijo statinį, kurio statyba nebuvo baigta, o jį aptarnaujantys inžineriniai įrenginiai, kaip nurodo patys pareiškėjai, buvo įrengti už jų įsigyto žemės sklypo ribų, todėl būdami apdairūs ir rūpestingi turėjo imtis veiksmų šiuos įrenginius registruoti, tačiau sprendžiant iš pareiškėjų pateikto Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo inžineriniai įrenginiai nėra registruoti. Pareiškėjų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šioje proceso stadijoje turėjo spręsti ne skundo pagrįstumo, o tik skundo priėmimo klausimą. Be to, visos išvardintos požeminės ir antžeminės komunikacijos pareiškėjų žemės sklypo ir namo tinkamam eksploatavimui buvo įrengtos iki ginčijamo sprendimo priėmimo teritorijoje, kurioje vėliau buvo suformuotas ginčo žemės sklypas. Todėl pareiškėjai, įgiję žemės sklypą ir namą 2005 m. gegužės 25 d. net negalėjo įregistruoti jokių teisių į infrastruktūrą, kadangi iki 2007 m. spalio 10 d. nebuvo suformuotas žemės sklypas, kuriame buvo įrengta ši infrastruktūra. Taip pat kompetentingi matininkai ir valstybės institucijų atstovai, formuodami ginčo žemės sklypą ir rengdami šio sklypo projektą, negalėjo nematyti, kad jo teritorijoje realiai yra įrengta infrastruktūra, priklausanti pareiškėjams, tačiau nepaisant to, į formuojamo ginčo žemės sklypo projektą ši infrastruktūra nebuvo įtraukta. Pareiškėjai, nežinodami apie formuojamą ginčo žemės sklypą objektyviai taip pat negalėjo pateikti pastabų dėl infrastruktūros įtraukimo į projektą ir įregistravimo viešame registre.

Teigia, kad skundžiamoje nutartyje, be kita ko, nurodoma ir tai, kad nei teikdami teismui skundą, nei teismui pasiūlius 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi, pareiškėjai, atstovaujami profesionalaus teisininko, nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti ir nenurodė jo praleidimo priežasčių. Tačiau pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi teismas įpareigojo iki 2016 m. lapkričio 24 d. pateikti duomenis apie ginčijamų aktų gavimą arba pateikti prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo. Skundžiama nutartis priimta 2016 m. lapkričio 24 d., t. y. net nesuėjus terminui, per kurį pareiškėjai apskritai galėtų pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo, kas prieštarauja ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatai. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pareiškėjai mano, kad jie akivaizdžiai negali būti laikomi praleidę skundo pateikimo termino, ir tikėjosi, kad pirmosios instancijos teismas, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje nurodęs iš esmės tuos pačius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, spręsdamas skundo priėmimo klausimą ir toliau laikysis šios praktikos, objektyviai nematė pagrindo ir būtinybės prašyti atnaujinti akivaizdžiai nepraleistą terminą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tokiu būdu grubiai pažeidė pareiškėjų teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nesant teisinio pagrindo, t. y. visiškai nepagrįstai, atsisakęs priimti skundą, akivaizdžiai apribojo tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų pareiškėjams garantuojamą teisę kreiptis į teismą, kas taip pat laikytina savarankišku pagrindu panaikinti skundžiamą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjų skundą atsisakyta priimti praleidus skundo padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog apie skundžiamą 2007 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4.-01-5260 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei B. P.“ ir vėlesnius šio sprendimo pagrindu įgyto žemės sklypo perleidimo sandorius pareiškėjai sužinojo vėliausiai iš kitoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-9109-789/2016 jų atstovės prie skundo pridėto 2016 m. rugpjūčio 30 d. ginčo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (su istorija), sprendė, jog kreipęsi šioje byloje į teismą tik 2016 m. spalio 31 d., pareiškėjai praleido skundo padavimo terminą, tačiau prašymo šį terminą atnaujinti nepateikė ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, todėl skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigia, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sužinojimas apie ginčijamą administracinį aktą negali būti siejamas su Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo data, kadangi iš tokio išrašo negali būti nustatyti esminiai ginčijamo administracinio akto elementai – turinys, esmė, juo suteikiamos teisės ir pareigos ir pan. Taigi, pareiškėjai šiuo atveju iš 2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 22 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo negalėjo suvokti, kaip yra pažeidžiamos jų teisės ir kokiu pagrindu skųsti ginčijamą 2007 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4.-01-5260 ir vėlesnius šio sprendimo pagrindu įgyto žemės sklypo perleidimo sandorius. Tik 2016 m. spalio 11 d. pareiškėjų atstovei atsiėmus ginčijamus aktus iš Nekilnojamojo turto registro, pareiškėjai, nepraleisdami vieno mėnesio termino, 2016 m. spalio 31 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su skundu.

Taigi, kaip matyti, ginčas šiuo atveju kyla dėl termino kreiptis su skundu į teismą eigos pradžios.

Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu. Tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą.

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad skundžiamas 2007 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4.-01-5260 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei B. P.“ ir vėlesni šio sprendimo pagrindu įgyto žemės sklypo perleidimo sandoriai buvo priimti ir sudaryti ne pareiškėjų atžvilgiu, todėl jiems neturėjo būti įteikti, nėra. Ginčas šiuo atveju kyla dėl to, nuo kada laikytina, jog pareiškėjai sužinojo apie skundžiamą aktą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai apie skundžiamą aktą sužinojo vėliausiai iš kitoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-9109-789/2016 jų atstovės prie skundo pridėto 2016 m. rugpjūčio 30 d. ginčo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (su istorija). Tačiau, pareiškėjų nuomone, Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas negali būti pagrindas sužinoti apie ginčijamus aktus, kadangi jame nėra skelbiami jokie duomenys apie jų turinį, tik nurodytos ginčijamų aktų priėmimo datos ir numeriai.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais pareiškėjų teiginiais ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Kaip minėta, pagal panašiose bylose formuojamą administracinių teismų praktiką sužinojimas apie skundžiamą aktą, kuris pareiškėjui neturėjo būti įteiktas (priimtas ne jo atžvilgiu), reiškia sužinojimą apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas, tačiau ne apie galimas teisines pasekmes, kilsiančias ateityje dėl šio akto arba paties akto ar jo kopijos gavimą. Apskritai (individualaus) administracinio teisės akto konkrečios pasekmės laiko prasme gali būti labai nutolusios nuo paties akto priėmimo ar susipažinimo su jo turiniu datos, todėl šią aplinkybę sieti tiek su termino skundui paduoti eigos pradžia, tiek su priežastimis, lėmusiomis termino praleidimą, nėra pagrįsta ir teisinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-929-261/2016). Be to, pridurtina, jog pačių skundžiamų aktų (ar jų kopijų) neturėjimas (negavimas) negali būti tapatinamas su nežinojimu apie skundžiamus aktus, o neturėjimas arba negalėjimas gauti skundžiamo akto ar jo kopijos neužkerta kelio ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais paduoti skundą teismui, pasinaudojant teise prašyti išreikalauti atitinkamą dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-997/2014).

Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjai ginčija 2007 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4.-01-5260, kuriuo B. P. atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, kadangi jis priimtas be jų žinios, ginčo žemės sklype esančiai pareiškėjų naudojamai infrastruktūrai (išskyrus privažiavimo kelią) nebuvo nustatytas servitutas, t. y. priimant ginčijamą sprendimą pareiškėjai nebuvo informuoti, kad visa jų turtą aptarnaujanti infrastruktūra pereis privačion nuosavybėn ir jos naudojimui net nebus nustatyti tarnaujantys servitutai. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjų suinteresuotumas ginčijamu 2007 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4.-01-5260 šiuo atveju iš esmės susijęs su pačiu faktu, jog ginčo žemės sklypas, kuriame yra pareiškėjų turtą aptarnaujanti infrastruktūra, buvo perleistas privačion nuosavybėn ir šiuo atveju priklauso konkrečiam asmeniui. Tai, kad pareiškėjai nebuvo informuoti apie šio ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimą, yra aplinkybė, paaiškėjusi po to, kai pareiškėjams tapo žinomas minėtas faktas dėl ginčo žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn, t. y. išvestinė iš faktinės aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn. Vadinasi šį faktą (faktinę aplinkybę), kaip ginčijamo 2007 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4.-01-5260 turinį sudarantį elementą (be akto priėmimo datos, subjekto), pareiškėjai būtent ir galėjo sužinoti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo (anksčiausiai gauto 2016 m. rugpjūčio 30 d.), kuriame fiksuojami būtent daiktinių teisių (šiuo atveju nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą) įgijimo, praradimo, pasikeitimo ir kiti įvykiai. Taigi, visiškai sutiktina su tuo, jog pareiškėjai apie ginčijamą administracinį aktą sužinojo žymiai anksčiau, nei jie teigia.

Kita vertus, kaip matyti iš pareiškėjų 2016 m. rugsėjo 8 d. skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-9109-789/2016, būtent ir jame pareiškėjai nurodė minėtą faktą, jog „2007 m. rugsėjo 20 d. Apskrities valdytojo sprendimu Nr. 2.4.-01-5260 ir 2007 m. lapkričio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P1-12659 žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau Žemės sklypas), įsigijo suinteresuotas asmuo B. P., tačiau Žemės sklype įrengta infrastruktūra ir toliau naudojosi bei ją prižiūrėjo Pareiškėjai.“. Taigi, iš to spręstina, jog pareiškėjai tuo tik patvirtino, jog jau teikdami 2016 m. rugsėjo 8 d. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-9109-789/2016, nors ir ne dėl to paties ginčo dalyko kaip nagrinėjamoje byloje, tačiau žinojo ir suprato ginčijamo 2007 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4.-01-5260 bei vėlesnių šio sprendimo pagrindu įgyto žemės sklypo perleidimo sandorių turinį, juo suteikiamas teises ir pareigas, kilusias teisines pasekmes, t. y. kad ginčo žemės sklypas perleistas privačion nuosavybėn, tačiau pareiškėjų interesai šiuo atveju galimai buvo pažeisti, nes „Žemės sklype įrengta infrastruktūra ir toliau naudojosi bei ją prižiūrėjo Pareiškėjai“. Vadinasi, ne tik Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas, tačiau ir pareiškėjų 2016 m. rugsėjo 8 d. skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-9109-789/2016 patvirtina, jog jie apie ginčijamą 2007 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4.-01-5260 bei vėlesnius šio sprendimo pagrindu įgyto žemės sklypo perleidimo sandorius sužinojo jau 2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 8 d., tačiau ne 2016 m. rugsėjo 22 d. (Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo, pateikto nagrinėjamoje byloje, data) ar 2016 m. spalio 11 d., kai gavo pačių ginčijamų sprendimų kopijas. Tai, kad administracinėje byloje Nr. I-9109-789/2016 ir šioje administracinėje byloje pareiškėjus atstovauja skirtingi atstovai (advokatai), neturi įtakos pareiškėjų žinojimui ar galėjimui žinoti apie ginčijamus sprendimus. Atstovas visuomet veikia atstovaujamojo vardu ir atstovo atlikti veiksmai yra laikomi atstovaujamojo veiksmais, nepriklausomai nuo to, kiek atstovų atstovaujamasis turi.

Dėl pareiškėjų nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (ypač dėl 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015), pagal kurią, pareiškėjų teigimu, buvo nagrinėjamas klausimas dėl analogiškų faktinių aplinkybių ir konstatuota, kad pareiškėjo teisės kreiptis į teismą eigos pradžia negali būti siejama su susipažinimu su Nekilnojamojo turto registro išrašu, bei terminas skųsti administracinį aktą prasidėjo nuo momento, kai pareiškėjo advokatė gavo ginčijamo akto kopiją, pabrėžtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015 pateikti išaiškinimai nėra aktualūs šiai nagrinėjamai administracinei bylai, nes šios bylos ir administracinės bylos Nr. AS-1228-492/2015 aplinkybės yra skirtingos, t. y. jose nagrinėti skirtingi reikalavimai, kurie ir grindžiami ne tokiomis pat faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas šia praktika ir neprivalėjo remtis, ji neaktuali ir apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam pareiškėjų atskirąjį skundą.

Taigi, atsižvelgus į nustatytas faktines bylos aplinkybes, išdėstytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjai apie ginčijamus sprendimus sužinojo ne 2016 m. spalio 11 d., o anksčiau (2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 8 d.), todėl, kreipdamiesi su skundu į teismą tik 2016 m. spalio 31 d., praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pareiškėjai, turėdami galimybę ištaisyti skundo trūkumus (tarp kurių ir pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą), nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, todėl šiuo atveju nėra pagrindo ir spręsti klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo. Pažymėtina, jog tokio prašymo pareiškėjai nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Šiuo aspektu atmestinas pareiškėjų argumentas, kad 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas įpareigojo iki 2016 m. lapkričio 24 d. pateikti duomenis apie ginčijamų aktų gavimą arba pateikti prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, tačiau skundžiama nutartis priimta 2016 m. lapkričio 24 d., t. y. net nesuėjus terminui, per kurį pareiškėjai apskritai galėtų pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo. Pabrėžtina, jog pareiškėjai po 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties, pasinaudodami teise pateikti taip pat ir prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, 2016 m. lapkričio 17 d. paduodami pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl skundo trūkumų pašalinimo (be minėto prašymo atnaujinti praleistą terminą), patys sutrumpino teismo nustatytą terminą tokiam prašymui pateikti, tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, palaukęs iki savo paties nustatyto termino (2016 m. lapkričio 24 d.) pabaigos ir tokiu būdu suteikęs pareiškėjams papildomą galimybę pateikti prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, priėmė skundžiamą nutartį jau suėjus terminui, per kurį pareiškėjai apskritai galėtų pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo, tokiu būdu nepažeisdamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir padarė.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas