2013-09-04 Nr. AB-4740-3-61-3-01539-2011-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P602-137/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01539-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjo A. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Vilniaus I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. S-383 „Dėl A. L. darbingumo lygio“, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT, Tarnyba) Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. SS-1874 „Dėl A. L. darbingumo lygio“ ir NDNT Vilniaus I teritorinio skyriaus (toliau – ir Vilniaus I teritorinis skyrius) 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. DL-1580; 2) įpareigoti NDNT teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais iš naujo nustatyti A. L. darbingumo lygį, šiame procese pasitelkiant ekspertus arba skiriant teismo ekspertizę.

Skunde (t. I, b. l. 1-3) pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. jo sveikatos būklė pablogėjo, atitinkamai sumažėjo darbingumas. Skundžiami administraciniai aktai yra prieštaringi, 50 procentų darbingumo lygis nustatytas neteisingai. Nėra pagrįstų motyvų, paremtų kriterijais dėl netekto darbingumo trejų metų termino nustatymo, kai pareiškėjo sveikatos vertinimas ir darbingumo lygio vertinimas per vienerius metus akivaizdžiai pablogėjo. Vilniaus I teritorinis skyrius pareiškėjo darbingumo lygio įvertinimą atliko atmestinai ir nerūpestingai. Jo sprendimą peržiūrėjusios centrinės institucijos taip pat neįsigilino į klausimo esmę, dėl kilusių neaiškumų į specialistus ir ekspertus nesikreipė, savo poziciją grindė analogiškais argumentais.

Atsakovas NDNT su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 23-24) paaiškino, kad pareiškėjui yra diagnozuotas širdies nepakankamumas ir arterinė hipertenzija. Dėl širdies nepakankamumo buvo taikytas Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 (toliau – ir Kriterijų aprašas), I-ojo priedo VI dalies 40.1.3 punktas, kuris taikomas širdies ligoms. Širdies nepakankamumas nustatomas remiantis Širdies ir kraujagyslių Niujorko širdies asociacijos (NYHA) funkcinio pajėgumo klasėmis, šiuo atveju − III funkcinė klasė, kuri pasireiškia tuo, jog vidutinio fizinio krūvio metu ligoniai patiria diskomfortą − padažnėjusį širdies plakimą, dusulį, greitą nuovargį, bet gerai jaučiasi ramybės būsenoje bei nedidelio įprastinio fizinio krūvio metu. Per 6 min. gali nueiti 151-300 metrų; hemodinamika būna ryškiai sutrikusi. Nustatyta maksimali 50 proc. bazinio darbingumo vertė pagal šį punktą, kai galimos vertės, numatytos įsakymo – nuo 20 iki 50 proc., nes iš anamnezės žinoma, jog asmeniui diagnozuotas III funkcinės klasės širdies nepakankamumas, tačiau maksimali bazinio darbingumo vertė nustatyta todėl, kad punkto dispozicijoje paminėti funkciniai sutrikimai yra minimalūs, jie lyginant su 2009 m. duomenimis neblogėja. Juo labiau, vertinant asmens darbingumo lygį 2009 m. dėl tos pačios ligos (širdies nepakankamumas) buvo nustatyta netgi didesnė − 60 proc. bazinio darbingumo vertė. Atsakovas nurodė, kad dėl arterinės hipertenzijos pareiškėjui buvo taikytas Kriterijų aprašo I-ojo priedo VI dalies 40.11.3 punktas, kurio dispozicija taikoma esant arterinei hipertenzijai. Vertinant bazinį darbingumą atsižvelgiama į ligos sunkumo kategoriją ir organų pažeidimus. Šiuo atveju − didelės rizikos grupė, t. y. vien trečio laipsnio AKS padidėjimas arba pirmo, antro ar trečio laipsnio AKS padidėjimas ir > 3 rizikos veiksniai (užtenka vien rezistencijos insulinui ir/ar diabeto). Vertinta maksimalia 80 proc., kai galimos vertės, numatytos įsakymo − nuo 70 iki 80 proc., nes asmeniui yra nustatytas II laipsnio AKS padidėjimas ir trys rizikos faktoriai (dislipidemija, hipertenzinė kardiomiopatija ir 2008 m. gruodžio mėnesį persirgtas miokardo infarktas), t. y. punkto dispozicijoje paminėti funkciniai sutrikimai yra minimalūs.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 25-29).

Teismas sutiko su Tarnybos pozicija, kad atsakovas, kiekvieno vertinimo metu (šiuo atveju − pasibaigus darbingumo lygio terminui) darbingumo lygį nustato iš naujo, vadovaudamasis jam pateiktais medicininiais ir kitais dokumentais, ir nėra saistomas ankstesnių vertinimų metu asmeniui nustatytų darbingumo procentų. Darbingumo lygio nustatymą reglamentuojantys teisės aktai tikslingai įtvirtina darbingumo lygio terminus, tam, kad pakartotinio vertinimo metu būtų galima iš naujo objektyviai įvertinti asmens sveikatos būklės pakitimus. Taigi teisinis reglamentavimas suponuoja galimą asmens darbingumo lygio kitimą priklausomai nuo jo sveikatos būklės atitinkamame laikotarpyje. Sąvokos „sveikatos būklė“ ir „darbingumo lygis“ yra susijusios, tačiau nėra ir negali būti tapačios. NDNT vertina ne sveikatos lygį, o darbingumo lygį, kurį iš esmės įtakoja ne diagnozuota liga ar asmens patirta trauma, o jų įtakoje nustatyti funkciniai sutrikimai, dėl kurių masto ir yra nustatomas didesnis ar mažesnis darbingumo lygis.

Pareiškėjui yra diagnozuotas širdies nepakankamumas ir arterinė hipertenzija. Dėl širdies nepakankamumo buvo taikytas Kriterijų aprašo I-ojo priedo VI dalies 40.1.3 punktas, kuris naudojamas dėl širdies ligų − širdies nepakankamumo, kuris nustatomas remiantis Širdies ir kraujagyslių Niujorko širdies asociacijos (NYHA) funkcinio pajėgumo klasėmis, šiuo atveju – III funkcinė klasė, kuri pasireiškia tuo, jog vidutinio fizinio krūvio metu ligoniai patiria diskomfortą − padažnėjusį širdies plakimą, dusulį, greitą nuovargį, bet gerai jaučiasi ramybės būsenoje bei nedidelio įprastinio fizinio krūvio metu. Per 6 min. gali nueiti 151-300 metrų; hemodinamika būna ryškiai sutrikusi. Nustatyta maksimali 50 proc. bazinio darbingumo vertė pagal šį punktą kai galimos vertės, numatytos įsakymo − nuo 20 iki 50 proc., nes iš anamnezės žinoma, jog asmeniui diagnozuotas III funkcinės klasės širdies nepakankamumas, tačiau maksimali bazinio darbingumo vertė nustatyta todėl, kad punkto dispozicijoje paminėti funkciniai sutrikimai yra minimalūs, jie lyginant su 2009 m. duomenimis neblogėja, juo labiau, jog vertinant asmens darbingumo lygį 2009 m. dėl tos pačios ligos (širdies nepakankamumas) buvo nustatyta netgi didesnė − 60 proc. bazinio darbingumo vertė.

Teismas nurodė, kad dėl arterinės hipertenzijos pareiškėjui buvo pagrįstai taikytas Kriterijų aprašo I- ojo priedo VI dalies 40.11.3 punktas, kurio dispozicija taikoma esant arterinei hipertenzijai. Vertinant bazinį darbingumą atsižvelgiama į ligos sunkumo kategoriją ir organų pažeidimus. Šiuo atveju − didelės rizikos grupė, t. y. vien trečio laipsnio AKS padidėjimas arba pirmo, antro ar trečio laipsnio AKS padidėjimas ir > 3 rizikos veiksniai (užtenka vien rezistencijos insulinui ir/ar diabeto). Vertinta maksimalia 80 proc., kai galimos vertės, numatytos įsakymo – nuo 70 iki 80 proc., nes asmeniui yra nustatytas II laipsnio AKS padidėjimas ir trys rizikos faktoriai (dislipidemija, hipertenzinė kardiomiopatija ir 2008 m. gruodžio mėnesį persirgtas miokardo infarktas), t. y. punkto dispozicijoje paminėti funkciniai sutrikimai yra minimalūs.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad koronarografijos tyrimas buvo atliktas 2008 m. gruodžio 9 d. ir diagnozuotas ūmus infarktas. Tyrimo metu rasta dešiniosios kraujagyslės stenozė. Kraujotaka buvo atstatyta, liko kita diagnozė − arterijos stenozė. Buvo planuojama atlikti šios kraujagyslės praplėtimą planine tvarka, tačiau praradus stacionarinį ir reabilitacinį gydymą, asmuo buvo apžiūrėtas pakartotinai. Kardiologijos ir angiologijos centro III kardiologijos skyriaus epikrizėje nurodyta, kad ligonis aptartas su prof. Ž. ir doc. A. K. – kadangi skausmų krūtinėje nėra, VEM be pakitimų, be to RCX stenozė yra distaliniame segmente, šiuo metu indikacijų PTKA nėra“, todėl buvo paskirtas palaikomasis gydymas. Kasmetiniai tyrimai rodo, kad neigiamos dinamikos nėra. Išmetimo frakcija buvo 47 proc., po to 45 proc., tačiau atkreipė dėmesį, į tai, kad 2008 m. gruodžio 29 d. echokardioskopijoje buvo matomos segmentinės kontrakcijos sutrikimai, tai yra lokalios hipogenezės, kurias sąlygoja kraujagyslių užsikišimas. Sekančiuose echokardioskopiniuose tyrimuose lokalios hipogenezės išnyko. Vadinasi, kraujotaka atstatyta. Elektrokardiogramose liko randiniai pakitimai, tačiau kraujotakos nepakankamumo požymių nėra. Prieš metus buvo nustatyta 2 širdies nepakankamumo funkcinė klasė, o šiais metais – 3 funkcinė klasė. Kadangi tyrimai nepakito, tai buvo nustatyta 3 širdies nepakankamumo funkcinė klasė ir žemiausias nedarbingumo lygis – 50 proc.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis teisės aktų normomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo darbingumo lygis nustatytas nepažeidžiant darbingumo lygio nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, jam teisėtai ir pagrįstai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas atsisakė kviesti ekspertą bei skirti ekspertizę, todėl Ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas A. L. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 35-36) buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ginčo esmės. Skundžiamame sprendime perrašyti šalių atstovų pasisakymai ir atsikirtimai, tačiau nėra šių argumentų analizės ir motyvuoto vertinimo.

2. Širdies nepakankamumo funkcinės klasės padidėjimas rodo, jog pareiškėjo sveikatos būklė pakito neigiama linkme – širdies funkcijos pablogėjo.

3. Pareiškėjas nėra ginčo srities specialistas. Nors jis nurodė akivaizdžius faktinių aplinkybių prieštaravimus, teismas nedėjo pastangų bylai teisingai išspręsti – nekvietė specialisto, eksperto, iš esmės neišaiškino, ar 50 procentų darbingumo lygis A. L. nustatytas pagrįstai.

Atsakovas NDNT atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. II, b. l. 44).

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog bylos duomenys rodo, kad 2009 m. balandžio 16 d. – 2010 m. balandžio 15 d. laikotarpiu pareiškėjui buvo nustatytas 40 procentų darbingumo lygis (t. I, b. l. 145-150; t. II, b. l. 16), nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. – 50 procentų darbingumo lygis (t. I, b. l. 100-103, 108-114), kuris, atlikus pakartotinį darbingumo lygio vertinimą, paliktas galioti ir 2011 m. balandžio 7 d. – 2013 m. balandžio 6 d. laikotarpiui (t. II, b. l. 17). Nesutikimą su pastaruoju sprendimu A. L. grindžia tuo, kad lyginant su 2010 m., jo sveikatos vertinimas akivaizdžiai pablogėjo, tačiau anksčiau nustatytas darbingumo lygio procentas atitinkamai nebuvo sumažintas.

Išdėstė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas bylą teismas turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tai reiškia, jog kilus šalių ginčui dėl darbingumo lygio nustatymo, administracinis teismas analizuoja tik juridinę šio teisinio santykio pusę. Teismui nesuteikta kompetencija pasisakyti specialių mokslo žinių reikalaujančiais medicinos (diagnozių teisingumo ir pan.) bei darbingumo lygio nustatymo (klasifikavimo) klausimais. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Darbingumo lygio nustatymo kriterijų apraše ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos apraše nustatytu teisiniu reguliavimu, tikrinamu atveju darys išvadą tik dėl to, ar skundžiamais administraciniais aktais įformintas A. L. darbingumo lygio vertinimas (NDNT teritorinio skyriaus ir NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimai) bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pažymėjo, jog vadovaujantis Kriterijų aprašo 3 punktu, asmens darbingumo lygis nustatomas, vertinant medicininių (asmens bazinio darbingumo), funkcinių, profesinių ir kitų kriterijų, turinčių įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, visumą. Iš NDNT Vilniaus I teritorinio skyriaus 2011 m. balandžio 11 d. ir Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. užpildytų darbingumo lygio vertinimo akto formų matyti, kad NDNT, spręsdama dėl pareiškėjo darbingumo lygio, ištyrė medicininius ir kitus dokumentus, apžiūrėjo, išklausė vertinamą asmenį. Bylos medžiaga patvirtina, kad priimdami skundžiamus administracinius sprendimus, viešojo administravimo subjektai disponavo vertinamajam laikotarpiui aktualiais duomenimis – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Kardiologijos ir angiologijos centro gydytojų 2011 m. kovo 29 d. atliktais tyrimais bei pateiktomis išvadomis (t. I, b. l. 92-94).

Konstatavo, jog skunde ir apeliaciniame skunde teigdamas, kad jo darbingumo lygis nustatytas neteisingai, A. L. teismui konkrečiai neįvardijo ginčytinų aplinkybių, nepaaiškino, kuo 2010–2011 m. pasireiškė jo sveikatos pablogėjimas, nepridėjo tai patvirtinančių įrodymų. Iš dėstomų motyvų yra akivaizdu, jog A. L. prielaidos dėl sprendimų neteisėtumo remiasi išimtinai techniniais skirtumais, pastebėtais 2010 m. ir 2011 m. sveikatos būklės kvalifikacijose.

Nurodė, jog iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusi Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 1 priedo redakcija numatė, kad širdies nepakankamumo II funkcinė klasė gali būti nustatoma 80–50 procentų intervale (40.1.2 p), III funkcinė kasė – nuo 50 iki 20 proc. (40.1.3 p.); krūtinės anginos II funkcinė klasė – 80–60 proc. (40.10.2. p.), III funkcinė klasė – nuo 60 iki 40 proc. (40.10.3. p.). Remiantis NDNT Vilniaus I teritorinio skyriaus 2010 m. balandžio 13 d. ir Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2010 m. balandžio 26 d. surašytais darbingumo lygio vertinimo aktais, pareiškėjui buvo nustatytas toks bazinis darbingumas: pagal 40.1.2 punktą – 50 proc., pagal 40.10.2 punktą – 60 proc. (Tarnybos sprendimu pagal 40.10.3 p. – 60 proc.), o pakartotinio (2011 m.) darbingumo lygio vertinimo metu: pagal 40.1.3 punktą – 50 proc., pagal 40.10.3 punktą – 60 proc. Taigi procentinių išraiškų prasme analizuojamų laikotarpių NDNT išvados yra identiškos. Atsižvelgiant į tai, kad 50 proc. yra širdies nepakankamumo II ir III funkcinės klasės, o 60 proc. krūtinės anginos II ir III funkcinės klasės ribinis dydis, Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 1 priedo 40.1.3 ir 40.10.3 pozicijų pasirinkimas antruoju atveju negali būti traktuojamas kaip sunkesnės asmens sveikatos būklės pripažinimas.

Pažymėjo, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Vadovaujantis ABTĮ 62 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant ginčus dėl teisės, aplinkybės, kurioms nustatyti reikia specialių žinių, gali būti įrodytos (paneigtos) eksperto išvada. Todėl pareiškėjui nesutinkant su tuo, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas vertino Kriterijų apraše (nuo 2009 m. gegužės 31 d. aktuali redakcija) apibrėžtus kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas darbingumo lygis, byloje galėjo būti pasitelkti specialistai ar ekspertai, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. posėdyje pareiškėjo atstovui šio procesinio reikalavimo atsisakius (t. II, b. l. 18-22), teismas, neturėdamas reikalingos kvalifikacijos, pasielgė teisingai susilaikydamas nuo atitinkamų svarstymų.

Sprendė, kad A. L. nepateikus jokių objektyvių duomenų apie realius 2010–2011 m. sveikatos pokyčius, kurie būtų galėję lemti ankstesniam laikotarpiui nustatyto darbingumo lygio koregavimą didėjimo ar mažėjimo linkme, NDNT sprendimas nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. balandžio 6 d. nustatyti tokį patį – 50 procentų – darbingumo lygį yra teisėtas bei pagrįstas.

V. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo bei proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1324/2012 paduoti (t. II, b. l. 77 – 78).

Prašyme apžvelgia administracinės bylos Nr. A502-1324/2012 eigą bei nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. I-552-23/2012, kuriuo buvo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 6.1-6.3 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui. Tikina, jog nuo šio sprendimo įsiteisėjimo paaiškėjo naujos ir esminės bylos aplinkybės, jog skaičiavimo metodika, pagal kurią jam nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, prieštarauja Konstitucijai.

Pažymi, jog NDNT 2013 m. balandžio 5 d. darbingumo vertinimo aktu Nr. 1732 nustatė jam 40 procentų darbingumo lygį. Teigia, jog jo sveikatos būklė nepablogėjo, o išliko tokia pati, kokia buvo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. gegužės 10 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1324/2012. Mano, jog didesnis darbingumo lygis (50 procentų) jam buvo nustatytas ne dėl sveikatos būklės pagerėjimo, o dėl darbingumo lygio nustatymo skaičiavimo metodikos pasikeitimo. Tačiau teisės akto dalis, kurio minėtoji metodika buvo pakeista, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Todėl tai yra esminė aplinkybė pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, lemianti proceso atnaujinimą.

Nurodo ir tai, jog gauna mažas pajamas, yra silpnos sveikatos, todėl neturi pinigų prenumeruoti spaudai ar naudotis informacinėmis technologijomis. Tikina, jog objektyviai neturėjo galimybės susipažinti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-552-23/2012, kai jis tik buvo priimtas. Taigi, terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo teikti praleido dėl svarbių priežasčių ir jis jam turėtų būti atnaujinamas.

Pareiškėjas tą pačią dieną Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties ir Vilniaus apygardos administracinio teismo, sprendimų panaikinimo bei 50 883,54 Lt žalos atlyginimo administracinėje byloje Nr. A502-1324/2012 (t. II, b. l. 79 – 83).

Atsakovas NDNT atsiliepimu į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti ir procesą byloje atnaujinti atsisakyti.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjo reikalavimas panaikinti nurodytus teismo sprendimus negali būti išnagrinėtas, nes tokia proceso stadija nėra numatyta ABTĮ. Taip pat pažymi, jog pareiškėjo prašymas nenagrinėtinas, nes jis neatitinka nustatytų turinio reikalavimų, yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, pateiktas praleidus terminus bei jame nenurodytos aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti tokią teisę. Pabrėžia, jog apie nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus pareiškėjas turėjo sužinoti 2012 m. gruodžio 28 d., kuomet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-552-23/2012, juo labiau, jog pareiškėją atstovavo advokatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).

Pažymėtina, jog, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Procesas administracinėje byloje turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turėtų taikyti ne formaliai, bet atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-234/2012). Kita vertus, įrodinėjimo procesas neturi būti begalinis, todėl teismui sprendžiant dėl proceso atnaujinimo yra svarbu atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį tiksliai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu, turi būti įvertinama tai, kad proceso atnaujinimo institutas negali būti siejamas ar tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris yra reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis, ir neturi būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalis numato, jog nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo atitinkamoje administracinėje byloje teismas patikrina, ar prašymas dėl proceso atnaujinimo yra paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais.

ABTĮ 156 straipsnis expressis verbis numato prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus ir nurodyto straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 3 dalis nustato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą padavė 2013 m. balandžio 26 d. bei siejo jį su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. priimtu sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-552-23/2012, taigi, praleidęs bendrąjį trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Atsižvelgiant į tai, procesą pareiškėjo nurodomoje byloje atnaujinti turi būti atsisakyta (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo teismo praleistąjį terminą atnaujinti, motyvuodamas savo prašymą tuo, jog neturėjo galimybės iš karto sužinoti apie 2012 m. gruodžio 28 d. priimtą sprendimą administracinėje byloje Nr. I-552-23/2012, kadangi neprenumeruoja spaudos ir nesinaudoja internetu. Teisėjų kolegija tokius jo paaiškinimus vertina kritiškai, nes, pirmiausia, pareiškėjas administracinėje byloje, kurioje prašo atnaujinti procesą, naudojosi kvalifikuoto teisininko, t. y. advokato paslaugomis. Iš administracinėje byloje vykusio teismo posėdžio protokolo taip pat matyti, jog būtent pareiškėjo atstovas teikė teismui prašymą stabdyti konkrečios administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje norminėje byloje (t. II, b. l. 67). Paminėtos aplinkybės rodo, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjamą norminę bylą, todėl, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo pasidomėti ir galutinio sprendimo priėmimo joje terminu, tačiau to nepadarė. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo atnaujinti pareiškėjui termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

Pareiškėjas savo prašyme nurodo, jog jis procesą atnaujinti prašo, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuris įtvirtina, jog procesas gali būti atnaujinimas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Tačiau iš pareiškėjo prašymo turinio akivaizdu, jog jis savo prašymą grindžia kitu ABTĮ nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu, t. y. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktu, įtvirtinančiu, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą.

Pareiškėjas argumentuoja, jog konkrečiu atveju norminėje byloje Nr. I-552-23/2012 buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) 6.1.-6.3 punktai prieštarauja Konstitucijai. Anot pareiškėjo, būtent šie antikonstituciniais pripažinti Kriterijų aprašo punktai lėmė didesnio darbingumo lygio nustatymą jo atžvilgiu, kas yra jam nepalanki aplinkybė.

Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Patikrinus bylos duomenis, matyti, jog minėtieji Kriterijų aprašo 6.1.-6.3. punktai konkrečioje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nebuvo taikomi.

Pažymėtina, jog minėtieji punktai, kurie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu norminėje byloje Nr. I-552-23/2012 buvo pripažinti prieštaraujančiais

konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui bei panaikinti, nustatė kito (ne sunkiausio) organizmo funkcinio sutrikimo bazinio darbingumo procentinės vertės (procentinių verčių ribos), t. y. 50-55, 45-40 ir 30-35 procentų, kurioms esant sunkiausio organizmo funkcinio sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš atitinkamų koeficientų, mažinančių bendrą asmens bazinio darbingumo procentinę vertę. Taigi, minėtasis teisinis reguliavimas buvo taikomas tada, kai asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų. Tuo tarpu šiuo atveju matyti, jog pareiškėjui buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas ir arterinė hipertenzija, o jo darbingumo lygis buvo nustatinėjamas, vadovaujantis Kriterijų aprašo I-ojo priedo VI dalies 40.1.3 punktu, taikomu širdies nepakankamumui bei Kriterijų aprašo I-ojo priedo VI dalies 40.11.3 punktu, taikomu arterinei hipertenzijai. Minėtoji aplinkybė, jog Kriterijų aprašo 6.1. – 6.3. punktai, vėliau pripažinti antikonstituciniais, administraciniame ginče nebuvo taikomi, lėmė ir tai, jog administracinė byla nebuvo sustabdyta iki galutinio sprendimo norminėje byloje, kurioje buvo tirtas Kriterijų aprašo teisėtumas, priėmimo (t. II, b. l. 67).

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra prielaidų daryti išvadą, jog procesas turėtų būti atnaujinamas, remiantis tuo pagrindu, jog buvo panaikintas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, nes Kriterijų aprašo 6.1. – 6.3. punktais, spręsdamas bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismas nesirėmė, o Kriterijų aprašas visa apimtimi panaikintas irgi nebuvo.

Todėl apibendrinus konstatuotina, jog pareiškėjas ne tik praleido įstatyme numatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, bet ir nepagrindė jo įstatyme numatytais pagrindais, kas sudaro prielaidas atsisakyti atnaujinti procesą (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Atsisakius atnaujinti procesą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėti ir pareiškėjo kartu su prašymu atnaujinti procesą pateikiamo prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo panaikinimo, sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo (t. II, b. l. 79 – 82). Pažymėtina, jog minėtojo prašymo nagrinėjimas būtų susijęs su pareiškėjo reiškiamų materialinių reikalavimų nagrinėjimu iš esmės arba, kitais žodžiais tariant, bylos išsprendimu de novo (lot. iš naujo), ko daryti neatnaujinus galutiniu teismo sprendimu užbaigto proceso, yra neįmanoma.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais bei pateiktas praleidus įstatyme numatytą terminą, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A502-1324/2012 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1324/2012 pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Vilniaus I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius