2020-04-29 Nr. AB-8773-3-62-3-01510-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3978-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01510-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2018 m. birželio 25 d. įsakymą „Dėl M. P. B. tarnybinio nusižengimo“ Nr. EPK-266 (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Darbo inspekcija, Inspekcija) Kauno skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus, A lygio 16 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Darbo inspekcijos vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2018 m. birželio 28 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakymu jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, pripažinus, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, t. y. šiurkščiai nusižengė valstybės tarnautojo etikos principams ir nevykdė pareigos organizuoti etikos normų laikymąsi skyriuje, nes siekdamas naudos sau prašė pavaldumo santykiais su juo susijusių Inspekcijos Kauno skyriaus darbuotojų S. M. ir J. L. (toliau abi kartu – ir Darbuotojos) teismo posėdyje liudyti pateikiant teismui ne visą informaciją ir nuslėpti faktą, jog užduotis vykdyti nelegalaus darbo apraiškų kontrolę su atitinkamomis rezoliucijomis į savo elektroninį paštą gauna ir pats pareiškėjas, bei vengė asmeniškai atsakyti už savo sprendimus ir ėmėsi apgaulės.

3. Pareiškėjas nurodė, jog Įsakymu yra pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi pareiškėjas iš esmės buvo apkaltintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 233 straipsnio 1 dalyje (Poveikis liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui) numatyto nusikaltimo padarymu, nors nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Įsakyme ir Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. gegužės 28 d. išvadoje Nr. EAD-16 (toliau – ir Išvada) teigiama, jog pareiškėjas mėgino paveikti Darbuotojas, kad jos teisme duodamos parodymus nutylėtų tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes.

4. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės) 18 punktu, teigė, jog įtariant, kad pareiškėjas atliko veiksmus, numatytus BK 233 straipsnio 1 dalyje, turėjo būti sustabdytas tarnybinio nusižengimo tyrimas ir tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga perduota ikiteisminio tyrimo įstaigai arba prokurorui.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas iš esmės yra grindžiamas tik Darbuotojų paaiškinimais, kurie yra nepatikimi, melagingi, neleistini įrodymai, jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų juos, nėra. Darbuotojų paaiškinimų nėra pagrindo vertinti kaip patikimesnius už juos paneigiančius pareiškėjo paaiškinimus. Išvadoje nenurodyta, kodėl Komisija vadovavosi Darbuotojų, o ne pareiškėjo paaiškinimais, taigi Įsakymas nėra tinkamai motyvuotas. Komisija pati nenustatinėjo pareiškėjo tariamai neteisėtos veikos, o vadovavosi Inspekcijos Etikos komisijos 2018 m. gegužės 25 d. išvada, kurioje išdėstytos tik prielaidos ir nuomonė, jog pareiškėjas galbūt padarė neteisėtą veiką.

6. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymu siekiama su juo susidoroti dėl to, kad jis ėmėsi veiksmų dėl neteisėtos vadovo veiklos, viešino vadovo daromus pažeidimus. Nuo 2017 m. birželio mėnesio dėl pareiškėjo buvo pradėti net 5 tarnybinių nusižengimų tyrimai, o 2016 m. buvo atlikti dar du tarnybiniai patikrinimai, nors anksčiau pareiškėjas nebuvo turėjęs jokių tarnybinių nuobaudų, jo tarnyba buvo gerai vertinama.

7. Pareiškėjo įsitikinimu, griežčiausios nuobaudos – atleidimo iš pareigų – skyrimas neatitinka proporcingumo principo, nes pareiškėjas nubaustas už gynybą kitoje byloje, apšmeižiant poveikio Darbuotojoms darymu. Taip pat pareiškėjas teigė, kad jo vadovas bei Komisijos nariai buvo šališki, sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktus, nes tarp jų yra kilę didelių asmeninių nesutarimų. Pareiškėjas Komisijos narius R. G., G. P. ir vadovo veiksmus buvo apskundęs Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Taigi nei vienas iš šių asmenų negalėjo atlikti tyrimo dėl pareiškėjo, nes privalėjo vengti šališkumo regimybės.

8. Atsakovas Darbo inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Inspekcijos vadovas siekia susidoroti su juo, yra nepagrįsti. Pareiškėjas Inspekciją bei jos valstybės tarnautojus įvairioms institucijoms pradėjo skųsti tik po to, kai dėl jo buvo pradėtas pirmas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Kita vertus, pagrįsti ir teisėti Inspekcijos vadovybės reikalavimai laikytis tarnybinės drausmės, laiku vykdyti pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus negali būti vertinami kaip susidorojimas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nei vienas iš pareiškėjo įvairioms institucijoms ir teismui pateiktų skundų dėl Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir kitų Inspekcijos tarnautojų padarytų pažeidimų, nebuvo patvirtintas juos išnagrinėjusių institucijų.

10. Atsakovas paaiškino, kad Komisija ir Inspekcijos vadovas sprendė dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės už valstybės tarnyboje nustatytų asmeninės bei profesinės etikos normų pažeidimą. Pareiškėjas nebuvo nei įtariamas, nei nubaustas pagal BK, todėl nepagrįstas teiginys, jog buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, kuri yra baudžiamojo proceso principas, ir juo negali būti grindžiamos tarnybinės atsakomybės taikymo procedūros. Įvertinus tai, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos būtinas požymis yra didelė žala, buvo nuspręsta tarnybinio nusižengimo tyrimo nestabdyti ir jo medžiagos prokuratūrai neperduoti.

11. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas yra susijęs su etikos normų pažeidimu, Komisija 2018 m. gegužės 11 d. raštu Nr. EAD-13 vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus paprašė Inspekcijos Etikos komisijai pavesti išnagrinėti pareiškėjo elgesį ir pateikti dėl to savo išvadą. Etikos komisija 2018 m. gegužės 28 d. Inspekcijos vadovui pateikė išvadą Nr. ED–21. Etikos komisijos 2018 m. gegužės 18 d. posėdyje S. M. bei J. L. patvirtino, jog pareiškėjas kalbėjosi su jomis dėl liudijimo teisme prieš 2018 m. balandžio 18 d. teismo posėdį ir prašė teismui pateikti nevisą informaciją. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, kad Darbuotojos galėtų būti šališkos ir / ar asmeniškai suinteresuotos duoti tikrovės neatitinkančius paaiškinimus dėl pareiškėjo.

12. Komisija nustatė, jog pareiškėjui buvo naudinga, kad Darbuotojos nuo teismo nuslėptų faktą, jog užduotis su rezoliucijomis į savo elektroninį paštą gauna ir jis pats. Pareiškėjas siekė, kad teismas, nesužinojęs apie jo pareigą asmeniškai susipažinti su užduočių turiniu (perskaityti į pareiškėjo elektroninį paštą gautus laiškus), nustatytų, jog, S. M. ir J. L. jam nepateikus pilnos informacijos apie užduotis, pareiškėjas dėl padarytų pažeidimų yra nekaltas. To pasiekti pareiškėjui nepavyko todėl, kad Darbuotojos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui (2018 m. balandžio 25 d. ir 2018 m. gegužės 3 d. paaiškinimuose), Etikos komisijai (2018 m. gegužės 18 d. paaiškinimuose) bei teismui (2018 m. gegužės 21 d. pakartotinai liudydamos) atskleidė tiesą.

13. Atsakovo teigimu, Komisija, spręsdama, ar pareiškėjo įvykdytas valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas gali būti priskirtas šiurkštiems, ypatingą dėmesį kreipė į dėl jo atsiradusius neigiamus padarinius bei pareiškėjo kaltės formą ir laipsnį. Būdamas Inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus vedėju, savo elgesiu pareiškėjas diskreditavo pasitikėjimą visa Inspekcijos vadovybe, jam pavaldūs šio skyriaus darbuotojai 2018 m. gegužės 3 d. elektroniniu laišku dėl patirtos psichologinės įtampos kreipėsi į Inspekcijos Darbo tarybą, kuri, apsilankiusi Kauno teritoriniame skyriuje, pabendravusi su darbuotojais ir įvertinusi jų būseną, 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. DTV-10 paprašė įstaigos vadovo sudaryti galimybę Kauno teritorinio skyriaus darbuotojams pasinaudoti psichologo pagalba. Pareiškėjo priešingi teisei veiksmai buvo realiai pavojingi, nes sukėlė akivaizdų neigiamą poveikį tiek Kauno teritorinio skyriaus, tiek visos Inspekcijos darbui. Parenkant tarnybinės nuobaudos rūšį, buvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes ir į tai, kaip pareiškėjas dirbo anksčiau. Pareiškėjas šioje byloje aptariamus etikos principus pažeidė siekdamas išvengti nuobaudos (atsakomybės) už kito tarnybinio nusižengimo padarymą. Buvo nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y., pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė per vienus metus nuo tarnybinių nuobaudų – griežto papeikimo paskyrimo 2018 m. sausio 26 d. ir pastabos paskyrimo 2017 m. rugpjūčio 8 d., bei dėl savanaudiškų paskatų. Pareiškėjo atsakomybės rūšies parinkimui įtakos turėjo ir pareiškėjo požiūris į padarytą pažeidimą – pareikalavus pasiaiškinti, pareiškėjas visais atvejais neteisėtą savo elgesį neigė, kritiškai savo elgesio nevertino. Tai parodė, kad ateityje darbdavys negali tikėtis, jog tarnybinį nusižengimą padaręs asmuo pasitaisys ir nereikės nuogąstauti ir saugotis jo neteisėto elgesio. Priimant Įsakymą taip pat buvo įvertinta ir tai, jog per paskutinius 12 mėnesių pareiškėjui buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad liudydamos teisme Darbuotojos paneigė pareiškėjo teiginius, kad joms darbdavys darė spaudimą duoti parodymus prieš pareiškėją, bei nurodė, kad prieš 2018 m. balandžio 18 d. vykusį teismo posėdį administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018 pareiškėjas jų prašė teismo posėdyje pateikti nevisą informaciją, t. y., nuslėpti faktą, jog užduotis su rezoliucijomis į savo elektroninį paštą gauna ir jis pats. Teismas pažymėjo, kad liudytojų parodymai iš esmės atitinka jų 2018 m. balandžio 25 d. ir 2018 m. gegužės 3 d. rašytinius paaiškinimus, paaiškinimus, duotus 2018 m. gegužės 18 d. Inspekcijos Etikos komisijai bei 2018 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje (administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018). Teismas nenustatė pagrindo abejoti liudytojų parodymais ir atmetė pareiškėjo teiginius, kad atsakovas liudytojoms darė spaudimą ir kad jos buvo priklausomos nuo darbdavio.

16. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, siekdamas naudos sau ir prašydamas pavaldumo santykiais su juo susijusių Darbuotojų teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018 liudyti pateikiant teismui nepilną informaciją, vengė asmeniškai atsakyti už savo sprendimus ir ėmėsi apgaulės. Šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto pavyzdingumo principo reikalavimą deramai atlikti savo pareigas, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, ir 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą laikytis Valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, tai yra:

1) pagarbos žmogui ir valstybei principo – tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikantis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 2.3 p.), nesavanaudiškumo principo – nesinaudoti savo tarnybine padėtimi ir nereikalauti kitų valstybės tarnautojų pagalbos siekdamas naudos sau (Etikos taisyklių 4.5 p.) bei atsakomybės principo – asmeniškai atsakyti už savo sprendimus (Etikos taisyklių 7.1. p.);

2) Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Darbo inspekcijos vidaus tvarkos taisyklių (2018 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. EV-21 redakcija) 15.1 punkte nustatyto reikalavimo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų teisės aktų bei 15.5 punkte nustatyto reikalavimo laikytis Inspekcijos valstybės tarnautojo ir darbuotojo etikos ir elgesio kodekso reikalavimų;

3) Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. V-518 patvirtinto Inspekcijos valstybės tarnautojų ar darbuotojų etikos ir elgesio kodekso 15.1 punkte nustatyto reikalavimo nesiimti apgaulės;

4) Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. EV-131 patvirtinto Inspekcijos Kauno skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymo 7.2 punkte nustatytos funkcijos organizuoti skyriuje etikos normų laikymąsi, kas reiškia ir reikalaujama tvarka veikti pačiam. Teismo vertinimu, tarnybinis nusižengimas įrodytas, nusižengimo tyrimas buvo atliktas išsamiai, esminių Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių pažeidimų nenustatyta.

17. Teismas sprendė, kad Komisija pagrįstai bei teisėtai pareiškėjo atliktus veiksmus pripažino šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog per paskutinius 12 mėnesių pareiškėjui buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, kuri Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta kaip savarankiška valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų priežastis, yra pakankama su pareiškėju nutraukti tarnybos (darbo) santykius ir tuo atveju, jeigu jo padarytas tarnybinis nusižengimas nebūtų įvertintas kaip šiurkštus.

18. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad jo vadovas bei Komisijos nariai buvo šališki, sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą, todėl vadovas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrą, jog šis paskirtų valstybės tarnautoją tarnybiniam nusižengimui tirti. Teismas nurodė, kad pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 4 punktą galimybė imtis tam tikrų veiksmų į pareigas priėmusiam asmeniui yra vertinama tik tuo atveju, kai įstaigoje nėra tiek valstybės tarnautojų, kad būtų galima skirti valstybės tarnautoją tarnybiniam nusižengimui tirti, o ginčo atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.

19. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje byloje Nr. eI-797-208/2018 įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta, jog pareiškėjas pateikė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai 2017 m. rugsėjo 21 d. skundą, prašydamas atlikti tyrimą dėl Darbo inspektoriaus J. G., Inspekcijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vedėjo R. G., Inspekcijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto G. P. ir kitų asmenų veiksmų, nurodydamas, kad J. G. pavedė tiesiogiai pavaldiems ar nuo jo priklausantiems Inspekcijos darbuotojams atlikti dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo patikrinimą, J. G., R. G. ir G. P. jį persekioja. Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija pagrįstai ir teisėtai nepradėjo tyrimo dėl to, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių apie J. G., R. G., G. P. ir kitų asmenų turėtą turtinį ar neturtinį suinteresuotumą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš šioje byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad J. G., R. G. ir G. P., atlikdami jiems pavestas pareigas, susijusias su tarnybiniais patikrinimais, tarnybinių nuobaudų skyrimu, turėjo turtinių ar neturtinių interesų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti nesutarimai su vadovu nesudaro pagrindo spręsti, jog Inspekcijos vadovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, R. G. ir G. P., atlikdami tarnybinį patikrinimą ir Išvadoje nustatydami pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą, buvo šališki.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjo padarytas jo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas galėjo būti vertinamas nepriklausomai nuo baudžiamosios ar administracinės teisės pažeidimo fakto ir tam neturi reikšmės aplinkybė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo vertinami tie patys faktai bei juos patvirtinantys duomenys, kurie būtų nagrinėjami ir ikiteisminio tyrimo metu. Toks vertinimas negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

III. 21. Pareiškėjas M. P. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas galėjo būti tęsiamas ir užbaigtas, nesustabdžius jo ir neperdavus tyrimo medžiagos subjektui, kompetentingam tirti nusikalstamas veikas, be to, teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir paneigė visas baudžiamojo proceso pareiškėjui teikiamas garantijas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui tarnybinė atsakomybė pritaikyta už tai, kad jis tariamai prašė Darbuotojų melagingai liudyti už jį teisme. Tam, kad būtų stabdomas tarnybinio nusižengimo tyrimas ir medžiaga būtų perduodama prokurorui/ikiteisminio tyrimo įstaigai, pakanka to, kad esminiai nusikalstamos veikos sudėties ir tariamo tarnybinio nusižengimo objektyviosios pusės požymiai sutaptų. Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos sudėties objektyvioji pusė sutampa su tarnybinio nusižengimo objektyviąja puse, tarnybinis nusižengimas nėra savarankiškas. Be to, Komisija Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą atliko tiesiogine tyčia, taigi sutampa net tarnybinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė. Teismo argumentai, kad dėl skirtingų tarnybinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos objektų tarnybinio nusižengimo tyrimas negali būti stabdomas, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-28/2012; 2008 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-624/2008 ir kt.). Be to, teismas nepagrįstai tarnybinio nusižengimo objektą tapatino su tarnybines pareigas nustatančiomis teisės normomis. Įsakyme (Išvadoje) nurodyta tariamai pareiškėjo atlikta veika atitinka BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, o tai yra tapatu pareiškėjo apkaltinimui nusikalstamos veikos padarymu.

22.2. Nėra jokių duomenų objektyviuose šaltiniuose, kurie rodytų, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, o teismas savo išvadas grindė tik Darbuotojų parodymais, kurie yra nepatikimi. Teismas, vadovaudamasis Darbuotojų, o ne pareiškėjo paaiškinimais, netinkamai vertino įrodymus, pažeidė rungimosi bei lygiateisiškumo principus. Įrodymu byloje gali būti tik tie duomenys, kurių patikimumą yra galimybė patikrinti.

22.3. Teismo sprendimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, nes teismas Darbuotojų parodymais rėmėsi jų patikimumą grįsdamas spėlionėmis, jog Pareiškėjui buvo naudinga vienaip ar kitaip elgtis, tačiau tas pats nebuvo taikoma atsakovo atžvilgiu, t. y. Darbuotojų parodymų patikimumas nebuvo paneigtas tuo, kad vadovui buvo naudinga melagingai apkaltinti pareiškėją. Pareiškėjo argumentai, kad vadovas siekia su juo susidoroti, teismo buvo atmesti kaip spėlionės, o pareiškėjui nepalankios išvados yra grindžiamos spėlionėmis.

22.4. 2018 m. balandžio 18 d. teismo posėdžio administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018 (apeliacinėje instancijoje suteiktas bylos Nr. eA-2401-520/2019) garso įraše (35 min. 30 s. – 36 min.) girdėti, kad pats pareiškėjas nurodė teismui, kad jis gaudavo į savo elektroninį paštą pranešimus apie naujas užduotis. Taigi akivaizdu, kad jis pats neslėpė nuo teismo minėtos informacijos, todėl jam nebūtų buvę prasmės prašyti Darbuotojų nutylėti tokią informaciją. Teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė. Darbuotojų liudijimai šiuo aspektu yra nelogiški. Teismas sprendime nepasisakė, kodėl nesiremia pareiškėjo paaiškinimais ir pateiktais įrodymais.

22.5. Pareiškėjo vadovas turi galimybių daryti didesnį poveikį Darbuotojoms, jis inicijavo tarnybinius patikrinimus dėl Darbuotojų veiksmų, darė joms spaudimą. Teismas neįvertino, kad Darbuotojos galėjo bijoti vadovo ir duoti jam palankius parodymus. Posėdžio metu nė viena iš Darbuotojų rišliai nesugebėjo papasakoti pokalbio su pareiškėju, darė ilgas pauzes, teigė, kad daug ko iš to pokalbio neprisimena. Tai verčia abejoti Darbuotojų parodymų patikimumu. Teismas rėmėsi tik Darbuotojų spėlionėmis ir prielaidomis. S. M. patvirtino, kad pareiškėjas sakė, jog Darbuotojos teisme turės prisiekti ir turės sakyti tik tiesą (posėdžio garso įrašo 1 val. 31 min. 30–45 s.). Komisija ir teismas pažeidė asmenų lygiateisiškumo ir rungimosi principus, Komisija netinkamai motyvavo Išvadą, o teismas – sprendimą.

22.6. Teismas nepagrįstai tariamą tarnybinį nusižengimą pripažino šiurkščiu, nes egzistuoja atgal taikytina pareiškėjo padėtį gerinanti teisės norma, kuri atitinkamų veiksmų nebepriskiria prie šiurkščių tarnybinių nusižengimų, be to, teismas pažeidė proporcingumo principą. Tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo metu šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu buvo traktuojamas valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas ar valstybės tarnautojo pareigų pažeidimas (2018 m. balandžio 18 d. galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 10 p.). Tačiau bylą nagrinėjant teisme įsigaliojo naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 33 straipsnio 5 dalyje nebeliko minėto tarnybinio nusižengimo pripažinimo šiurkščiu pagrindo. Pagal analogiją su baudžiamąja ir administracinių nusižengimų teisena pažeidėjo atsakomybę lengvinančios teisės normos galioja atgal. Šio bylos nagrinėjimo metu išsakyto pareiškėjo argumento teismas nevertino.

22.7. Pareiškėjas dirbo patirdamas didelį psichologinį spaudimą, dėl pareiškėjo buvo atlikti net 7 tarnybiniai patikrinimai (4 iš jų nepasitvirtino), kas akivaizdžiai įrodo pareiškėjo persekiojimą. Turėjo būti vertinamas ne vien pažeidimas, bet ir aplinkybės, kuriomis tariamai jis buvo padarytas.. Byla buvo išnagrinėja nevisapusiškai ir neobjektyviai, nebuvo atskleistos reikšmingos aplinkybės.

22.8. Ne visa teismo posėdžio eiga ir ne visa Darbuotojų apklausa teisme yra užfiksuota teismo posėdžio garso įraše, o tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. 2020 m. sausio 20 d. posėdžio garso įrašas yra su daugybe trikdžių, per kuriuos negirdėti dalies proceso dalyvių pasisakymų. Teismo posėdžio garso įrašo trūkumai varžo pareiškėjo teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą, nes pareiškėjas norėtų atskleisti Darbuotojų parodymų loginius prieštaringumus, nenuoseklumą, tačiau dėl posėdžio garso įrašo trūkumų to padaryti negali. Nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

23. Atsakovas Darbo inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Aptariamo tarnybinio nusižengimo ir BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvioji pusė ir pažeidimo objektas skiriasi. Komisija ir Inspekcijos vadovas sprendė dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės už valstybės tarnyboje nustatytų reikalavimų bei profesinės etikos normų pažeidimus. Teismo išvada, jog baudžiamosios bylos baigtis neturėtų prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai, yra teisinga ir pagrįsta. Aplinkybė, jog Inspekcija nestabdė tarnybinio nusižengimo tyrimo ir patikrinimo medžiagos neperdavė institucijai, kompetentingai ištirti galimą nusikalstamą veiką, nesuvaržė pareiškėjo teisės į gynybą.

24.2. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018 (apeliacinėje instancijoje Nr. eA-2401-520/2019) nustatytas faktas, kad pareiškėjas bandė daryti poveikį teisme liudijusioms Darbuotojoms, siekdamas pateikti teismui nepilną informaciją apie gaunamas užduotis, laikytinas prejudiciniu, todėl šioje administracinėje byloje iš naujo neturi būti įrodinėjamas. Faktas, kad pareiškėjas prieš 2018 m. balandžio 18 d. teismo posėdį kalbėjosi su liudininkėmis apie jų liudijimą teisme bei prašė jų nutylėti jam nepalankias aplinkybes, buvo įrodinėjimo dalyku administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018 ir teismas jį nustatinėjo. Aplinkybę, jog pareiškėjo teiginiai, kad liudytojų parodymai yra melas, neatitinka tikrovės, konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2401-520/2019.

24.3. Vertinant įrodymų patikimumą ir pakankamumą įrodinėjamoms aplinkybėms konstatuoti, reikšminga yra tai, kokie įrodymai apskritai galėjo būti surinkti nagrinėjamoje. Šiuo atveju nebuvo galimybės remtis kitais tiesioginiais įrodymais, kaip tik Darbuotojų parodymais.

24.4. Aplinkybės, kuriomis pareiškėjas padarė pažeidimą (dėjo pastangas pasinaudoti Darbuotojų liudijimais; siekė išvengti atsakomybės už kito tarnybinio nusižengimo padarymą; pareiškėjui tokia apgaulė buvo akivaizdžiai naudinga), buvo įvertintos kaip šalutiniai duomenys, patvirtinę turimus tiesioginius įrodymus. Bendra įrodymų visuma leido Komisijai manyti, kad labiau tikėtinas pažeidimo fakto buvimas, nei nebuvimas. Be to, buvo atsižvelgta ir į tai, kad apie pareiškėjo priešingus teisei veiksmus Inspekcijos vadovybei nurodė dvi darbuotojos, kurių teiginiai vienas kitam neprieštaravo ir vienas kitą patvirtino, o pareiškėjo teiginių niekas patvirtinti negalėjo.

24.5. Ne fragmentiškai išklausius 2018 m. balandžio 18 d. teismo posėdžio garso įrašą galima įsitikinti, kad visa pareiškėjo gynyba minėtoje byloje yra pagrįsta teiginiu, jog liudininkės privalėjo jam pateikti ne tik užduočių korteles, bet ir informaciją apie jose esančių Inspekcijos vadovo elektroninių rezoliucijų turinį, tačiau to nepadarė ir todėl pareiškėjas nekaltas dėl to, jog apie elektroninių rezoliucijų turinį nesužinojo. Įstaigoje buvo atliktas patikrinimas, siekiant nustatyti, ar pagal Inspekcijos lokalinių teisės aktų reikalavimus arba pagal pareiškėjo atskirus nurodymus Darbuotojos privalėjo pareiškėjui tokią informaciją pateikti. Patikrinimo metu nustatyta, jog tokia pareiga Darbuotojoms nėra nustatyta. Taigi po aptariamo patikrinimo paaiškėjo, kad pareiškėjas savo kaltę nepagrįstai bando suversti pavaldinėms. Aplinkybė, kad pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad kiekvienos užduoties atveju į jo elektroninį paštą ateidavo pranešimas apie jam paskirtas užduotis, savaime nereiškia, kad jis to nesakyti teismui neprašė liudininkių.

24.6. Pareiškėjo teiginys, kad Inspekcijos vadovas siekia su juo susidoroti, buvo atmestas jau 4 teismų sprendimais: Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2972-406/2017, kurį paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1130-662/2019; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-797-208/2018; Kauno apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018, kurį paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2401-520/2019; Kauno apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3937-423/2018.

24.7. Administracinių bylų teisenoje yra taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl įstatymo taikymo atgal.

24.8. Teismo posėdžio garso įrašo trūkumai nėra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, negalima teigti, kad įrašo iš viso nėra. Inspekcijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas savo nuožiūra turėtų nuspręsti, ar reikia pakartoti kurį nors procesinį veiksmą, kurio nepavyko užfiksuoti aptariamu teismo garso įrašu, prieš tai nusprendęs, ar yra pagrindo pritarti Inspekcijos išsakytam aiškinimui (Inspekcijos prašymui) jog Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018 (apeliacinėje instancijoje Nr. eA-2401-520/2019) nustatytas faktas, kad pareiškėjas bandė daryti poveikį teisme liudijusioms Darbuotojoms, siekiant pateikti teismui nepilną informaciją apie gaunamas užduotis, laikytinas prejudiciniu ir iš naujo neįrodinėtinas.

25. 2020 m. balandžio 17 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad atsiliepime į apeliacinį skundą melagingai teigiama, jog pareiškėjas nesigailėjo dėl savo padarytų klaidų. Teismo posėdyje baigiamojoje kalboje pareiškėjas pripažino padarytas klaidas. Pareiškėjas teigia, kad atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat klaidingai nurodoma, kad 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2401-520/2019 teismas nustatė prejudicinį faktą, jog pareiškėjas darė poveikį liudytojoms, kad jos duotų melagingus parodymus. Teismas tokios išvados minėtoje nutartyje nepadarė, šios aplinkybės byloje nebuvo tirtos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

27. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog byloje įrodyti pareiškėjo neteisti veiksmai, nurodyti šios Nutarties 15 ir 16 punktuose, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

28. Tokie pareiškėjo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip pažeidžiantys: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto pavyzdingumo principo reikalavimą deramai atlikti savo pareigas, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, ir 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą laikytis Valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, t. y.: 1) pagarbos žmogui ir valstybei principo – tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikantis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.3 p.), nesavanaudiškumo principo – nesinaudoti savo tarnybine padėtimi ir nereikalauti kitų valstybės tarnautojų pagalbos siekdamas naudos sau (Etikos taisyklių 4.5 p.) bei atsakomybės principo – asmeniškai atsakyti už savo sprendimus (Etikos taisyklių 7.1. p.); 2) Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Darbo inspekcijos vidaus tvarkos taisyklių (2018 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. EV-21 redakcija) 15.1 punkte nustatyto reikalavimo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų teisės aktų bei 15.5 punkte nustatyto reikalavimo laikytis Inspekcijos valstybės tarnautojo ir darbuotojo etikos ir elgesio kodekso reikalavimų; 3) Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. V-518 patvirtinto Inspekcijos valstybės tarnautojų ar darbuotojų etikos ir elgesio kodekso 15.1 punkte nustatyto reikalavimo nesiimti apgaulės; 4) Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. EV-131 patvirtinto Inspekcijos Kauno skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymo 7.2 punkte nustatytos funkcijos organizuoti skyriuje etikos normų laikymąsi, kas reiškia ir reikalaujama tvarka veikti pačiam.

29. Byloje neįrodyta, kad darbdavys liudijusioms byloje darbuotojoms būtų daręs kokį nors poveikį dėl šiam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių atskleidimo ar jų interpretavimo, taip pat nėra pagrindo darbuotojų parodymus vertinti kritiškai ir dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų konstatuojant, kad tam nėra teisinių pagrindų.

30. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo teiginiai, jog Inspekcijos vadovas siekia su juo susidoroti, buvo vertinti ir pripažinti, kaip nepagrįsti, jau keturiuose teismų sprendimuose: Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2972-406/2017, kurį paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1130-662/2019; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-797-208/2018; Kauno apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018, kurį paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2401-520/2019; Kauno apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3937-423/2018. Kitaip vertinti pareiškėjo nurodomas aplinkybes šioje byloje nėra teisinio pagrindo.

31. Įvertinusi šios Nutarties 22.6 punkte nurodytus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad jie nepagrįsti. Tarnybinio nusižengimo padarymo metu šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu buvo pripažįstamas valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas ar valstybės tarnautojo pareigų pažeidimas (2018 m. balandžio 18 d. galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 10 p.). Teismas, nagrinėdamas tarnybinį ginčą, patikrina, ar valstybės tarnautojas pagrįstai patrauktas tarnybinėn atsakomybėn ir ar tinkamai kvalifikuoti jo veiksmai, t. y., ar teisingai taikyta teisė, galiojanti tarnybinio nusižengimo padarymo ir patraukimo tarnybinėn atsakomybėn metu. Tai, kad bylą nagrinėjant teisme įsigaliojo naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 33 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje veikas, pripažįstamas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas nebepripažįstamas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, nėra teisinių pagrindų teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki naujojo reguliavimo įsigaliojimo, taikyti jų metu negaliojančių teisės normų. Tarnybinė atsakomybė pagal savo pobūdį iš esmės skiriasi nuo baudžiamosios ir atsakomybės už veikas, kuriai taikoma administracinių nusižengimų teisena, todėl taikyti pažeidėjo atsakomybę lengvinančios teisės normos galiojimo atgal principą nėra teisinių pagrindų. Administracinių bylų teisenoje yra taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).

32. Dėl Nutarties 22.1 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo padarytas jo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas galėjo būti vertinamas nepriklausomai nuo baudžiamosios ar administracinės teisės pažeidimo fakto ir tam neturi reikšmės aplinkybė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo vertinami tie patys faktai bei juos patvirtinantys duomenys, kurie būtų nagrinėjami ir ikiteisminio tyrimo metu. Toks vertinimas nėra pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

33. Vertinant Nutarties 22.8 punkte nurodytus apeliacinio skundo argumentus darytina išvada, kad jie nepagrįsti. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą pripažintina, kad maždaug kas 5 min. įrašas kelioms sekundėms nutrūksta (pvz., 1 val. 30 min, 1 val. 35 min, 1 val. 40 s. ir kt.). Tačiau trikdžiai nėra tokie, kad nebūtų galima suprasti tikslios pasisakymų esmės, taigi nėra pagrindo konstatuoti esant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą sprendimo negaliojimo pagrindą.

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

35. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė