ac39950077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-388/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02655-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 59; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. D. (I. D.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) įstatymu nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. spalio 19 d. prašymą bei priimti dėl jo sprendimą.

Skunde nurodė, kad 2011 m. spalio 19 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu dėl sutikimo rengti detalųjį planą ir iki skundo padavimo dienos negavo atsakymo.

Pareiškėjas 2012 m. sausio 18 d. pateikė teismui prašymą dėl skundo atsisakymo, bylos nutraukimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Jame nurodė, kad atsakovas 2011 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 49-SFN-992 išnagrinėjo jo prašymą, todėl ginčo dalykas išnyko. Prašė priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos už advokato konsultaciją – 50 Lt, išlaidos už skundo parengimą – 450 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 14 d nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.

Teismas nustatė, jog iš prie atsiliepimo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, nepateikdavo kai kurių dokumentų: iš pradžių kreipėsi asmuo, kuriam nebuvo suteikta teisė kreiptis pareiškėjo vardu, o 2011 m. kovo 8 d. raštu Nr. 219SFN-110 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio“ pakvietus pareiškėją atvykti į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių pasirašyti susitarimo dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo, jį pasirašė tik 2011 m. gruodžio 28 d. Teismas darė išvadą, kad atsakovas patenkino pareiškėjo reikalavimą ne dėl to, kad pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą. Be to, pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui atstovavimo sutarties ar orderio (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnio 3 dalis), t. y. duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie atstovavimą. Konstatavo, jog, nesant ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų, prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo netenkintinas.

III. Pareiškėjas I. D. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartimi ir prašo ją pakeisti bei tenkinti jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirajame skunde nurodyti šie argumentai:

1) 2011 m. spalio 19 d. prašymo nagrinėjimo termino pradžia skaičiuotina nuo 2011 m. spalio 20 d. ir baigiasi 2011 m. lapkričio 18 d., būtent šią dieną sueina 20 darbo dienų įstatymo nustatytas terminas atsakymui pateikti. Nurodo, jog skundas teismui įteiktas gruodžio 1 d., taigi pasibaigus įstatymo nustatytam terminui pateikti atsakymą, o atsakymas į prašymą parengtas 2011 m. gruodžio 19 d. Teigia, kad vilkinimas išnagrinėti pareiškėjo prašymą niekaip nesusijęs su paties pareiškėjo veiksmais ar neveikimu, nes po 2011 m. spalio 19 d. prašymo pateikimo atsakovei iki 2011 m. gruodžio 19 d. atsakymo į jį parengimo pareiškėjas neatliko jokių papildomų veiksmų, tai rodo, kad atsakymui parengti jų atlikimas nebuvo būtinas ir reikalingas. Mano, jog dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada, kad pats pareiškėjas nepateikdavo kai kurių dokumentų, dėl ko vėlavo atsakymas, yra nepagrįsta, prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms, o teismo motyvas, kad, 2011 m. kovo 8 d. raštu „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio“ pakvietus pareiškėją atvykti pasirašyti susitarimo dėl žemės sklypo nuomos sutarties dalinio pakeitimo, jį pareiškėjas pasirašė tik 2011 m. gruodžio 28 d., yra nesusijęs su byla.

2) Argumentas, kad pareiškėjas nepateikė atstovavimo sutarties ar orderio, dėl ko teismas negalėjo spręsti apie atstovavimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat nepagrįstas. Remiasi ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi ir teigia, jog skunde atstovas tik nurodomas, o jo atstovavimą patvirtinantis dokumentas prie skundo pridedamas tik tuo atveju, kai skundą pasirašo ir jį teismui pateikia pats atstovas. Mano, jog, kadangi skundą teismui pateikė ir pasirašė pats, atstovo įgaliojimų pateikimas prie skundo nebuvo būtinas. Teigia, jog prašyme nutraukti bylą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas teismo prašė priteisti išlaidas, susijusias su skundo parengimu ir pateikimu teismui, kurios buvo pagrįstos įstatymo reikalaujamais dokumentais, detalizuojančiais patirtų išlaidų dydį – pinigų priėmimo kvitu ir sąskaita už teisines paslaugas, šie dokumentai yra pakankami išlaidoms, susijusioms su skundo parengimu, priteisti (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis). Nurodo, jog atstovavimo išlaidų priteisti neprašė, nes advokatas pareiškėjui neatstovavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas I. D. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartį, kuria buvo atmestas jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tuo pagrindu, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, nepateikdavo kai kurių dokumentų, o atsakovas patenkino pareiškėjo reikalavimą ne dėl to, kad pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, be to, pareiškėjas nepateikė teismui atstovavimo sutarties ar orderio.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad ABTĮ bei CPK ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, ne kartą pažymėta, kad administracinėje byloje gali būti priteisiamos tik pagrįstos ir atitinkamai suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009 ir kt.).

Pastebėtina, jog aiškindamas ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies nuostatą, kurioje, kaip jau minėta, numatyta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui, pažymėjo, jog šios teisės normos taikymui esminės reikšmės neturi, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminis momentas yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Priešingas situacijos aiškinimas būtų pagrindas atmesti pareiškėjų prašymus, jei tik atsakovas rastų kokių nors įrodymų (raštų, dokumentų ar kt.), kurie parodytų kitus, nei pareiškėjo kreipimasis į teismą, skundo reikalavimo tenkinimo pagrindus. Tokia situacija būtų neproporcinga ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą, nes kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų pareiškėjo reikalavimą, tačiau motyvuodamas tai bet kokiomis aplinkybėmis, išvengtų pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors ir kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011).

Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas, 2011 m. spalio 19 d. pateikęs prašymą atsakovui, iki atsakymo į jį gavimo 2011 m. gruodžio 19 d. neatliko jokių papildomų veiksmų, atsakovas iš jo nereikalavo pateikti jokių papildomų dokumentų ar informacijos. Be to, ta aplinkybė, jog 2011 m. kovo 8 d. raštu Nr. 219SFN-110 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio“ pakvietus pareiškėją atvykti į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių pasirašyti susitarimo dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo, pareiškėjas jį pasirašė tik 2011 m. gruodžio 28 d., nelaikytina objektyvia kliūtimi, sutrukdžiusia atsakovui pateikti pareiškėjui atsakymą. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas patenkino pareiškėjo reikalavimą ne dėl to, jog pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo pagrindu netenkino pareiškėjo I. D. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjas prašo priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos už advokato konsultaciją – 50 Lt, išlaidos už skundo parengimą – 450 Lt. Pareiškėjas turėtas išlaidas grindė pinigų, sumokėtų advokatui Artūrui Sabeikai, priėmimo kvitu (b. l. 32), kuriame nėra nurodyta, kokios sutarties ar sutarimo pagrindu sumokėta 500 Lt, už ką konkrečiai sumokėta, bei šio advokato išrašyta sąskaita už teisines paslaugas (b. l. 33), kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis. Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokio dokumento, kurio pagrindu pareiškėjui buvo teikiamos jo nurodomos advokato teisinės paslaugas šioje konkrečioje byloje. Pareiškėjas teigia, jog jam atstovas (advokatas) teisme neatstovavo, jo vardu skundo nepadavė, todėl atstovavimo dokumentas (atstovavimo sutartis ar orderis) nėra reikalingas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisė naudotis advokato ar kito atstovo pagalba administraciniame procese pripažįstama vienu iš esminių elementų, padedančių užtikrinti teisę į teisminę gynybą. Profesionalus teisinis atstovavimas administracinėse bylose skirtas ne vien padėti šalims tinkamai išdėstyti ir teisiškai pagrįsti savo poziciją, bet ir veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis. <...> Proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis). Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–375/2008). Pastebėtina, jog teisinis atstovavimas byloje pasireiškia ne tik atstovo dalyvavimu teismo posėdyje, tačiau taip pat ir kitų teisinių paslaugų teikimu, pavyzdžiui, tokių kaip skundo ar atsiliepimo į skundą surašymas, kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimas.

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį; šių sutarčių apskaita tvarkoma ir jos saugomos advokato darbo vietoje ar advokatų profesinės bendrijos buveinėje. Šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Advokatūros įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, jeigu pateikiamas sutarties išrašas, jame turi būti nurodyta: advokato vardas, pavardė (1 punktas); šio įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje ar 27 straipsnio 2 dalyje nurodytas pavadinimas ar advokatų profesinės bendrijos pavadinimas (2 punktas); sutarties dėl teisinių paslaugų ir sutarties išrašo data (3 punktas); kokie įgaliojimai suteikti, nurodytas ginamas ar atstovaujamas asmuo (4 punktas); advokato parašas (5 punktas). Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog advokato ir kliento teisiniai santykiai yra grindžiami tam tikrais dokumentais, iš jų ir sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo. Pažymėtina, kad vadovaujantis sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo, galima nustatyti, kokias teisines paslaugas advokatas buvo įgaliotas teikti klientui bei už kokias teisines paslaugas vėliau klientas sumokėjo šalių sutartą užmokestį. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje, 49 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų, t. y. sutarties dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašo, atstovavimo sutarties ar orderio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra dokumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad advokatas Artūras Sabeika pareiškėjui teikė teisines paslaugas būtent šioje administracinėje byloje, t. y. sąskaitą už teisines paslaugas (už konsultaciją bei už skundo parengimą) išrašė ir pinigus gavo būtent šioje byloje. Be to, tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė ir paduodamas atskirąjį skundą, nors, kaip minėta, Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teisinių paslaugų sutarčių apskaita tvarkoma ir jos saugomos advokato darbo vietoje ar advokatų profesinės bendrijos buveinėje. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo pateikti dokumentai – pinigų priėmimo kvitas (b. l. 32) ir sąskaita už teisines paslaugas (b. l. 33) – neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas I. D. 500 Lt sumokėjo už advokato suteiktas paslaugas būtent šioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant pateiktų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie teisinių paslaugų teikimą šioje byloje, teismo išlaidų atlyginimas negalimas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, nesant ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje nustatytų pagrindų, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas ne visiškai teisingai vertino bylos aplinkybes, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė