2026-02-18 Nr. AB-3647-3-61-3-05012-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1557-463/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05012-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. bei jos nepilnamečių vaikų V. S. (V. S.) ir A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – A. J., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. B. ir jos nepilnamečiai vaikai V. S. ir A. S., kuriuos atstovauja pareiškėja O. B. (toliau visi kartu – ir pareiškėjos), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 25S170331, 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 25S171037, 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193538, 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193697 (skunde nurodyta 2025 m. rugsėjo 9 d. laikytina rašymo apsirikimu) ir 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 25S196604 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų prašymus išduoti leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėjos prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos nurodė, kad Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-15834-1064/2025 pagal pareiškėjos O. B. skundą dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 25S154873, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) pagrindu (toliau – ir Sprendimas Nr. 1). Migracijos departamentas 2025 m. liepos 29 d. priėmė Sprendimą Nr. 25S170331, kuriuo panaikino pareiškėjos nepilnametės dukros V. S. leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), o 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 25S171037, kuriuo panaikino A. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 3). Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimą Nr. 25S193538 neišduoti O. B. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 4) ir sprendimą Nr. 25S193697 neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjos dukrai A. S. (toliau – ir Sprendimas Nr. 5). Nurodyti Sprendimai grindžiami tuo, kad Sprendimu Nr. 1 panaikintas pareiškėjos O. B. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2025 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr. 25S196604 atsisakyti išduoti pareiškėjai O. B. nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas Nr. 6) Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 4 pagrindu.

3. Pareiškėja su ginčijamais Sprendimais nesutiko, nurodė, kad Sprendimai neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) keliamų reikalavimų. Priimant Sprendimus nebuvo nustatytos ir įvertintos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę jų priėmimui. Sprendimai formalūs, priimti remiantis Kybartų pasienio kontrolės punkto sienos kirtimo faktu, ignoruojant pareiškėjos vykimo per sieną tikslą. Neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, taip pat pareiškėjos, jos vaikų ir vyro, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, interesus.

4. Pareiškėja akcentavo, jog ji Migracijos departamentui nurodė vykimo į Rusijos Federaciją tikslą – sergančios ir negalinčios savimi pasirūpinti motinos priežiūrą, paaiškino, jog kitų artimųjų Kaliningrade nėra, tėvas miręs, brolis gyvena Kanadoje, kitų giminių Kaliningrade motina neturi. Pareiškėja atsakovui pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 nepagrįstai neatsižvelgė, kad pareiškėja, su keturiais nepilnamečiais vaikais ir sutuoktiniu gyvena Lietuvos Respublikoje, į Rusijos Federaciją vyko rūpintis savimi negalinčia pasirūpinti motina.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad nenustačius konkrečių realybėje egzistuojančių jos sąsajų su Rusijos Federacijos tarnybomis, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybės interesus, turėjo būti itin atidžiai vertinamos galimos pasekmės pareiškėjai, jos šeimos nariams, siekiamų apribojimų proporcingumas.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad yra sudariusi santuoką su A. J., Lietuvos Respublikos piliečiu, gyvenančiu Lietuvos Respublikoje, su kuriuo augina keturis mažamečius vaikus. Ginčijami Sprendimai, apribojantys jos, taip pat jos šeimos narių, Lietuvos Respublikos piliečių, privatų gyvenimą, yra nepagrįsti, nemotyvuoti ir neproporcingi. Pareiškėjos vaikai Lietuvoje gyvena penkerius metus, lanko mokyklą. Pareiškėjos teigimu, ginčijamų Sprendimų pagrįstumas nebuvo vertinamas prioritetinio vaikų interesų kontekste.

7. Pareiškėja akcentavo, kad priėmus ginčijamus Sprendimus buvo apribota pareiškėjos, jos sutuoktinio ir nepilnamečių vaikų – Lietuvos Respublikos piliečių – Konstitucinė teisė gyventi Lietuvoje, kadangi dėl priimtų Sprendimų ji privalėtų išvykti iš Lietuvos.

8. Pareiškėja pateikė prašymą dėl dalies skundo reikalavimų atsisakymo. Nurodė, kad atsakovas panaikino Sprendimus Nr. 2, Nr. Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5, pareiškėjai ir jos dukrai išduoti prašomi leidimai nuolat gyventi, todėl pareiškėja atsisako skundo reikalavimų panaikinti Sprendimus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5. Kadangi Sprendimas Nr. 6 nepanaikintas, pareiškėja nurodė, kad palaiko reikalavimą dėl Sprendimo Nr. 6 panaikinimo, tačiau atsisako reikalavimo įpareigoti iš naujo išnagrinėti jos prašymą išduoti nacionalinę vizą. Nurodė, kad šis sprendimas sukelia jai teisines pasekmes, kadangi atsisakius išduoti vizą pareiškėjai gali būti neišduota nauja viza, įrašas apie atsisakymą išduoti vizą išlieka, nepaneigiamos Sprendime Nr. 6 nurodytos aplinkybės.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja O. B. į Rusijos Federaciją nuo Ribojamųjų priemonių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo išvykusi 5 kartus, o jos nepilnametė dukra A. S. 6 kartus. Atsakovas, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat kitas, su pareiškėjomis susijusias individualias aplinkybes ir O. B. pateiktus paaiškinimus, priėmė Sprendimą Nr. 2 ir Sprendimą Nr. 3.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja O. B. 2025 m. liepos 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nustatęs, kad pareiškėja O. B. nuo 2025 m. gegužės 3 d. daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymu, ji neteko teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentui nustačius, jog pareiškėja nėra laikoma teisėtai pragyvenusi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus, priimtas Sprendimas Nr. 4.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja O. B. 2025 m. liepos 14 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kaip užsienietė, kuriai dėl objektyvių priežasčių reikia būti Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad ji laukia leidimo nuolat gyventi išdavimo, Lietuvoje gyvena 4 jos vaikai ir sutuoktinis. Migracijos departamentui nustačius, kad prašymo nagrinėjimo metu buvo priimti Sprendimai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 vertintino, jog pareiškėja O. B. nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų nacionalinės vizos išdavimui, todėl priėmė Sprendimą Nr. 6.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja A. S. 2025 m. liepos 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, jog ji yra nepilnametė užsienietė, gimusi ne Lietuvos Respublikoje, ir jos tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentui nustačius, kad pareiškėjos A. S. tėvai nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ir neturi leidimo nuolat gyventi, priimtas Sprendimas Nr. 5.

14. Atsakovas, vadovaudamasis Ribojamųjų priemonių įstatymu nurodė, kad Migracijos departamentas nustatęs, jog Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką ir nenustatęs išimčių, priima sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas nėra įpareigotas papildomai kreiptis į kompetentingas institucijas dėl asmens keliamos grėsmės saugumui išvados gavimo ir įrodyti, kad pareiškėja (ne)kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nes Ribojamų priemonių įstatymo paskirtis ir tikslai yra taikyti ribojamąsias priemones, jog užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą ir užsienio politikos interesus.

15. Atsakovas teigė, kad ginčijamuose Sprendimuose įvertinti pareiškėjos paaiškinimai dėl visų pareiškėjų vykimo į Rusijos Federaciją priežasčių, kuriuose nurodoma, jog pareiškėjos A. S. ir V. S. vyko kartu su motina į Rusijos Federaciją, nes nebuvo kam jų prižiūrėti, be to, reikėjo joms pagaminti pasus. Migracijos departamento vertinimu, nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis ar nepriklausančiomis nuo pačių pareiškėjų valios.

16. Atsakovas pažymėjo, kad tik viena iš A. S. ir V. S. vykimo į Rusiją datų sutampa (2025 m. birželio 21 d.). Nors pareiškėja teigia, kad nepilnametės dukros vyko su ja, nes nebuvo su kuo jų palikti, Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau ir – VSATIS) duomenimis, pareiškėja vyko į Rusijos Federaciją su V. S., kai tuo metu A. S. buvo Lietuvoje (išskyrus 2025 m. birželio 21 d.), ir atvirkščiai. Atsakovo nuomone, pareiškėjos dukros galėjo būti paliktos prižiūrėti kitam asmeniui, todėl nurodyti pareiškėjos argumentai kelia pagrįstų abejonių.

17. Atsakovas nurodė, kad paso gavimas taip pat nėra laikytina objektyvia, nuo pareiškėjų valios nepriklausančia aplinkybe. Surinkta informacija patvirtino, kad Rusijos Federacijos pasą galima gauti neišvykstant iš Lietuvos, tai pripažino ir pareiškėja. Todėl ji nepaaiškino, koks buvo neišvengiamas būtinybės vykti į Rusijos Federaciją tikslas, siekiant užsakyti vaikams pasus, ir kodėl vaikų nebuvo galima vežti kartu vienu metu. Kitų pareiškėjų išvykų tikslai ir priežastys nėra paaiškinti.

18. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skunde nurodytais teiginiais, kad ginčijami Sprendimai apriboja pareiškėjų privatų gyvenimą. Ginčijamais Sprendimais nėra sprendžiamas pareiškėjų grąžinimo ar išsiuntimo klausimas, joms nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus.

19. Atsakovas pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad 2025 m. spalio 31 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 25S235998, kuriuo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 4, 2025 m. lapkričio 21 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 25S256113 pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 2, sprendimas Nr. 25S256575 pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 3, 2025 m. lapkričio 24 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 25S257029 pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 5. Migracijos departamentas 2025 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S241714 išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, kuris pareiškėjai įteiktas 2025 m. lapkričio 19 d. ir galioja iki 2030 m. lapkričio 17 d. Papildomai pažymėjo, kad atsižvelgiant į nurodytą sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nėra poreikio naikinti jos atžvilgiu priimto ginčijamo Sprendimo Nr. 6, kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijami Sprendimai yra pripažinti netekusiais galios, prašė spręsti dėl bylos nutraukimo, nelikus ginčo dalyko.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos skyrius) atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad jei Migracijos departamentas panaikina ar atsisako išduoti leidimą gyventi vienam šeimos nariui, o dėl to vaikai būtų atskirti nuo tėvų, brolių ar seserų, toks sprendimas gali pažeisti vaiko teisę į šeimos vienybę; prieštarautų geriausių vaiko interesų principui. Tokį Migracijos departamento sprendimą teismas turi įvertinti ypač atsargiai, kodėl atskyrimas neišvengiamas. Vaikai negali būti atskiriami nuo savo tėvų, brolių ar seserų vien dėl administracinio sprendimo panaikinti ar neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokie sprendimai turi būti vertinami vadovaujantis geriausių vaiko interesų principu, vaiko teise į šeimos gyvenimo vienybę bei tarptautiniais žmogaus teisių standartais. Bet koks vaiko atskyrimas nuo šeimos galimas tik išimtiniais atvejais, kai tai objektyviai būtina vaiko gerovei ir apsaugai.

21. Vadovaudamasis Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 ir 9 straipsniais, Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 ir 36 straipsniais, Vaiko teisių apsaugos skyrius pažymėjo, kad priimant sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ar panaikinimo, privaloma atsižvelgti į geriausių vaiko interesų principą ir vaiko teisę į šeimos gyvenimo vienybę.

II. 22. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos O. B. bei jos nepilnamečių vaikų V. S. ir A. S. skundą tenkino ir panaikino Sprendimą Nr. 6. Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti Migracijos departamento Sprendimus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus, nutraukė.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėja O. B. yra Rusijos Federacijos pilietė, 2020 m. sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu A. J.. Pareiškėja augina du nepilnamečius vaikus, kurie yra Rusijos Federacijos piliečiai, bei du vaikus, kurie turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo nuo 2020 metų.

24. Nurodė, kad Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 29 ir 30 d. priėmė sprendimus pakeisti pareiškėjoms V. S. ir A. S. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

25. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Sprendimu Nr. 1, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi bei Įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, panaikintas pareiškėjai Migracijos departamento išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (šeimos susijungimo pagrindu), kadangi pareiškėja, įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją.

26. Teismas nurodė, kad pareiškėja O. B. 2025 m. liepos 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nes pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.

27. Pareiškėja A. S. 2025 m. liepos 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 53 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, kad ji yra nepilnametė užsienietė, gimusi ne Lietuvos Respublikoje, ir jos tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi.

28. Pareiškėja O. B. 2025 m. liepos 14 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kaip užsienietė, kuriai dėl objektyvių priežasčių reikia būti Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad laukia leidimo nuolat gyventi, Lietuvoje gyvena 4 jos vaikai ir sutuoktinis.

29. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 panaikino pareiškėjai V. S. leidimą laikinai gyventi, o Sprendimu Nr. 3 panaikino pareiškėjai A. S. leidimą laikinai gyventi, nes asmenys per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.

30. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 2 d. priėmė Sprendimą Nr. 4 neišduoti pareiškėjai O. B. leidimo nuolat gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, nes pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d. daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją, todėl vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi neteko teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dėl to nėra laikoma teisėtai pragyvenusi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus.

31. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 2 d. priėmė Sprendimą Nr. 5 neišduoti pareiškėjai A. S. leidimo nuolat gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, nes nustatė, kad pareiškėjos A. S. tėvai nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ir neturi leidimo nuolat gyventi, todėl ji neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje gauti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu.

32. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 5 d. priėmė Sprendimą Nr. 6 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjai O. B., vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi 2025 m. rugsėjo 2 d. priimtas Sprendimas Nr. 4, vertino, kad pareiškėja O. B. nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų nacionalinės vizos išdavimui.

33. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2025 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą Nr. 25S235998, kuriuo nusprendė pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 4, 2025 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 25S256575, kuriuo nusprendė pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 2, 2025 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 25S256113 pripažinti netekusiu galios sprendimą Nr. 3, 2025 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 25S257029 pripažinti netekusiu galios sprendimą Nr. 5. Taip pat Migracijos departamentas 2025 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S241714 išduoti pareiškėjai O. B. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Teismas akcentavo, kad ankščiau minėti sprendimai priimti atsižvelgiant į tai, jog Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 8 d. sprendimu panaikino atsakovo Migracijos departamento 2025 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 25S154873 (Sprendimas Nr. 1).

35. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pateikė prašymą dėl dalies skundo reikalavimų atsisakymo.

36. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pats pasinaikino ginčijamus Sprendimus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5, pareiškėjoms O. B. ir A. S. išdavė leidimus nuolat gyventi, pareiškėjos atsisako skundo reikalavimų panaikinti Sprendimus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5 bei reikalavimo įpareigoti iš naujo išnagrinėti Migracijos departamentui pateiktus jų prašymus, įvertinęs tai, jog pareiškėjos atsisakymas nuo skundo dalies neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, teismas pareiškėjų atsisakymą nuo skundo dalies priėmė ir administracinės bylos dalį dėl Sprendimų Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5 panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pateiktus prašymus Migracijos departamentui, nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 104 str. 3 d.).

37. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo reikalavimą dėl Sprendimo Nr. 6 panaikinimo, nurodė, kad pareiškėja O. B. 2025 m. liepos 14 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą kaip užsienietė, kuriai dėl objektyvių priežasčių reikia būti Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir 4 nepilnamečiai vaikai, du iš kurių taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai ir nemoka rusų kalbos, kiti du vaikai jau 5 metus gyvena Lietuvoje, mokosi Lietuvos mokyklose, kalba lietuvių kalba. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos O. B. prašymą dėl vizos išdavimo, priėmė Sprendimą Nr. 6 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Sprendime Nr. 6 nurodyta, kad 2025 m. rugsėjo 2 d. priimtas sprendimas pareiškėjai O. B. neišduoti leidimo nuolat gyventi, todėl vertino, kad pareiškėja O. B. nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų nacionalinės vizos išdavimu.

38. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai O. B. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, o panaikintas dėl pažeistos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytos ribojimo priemonės vykti ne daugiau kaip vieną kartą per 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusiją, nes pareiškėja per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, t. y. nuo 2025 m. gegužės 3 d. buvo išvykusi į Rusijos Federaciją 10 kartų.

39. Teismas atkreipė dėmesį, kad Regionų administracinis teismas, 2025 m. spalio 8 d. išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI2-15834-1064/2025, sprendimu panaikino Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1.

40. Migracijos departamentas 2025 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą Nr. 25S235998, kuriuo nusprendė pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 4, 2025 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 25S256575, kuriuo nusprendė pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 2, 2025 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 25S256113 pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 3, 2025 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 25S257029 pripažinti netekusiu galios Sprendimą Nr. 5. Taip pat 2025 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S241714 išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, kuris pareiškėjai įteiktas 2025 m. lapkričio 19 d. ir galioja iki 2030 m. lapkričio 17 d.

41. Teismas, cituodamas 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva), VAĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja prašymą išduoti nacionalinę vizą grindė ir siekiu apsaugoti privatų šeimos gyvenimą, kadangi Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir pareiškėjos vaikai, kurių du turi Lietuvos Respublikos pilietybę, pripažino, jog šios aplinkybės ginčijamame Sprendime Nr. 6 nebuvo įvertintos tinkamai, o padaryta išvada, kad asmuo nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, padaryta objektyviai neįvertinus aplinkybių visumos.

42. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad Migracijos departamentui priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 6 buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą, todėl sprendimas naikintinas.

43. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1 922,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 44. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 25S196604 (apeliaciniame skunde nurodytas 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 25S193538 laikytinas rašymo apsirikimu) ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

45. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą išduoti nacionalinę vizą grindė ir siekiu apsaugoti privatų šeimos gyvenimą, kadangi Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis ir pareiškėjos vaikai, kurių du turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas pripažino, kad šios aplinkybės ginčijamame Sprendime Nr. 6 nebuvo įvertintos tinkamai, o padaryta išvada, jog asmuo nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, padaryta objektyviai neįvertinus aplinkybių visumos. Teigia, kad pateikti teiginiai yra nepagrįstai išplėsti, deklaratyvūs ir nepakankamai paaiškinti. Nors nurodoma, kad ginčijamame Sprendime Nr. 6 nebuvo tinkamai įvertintos su pareiškėjos privataus ir šeimos gyvenimo apsauga susijusios aplinkybės, tačiau nei pareiškėja, nei teismas konkrečiai nenurodo, kokios būtent faktinės aplinkybės nebuvo įvertintos, kokie pateikti duomenys buvo ignoruoti ar kodėl jų vertinimas laikytinas nepakankamu. Taip pat nėra paaiškinama, kaip šių aplinkybių neįvertinimas galėjo lemti neteisingą ar nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjos numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų.

46. Be to, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad išvada dėl nepagrįsto buvimo tikslo ir sąlygų buvo padaryta „objektyviai neįvertinus aplinkybių visumos“, nėra pagrįstas jokiu konkrečiu argumentu. Nenurodyta, kokia „aplinkybių visuma“ liko neįvertinta, kokią esminę reikšmę ji turėjo sprendimo teisėtumui ir kaip jos įvertinimas būtų pakeitęs ginčijamo sprendimo rezultatą. Tokia abstrakti formuluotė neleidžia konstatuoti sprendimo neteisėtumo, nes teismo motyvai turi būti aiškūs, konkretūs ir patikrinami. Taigi teiginiai apie netinkamą privataus ir šeimos gyvenimo aplinkybių vertinimą nėra pakankamai argumentuoti, nėra pagrįsti konkrečiomis neįvertintomis faktinėmis aplinkybėmis ir iš esmės reiškia subjektyvų nesutikimą su priimtu sprendimu, o ne jo neteisėtumo įrodymą.

47. Atsakovas akcentuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, t. y. būtent tas teisėtas buvimo pagrindas, dėl kurio ji kreipėsi gauti nacionalinę vizą, konstatuotina, kad prašymo išduoti nacionalinę vizą tikslas faktiškai buvo pasiektas. Todėl Sprendimo Nr. 6, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, panaikinimas nesukeltų jokių naujų teisinių padarinių pareiškėjai ir jo panaikinimas nėra tikslingas, kadangi jos teisinė padėtis šiuo metu jau yra sureguliuota galiojančiu leidimu nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

48. Atsakovas nurodo, kad nei pareiškėja, nei teismas nepateikė jokių konkrečių, išsamių ir objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų teiginį, jog ginčijamas Sprendimas Nr. 6 yra neteisėtas ir gali sukelti pareiškėjai neigiamų teisinių pasekmių ateityje, siekiant gauti kitų valstybių vizas. Šie teiginiai grindžiami tik prielaidomis ir subjektyviu vertinimu, tačiau nėra paremti jokiais faktiniais duomenimis, teisės aktų nuostatomis ar kompetentingų institucijų praktika, patvirtinančia, kad atsisakymas išduoti nacionalinę vizą Lietuvos Respublikoje savaime sudarytų kliūtis pareiškėjai kreiptis dėl vizų kitose valstybėse. Be to, nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėja siekia gauti vizą kitose valstybėse ar toks poreikis yra atsiradęs. Taigi teiginys apie galimas neigiamas teisines pasekmes pareiškėjai yra deklaratyvus, neargumentuotas ir nepagrįstas įrodymais, todėl negali būti laikomas pakankamu pagrindu ginčijamo Sprendimo Nr. 6 neteisėtumui konstatuoti ar jo panaikinimui pagrįsti.

49. Teismas, konstatuodamas ginčijamo administracinio sprendimo neteisėtumą, rėmėsi abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais, neįvardijo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios neva nebuvo įvertintos, nepaaiškino, kokią esminę reikšmę jos turėjo sprendimo priėmimui, ir nepagrindė, kaip jų vertinimas būtų galėjęs pakeisti sprendimo rezultatą. Toks motyvavimas neatitinka teismo sprendimams keliamų aiškumo, išsamumo ir patikrinamumo reikalavimų. Be to, teismas nepagrįstai išplėtė pareiškėjos argumentus dėl galimų neigiamų teisinių pasekmių ateityje, nors nei pareiškėja, nei pats teismas nepateikė jokių objektyvių ir patikrinamų įrodymų, patvirtinančių, kad atsisakymas išduoti nacionalinę vizą sukeltų pareiškėjai realias ir konkrečias teisines pasekmes, įskaitant kliūtis gauti kitų valstybių vizas. Taip pat nebuvo įrodyta, jog ginčijamas Sprendimas Nr. 6 pažeistų pareiškėjos teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, juolab kad jos teisinė padėtis vėliau buvo visiškai sureguliuota išduodant leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

50. Teismas neatskleidė ginčijamo Sprendimo Nr. 6 neteisėtumo esmės, nepagrindė priežastinio ryšio tarp nurodytų aplinkybių ir padarytų išvadų bei neįvertino faktinės situacijos raidos ir pasiektų teisinių rezultatų, todėl, atsakovo vertinimu, teismo sprendimas neatitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijų.

51. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo pareiškėjai priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu ir teigia, kad byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi ar nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai. Be to, pareiškėjos atstovas analogiškose bylose atstovauja ne pirmą kartą, pačią pareiškėją O. B. atstovauja taip pat ne pirmoje administracinėje byloje. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Be to, būtina atsižvelgti ir į teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį. Nagrinėjamoje byloje matyti, kad atstovas ilgą laiką atstovauja pareiškėją, o teisinės paslaugos jai teikiamos nuolat ir sistemiškai, todėl yra susiformavęs bendradarbiavimo tęstinumas, advokatas yra susipažinęs su pareiškėjos individualia situacija, o tai ženkliai sumažina tiek laiko, tiek darbo sąnaudas. Dėl tokio tęstinio santykio, kiekvieno konkretaus dokumento ar bylos parengimas reikalauja daug mažiau pastangų, nei tai būtų darant pirmą kartą ar veikiant be ankstesnės patirties su tuo pačiu klientu. Todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti vertinamos ne kaip vienkartinis atvejis, bet kaip dalis nuolat teikiamos teisinės pagalbos, kuriai būdingas efektyvumas, proceso automatizavimas ir sąnaudų mažėjimas. Atsakovas prašo, priklausomai nuo sprendimo, bylinėjimosi išlaidas sumažinti.

52. Pareiškėjos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjos taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

53. Pareiškėjos nurodo, kad byloje nekyla ginčo, kad Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 6 atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjai O. B., vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi 2025 m. rugsėjo 2 d. priimtas sprendimas pareiškėjai O. B. neišduoti leidimo nuolat gyventi, todėl vertino, kad pareiškėja O. B. nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų nacionalinės vizos išdavimui. Teismui panaikinus 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, kurio pagrindu priimtas sprendimas atsisakyti išduoti vizą, panaikintas ir teisinis Sprendimo Nr. 6 pagrindas. Šio fakto pirmosios instancijos teisme neginčijo ir atsakovas.

54. Pareiškėjos pažymi, kad atsakovo apeliaciniame skunde pateikiamas naujas argumentas, jog nėra nustatyta pakankamai aplinkybių, pagrindžiančių netinkamą privataus ir šeimos gyvenimo aplinkybių vertinimą teismo sprendime, taip pat nepagrįstas. Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis ir du mažamečiai vaikai, būtent šiuo pagrindu buvo prašoma išduoti vizą ir būtent šią aplinkybę nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

55. Pareiškėjos akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė ir dėl ginčijamu Sprendimu Nr. 6 pareiškėjai O. B. sukeliamų pasekmių.

56. Pareiškėjos, pasisakydamos dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, nurodo, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į bylos sudėtingumą, naujumą. Byloje kilo ginčas dėl penkių neteisėtų sprendimų trijų asmenų atžvilgiu, buvo sprendžiamas klausimas dėl praleisto procesinio termino atstatymo, atsakovo priimti sprendimai – pirmieji sprendimai taikant naują Ribojančiųjų priemonių įstatymo nuostatą. Išlaidos yra tiesiogiai susijusios su byla, pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovo pareiškėjai O. B.. Pareiškėjos akcentuoja, kad teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka teismo praktiką bylose, kuriose nagrinėjamas ribojamųjų priemonių taikymo pagrįstumas. Nepagrįstai ir nemotyvuotai ribojant išlaidas advokato pagalbai, kiltų grėsmė pažeisti pareiškėjų teisę kreiptis į teismą, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, kiti teisės aktai.

57. Pareiškėjos teigia, kad atsakovas nurodo, jog reikalavimai byloje nebuvo išskirtiniai, tačiau šis argumentas yra visiškai nepagrįstas bylos apimtimi, teisinės pagalbos teikimo kompleksiškumo ir advokato darbo laiko sąnaudomis, todėl negali būti laikomas pakankamu pažeisti asmens teisę į teisminę gynybą.

58. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, jog Migracijos departamento Sprendimas Nr. 6 negali būti vertinamas kaip tiesiogiai pažeidžiantis pareiškėjos nepilnamečių vaikų teises ar teisėtus interesus, nes apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra tiesiogiai susijusios su konkrečios vaiko teisės pažeidimu.

59. Vertinant nagrinėjamo ginčo aplinkybes vaiko teisių apsaugos aspektu, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas Nr. 6 savaime ir tiesiogiai nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina pareiškėjos O. B. nepilnamečių vaikų teisių ar pareigų, taip pat nėra nukreiptas į vaikų teisinio statuso, globos, priežiūros ar tėvų valdžios įgyvendinimo klausimų sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės yra susijusios su pareiškėjos teisiniu statusu migracijos srityje ir administracinio sprendimo teisėtumo vertinimu, tačiau nėra tiesiogiai susijusios su konkrečios vaiko teisės galimu pažeidimu.

60. Hipotetinė galimybė, kad administracinis sprendimas ateityje galėtų turėti netiesioginį poveikį šeimos gyvenimui, savaime nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti vaiko teisių pažeidimą.

61. Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad Migracijos departamento Sprendimas Nr. 6 neišvengiamai lemtų nepilnamečių vaikų atskyrimą nuo tėvų, brolių ar seserų, jų gyvenamosios aplinkos ar ugdymo proceso nutraukimą. Taip pat nėra nustatyta, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 6 būtų tiesiogiai susijęs su pareiga vaikams palikti Lietuvos Respubliką ar su kitais privalomais veiksmais, kurie objektyviai ir neišvengiamai pažeistų vaikų teisę į šeimos gyvenimo vienybę.

62. Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad vien tai, jog administracinis sprendimas priimamas vieno iš šeimos narių atžvilgiu, savaime nereiškia vaiko teisių pažeidimo, jeigu sprendžiamas ginčas nėra tiesiogiai susijęs su vaiko teisėmis ir nenustatyta realių bei konkrečių neigiamų pasekmių vaikui. Administraciniai sprendimai migracijos srityje turi būti vertinami kompleksiškai, tačiau vaiko teisių apsaugos aspektu jie negali būti pripažįstami pažeidžiančiais vaiko teises vien dėl galimo netiesioginio poveikio, neįrodžius faktinio ir neišvengiamo vaiko interesų pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 63. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalies, kuria panaikintas Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 25S196604 atsisakyti išduoti pareiškėjai O. B. nacionalinę vizą ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, pagrįstumas ir teisėtumas.

64. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja prašymą išduoti nacionalinę vizą grindė siekiu apsaugoti privatų šeimos gyvenimą, kadangi Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir pareiškėjos vaikai, kurių du turi Lietuvos Respublikos pilietybę, pripažino, jog šios aplinkybės ginčijamame Sprendime Nr. 6 nebuvo įvertintos tinkamai, o išvada, kad asmuo nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, padaryta objektyviai neįvertinus aplinkybių visumos, konstatavo, jog Migracijos departamentui priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 6 buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą, todėl Sprendimą Nr. 6 panaikino.

65. Migracijos departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti Sprendimą Nr. 6, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, konstatuodamas Sprendimo Nr. 6 neteisėtumą, rėmėsi abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais, neįvardijo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios neva nebuvo įvertintos, nepaaiškino, kokią esminę reikšmę jos turėjo Sprendimo Nr. 6 priėmimui, ir nepagrindė, kaip jų vertinimas būtų galėjęs pakeisti Sprendimo Nr. 6 rezultatą. Be to, teismas nepagrįstai išplėtė pareiškėjos argumentus dėl galimų neigiamų teisinių pasekmių ateityje, nors nei pareiškėja, nei pats teismas nepateikė jokių objektyvių ir patikrinamų įrodymų, patvirtinančių, kad atsisakymas išduoti nacionalinę vizą sukeltų pareiškėjai realias ir konkrečias teisines pasekmes, įskaitant kliūtis gauti kitų valstybių vizas. Taip pat nebuvo įrodyta, jog ginčijamas Sprendimas Nr. 6 pažeistų pareiškėjos teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, juolab kad jos teisinė padėtis vėliau buvo visiškai sureguliuota išduodant leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo pareiškėjai priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu ir prašo bylinėjimosi išlaidas sumažinti.

66. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

67. Nagrinėjamu atveju, byloje nustatyta, kad pareiškėja O. B. 2025 m. liepos 14 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą kaip užsienietė, kuriai dėl objektyvių priežasčių reikia būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja su prašymu pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir 4 nepilnamečiai vaikai, du iš kurių taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai ir nemoka rusų kalbos, kiti du vaikai jau 5 metus gyvena Lietuvoje, mokosi Lietuvos mokyklose, kalba lietuvių kalba. Nurodė, kad šeimos ryšių nutraukimas turėtų neigiamos įtakos vaikų gerovei, šeima yra įsitvirtinusi Lietuvoje, todėl neįsivaizduoja „galimybės išardyti šių ryšių ar atimti iš vaikų gyvenimo, prie kurio jie pripratę“. Prašė išduoti vizą, kuri suteiktų teisę teisėtai gyventi Lietuvoje, iki bus išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

68. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs O. B. prašymą dėl vizos išdavimo, priėmė Sprendimą Nr. 6, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu (asmuo nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų), pareiškėjai atsisakė išduoti nacionalinę vizą. Sprendime nurodė, kad 2025 m. rugsėjo 2 d. priimtas sprendimas pareiškėjai O. B. neišduoti leidimo nuolat gyventi, todėl vertino, kad pareiškėja O. B. nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų nacionalinės vizos išdavimui.

69. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą Nr. 25S235998, kuriuo nusprendė pripažinti netekusiu galios 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193538, 2025 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 25S256575, kuriuo nusprendė pripažinti netekusiu galios 2025 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 25S170331, 2025 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 25S256113 pripažinti netekusiu galios 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 25S171037, sprendimą Nr. 25S256575 pripažinti netekusiu galios 2025 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 25S170331, 2025 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 25S257029 pripažinti netekusiu galios 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193697. Taip pat Migracijos departamentas 2025 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S241714, kuriuo nusprendė išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris pareiškėjai įteiktas 2025 m. lapkričio 19 d. ir galioja iki 2030 m. lapkričio 17 d.

70. Įstatymo 19 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindus, 1 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.

71. Tvarkos aprašo 29 punktas numato, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti nacionalinę vizą, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka sąlygas nacionalinei vizai gauti Tvarkos aprašo 6 punkte nustatytu ir užsieniečio nurodytu pagrindu, ar nėra Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti nacionalinę vizą.

72. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai, kurie keliami viešojo administravimo subjekto priimtam administracinio sprendimo turiniui, be kita ko, administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

73. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas paminėtas VAĮ nuostatas, ne kartą yra nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025).

74. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog pareiškėja prašymą išduoti nacionalinę vizą grindė ir siekiu apsaugoti privatų šeimos gyvenimą, nes Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis (Lietuvos Respublikos pilietis) bei 4 nepilnamečiai vaikai, iš kurių du yra Lietuvos piliečiai, tačiau šios aplinkybės ginčijamame Sprendime Nr. 6 nebuvo tinkamai įvertintos. Be to, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentui pasinaikinus sprendimą, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ir išdavus pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinkamai išnyko pagrindas, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Taigi ir dėl šios priežasties yra pagrindas spręsti, jog Sprendimas Nr. 6 yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį panaikino.

75. Be kita ko, teisėjų kolegija pastebi, kad Migracijos departamento Sprendime Nr. 6 nurodytos aplinkybės taip pat nėra susietos su teisiniais pagrindais (Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėja O. B. nepagrindė buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų), taip pat objektyviais įrodymais byloje nėra paneigtas pareiškėjos nurodytas gyvenimo Lietuvoje tikslas ar kitos sąlygos, kurios būtinos vizai gauti.

76. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kiek tai susiję su įrodymų vertinimu.

77. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 5 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012; 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019).

78. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

79. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl pareiškėjai priteisto bylinėjimosi išlaidų dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu atveju sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir racionalumo, yra vertinamos individualios bylos aplinkybės, t. y. konkrečioje byloje teiktų procesinių dokumentų turinys ir apimtis, suteiktos teisinės paslaugos, specialių žinių reikalingumas ir kitos aplinkybės, todėl aplinkybė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo patenkintas pilna apimtimi, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų, kadangi net ir panašaus pobūdžio bylose svarbių aplinkybių, vertinamų sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, visuma nėra ir negali būti vienoda.

80. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, pareiškėjos atstovo suteiktų paslaugų apimtį teikiant teisines paslaugas pareiškėjai šioje byloje, bylos sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjai pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra teisinga ir proporcinga, atitinkanti bylos sudėtingumą bei suteiktų paslaugų apimtų, neviršijanti Rekomendacijose nustatyto priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl jos mažinti papildomai nėra teisinio ir faktinio pagrindo, atitinkamai ir šioje dalyje naikinti ar keisti teismo sprendimą.

81. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

82. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo priteisti jai iš atsakovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

83. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

84. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos naudai (atsakovo apeliacinis skundas atmestas), pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

85. Pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovo 500 Eur už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.

86. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už suteiktą teisinę paslaugą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimo priteisti dydžio, patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios, pareiškėjai iš atsakovo priteisiama 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai O. B. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 500 Eur (penkis šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys