2013-07-17 Nr. AB-3623-3-61-3-02662-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P525-175/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02662-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-148/2013 pagal pareiškėjų H. H. (H.), Z. H., Ž. H., Ž. H. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. H., V. T., Č. H., A. N., A. T., R. Č., D. J. H., L. H., R. P., Ukmergės žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, termino atnaujinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai su skundu (I t. , b. l. 1–4) ir patikslintais skundais (I t., b. l. 55–57, 157–163, II t., b. l. 57–59), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami:

1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą (toliau – ir Tarnyba) pretendentams papildomai grąžinti natūra 7,18 ha žemės Ukmergės apskrityje, (duomenys neskelbtini) km., priimant papildomus sprendimus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo;

2) atnaujinti terminą pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. (V.) H. papildomai paaiškėjusį 70,75 ha žemės plotą, esantį Ukmergės apskrityje, (duomenys neskelbtini) km.;

3) panaikinti Tarnybos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. ISS-(3.5)-2841;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos ir Tarnybos Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, jog 1991 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 80 ha žemės. Tačiau nuosavybės teisės jiems atkurtos tik į 63,82 ha žemės, vadovaujantis 1940 m. liepos 22 d. archyviniais dokumentais. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. birželio 28 d. pažymos Nr. R10-230 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. liepos 19 d. pažymos apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1075 paaiškėjo, kad V. H. turėjo 141,75 ha žemės Ukmergės apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) km., kurią paveldėjo iš savo tėvo Č.

H.. Ukmergės rajono apylinkės teisme 2011 m. liepos 27 d. pradėta civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad V. H. iki 1940 m. nacionalizacijos be 71 ha nuosavybės teisėmis valdė 70,75 ha žemės, esančios Ukmergės apskrityje, (duomenys neskelbtini) km, nustatymo. Tarnyba skundžiamu 2011 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. ISS-(3.5)-2841 atsisakė tenkinti pareiškėjų 2011 m. rugsėjo 5 d. ir 2011 m. spalio 20 d. prašymus priimti papildomus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. A. H. ir kitų pretendentų vardu į 77,93 ha žemės bei įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-210/2001.

Pareiškėjai taip pat prašė atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. išduotas pažymas apie V. H. iki nacionalizacijos turėtą žemę, apie kurią, anot pareiškėjų, iki tol nebuvo žinoma. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai tvirtino, kad Tarnybos rašte nepasisakyta, jog institucija žinojo, kad V.

H. turėjo 71 ha žemės. Pareiškėjai manė, jog Tarnyba turėjo pareigą veikti ir privalo atkurti nuosavybės teises į 71 ha žemės. Pareiškėjai paaiškino, kad Valstybės archyvų trijose pažymose 1992 m., 1993 m., 1994 m. (būtent – 1992 m. kovo 9 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymoje Nr. 9-H, 1993 m. balandžio 28 d. Ukmergės valstybės archyvo pažymoje I-H ir 1994 m. gegužės 10 d. archyvo pažymoje Nr. 6-H) pateikti netikslūs duomenys apie tai, kiek V. H. turėjo nuosavybės. Nurodė, jog tik 2011 m. pateikta tikslesnė informacija.

Manė, jog terminas nuosavybės teisėms atkurti nėra ir negali būti praleistas, ir turi būti skaičiuojamas nuo naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nurodė, jog Tarnybos veiksmai šioje byloje prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsniui, įtvirtinančiam nuostatą, jog Tarnyba privalo būti nešališka ikiteisminė ginčą nagrinėjanti institucija, kai ginčas kyla dėl teritorinio padalinio veiksmų (neveikimo). Valstybės tarnautojai, kuriems taikomas aukštas rūpestingumo ir atidumo standartas vykdant įstatymus, savo diskriminaciniais ir šališkais veiksmais pareiškėjus menkina, klaidina, verčia abejoti Lietuvos valstybės konstitucine santvarka, daro žalą, kurią kiekvienas pareiškėjas vertino po 2 500 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu (III t., b. l. 12−22) pareiškėjų H. H., Z. H., Ž. H., Ž. H. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. ISS-(3.5)-2841 dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7,18 ha žemės dalį. Likusioje dalyje skundo reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad tiek pareiškėjai, tiek atsakovas Tarnyba, pagrįsdami savo poziciją dėl V. H. valdytos žemės kiekio, remiasi valstybinių archyvų išduotais pažymėjimais, t. y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka), patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057, 12 punkte nurodytais dokumentais. Pagal Atkūrimo tvarkos 13 punktą tais atvejais, kai yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

Vertindamas byloje esančius įrodymus, pripažino, kad vėliausiai išduotu dokumentu, patvirtinančiu V. H. valdytos žemės kiekį, laikytinas 1947–1948 m. (duomenys neskelbtini) apylinkės žemės apskaitos žiniaraštis, kurio skiltyje „Kiek valdytojas turėjo žemės prieš tarybinį žemės pertvarkymą“ įrašyta „71“. Todėl, teismas padarė išvadą, kad Tarnybos atsiliepime nurodytas argumentas, jog vėliausiai išduotais ir buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais yra Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimas ir 1940-1944 metų žemės pertvarkymo byla, kuriuose nurodoma, kad V.

H. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 63,82 ha žemės, yra nepagrįsta. Be to, nustatė, kad tai, jog buvęs savininkas V. H. nuosavybės teisėmis valdė 71 ha žemės patvirtina Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymėjime esantis įrašas, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąraše, patvirtintame 1934 m. gruodžio 3 d., buvęs savininkas turėjo 71 ha žemės. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, sprendė, kad byloje esantys įrodymai, kurie buvo pateikti nuosavybės atkūrimo procedūras vykdančioms institucijoms Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytais terminais, patvirtina, jog V.

H. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 71 ha žemės. Atsižvelgdama į tai, sprendė, kad Tarnyba privalo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir priimti sprendimus, kuriais pareiškėjams nuosavybės teisės būtų atkuriamos į likusią žemės dalį, t. y. į 7,18 ha žemės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo išvada, kad skundžiamame Tarnybos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendime nurodoma, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas buvo tinkamai įvykdytas, nes buvo kreiptasi į Miškų ir saugomų teritorijų departamentą, prieštarauja minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatytiems įpareigojimams.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipoje teismas nusprendė įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją vykdyti Atkūrimo įstatymo 6, 13, 18 straipsnių nuostatas, Atkūrimo tvarkos 43–54 punktų reikalavimus, patikslinti ir su pareiškėjais suderinti Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 81-9065 priedą – grąžinamos natūra miško valdos planą, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo ir toks sprendimas, beje nebūtinai palankus pareiškėjams, turėjo būti priimtas įvykdžius to paties sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipoje nustatytus įpareigojimus – gavus iš Miškų ir saugomų teritorijų departamento išvadą dėl valstybinės reikšmės miško ribų tikslinimo, ginčijamos žemės dalies klausimu priimti sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipoje nustatyti įpareigojimai iš esmės buvo įvykdyti, kadangi Miškų ir saugomų teritorijų departamentas 2001 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 03-5-580 Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriui išaiškino, kad miškai, esantys prie (duomenys neskelbtini) ežero, yra vertingi rekreaciniu, aplinkosauginiu ir miškininkystės požiūriais, todėl neturi būti privatizuojami. Tačiau, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipoje nustatyti įpareigojimai įvykdyti nebuvo, nes nei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nei jos teisių perėmėja Tarnyba, jokio sprendimo, kuriame būtų įvertinta Miškų ir saugomų teritorijų departamento 2001 m. gegužės 23 d. rašte pateikta informacija, nepriėmė.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises į 71 ha V. H. valdytą žemę, tačiau nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į 63,82 ha žemės plotą, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra nebuvo visiškai užbaigta, padaryta išvada, kad skundžiamo Tarnybos sprendimo dalis, kurioje atsisakoma spręsti klausimą dėl papildomų sprendimų, kuriais būtų atkurtos nuosavybės teisės priėmimo, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsta, todėl panaikinta.

Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, Tarnybos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendime pareiškėjams pagrįstai nurodyta, kad jų teikiami papildomi nuosavybės teises pagrindžiantys dokumentai negali būti vertinami ir prašymas priimti papildomus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti nagrinėjamas, kol teismas nėra atnaujinęs įstatymu nustatyto šių dokumentų pateikimo termino. Pareiškėjų skundo reikalavimą nuosavybės teises į žemę atkurti jų nurodytu būdu, t. y. grąžinant natūra 7,18 ha žemės Ukmergės apskrityje, (duomenys neskelbtini) km. teismas laikė tiesiogiai susijusiu su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipoje numatytų įpareigojimu vykdymu.

Kadangi, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimą, Tarnyba privalo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę, be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas yra vykdomas priverstine tvarka, o kol Tarnyba nėra visiškai įvykdžiusi minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, teismas nerado teisinio pagrindo įpareigoti Tarnybą priimti pareiškėjų prašomus sprendimus, todėl pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti Tarnybą priimti sprendimus, kuriais pareiškėjams būtų atkurtos nuosavybės teisės grąžinti natūra 7,18 ha žemės Ukmergės apskrityje, (duomenys neskelbtini) km., atmestas.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl prašymų ir dokumentų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikimo atnaujinimo (tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino) ir sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjai, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.

Pažymėjo, kad pareiškėjai į Lietuvos valstybės istorinį archyvą dėl V. H. turėtos žemės kreipėsi tik 2011 m. birželio 22 d., į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipėsi 2011 m. liepos 8 d., t. y. seniai pasibaigus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodytam terminui. Duomenų apie tai, kad iki prašomo atnaujinti termino pasibaigimo jie ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar iki nacionalizacijos V. H. priklausė daugiau žemės, ar (tokių duomenų nesant) kreipėsi į teismą dėl atitinkamų juridinių faktų nustatymo, bylos medžiagoje nenustatė.

Pripažino, kad trūko pačių pareiškėjų aktyvių veiksmų ir tai liudija apie pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą pasyvumą. Šios aplinkybės laikytos subjektyvaus pobūdžio, nes priklausė nuo pačių pareiškėjų pasirinkto elgesio varianto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į skunde nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjų nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatą terminą, todėl prašymas dėl šio termino atnaujinimo atmestas.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalimi Tarnybos teismui pateiktas procesinis prašymas Tarnybą kartu su Tarnybos Ukmergės žemėtvarkos skyriumi laikyti viena proceso šalimi yra susijęs su Tarnybos procesinių teisių realizavimu, todėl negali būti pripažįstamas neteisėtu. Taigi, nėra ir pagrindo teigti, kad Tarnybai pateikus teismui atsiliepimą, kuriame nurodoma, kad šiuo atsiliepimu yra išreiškiama ir Tarnybos Ukmergės žemėtvarkos skyriaus pozicija, yra pažeidžiami teisės aktų reikalavimai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Tarnyba nagrinėjamu atveju savo veiksmais teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o nesant neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė nekyla, todėl pareiškėjų skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo pripažintas nepagrįstu ir atmestas.

III. Pareiškėjai H. H., Z. H., Ž. H., Ž. H. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 24−30), kuriuo prašė iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą toje dalyje, kurioje buvo atmesti pareiškėjų reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 35−44), kuriuo prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjų skundas buvo patenkintas iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi (III t., b. l. 93−110) atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmetė. Pareiškėjų H. H., Z. H., Ž. H., Ž. H. skundą patenkino iš dalies. Pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos V. H. valdytą 7,18 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ukmergės rajone. Atnaujino terminą V. H. nuosavybės teises į žemę patvirtinantiems dokumentams pateikti. Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl pareiškėjų reikalavimo atkurti nuosavybės teises į 7,18 ha žemės sklypą teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino pareiškėjų teisę į minėtą žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies yra pagrįstas, tačiau keistina teismo sprendimo argumentacija bei atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į ginčo žemės sklypo plotą. Teismas pažymėjo, kad ginčo prigimtis yra dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pakankamumo atkurti nuosavybės teises į 7,18 ha žemės sklypą.

Atkreipė dėmesį, kad administracinis teismas, spręsdamas ginčą dėl nuosavybę patvirtinančių dokumentų, vertina, ar nuosavybę patvirtinantys dokumentai atitinka teisės aktais jiems nustatytus reikalavimus, ar jie patvirtina teisę į nuosavybės atkūrimą ir ar atsakovas, priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tinkamai juos įvertino. Bendras įrodymų viseto vertinimo principas įpareigoja teismą vertinti visus dokumentus, kuriuose yra duomenų apie nuosavybės teise valdytą turtą. Teismas rėmėsi Atkūrimo tvarkos 12 punktu, kuriame yra nustatyta, kokie dokumentai patvirtina nuosavybės teises ir kurių pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato baigtinio sąrašo dokumentų, suteikiančių teisę į nuosavybę. Todėl yra reikšmingi visi dokumentai, kuriuose yra duomenų apie asmens iki nacionalizacijos valdytos žemėvaldos plotą ir buvimo vietą. Toks aiškinimas yra grindžiamas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktu nustatyta, kad nuosavybės teisę patvirtinančiais papildomais dokumentais gali būti mokesčių mokėjimo kvitai, įsiskolinimo bankui bei kiti dokumentai, kuriais remiantis, galima nustatyti turėtos žemėvaldos plotą ir buvimo vietą.

Teismas vertino, kad buvusio savininko V. H. nuosavybės teisėmis valdytą 71 ha žemės sklypą patvirtina Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymėjimo duomenys, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąraše, patvirtintame 1934 m. gruodžio 3 d., buvęs savininkas turėjo 71 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime. Atsakovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje grindžia tuo, kad Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 9-H, remiantis archyviniais dokumentais, buvo pateikti duomenys apie V.

H. valdytą žemę, kurie patvirtina, kad pagal Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimą H. V. (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 63,82 ha žemės, o į valstybinį žemės fondą paimta 43,82 ha. Tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. liepos 19 d. pažymoje Nr.R4-1075 nurodyta, kad H. V. valdė 63,82 ha žemės ir 1940 m. spalio 15 d. paimta į valstybės žemės fondą 43,82 ha, skiltyje įrašyta „palikta valdyti ir naudotis 20“ taip pat įrašyta „10 ha pats perleido Žemės fondui“.

Toje pačioje byloje skiltyje „kiek žemės ha“ įrašyta 68,82. Minėtoje Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 9-H, taip pat nurodoma, kad Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fondo 1944-1948 byloje nurodyta, jog H. V. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 51,55 ha žemės, į valstybinį žemės fondą buvo paimta 31,55 ha žemės (t. I, b. l. 33). Ukmergės apygardos archyvo 1994 m. gegužės 10 d. pažymėjime Nr. 6H nurodoma, kad. H. V. valdytos žemės kiekis yra 71 ha.

Ten pat nurodoma, kad 1947–1948 m. (duomenys neskelbtini) apylinkės žemės apskaitos žiniaraščio skiltyje „Kiek valdytojas turėjo žemės prieš tarybinį žemės pertvarkymą“ įrašyta „71“. Teismas darė išvadą, kad, duomenys apie H. V. valdytą žemės ploto dydį po nacionalizacijos, taip pat ir apie žemės kiekio nusavinimą 1940-1941 metais, yra prieštaringi. Dėl to nepagrįsta atsakovo pozicija, jog 1940 m. spalio 15 d. nusavinimo metu H. V. valdė 63,82 ha žemės. Nutartyje nurodyta, kad Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymėjimo įrašai, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąraše, patvirtintame 1934 m. gruodžio 3 d., buvęs savininkas H.

V. turėjo 71 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, yra patikimi ir nėra duomenų, patvirtinančių apie iki 1940 metų nacionalizacijos valdyto žemės sklypo teisėtą sumažėjimą. Todėl, esant įrodymų konkurencijai, teismas 1940 m. spalio 15 d. žemės nacionalizavimo duomenis bei kitus dokumentus, kurie parengti ne Lietuvos valstybės institucijų, vertino kaip galimai neobjektyvius dėl savininko galimų motyvų neteikti tikrų duomenų apie valdytos žemės plotą dėl visuotinai žinomų faktų apie taikytas represijas stambiems žemvaldžiams.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos“ (toliau – ir Metodiniai nurodymai) 3.6.1 punktu, kuriame nustatyta, kad, panaudojant Lietuvos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos 1947-1948 metų žemės apskaitos žiniaraščius, tikslinga: ypatingai analizuoti ir aptarti, kodėl įrašytas savininko iki 1940 metų valdytas plotas skiriasi nuo apskaitomo žiniaraščiuose.

Šiuo atveju reikia nustatyti valdytą iki 1940 metų plotą ir protokole pažymėti, kad žiniaraščiuose informacija buvo įrašyta vadovaujantis planine medžiaga, kuri šiuo metu nėra išlikusi, ir kt. Teismas nurodė, kad atsakovas, remdamasis šiomis nuostatomis, privalėjo įvertinti 1947–1948 m. (duomenys neskelbtini) apylinkės žemės apskaitos žiniaraščio duomenis apie valdytą žemės sklypą bei aiškintis ir pagrįsti, dėl kokių aplinkybių iki nacionalizacijos V. H. valdytas 71 ha žemės sklypas jį nacionalizuojant sumažėjo.

Nenustatęs duomenų, patvirtinančių teisėtą žemės sklypo sumažėjimą iki 63,82 ha ploto, atsakovas turėjo pagrindą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. H. iki nacionalizacijos valdytą 71 ha žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime pripažino pareiškėjų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į likusį 7,18 ha žemės sklypą. Tačiau be pagrindo netenkino pareiškėjų reikalavimo ir neįpareigojo atsakovo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemės sklypą, nes pretendentams yra atkurtos nuosavybės teisės į 63,82 ha žemės plotą ir teismo sprendimais pareiškėjų teisė į 7,18 ha žemės plotą nėra pripažinta.

Todėl pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teises į likusį 7,18 ha žemės plotą. Tačiau teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises pareiškėjų pasirinktu būdu, grąžinant žemę natūrą turėtoje vietoje, nes turi būti atliktos Atkūrimo tvarkos XV skyriuje numatytos procedūros ir, tik paaiškėjus, jog realiai buvusio savininko V. H. valdyta žemė laisva, gali būti patenkintas pareiškėjų prašymas atkurti nuosavybės teisės jų pasirinktu būdu. Minėtame skyriuje yra numatyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų atlikimo terminai taip pat ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo terminas, todėl teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo nustatyti kitokį terminą, per kurį atsakovas turi priimti sprendimą.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo per pareiškėjų nurodytą terminą atmestas.

Dėl pareiškėjų reikalavimo atnaujinti terminą dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. H. 70,75 ha valdytą žemės sklypą, teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjai, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, turėjo galimybę pateikti dokumentus iki įstatyme nustatyto termino pabaigos ir todėl pareiškėjų prašymo netenkino. Teismas rėmėsi Atkūrimo tvarkos 11 punktu, nurodė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.

Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d.

įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas pažymėjo, jog bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai praleido terminą dokumentams teikti apie jų nurodomą V. H. valdytą 70.75 ha žemės sklypą. Vertindamas, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi kiekvienu konkrečiu atveju vertinti bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino.

Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl, jas vertinant, būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo, iš esmės vertino tik dalį aplinkybių, tai yra tai, kad pareiškėjai kreipėsi į archyvą dėl papildomų duomenų apie V. H. valdytą žemę jau pasibaigus dokumentų pateikimo terminui. Toks aplinkybių vertinimas, nenustačius priežasčių, kurios nulėmė pareiškėjams nepalankių aplinkybių atsiradimą, neatitinka anksčiau paminėtų termino praleidimo aplinkybių viseto vertinimo, todėl teismo sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas pagrįstu.

Teismas vertino, kad bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai aktyviai siekė, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į V. H. valdytą žemę. Tai patvirtina Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. ir Ukmergės valstybinio archyvo 1993 m. balandžio 28 d., 1994 m. gegužės 10 d. atsakymai. Nauji duomenys apie galimai V. H. valdytą žemės plotą paaiškėjo gavus Lietuvos valstybės istorijos 2011 m. birželio 28 d. archyvo pažymą Nr. R10-230. Nėra pagrindo netikėti pareiškėjų argumentais, kad anksčiau jiems nebuvo žinoma apie dokumentus, esančius Lietuvos valstybės istorijos archyve ir turinčius duomenų apie valdytą žemės kiekį, nes byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjams tokia informacija buvo pateikta iki termino dokumentams pateikti pabaigos.

Minėtame archyvo pažymėjime yra pateikti duomenys apie Č.-J. H. valdytą žemės kiekį ir jis gali būti reikšmingas, nustatant faktą, turintį juridinę reikšmę, apie V. H. valdytą žemės kiekį. Nutartyje pažymėta, kad šis teismas negali nustatyti žemės ploto bei žemės sklypo buvusios vietos, nes tam nepakanka duomenų. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą dėl fakto, turinčio juridinę reikšmę, nustatymo tuo pagrindu, kad yra praleistas terminas nuosavybę patvirtinantiems dokumentams teikti ir prašymas atnaujinti terminą nenagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Esant šiai aplinkybei, prašymas dėl termino atnaujinimo nagrinėtinas šioje administracinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama praleisto termino priežastis, darė išvadą, jog pareiškėjai buvo pakankamai aktyvūs, siekdami atkurti nuosavybės teises. Laiku ir visiškai nebuvo informuoti apie visas galimybes gauti dokumentus, turinčius duomenų apie nacionalizuotą turtą. Gavę papildomų duomenų, nedelsiant siekė įgyvendinti savo teisę į nuosavybės grąžinimą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog terminas, dokumentams pateikti, praleistas ne dėl pareiškėjų apdairumo ir rūpestingumo stokos, o dėl objektyvių priežasčių, todėl terminas dokumentams pateikti apie V.

H. valdytą žemę atnaujintinas. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas ir pareiškėjų prašymas tenkintas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teismas vertino, kad šį reikalavimą pareiškėjai grindžia asmenų lygybės principu toje apimtyje, kad atsakovas Tarnyba teismui pateikė procesinį prašymą pakeisti šalių procesinę padėtį byloje ir Tarnybą bei Ukmergės žemėtvarkos skyrių laikyti viena proceso šalimi. Pareiškėjų manymu, atsakovas, teikdamas tokį prašymą, siekia sau išskirtinių teisių ir diskriminuoja pareiškėjus. Teismas rėmėsi ABTĮ 53 straipsnio 2 dalies suteikta proceso šalims teisę teikti prašymus taip pat ir pagal šio įstatymo 54 straipsnį prašymą dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama šalimi. Galutinį sprendimą dėl to priima teismas, nagrinėjantis bylą. Tokiu būdu, patys procesiniai prašymai, nepriklausomai nuo jų turinio, negali būti pripažinti diskriminuojančiais, nes galutinį sprendimą dėl pateiktų prašymų priima teismas. Taip pat pažymėta, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį Tarnyba yra institucija, nagrinėjanti išankstinius ginčus ne teismo tvarka. Todėl ji privalo Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka nagrinėti skundus dėl teritorinių žemėtvarkos skyrių veiklos. Jos priimti sprendimai skundžiami teismui, ką ir skundžia pareiškėjai šioje byloje. Todėl Tarnyba byloje yra tinkamas atsakovas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, darė išvadą jog jie nėra susiję su pareiškėjų reikalavimais, todėl jais nesirėmė.

IV. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-148/2013 (III t., b. l. 119−131).

Prašyme atnaujinti procesą nurodo šiuos argumentus:

1) yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje motyvuojamoji dalis yra, tačiau iš nutarties turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad terminas V. H. nuosavybės teises į žemę patvirtinantiems dokumentams pateikti turi būti atnaujintas. Teismo išvada, kad bylos įrodymai patvirtina, kad „pareiškėjai aktyviai siekė, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į V. H. valdytą žemę. Tai patvirtina Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. ir Ukmergės valstybinio archyvo 1993 m. balandžio 28 d., 1994 m. gegužės 10 d. atsakymai. Nauji duomenys apie galimai V. H. valdytą žemės plotą paaiškėjo gavus Lietuvos valstybės istorijos 2011 m. birželio 28 d. archyvo pažymą Nr. R10-230. Nėra pagrindo netikėti pareiškėjų argumentais, kad anksčiau jiems nebuvo žinoma apie dokumentus, esančius Lietuvos valstybės istorijos archyve ir turinčius duomenų apie valdytą žemės kiekį, nes byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjams tokia informacija buvo pateikta iki termino dokumentams pateikti pabaigos“, nepagrįsta jokiais faktiniais ir teisiniais argumentais bei įrodymais. Taip pažeista ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis. Be to, teismas darė išvadą, kad „pareiškėjai buvo pakankamai aktyvūs, siekdami atkurti nuosavybės teises. Laiku ir visiškai nebuvo informuoti apie visas galimybes gauti dokumentus, turinčius duomenų apie nacionalizuotą turtą“, tačiau nėra aišku, kokie asmenys ar institucijos, kuriuo metu ir kokiu teisiniu pagrindu remdamiesi turėjo informuoti pareiškėjus apie galimybes gauti dokumentus, turinčius duomenų apie nacionalizuotą turtą. Teismas neįvertino ir nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė, ar priežastys kuriomis pareiškėjai grindžia savo prašymą atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, yra realios. Nutartyje nėra nei vieno teisinio motyvo, vertinančio nurodytą priežastį kaip svarbią ir realią galėjusią egzistuoti, nėra nurodyta jokio teisės akto, kuriuo remiantis būtų galima pripažinti, kad Lietuvos valstybiniam archyvui buvo nustatyta pareiga, gavus asmens prašymą, surinkti informaciją iš visų valstybės archyvų ir šiam asmeniui juos pateikti.

2) Yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nes priimant nutartį nukrypta nuo susiformavusios teismų praktikos ir nėra pateikta argumentų, kodėl nuspręsta naujai formuoti teismų praktiką sprendžiant klausimą dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo. Pabrėžia, kad esant iš esmės analogiškai faktinei situacijai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje byloje yra priėmęs priešingą sprendimą negu nagrinėjamoje byloje. Nurodomos nutartys administracinėse bylose Nr. A756-1412/2008; Nr. A444-2404/2012; Nr. A23-84/2009. Teigia, kad visose minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse akcentuojama, kad asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, patys turi kreiptis į valstybės archyvus ir ieškoti dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, o ne priešingai, valstybės archyvai turi pareigą pateikti minėtus dokumentus nesant asmenų prašymų. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad sprendimas atnaujinti terminą V. H. nuosavybės teises į žemę patvirtinantiems dokumentams pateikti neatitinka suformuotos teismų praktikos, todėl procesą šioje byloje būtina atnaujinti. Papildomai nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesui artėjant į pabaigą, ydinga keisti susiformavusią teismų praktiką dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo. Naujos praktikos formavimas iš esmės leistų kitiems asmenims, terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleidusiems dėl nežinojimo apie iki nacionalizacijos turėtą žemę ar pavėluoto kreipimosi į archyvus, atsinaujint šį terminą, o tai reikštų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas dar labiau užsitęstų. Be to, teismų praktikos keitimas nesant jokio įstatyminio ar kitokio teisėto pagrindo, iš esmės reikštų kitų asmenų, kuriems dėl tokios pačios priežasties, kokią nurodo pareiškėjai, nebuvo atnaujintai terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, teisių ir teisėtų lūkesčiu pažeidimą.

3) Yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nes teismas, taikydamas Atkūrimo įstatymo nuostatas ir Atkūrimo tvarką, padarė akivaizdų materialinės teisės normos pažeidimą ir tai turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Šioje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjų reikalavimo atkurti nuosavybės teises į 7,18 ha žemės motyvuojant tuo, kad nuosavybės teisės nebuvo visiškai atkurtos. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažyma Nr. 9-H, kurioje pateikti duomenys apie skirtingais laikotarpiais V.

H. turėtą žemę, teigia, kad V. H. iki nacionalizacijos turėjo 71 ha žemės, o ne 63,82 ha žemės, į kuriuos nuosavybės teisės jau yra atkurtos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendime nurodė, kad „vertinant byloje esančius įrodymus, pripažintina, kad vėliausiai išduotu dokumentu, patvirtinančių V. H. valdytos žemės kiekį, laikytinas 1947-1948 m. (duomenys neskelbtini) apylinkės žemės apskaitos žiniaraštis, kurio skiltyje „Kiek valdytojas turėjo žemės prieš tarybinį žemės pertvarkymą“ įrašyta „71“.

Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad Tarnyba privalo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir priimti sprendimus, kuriais pareiškėjams nuosavybės teisės būtų atkuriamos į likusią žemės dalį, t. y. į 7,18 ha žemės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir nurodė, kad „Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymėjimo įrašai, kad (duomenys neskelbtini) rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąraše, patvirtintame 1934 m. gruodžio 3 d., buvęs savininkas H.

V. turėjo 71 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, yra patikimi ir nėra duomenų, patvirtinai apie iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemės sklypo teisėtą sumažėjimą. Todėl, esant įrodymų konkurencijai, teismas 1940 m. spalio 15 d. žemės nacionalizavimo duomenis bei kitus dokumentus, kurie parengti ne Lietuvos valstybės institucijų, vertina kaip galimai neobjektyvius dėl savininko galimų motyvų neteikti tikrų duomenų apie valdytos žemės plotą dėl visuotinai žinomų faktų apie taikytas represijas stambiems žemvaldžiams”.

Padaręs tokią išvadą, teismas nusprendė įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas vadovautis ankstesniu (1934 metų), o ne vėlesniu (1940 metų) nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, pažeidžia Tvarkos 13 punktą, kuriame nustatyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Tai reiškia, kai vadovaujantis šia nuostata nuosavybės teisės turi būti atkuriamos ne pagal Ukmergės apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d sąrašą, bet pagal vėlesnį dokumentą, t. y.

Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimą. Teismas, priimdamas priešingą sprendimą, akivaizdžiai pažeidė Tvarkos 13 punkte nuostatą. Pažymi, kad teismo išvada, jog Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarime duomenys yra galimai neobjektyvūs, padaryta neatsižvelgiant į jokius objektyvius dokumentus ar duomenis, galinčius patvirtinti tokią išvadą. Tvarkos 13 punkto pažeidimas yra esminis, nes turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Teigia, kad nutartimi priėmus sprendimą įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į didesnį nei V.

H. turėjo žemės plotą, gali būt pažeidžiamos tiek teisės aktų nuostatos, tiek viešasis interesas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, proceso atnaujinimas yra išimtininė proceso stadija, todėl ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis numato, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik laikantis ABTĮ XXIII skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos, t. y. procesas gali būti atnaujinamas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Griežtai apibrėžtų proceso atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovas Tarnyba prašymą atnaujinti procesą grindžia trimis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais. Siekdama nuoseklumo ir visapusiško prašymo išnagrinėjimo, teisėjų kolegija dėl kiekvieno atsakovo nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo pasisakys atskirai.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinimas, jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. pvz., 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (žr. pvz. 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-157/2013; 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011).

Nagrinėjamu atveju atsakovas pats nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje motyvuojamoji dalis yra, tačiau teigia, kad iš nutarties turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad terminas V. H. nuosavybės teisės į žemę patvirtinantiems dokumentams pateikti gali būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvuojamąją dalį, negali sutikti su atsakovo argumentais, kad nutartyje teismas nepateikė argumentų ir motyvų, remdamasis kuriais priėjo prie išvados, kad terminas dokumentams, patvirtinantiems V. H. nuosavybės teises į žemę gali būti atnaujintas. Išsamūs, pakankami ir aiškūs šios išvados motyvai pateikti nutarties 15−17 lapuose, juos, beje, prašyme atnaujinti procesą cituoja ir pats atsakovas. Vien tai, kad atsakovas su tokiais argumentais nesutinka, neleidžia konstatuoti, kad nutartis be motyvų.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinimas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. pvz., 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502–19/2011).

Nagrinėjamu atveju, atsakovas nurodė tris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nuo kuriose formuojamos praktikos, jo nuomone, šiuo atveju buvo nukrypta (nutartys administracinėse bylose Nr. A756-1412/2008; Nr. A444-2404/2012; Nr. A23-84/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytomis nutartimis baigtose bylose aplinkybės nebuvo tapačios ar labai panašios lyginant su nustatytomis šioje byloje. Be to, teismo sprendimas, ar konkrečiu atveju bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, visuomet priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir teismo vertinimo. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama nutartimi atnaujino terminą pateikti V. H. nuosavybės teises į žemę patvirtinančius dokumentus, savaime nereiškia, kad Tarnyba pareiškėjams privalo atkurti nuosavybės teises į tokiuose dokumentuose nurodytą žemę, nes žemės reformą vykdančios institucijos turės juos įvertinti atsižvelgdamos į teisinį reguliavimą ir tik atsižvelgiant į tai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo/neatkūrimo.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinimas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-28/2013). Aptariamo pagrindo taikymas sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad teismas akivaizdžiai netinkamai taikė Tvarkos 13 punktą, kuriame, be kita ko, numatyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Atsakovo nuomone, šis punktas buvo akivaizdžiai pažeistas, nes vadovaujantis minėta nuostata, nuosavybės teisės turi būti atkuriamos ne pagal Ukmergės apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d sąrašą, bet pagal vėlesnį dokumentą − Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimą.

Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija pažymi, jog iš nutarties, priimtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, matyti, jog teismas vertino, ne tik duomenis iš Ukmergės apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1934 m. lapkričio 14 d. sąrašo, Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 15 d. nutarimo, tačiau taip pat kitus byloje esančius dokumentus, kuriuose yra duomenų apie nuosavybės teise valdytą turtą. Tai yra, teismas vertino taip pat ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. liepos 19 d. pažymą Nr. R4-1075, kurioje, kaip pažymėta nutartyje, nurodyta, kad H.

V. valdė 63,82 ha žemės ir 1940 m. spalio 15 d. paimta į valstybės žemės fondą 43,82 ha, skiltyje įrašyta „palikta valdyti ir naudotis 20“ taip pat įrašyta „10 ha pats perleido Žemės fondui“, kur, kaip pažymėjo teismas, toje pačioje byloje skiltyje „kiek žemės ha“ įrašyta 68,82. Teismas taip pat vertino, kad Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. 9-H, taip pat nurodoma, kad Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fondo 1944-1948 byloje nurodyta, jog H.

V. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 51,55 ha žemės, į valstybinį žemės fondą buvo paimta 31,55 ha žemės. Taip pat vertintas Ukmergės apygardos archyvo 1994 m. gegužės 10 d. pažymėjimas Nr. 6H, kur nurodoma, kad H. V. valdytos žemės kiekis yra 71 ha. Ten pat, kaip pabrėžė teismas, nurodoma, kad 1947-1948 m. (duomenys neskelbtini) apylinkės žemės apskaitos žiniaraščio skiltyje „Kiek valdytojas turėjo žemės prieš tarybinį žemės pertvarkymą“ įrašyta „71“. Tai, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, jog duomenys dėl buvusių savininkų valdytos žemės ploto dydžio skirtingi, rėmėsi 1947−1948 metų, t. y. naujausiais byloje esančiais duomenimis, patvirtina, jog, skirtingai nei teigia atsakovas, Tvarkos 13 punktas pažeistas nebuvo.

Tokio dokumento – 1947-1948 metų žemės apskaitos žiniaraščiu, nors ir surašyto po nacionalizacijos, duomenimis leidžia remtis nutartyje minėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktas bei Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1997 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 634 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos“ 3.6.1 punktas.

Taigi darytina išvada, jog šiuo atveju nutartis priimta nepažeidžiant materialinės teisės normų, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (ABTĮ 57 str. 6 d.), vertinant, kokios aplinkybės, laikytinos nustatytomis, kurios ne, o įrodymų vertinimas, kaip minėta, yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti teisėjų kolegija iš naujo atlikti įrodymų vertinimo neturi teisės.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo nurodytų 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ar 12 punktų pagrindų proceso atnaujinimui šioje byloje nėra, todėl procesą atnaujinti atisakytina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A261-148/2013.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius