2020-01-29 Nr. AB-2042-3-62-3-00489-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-61-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00489-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.4.2; 18.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. teisių perėmėjų G. P. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2016 m. liepos 19 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.94) (toliau – ir Skyriaus Raštas) ir NŽT 2017 m. sausio 26 d. raštą Nr. 1SS-222-(7.5.) (toliau – ir NŽT Raštas) (kartu toliau – ir Skundžiami raštai).

2. Pareiškėja nurodė, kad Skundžiami raštai, kuriais pareiškėjai siūloma už negrąžintą 0,009 ha žemės kompensuoti pinigais, yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėja paaiškino, jog jos motina R. H. Kauno mieste, Vilijampolėje, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,2533 ha žemės. Tuometei Kauno miesto valdybai 1991 m. gruodžio 5 d. pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nekeitė. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1408 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės iki nacionalizacijos turėtą žemę Kauno mieste, Vilijampolėje, perduodant nuosavybėn naują 0,1177 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, nuosavybės teisės į 0,009 ha žemės nepagrįstai iki šiol nėra atkurtos natūra, nors yra tokia galimybė, t. y. neatkurtos žemės dalį grąžinant iš šalia jos sklypo esamos valstybinės rezervinės žemės vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio nuostatomis.

3. Pareiškėja teigė, jog po jos daugkartinio raštiško kreipimosi į NŽT Skyrių, pastarasis 2016 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 8SD-2767-(14.8.7.) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl laisvos (neužstatytos) žemės buvusios savininkės žemėje. Kauno miesto savivaldybės administracijos urbanistikos ir architektūros skyrius raštu 2016 m. birželio 13 d. Nr.70-2-1984 informavo NŽT Skyrių, kad minėtoje teritorijoje laisvos neužstatytos žemės nėra, nes žemės dalis prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), patenka į perspektyvinės gatvės, numatytos Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrame plane 2013–2023 m. teritoriją, tačiau, pareiškėja ir jos atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčas keliamas ne dėl laisvos žemės adresu (duomenys neskelbtini), o dėl žemės adresu (duomenys neskelbtini), kurioje žemės sklypas nepatenka į perspektyvinės gatvės teritoriją. Pareiškėja nurodė, jog tai akivaizdžiai matyti iš Kauno miesto savivaldybės patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalaus plano bei iš „Regia“ 2017 m. vasario 22 d. Registrų centro tinklalapio. Pažymėjo, jog šalia pareiškėjos esamo žemės sklypo yra valstybinė žemė, kurioje jokių statinių iki šiol nėra, todėl yra galimybė nuosavybės teises atkurti natūra pareiškėjos pageidaujamoje vietoje.

4. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog R. H. Kauno mieste, Vilijampolėje, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,2533 ha žemės. Pareiškėjai priklauso atkurti nuosavybės teisės į R. H. turėto 0,2533 ha žemės sklypo dalį – 0,1267 ha žemės. Pareiškėja 1991 m. gruodžio 5 d. pirminiu prašymu išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1408 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei L. P.“ atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. H. Kauno mieste, Vilijampolėje, iki 1940 m. turėtos žemės dalį – 0,1177 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1177 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Liko atkurti nuosavybės teises į 0,0090 ha žemės. NŽT Skyrius 2016 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 8SD-2767-(14.8.7.) „Dėl laisvos neužstatytos žemės“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) R. H. iki 1940 m. Vilijampolėje, 4 kv. 3 Nr. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės planą, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo, kad R. H. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, laisvos (neužstatytos) žemės nėra, dalis teritorijos užimta nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, o kita dalis patenka į perspektyvinės gatvės teritoriją. Apie tai pareiškėja buvo informuota šioje byloje skundžiamu Skyriaus Raštu, kuriame nurodyta, jog buvusios savininkės teritorijoje nesant žemės, už likusią 0,0090 ha žemės dalį bus atlyginta pinigais, kaip įtvirtinta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 punkte. Atsakovas pažymėjo, jog šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje nėra galimybės suformuoti nurodyto dydžio žemės sklypo, nes ši teritorija nepatenka į buvusios savininkės turėtos žemės ribas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius išnagrinėjo schemą, kurioje pažymėtos buvusios savininkės R. H. turėtos žemės sklypo ribos ir nustatė, kad laisvos (neužstatytos) žemės toje teritorijoje nėra, apie tai 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo NŽT Skyrių. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog pareiškėja neginčija minėto rašto, tačiau pretenduoja nuosavybės teises atkurti šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje, kuri nepatenka į buvusios savininkės turėtos žemės ribas, o suteikti naujo žemės sklypo nėra teisinio pagrindo.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjos L. P. skundą atmetė.

9. Teismas, įvertinęs bylos ir R. H. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1863 (toliau – ir Nuosavybės byla) duomenis nustatė, jog pareiškėja yra buvusios savininkės R. H., kuri Kauno mieste, Vilijampolėje, iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,2533 ha žemės, dukra. Pareiškėja 1991 m. gruodžio 5 d. prašymu nuosavybės teises atkuriančiai institucijai išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra. Nors prašyme buvusiu savininku nurodė savo tėvą A. H., tačiau nuosavybės teises atkurianti institucija dėl to ginčo nekėlė, pagal šį prašymą buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į buvusios savininkės R. H. žemę. Teismas nustatė, jog pareiškėjai priklauso atkurti nuosavybės teisės į R. H. turėto 0,2533 ha žemės sklypo dalį – 0,1267 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1408 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei L. P.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią buvusios savininkės turėtos žemės dalį (0,1267 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1177 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), suformuojant jį pagal detalųjį planą. Nuosavybės teisės į 0,0090 ha žemės iki šiol nėra atkurtos. Minėtame sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodyta, jog nuosavybės teisės į 0,0090 ha bus atkurtos vėliau. Teismo vertinimu, pareiškėja siekia, kad į likusią neatkurtos nuosavybės dalį nuosavybės teisės būtų atkurtos suteikiant žemės sklypą šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje, kuri iš vakarinės pusės ribojasi su pareiškėjos žemės sklypu. Dėl to 2016 m. birželio 20 d. su prašymu pareiškėja kreipėsi į NŽT Skyrių, kuris Skyriaus Raštu atsisakė atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašomu būdu ir nurodė, jog nuosavybės teisės į 0,0090 ha žemės bus atkurtos pinigais. Pareiškėja pasinaudodama ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka minėtą sprendimą apskundė NŽT, kuri šioje byloje ginčijamu NŽT Raštu Skyriaus Raštą paliko nepakeistą.

10. Teismas nustatė, jog NŽT Skyrius raštais, t. y. 2016 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 8SD-2767-(14.8.7.) „Dėl laisvos neužstatytos žemės“, 2016 m. birželio 8 d. raštu Nr. 8SD-3587-(14.8.7) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) R. H. iki 1940 m. Vilijampolėje, 4 kv. 3 Nr. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės planą, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos neužstatytos žemės“ nuosavybės teises atkuriančią instituciją informavo, kad R. H. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Minėtame rašte nurodyta, jog didžioji dalis teritorijos užimta nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini), o kita mažoji dalis prie sklypo (duomenys neskelbtini), pagal Kauno miesto savivaldybės bendrąjį planą 2013–2023 m. patenkanti į perspektyvinės gatvės teritoriją ir žemės sklypo prie Vienožinskio g. detaliajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. A-1602, patenka į nuosavybės teisėms atkurti, teritoriją.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai per jos atstovus išaiškino teisę ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2016 m. birželio 13 d. raštą Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos neužstatytos žemės“, kaip sukeliantį teisines pasekmes, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Kol nenuginčyti administraciniai aktai, yra laikomi teisėtais, teismas neturėjo teisinio pagrindo abejoti šiame rašte pateiktų duomenų teisingumu.

12. Teismas nurodė, kad nors pareiškėja skunde teigė, jog ji siekia, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, tačiau reikšdama reikalavimą atkurti nuosavybės teises suteikiant žemės sklypą šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje, iš esmės reiškia prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu, t. y. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje 9 dalyje 1 punkte, 2 punkte numatytais būdais (perduodant lygiavertį arba naują žemės sklypą).

13. Teismas nustatė, jog L. P. iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepakeitė. Be to, po įstatymo nustatyto termino pareiškėjai buvo išaiškinta, kad jos pageidaujamu būdu (natūra) atkurti nuosavybės teises nėra galimybių. Pareiškėjai buvo išaiškinta ir suteikta galimybė atkurti nuosavybės teises vertybiniais popieriais arba suteikiant lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje, tačiau šiomis galimybėmis ji nepasinaudojo, taip pat ji nepasinaudojo ir siūloma galimybe už likusią negrąžintą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį turėjo teisėtą pagrindą atkurti nuosavybės teises pinigais, apie tai ir nurodė Skundžiamuose raštuose, pagrįstai ir teisėtai atsisakydamas atkurti nuosavybės teises pareiškėjos prašomu būdu.

14. Teismas pažymėjo, jog atkūrimas natūra reiškia laisvos (neužstatytos) žemės grąžinimą buvusio savininko turėtoje žemėje (Atkūrimo įstatymo 5 str. 3 d. 1 p.), tačiau jau minėtas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2016 m. birželio 13 d. raštas Nr. 70-2-1984 patvirtino, kad buvusios savininkės turėtoje žemėje laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Pareiškėjos pageidaujamame atkurti nuosavybės teises žemės sklype, esančiame šalia pareiškėjos nuosavybės teise turimo sklypo ((duomenys neskelbtini)), yra valstybinė žemė. Teismas įvertino, jog iš keliamo ginčo esmės akivaizdu, jog pareiškėja pretenduoja į su jos sklypu besiribojančios iš vakarų pusės valstybinės žemės dalį, tačiau ši teritorija nepatenka į buvusios savininkės žemės sklypo ribas. Bylos nagrinėjimo eigoje iškilus abejonei dėl vakarinės sklypo ribos pažymėjimo teisingumo, NŽT Skyrius pakartotinai patikrino buvusios savininkės turėto žemės sklypo vakarinę ribą, kuri buvo nustatyta 2016 m. gegužės 9 d. parengtame preliminariame ribų plane. Teismas įvertino byloje pateiktus duomenis ir nustatė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktais dokumentais ir išvada dėl buvusios savininkės sklypo ribų nustatymo teisingumo, juolab, kad pareiškėja jokių kitų šias aplinkybės paneigiančių įrodymų teismui nepateikė.

15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgęs į ginčo santykių teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, jog atsakovas Skundžiamais raštais teisėtai, pagrįstai ir motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises jos nurodytu būdu.

III. 16. Pareiškėjos L. P. teisių perėmėjai G. P. ir R. P. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimus tenkinti, bei prašo panaikinti NŽT Skyriaus 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 8S-39- (14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei L. P.“ ir įpareigoti NŽT Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos L. P. prašymą į likusią neatkurtos nuosavybės dalį, sudarančią 0,0090 ha, nuosavybes teises atkurti suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

17. Apeliantų nuomone, Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2016 m. birželio 13 d. rašte Nr. 70-2-1984 nėra duomenų, jog prie pareiškėjos žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), esanti 0,0090 ha žemės ploto dalis, į kurią prašoma atkurti nuosavybės teises natūra, patenka į perspektyvinės gatvės teritoriją, t. y. byloje nėra duomenų, kad 0,0090 ha ploto žemė, kuri iš vakarinės pusės ribojasi su pareiškėjos žemės sklypu (duomenys neskelbtini), yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl minėtas raštas sukelia teisines pasekmes tik žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), valdytojams, bet ne pareiškėjai, valdžiusiai šalia esantį žemės sklypą. Apeliantų nuomone, teismui formaliai išnagrinėjus byloje pareikštus reikalavimus, liko iki galo neatskleista bylos esmė, neatsakyta, kodėl NŽT Skyrius raštuose, skirtuose Kauno miesto savivaldybės administracijai, nekėlė klausimo dėl prie pareiškėjos žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), esančios 0,0090 ha ploto dalies žemės, į kurią prašoma atkurti nuosavybės teises.

18. Apeliantai pažymi, kad pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1177 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), su naujomis, o ne buvusiomis iki 1940 m. ribomis. Apeliantų tvirtinimu, šalia esamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), iš vakarinės pusės jokių statinių nėra, tai yra laisva (neužstatyta) žemė. Todėl, apeliantų įsitikinimu, jeigu papildomai neatlygintinai būtų perduotas 0,0090 ha prie jau perduoto neatlygintinai nuosavybėn naujo 0,1177 ha žemės sklypo, bendras viso neatlygintinai perduoto nuosavybėn žemės sklypo plotas bus 0,1267 ha ir Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies norma, kad minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą), nebus pažeista.

19. Apeliantų vertinimu, teismas padarė materialiosios teisės normų – Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 3 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1061 punkto, taikymo pažeidimą (ABTĮ 147 str.).

20. Apeliantai nesutinka su teismo įrodymų vertinimu ir nurodo, kad NŽT specialistės dėl R. H. iki 1940 metų turėtos žemės sklypo ribų išvada padaryta išnagrinėjus neįvardytų gretimų savininkų nuosavybės teisių atkūrimo bylas, įvertinus neapibrėžtus atstumus nuo gretimų gatvių iki neapibrėžto ginčo sklypo, remiantis byloje esančiais archyviniais dokumentais ir išnagrinėjus neapibrėžtus archyvinius dokumentus. Apeliantai teigia, kad tik žinant konkrečius archyvinius dokumentus, gretimų savininkų nuosavybės teisių atkūrimo bylas, konkrečius atstumus nuo konkrečių gretimų gatvių iki 0,0090 ha ploto ginčo sklypo, besiribojančio su pareiškėjos žemės sklypu buvo galima spręsti, ar teisingai, ar neteisingai nubrėžta vakarinė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), riba. Teismas pažymėjo, jog atkūrimas natūra reiškia laisvos (neužstatytos) žemės grąžinimą buvusio savininko turėtoje žemėje, tačiau, apeliantų teigimu, byloje nustatytas faktas, kurio nereikia įrodinėti – pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos ne natūra iki 1940 m. buvusioje vietoje – (duomenys neskelbtini) kvartalo Nr. 4 sklype Nr. 3 prie (duomenys neskelbtini), o suteikiant neatlygintinai naują sklypą (duomenys neskelbtini). Šios abejonės, apeliantų nuomone, paneigia pirmosios instancijos teismo argumentus dėl to, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktais dokumentais ir išvada dėl buvusios savininkės sklypo ribų nustatymo teisingumo, bei dėl nepagrįstai perkeltos pareiškėjai papildomos įrodinėjimo pareigos, kad pareiškėja jokių kitų šias aplinkybes paneigiančių įrodymų teismui nepateikė.

21. Apeliantai apeliaciniame skunde iškelia naują reikalavimą – panaikinti atsakovo NŽT Skyriaus 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 8S-39-(14.8.3.), nes šis reikalavimas neatsiejamai susijęs su pareiškėjos skundo reikalavimais – panaikinti atsakovo NŽT Raštą, kuriame yra išvada, jog NŽT Skyrius Raštu pagrįstai informavo, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią 0,0090 ha žemės dalį bus atkurtos atlyginant pinigais ir įpareigoti atsakovą NŽT priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pilietei L. P. perduodant neatlygintinai nuosavybei naują 0,0090 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), prie pilietės L. P. nuosavybės teise valdomo 0,1177 ha žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės atkurtos Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1408, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1177 ha ploto žemės sklypą.

22. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atkūrimas natūra reiškia laisvos (neužstatytos) žemės grąžinimą buvusio savininko turėtoje žemėje (Atkūrimo įstatymo 5 str. 3 d. 1 p.), tačiau nenuginčytas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2016 m. birželio 13 d. raštas Nr. 70-2-1984 patvirtina, kad buvusios savininkės turėtoje žemėje laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Pareiškėjų pageidaujamame atkurti nuosavybės teises žemės sklype, esančiame šalia pareiškėjos nuosavybės teise turimo sklypo (duomenys neskelbtini), yra valstybinė žemė. Atsakovo vertinimu, iš keliamo ginčo esmės akivaizdu, jog pareiškėja pretenduoja į su sklypu besiribojančios iš vakarų pusės valstybinės žemės dalį, tačiau ši teritorija nepatenka į buvusios savininkės žemės sklypo ribas. 1991 m. gruodžio 5 d. pirminiu prašymu L. P. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra ir iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepakeitė, o pagal Atkūrimo įstatymą, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

24. Atsakovas dėl apeliantų apeliaciniame skunde nurodyto naujo reikalavimo, pažymi, kad NŽT pagrįstai ir teisingai priėmė 2018 m. kovo 7 d., sprendimą Nr. 8S-39-(14.8.3), kuriuo nuosavybės teisės į 0,0090 ha atkurtos atlyginant pinigais, atsižvelgiant į tai atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti NŽT Skyrių atkurti nuosavybės suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą šalia pareiškėjos žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016 m. liepos 19 d. rašto Nr. 8SD- (14.8.94) bei 2017 m. sausio 26 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašto Nr. 1SS-222-(7.5.), kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises jos nurodytu būdu, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėja reikšdama reikalavimą atkurti nuosavybės teises suteikiant žemės sklypą šalia jos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančioje valstybinėje žemėje, iš esmės reiškia prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu, t. y. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje 9 dalyje 1 punkte, 2 punkte numatytais būdais (perduodant lygiavertį arba naują žemės sklypą). Pareiškėja pirminiame prašyme išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra ir iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepakeitė. Teismas įvertino, kad atsakovas pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį turėjo teisėtą pagrindą atkurti nuosavybės teises pinigais, apie tai ir nurodė Skundžiamuose raštuose.

27. Apeliantai pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai nenagrinėjo, kodėl NŽT Skyrius raštuose, skirtuose Kauno miesto savivaldybės administracijai, nekėlė klausimo dėl prie pareiškėjos žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), esančio 0,0090 ha žemės ploto, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises. Apeliantų tvirtinimu, šalia esamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), iš vakarinės pusės yra laisva (neužstatyta) žemė, todėl ji gali būti perduota neatlygintinai. Taip pat apeliantai iškelia naują reikalavimą – panaikinti NŽT Skyriaus 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 8S-39- (14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei L. P.“ ir įpareigoti NŽT Skyrių atlikti veiksmus.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

30. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje surinktų įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

31. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų, vertino ne tik pareiškėjos, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ir papildomai išreikalautus argumentus, bet ir byloje pateiktų įrodymų visumą. Pabrėžtina, kad teismas spręsdamas dėl buvusios savininkės R. H. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribų nustatymo, įpareigojo NŽT pakartotinai patikrinti žemės sklypo vakarinę ribą. Byloje buvo įvertinti ne tik buvusios savininkės turėto žemės sklypo, buvusio Vilijampolėje , 4 kv. Nr. 3 (duomenys neskelbtini), ribos nustatytos vadovaujantis 1992 m. vasario 11 d. Kauno valstybinio archyvo pažymėjimu Nr. H-1 ir (duomenys neskelbtini) žemės parceliacijos planu, padarytu 1934 m. Žemės Tvarkymo Departamento matininko P. R., bet ir 2016 m. gegužės 9 d. parengtas R. H. turėtos žemės sklypo preliminarių ribų planas, bei NŽT Skyriaus pateiktas papildomas paaiškinimas (b. l. 104–105). Priimdamas sprendimą teismas įvertino ne tik byloje esančius, bet ir Nuosavybės bylos dokumentus, kurių pagrindu buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėja, nereiškia, kad šie įrodymai pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą buvo įvertinti netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

33. Ginčo santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

34. Vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

35. Tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Skundžiamų sprendimų, kuriuose buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises jos nurodytu būdu, bei nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,0090 ha žemės bus atkurtos pinigais, t. y. įgyvendinant Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas. Todėl, siekiant kilusį ginčą tinkamai išspręsti, būtina įvertinti kokią valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdo pretendentė buvo išreiškusi ir ar pretendentės pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo galimas įgyvendinti.

37. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę (L. P. 1991 m. gruodžio 5 d. prašymas) pareiškėja pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra ir iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. – pabaigos pretendentės valia nebuvo pakeista. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.

38. Prieš pasisakant ar pareiškėjos išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į žemę natūra galėjo būti įgyvendinta, būtina pažymėti, kad pagal Tvarkos nuostatas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procese dalyvauja, jį vykdo dvi institucijos, t. y. savivaldybės administracija bei Nacionalinė žemės tarnyba (jos struktūriniai padaliniai). Šių viešojo administravimo institucijų funkcijos nuosavybės teisių atkūrimo procese yra atskirtos ir vykdomos laikantis eiliškumo bei atsižvelgiant į prieš tai atliktus nuosavybės teisių atkūrimo proceso veiksmus bei tuo klausimu priimtus sprendimus. Konkretus ir nagrinėjamam ginčui aktualus nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę viešojo administravimo institucijų veiksmų eiliškumas bei kompetencija numatyta Tvarkos 1061 punkto 2–9 dalyse bei 106 punkto 1 dalyje. Svarbu pažymėti, kad pagal Tvarkos 106 punkto 1 dalį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Taip pat svarbu pažymėti, kad kompetencija spręsti ar pretendentų pageidaujamoje vietovėje yra laisvos valstybinės žemės, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei ir į kurią galimas nuosavybės teisių atkūrimas natūra, yra suteikta savivaldybės administracijos direktoriui (Tvarkos 1061 punkto 2 dalis).

39. Byloje nustatyta, NŽT Skyrius 2016 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 8SD-2767-(14.8.7.) „Dėl laisvos neužstatytos žemės“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) R. H. iki 1940 m. Vilijampolėje, 4 kv. 3 Nr. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės planą, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2016 m. birželio 13 d. raštu Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo, kad R. H. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, laisvos (neužstatytos) žemės nėra, dalis teritorijos užimta nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, o kita dalis patenka į perspektyvinės gatvės teritoriją.

40. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2016 m. birželio 13 d. rašte Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ pateikta informacija apie esamos žemės panaudojimą įstatymais nustatyta tvarka nėra paneigta ar nuginčyta. Šia rašte pateikta informacija, pagal Tvarkos 1061 punkto nuostatas, NŽT Skyrius privalo vadovautis. Taigi, įvertinus tiek minėtame Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus rašte pateiktą informaciją sutiktina, kad buvusios savininkės iki nacionalizacijos valdytos žemės teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktų nuostatas į tokią žemę nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas.

41. Pareiškėja savo reikalavimus grindžia tuo, kad jai pageidaujant atkurti nuosavybės teises šalia dabar jos turimo nuosavybės teise žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), 0,0090 ha žemės plotą, atsakovas nepagrįstai nurodo, jog nuosavybės teises natūra atkurti nėra galimybės, kadangi visa buvusios savininkės valdyta žemė yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai patvirtina bylos medžiaga, kad pareiškėjos nurodytas 0,0090 ha žemės plotas, kuris yra šalia 0,1177 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), nepatenka į buvusios savininkės R. H. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribas ir į jį nuosavybės teisių atkūrimas natūra teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimas. Be to, pareiškėjai į šį žemės sklypą atkurtos nuosavybės teisės Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1408 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei L. P.“ perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, t. y. buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas kitoje vietoje, o ne buvusios savininkės valdytos žemės ribose.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir išaiškino pareiškėjai teisę ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2016 m. birželio 13 d. raštą Nr. 70-2-1984 „Dėl laisvos neužstatytos žemės“, kaip sukeliantį teisines pasekmes, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Pabrėžtina, kad nenuginčijus minėtame rašte pateiktos informacijos yra laikoma, kad buvusios savininkės R. H. iki 1940 m. nuosavybės teise turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir pareiškėjai nuosavybės teisės į ją natūra negali būti atkuriamos.

43. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėja išreikšta valia – atkurti nuosavybės teises į žemę natūra – negali ir negalėjo būti įgyvendinta, kitokios valios nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėja nėra išreiškusi, nors apie tokia galimybę pareiškėja ne kartą buvo informuota atsakovo raštais, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta padėtis, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Todėl šioje byloje Skundžiami raštai yra teisėti ir pagrįsti, pagrindo juos naikinti nėra.

44. Pasisakant dėl apeliantų apeliacinio skundo pareikšto naujo reikalavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos prašymo panaikinti NŽT Skyriaus 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 8S-39-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei L. P.“ ir įpareigoti NŽT Skyrių atlikti veiksmus, kadangi pareiškėja neteikė šio reikalavimo pirmosios instancijos teisme ir vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyto naujo reikalavimo nenagrinėja.

45. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. P. teisių perėmėjų G. P. ir R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė