2021-02-03 Nr. AB-2469-3-61-3-00369-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-315-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00369-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2019 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. S-4(7-209/2018); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-337 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“; 3) pavesti atsakovui atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Pareiškėja taip pat prašė jai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. I. S. paaiškino, kad Komisija ginčijamu sprendimu pakeitė VMI sprendimo nurodymus jai į biudžetą sumokėti 10 401,35 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 3 369,28 Eur GPM delspinigių bei 1 040 Eur GPM baudą į nurodymus sumokėti 10 330,97 Eur GPM, 3 339,92 Eur GPM delspinigius ir 1 033 Eur GPM baudą.

3. Pareiškėja nurodė, kad buvo atliktas jos 2012 m. sausio 1 d.–2015 m. gruodžio 31 d. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimas bei surašytas 2018 m. vasario 21 d. patikrinimo aktas Nr. (21.60-32)FR0680-77 (toliau – Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte nurodyta, kad I. S. 2012–2014 m. patirtos išlaidos grynaisiais 123 778,68 Lt, o 2015 m. – 27 685,66 Eur viršijo disponuojamas pinigines lėšas grynaisiais, todėl buvo padaryta išvada, jog I. S. turėjo pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių. Be to, Patikrinimo akte buvo vertintos ir kai kurios pareiškėjos pajamos bei išlaidos nuo 2000 m. iki 2011 m. pabaigos ir buvo padaryta išvada, kad ji 2011 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų ne banke neturėjo. Patikrinimo akte taip pat buvo konstatuota, kad I. S. pateiktos paskolų sutartys yra formalios, sudarytos dirbtinai ir jomis buvo siekiama vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą bei išvengti GPM nuo gautų neapmokestintų pajamų mokėjimo. Patikrinimo akte, taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnyje nustatytą turinio viršenybės prieš formą principą, papildomi mokesčiai buvo apskaičiuoti vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. į pateiktas paskolų sutartis nebuvo atsižvelgta. Buvo konstatuota, kad pareiškėja siekė nuslėpti pajamas ir išvengti GPM nuo gautų pajamų mokėjimo, todėl vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, papildomi mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, remiantis VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 ir 6.3.3 punktais, taikant išlaidų metodą. Patikrinimo akte I. S. iš viso buvo papildomai priskaičiuota 10 401,35 Eur GPM, atitinkamai už 2012 m. – 2 007,07 Eur, už 2013 m. – 1 818,52 Eur, už 2014 m. – 2 333,76 Eur ir už 2015 m. – 4 242 Eur. VMI sprendimu Patikrinimo aktas buvo patvirtintas ir jame papildomai buvo apskaičiuotomis 10 401,35 Eur GPM suma, 3 369,28 Eur GPM delspinigių bei skirta 10 procentų dydžio 1 040 Eur GPM bauda.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, kad ji neįrodė ir nepagrindė realaus piniginių lėšų perdavimo pagal 2010 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį, sudarytą Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) bei neįrodė piniginių lėšų parsigabenimo į Lietuvos Respubliką. Komisija atmetė I. S. pateiktus įrodymus apie JAV uždirbtus pinigus ir argumentus dėl nepatirtų automobilio „Ford Focus“ remonto išlaidų bei dėl D. Č. (D. Č.) perduotų pinigų už kelionę, dėl buto, pirkto iš P. Č., paskolos ir šio buto remonto išlaidų. Komisija pritarė VMI pozicijai nepripažinti automobilių „Ford Transit“ ir „Audi S8“ pardavimo pajamų.

5. Pareiškėja akcentavo, kad Komisija perskaičiavo ir padidino jos l 614,48 Lt grynųjų pinigų likutį, turėtą 2012 m. gruodžio 31 d. dėl neapmokestinamos iš A. K. 2012 m. gautos 1 614,48 Lt sumos, todėl atitinkamai sumažino I. S. apskaičiuotas 2013 m. išlaidas, kurios viršijo pajamas, bei perskaičiavo ir sumažino GPM 70,38 Eur suma, GPM delspinigius sumažino 29,36 Eur suma, bei baudą – 7 Eur suma. Pareiškėja neginčijo pajamų mokesčio, apskaičiuoto nuo pajamų, gautų pardavus automobilius, tačiau su kitais VMI sprendime nurodytais argumentais ir remiantis jais priskaičiuotu papildomu GMP nesutiko ir siekė, kad atsakovas perskaičiuotų jos mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas.

6. Dėl paskolos iš JAV I. S. paaiškino, kad mokesčių administratoriui pateikė 2010 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį, pagal kurią M. M., gyvenanti JAV, jai suteikė 50 000 JAV dolerių (toliau – doleriai) paskolą. Paskolinta buvo be palūkanų, sutarta, kad paskolą reikės grąžinti iki 2020 m. gruodžio 30 d. Paskolos sutartyje buvo nurodyti skolintojo rekvizitai, paskolos sutartis buvo patvirtinta notaro, ant paskolos sutarties yra notaro tarnybinis spaudas, taip pat yra notaro parašas ir data. Siekdama patvirtinti paskolos tikrumą, M.

M. paskolos sutarties kopiją pateikė patvirtinti Ilinojaus valstijos notarei. Ši notaro patvirtinta paskolos sutarties kopija buvo pateikta Ilinojaus valstijos sekretoriui patvirtinti apostile. VMI sprendime nėra nurodyta, kuo remiantis abejojama notarės patvirtinta sutarties kopija. Pareiškėjos nuomone, Komisija nepagrįstai nevertino paskolos sutarties formos ir jos sudarymo aplinkybių. Nėra ginčo dėl fakto, kad I. S. JAV buvo nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2011 m. kovo 23. ir gyveno pas M. M.. Pareiškėja planavo ir toliau dirbti, todėl siekė gauti vizą ir ilgam laikui išvykti į JAV.

I. S. turėjo grįžti iš JAV, kadangi reikėjo pabaigti mokslus Lietuvos kūno kultūros akademijoje (2011 m. ji čia gavo bakalauro diplomą). Nurodė, kad prašant JAV vizos, buvo naudinga ir reikalinga turėti banko sąskaitoje ženklią pinigų sumą, būtent dalį paskolos pinigų pareiškėja ir buvo padėjusi į banko sąskaitą. Paskolą ji ketino grąžinti grįžusi į JAV, dalį pinigų – iš karto, kitą dalį – vėliau, kai užsidirbs, tačiau viza I. S. nebuvo suteikta ir į JAV ji neišvyko. Kadangi Lietuvoje pareiškėja darbo neturėjo, ji pradėjo važinėti į Angliją ir ten ieškoti gyvenimo galimybių.

M. M., laikydamasi susitarimo ir suprasdama sunkią I. S. finansinę padėtį, paskolos grąžinti neskubino. Pareiškėja nurodė, kad ginčijamuose VMI ir Komisijos sprendimuose nepripažįstant paskolos, akcentuojama tai, jog sutartyje paskolos grąžinimas nebuvo užtikrinamas garantijomis, tačiau paaiškino, kad M. M. artimai ją pažinojo ir jai buvo žinoma, jog I. S. Lietuvoje turi nekilnojamojo turto. Pareiškėja nurodė, kad VMI pateikė įvertinti akcinės bendrovės SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. laikotarpio išrašus, kurie patvirtina iš JAV gautas pinigų sumas (I.

S. yra įnešusi ženklias pinigų sumas į savo sąskaitas). Be to, VMI yra užfiksavusi ir vėlesniais laikotarpiais pareiškėjos atliktas valiutos keitimo operacijas. I. S. nurodė, kad mokesčių administratorius abejojo, vertino kritiškai arba visai nevertina jos pateiktų dokumentų ir paaiškinimų, nors turėjo kur kas platesnes galimybes, palyginus su fizinių asmenų galimybėmis, gauti informaciją iš kitų šalių, šiuo atveju, iš JAV mokesčių administratoriaus ir valstybinių institucijų, bei patikrinti pareiškėjos įrodymų patikimumą.

I. S. teigė, kad JAV gautų pajamų paskolos pinigų, įvažiuodama į Lietuvą, nedeklaravo dėl jauno amžiaus ir nežinojimo. Akcentavo, kad MAĮ 421 straipsnyje yra nustatyta pareiga nuolatiniams Lietuvos gyventojams pateikti valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas:

1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų;

2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 15 000 Eur;

3) sandoriai nėra notarinės formos;

4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškos sąlygos yra nustatytos ir VMI viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 patvirtintose Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėse. Pareiškėja akcentavo, kad pateikta 2010 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartis buvo patvirtinta notaro, todėl šis sandoris neatitinka visų MAĮ 421 straipsnyje nurodytų sąlygų, atsižvelgus į tai, I. S. neturėjo pareigos pranešime PRC911 pateikti informaciją apie 2010 m. gruodžio 30 d. gautą paskolą.

7. Dėl darbo pajamų iš JAV pareiškėja nurodė, kad VMI ir Komisija nepagrįstai atmetė ir jos dar patikrinimo metu pateiktus įrodymus apie tai, kad I. S. 2010 m. gruodžio mėnesį–2011 m. vasario mėnesį dirbo JAV įmonėje „Bolingbrook Truck Center, Inc“ ir kad jai buvo išmokėtas 8 910 dolerių atlyginimas. Pareiškėja pateikė šios įmonės raštą, kuriame yra nurodyti visi JAV įmonės rekvizitai. Nors ginčijamuose VMI ir Komisijos sprendimuose akcentuojama, kad ikiteisminio tyrimo metu I. S. šių pajamų nenurodė, tačiau institucijos konkrečiais apklausos protokolais nesirėmė ir nevertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo klausinėjama tik apie pajamas, kurias ji gavo nuo 2015 m. Atsakovas ir Komisija pabrėžė, kad nebuvo nurodytos konkrečios pareiškėjos darbo pradžios ir pabaigos datos. I. S. atkreipė dėmesį, kad minėtoje įmonėje dirbo 2010–2011 m., o įmonės atstovai informaciją teikė 2018 m., t. y. jau nebeturėdami galimybių pateikti išsamios buhalterinės ataskaitos. Teigė, kad ginčijamame Komisijos sprendime nurodytos pareiškėjos 2010 m. gruodžio mėnesį Lietuvoje, Varšuvos oro uoste ir JAV patirtos išlaidos nepaneigia fakto, kad ji 2010 m. pabaigoje pradėjo dirbti JAV įmonėje „Bolingbrook Truck Center, Inc“. I. S. teigė, kad mokesčių administratorius jai perkėlė nepakeliamą įrodinėjimo naštą, nes ji yra ne kartą nurodžiusi, jog JAV mokesčių administratorius asmenims teikia informaciją tik apie penkerius praėjusius metus, o apie vėlesnius laikotarpius informuoja tik pagal oficialius įstaigų užklausimus.

8. Dėl 2012 m. sausio 1 d. pinigų likučio pareiškėja nurodė, kad buvo tiriamos jos išlaidos 2000 m., 2005 m., 2006 m. ir 2007–2011 m., nekilnojamojo ir kito registruojamojo turto sandoriai, kai kurios pajamos. Patikrinimo akte buvo vertinta I. S. neprieinamo ir nežinomo turinio VMI informacinėse bazėse turima informacija apie jos gautas pajamas ir patirtas išlaidas, buvo vertinami atsiskaitomosios sąskaitos išrašai, tačiau nebuvo nurodyti nei bankas, nei sąskaitos numeris, nei konkretūs laikotarpiai, prie Patikrinimo akto priedų tokios informacijos taip pat nėra. Pareiškėja akcentavo, kad Patikrinimo akte jai yra priskiriamos neapibrėžto dydžio statybos išlaidos sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2005 m. balandžio 8 d. buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus ir 2011 m. balandžio 29 d. buvo pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą, atitinkamai buvo daroma išvada, kad vyko statybos darbai. I. S. patikrinimo metu pateikė paaiškinimą, kad name buvo atliktas kosmetinis remontas ir šalia pastatytas garažas, visa tai buvo padaryta iš pareiškėjos motinos lėšų ir santaupų, kad statybinių medžiagų pirkimo kvitai neišsaugoti, kad remontas buvo darytas ūkio būdu, kad pareiškėja tuo metu buvo moksleivė ir vėliau studentė ir, kad ji, neturėdama pajamų, prie remonto neprisidėjo. I. S. nėra aišku, kuo remiantis ir kokio dydžio išlaidos šiuo atveju jai buvo priskirtos. Patikrinimo akte yra išvardytos pareiškėjos 2005–2008 m. įsigytos transporto priemonės, tačiau nei kainos, nei gamybos metai nėra nurodyti, bet priskiriama prie pareiškėjos išlaidų bei įrodymų, kad 2011 m. pabaigoje ji negalėjo turėti grynų pinigų. I. S. nuomone, Komisija nepagrįstai pritarė tokio neapibrėžto ir nekonkretaus pobūdžio VMI argumentacijai.

9. Dėl kitų paskolų atvejų nuo 2015 m. pareiškėja paaiškino, kad mokesčių administratoriaus pozicija dėl sandorių deklaravimo pagal MAĮ 421 straipsnio nuostatas yra nenuosekli ir prieštaringa. I. S. pažymėjo, kad ji 2016 m. balandžio 28 d. mokesčių administratoriui pateikė ir 2016 m. rugsėjo 28 d. patikslino Mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (PRC911 forma), kuriame informavo apie 2015 m. iš fizinių asmenų gautas paskolas. Akcentavo, kad MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti grindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai.

Taip pat yra nurodyta, kad gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą. Pareiškėja nurodė, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2017 m. lapkričio 7 d., todėl šiomis paskolomis ji gali pagrįsti išlaidas. I. S. akcentavo, kad paskolas suteikę asmenys ir ji pati nuosekliai paaiškino paskolų suteikimo aplinkybes bei pagrindė paskolas suteikusių asmenų galimybes skolinti.

Pareiškėjos nuomone, VMI formaliai atmetė jos pateiktus įrodymus ir nurodė, kad paskolas suteikę asmenys neturėjo finansinių galimybių skolinti. Tokia išvada daroma arba tiesiog atmetant asmens pateiktus dokumentus apie gautas pajamas (K. Č. atveju), arba nurodant, kad emigravę asmenys Lietuvoje pajamų negauna, arba nekreipiant dėmesio į nurodytą asmens darbo vietą (G. K. atveju), ir visais atvejais tiesiog atmetant bet kokius asmenų po kelis kartus duotus paaiškinimus. I. S. teigė, kad mokesčių administratorius nekreipė dėmesio ir į tai, jog asmenys jai skolino nedideles pinigų sumas.

Pareiškėjos nuomone, VMI sprendime buvo patvirtinta nepagrįsta Patikrinimo akto išvada, kad 2015 m. balandžio mėnesį ji negavo 13 000 Eur paskolos iš P. Č.. Mokesčių administratorius šią išvadą grindė tuo, kad nebuvo pateiktas paskolą patvirtinantis dokumentas ir pareiškėja pranešime PRC911 nepateikė informacijos apie šias pasiskolintas lėšas, tačiau visos šios paskolos suteikimo, panaudojimo ir grąžinimo (užskaitymo) faktinės aplinkybės yra detaliai nustatytos baudžiamojoje byloje. Mokesčių administratorius tik formaliais pagrindais atmetė tai, kas baudžiamojoje byloje buvo išsamiai ištirta ir nustatyta, t. y. kad I.

S. butą, esantį (duomenys neskelbtini), nusipirko iš P. Č. suteiktos paskolos, o paskolą grąžino minėtą butą perleisdama paskolą suteikusiam asmeniui.

10. Pareiškėja akcentavo, kad VMI sprendime nebuvo nagrinėtos jos pastabos dėl 4 140 Eur, už kelionę į Kubą, pervestų uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ara travel“. I. S. nurodė, kad D. Č. 1 763 Eur jai prieš kelionės paiešką pinigus perdavė grynais, kad ši įneštų į sąskaitą ir galėtų apmokėti.

11. Pareiškėja teigė, kad Komisija nepagrįstai patvirtino VMI be jokių įrodymų padarytą išvadą, kad gautą išmoką iš draudimo bendrovės ji panaudojo automobilio remontui. I. S. kategoriškai nesutiko su jai priskirtomis išlaidomis 1 578 Lt automobilio „Ford Focus“ remontui, nurodė, kad šią sumą gavo iš draudimo bendrovės, tačiau automobilio neremontavo ir 2018 m. birželio 8 d. šį automobilį pardavė.

12. Dėl automobilių „Ford Transit“ ir „Audi S8“ pardavimo pareiškėja paaiškino, kad Patikrinimo akte nebuvo užfiksuoti visi jos parduoti automobiliai. VMI naudojosi valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ duomenų bazėse esančia informacija ir I. S. neprašė jokių patikslinimų. Gavusi Patikrinimo aktą, pareiškėja sužinojo, kad nebuvo įvertinti dviejų automobilių pardavimai. Pareiškėja nurodė, kad ji 2014 m. kovo 6 d. už 5 179,20 Lt pirko automobilį „Ford Transit“, kurį už 1 500 Eur pardavė 2014 m. balandžio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 23 d. pirko automobilį „Audi S8“, kurį už 7 000 Eur pardavė 2015 m. sausio 7 d. I. S. kartu su pastabomis atsakovui pateikė automobilių pirkimo–pardavimo sutartis. VMI, nagrinėdama pastabas, patikrino VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenis ir nustatė, kad pareiškėja yra nurodytų automobilių valdytoja-savininkė. Gavusi VMI sprendimą, pareiškėja VĮ „Regitra“ pateikė minėtas automobilių pirkimo–pardavimo sutartis ir prie skundo Komisijai pateikė pažymas iš VĮ „Regitra“ apie transporto priemonių išregistravimą. I. S. nuomone, Komisija nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad šie dokumentai jos gautų pajamų nepagrindžia. Kadangi minėti automobiliai buvo su laikinaisiais numeriais, pareiškėja pirkimo–pardavimo sutarčių iš karto neregistravo.

13. Pareiškėja teigė, kad Patikrinimo akte jos pajamos ir išlaidos buvo apskaičiuotos klaidingai ir nėra jokio pagrindo teigti, kad nuo 2012 m. iki 2015 m. pabaigos ji turėjo pajamų iš nenustatytų šaltinių.

14. I. S. akcentavo, kad mokesčių administratorius specialų mokesčių apskaičiavimo būdą, nustatytą MAĮ 70 straipsnyje, visų pirma, turi įrodyti ir pagrįsti, kodėl negali mokesčių apskaičiuoti įprastine tvarka. Pažymėjo, kad šiuo atveju tokio pagrindo nebuvo.

15. Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skunde nurodytus argumentus. Paaiškino, kad M. M. teikiant paskolą, pinigai buvo perduoti M. M. namuose, o vėliau nuvežti ir pas notarą. Pasiskolinti į sąskaitą pareiškėja negalėjo, nes pervedimas būtų brangiai kainavęs. Dėl automobilio „Audi S8“ I. S. paaiškino, kad buvo įdėjusi skelbimą, tačiau jokių įrodymų pateikti negali. Paaiškino, kad automobilį žmogui iš Lenkijos parodė kažkur prie Gariūnų, ten gavo ir pinigus. Dėl automobilio „Ford Transit“ pardavimo aplinkybių pareiškėja paaiškino, kad nuvažiavo parodyti jo kartu su P. C. (P. C.), ji važiavo kita mašina, kokia, neprisimena, pinigus gavo automobilyje, kurį vairavo.

16. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovas paaiškino, kad buvo nustatyta, jog I. S. 2012–2015 m. patirtos išlaidos grynaisiais pinigais viršijo disponuojamas pajamas grynaisiais pinigais 219 278,5 Lt (63 507,44 Eur) suma. Patikrinimo metu siekdamas nustatyti, ar pareiškėja tikrinamo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) turėjo piniginių lėšų, į kurias būtų atsižvelgta, vertinant jos pajamas ir išlaidas tikrinamu laikotarpiu, mokesčių administratorius tyrė I. S. 2007–2011 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Įvertinęs turimą informaciją apie mokesčių mokėtojos gautas pajamas ir patirtas išlaidas, banko sąskaitų išrašus, vykdytas ūkines finansines operacijas, įneštus ir išimtus grynuosius pinigus, atsižvelgęs į tai, kad žemės sklype ir gyvenamajame name, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. balandžio 8 d. (išduotas leidimas vykdyti statybos darbus) iki 2011 m. balandžio 29 d. (surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą) vyko statybos darbai, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos 2007–2011 m. gautos su darbo santykiais susijusios pajamos buvo mažesnės už mokesčių mokėtojos patirtas išlaidas, todėl konstatavo, kad I. S. 2011 m. gruodžio 31 d. neturėjo piniginių lėšų ne banke.

18. Dėl paskolos iš JAV atsakovas paaiškino, kad nėra pateikta jokių duomenų, išskyrus paskolos sutartį, pačios pareiškėjos ir jos pažįstamos M. M. teiginius apie realų lėšų perdavimą I. S.. Pareiškėja jos nurodytų piniginių lėšų į Lietuvos Respubliką įvežimo metu nėra deklaravusi. Iš vėlesnių operacijų matyti, kad dalis į sąskaitą įneštų lėšų buvo panaudota atsiskaitymams, o kita įneštų lėšų dalis kortele (duomenys neskelbtini) buvo išimta grynaisiais pinigais. Nors I. S. paskolos gavimą siejo su būtinybe turėti banko sąskaitoje pinigines lėšas, norint pagrįsti savo materialinę padėtį, sudarančią sąlygas gyventi JAV, tačiau įneštas lėšas po keleto dienų nuiminėjo.

19. VMI nuomone, Komisija pagrįstai vertino, kad nurodomos paskolos realumą paneigia ir tai, jog paskolos sutartis buvo sudaryta 10 metų terminui, nenumatant jokio atlygio už naudojimąsi paskolintomis lėšomis (palūkanų), paskolos užtikrinimo priemonių, įprastai taikomų paskoliniuose (ypač ilgalaikiuose) santykiuose, o tai, įvertinus pačios pareiškėjos įvairiuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, jog ji neturėjo nuolatinio darbo: arba vertėsi prekyba automobiliais, arba ieškojo darbo užsienyje (2009–2010 m. I. S. nėra gavusi jokių pajamų), turi būti vertinama kaip situacija, neatitinkanti įprastinių gyvenimo aplinkybių. Kaip ir tai, jog neįvykus įvykiui, su kuriuo buvo sietas paskolos suteikimas (negavus JAV vizos), pareiškėja paskolos negrąžino ir ją nurodo naudojusi savo paskesnių mokestinių laikotarpių išlaidoms, nors tikrinamuoju laikotarpiu nėra nustatyta I. S. pajamų, kurios galėtų užtikrinti realų tokio dydžio paskolos grąžinimą. VMI teigė, kad Komisija, atsižvelgusi į tai, jog nėra nustatytos pateiktoje paskolos sutartyje nurodytų lėšų realų perdavimą pagrindžiančios aplinkybės, paskolos suteikimo aplinkybės neatitinka įprastinių paskoliniams santykiams būdingų sąlygų, pajamų šaltiniai buvo nurodyti VMI tik pareiškėjos 2017 m. gruodžio 21 d. paaiškinime, tačiau anksčiau vykusiame ikiteisminiame tyrime I. S. 2015 m. rugpjūčio 28 d. ir 2017 m. gegužės 18 d. įtariamojo apklausos protokoluose jokių duomenų apie darbą JAV nenurodė, taip pat apskritai neužsiminė apie 2010 m. JAV tariamai gautą 50 000 dolerių paskolą.

20. Dėl darbo užmokesčio iš „Bolingbrook Truck Center, Inc“ VMI paaiškino, kad pareiškėja pateikė šios įmonės raštą, kuriame patvirtinama, jog ji 2010 m. gruodžio mėnesį–2011 m. vasario mėnesį dirbo šioje įmonėje ir jai buvo išmokėtas 8 910 dolerių atlyginimas; rašte yra nurodyti visi JAV įmonės rekvizitai, jis yra pasirašytas įmonės vadovo. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad I. S. 2010 m. ir 2011 m. tariamai JAV gautų su darbo santykiais susijusių pajamų nedeklaravo. Komisija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, pareiškėjos pateiktos pažymos turinį (pažyma be datos, joje nenurodytas I. S. tikslus darbo laikas, duomenys apie priskaitytas sumas, išmokėtas pajamų ir sumokėtų mokesčių sumas), tai jog pareiškėja jokių piniginių lėšų nei Lietuvos, nei kitos Europos Sąjungos valstybės (I. S. nurodė neprisimenanti, per kurią Europos Sąjungos šalį grįžo) muitinės institucijoms nedeklaravo, šis pajamų šaltinis buvo nurodytas tik VMI 2017 m. gruodžio 21 d. paaiškinime, konstatavo, jog pareiškėja neįrodė, kad ji į Lietuvos Respubliką atsivežė jos JAV uždirbtas pajamas, nepaisant aplinkybių, kad I. S. tuo metu kažkurį laiką ir gyveno šioje valstybėje.

21. Dėl 2015 m. gautų paskolų atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2016 m. birželio 28 d. pateikė patikslintą deklaraciją PRC911, kurioje deklaravo gautas paskolas. Pateikdama argumentus dėl 2015 m. tariamai gautų paskolų nepripažinimo, Komisija reikšmingomis laikė aplinkybes, kad visais atvejais nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, išskyrus paskolos sutartis ir šalių teiginius, kad lėšos realiai buvo perduotos. Visais atvejais sutartys buvo sudarytos nenumatant palūkanų ir sutarčių neužtikrinant sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Dalyje paskolų sutarčių numatyti pinigų grąžinimo terminai (2015 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartis su S. P. – 2018 m. rugpjūčio 10 d.; 2015 m. rugpjūčio 25 d. paskolos sutartis su K. Č. – 2017 m. rugpjūčio 25 d., 2015 m. sausio 1 d. sutartis su K. Č. – iki 2018 m. sausio 1 d.) yra suėję, tačiau pareiškėja paskolų nėra grąžinusi, o tai turi būti vertinama kaip papildomas įrodymas apie tai, jog pateiktos paskolų sutartys tarp I. S. ir jos nurodytų pažįstamų, draugų bei giminaičių nebuvo vykdomos ir lėšos pagal jas pareiškėjai nebuvo realiai perduotos. Nors I. S. nurodė, kad paskolas deklaravo dar iki mokestinio patikrinimo pradžios, tačiau Komisija pagrįstai vertino, kad pats paskolų deklaravimo veiksmas, įvertinus jį kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, paskolų realumo nepagrindžia. Tuo labiau, kad šie veiksmai, nors ir nebuvo atlikti patikrinimo metu, tačiau jie buvo atlikti tuo metu, kai pareiškėjai 2015 m. rugpjūčio 28 d. buvo pareikšti įtarimai, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1992 1 dalyje ir 25 straipsnio 2 dalyje, kad ji, veikdama bendrininkų grupėje, neteisėtai, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, pažeisdama nustatytą tvarką įsigijo akcizais apmokestinamas prekes, taip pat įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio 1 dalyje, kad ji teisėtomis pajamomis negali pagrįsti 2015 m. rugpjūčio 27 d. nuosavybės teise turėto turto (butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei rastų grynųjų pinigų. Atsakovas akcentavo, kad mokesčių administratorius visais atvejais privalo vertinti tokių sandorių realumą ir tikrumą.

22. Dėl D. Č. perduotų 1 763 Eur VMI paaiškino, kad vadovaujantis MAĮ 41 straipsnio 2 dalimi, turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai turi būti pagrindžiami įstatymų reikalavimus atitinkančiais sandorius patvirtinančiais dokumentais ir kitais juridinę galią turinčiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriui nebuvo pateikta jokių dokumentų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjos poziciją dėl D. Č. tariamai gautų grynųjų pinigų. Komisija sutiko su VMI sprendime išdėstyta pozicija, kad piniginių lėšų perdavimas ginčo atveju nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais ir duomenimis.

23. VMI teigė, kad negalima pripažinti I. S. P. Č. suteiktos paskolos, nes ji nebuvo deklaruota nustatytos formos pranešime bei nenustačius realaus piniginių lėšų perdavimo, o kitų, nors ir deklaruotų paskolų nenustačius realaus paskolomis nurodytų lėšų perdavimo bei asmenų galimybių šias lėšas paskolinti pareiškėjai. Atsakovas pastebėjo, kad visus šiuos asmenis su I. S. sieja draugystės ir giminystės santykiai, todėl pateikti paaiškinimai bei teiginiai apie pinigų paskolinimą pareiškėjai, kurie nėra pagrįsti jokiais kitais objektyviais duomenimis, nesudaro pagrindo sutikti su jos pozicija apie sudarytų paskolų sutarčių realumą.

24. Dėl automobilio „Ford Focus“ remonto VMI nurodė, kad patikrinimo metu I. S. teiginys, jog draudimo išmoka minėto automobilio remontui nebuvo panaudota, buvo vertinama kritiškai, kadangi šią transporto priemonę pareiškėja buvo įsigijusi 2012 m. sausio 30 d. ir iki tikrinimo laikotarpio pabaigos jos nebuvo pardavusi. Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad draudimo išmoka yra tikslinė išmoka, išmokama įvykus draudiminiam įvykiui, kurios paskirtis yra padengti transporto priemonei padarytą žalą ir sudaryti sąlygas tolesniam transporto priemonės eksploatavimui bei dalyvavimui eisme, o ginčo byloje esanti informacija rodo, kad ir tikrinamojo laikotarpio pabaigai (2015 m. gruodžio 31 d.) I. S. automobiliu „Ford Focus“ disponavo, duomenų apie jo pardavimą, sunaikinimą (utilizavimą) ar pardavimą dalimis nėra pateikta, o teigti, kad gauta draudimo išmoka nebuvo panaudota pagal jos tikslinę paskirtį, Komisija neturėjo pakankamo pagrindo, todėl VMI poziciją šiuo aspektu pripažino atitinkančia protingumo ir teisingumo kriterijus.

25. Dėl automobilių „Ford Transit“ ir „Audi S8“ pardavimo pajamų atsakovas paaiškino, kad pareiškėja tik kartu su pastabomis pateikė 2014 m. kovo 21 d. ir 2015 m. sausio 7 d. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, kuriose atitinkamai nurodyta, kad automobilis „Ford Transit“ parduodamas už 1 500 Eur, o automobilis „Audi S8“ – už 7 000 Eur. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad iki tikrinto laikotarpio pabaigos I. S. minėtus automobilius būtų pardavusi. Patikrinus VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis, buvo nustatyta, kad pareiškėja vis dar nurodoma kaip aptariamų automobilių valdytoja-savininkė.

Atsižvelgus į tai, I. S. pateiktos transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys buvo vertinamos kritiškai. Komisija laikėsi pozicijos, kad šie dokumentai nepagrindžia papildomų pareiškėjos pajamų šaltinių. Iš jos ikiteisminio tyrimo metu ir mokesčių administratoriui duotų paaiškinimų matyti, kad automobilių pirkimo–pardavimo veikla yra įprastinė veikla, kuria pareiškėja ir jos sugyventinis P. C. verčiasi, todėl neįtikėtina, kad I. S., būdama šios veiklos profesionale, būtų galėjusi pamiršti apie 2014 m. kovo 21 d. ir 2015 m. sausio 7 d. sudarytas automobilių pirkimo–pardavimo sutartis, jų nepateikti registruoti VĮ „Regitrai“ (pagal turimus duomenis, dar pastabų nagrinėjimo metu abi transporto priemonės buvo registruotos pareiškėjos vardu).

Komisija atkreipė dėmesį, kad I. S. automobilį „Ford Transit“ 2014 m. kovo 21 d. pardavė J. Š. (J. Š.). Pagal byloje esančius dokumentus, pareiškėja iš to paties asmens 2014 m. balandžio 9 d. įsigijo priekabą „Domantas B2P-3000“ (ši sutartis yra registruota VĮ „Regitra“). Palyginus I. S. su pastabomis pateiktoje automobilio „Ford Transit“ pirkimo–pardavimo sutartyje esantį J. Š. parašą su kitoje sutartyje to paties asmens esančiu parašu, matyti, jog sutartyse esantys parašai vizualiai skiriasi. Be to, nors pareiškėja paaiškinimuose nurodė, kad vos ne vienintelis jos ir P. C. pajamų šaltinis, nevertinant skolintų lėšų, buvo automobilių pardavimo pajamos, tačiau iš sutartyse nurodytų duomenų matyti, kad abu automobiliai buvo parduoti be pelno, t. y. automobilis „Ford Transit“ (įsigytas už 5 179,2 Lt), buvo parduotas už tą pačią sumą – 1 500 Eur, o kitas automobilis, įsigytas už 29 000 Lt, buvo parduotas nuostolingai, t. y. už 7 000 Eur (24 169,6 Lt).

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad patikrinimo metu nenustatė, jog I. S. grynaisiais pinigais ar į banko sąskaitą būtų gavusi pajamas už šiuos automobilius, t. y. realus piniginių lėšų gavimas už transporto priemones nėra nustatytas.

II. 26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjos I. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

27. Išsamiai aptaręs su atliktu pareiškėjos mokestiniu patikrinimu ir priimtais sprendimais susijusias aplinkybes, teismas akcentavo, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl grynais pinigais gautų pajamų pagrindimo sandoriais bei MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos taikymo. VMI konstatavus, kad I. S. išlaidos tikrinamu laikotarpiu viršijo pajamas, įprastiniu būdu mokestinės prievolės apskaičiuoti nebuvo galima, nes mokesčių administratoriui pajamų šaltiniai nebuvo žinomi ir deklaruoti, todėl ir buvo taikyta minėta norma. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad šioje byloje jis turi patikrinti, ar VMI objektyviai ir teisingai vertino pareiškėjos pateiktus įrodymus, kuriais ji grindė pajamų gavimo realumą.

28. Dėl paskolos iš M. M. (gautos JAV) teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, išskyrus paskolos sutartį, pačios I. S. ir jos pažįstamos M. M. teiginius apie realų lėšų perdavimą pareiškėjai. I. S. lėšų įvežimo į Lietuvos Respubliką metu nedeklaravo. Komisijos posėdyje ji paaiškino, kad to nepadarė, nes bijojo, jog kiti asmenys apie tai nesužinotų, o VMI pateiktame 2018 m. sausio 23 d. paaiškinime pareiškėja nurodė, kad apie tokią prievolę nežinojo. Teismas sprendė, kad I. S. paaiškinimai nėra nuoseklūs ir sutiko su Komisijos padaryta išvada, jog tokios didelės pinigų sumos (50 000 dolerių) gabenimas grynaisiais į Lietuvą tam, kad vėliau juos pasidėtų į banko sąskaitą, nėra pagrįstas objektyviais poreikiais, įvertinus aplinkybę, kad pareiškėja aktyviai naudojosi banko sąskaitomis.

29. Teismas akcentavo, kad I. S. laikėsi versijos, jog pinigus skolinosi tam, kad galėtų parodyti turinti lėšų vizai į JAV gauti, ir nurodė, jog pinigus pasiskolino 2010 m. gruodžio 30 d., nors teigė, kad į JAV atvyko 2010 m. spalio mėnesį, o iš jos pateiktos banko sąskaitos išrašų matosi, kad dar 2010 m. gruodžio mėnesį pareiškėja atsiskaitydavo Lietuvoje, Varšuvoje buvo atsiskaityta 2010 m. gruodžio 27 d., o atsiskaitymai JAV buvo fiksuoti tik 2010 m. gruodžio 31 d. Teismas sprendė, kad tai reiškia, jog pagal pareiškėjos versiją, ji 50 000 dolerių pasiskolino tik atvykusi į JAV, ir po to ten buvo dar apie tris mėnesius (iki 2011 m. kovo pabaigos), o dėl JAV vizos kreipėsi tik 2011 m. birželį (pagal 2017 m. gruodžio 21 d. I. S. paaiškinimus). Teismas sutiko su Komisijos padaryta išvada, kad po grįžimo į Lietuvą įnešimai į sąskaitą, kuriais remiasi pareiškėja, įrodo tik dalies paskolos sumos įnešimą (balandžio–gegužės mėnesiais buvo įnešta 33 800 Lt), kuri iš dalies buvo išimta iš sąskaitos gegužės–birželio mėnesiais, taigi nėra įrodymų, kad ji tiesiogiai būtų buvusi panaudota, siekiant gauti JAV vizą.

30. Teismas pažymėjo, kad nors paskolos suma yra sąlygiškai didelė (50 000 dolerių) ir terminas pakankamai ilgas (10 metų), paskolos sutartyje nėra numatytos palūkanos ar užtikrinimo priemonės, o tai yra paprastai būdinga paskoliniams santykiams. Pareiškėja paskolos negrąžino ir ją nurodo naudojusi savo paskesnių mokestinių laikotarpių išlaidoms, nors tikrinamuoju laikotarpiu nėra nustatyta I. S. pajamų, kurios galėtų užtikrinti realų tokio dydžio paskolos grąžinimą. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad skolintoja žinojo apie jai priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl nereikalavo užtikrinimo, buvo vertinama kritiškai, nes I. S. (duomenys neskelbtini) turėtą namą dar 2013 m. perleido savo motinai.

31. Teismas atkreipė dėmesį, kad apie šią paskolą VMI pareiškėja nurodė tik 2017 m. gruodžio 21 d. paaiškinime, kai ikiteisminiame tyrime (vyko nuo 2015 m.) jau buvo atlikti jos pajamų ir išlaidų vertinimai bei nustatyti neatitikimai. Ikiteisminio tyrimo eigoje nei 2015 m. rugpjūčio 28 d. apklausos metu, nei 2017 m. gegužės 18 d. papildomoje apklausoje I. S. nenurodė, kad iš JAV gyvenančios draugės buvo gavusi paskolą, nors tai jai būtų buvę akivaizdžiai palanku.

32. Teismas akcentavo, kad tokios sutarties forma, kuri yra pateikta į bylą, negali būti prilyginta Lietuvoje notariškai tvirtinamai sutarčiai; tokią išvadą galima daryti dėl to, kad JAV buvo patvirtintas dokumentas su lietuvišku tekstu, o tai rodo, jog notaras tvirtinamo teksto nesuprato ir jo nevertino. Be to, patvirtinimas apie pinigų gavimą buvo įrašytas ranka, o tai reiškia, kad tokia aplinkybė notaro nėra patvirtinta.

33. Atsižvelgęs į nurodytus motyvus, teismas I. S. versiją vertino kritiškai, kaip neatitinkančią gyvenimiškų sprendimų ir ekonominės logikos, kitų objektyvių įrodymų apie pinigų gavimą nėra, todėl buvo pripažinta, kad pateiktas dokumentas neįrodo, jog pareiškėja realiai gavo pinigus (50 000 dolerių), o VMI vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

34. Dėl darbo pajamų iš JAV teismas nurodė, kad pareiškėja teigė, jog JAV dirbo 2010 m. gruodžio–2011 m. vasario mėnesiais ir šias aplinkybes grindė pateikta JAV kompanijos pažyma (be datos), kurią pasirašė R. B. (R. B.), apie 8 910 dolerių pajamas, tačiau banko sąskaitos išrašai liudija, kad I. S. 2010 m. gruodžio 27 d. dar nebuvo JAV, taigi, iš esmės darbas būtų galėjęs trukti apie du mėnesius. Pareiškėja nurodė, kad jos pateikta pažyma pirminiais apskaitos dokumentais nesiremia, nes jie nėra išsaugoti, o tai rodo, kad aptariamas dokumentas buvo surašytas remiantis prielaidomis, galbūt iš jo surašytojo atminties. Nėra duomenų, kad nuo šių pajamų būtų mokėti mokesčiai JAV. Teismas vertino ir tai, kad I. S. turėjo patirti pragyvenimo JAV išlaidų. Daugiau įrodymų apie tai, kad šios pajamos būtų realiai gautos, pareiškėja nepateikė. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo apklausose nei 2015 m. rugpjūčio 28 d., nei 2017 m. gegužės 18 d. I. S. apie JAV uždirbtus pinigus neužsiminė, nors jai tai būtų buvę palanku. Teismas sprendė, kad skirtingai nei skunde teigė pareiškėja, iš protokolo negalima daryti išvados, jog buvo klausinėjama tik apie 2015 m. gautas pajamas. I. S. teikė bendrus paaiškinimus apie visus jai pateiktus įtarimus, taip pat ir lėšų turtui įsigyti pagrindimą, todėl šio dokumento negalima laikyti pakankamu, siekiant įrodyti realų pajamų gavimą, o VMI vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

35. Dėl 2012 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likučio teismas akcentavo, kad pareiškėja nurodė, jog VMI, tirdama jos pajamas 2000–2011 m., konkrečiai nenurodė duomenų šaltinių ir kiek buvo išleista namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo akto 13 puslapyje yra pateiktos nuorodos į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazes ir VĮ „Regitra“ duomenis apie I. S. įsigytas transporto priemones. Atsakovas nurodė, kad pagal duomenis apie pareiškėjos pajamas 2006–2011 m., ji iš viso gavo 10 465 Lt pajamų, mokėdama už studijas, išleido 17 451 Lt, įsigijo 4 automobilius, 1 motociklą, taip pat nuo 2005 m. (sprendžiant pagal statybos leidimą) iki 2011 m. balandžio mėnesio vykdė statybos darbus (duomenys neskelbtini). VMI padarė išvadą, kad pareiškėjos pajamų šiuo laikotarpiu neužteko jos išlaidoms, todėl sprendė, kad grynųjų pinigų likučio 2011 m. pabaigoje ji neturėjo. Teismas su tokia atsakovo padaryta išvada sutiko ir pažymėjo, kad matosi, jog nurodytų pajamų neužteko net apmokėti už studijas, nekalbant apie statybą ir automobilių bei motociklo įsigijimą. Nepaisant to, kad konkrečios statybos išlaidos nebuvo nurodytos, iš aptartų duomenų padaryta išvada apie pinigų likutį 2012 sausio 1 d. yra akivaizdi. Teismas konstatavo, kad VMI vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

36. Dėl automobilio „Ford Focus“ remonto 2013 m. teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktose nuotraukose matosi automobilio apgadinimai, kurie nėra nežymūs – sulaužytas ir subraižytas bamperis, galinės kėbulo detalės. Taip pat į bylą yra pateiktas dokumentas, kuris įrodo, kad šiam automobiliui 2014 m. birželio 20 d., t. y. jau po apgadinimų, buvo atlikta techninė apžiūra, o tai rodo, kad automobilis buvo suremontuotas ir dalyvavo eisme. 2019 m. birželio 14 d. papildomuose teismui pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja paaiškino, kad automobilį suremontavo, bet savo jėgomis, o tai reiškia, kad ginčo dėl to, jog automobilis buvo suremontuotas, nėra. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog I. S. nenurodė, kokias konkrečiai išlaidas remontuodama automobilį patyrė, ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, jai negali sutekti įrodinėjimo pranašumo. Pagal bylos duomenis, draudikas UAB „Coris Vilniaus“ padarytą žalą vertino 1 578 Lt suma, o teismas neturi pagrindo kitaip vertinti automobilio remontui reikalingų išlaidų. Teismas sprendė, kad VMI teisingai vertino, jog pareiškėja patyrė automobilio „Ford Focus“ remonto išlaidas, kurios buvo tokio dydžio kaip ir draudiko išmokėta suma (1 578 Lt), o atsakovo vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

37. Dėl pinigų gavimo iš D. Č. teismas pažymėjo, kad I. S. mokesčių administratoriui nepateikė jokių dokumentų, kurie galėtų patvirtinti jos poziciją dėl iš D. Č. gautų grynųjų pinigų. Pareiškėja tokią poziciją grindė savo ir į bylą pateiktais notaro patvirtintais D. Č. paaiškinimais, taip pat tuo, kad pastarojo vardu buvo išduotas Lenkijos įmonės „Itaka“ kelionės dokumentas, tačiau daugiau įrodymų, kad pinigai buvo realiai perduoti I. S., nėra. D. Č. paaiškinimai yra labai abstraktūs – iš jų neaišku, nei kada, nei kur buvo perduoti pinigai, o tai, kad D. Č. vyko į kelionę, neįrodo, jog jis pareiškėjai pinigus sumokėjo. Teismas pažymėjo, kad kaip nurodė D. Č., juos su pareiškėjos sugyventiniu sieja artimi draugiški santykiai, todėl jo paaiškinimai gali būti vertinami kritiškai. Teismas sutiko su VMI ir Komisijos padarytomis išvadomis, kad I. S. paaiškinimai nėra pakankami, jog pagrįstų realų lėšų perdavimą, ir sprendė, kad atsakovo vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

38. Dėl paskolų iš kitų fizinių asmenų 2015 m. teismas pažymėjo, kad įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią turi būti vertinamas grynųjų pinigų gavimo realumas, darytina išvada, jog nustatytos formos pranešimo pateikimas pats savaime nepagrindžia pajamų šaltinių realumo ir tikrumo, todėl vien aplinkybė, kad pareiškėja pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 28, 41, 55, 68, 87, 89, 101, 1041, 1042, 129, 131, 154 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 551 ir 611 straipsniais ir 56, 57, 58, 59, 60 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1897) 18 straipsnio 2 dalį buvo pateikusi informaciją apie gautas paskolas, jos neatleidžia nuo pareigos įrodyti lėšų gavimo realumą. Taigi, VMI galėjo ir turėjo vertinti gautų lėšų realumą. Teismas nustatė, kad atsakovas Patikrinimo akte įvertino K. Č. finansines galimybes suteikti paskolą – nurodė, kad ji nėra deklaravusi išvykimo iš Lietuvos, jos pajamos 2006–2015 m. buvo mažesnės už išlaidas, augina 2 vaikus. Byloje yra pateiktas įrodymas apie K. Č. Jungtinėje Karalystėje per metus iki 2014 m. balandžio 5 d. gautas 5 128,96 svarų pajamas neįrodo K. Č. galimybių 2015 m. iš viso skolinti 4 000 Eur (2 500 Eur 2015 m. sausio 1 d. ir 1 500 Eur 2015 m. liepos 25 d.), kadangi tokios pajamos yra aiškiai per mažos, kad būtų galima sukaupti skolinamą sumą, ypač įvertinus tai, kad K. Č. augina 2 vaikus. Teismas sprendė, kad VMI ir Komisija išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog nėra įrodymų apie tai, kad K. Č. realiai perdavė pinigus I. S..

39. Teismas pažymėjo, kad G. K. 2015 m. balandžio 29 d. 2 800 Eur paskolos ir M. M. 2015 m. gegužės 4 d. 3 000 Eur paskolos atveju VMI Patikrinimo akte konstatavo, jog apskritai nėra duomenų, kad G. K. ar M. M. 2015 m. būtų atvykusios į Lietuvą, nors pareiškėja paaiškinimuose patikrinimo metu teigė, kad pinigai buvo perduoti Lietuvoje grynaisiais. I. S. nei pastabose dėl Patikrinimo akto, nei skunduose šių VMI padarytų išvadų neneigė. Teismas pažymėjo, kad šių paskolų pareiškėja nebuvo nurodžiusi ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, nors tuo metu nuo butų įsigijimo ir tariamo skolinimosi buvo praėję nedaug laiko. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su aptartomis atsakovo padarytomis išvadomis.

40. Teismas nurodė, kad S. P. 2015 m. liepos 10 d. 2 800 Eur paskolos atveju atsakovas Patikrinimo akte konstatavo, jog minėtas asmuo nėra deklaravęs gyvenamosios vietos užsienyje, taip pat nėra pateikęs galutinai išvykstančio iš Lietuvos nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų deklaracijos, ir rėmėsi tuo, kad jis Lietuvoje nėra deklaravęs pajamų 2006–2015 m. Teismas sprendė, kad atsakovas realiai išnagrinėjo S. P. galimybes suteikti paskolą ir akcentavo, kad šios paskolos I. S. 2015 m. rugpjūčio 27 d. apklausoje nebuvo nurodžiusi.

41. Teismas sutiko su VMI ir Komisijos padarytomis išvadomis, jog paskolos sutartys visais išnagrinėtais atvejais buvo sudarytos su fiziniais asmenimis, nenumatant palūkanų, taip pat jokių prievolės užtikrinimo priemonių. Visais atvejais pinigai pagal sutartis, teigiama, buvo perduoti grynaisiais, nors iš bylos medžiagos matosi, kad pareiškėja aktyviai naudojosi banko sąskaitomis, apsipirko internete. Pinigų perdavimas grynaisiais šiais atvejais nebuvo paaiškintas jokiomis aplinkybėmis, kurios atitiktų gyvenimo ar ekonominę logiką. Taip pat gyvenimo bei ekonominės logikos neatitinka ir tai, kad pareiškėja per visą tikrinamą laikotarpį tik skolinosi pinigus iš įvairių fizinių asmenų ir paskolų neatidavinėjo, pajamų gaudavo nedaug, akivaizdžiai per mažai, kad sugrąžintų skolas ir nei vienam iš kreditorių nekilo abejonių dėl I. S. turtinės padėties. Nors kai kurių paskolų terminai jau buvo pasibaigę (su K. Č. ir S. P.), niekas iš pareiškėjos grąžinti paskolų nereikalavo. Teismas akcentavo, kad kaip papildomas argumentas, paneigiantis lėšų gavimo realumą, yra tai, jog pareiškėja deklaravo paskolas 2016 m. lapkritį, t. y. jau žinodama apie pareikštus įtarimus dėl neteisėto praturtėjimo.

42. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad sandoriai buvo sudaryti tik formaliai, siekiant gauti mokestinę naudą, ir mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 10 bei 69 straipsniuose įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, t. y. apskaičiuodamas mokesčio sumą, į šiuos sandorius neatsižvelgė, ir sprendė, kad VMI vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

43. Dėl paskolos iš P. Č. 2015 m. gavimo teismas pažymėjo, kad apie šią paskolą I. S. pirmosios apklausos (2015 m. rugpjūčio metu) nebuvo užsiminusi, nors šios apklausos metu ji teikė parodymus konkrečiai apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo šaltinius. Pirmoji apklausa buvo atliekama 2015 m. rugpjūčio mėnesį, butas buvo įsigytas tų pačių metų gegužės mėnesį, taigi buto įsigijimo šaltiniai ir aplinkybės pareiškėjai tuo metu turėjo būti puikiai žinomos. Apklausos metu I. S. naudojosi ir gynėjo (advokato) pagalba. Teismas akcentavo, kad versija apie tai, jog pinigus butui įsigyti ji skolinosi iš P. Č., atsirado tik vėliau, po apklausos. Buto pardavimo sandoris su P. Č. buvo sudarytas netrukus po apklausos (2015 m. rugsėjo 4 d.), t. y. žinant, kad pareiškėjai reikės pagrįsti buto įsigijimo šaltinius. Teismas padarė išvadą, kad jeigu I. S. realiai pinigus būtų pasiskolinusi iš P. Č., apie tai ji būtų nurodžiusi jau 2015 m. rugpjūčio mėnesį vykusioje apklausoje, ir sprendė, kad pareiškėjos paaiškinimai paskolos atžvilgiu nėra nuoseklūs ir ji neįrodė, kad realiai pinigus iš P. Č. gavo iki buto įsigijimo. Teismas pažymėjo, kad tokią išvadą papildomai pagrindžia ir tai, jog pareiškėja tariamai P. Č. suteiktos paskolos nebuvo deklaravusi nustatytos formos pranešime kaip to reikalauja MAĮ 421 straipsnis. Teismo nuomone, VMI vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

44. Dėl automobilių „Ford Transit“ ir „Audi S8“ pardavimo pajamų teismas nurodė, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog iki tikrinto laikotarpio pabaigos I. S. šiuos automobilius būtų pardavusi. Komisija iš esmės sutiko su atsakovo argumentais ir papildomai rėmėsi tuo, kad pareiškėja, būdama automobilių prekybos profesionalė, pardavimo sutarčių Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre neįregistravo, nors visais kitais atvejais įregistruodavo. Taip pat buvo remiamasi tuo, kad byloje esančioje kitoje sutartyje, pagal kurią I. S. įsigijo priekabą iš J. Š., pastarojo parašas vizualiai skiriasi nuo parašo, esančio automobilio „Ford Transit“ pardavimo sutartyje, ir tuo, kad VMI nenustatė, jog pareiškėja realiai būtų gavusi pinigus už šias transporto priemones. Įvertinus tai, kad I. S. verčiasi automobilių prekyba, buvo padaryta išvada, jog nuostolingas automobilių pardavimas neatitinka įprastinių sąlygų.

45. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant bylą teisme, šalių buvo pareikalauta pateikti papildomus įrodymus apie automobilių pardavimo aplinkybes, jų tolesnį teisinį likimą po galimo perleidimo, dalyvavimą eisme ir kita. Pareiškėja paaiškinimo, kaip ji pardavinėjo šiuos automobilius – turguje, įdėjusi skelbimą ar kitu būdu, nepateikė. 2019 m. liepos 31 d. vykusiame teismo posėdyje teismas pateikė klausimus dėl skelbimų automobiliams parduoti, nors turėjo laiko surinkti įrodymus, kitame teismo posėdyje, kuris vyko metu 2019 m. rugpjūčio 5 d., I.

S. teigė, kad buvo įdėjusi skelbimus automobiliams parduoti internete („Autoplius“ sistemoje), tačiau jokių įrodymų apie tai nepateikė, paaiškino, kad skelbimai nėra išlikę, nors jokių tai patvirtinančių įrodymų (pavyzdžiui iš „Autoplius“ sistemos administratoriaus nepateikė). Teismas akcentavo, kad pareiškėja naudojasi internetu ir, kaip teigia, užsiima automobilių prekyba, todėl abejonių kelia tai, kad ji neturi išlikusių jokių įrašų apie anksčiau įdėtus skelbimus (nei susijusių su paskyra skelbimų sistemoje, nei iš elektroninio pašto).

Teismo posėdyje tik atsakydama į patikslintus klausimus, I. S. nurodė, kad „kažkur prie Gariūnų“. Teismas akcentavo, kad į bylą pateiktas susirašinėjimas, elektroniniu paštu vykęs su galimu automobilio „Audi S8“ pirkėju, neleidžia įsitikinti paaiškinimus teikiančio asmens tapatybe, taip pat pateikiamų dokumentų autentiškumu. Priešingai – į bylą pateiktoje automobilio „Audi S8“ pirkimo sutarties kopijoje nurodyto Lenkijos pirkėjo nurodyta kita data (sausio 2 d.), nei pareiškėjos su paaiškinimais pateiktoje sutarties kopijoje (sausio 7 d.).

Pagal pateiktą dokumentą, I. S. automobilį pardavė nuostolingai, nors teigė, kad užsiima automobilių prekyba ir iš to pragyvena. Šiuo atveju automobilis buvo parduotas praėjus labai trumpam laikui po jo įsigijimo (įsigytas 2014 m. gruodžio 23 d., parduotas 2015 m. sausio 2 d. ar 7 d.), jokių realių priežasčių skubėjimui nuostolingai parduoti automobilį pareiškėja nenurodė, taigi dar ir šiuo aspektu teismas sprendė, kad sandoris neatitinka ekonominės logikos, todėl VMI, pagrįstai taikydama turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 straipsnis ir 69 straipsnio 1 dalis), vertino sandorį kaip sudarytą tik formaliai, siekiant pagrįsti pajamas.

Teismas padarė išvadą, kad I. S. šiame epizode neįrodė, jog pinigai jai realiai buvo perduoti.

46. Teismas pažymėjo, kad dėl automobilio „Ford Transit“ liudytojas J. Š. paaiškino, jog šį automobilį pirko iš pareiškėjos, tačiau paaiškinimai dėl konkrečios vietos, kurioje jis I. S. perdavė pinigus, buvo prieštaringi – pareiškėja nurodė, kad pinigus perdavė kitoje mašinoje (ne „Ford Transit“), su kuria buvo atvykusi parodyti automobilio (kokio konkrečiai, negalėjo pasakyti), o liudytojas teigė, kad apskritai nežino, ar I. S. buvo atvykusi kitu automobiliu, o pinigus atidavė lauke, kieme. Teismų abejonių kėlė ir liudytojo paaiškinimai dėl tolesnio automobilio likimo – ji nurodė, kad didesnę automobilio dalį pardavė dalimis, nors paaiškino, kad skelbimų apie parduodamas dalis nebuvo niekur įdėjęs, o tai neatitinka įprastinių gyvenimo aplinkybių. Buvo įvertinta ir aplinkybė, kad liudytojas yra artimas pareiškėjos sugyventinio P. C. bičiulis.

47. Teismas įvertino ir tai, kad ikiteisminio tyrimo apklausų metu (2015 m. rugpjūčio 28 d. ir 2017 m. gegužės 18 d.) I. S. nenurodė, jog 2015 m. pradžioje buvo pardavusi automobilius, nors už juos gauta suma (iš viso 8 500 Eur) būtų reikšminga ginantis ir pagrindžiant turto įsigijimo šaltinius. Teismas atkreipė dėmesį, kad įrodymai apie automobilių pardavimą VMI atlikto patikrinimo metu nebuvo pateikti, nors atsakovas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio nuostatomis, 2017 m. lapkričio 28 d. nurodymu buvo pareiškėją įpareigojęs, be kita ko, pateikti dokumentus, pagrindžiančius pajamų gavimo šaltinius, iš kurių 2012–2015 m. buvo įsigytas turtas ir į banko sąskaitą buvo įneštos lėšos. Įvertinęs išdėstytų argumentų bei įrodymų visumą ir jų pateikimo kontekstą, teismas padarė išvadą, kad I. S. pateikti įrodymai nėra pakankami, jog galėtų patvirtinti pinigų už automobilius „Ford Transit“ ir „Audi S8“ gavimo realumą, o VMI vertinimas šioje situacijoje atitiko objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

48. Teismas sprendė, kad remiantis išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo ir panaikinti ginčijamų VMI bei Komisijos priimtų sprendimų. Atmetus pagrindinį pareiškėjos skundo reikalavimą, buvo atmestas ir jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 49. Pareiškėja I. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti VMI 2018 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-337 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir atsakovui pavesti atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą bei priimti naują sprendimą. I. S. taip pat prašo jai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

50. Savo poziciją pareiškėja iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. I. S. teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jos pateiktus įrodymus, neteisingai įvertino įrodymų visumą, netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėja akcentuoja, kad ji neginčija pajamų mokesčio, apskaičiuoto nuo pajamų, gautų pardavus automobilius, tačiau su teismo (taip pat ginčijamuose Komisijos bei VMI sprendimuose) nurodytais argumentais ir remiantis jais priskaičiuotu papildomu GPM nesutinka bei siekia, kad mokesčių administratorius I. S. mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas perskaičiuotų.

51. I. S. pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra pateikta jokių duomenų, išskyrus paskolos sutartį, jos pačios ir pažįstamos M. M. teiginius apie realų lėšų perdavimą pareiškėjai. Akcentuoja, kad mokestinio ginčo medžiagoje yra išrašai iš I. S. banko sąskaitų, iš kurių matyti, kad pareiškėja į sąskaitą 2011 m. balandžio–gegužės mėnesiais įnešė 33 800 Lt. Teismas sprendime pažymėjo, kad sutinka su Komisijos išvada, jog tai įrodo tik dalies paskolos sumos įnešimą, tačiau teismas šią išvadą paneigė tuo, kad iš dalies ši suma buvo išimta iš sąskaitos gegužės–birželio mėnesiais, taigi nėra įrodymų, kad ji tiesiogiai būtų buvusi panaudota, siekiant gauti JAV vizą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Komisijos nurodyti faktai, jog ji 2010 m. gruodžio 27 d. atsiskaitinėjo Varšuvoje, tik įrodo faktą, kad tuo metu I. S. jau buvo oro uoste.

52. Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai nesvarbia laikė aplinkybę, kokia yra pateiktos paskolos sutarties forma. Teigia, kad paskolos sutarties patvirtinimas notaro (net nėra taip svarbu, ar buvo tvirtinamas dokumento tikrumas, ar parašų tikrumas, ar dokumento teksto tikrumas) sutarties sudarymo dieną įrodo sutarties realumą ir sutarties datą. I. S. pažymi, kad teismas turėjo vertinti paskolos sutarties formą, datą ir jos sudarymo aplinkybes.

53. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas akcentavo, jog paskolos suma yra sąlyginai didelė ir terminas pakankamai ilgas, tačiau paskolos sutartyje nėra numatytos palūkanos ar užtikrinimo priemonės, tačiau teismas neįvertino visų su paskolos suteikimu ir grąžinimu susijusių aplinkybių.

54. I. S. pažymi, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2010 m. pabaigoje, o namą motinai ji perleido tik 2013 m. Pareiškėja turėjo rimtų ketinimų emigruoti iš Lietuvos, ji nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. gyvenamąją vietą deklaravo Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, todėl turto perleidimas motinai buvo formalus ir nulemtas praktinių priežasčių, kadangi taip buvo lengviau pasirūpinti namo išlaikymu bei priežiūra.

55. Pareiškėja nurodo, kad teismas nevertino jos argumento dėl to, kad mokesčių administratorius turi kur kas platesnes galimybes, palyginus su fizinių asmenų galimybėmis, gauti informaciją iš kitų šalių, šiuo atveju, iš JAV mokesčių administratoriaus ir valstybinių institucijų, bei patikrinti I. S. įrodymų patikimumą. Pareiškėja teigia, kad iš jos buvo reikalaujama pateikti įrodymus, kurių ji objektyviai jau nebegalėjo gauti, nes JAV mokesčių administratorius asmenims duomenis apie deklaruotas pajamas ir sumokėtus mokesčius teikia tik už penkerius praėjusius metus, tačiau tokie termino apribojimai oficialioms įstaigoms nėra taikomi.

56. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas, palaikydamas VMI ir Komisijos poziciją, nepagrįstai atmetė jos dar patikrinimo metu pateiktus įrodymus apie tai, kad I. S. 2010 m. gruodžio mėnesį–2011 m. vasario mėnesį JAV įmonėje „Bolingbrook Truck Center, Inc“ dirbo vadybininke, atsakinga už atsarginių dalių užsakymą ir serviso paslaugas, ir kad jai buvo išmokėtas 8 910 dolerių atlyginimas.

57. Pareiškėja teigia, kad teismas, atmetęs jos pateiktus įrodymus apie pajamas gautas iš JAV, negrįstai patvirtino VMI padarytą išvadą, jog 2012 m. sausio 1 d. I. S. negalėjo turėti grynųjų pinigų likučio. Teismas nepagrįstai pritarė neapibrėžto ir nekonkretaus pobūdžio VMI argumentacijai.

58. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi mokesčių administratoriaus argumentais dėl to, kad K. Č. ir S. P. nėra deklaravę išvykimo iš Lietuvos ir kad jie aktualiu laikotarpiu (2014–2015 m.) pajamų Lietuvoje nedeklaravo. Teigia, kad nėra ginčo dėl to, jog I. S. skolinę asmenys gyvena ir, akivaizdu, dirba bei gauna pajamas užsienyje. Teismas nepagrįstai palaikė formalią mokesčių administratoriaus poziciją, kad asmenys neturėjo finansinių galimybių pareiškėjai paskolinti pinigų ir nevertino, kad buvo paskolintos nedidelės sumos. Be to, teismas nepateikė argumentų dėl to, kad pareiškėjos atžvilgiu mokesčių administratoriaus pozicija dėl sandorių deklaravimo pagal MAĮ 421 straipsnio nuostatas yra nenuosekli ir prieštaringa. Šio straipsnio aiškinimas nepalankiai traktuojamas I. S. atžvilgiu esant skirtingoms aplinkybėms, t. y. lygiai taip pat, ar pareiškėja deklaravo pajamas pagal 2015 m. paskolas, ar nedeklaravo pajamų pagal 2010 m. paskolą iš M. M. bei nedeklaravo 2015 m. iš P. Č. gautos paskolos. Be to, teismas nepagrįstai tik fragmentiškai vertino baudžiamosios bylos medžiagą, kuria remiantis, buvo nustatyta, jog pareiškėja butą, esantį (duomenys neskelbtini), nusipirko iš P. Č. suteiktos paskolos, o paskolą grąžino minėtą butą perleisdama paskolą suteikusiam asmeniui. I. S. nurodo, kad atsiskaičius už paskolą, paskolos raštas buvo sunaikintas, o paskola nebuvo deklaruota, kadangi jau buvo grąžinta. Pareiškėja akcentuoja, kad Patikrinimo akte, neatsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, dirbtinai buvo padidintos jos pajamos, nes butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pirktas už skolintas lėšas ir nuostolingai buvo perleistas, dengiant paskolą.

59. I. S. pažymi, kad D. Č. buvo atvykęs į teismo posėdį, tačiau teismui nusprendus, kad pareiškėjos dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, minėtas asmuo nebuvo apklaustas. Kadangi dirbo Baltarusijoje, D. Č. tą pačią dieną sutiko pateikti paaiškinimus pas notarą. Jis paaiškino kelionės į Kubą aplinkybes bei patvirtino, kad už savo kelionę perdavė grynuosius pinigus pareiškėjai, nes buvo svarbu, jog kelionės dokumentus tvarkytų vienas asmuo. I. S. nuomone, teismas nepagrįstai atmetė šiuos D. Č. paaiškinimus. Teismas, kaip ir mokesčių administratorius, atmesdamas susirašinėjimo su kelionių agentūra duomenis, iš kurių matyti, kad keliavo trys asmenys, abejodamas D. Č. patvirtinimu, neturėjo jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti priežastis, dėl kurių pareiškėja galėjo apmokėti sugyventinio draugo kelionę. I. S. akcentuoja, kad mokesčių administratorius Patikrinimo akte tendencingai formuoja klaidingą išvadą apie pareiškėją, ji draugo draugui galėjo dovanoti prabangią kelionę.

60. I. S. teigia, kad teismo išvados dėl automobilio „Ford Focus“ remonto, kuriomis pritariama VMI pozicijai, akivaizdžiai neatitinka objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Pažymi, kad ji neprivalėjo gautą išmoką būtinai panaudoti remontui, draudimo bendrovė išmokos panaudojimo nekontroliavo; kadangi automobilis buvo apgadintas nežymiai, jis buvo suremontuotas minimaliomis išlaidomis, o seno automobilio remontui nebuvo tikslinga panaudoti visų lėšų, gautų iš draudimo bendrovės.

61. Pareiškėja akcentuoja, kad patikrinimo metu jai nebuvo užduodami klausimai dėl prekybos automobiliais. Teismas nepagrįstai rėmėsi Komisijos pozicija dėl to, kad I. S., gavusi VMI 2017 m. lapkričio 28 d. nurodymą pateikti dokumentus, pagrindžiančius pajamų gavimo šaltinius, iš kurių 2012–2015 m. buvo įsigytas turtas ir į banko sąskaitą įneštos lėšos, turėjo pateikti ir įrodymus apie automobilių pardavimą.

62. Pareiškėja pažymi, kad teismas nenagrinėjo jos argumentų apie galiojusią motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo tvarką, nevertino mokesčių administratoriaus veiksmų ir pozicijos naudojantis VĮ „Regitra“ duomenų bazėmis. Teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad I. S. patikrinimo metu turėjo numatyti, jog mokesčių administratorius ir toliau, praėjus trims mėnesiams po registracijos, laikys ją laikinai registruotų automobilių savininke. Nurodo, kad teismo posėdyje apklaustas automobilio „Ford Transit“ pirkėjas J. Š. sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį patvirtino. Teismas tiek minėto asmens, tiek pareiškėjos detaliai išklausinėjo apie minėto automobilio pirkimo aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šie asmenys pateikė prieštaringus paaiškinimus. Teigia, kad aplinkybė, jog asmenys skirtingai nurodė pinigų perdavimo vietą (lauke aikštelėje ar įlipus į automobilį toje pačioje aikštelėje), negali būti pagrindu abejonėms dėl paties sandorio, nes šiuo atveju turi būti vertinama, kad asmenys, praėjus penkerių metų laiko tarpui, nereikšmingas detales galėjo pamiršti. Be to, J. Š. patvirtino, kad už sutartyje nurodytą sumą nusipirktą automobilį išardė dalimis ir pardavė.

63. I. S. akcentuoja, kad teismas atkreipė dėmesį, jog susirašinėjimo metu iš Lenkijos pirkėjo gautoje automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje yra nurodyta skirtinga data, nei pareiškėjos VMI pateiktame egzemplioriuje, tačiau šiuo atveju turėjo būti vertinami visi pateiktuose dokumentuose esantys duomenys, o būtent: iš iš Lenkijos gautos sutarties matyti, kad tai yra antrasis egzempliorius (pažymėta dešiniajame viršutiniame kampe), kad abi sutartys rašytos ta pačia ranka, kad pirmoji sutartis taisyta net keliose vietose, tačiau ant abiejų sutarčių yra pirkėjo spaudas ir jo paties parašytas vardas ir pavardė, pateiktų dokumentuose esantys nesutapimai (arba tiesiog klaidos, padarytos rašant ranka, susitikus pardavėjai su pirkėju aikštelėje prie Gariūnų) kaip tik įrodo šių dokumentų autentiškumą. Pareiškėja mano, kad šiuo atveju jai yra uždedama sunkiai pakeliama įrodinėjimo našta, nes oficialios informacijos iš Lenkijos įstaigų gavimas užtruktų itin ilgai ir lemtų papildomas išlaidas, tačiau, jeigu ši automobilio pirkimo–pardavimo sutartis būtų pateikta patikrinimo metu, mokesčių administratorius iš pareiškėjos nereikalautų jokių papildomų įrodymų, kaip nereikalavo kitais atvejais. I. S. pažymi, kad būtent mokesčių administratorius, turėdamas VĮ „Regitra“ duomenis apie laikiną automobilio registraciją, privalėjo jai užduoti konkrečius klausimus dėl šio automobilio. Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai suabejojo automobilio „Audi A8“ pardavimo sandorio ekonominiu pagrįstumu, dėl to, kad šis automobilis buvo parduotas nuostolingai. Teigia, kad teismas turėjo vertinti I. S. paaiškinimus, kurie buvo pateikti tiek Komisijai, tiek ir teismui, jog nusipirkus šį automobilį, paaiškėjo variklio defektas ir būtent dėl to automobilis buvo parduotas skubiai ir pigiau, nei buvo pirktas. Bet kuriuo atveju nuostolingas pardavimas nepaneigia paties pardavimo fakto. Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai nepripažino jos pajamų, gautų pardavus automobilius „Ford Transit“ ir „Audi S8“.

64. I. S. teigia, kad Patikrinimo akte jos pajamos ir išlaidos buvo apskaičiuotos klaidingai, be to mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė vertinti tai, kad pareiškėja tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėjo ženklų grynųjų pinigų likutį. Atsižvelgus į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad nuo 2012 m. iki 2015 m. pabaigos I. S. turėjo pajamų iš nenustatytų šaltinių, nes ji pateikė įrodymus apie konkrečius savo pajamų šaltinius. Pareiškėja nesiekė nuslėpti pajamų ir išvengti GPM mokėjimo nuo gautų pajamų, todėl nėra pakankamo pagrindo jos atžvilgiu taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatą.

65. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

66. Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentai, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į I. S. skundą, ir aptaria pirmosios instancijos teismo skundžiame sprendime padarytas išvadas.

67. Remdamasi MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VMI teigia, kad mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui, o mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Atsižvelgiant į tai, kad I. S. jokių papildomų ir/ar naujų dokumentų, pagrindžiančių jos poziciją, nepateikė, nėra pagrindo patikrinimo metu nustatytų aplinkybių vertinti kitaip.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 68. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

69. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

70. Kilęs ginčas yra apibrėžtas šios nutarties 1–2 punktuose. Pirmosios instancijos teismas skundo reikalavimus, palikęs galioti mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimus, apskaičiuojant apeliantei papildomą mokestį bei su juo susijusias sumas, grįstus MAĮ 69 ir 70 straipsniais, atmetė visiškai (žr. nutarties 26 p.). Dėl to buvo paduotas apeliacinis skundas, kuriame iš esmės dėstomos tos pačios faktinės aplinkybės, pareiškėjos nuomone, suponuojančios kitokio sprendimo priėmimą (žr. nutarties 49–64 p.).

71. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne kartą pažymėta, kad šioje normoje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą, reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą, atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-499/2009, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1239-556/2015, 2016 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-581-602/2016).

72. Siekiant tinkamai atskleisti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies turinį, pirmiausia primintina, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose yra labai svarbus bendrasis sąžiningumo principas, be kita ko, reikalaujantis mokesčio mokėtojo atidumo, rūpestingumo bei draudžiantis piktnaudžiauti teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-715/2013). Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis pirmiausia ir apima piktnaudžiavimo teise atvejus bei yra skirtas mokestiniuose teisiniuose santykiuose užtikrinti draudimo piktnaudžiauti teise laikymąsi, šiuo tikslu eliminuojant mokesčių mokėtojų galimybę įgyti nepagrįstą mokestinę naudą.

73. Konstatavus, kad mokesčio mokėtojas piktnaudžiavo teise, kaip tai yra įtvirtinta MAĮ 69 straipsnyje, netinkamai vykdė savo pareigas remiantis MAĮ bei Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas gavo apmokestinamas pajamas, turi teisę bei pareigą taikyti MAĮ 70 straipsnį, t. y. spręsti pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimo klausimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. MAĮ 70 straipsnio nuostata įtvirtina, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detali šios įstatymo nuostatos įgyvendinimo tvarka yra nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse.

74. Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-603/2007; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2491/2011; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015).

75. Tiek VMI, tiek Komisija, taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mokestinio ginčo bylos dokumentai apie paskolos iš JAV aplinkybes leidžia pareiškėjos nurodomą sutartį vertinti kaip formalų dokumentą, sudarytą siekiant išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių.

76. Būtina pažymėti, kad pareiškėja iki 2016 m. birželio 30 d. mokesčių administratoriui, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, nepateikė duomenų apie iš M. M. pasiskolintas pinigines lėšas (pranešimas PRC911), Apostille buvo patvirtintas tik pats parašas, tačiau nebuvo patvirtintas dokumento, kuriuo neva sudaroma paskolos sutartis, turinys. Be kita ko, apeliantė, veždama grynuosius pinigus iš JAV, jų nedeklaravo nei Lenkijos Respublikos, nei Danijos Karalystės kompetentingoms institucijoms. Visos šios aplinkybės leido padaryti išvadą, kad sandoris buvo tariamas, siekiant pagrįsti iš nenustatytų šaltinių gautas lėšas. Dokumentas apie gautą paskolą, nežinojimas dėl pareigos deklaruoti apie įvežamus grynuosius pinigus (žr. nutarties 6 p.), niekaip nepagrindžia realaus pinigų pasiskolinimo fakto. Ši faktinė aplinkybė (pinigų pasiskolinimo) iš mokesčių mokėtojo pusės liko nepagrįsta.

77. Dėl kitų gautų paskolų (žr. nutarties 9 p., 38–39 p.) išskirtina tai, kad visose paskolos sutartyse nenurodoma jų sudarymo data, nei viena iš paskolų, pagal turimus duomenis negrąžinta bei palūkanos už jų suteikimą nebuvo numatytos bei nebuvo mokamos, nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų, kad K. Č., S. P. turėjo finansinių galimybių pareiškėjai suteikti paskolas. Vadinasi, išvada, jog paskolų sutarčių daugetas buvo surašytas vien tam, kad būtų pagrįstos pareiškėjos gautos kitos nedeklaruotos ir neapmokestintos pajamos, siekiant gauti mokestinę naudą – išvengti GPM mokėjimo, buvo paremta visuma faktinių duomenų. Ir čia iš esmės aktuali ta pati faktinė aplinkybė – pinigų perdavimas turi būti realus bei pagrįstas nekeliančiais abejonių įrodymais. Pačių neva paskolos sutarčių pateikimas, taip pat pranešimo PRC911 pridėjimas – realaus pinigų gavimo fakto nepatvirtina.

78. Dėl 2012 m. sausio 1 d. turėto pinigų likučio (žr. nutarties 8 p.,35 p.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitokioms išvadoms, kadangi pareiškėjos paaiškinimai nebuvo pagrįsti faktiniais duomenimis, kurie galėtų paneigti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus. Pastarasis teisinis vienetas surinko įrodymų visumą bei atliko visapusišką analizę, prieš padarydamas galutines išvadas. Tuo tarpu iš mokesčių mokėtojo pusės teikti tik fragmentiniai faktiniais duomenimis nepagrįsti paaiškinimai negali pakeisti aptariamu aspektu padarytų išvadų.

79. Dėl paskolos iš P. Č. (žr. nutarties 9 p., 23 p., 43 p.), kurią mokesčių administratorius paneigė, remdamasis tuo, kad paskolos sutartis nebuvo patvirtinta notarine forma, paskolos raštas po paskolos grąžinimo sunaikintas, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Pareiškėjos apeliacija į baudžiamąją bylą ir joje nustatytas aplinkybes yra niekuo neparemta. Pažymėtina, kad nurodomoje baudžiamojoje byloje 2017 m. liepos 3 d. buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo baudžiamasis įsakymas (toliau – ir Įsakymas), kuriame pareiškėja pripažinta kalta dėl neteisėtai laikytų akcizinių prekių, tačiau nebuvo nieko konstatuota apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo aplinkybes. Yra fiksuoti tik apeliantės parodymai šiuo klausimu, kurie, nesant kitų įrodymų, negali tarnauti apeliacijos tenkinimui aptariamu klausimu. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Įsakyme buvo nustatyta, jog I. S. pirmųjų apklausų metu nepripažino savo kaltės, duodama parodymus, klaidino tyrimą, o tai tik įtvirtina išvadą dėl paskolinių santykių nebuvimo.

80. Dėl D. Č. gautų 1763 Eur (žr. nutarties 10 p., 22 p., 37 p.) sutiktina su mokesčių administratoriaus pozicija, kad nėra duomenų, kurie leistų patvirtinti pareiškėjos tvirtinimą dėl realaus grynųjų pinigų gavimo fakto iš D. Č..

81. Dėl gautos išmokos iš draudimo bendrovės ir jos nepanaudojimo automobilio remontui (žr. nutarties 11 p., 24 p., 36 p.) pagrįstai pripažinta, kad draudimo išmoka turėjo būti panaudota transporto priemonės remontui. Tokia išvada buvo paremta automobilio disponavimo laikotarpiu (nuo draudiminio įvykio 2012 m. sausio 30 d. iki tikrinamojo laikotarpio pabaigos 2015 m. gruodžio 31 d.), automobiliui padarytais sugadinimais (el. bylos II t., b. l. 32–33).

82. Dėl automobilių „Ford Transit“ ir „Audi S8“ pardavimo gautų lėšų nepriskyrimo pareiškėjos gautoms pajamoms (nutarties 12 p.) pažymėtina, kad pareiškėja niekaip nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių: pastabų teikimo metu šios transporto priemonės vis dar buvo registruotos pareiškėjos vardu; neva parduotų automobilių kaina iš esmės nesiskyrė nuo jų įsigijimo kainos; nepateikta duomenų apie neva gautų pinigų už automobilių pardavimą panaudojimą šeimos ūkyje.

83. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti ir pareiškėjos tariamai JAV gautų su darbo santykiais susijusių pajamų (žr. nutarties 7 p.), kadangi teiktas dokumentas tai neva patvirtinantis nepakankamai detalus, pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 28 d. ir 2017 m. gegužės 18 d. įtariamojo apklausos protokoluose nei apie darbą JAV, nei apie 2010 m. gautą paskolą nieko neužsiminė, t. y. ir šiuo atveju nebuvo pagrįstas realus pinigų gavimo faktas.

84. Paliekant galioti mokesčių administratoriaus, Komisijos bei pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, įrodymų vertinimo plotmėje, apeliacinės instancijos teismas dar atkreipia dėmesį ir į tai, kad Įsakyme fiksuoti apeliantės parodymai, kuriuose ji nurodo, jog ji su savo draugu niekur nedirbo, pirko automobilius ir juos parduodavo Kauno turguje, o iš uždirbtų pinigų pragyvendavo, jokių mokesčių niekam nemokėjo, pelnas likdavo jiems.

85. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

86. Mokesčių administratoriaus teiginiai buvo motyvuoti, pagrįsti įrodymais – mokesčių administratorius pareigas, numatytas MAĮ 67 straipsnyje, įvykdė. Apibendrinus darytina išvada, kad įrodymų vertinimo prasme, pareiškėjos tvirtinimai išdėstyti apeliaciniame skunde liko neįrodyti, o tuo pačiu tai nepaneigia ir mokesčių administratoriaus išvadų, pirmosios instancijos teismo patvirtinimo, dėl pareiškėjai apskaičiuoto GPM bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

87. Paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Euroos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius