2021-06-16 Nr. AB-13059-3-61-3-04049-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2990-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04049-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Š. S. (S. S.), K. B. (K. B.) ir jų nepilnamečių vaikų M. S. (M. S.), D. S. (D. S.), J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Š. S. (S. S.), K. B. (K. B.) ir jų nepilnamečių vaikų M. S. (M. S.), D. S. (D. S.), J. S. (J. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Š. S. (S. S.), K. B. (K. B.) ir jų nepilnamečiai vaikai M. S. (M. S.), D. S. (D. S.), J. S. (J. S.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-3)12PR-160 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą suteikti pareiškėjams prieglobstį (pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai teigė, kad yra (duomenys neskelbtini), išpažįsta (duomenys neskelbtini), pareiškėjas S. S. pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. jo dėdė nužudė (duomenys neskelbtini), kurio giminės užima aukštus postus politikoje. Pareiškėjas yra vienintelis dėdės giminaitis, dėl to 2012 m. buvo sulaikytas, tardomas, jo buvo reikalaujama pasakyti, kur yra jo dėdė, jis buvo paleistas pažadėjus padėti surasti dėdę. Apklausiamas 2020 m. lapkričio 17 d. S. S. pasakojo, kad 2012 m. maždaug spalio mėn. ankstų rytą į jo motinos namus, kur gyveno ir prieglobsčio prašytojas su šeima, įsiveržė uniformuoti pareigūnai. Užpuolikai atvažiavo kariniu džipu, vilkėjo uniformas. Pareiškėjas buvo sulaikytas maždaug vieną parą, jis buvo mušamas, kankinamas elektra, buvo reikalaujama pasakyti, kur yra jo dėdė. Pareiškėją sulaikė nužudyto asmens brolis. Pareiškėjui buvo grasinama, kad, jei neišduos, kur yra dėdė, jį patį nužudys arba apkaltins, kad yra visuomenei pavojingas nusikaltėlis. Pažadėjus, kad pasakys, kur yra dėdė, pareiškėjas buvo paleistas. Ištrūkęs į laisvę pareiškėjas pradėjo slapstytis. Dėl sumušimų ir kankinimų apie mėnesį pareiškėjo sveikata buvo labai bloga. Į medikus nesikreipė. Pareiškėjas bijojo persekiojimo. Praėjus mėnesiui po sulaikymo, į S. S. žmonos namus atvyko nežinomi vyrai, ieškodami pareiškėjo. Po šio įvykio pareiškėjas pradėjo slapstytis. Grasintojai, neradę pareiškėjo, pradėjo grasinti jo žmonai. 2012–2013 m. pareiškėjai prašėsi prieglobsčio Vokietijoje, tačiau prieglobstis jiems nebuvo suteiktas. Pareiškėjai turėjo grįžti į (duomenys neskelbtini), kur S. S. vėl buvo priverstas slapstytis. Po kurio laiko grasintojai sužinojo, kad jie grįžo į (duomenys neskelbtini), pradėjo lankytis žmonos tėvų namuose, grasinti pareiškėjai K. B., kad pasirodytų pareiškėjas S. S. Po šių įvykių pareiškėjai suprato, kad vėl turi išvykti. Pareiškėja K. B. iš esmės patvirtino sutuoktinio pasakojimą, nurodė, kad dėl vyro problemų jie negali normaliai gyventi kaip šeima, kadangi vyras nuolat slapstosi. Ji patvirtino, kad 2012 m. S. S. buvo parai sulaikytas, nurodė, kad jam yra paskelbtas kraujo kerštas dėl to, kad jo dėdė (duomenys neskelbtini) m. nužudė žmogų.

3. Pareiškėjai akcentavo, kad atsakovas iš esmės pripažįsta, jog kraujo kerštas (duomenys neskelbtini) gan plačiai taikomas kaip paprotinė norma. Pareiškėjas priklauso asmenų grupei, kurioje gajūs papročiai. Pareiškėjų nuomone, vien tai, jog S. S. tiesiogiai neįvardijo kraujo keršto, kaip kategorijos, nepaneigia ir nesudaro prielaidų abejoti, kad jis dėl kraujo keršto gali būti persekiojamas. Juolab, kad tai patvirtino ir aiškiai nurodė jo žmona. Paties pareiškėjo pasakojimas visiškai atitinka kraujo keršto požymius.

4. Pareiškėjų teigimu, atsakovo nuomonė, jog „įtakingo“ asmens veiksmai nepaaiškina, kodėl iki šiol S. S. nebuvo įvykdytas kraujo kerštas, galėjo susidaryti nebent dėl to, kad atsakovas neatidžiai sekė ir vertino pareiškėjo pasakojimą. Pareiškėjas atsakovui buvo nurodęs, jog 2012 m. jis buvo suimtas, bet tuo metu asmenys dar ieškojo jo dėdės, o pareiškėjas buvo paleistas tik dėl to, kad žadėjo pasakyti, kur pastarasis yra. Po to prasidėjo jau pareiškėjo persekiojimas. Pareiškėjas po jo suėmimo slapstėsi, Vokietijoje prašėsi prieglobsčio, po to vėl slapstėsi. Tai, kad kraujo kerštas nebuvo įvykdytas, savaime nereiškia, kad tokia grėsmė nekyla, jei pareiškėjas su šeima bus priverstas grįžti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai gali patirti persekiojimą ar kitokį žiaurų elgesį, nes toks jau buvo pasireiškęs praeityje.

5. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo teiginiais, kad jų pasakojimas abstraktus, paremtas prielaidomis. Jų pasakojimai sutapo, buvo atskleista priežastis, dėl kurios pareiškėjas persekiojamas, aišku, kas jį vykdo (nužudytojo brolis, galimai pasitelkdamas ir kitų, pareiškėjui nepažįstamų, asmenų pagalbą), taip pat aiškus ir persekiojimo tikslas – nužudymas arba laisvės atėmimas. Pareiškėjai nuosekliai ir atvirai papasakojo, kaip pasireiškė persekiojimo veiksmai, esminių nesutapimų pasakojimuose nenustatyta.

6. Pareiškėjai nurodė, jog net tuo atveju, jei pabėgėlio statusas nebūtų suteiktas, pareiškėjai turi teisę į papildomą apsaugą, kadangi įvertinus pareiškėjų pasakojimą, kad S. S. buvo sumuštas, kankintas, persekiotas, tai, kad pareiškėjai K. B. buvo grasinama dėl to, kad grasintojai siekė keršto jos vyrui, kad grįžusi ji galėtų būti suimta, įvertinus tai, kad kraujo kerštas yra praktikuojamas (duomenys neskelbtini), pripažintina, kad pareiškėjai, grįžę į kilmės valstybę, gali patirti kankinimus, žiaurų elgesį, neteisėtą laisvės atėmimą, bauginimus ar gali būti atimta pareiškėjo gyvybė.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, bei nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Pareiškėjai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Atitinkamai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jiems grėstų persekiojimas, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

9. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas apklausė pareiškėjus, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, ją įvertino individualių aplinkybių kontekste ir būtent surinktos informacijos pagrindu padarė išvadas, nurodytas ginčijamame Sprendime. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės (pareiškėjas buvo sulaikytas uniformuotų asmenų ir išvežtas į nuovadą, uždarą pastatą) neatitinka situacijų, minimų ryšium su „kraujo kerštu“. Remiantis kilmės valstybės informacija, kraujo kerštas galėtų būti įvykdytas bet kuriam vyriškos giminės atstovui, jei kaltininkas būtų nepasiekiamas.

Šiuo atveju „įtakingo asmens“ veiksmai (sulaikė pareiškėją, mušė, kankino elektra) nepaaiškina, kodėl iki šiol pareiškėjui nebuvo įvykdytas kraujo kerštas. Be to, nors kraujo kerštas (duomenys neskelbtini) yra praktikuojamas, tačiau (duomenys neskelbtini) įstatymuose nužudymas kraujo keršto pagrindu laikoma sunkinančia aplinkybe, todėl mažai tikėtina, kad uniformuoti, pareiškėjui neatpažįstamų jėgos struktūrų pareigūnai būtų jį sulaikę, siekdami kraujo keršto. Pareiškėjų pasakojimas yra abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio, kadangi į patikslinančius klausimus pareiškėjai pateikdavo minimalias ir nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus išvis nebuvo atsakoma, klausimus teko kartoti kelis kartus.

Siekdamas pagrįsti savo prašymą, pareiškėjas referavo į atviruose šaltiniuose pateikiamą informaciją apie įvykius (duomenys neskelbtini), tačiau nagrinėjamu atveju bendra situacija kilmės valstybėje nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis pareiškėjui praeityje tariamai kilusias grėsmes. Pareiškėjų istorija nėra nei pagrįsta kitais (be jų pasakojimų) įrodymais, nei savaime sklandi, dėl to nėra tikėtina. Abstrakti, bendro pobūdžio pareiškėjų istorija, paremta prielaidomis, neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.

Kadangi persekiojimo vykdytojo identifikavimas yra svarbus vertinant pareiškėjams prieinamą apsaugą, o persekiojimo motyvas yra būtinasis „pabėgėlio“ apibrėžimo elementas, nurodyti trūkumai yra esminiai. Pareiškėjų pasakojimai nepatvirtino ir to, kad grįžę į kilmės valstybę, jie bus persekiojami dėl 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nurodytų priežasčių. Pareiškėjų pasakojimai yra paremti išimtinai jų pačių subjektyvia nuomone.

10. Atsakovas pažymėjo, jog į Lietuvos Respubliką pareiškėjai su vaikais atvyko neteisėtai, (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieš kertant sieną atsikratė visų dokumentų, leidžiančių nustatyti jų asmens tapatybę bei kitas gyvenimo kilmės valstybėje aplinkybės (išduoti asmens dokumentai, gyvenamoji vieta ir pan.), kertant sieną pėdsakai buvo maskuojami, sulaikymo metu užsieniečiai slėpėsi nuo valstybės sieną saugančių pareigūnų, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas, o atsikratymas dokumentų prieš atvykstant pagrindžia prielaidą, jog tokiu būdu siekta sutrikdyti grąžinimo į kilmės valstybę procesą. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Dėl to taikytina Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 31 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pareiškėjams bus taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Migracijos departamento apklausos metu K. B. nurodė, kad jos vyrui yra paskelbtas kraujo kerštas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas S. S. apklausos metu jo persekiojimo (sulaikymo, sumušimo, reikalavimo išduoti dėdės buvimo vietą) tiesiogiai neįvardino kaip kraujo keršto. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime remiasi (cituoja) pareiškėjo apklausos metu nurodytais teiginiais, be kita ko, ir teiginiu: „ <...> aš nemanau, kad jie mane persekiotų dėl kraujo keršto. Aš manau, kad galbūt aš jiems kažkaip trukdau arba jie turi tokią programą persekioti žmones“. Teismo vertinimu, pareiškėjai, būdami (duomenys neskelbtini), negali nežinoti (duomenys neskelbtini)susiklosčiusių tradicijų dėl kraujo keršto ir pareiškėjams nereikia turėti specialių teisinių žinių, kad nurodytų galimai patirtą persekiojimą dėl kraujo keršto.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjų apklausos medžiagą, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės valstybę, informaciją apie „kraujo kerštą“, darė išvadą, jog Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimai neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, bei nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Atitinkamai nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jiems grėstų persekiojimas, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

14. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas atliko detalų tyrimą dėl paskesnio pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojai nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jų grąžinimo į kilmės valstybę atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, kad yra grėsmė, jog jų kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, taip pat, kad yra grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl teisėjų kolegija abejoti atsakovo Sprendime nustatytų aplinkybių pagrįstumu nenustatė pagrindo. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusus ir papildomą apsaugą nėra teisinio pagrindo. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai Vokietijoje nurodė tas pačias priežastis kaip ir prašydami prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Teismo posėdžio metu pareiškėjai pripažino, jog pasinaudojo visomis jiems suteiktomis teisėmis ginčyti Vokietijos kompetentingų institucijų sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo. Taigi, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog kompetentingos Vokietijos institucijos pareigūnai, įvertinę visas reikšmingas aplinkybes, nenustatė pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje S. S. bus persekiojamas.

III. 16. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

16.1. Nesutiktina su motyvais, kad pareiškėjų istorija abstrakti, bendro pobūdžio, paremta prielaidomis, neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti S. S. Pareiškėjai savo skunde nurodė visus teismo įvardytus aspektus: buvo atskleista ir priežastis, dėl kurios pareiškėjas persekiojamas (dėl kraujo keršto, nes jo dėdė nužudė žmogų), aišku, kas jį vykdo (nužudytojo brolis, galimai pasitelkdamas ir kitų, pareiškėjui nepažįstamų, asmenų pagalbą), taip pat aiškus ir persekiojimo tikslas – nužudymas arba laisvės atėmimas. Teismas ne tik neišanalizavo ir neaptarė šių pareiškėjų nurodytų aplinkybių, bet tik iš esmės pakartojo atsakovo Sprendimo argumentus. Tai patvirtina, kad pareiškėjų skundas nebuvo tinkamai, nešališkai ir objektyviai išnagrinėtas.

16.2. Teismas neįsigilino į bylos esmę, pareiškėjų skundo motyvus. Pareiškėjų įsitikinimu, tai neatitinka Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintų bylos nagrinėjimo ir įrodymų tyrimo, vertinimo reikalavimų. Sprendime teismas neatliko visapusiško įrodymų vertinimo, teismo posėdžio metu įrodymų netyrė, o savo išvadas grindė iš esmės tik remdamasis atsakovo nuomone.

16.3. Pareiškėjams grįžus į kilmės valstybę jiems iš tiesų kyla pavojus, t. y. gali būti neteisėtai suvaržyta jų laisvė (suėmimai), jie gali patirti kankinimus ar gyvybės atėmimą. Nors tiek atsakovas, tiek teismas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) kraujo keršto pagrindu įvykdytas nužudymas laikomas sunkinančia aplinkybe, tačiau lygiai taip pat konstatuota, kad kraujo kerštas (duomenys neskelbtini) plačiai praktikuojamas. O tai reiškia, jog (duomenys neskelbtini) įstatymai šiuo aspektu yra faktiškai neveiksmingi ir neatgraso nuo kraujo keršto vykdymo. Šiame kontekste ir turėjo būti vertinama reali grėsmė, kurią gali patirti pareiškėjai, grąžinti į kilmės valstybę.

16.4. Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojai nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jų grąžinimo į kilmės valstybę atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi. Tačiau kraujo kerštas nėra rašytinė ar oficialiai fiksuojama procedūra. Taigi, reikalauti iš pareiškėjų pateikti objektyvius duomenis dėl kraujo keršto vykdymo tolygu reikalauti iš jų atlikti tai, kas neįmanoma. Teismo sprendimas buvo grindžiamas reikalavimu, kurio pareiškėjams neįmanoma įvykdyti.

16.5. Pareiškėjai savo skunde aiškiai nurodė nesutikimo su atsakovo Sprendimu motyvus. Teismo sprendime išreikšta nuomonė apie deklaratyvų pareiškėjų nurodymą dėl atlikto tyrimo paviršutiniškumo nepagrįsta, nes pareiškėjų skundas buvo konkretus, o bendro argumento apie paviršutinišką tyrimą pareiškėjai nebuvo išreiškę.

17. Atsakovas Migracijos departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.

18. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, kurie išdėstyti atsakovo atsiliepime į skundą. Papildomai nurodoma, kad siekiant įvertinti pareiškėjams kilmės valstybėje galimai kylančias grėsmes (sulaikymas), buvo peržvelgtas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos paieškomų asmenų sąrašas, patikrintas (duomenys neskelbtini) tarnybos elektroninis puslapis, patikrintas skelbiamas Organizacijų ir fizinių asmenų, apie kuriuos yra duomenų, jog jie susiję su ekstremistine veikla arba terorizmu sąrašas, tačiau jokių įrašų apie S. S. nerasta. Interpolo duomenų bazėje taip pat nėra domenų apie jo paiešką. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjų pasakojimus, atsižvelgiant į pareiškėjų individualią situaciją surinktos informacijos kontekste. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ nuostatas, buvo priimtas objektyviai įvertinus visą aktualią bylai informaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Pareiškėjai nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad, jų nuomone, teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes bei neteisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su prieglobsčio (pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos) jiems suteikimu. Pareiškėjai pateikia savo bylos faktinių aplinkybių vertinimą, pagal kurį jie atitinka pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos sąlygas.

20. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.). Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į aptartas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundų ribų.

21. Pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Pareiškėjai savo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindžia tuo, kad jie negali grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjui S. S. gresia nužudymas, nes jį gali nužudyti įtakingas asmuo, kurio brolį (duomenys neskelbtini) m. nužudė pareiškėjo dėdė.

23. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas įvertinę pareiškėjų nurodomas aplinkybes, padarė išvadą, kad abstrakti, bendro pobūdžio prieglobsčio prašytojų istorija, paremta prielaidomis, neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti S. S.

24. Sąlygos, kurioms esant yra suteikiamas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga, yra nustatytos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (bylai aktuali redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.). Vadinasi, pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl rasės, priklausymo atitinkamai tautybei, socialinei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo ir būtent dėl tų išvardytų priežasčių negali ar bijo grįžti į nuolatinę gyvenamąją vietą.

25. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

26. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra konstatuota, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.). Minėtose teisės nuostatose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga – „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2018).

27. Pažymėtina, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

29. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

30. Pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, jog pareiškėjų nurodoma galimo persekiojimo grėsmė yra abstrakti, paremta prielaidomis ir neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti S. S., patvirtina pačių pareiškėjų paaiškinimų pobūdis. Jų paaiškinimai dėl galimo „kraujo keršto“ yra abstraktūs, nedetalūs ir migloti, neatitinka situacijų, susijusių su „kraujo keršto“ vykdymu.

31. Tai, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bylos faktinių aplinkybių vertinimas atitiko įrodymų vertinimo kriterijus, patvirtina ir tai, jog pareiškėjai S. S. ir K. B. 2013 m. birželio 6 d. prašėsi prieglobsčio Vokietijoje. Tuo metu pareiškėjai Vokietijoje nurodė tas pačias priežastis (dėl S. S. sulaikymo 2012 m. bei grasinimų susidoroti), kaip ir šioje byloje, bei pasinaudojo galimybe ginčyti Vokietijos kompetentingų institucijų sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, tačiau prieglobstis jiems nebuvo suteiktas, nenustačius pagrįstos tikimybės, jog S. S. bus persekiojamas.

32. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl to tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Š. S. (S. S.), K. B. (K. B.) ir jų nepilnamečių vaikų M. S. (M. S.), D. S. (D. S.), J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė