2013-05-23 Nr. AB-2043-3-62-3-00686-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1054/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00686-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.2.3.1; 15.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. G. dėl administracinio akto panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą, išdėstytą 2012 m. birželio 13 d. rašte Nr. (A27V128)-R-2773, kaip nepagrįstą ir neteisėtą, bei priteisti 1 460,36 Lt žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybei 2012 m. vasario 29 d. buvo pateikta pretenzija, pagal kurią buvo prašoma atlyginti draudimo bendrovės išlaidas, t. y. sumokėti 1 460,36 Lt. 2012 m. sausio 16 d. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu AAS „Gjensidige Balltic“ Lietuvos filialo draudėjas, vairuodamas automobilį VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą duobę, buvusią važiuojamojoje kelio dalyje ir apgadino vairuojamą automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Kauno AVPK) Kelių policijos valdybos nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodyta, jog duobė nepažymėta, greitį ribojančių ženklų nebuvo.

Policijos pareigūnai nenustatė administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Minėtas automobilis buvo apdraustas AAS „Gjensidige Baltic“ filiale transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (liudijimas AC (duomenys neskelbtini)). Dėl šio įvykio pagal draudėjo pateiktas sąskaitas draudikas išmokėjo 1 460,36 Lt. Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.266 straipsnis nustato, kad žalą padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriovimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas).

Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas numato, kad savivaldybių funkcijoms priskirta vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo organizavimas, todėl gatvių priežiūra bei saugaus eismo organizavimu turėjo rūpintis Kauno miesto savivaldybė. CK 6.1015 straipsnis numato, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

Kauno miesto savivaldybės administracijos rašte nurodyta, jog nuspręsta pretenzijos netenkinti, nes nėra nepriklausomų ekspertų išvados, kad įvažiavus į tokio gylio duobę galėjo įvykti tokie apgadinimai, nepateikta techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaitos), nėra automobilio registracijos liudijimo. Eismo įvykio faktą užfiksavo policijos pareigūnai, buvo apžiūrėtos duobės, nubraižytos eismo įvykių schemos. Žala nukentėjusiesiems buvo atlyginta pagal Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisykles Nr. 214.

Nurodytų taisyklių II dalies 10.1 punkte numatyta, jog žalą nustato draudikas, vadovaudamasis transporto priemonės (papildomos įrangos) sugadinimo apžiūros protokolu, draudimo sutarties sąlygomis, gautais iš draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais žalos dydžiui nustatyti. Apskaičiuojant nuostolių dydį, atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Draudiko ekspertai, vadovaudamiesi teisės aktais, Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 214, užfiksavo automobilio sugadinimus, atsiradusius minėto eismo įvykio metu, bei nustatė žalos dydį.

Iš žalos byloje surinktų dokumentų visumos matyti, kad automobilio sugadinimai padaryti būtent šio eismo įvykio metu, todėl atsakovo argumentai dėl nepriklausomų ekspertų išvados atmestini. Be to, nėra aišku, kaip susijęs sprendimas netenkinti pretenzijos su techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilio registracijos liudijimo nepateikimu. Manytina, jog šie dokumentai nėra būtini atsakomybei nustatyti bei žalai pripažinti.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 38-41; 45-48) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijai pateikė pretenziją, prašydamas atlyginti draudimo bendrovės išlaidas, t. y. sumokėti 1 460,36 Lt, kurios atsirado dėl 2012 m. sausio 16 d. eismo įvykio, kurio metu trečiojo suinteresuoto asmens A. G. vairuojamas automobilis VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą duobę. Įvykio metu buvo apgadintas automobilis. Pareiškėjo prašymas atlyginti žalą buvo svarstomas Nuolatinėje darbo grupėje.

Darbo grupėje buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra nepakankami, kad būtų nustatytos svarbios faktinės aplinkybės, patvirtinančios žalos atsiradimo priežastis, nebuvo pateikta ekspertų išvada, kad įvažiavus į tokio gylio duobę galėjo būti tokie apgadinimai, nebuvo pateikta automobilio registracijos liudijimas, taip pat nebuvo pateikta techninės apžiūros rezultatų kortelė. Kauno miesto savivaldybės administracija nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą buvo informuotas 2012 m. birželio 13 d. raštu Nr. (A27V128)-R-2773.

Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus ir būtent tik dėl to buvo patirta pareiškėjo nurodoma 1 460,36 Lt turtinė žala. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai. Vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, savivaldybė privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), tačiau, kaip savo skunde nurodo pats pareiškėjas, žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo), gali būti atlyginama tik nustačius visas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas.

Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (atitinkamai savivaldybei) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), sprendžiant pareiškėjo skundo dėl žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip ji turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės), t. y. ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų aktų (LVAT 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2618/2011).

Vien tai, kad policijos pareigūnų yra užfiksuotas duobės buvimo faktas, dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti, neaišku kada atsiradę, ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, jog automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę.

Tokių duomenų pateikta nėra. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad Kauno AVPK Kelių policijos valdyba atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Iš to galima daryti išvadą, kad, ištyrus tariamo įvykio aplinkybes, policijos pareigūnų nutarta administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti, neįžvelgus nei vienos šalies atsakomybės. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio, byloje taip pat nėra. Pareiškėjo skundas nepagrįstas, nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų.

Pareiškėjas turi pareigą įrodyti skunde nurodytas aplinkybes, pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Nepaisant šios pareigos, pareiškėjo skundas klaidinantis ir nepagrįstas. Prie skundo pateiktame Kauno AVPK Kelių policijos valdybos nutarime užfiksuoti automobilio sugadinimai: „priekinis kairės pusės ratas“, tačiau iš pateiktų dokumentų nėra matyti, ar aukščiau minėtas automobilis buvo tvarkingas iki eismo įvykio ir ar jis buvo sutvarkytas po jo. Taip pat visiškai neaišku, kuo remiantis buvo atlikti minėti darbai ir įsigytos detalės ir apskaičiuota būtent tokio dydžio turtinė žala.

Be to, nepridėta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, kuri patvirtinta 2000 m. balandžio 17 d. LR susisiekimo ministro įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. LR finansų ministro įsakymu Nr. 101 (toliau – ir Tvarka), 2 punkte numatyta, kad, vykdant transporto priemonių vertinimą, tame tarpe ir siekiant nustatyti autoavarijoje padarytą žalą (Tvarkos 14.1 p.), yra privaloma (visiems, nieko neišskiriant, tame tarpe ir draudimo bendrovėms) ja vadovautis.

Tvarkos 3 ir 28 punktuose imperatyviai numatyta, kad vertinti transporto priemones (tame tarpe ir dėl transporto priemonių atkūrimo (remonto) kaštų nustatymo) turi teisę tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo dokumentai (Tvarkos 29.1, 29.2, 29.3, 30, 32, 33 p.) privalo būti pateikiami raštu. Siekiant tariamos žalos atlyginimo, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tariamo eismo įvykio metu padarytus sugadinimus (būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę), su tariamu įvykiu susijusias konkrečias detales ir pan.

Turėtų būti pateikta pagal galiojančius teisės aktus atlikto transporto priemonės vertinimo ataskaita (numatyta minėtoje Tvarkoje). Teismų praktikoje ne kartą akcentuota tai, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-844-422/2011; 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-839-402/2011; 2011 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-809-402/2011).

Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie pagrįstų nepriekaištingą ginčo automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio. Byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėtų būti tenkinamas. Atsargus, atidus vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir automobilio apgadinimo. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų ar nukentėjusio asmens veiksmų.

Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių. Kauno miesto gatvių taisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos. Kauno miesto gatvės (viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nėra įmanoma visas duobes sutvarkyti iš karto bei užtikrinti, kad jos nebeatsinaujintų.

Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. prašė skundą patenkinti ir paaiškino, kad įvykio vakarą vairuojant transporto priemonę kelio duobė buvo nepastebima, nepažymėta jokiais ženklais. Įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą važiuojamojoje dalyje buvusią kelio duobę buvo sugadintas priekinės kairės pusės ratas ir ratlankis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 69-75) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 460,36 Lt turtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo subrogacijos, numatytos CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, pagrindu. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.245 - 6.250 straipsniais, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.987 straipsniu. Teismas iš byloje pateiktų dokumentų nustatė, kad pareiškėjas su draudiku sudarė transporto priemonių savanoriškojo automobilių draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią apdraudė transporto priemonę VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2012 m. sausio 16 d. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiojo suinteresuoto asmens vairuojamas automobilis VW Touran, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą duobę, buvusią važiuojamojoje kelio dalyje, ir sugadino transporto priemonės kairės pusės priekinį ratą, t. y. padangą ir ratlankį. Kauno AVPK Kelių policijos valdybos 2012 m. sausio 16 d. nutarimas patvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Pareiškėjo pateikti dokumentai: draudimo polisas, pranešimas apie eismo įvykį, Kauno AVPK Kelių policijos valdybos 2012 m. sausio 16 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros protokolas, automobilio bei kelio duobės fotonuotraukos, patvirtina skunde nurodyto eismo įvykio fakto buvimą ir šio įvykio kilimo aplinkybes.

Atsakovas nepateikė teismui nei vieno įrodymo, pagrindžiančio jo poziciją, kad kelių eismo įvykį sąlygojo transporto priemonės VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo A. G. kalti, neatsargus veiksmai, kuriais buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai. Atsakovas poziciją, kad eismo įvykis kilo dėl vairuotojo kaltės ar dėl automobilio techninės būklės, grindė prielaidomis, nepagrįstomis jokiais įrodymais. Pareiškėjo pateikti teismui rašytiniai įrodymai patvirtina, jog transporto priemonės vairuotojo A.

G. veiksmuose nebuvo nustatyta Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Byloje nėra jokių pagrįstų aplinkybių manyti, jog vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę, viršijo leistiną greitį, buvo neatsargus ir neatidus, neatsižvelgė į važiavimo, meteorologines ir kitas sąlygas bei aplinkybes, ar automobilis buvo techniškai netvarkingas. Galiojantis Kauno AVPK Kelių policijos valdybos nutarimas neabejotinai patvirtina nustatytą aplinkybę, kad vairuotojas A. G. Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Nurodyti rašytiniai įrodymai įrodo, kad įvykį nulėmė būtent nelygi kelio danga – duobė, važiuojamojoje kelio dalyje.

Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad duobė (duomenys neskelbtini), galėjo atsirasti ne dėl atsakovo kaltės ir tai yra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės už padarytą žalą (CK 6.253 str.). Atsakovas, būdamas vietinės valdžios (savivaldos) institucija, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir gatvės, jų naudojimo priežiūra, taisymas, saugos eismo sąlygų ir priemonių įgyvendinimas, privalėjo tinkamai vykdyti nustatytas pareigas ir funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Kelių įstatymo 4 str. 3 d., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 1 d. ir 2 d.).

Atsakovas įstatymų nustatyta tvarka privalėjo nuolat vykdyti kelio dangos bei kelio konstrukcijų būklės apžiūras, todėl galėjo laiku pastebėti kelio dangos būklės pokyčius bei užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui. Atsakovo atsiliepimas bei atsakovo atstovės paaiškinimai akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovas iki ginčo kilimo teisme dienos nežinojo apie duobę (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas nevykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nežinojo apie duobę Varnių g. kelio važiuojamojoje dalyje, nesiėmė jokių priemonių kelio dangos būklei pataisyti ir suremontuoti.

Dėl kelio duobės buvo padaryta žala automobiliui. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl kelių trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad už šio įvykio metu patirtą žalą atsako būtent atsakovas ir tarp atsiradusios žalos ir neteisėtos veikos yra akivaizdus priežastinis ryšis, todėl yra visos trys sąlygos, reikalingos atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnį. Kadangi už patirtą žalą atsako būtent atsakovas, todėl pareiškėjo reikalavimas, subrogacijos teise, priteisti iš atsakovo atlygintą automobilio savininko patirtą žalą yra visiškai pagrįstas (CK 6.1015 str. 1 d.).

Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, toks reikalavimo teisės perėmimas yra susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje; 2011 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011). Subrogacijos teisę siekiantis įgyvendinti pareiškėjas privalo įrodyti, kad jis buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis, kad draudikas išmokėjo pagrįsto dydžio draudimo išmoką, kad atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą (CK 6.1015 str.).

Pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ją atlyginti (CK 6.1015 str.). Liudytojas V. M., pareiškėjo įmonės kilnojamojo turto vyr. ekspertas, po įvykio apžiūrėjo apgadintą transporto priemonę, patvirtino, kad dėl transporto priemonės įvažiavimo į kelio ženklais nepažymėtą duobę buvo sugadinta ne tik transporto priemonės priekinės kairės pusės rato padanga, bet ir deformuotas ratlankis, kurį buvo būtina keisti. Įrodymų paneigiančių liudytojo V.

M. parodymus nenustatyta. Taip pat nenustatyta aplinkybių dėl kurių kiltų abejonės liudytojo parodymais. Atsakovas neigdamas šią aplinkybę nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių transporto priemonės ratlankio sugadinimo faktą. Atsakovas ginčydamas atsakomybės už patirtą žalą pagrindus, taip pat ginčija ir draudimo išmokos dydžio pagrįstumą. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad turėjo būti paskaičiuotas keičiamų automobilio dalių nusidėvėjimas. Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kaip draudikas su draudėju, vadovaudamiesi Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 214, sudarė transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį Nr. AC (duomenys neskelbtini). Šia sutartimi buvo apdrausta transporto priemonė VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasirenkant draudimo atsakomybės variantą N (rinkos vertė, be nusidėvėjimo), kuris reiškė, kad draudžiamo įvykio atveju žala atlyginama neišskaičiavus apdraustos transporto priemonės dalių nuvertėjimo dėl nusidėvėjimo.

CK 6.251 straipsnio dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta.

Pareiškėjo pateiki minėti įrodymai pagrindė, jog bendras žalos dydis - 1460,36 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro transporto priemonės dalių įsigijimo kaina be PVM, t. y. padangos kaina – 374,38 Lt ir lieto ratlankio kaina - 967,88 Lt, bei atliktų darbų kaina be PVM, t. y. ratų geometrijos matavimo darbų kaina - 97,44 Lt, ir rato montavimo ir balansavimo darbų kaina - 20 Lt. Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti.

Proceso šalys privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (Civilinio proceso kodekso 12 str.).

Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (Civilinio proceso kodekso 12, 178 str.). Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Pareiškėjui iš atsakovo priteistina – 1 460,36 Lt (374,38 Lt + 967,88 Lt + 97,44 + 20,66 Lt = 1460,36 Lt) žalos atlyginimas. Draudimo išmoką sudarė apgadintos transporto priemonės remontui padengti reikalingos išlaidos, t. y. keičiamų dalių ir darbų kaina. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl padarytos žalos atlyginimo, tačiau atsakovas neatlygino padarytos žalos.

Atsakovas skundžiamu 2011 m. birželio 13 d. raštu Nr. (A27V128)-R-2773 pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti, nurodydamas, jog nėra pateikta žalos dydį įrodančių dokumentų. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas kartu su prašymu savivaldybei būtų pateikęs įrodymus, patvirtinančius žalos dydį. Atsakovas skundžiamame rašte nurodydamas atsisakymo atlyginti žalą pagrindą, išdėstydamas motyvus, kurie atitiko faktinius duomenis, nurodydamas rašto apskundimo tvarką, jokių teisės aktų nepažeidė.

Skundžiamo akto turinys neprieštaravo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir atitiko Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus administraciniam aktui (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Skundžiamo administracinio akto naikinti nėra teisinio pagrindo, skundas dėl šio reikalavimo netenkinamas. Teismas pažymėjo, jog minėtas reikalavimas yra išvestinis, nenuginčijus šio rašto, teisė į žalos atlyginimą pareiškėjui išlieka.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 78-80) prašo skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės 1460,36 Lt turtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti pilnai.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką. Teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, ratų sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai.

Teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias nurodomas aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo, kuriais vadovavosi skundžiamame sprendime. Teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš Kauno miesto savivaldybės dėl detalių nusidėvėjimo patirtas išlaidas, nors pati pareiškėjo atstovė 2012 m. lapkričio 29 d. posėdžio metu pripažino, kad detalių nusidėvėjimas siekia 43 procentai bei pateikė tai patvirtinantį rašytinį įrodymą, kurį teismas prijungė prie bylos.

Taip pat teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo galiojančių teisės aktų reikalavimais (Tvarkos 2, 3, 14.1, 14.2, 26, 28 ir 29 p.). AAS „Gjensidige Baltic“ nėra įtraukta į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą. Šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. AAS „Gjensidige Baltic“, prieš išmokėdama draudimo išmoką kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 p.), nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2, 29.3 p.), nenustatė transporto priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4, 29.2 p.), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5, 29.3 p.) ir pan., tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė.

Teismas apie šias teisės aktų nuostatas nieko nepasisakė ir skundžiamame sprendime. Be to, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – ir Taisyklės), 15 punkte numatyta, kad žala turi būti apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas (jos turi būti paskaičiuotos), tačiau šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų būtinų remonto išlaidų skaičiavimą. Taisyklių 38 punkte numatyta, jog draudiminės išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudiminio įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, dydį, taip pat į paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų išvadas.

Tų pačių Taisyklių 40 punkte įtvirtinta nuostata, kad atsakingas draudikas moka tik įrodymais pagrįstos eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio draudimo išmoką. Dokumentų, pagrindžiančių, kad tai buvo atlikta, byloje nėra. Taigi, nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, pareiškėjas savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui 1 460,36 Lt žalos atlyginimo ir dabar nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš Kauno miesto savivaldybės. CK (6.270 str. 1 d.) yra įtvirtinta, kad transporto priemonė - didesnio pavojaus šaltinis.

Visa tai patvirtina tai, kad, jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai ir ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Be to, to paties straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas.

Taigi skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja ir šioms CK nuostatoms, kadangi atsakomybė taikyta tik Kauno miesto savivaldybei. Iš sprendimo turinio taip pat nėra aišku, kodėl nutarimas, kuriuo remiamasi sprendime, vienai šaliai sukuria teisines pasekmes, o kitai ne. Tokia išvada negali būti traktuojama tik vienos šalies naudai, kadangi buvo tiriamos tariamo įvykio aplinkybės, o ne tik transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Be to, nutarime tik užfiksuoti vairuotojo paaiškinimai ir nutarta teiseną nutraukti. Šis nutarimas negali būti laikomas įrodymu sprendžiant priežastinio ryšio buvimą tarp duobės ir žalos, kadangi šiuo nutarimu buvo nagrinėjama vairuotojo atsakomybė dėl įvykio, o ne Kauno miesto savivaldybės veiksmai dėl ginčo dalyko.

Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka pagal turimas finansines galimybes. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, todėl ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Būtent Lietuvos automobilių kelių direkcija turi kontroliuoti, ar tinkamai panaudojamos lėšos ir ji yra už tai atsakinga.

Pažymėtina, kad ji, būdama atsakinga už kontrolę, nėra nustačiusi, jog Kauno miesto gatvių tvarkymas būtų atliekamas netinkamai, kad neatitiktų Lietuvos standartų ir normų. Teismas nepagrįstai nuspendė priteisti pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės išlaidas, susijusias su ginčo transporto priemonės naujų detalių įsigijimu, kadangi byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių prašomo priteisti žalos dydžio sąsajas su tariamu įvykiu (tik su juo). Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nėra tinkami rašytiniai įrodymai, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir yra paremti vien tik ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimais, juose nėra jokio kompetentingo asmens išvados, kuri teigtų, kad byloje nurodomi automobilio sugadinimai atsirado dėl įvažiavimo į ginčo duobę ir tik į ją.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83-86) prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodė, kad teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas yra atsakingas už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugų eismo organizavimą. Žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent savivaldybei teisės aktų priskirtų pareigų nevykdymas. Todėl žalos atlyginimas pagrįstai priteistinas iš Kauno miesto savivaldybės. Atmestini atsakovo argumentai dėl to, jog tariamai pareiškėjas neįrodė, kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Atsakovas su apeliaciniu skundu nepateikė teismui nei vieno įrodymo, pagrindžiančio jo poziciją. Pareiškėjas remiasi LVAT administracine byla Nr. A756-1578-12. Atmestini atsakovo argumentai, jog tariamai žalą gali įvertinti išimtinai tik atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Draudimo įstatyme 3 straipsnio 2 punkte yra labai aiškiai reglamentuota, kas yra draudimo veikla. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numato, kas yra vidaus turto arba verslo vertintojas. Pareiškėjo eksperto V. M. kvalifikacija atitinka visus požymius keliamus nekilnojamojo turto vertintojui, nes jo atliekamos funkcijos akivaizdžiai atitinka tiek Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, tiek Draudimo įstatyme reglamentuotas draudiko, kaip subjekto, veiklos funkcijas. Be to, Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 214 10.1 punkte yra aiškiai reglamentuota, jog žalą nustato draudikas, vadovaudamasis surašytu transporto priemonės sugadinimo apžiūros protokolu, draudimo sutarties sąlygomis, gautais iš draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais žalos dydžiui nustatyti. Atmestini ir atsakovo nurodyti teiginiai, jog tariamai eismo įvykį sąlygojo transporto priemonės vairuotojo neatsargūs veiksmai, kuriais tariamai buvo pažeisti Kelių eismo reikalavimai. Ši atsakovo pozicija yra grindžiama tik prielaidomis, nepagrįstomis jokiais įrodymais. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas. Į bylą pateikti įrodymai vienareikšmiškai pagrindė, jog bendras žalos dydis – 1 460,36 Lt suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Kauno miesto savivaldybės administracija atsisakė patenkinti AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 2012-02-29 pretenziją dėl žalos atlyginimo, t.y. sumokėti bendrovės patirtas išlaidas atlyginus draudėjo patirtą žalą 2012-01-16 įvykio metu (duomenys neskelbtini). Atsisakymas grįstas nebuvimu nepriklausomos ekspertų išvados dėl automobilio sugadinimų, privalomų transporto priemonės dokumentų nepateikimu (b.l. 13).

Specialioji teisėjų kolegija 2013-01-23 nutartyje pasisakė, kad „viena iš savarankiškų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų) savivaldybių funkcijų yra savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas, Kelių priežiūros tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155). Vietos savivaldybė, vykdydama nurodytas funkcijas, veikia viešojo administravimo srityje. Specialioji teisėjų kolegija, vadovaudamasi esamu teisiniu reglamentavimu bei ankstesne praktika panašaus pobūdžio bylose (Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta byloje „Lietuvos draudimas“ v. Kauno miesto savivaldybė, 2012 m. kovo 5 d. nutartis, priimta byloje V. Š. v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta byloje UAB DB „Industrijos garantas“ v. Kauno miesto savivaldybė; 2011 m. vasario 19 d. nutartis, priimta byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. Kauno miesto savivaldybė) sprendžia, kad tais atvejais, kai dėl netinkamo savivaldybei priskirtų funkcijų vykdymo padaroma žala tretiesiems asmenims, ginčai dėl žalos atlyginimo ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nagrinėtini administraciniame teisme (CK 6.271 straipsnis). Ar konkrečiu atveju yra pagrindas savivaldybės civilinei atsakomybei, spręs bylą nagrinėjantis administracinis teismas.

Specialioji teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovas tuo pat metu yra ir vietinės reikšmės kelių (gatvių) savininkas, nekeičia tarp šalių atsiradusių teisinių santykių prigimties, kuri išlieka administracinio pobūdžio”.

Taigi, turint omenyje, kad tikrinamoje administracinėje byloje faktinė situacija analogiška 2013-01-23 Specialios teisėjų kolegijos nutartyje išdėstytai situacijai bei ginčui spręsti turėtų būti taikomas tas pats teisinis reguliavimas, byla nagrinėtina administraciniame teisme, dar kartą nebekeliant klausimo dėl bylos priskirtinumo atitinkamam teismui (specializuotam ar bendrosios kompetencijos teismui).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės“. CK 6.270 straipsnio 1 dalis paneigia žalos atlyginimą, jei įrodoma, jog ji atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1-5 punktuose įvardytos kelio savininko (valdytojo) pareigos: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu.

Pagal Kelių įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka ir buvo nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte dėstoma, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Aprašo nuostatų pagrindu, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t.y. veikti taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Tačiau nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai neįvykdė šių pareigų. Iš bylos medžiagos matyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens valdytas automobilis įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią, jokiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, dėl ko buvo apgadintas. Važiuojamoji kelio dalis kėlė pavojų eismo saugumui, bet siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių atsakingas asmuo jokių veiksmų neatliko: neapribojo eismo kliūties zonoje, nepažymėjo kliūties ar pan.

Pareiškėjo pateikti faktiniai duomenys pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, jog žalos dydis realiai pagrįstas bei įrodytas. Prie bylos yra pridėti Transporto priemonių savanoriško draudimo liudijimas, Pranešimas apie įvykį, 2012-01-16 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, Eismo įvykio vietos schema, Papildomi duomenys apie eismo įvykį, Transporto priemonės techninės apžiūros protokolas, Sąskaita išankstiniam apmokėjimui, fotonuotraukos, kas neleidžia abejoti padaryta žala bei nurodytu jos dydžiu (b.l. 18, 20, 23-26, 28-31).

Atsisakymas atlyginti žalą motyvuojant nepateikimu privalomų transporto priemonės dokumentų niekuo neparemtas, nes, pirma, tai visiškai nesusiję su padaryta žala bei žalos dydžiu, antra, prie administracinės bylos tie dokumentai pridėti.

Žalos dydžio neigimas nebuvimu nepriklausomų ekspertų išvados taip pat atmestas pagrįstai, nes pareiškėjas pateikė įrodymus, pagrindžiančius padarytos žalos dydį. Tuo tarpu atsakovas, laikydamas esant neįrodytą prašomą priteisti pinigų sumą, apsiribojo tik abstrakčiais paaiškinimais, savarankiškai nepateikdamas duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas ar sukeliančių abejonių pareiškėjo pateiktais, kas galimai sąlygotų papildomų faktinių duomenų rinkimą. Tai reiškia, kad atsakovas nepagrindė savo pozicijos dėl kitokios nei prašoma priteisti žalos dydžio, t.y. neįrodė savo teiginių pagrįstumo, dėl ko aptariamas apeliacinio skundo argumentas negali būti pripažintas priimtinu.

Išdėstytų motyvų pagrindu teigtina, kad byla iš esmės išnagrinėta teisingai, o apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius