ac0e8475-c6a1-4366-b105-4c5d2cd0ca12 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2008/2010

                                                                Procesinio

sprendimo kategorija 16.5Â (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo

Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui S. S.,

pareiškėjo

atstovei Simonai Risovaitei,

atsakovo Lietuvos viešosios

policijos rinktinės „Vytis“ atstovei Danguolei

Kurčikovienei,

viešame

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal

atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir pareiškėjo S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje

pagal pareiÅ¡kėjo S. S. skundÄ atsakovams Lietuvos

viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos

Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

(trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.  Pareiškėjas S. S. (toliau –

ir pareiškėjas) skundu (T I, b. l. 2-4), kurį tikslino (T I, b. l. 95-98,

127-130, 140-143, 156), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ ,

praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo Lietuvos valstybės jo darbo užmokesčio nepriemokÄ

už laikotarpį nuo 2004 metų gruodžio mėnesio iki 2007 m. spalio mėnesio – 6 100,27 Lt, įpareigoti Lietuvos valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir

pervesti policijos finansų asignavimų valdytojui priteisto darbo užmokesčio

lėšas, įpareigoti atsakovÄ Lietuvos vieÅ¡Ä jÄ policijos rinktinę „Vytis“ (toliau

– ir Institucija) jam iÅ¡mokėti priteistÄ darbo užmokestį ir priteisti iÅ¡

atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad dirba Viešosios policijos

Vilniaus apsaugos skyriaus vyresniuoju postiniu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė

dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės

tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi,

nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė,

kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis

Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo

skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio

reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus

tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties

metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai

jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23

straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ

ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir

Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl darbdaviams

atsirado pareiga jam iÅ¡mokėti negautÄ darbo užmokesčio dalį. Institucija jam

tiesiogiai mokėjo darbo užmokestį, o bendrÄ ja prasme jo (ir visų valstybės

tarnautojų) darbdaviu laikytina Lietuvos Respublikos valstybė.

Atsakovas Lietuvos

vieÅ¡osios policijos rinktinė „Vytis“ prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti. Atsiliepimuose

(T I, b. l. 7-9, 105-107, 150-153, 169-170) paaiškino, kad jis, apskaičiuodamas

priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2

dalį. Nurodė, kad nors Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad priedų ir priemokų riba vidaus tarnybos sistemos

pareigūnams prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau

remiantis įstatymo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas, yra

laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo

prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje vienintelis

tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos

Vyriausybės ar jos įgalioto asmens. Nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimÄ

dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir

klausimÄ dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos

Respublikos Vyriausybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos

departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau

– ir Policijos departamentas) prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti.

Atsiliepimuose (T I, b. l. 13, 111-112, 163-164) pažymėjo, kad įstatymas ar

kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol

konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio

Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimÄ ir pabrėžė, kad prieÅ¡taraujantis

Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Analizuodamas

Konstitucijos 6, 7 ir 102 straipsnius darė iÅ¡vadÄ , kad kol nustatyta tvarka

nepripažinta, jog VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamos

priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai,

ši nuostata yra teisėta ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo

reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu (T I, b. l. 183-188) pareiÅ¡kėjo skundÄ patenkino iÅ¡ dalies, t. y.

priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės

„Vytis“ 5 557,10 Lt, likusioje dalyje skundÄ atmetė. Teismas nurodė Valstybės

tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX?856 redakcija)

25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir

atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad

priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Ä® Å¡iÄ sumÄ

neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ

poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei

šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Taip

pat nurodė Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 ir 5 dalis, Konstitucinio

Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimÄ ir pažymėjo, kad Å¡is nutarimas reiÅ¡kia,

jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti

atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų

užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę tais atvejais, kai

apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ . Tai galėjo

būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų

pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už

faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties

metu, papildomų užduočių, atliktų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, iki Å¡iol

nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia situacija

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo principams. Teismas

nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ 2007 m. gruodžio 29 d., nepraleisdamas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų

senaties termino, jo nurodytas laikotarpis nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. patenka į trejų metų darbo užmokesčio ribas,

nustatytas Darbo kodekso 298 straipsnyje, ginčo dėl Institucijos pateiktoje

pažymoje užfiksuotų duomenų nėra, todėl pareiÅ¡kėjui už minėtÄ laikotarpį

priteisė 5 557,10 Lt. Teismas nustatė, kad 543,17 Lt nepriemoka susidarė dėl

taikyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų ribojimo už darbÄ , dirbtÄ 2004 m. balandžio mėnesį. Už šį laikotarpį pareiÅ¡kėjas neprašė priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ .

Be to, laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. virÅ¡ija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytÄ trejų metų terminÄ . Teismas

nustatė, kad reikalavimas Lietuvos valstybei yra grindžiamas ne Civilinio

kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, o Darbo kodekso 298 straipsnio ir Valstybės

tarnybos įstatymo normomis, todėl žalos prasme nevertino Institucijos sprendimų

ir veiksmų dėl priedų ir nepriemokų sumai taikyto pareiginės algos ribojimo už

darbÄ . Teismas nustatė, kad asignavimų valdytojo Policijos departamento ir

Lietuvos valstybės santykiai dėl biudžeto lėšų skyrimo šioje byloje

nenagrinėjami, o pareiškėjas nėra įgaliotas Policijos departamento vardu kreiptis

į teismÄ dėl biudžeto lėšų skyrimo priteistino darbo užmokesčio iÅ¡mokėjimui. PareiÅ¡kėjas

nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas

atmetė jo praÅ¡ymÄ dėl teismų iÅ¡laidų priteisimo.

Â

III. Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė

„Vytis“ pateikė apeliacinį skundÄ (T I, b. l. 2-4), kuriuo praÅ¡o panaikinti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ . Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos

pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Nurodo, kad

Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi Valstybės

tarnybos įstatymo 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos

nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės

algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol

konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atkreipia dėmesį į

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimÄ , kuriame nurodyta, jog

nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu

Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo

konstitucinė priedermė. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis

tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Taip

pat atkreipia dėmesį, kad tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir

skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturės pagrindo mokėti policijos

pareigūnams priklausančių išmokų, o tokių išmokų priteisimo atveju policijos

įstaiga šias sumas dengs iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarys dar

didesnis lėšų trūkumas. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271

straipsniu, pagal kurį žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų

neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto.

Pareiškėjas S. S. pateikė

apeliacinį skundÄ (T I, b. l. 5-6), kuriuo praÅ¡o pakeisti Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimÄ toje dalyje, kurioje jam

nepriteistas 543,17 Lt negautas darbo užmokestis ir toje dalyje jo skundÄ

tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė

priteistinÄ neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio sumÄ , nes nustatė, kad laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. virÅ¡ija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytÄ 3 metų

terminÄ . Atkreipė dėmesį, kad negauto darbo užmokesčio suma (543,17 Lt) pateko

į jo prašomo priteisti negauto darbo užmokesčio laikotarpį, kuris nesiekia 3

kalendorinių metų. Nurodo, kad 543,17 Lt dydžio ribojimas jam buvo pritaikytas

ir ši darbo užmokesčio dalis jam nebuvo išmokėta 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Todėl tik nuo tada, kad jis negavo VTĮ ir Konstitucijos 48 straipsnio 1

dalį priklausančių sumų, t. y. nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio, jam atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Nurodo, kad Darbo kodekso 298

straipsnyje nustatytas trejų metų apribojimas nustatomas tik kalendoriniais

metais ir reglamentuoja materialinės teisės į su darbo santykiais susijusius

turtinius interesus galiojimÄ .

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis

suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prašė pirmosios instancijos teismo

sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ . Atsiliepime į apeliacinius

skundus (T II, b. l. 9-10) pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priteista

suma neatitinka pareiškėjo reikalavimo. Nurodo, kad vertinant pareiškėjo skundų

reikalavimų pagrįstumÄ , pirmiausia buvo bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti pareiÅ¡kėjo dirbto

darbo pobūdį, pareigas, kurias pareiškėjas privalėjo atlikti, koks buvo jo

darbo ir poilsio režimas. Nesutinka, jog Institucija nepagrįstai taikė

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad įstatymas ar kitais

teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol

konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Analizuodamas Konstitucijos 6,

7 ir 102 straipsnius darė iÅ¡vadÄ , kad kol nustatyta tvarka nepripažinta, jog

VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali

viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ši nuostata

yra teisėta ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus

mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Nurodė, kad nėra pagrindo

konstatuoti, kad Institucija, skaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį

pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas S. S. atsiliepimu į

atsakovo Lietuvos vieÅ¡osios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundÄ (T

II, b. l. 13-14) praÅ¡o pastarÄ jį atmesti. Nurodo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimÄ . Teigia, kad Institucija sutinka, kad pareiÅ¡kėjui neteisėtai buvo

neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ginčas kyla tik dėl to, kuriam iš atsakovų

tenka pareiga iÅ¡mokėti priteistinÄ sumÄ . Todėl Institucija praÅ¡o ne panaikinti,

o pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ â€“ praÅ¡omo negauto užmokesčio

sumÄ priteisiant iÅ¡ kito atsakovo – Lietuvos valstybės. Institucija nurodo, kad

prašoma suma turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės remiantis žalos

atlyginimo nuostatomis, tačiau nagrinėjama byla yra dėl negauto darbo

užmokesčio priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamÄ

atsakovÄ , iÅ¡ kurio priteistina negauto darbo užmokesčio dalis.

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė

„Vytis“ atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo S. S. apeliacinį skundÄ

(T II, b. l. 15-16) praÅ¡o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti. Pažymi, kad pareiÅ¡kėjas

į pirmosios instancijos teismÄ kreipėsi 2007 m. gruodžio 29 d. PareiÅ¡kėjo nurodytas laikotarpis nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. patenka į trejų metų darbo užmokesčio ribas, nustatytas DK 298 straipsnyje.

543,17 Lt nepriemoka susidarė dėl taikyto darbo užmokesčių priedų ir priemokų

ribojimo už darbÄ 2004 m. balandžio mėnesį, už kurį pareiÅ¡kėjas nepraÅ¡o priteisti

darbo užmokesčio nepriemokÄ . Be to, laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. dienos virÅ¡ija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytÄ

trejų metų terminÄ .

Teisėjų kolegija

k

o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai

skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo

dėl už 2004-2007 metus pareiškėjui S. S. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl

minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio

2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Lietuvos viešosios

policijos rinktinė „Vytis“, iš kurios pirmosios instancijos teismas priteisė

pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka

nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos,

reglamentuojančios atsakomybę už žalÄ , atsiradusiÄ dėl valdžios institucijų

neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos

valstybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos

faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms,

kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės

teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje

administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo

principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimÄ ), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį

(teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo

pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės

panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti

vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos

netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar

objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei

teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje byloje

yra sÄ lygos kurti naujÄ precedentÄ ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė

teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies

priteisimo (teisingo atlyginimo už darbÄ ) yra laikytinas tarnybiniu ginču.

Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi

įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši

įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005,

„Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau

nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad pirmosios

instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tinkamu atsakovu šioje byloje

laikytina Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, o ne Lietuvos

valstybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas

reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu,

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartÄ yra konstatavęs, jog

laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas

vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Kaip

teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis minėta nuostata

apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti

interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su

darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas

trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino,

kad ginčo dėl Institucijos pateiktoje pažymoje užfiksuotų duomenų nėra, o 543,17

Lt nepriemoka susidarė 2004 metų balandžio mėnesį, t. y. laikotarpiu, už kurį

pareiškėjas neprašė priteisti darbo užmokesčio nepriemokos. Be to, teismas

nustatė, kad laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. virÅ¡ija DK 298 straipsnyje nustatytÄ trejų metų terminÄ . Tačiau apeliacinės

instancijos teisėjų kolegija, peržiÅ«rėjusi byloje esančiÄ medžiagÄ , įvertina, kad

iš byloje esančių Institucijos pateiktų prieštaringus duomenis atspindinčių pažymų

apie pareiÅ¡kėjui priskaičiuotÄ ir iÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį (T I, b. l. 5, 10,

108, 144, 172) negalima tiksliai apskaičiuoti pareiÅ¡kėjui priteistinÄ sumÄ pritaikant

DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ trejų metų senaties terminÄ . Pastebėtina,

kad remiantis pirminėmis ir vėlesnėmis Institucijos pateiktomis pažymomis

pareiškėjui apskaičiuotina skirtinga darbo užmokesčio nepriemoka. Todėl

konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra ginčo

dėl duomenų apie darbo užmokesčio nepriemokÄ , ir nepagrindė, kodėl,

priteisdamas darbo užmokesčio nepriemokÄ vadovavosi Institucijos pateikta 2010 m. vasario 22 d. pažyma Nr. 142-PAZ1-985 apie neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį (b. l. 172) ir 2010 m. vasario 22 d. pažyma Nr. 142-PAZ1-984 apie neiÅ¡mokėtÄ užmokesčio dalį (b. l. 171). Teisėjų

kolegija pažymi, kad iš tiesų pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija jam

priteistinÄ darbo užmokesčio nepriemokos sumÄ ir jo pozicijÄ galimai pagrindžia

byloje esantys įrodymai, pavyzdžiui, 2007 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 120-PAZ1-732 apie neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį (b. l. 5). Teisėjų kolegija sprendžia,

kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81

straipsniu, nagrinėdamas bylÄ pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai neiÅ¡tyrė

ir neįvertino byloje esančių įrodymų.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo

ir atsakovų apeliaciniai skundai yra tenkintini iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas yra naikinamas ir byla perduodama pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

           Â

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo

140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo

S. S. apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies.

Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį

skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies.

Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimÄ panaikinti ir

perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai                                                                               Â

          Roma Sabina Alimienė Â

                                                                                                Â

      Ričardas Piličiauskas

                                                                                                      Â

Virgilijus Valančius