2017-06-07 Nr. AB-11534-3-61-3-01393-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3671-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01393-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Komisariatas, Vilniaus AVPK) viršininko įsakymą Nr. 10-TE-179 „Dėl viršilos V. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Komisariate eitas pareigas; 3) priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo nušalinimo nuo pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju buvo surašyti trys pranešimai dėl tarnybinio nusižengimo, kuriuose buvo suformuluoti vis nauji kaltinimai dėl pareigūno vardo pažeminimo. Pareiškėjo teigimu, tai, kad kiekvienu atveju kaltinimo pareigūno vardo pažeminimu esmė buvo keičiama ne nustačius naujų įvykio aplinkybių, o prisitaikant prie pareiškėjo gynybinės versijos, rodo, jog atsakovas nesiekė išsamiai ir nešališkai ištirti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių, tačiau siekė bet kokiu būdu pareiškėjo veiksmus įvertinti kaip pareigūno vardo pažeminimą ir dėl to atleisti jį iš vidaus tarnybos. Šią aplinkybę patvirtina pagrindinių liudytojų E. M. ir A. N. paaiškinimai, nes nurodyti patruliai praėjus vis daugiau laiko po įvykio rašytiniuose paaiškinimuose ir tarnybiniuose pranešimuose nurodydavo vis daugiau papildomų aplinkybių apie neva neteisėtus pareiškėjo veiksmus.

Pareiškėjas nurodė, kad ne jo (pareiškėjo), o būtent tarnybines pareigas vykdžiusių pareigūnų neprofesionalūs ir neteisėti veiksmai įvykio vietoje nulėmė susidariusią konfliktinę situaciją ir neobjektyvų visų įvykio aplinkybių nustatymą, tačiau jiems nebuvo taikoma tarnybinė atsakomybė. Dėl šių pareigūnų galimo siekio išvengti tarnybinės atsakomybės dėl netinkamai atliktų pareigų jų paaiškinimai neturėtų teismo būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs, nes jie galbūt apkalbėjo pareiškėją.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo, kurio padarymu jis buvo kaltinamas, teisinis vertinimas dviejuose patikslintuose pranešimuose apie tarnybinį nusižengimą apsiribojo tik objektyviais duomenimis nepagrįstais teiginiais apie 2015 m. lapkričio 29 d. įvykius Garsiojoje g., Vilniuje, tačiau nebuvo pateikta nuorodų į atliktais veiksmais pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus. 2016 m. kovo 7 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-IS-56 (toliau – ir Išvada), į kurią buvo atsižvelgta priimant Įsakymą, pagrindas buvo trečiasis (2016 m. kovo 2 d.) pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuris pareiškėjui nebuvo tinkamai ir laiku įteiktas. Tokiu būdu buvo akivaizdžiai apsunkintos pareiškėjo galimybės visa apimtimi gintis nuo pateiktų kaltinimų.

Pareiškėjas akcentavo, kad jis vietoje privalomų pateikti dokumentų pateikė savo tarnybinį policijos pareigūno pažymėjimą, nes jokio kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento įvykio metu su savimi neturėjo, tačiau šis veiksmas negali būti vertinamas kaip pareigūno vardą žeminantis elgesys. Pareiškėjas nesutiko su Išvadoje konstatuotu faktu, kad jis nevykdė reikalavimo pasitikrinti blaivumą, nes šis reikalavimas jo automobilį sustabdžiusių pareigūnų nebuvo tinkamai išdėstytas. Jeigu pareiškėjas iš tikrųjų vengė pasitikrinti blaivumą, tada nesuprantama, dėl kokių priežasčių pareigūnai E. M. ir A. N. iš karto nefiksavo neblaivumo patikrinimo vengimo, kaip administracinio teisės pažeidimo, ir kokiu tikslu vėliau tikrino pareiškėjo blaivumą. Be to, pirminiuose šių pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose neminima, kad pareiškėjas būtų vengęs blaivumo patikrinimo ar nevykdęs teisėtų jų nurodymų. Pirminiuose tarnybiniuose pranešimuose nei E. M., nei A. N. neminėjo apie automobilio vingiavimą iki sustabdymo, tačiau pradėjus tarnybinį patikrinimą ši aplinkybė jau buvo paminėta. Tai patvirtina pareiškėjo abejones dėl šių pareigūnų visų paaiškinimų patikimumo, o taip pat ir tarnybinį patikrinimą atlikusio pareigūno objektyvumo.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad tai, jog jis persėdo iš vairuotojo vietos ant galinės sėdynės, o į jo vietą atsisėdo kartu važiavusi moteris, nieko neįrodo, nes jokie teisės aktai tokių veiksmų nedraudžia, t. y. jie nėra neteisėti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju negali būti remiamasi aplinkybe, jog pareiškėjas siūlė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą kartu buvusiai moteriai, nes toks kaltinimas nebuvo suformuluotas nei viename iš pranešimų apie tarnybinį nusižengimą ir pareiškėjas neturėjo galimybės gintis nuo tokio įtarimo. Pareiškėjo teigimu, kaltinimas neblaivumo patikrinimo vengimu jam iki šiol nėra pateiktas ir nustatyta tvarka nėra įrodytas. Tai, kad pareiškėjas administracinio teisės pažeidimo teisenoje buvo kaltinamas vairavimu, kai nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis, o sprendžiant jo tarnybinės atsakomybės klausimą veika kvalifikuojama kaip neblaivumo patikrinimo vengimas, rodo atsakovo siekį „pritempti“ pareiškėjo veiksmus (neveikimą) prie pareigūno vardo pažeminimo sudėties.

Pareiškėjo teigimu, kaltinimas, kad pareiškėjas su automobilį sustabdžiusiais pareigūnais bendravo itin nepagarbiai, vartodamas necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius, grindžiamas tik jį apkalbėti suinteresuotų policijos pareigūnų paaiškinimais, nors pirminiuose įvykio dokumentuose tokie faktai nebuvo fiksuoti, t. y. šis kaltinimas nėra tinkamai įrodytas. Kiti įvykio vietoje buvę pareigūnai tokių faktų nepatvirtino, jokių konkrečių įžeidinėjimo ar nepagarbos demonstravimo aplinkybių neįrodė. Tokie nekonkretūs kaltinimai turėtų būti vertinami kaip teisės aiškiai žinoti, kuo esi kaltinamas, pažeidimas. Pareiškėjas pripažino, kad jis, būdamas susinervinęs ir bendraudamas mobiliuoju telefonu ar su kartu automobilio salone buvusia partnere, galėjo vartoti necenzūrinius žodžius, tačiau tokiu atveju šie žodžiai ar frazės nebuvo skirti policijos pareigūnams.

Pareiškėjas akcentavo, kad veiksmai, kai jis nejudančio automobilio salone, esant išjungtam varikliui, būdamas transporto priemonės valdytoju, vartojo alkoholinius gėrimus, nėra draudžiami jokių teisės aktų, reglamentuojančių kelių eismo dalyvių veiksmus. Susidariusią situaciją, pareiškėjo teigimu, lėmė neprofesionalūs ir neteisėti jį sustabdžiusių policijos pareigūnų, kurie tinkamai nevykdė tarnybinių pareigų, o atlikinėjo kitus su kelių eismo taisyklių pažeidimo nustatymu nesusijusius ir teisės aktuose nereglamentuotus veiksmus (kvietė į įvykio vietą aukštesnes pareigas einančius policijos pareigūnus, delsė fiksuoti padarytą pažeidimą), veiksmai. Išvadoje dėstomo kaltinimo esmė, kad pareiškėjas, tikrindamasis blaivumą, siekė išvengti objektyvaus blaivumo patikrinimo, prieštarauja logikai. Pareiškėjas nurodė, kad jis kategoriškai nesutinka su Išvada, nes vykdė visus teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, pasitikrino blaivumą.

Pareiškėjas akcentavo, kad šiuo atveju atsakovas Išvadą grindžia aplinkybe, jog pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, todėl toks teiginys neabejotinai turėtų būti įrodytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nustatyta tvarka, tačiau tai nėra atlikta, nes pareiškėjas nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn nei dėl vairavimo, kai nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis, nei dėl neblaivumo patikrinimo vengimo. Pareiškėjas tvirtino, jog jo veiksmuose nebuvo nei objektyviosios, nei subjektyviosios tarnybinės atsakomybės pusės požymių, nebuvo objektyvių veiksmų ar neveikimo, žeminančių pareigūno vardą, dėl to nėra ir kaltės. Be to, nėra ir kito esminio pareigūno vardo pažeminimo elemento – kilusių pasekmių, nes jokie tinkamai įrodyti ginčijami pareiškėjo veiksmai nebuvo priešingi teisei, todėl negalėjo pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoriteto, griauti pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga arba jos kompromituoti. Išvadoje, kuri buvo Įsakymo priėmimo pagrindas, nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų (faktų) apie pareiškėjo atliktus veiksmus, žeminančius pareigūno vardą, tarnybinis patikrinimas atliktas šališkai ir neobjektyviai, Išvada iš esmės grindžiama abejonių keliančiais liudytojų paaiškinimais, tarnybinio patikrinimo metu buvo iš esmės apribota pareiškėjo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir efektyviai gintis nuo pateiktų kaltinimų.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 29 d. 3.37 val. bendruoju pagalbos telefonu buvo pranešta apie pavojingai manevruojantį automobilį, kurį patruliai E. M. ir A. N. sustabdė Garsiojoje g., Vilniuje. Vairuotojui pateikus tarnybinį pažymėjimą paaiškėjo, jog transporto priemonę vairavo Vilniaus AVPK patrulis V. B.. Vėliau į įvykio vietą atvyko šio pareigūno tiesioginis vadovas A. S. (A. S.) ir dar du pareigūnai. Alkoholio kiekio matuokliu pareiškėjo iškvėptame ore 4.29 val. nustatytas 2,06 promilių girtumas ir jis nedelsiant nušalintas nuo transporto priemonės tolimesnio vairavimo, surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, dėl pareiškėjo veiksmų (padarytų administracinių teisės pažeidimų) yra vykdomi tyrimai.

Atsakovas pabrėžė, kad Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą už tai, jog savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Atsakovo teigimu, pirmas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui buvo įteiktas pagal pirminę informaciją, kuri vėliau buvo tikslinama. 2016 m. kovo 2 d. pareiškėjas po teismo posėdžio administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriame buvo nustatytos aktualios faktinės aplinkybės, atvyko į Vilniaus AVPK ir sutiko pateikti paaiškinimą, kurį vėliau atsisakė pasirašyti. Pareiškėjui 2016 m. kovo 2 d. buvo pateiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kurį pareiškėjas atsisakė paimti ir puolė bėgti iš kabineto. Kadangi pats pareiškėjas vengė dokumentų įteikimo, atmestini jo teiginiai apie apsunkintą teisę į gynybą.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas, keldamas abejones dėl A. N. ir E. M. pateiktų faktinių aplinkybių vis didesnio detalumo ir aiškumo bei parodymų patikimumo, siekia sumenkinti nepalankius įrodymus, nors teisme šių pareigūnų šališkumu nebuvo suabejojęs. Pareiškėjas, pateikdamas savo tarnybinį pažymėjimą, pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 4.18 punktą. Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas sąmoningai (tyčia), t. y. suprasdamas savo veiksmus ir juos kontroliuodamas, daugiau nei valandą vengė tikrintis blaivumą, be to, vartojo alkoholį iki neblaivumo patikrinimo procedūros atlikimo. Pareiškėjas, būdamas kelių policijos pareigūnu, kurio tiesioginė funkcija eismo saugumo užtikrinimas, ir būdamas šios srities specialistu, puikiai išmanančiu apsvaigimo nustatymo procedūrą ir atsakomybės taikymo galimybes, visais savo veiksmais vengė apsvaigimo patikrinimo bei nesiekė paneigti duomenų apie jo vairavimą išgėrus ir tuo pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjas taip pat persėdo iš vairuotojo vietos ant galinės sėdynės, o į vairuotojo vietą atsisėdo kartu su juo važiavusi moteris, pareiškėjas siūlė surašyti administracinio tesiės pažeidimo protokolą šiai moteriai. Tai patvirtina pareiškėjo vengimą pasitikrinti apsvaigimo laipsnį ir siekį sukurti abejonę, kas vairavo automobilį.

Atsakovas pažymėjo, kad nuo 3.40 iki 4.25 val. pareiškėjas buvo užsirakinęs savo automobilyje ir tol, kol atvyko tiesioginis jo vadovas, ignoravo pareigūnų bandymus su juo bendrauti, todėl nebuvo galimybės patikrinti blaivumą. Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, žinodamas sustabdymo priežastį, puikiai suvokė reikalavimą pasitikrinti apsvaigimo laipsnį alkoholio kiekio matuokliu, todėl akivaizdu, kad tokiu pasirinktu būdu „tempė“ laiką, tikėdamasis išblaivėti ar rasti kitokį susidariusios jam nepalankios situacijos sprendimo būdą. Visuma pareiškėjo veiksmų laikytina teisėtų pareigūnų reikalavimų pasitikrinti apsvaigimą nevykdymu, trukdymu policijos pareigūnams vykdyti tarnybines funkcijas – nustatyti faktines padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybes. Be to, toks elgesys neatitinka jam, kaip policijos pareigūnui, keliamų sąžiningo, pavyzdingo ir teisėto elgesio sandarų bei Etikos kodekso 14.1 punkto reikalavimų. Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, sąmoningai įžeidinėjo kitus policijos pareigūnus, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Tokiais veiksmais pareiškėjas nesilaikė Etikos kodekso 7.1 punkto. Alkoholio vartojimas po sustabdymo parodo desperatišką pareiškėjo bandymą bet kokiomis priemonėmis išvengti objektyvaus apsvaigimo, kuris buvo automobilio vairavimo metu, patikrinimo, požiūrio į tarnybą policijoje ciniškumą bei asmeninių interesų iškėlimą aukščiau teisinio reglamentavimo ir etikos normų. Atsakovo teigimu, akivaizdu, kad pareiškėjas vairavo transporto priemonę esant visiems girtumo požymiams.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo veiksmai, kuriais akivaizdžiai pademonstruota nepagarba įstatymams bei jų ginamoms vertybėms, taip pat kolegoms policijos pareigūnams, nesuderinami su puoselėjamomis vertybėmis ir policijos pareigūno statusu bei jam, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, keliamais aukštesniais moraliniais reikalavimais ir vertintini kaip pareigūno vardo pažeminimas bei pareigūno priesaikos sulaužymas. Pasak pareigūnų A. N., E. M., A. S. ir E. T. (E. T.), pareiškėjas atrodė neblaivus, elgėsi neadekvačiai ir įžūliai. Pareiškėjo elgesys su kolegomis bei sustabdžius jo vairuotą automobilį atlikti veiksmai vertintini kaip nusižengimas Etikos kodekso nuostatoms. Atsakovas kritiškai, t. y. kaip pasirinktą gynybinę taktiką, vertino pareiškėjo teiginį, kad jo elgesį nulėmė tai, jog automobilį sustabdę pareigūnai nepaaiškino stabdymo priežasties, nes pareigūnai A. N., E. M. ir A. S. tvirtina, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, jog jo vairuotas automobilis sustabdytas pagal pranešimą, kad vairuotojas galbūt neblaivus.

Atsakovas pabrėžė, kad nurodyti netinkami veiksmai, nesuderinami su policijos pareigūno statusu bei etika, tarnybos teisinių santykių aspektu gali būti vertinami nepriklausomai nuo jų vertinimo administracinio teisės pažeidimo teisenoje. Atsakovo teigimu, Išvadoje pakankamai aiškiai atspindėta padarytų pažeidimų sudėtis, t. y. nurodyti tiek norminiai aktai, kurie buvo pažeisti, tiek veiksmai, kuriais pareiškėjas juos pažeidė, įvertintos visos faktinės aplinkybės bei pareigūno kaltumas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Išvadoje yra aprašyta 2015 m. lapkričio 29 d. įvykių seka ir konstatuota, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą bei sulaužė pareigūno priesaiką. Teismas pažymėjo, kad dėl Išvadoje aprašytų 2015 m. lapkričio 29 d. veiksmų pareiškėjas Įsakymu buvo atleistas iš užimamų pareigų. Dėl pareiškėjo teisės į gynybą pažeidimo teismas nurodė, kad pareiškėjui 2015 m. lapkričio 30 d., 2015 m. gruodžio 29 d. ir 2016 m. kovo 2 d. pranešimais dėl tarnybinio nusižengimo buvo inkriminuojamas pareigūno vardo pažeminimas, tačiau 2016 m. kovo 2 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas, 2015 m. lapkričio 26 d. baigęs tarnybą, negrąžino priskirto tarnybinio ginklo, Vilniaus AVPK nėra vertinama kaip pareigūno vardo pažeminimas. Teismo vertinimu, nors Išvada ir buvo surašyta vadovaujantis 2016 m. kovo 2 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo, tačiau jam inkriminuotas pažeidimas (pareigūno vardo pažeminimas), už kurį pareiškėjas atleistas, buvo nurodytas 2015 m. lapkričio 30 d. bei 2015 m. gruodžio 29 d. pranešimuose dėl tarnybinio nusižengimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neginčija atsakovo teisės tikslinti pranešimus dėl tarnybinio nusižengimo. Kadangi 2016 m. kovo 2 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjui buvo inkriminuotas pažeidimas, susijęs su tarnybinio ginklo negrąžinimu, kurio atsakovas nelaikė pareigūno vardo pažeminimu, o pareiškėjas atleistas už pareigūno vardo pažeminimą, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog 2016 m. kovo 2 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kaip tvirtina pareiškėjas, jam nebuvo įteiktas ir taip buvo apribota jo teisė į gynybą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, jog atsakovas šališkai atliko tyrimą ir Išvadą grindė iš esmės E. M. ir A. N. paaiškinimais. Teismo vertinimu, nenustatyta, kad Vilniaus AVPK ar tam tikri asmenys būtų šališki, turėtų tam tikrą suinteresuotumą taikyti pareiškėjui drausminę atsakomybę. Teismas nepripažino pagrįstais ir įrodytais pareiškėjo argumentų, kad E. M. ir A. N. veikė neprofesionaliai ir neteisėtai, nes pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė tas neprofesionalus elgesys ir neteisėtas veikimas, bei šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą ar tyrimas buvo atliktas šališkai ir neobjektyviai. Dėl pareiškėjo argumento, kad E. M. ir A. N. paaiškinimai yra nepatikimi, teismas nurodė, jog iš esmės tas pačias aplinkybes tvirtino ir kiti dalyvavę asmenys – A. S. ir E. T., kurių šališkumas pareiškėjui nekėlė abejonių.

Pareiškėjui inkriminuotų veiksmų ir neveikimo, kurie pripažinti žeminančiais pareigūno vardą, aspektu teismas nustatė, kad 2015 m. lapkričio 30 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, jog 2015 m. lapkričio 29 d., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę, o 2015 m. gruodžio 29 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo informuotas apie kaltinimą tuo, jog viešoje vietoje kitų eismo dalyvių ir pareigūnų akivaizdoje demonstratyviai vartojo alkoholinį gėrimą. Nors pačiame 2016 m. kovo 2 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nepažymėta, jog pareiškėjas buvo su juo supažindintas, tačiau 2016 m. kovo 4 d. tarnybiniai pranešimai patvirtina, jog pareiškėjas atsisakė susipažinti su 2016 m. kovo 2 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas su 2016 m. kovo 2 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo buvo supažindintas elektroniniu paštu, kuriuo nurodė siųsti visus atsakovo turimus duomenis apie tarnybinį nusižengimą. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų informavęs apie korespondencijos duomenų pasikeitimą, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškimas nežinojo apie 2016 m. kovo 2 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo išdėstytus kaltinimus.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jis nevairavo neblaivus ir nevartojo alkoholinių gėrimų viešoje vietoje, o teisės aktai nedraudžia automobilio salone vartoti alkoholinius gėrimus nevairuojant, teismas pažymėjo, jog asmens neblaivumas gali būti įrodinėjamas visomis priemonėmis, t. y. ne tik alkoholio kiekio matuoklio parodymais. Teismo vertinimu, pareiškėjo neblaivumą vairuojant automobilį rodo tai, jog bendruoju pagalbos telefonu buvo pranešta, kad automobilio vairuotojas galbūt neblaivus, be to, pareiškėjo neblaivumą patvirtina ir įvykiuose dalyvavusių pareigūnų tarnybiniai pranešimai. E. T. 2016 m. vasario 22 d. paaiškinime nurodyta, kad kai jis priėjo prie pareiškėjo ir pasakė, jog pareiškėjas privalo pasitikrinti blaivumą, pareiškėjas atsisuko alkoholinio gėrimo buteliuką ir iš jo atsigėrė. Nors pareiškėjas negalėjo nesuprasti, jog pareigūnai ketina patikrinti jo blaivumą, tačiau jis būtent atliko tokius veiksmus, kurie sutrukdytų objektyviai nustatyti blaivumą. Nors pareiškėjas tvirtina, jog alkoholį vartojo tik automobilio viduje, tačiau byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad jis atsigėrė iš buteliuko, kuriame yra skysčio. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas iš esmės siekė sudaryti įvaizdį, kad jis nevairavo automobilio (persėdo ant automobilio galinės sėdynės, o moteris persėdo į vairuotojo sėdynę). Nors tai nėra neteisėtas veiksmas, tačiau įprastai tokie veiksmai atliekami siekiant suklaidinti, jog asmuo nevairavo transporto priemonės. Šį pareiškėjo siekį patvirtina ir tarnybiniai pranešimai, ir paaiškinimai. Teismas nurodė, kad pateiktas kartu su pareiškėju įvykio metu buvusios moters, kurią siejo artimi ryšiai su pareiškėju, paaiškinimas neatitinka kitų byloje esančių įrodymų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, privalėjo savo elgesiu būti nepriekaištingas ir pavyzdžiu kitiems asmenims (Etikos kodekso 14.1 p.), tačiau nustatyta pareiškėjo veika (vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ir demonstratyvus alkoholio vartojimas viešoje vietoje) visiškai neatitiko visuomenėje galiojančių moralės nuostatų, o tuo labiau visuomenės lūkesčių dėl pareigūnų elgesio, kurio iš jų tikimasi. Teismo vertinimu, kitų Išvadoje ir 2016 m. kovo 2 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimas teisiškai nėra reikšmingas, kadangi jau šios aplinkybės įrodo pareigūno vardo pažeminimą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas surinko pakankamai faktinių duomenų dėl pareiškėjo padarytų veiksmų ir juos teisingai įvertino policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų aspektu bei pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, t. y. Įsakymas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Kadangi Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių skundo reikalavimų.

III. Pareiškėjas V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui buvo inkriminuoti trys skirtingo turinio kaltinimai dėl pareigūno vardo pažeminimo, t. y. juose pareigūno vardo pažeminimas buvo grindžiamas iš esmės skirtingais veiksmais: nuo vairavimo neblaiviam iki neblaivumo patikrinimo vengimo. Išvada buvo surašyta iš esmės remiantis paskutiniuoju kaltinimu, kuriame pareigūno vardo pažeminimas iš esmės inkriminuotas dėl neblaivumo patikrinimo vengimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo veiksmus iš esmės kvalifikavo kaip vairavimą neblaiviam, nurodydamas, jog iš esmės tik du pareiškėjo veiksmai buvo žeminantys pareigūno vardą, t. y. vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ir demonstratyvus alkoholio vartojimas viešoje vietoje. Galiojusio ATPK ir dabar galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) nuostatos patvirtina, kad šie pažeidimai įstatymų leidėjo nevertinami kaip pavojingi (gresiančių nuobaudų prasme). Pirmosios instancijos teismo pozicija, kai pareigūno vardo pažeminimu laikomas alkoholio vartojimas viešoje vietoje, formuoja pavojingą praktiką, pagal kurią netgi nedidelio pavojingumo administracinio nusižengimo požymių turintys pareigūnu dirbančio asmens veiksmai yra kvalifikuojami kaip žeminantys pareigūno vardą ir turintys labai griežtas neigiamas pasekmes tarnybinė atsakomybės prasme. Alkoholinių gėrimų vartojimas viešoje vietoje negali būti vertinamas kaip pareigūno vardą žeminantis veiksmas, nes nėra griaunantis vidaus tarnybos ar policijos, kaip institucijos, autoritetą, tai turėtų būti vertinama tik kaip policijos pareigūno etikos pažeidimas.

2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagristai konstatavo, kad pareiškėjas pareigūno vardą pažemino vairuodamas neblaivus, nes paskutiniame pranešime dėl tarnybinio nusižengimo ir Išvadoje iš esmės buvo suformuluotas kitas kaltinimas, t. y. pareigūno vardo pažeminimas buvo siejamas su neblaivumo patikrinimo vengimu. Konstatuodamas vairavimo neblaiviam faktą, o ne vengimo pasitikrinti neblaivumą faktą, pirmosios instancijos teismas išėjo už ginčo ribų, t. y. skundžiamas sprendimas nėra teisėtas ir turėtų būti panaikintas.

3. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus apie jį sustabdžiusių patrulių šališkumą. Iš bylos duomenų matyti, kad šių pareigūnų teikiama informacija nuolat pildėsi įstaigai palankia (pareiškėjui nepalankia) kryptimi. Pareiškėją sustabdę pareigūnai praėjus vis daugiau laiko nuo įvykių prisimindavo vis daugiau įvykio detalių. Šių pareigūnų šališkumą pagrindžia aplinkybė, kad nebuvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl jų pirminiuose tarnybiniuose pranešimuose galbūt nuslėptų įvykio aplinkybių.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad pareiškėjo teisė į gynybą buvo apribota. Išvada buvo surašyta remiantis paskutiniu pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo, kuris pareiškėjui net nebuvo tinkamai ir laiku įteiktas. Kaltinimų ribos pareiškėjui nuolat buvo plečiamos (ypač palyginti antrą ir trečią pranešimus dėl tarnybinio nusižengimo). Be to, trečio pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo priėmimas yra nepagrįstas, nes iš tarnybinio patikrinimo medžiagos nėra aišku, kokias naujas aplinkybes Vilniaus AVPK nustatė nuo antro pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo įteikimo dienos, dėl kurių prireikė keisti kaltinimą, t. y. po antro pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo įteikimo dienos iš esmės nebuvo poreikio keisti ar tikslinti kaltinimą. Atsakovas stengėsi bet kokiomis priemonėmis inkriminuoti pareiškėjui pareigūno vardo pažeminimą, o ne nustatyti objektyvias įvykio aplinkybes. Nors pareiškėjas įvykio metu buvo statutinis valstybės tarnautojas ir jam buvo kelianti aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos metu, tačiau sugriežtinta vidaus tarnybos pareigūnų atsakomybė ir elgesio standartai savaime nereiškia, kad bet kokie neetiški pareigūno veiksmai gali būti įvertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu, t. y. turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės normų reikalavimams, padarymo, be to, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pripažindamas pareigūno vardą žeminančiais veiksmais du atliktus veiksmus, t. y. demonstratyvų alkoholio vartojimą viešoje vietoje ir vairavimą neblaiviam, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir išėjo už ginčo ribų, nes paskutiniuoju galutiniu pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo ir Išvada pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, kad pareigūno vardą pažemino iš esmės vengdamas blaivumo patikrinimo, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareigūno vardą žeminantys veiksmai yra vairavimas neblaiviam, kurį pirmosios instancijos teismas laiko tinkamai įrodytu.

Atsakovas Komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ir demonstratyvus alkoholio vartojimas viešoje vietoje, atsižvelgiant į ATPK ir ANK sankcijas, įstatymų leidėjo nevertinami kaip pavojingi, nes netinkamai suvokia savo veiksmų pavojingumą bei iš asmeninių paskatų siekia sumenkinti padarytų pažeidimų pavojingumą. Pareiškėjas vairavo apsvaigęs, o tai savaime yra šiurkštus ir pavojingas pažeidimas. Be to, pareiškėjas, siekdamas išvengti atsakomybės, po sustojimo papildomai automobilyje matant pareigūnams viešai vartojo alkoholį ir žinodamas apie tai, kad tarnybiniuose automobiliuose įrengti vaizdo registratoriai, išlipęs iš automobilio taip pat vartojo alkoholį viešoje vietoje. Šie akivaizdūs neteisėti veiksmai parodo aiškų visuomenėje nustatytų elgesio normų nepaisymą bei neabejotinai nesiderina su darbu policijoje.

2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai neįvertina pirmosios instancijos teismo pateiktos motyvacijos dėl pareiškėjo teisės į gynybą užtikrinimo. Pareiškėjas, teigdamas, kad kaltinimo ribos buvo nepagrįstai plečiamos, visiškai ignoruoja faktus, jog tiriant pareiškėjo padarytus pažeidimus aiškėjo vis daugiau faktinių aplinkybių, dėl kurių ir kilo poreikis tikslinti pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo turinį, tačiau iš esmės nekeičiant paties fakto, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Visos šios aplinkybės pareiškėjui ir jo advokatui buvo žinomos dėl dalyvavimo administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjime teisme ir nebuvo jokia naujiena ar netikėtumas bei jokiu būdu negalėjo pažeisti pareiškėjo teisės į gynybą.

3. Pareiškėjas buvo policijos pareigūnas, priimtas į tarnybą valstybės institucijoje, tarnyba kurioje grindžiama statutiniais santykiais, o šių santykių specifika lemia ir didesnius moralės reikalavimus policijos pareigūnams, ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad akivaizdžiai žeminančiu vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiu pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojančiu laikytinas toks pareigūnų elgesys, kuris akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, keliamais tam tikros statutinės sistemos pareigūnams (2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2412/2012), o atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi teisinė pasekmė (2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Šioje situacijoje reikia įvertinti vertybių pusiausvyrą, kur iš vienos pusės yra asmens, šiurkščiai pažeidusio įstatymų reikalavimus bei pažeminusio pareigūno vardą, patraukimas atsakomybėn ir asmeniniai pareiškėjo interesai iš kitos pusės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, o jo elgesys buvo orientuotas į atsakomybės išvengimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Bylos esminis dalykas – atsakovo Vilniaus AVPK 2016 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 10-TE-179, kuriuo pareiškėjas V. B. (Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini) patrulis) atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2016 m. kovo 8 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (savo poelgiu pažemino pareigūno vardą), teisėtumas ir pagrįstumas.

Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktas (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) (iki 2016 m. sausio 1 d. buvęs 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas) nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje (šiai bylai aktualioje redakcijoje, nes pareiškėjas pažeminusiu pareigūno vardą yra pripažintas dėl veiksmų (neveikimo), kuriuos atliko iki 2016 m. sausio 1 d.) Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalį, yra nurodęs, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šiam pagrindui konstatuoti taip pat yra būtina nustatyti pareigūno kaltę dėl atitinkamo veikimo ar neveikimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1947/2014).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo su uniforma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-231/2008; Nr. A756-236/2010).

Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas yra nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, Vidaus tarnybos statute apibūdinamo kaip Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu, sudėties, pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005; kt.).

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 56 str.) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014). Šiame kontekste primintina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 56 str. 6 d.) nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, turėjo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti ir įvertinti atsakovo nurodytus faktus, kuriais remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas atliko kaltus veiksmus, pažeminusius pareigūno vardą, bei pareiškėjo argumentus ir nurodomas aplinkybes, kuriomis remdamasis pareiškėjas šioje byloje teigė, kad atsakovas neteisingai nustatė tokio pobūdžio faktus bei pareiškėjo elgesį susiklosčiusioje teisinėje situacijoje vertino kaip akivaizdžiai žeminantį institucijos autoritetą bei prieštaraujantį įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ir nepateisinantį teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš statutinių pareigūnų.

Primintina, kad Išvadoje, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis (I t., b. l. 79–94), buvo nustatyta, jog 2015 m. lapkričio 29 d. ne tarnybos metu, neuniformuotas pareiškėjas sustabdžius pareigūnams A. N. ir E. M. apie 3.40 val. jo (pareiškėjo) vairuotą automobilį (duomenys neskelbtini): 1) vietoj privalomų pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus pateikti dokumentų, pateikė savo tarnybinį policijos pareigūno pažymėjimą; 2) nevykdė pareigūnų reikalavimų pasitikrinti blaivumą; 3) persėdo iš vairuotojo vietos ant galinės sėdynės, o į vairuotojo vietą atsisėdo kartu su juo važiavusi moteris; 4) siūlė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą šiai moteriai (automobilį sustabdžiusių pareigūnų teigimu); 5) nuo 3.40 val. iki 4.25 val. užsirakinęs savo automobilyje, ignoravo minėtų pareigūnų bandymus su juo bendrauti, kol atvyko jo tiesioginis vadovas, todėl nebuvo galimybės patikrinti jo blaivumą; 6) su jo vairuojamą automobilį sustabdžiusiais pareigūnais bendravo itin nepagarbiai, vartodamas necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius; 7) tiesioginiam vadovui A. S. informavus, kad teks pasitikrinti blaivumą, pradžioje, pasak A. S., atsisakė tikrintis, motyvuodamas tuo, kad vartojo alkoholinius gėrimus, po to, savo automobilyje pareigūnų akivaizdoje, o netrukus ir išlipęs iš automobilio, gėrė alkoholinį gėrimą iki blaivumo patikrinimo; 8) tik po to (po alkoholio vartojimo) sutiko pasitikrinti blaivumą, kaip pats nurodė, žinodamas, kad nuo alkoholio vartojimo nepraėjo nustatytas laiko tarpas, todėl patikrinimo rezultatas bus abejotinas, taip pat žinodamas, kad šio patikrinimo rezultatas nebus įrodymas, vertinant jo būklę (blaivumą) automobilio vairavimo metu.

Išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu ir pagal savo darbo pobūdį, sprendžiant iš jo paaiškinimų, gerai išmanydamas su Kelių eismo taisyklių pažeidimų fiksavimu bei įforminimu (taip pat ir blaivumo tikrinimu) susijusius teisės aktus ir procedūras, taigi, ir žinodamas, kad blaivumo tikrinimas, pavartojus alkoholio po vairuoto automobilio sustabdymo, tampa neaktualus, nepriklausomai nuo to, ar iki blaivumo tikrinimo praėjo nustatytas laikas po alkoholio pavartojimo, tyčia apie valandą vengė blaivumo patikrinimo ir vartojo alkoholinį gėrimą iki blaivumo tikrinimo, tokiais savo veiksmais siekdamas išvengti blaivumo vairavimo momentui patikrinimo bei trukdydamas jo vairuotą automobilį sustabdžiusiems policijos pareigūnams vykdyti tiesiogines tarnybines funkcijas – nustatyti faktines jo padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybes. Atsakovas, įvertinęs visus surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo veiksmais bei jo elgesiu į įvykio vietą atvykusių aukštesnio rango pareigūnų akivaizdoje, ir šių pareigūnų parodymus, Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjo veiksmų bei elgesio ignoruojant neblaivumo patikrinimą visuma, leidžia pagrįstai manyti, jog pareiškėjas, sustabdžius jo vairuotą automobilį, buvo neblaivus. Atsakovas, atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjo veiksmai yra nesuderinami su policijos pareigūno statusu ir etika, o tai reiškia, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą ir sulaužė pareigūno priesaiką, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs Išvadoje nurodytas aplinkybes, atsakovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo įrodinėjamos šios aplinkybės, atsižvelgdamas į pareiškėjo ypatingą statusą (pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, privalėjo savo elgesiu būti nepriekaištingas ir pavyzdžiu kitiems asmenims (Etikos kodekso 14.1 p.)), nepripažino pagrįstais pareiškėjo išsakytų šioje byloje argumentų dėl Išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių ir atleidimo teisinio pagrindo bei padarė išvadą, kad pareiškėjo veika (vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, demonstratyvus alkoholio vartojimas viešoje vietoje) visiškai neatitiko visuomenėje galiojančių moralės nuostatų, o tuo labiau visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš pareigūnų. Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovas teisingai įvertino pareiškėjo veiksmus policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų aspektu bei pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, todėl teisėtai atleistas Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, atsižvelgdama į pirmiau aptartą Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą ir teismų praktiką, taikant šią nuostatą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo konstatavo, jog pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus, o alkoholinių gėrimų vartojimas viešoje vietoje nėra toks pavojingas veiksmas ir turėtų būti vertinamas tik kaip policijos pareigūno etikos pažeidimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas visiškai be jokio faktinio pagrindo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo ribas dėl to, jog pareiškėjas buvo kaltinamas tik tuo, kad pareigūno vardą pažemino iš esmės vengdamas blaivumo patikrinimo.

Pareiškėjas ypač akcentuoja tai, kad Išvada buvo surašyta iš esmės remiantis trečiuoju (2016 m. kovo 2 d.) pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo, kuris pareiškėjui nebuvo tinkamai įteiktas, t. y. remiantis kaltinimu, kad pareiškėjas vengė pasitikrinti blaivumą. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes pareiškėjui 2015 m. lapkričio 30 d., 2015 m. gruodžio 29 d. buvo įteikti pranešimai apie tarnybinį nusižengimą, t. y. pranešimai apie pareiškėjo pareigūno vardą žeminančias veikas. Pirminiame pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, kurį gavo pareiškėjas 2015 m. gruodžio 9 d. (I t., b. l. 27), buvo nurodyta, kad atliekamas tarnybinis patikrinimas, nes yra duomenų, jog 2015 m. lapkričio 29 d. apie 3.40 val. pareiškėjas vairavo automobilį būdamas neblaivus (2,06 prom.) ir tuo pažemino pareigūno vardą. Po to pareiškėjui buvo teikiamas papildomas 2015 m. gruodžio 29 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, o ne naujas pranešimas dėl kitų pareiškėjo tarnybinių nusižengimų (I t., b. l. 30). Šiame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas demonstratyviai gėrė alkoholinį gėrimą pareigūnų akivaizdoje, akivaizdžiai rodydamas nepagarbą įstatymams ir jų ginamoms vertybėms, taip pat kolegoms policijos pareigūnams, ir tokiais su policijos pareigūno statusu nesuderinamais veiksmais pažemino pareigūno vardą. 2016 m. kovo 2 d. taip pat buvo surašytas papildomas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo (I t., b. l. 59), kuriame buvo nurodyti ne tik pareiškėjo veiksmai, susiję su aplinkybėmis, kai buvo sustabdytas pareiškėjo vairuojamas automobilis, bet ir tai, kad 2015 m. lapkričio 26 d. apie 18.30 val. baigęs tarnybą pareiškėjas negrąžino jam priskirto tarnybinio ginklo į tarnybinių ginklų saugyklą ir nesiėmė priemonių, kad ginklas iškart po tarnybos būtų grąžintas į saugyklą. Pažymėtina, kad Išvadoje šis pareiškėjo neveikimas nėra traktuojamas kaip veiksmas, žeminantis pareigūno vardą. Išvada grindžiama pareiškėjo veiksmais ir elgesiu būtent tuo metu, kai buvo sustabdytas jo vairuojamas automobilis ir kai jis (pareiškėjas) delsė tikrintis blaivumą, gėrė alkoholį prieš pasitikrinimą ir kt.

Pažymėtina, kad Išvadoje nurodyta, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas gavus informaciją, jog pareiškėjas automobilį vairavo neblaivus (žr. Išvados pirmąją pastraipą). Išvadoje aiškiai ir konkrečiai yra nurodyta, dėl kokių aplinkybių buvo nustatyta ir įvertinta, kad pareiškėjas automobilį vairavo neblaivus. Be to, ši aplinkybė nustatyta ne tik remiantis pareiškėjo vairuojamą automobilį sustabdžiusių pareigūnų (A. N. ir E. M.), kuriuos pareiškėjas įvardija kaip šališkus, nors nenurodo jokių teisiškai pagrįstų jų šališkumą pagrindžiančių duomenų, tarnybiniais pranešimais ir jų parodymais, bet ir kitų pareigūnų (A. S. ir E. T.) parodymais, kurie iš esmės patvirtina atsakovo Išvadoje nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad Išvadoje aplinkybė, jog pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus, grindžiama pareigūnų parodymais dėl pareiškėjo paraudusio veido, apsiblaususių akių, sulėtėjusios reakcijos bei judesių koordinacijos, alkoholio kvapo, dėl pareiškėjo atsisakymo iškart tikrintis (ne)blaivumą, motyvuojant tuo, jog neseniai klube vartojo alkoholinių gėrimų, ir kt.

Kadangi šioje byloje nagrinėjamas Įsakymo pagrįstumas ir teisėtumas, o šis Įsakymas buvo grindžiamas ir tuo, jog pareiškėjas automobilį vairavo neblaivus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti ir vertinti aplinkybes, kuriomis remiantis nustatyta, kad pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo ribas, bei suabejota motyvuota išvada dėl pareiškėjo vairavimo esant neblaiviam.

Vertinant Išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, kai jis prieš blaivumo tikrinimą alkoholio kiekio matuokliu demonstratyviai vartojo alkoholį pareigūnų akivaizdoje, ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas tokiu elgesiu pažemino pareigūno vardą, konstatuotina, kad tokie pareiškėjo veiksmai nėra suderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacinių standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir pareigingas, siekdamas paneigti jam pareikštus įtarimus dėl vairavimo esant neblaiviam, turėjo imtis visų priemonių, kad būtų išsklaidytos visos abejonės dėl jo neblaivumo, pasitikrinti (ne)blaivumą alkoholio kiekio matuokliu laikantis reikalavimų, kurie pareiškėjui buvo žinomi.

Akcentuotina, kad pareigūno veiksmai, kai jis nesitikrina (ne)blaivumo alkoholio kiekio matuokliu, t. y. būdamas policijos pareigūnu ir turėdamas pareigą elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu bei drausme būti pavyzdžiu kitiems, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, aktyvių veiksmų, padėti išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes bei pašalinti abejones, susijusias su jo (ne)blaivumu, tačiau nesiima jokių veiksmų, kad tai padarytų, teismų praktikoje yra vertinami kaip veiksmai, žeminantys pareigūno vardą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-662/2015).

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė