2018-08-28 Nr. AB-14751-3-61-3-04683-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-30-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04683-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 pagal pareiškėjo Luminor Bank AB (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė DNB bankas) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Luminor Bank AB (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė DNB bankas) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 133–143), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Išorinės reklamos komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas, už kurį imama vietinė rinkliava; 2) panaikinti 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. A51-81111/15(2.3.2.1-EK6) „Dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą“ (toliau – ir 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštas); 3) panaikinti Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) (toliau – ir Leidimas) ir leidimo priedą „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“ (toliau – ir Leidimo priedas); 4) įpareigoti Administraciją skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas, t. y. remiantis Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 (toliau – ir Rinkliavos nuostatai) 9.3 punktu, o kiekvienos iš iškabų plotą skaičiuoti remiantis Rinkliavos nuostatų 13 punkto antrąja dalimi, t. y. kaip trijų atskirų raidžių suminį plotą.

Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti leidimą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sienų įrengti dvi iškabas, kuriose bus nurodytas pareiškėjo logotipas – D, N ir B raidės. Iš ginčijamų Komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo ir Administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašto, pareiškėjo nuomone, matyti, kad leidimas suteikiamas ne iškabai, o reklamai. Be to, pareiškėjo logotipo iškabų plotas buvo paskaičiuotas imant ženkliai didesnį plotą, nei realus iškabų plotas.

Pareiškėjo teigimu, minėtos trys raidės atitinka visus iškabos požymius, nurodytus Rinkliavos nuostatuose ir visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nurodytų reklamos požymių. Be to, iškabų plotas turėjo būti skaičiuojamas kaip suminė kiekvienos raidės, kaip atskiro įrenginio, plotų suma. Trys raidės yra trys atskiri įrenginiai, todėl Administracija iškabos plotą nepagrįstai skaičiavo kaip vieno įrenginio plotą (pagal N raidę). Pareiškėjo nurodomas skaičiavimas atitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nes pareiškėjui nereikėtų mokėti už tą plotą, kurio neužima jo iškaba.

Atsakovas Administracija atsiliepimuose (I t., b. l. 68–72, 160–161) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Administracija nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas, kad Leidimas būtų panaikintas, privalo kreiptis į Leidimą išdavusią instituciją dėl jo panaikinimo. Administracijos teigimu, pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Leidimo panaikinimo paduoti, todėl bylą dėl šio pareiškėjo reikalavimo Administracija prašė nutraukti.

Administracija paaiškino, kad išorinė reklama yra skirstoma į iškabas, reklaminius kainų stovus bei reklamas. Nagrinėjamu atveju, Administracijos nuomone, pareiškėjo itin didelis logotipas ant daugiaaukščio pastato viršutinių pastato aukštų, yra reklama, o ne iškaba. Logotipas (pareiškėjo prekės ženklas) bus nuolat matomas itin plačiam subjektų ratui (ne tik konkretaus pareiškėjo padalinio klientams), t. y. taip pat ir asmenims, kurie nesiekia identifikuoti pareiškėjo padalinio buveinės vietos. Nuolatinis pareiškėjo logotipo vaizdinys žmonių sąmonėje būtų siejamas su pareiškėjo paslaugomis, todėl atliktų reklamos funkciją (ne tik identifikuotų pareiškėjo padalinio buvimo vietą). Administracijos nuomone, jei būtų sprendžiama, kad logotipas atlieka tik informavimo funkciją, būtų sudaromas klaidingas įspūdis, jog visame pastate veikia tik pareiškėjas.

Administracija paaiškino, kad pareiškėjo logotipą sudaro trys raidės, kurios visuomenėje pateikiamos kaip pareiškėjo pavadinimas, todėl nebuvo pagrindo skaidyti vientiso logotipo į atskirus darinius. Administracijos nuomone, reklamos plotas buvo apskaičiuotas pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pritarė Administracijos argumentams, kad pareiškėjo logotipas yra prekės ženklas, kuris galėjo būti pripažįstamas reklama. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuomosis ne visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ant kurio viršutinių aukštų siekia įrengti logotipą, bet tik 1–3 ir 10–17 aukštus, taigi jis nebus vienintelė minėtame pastate veiklą vykdanti įmonė. Teismas nurodė, kad logotipo įrengimo vieta bei dydis suponavo išvadą, kad jis bus matomas ne tik pareiškėjo klientams, tačiau plačiam subjektų ratui, jo vaizdinys žmonių sąmonėje būtų siejamas su pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, o tai reiškia, kad jis atliktų reklamos funkciją. Teismo nuomone, pareiškėjo logotipo informacija buvo susijusi su bendrovės komercine veikla ir joje pakankamai aiškiai, siekiant atkreipti vartotojų dėmesį, atsispindėjo bendrovės veiklos pobūdis, todėl teismas nelaikė jos tik tokia, kuria buvo siekiama informuoti vartotojus apie teikiamas paslaugas. Teismas konstatavo, kad tokia informacija galėjo daryti poveikį vartotojų apsisprendimui dėl naudojimosi logotipe nurodyta paslauga.

Teismas pritarė Administracijos pozicijai, kad nebuvo pagrindo skaidyti pareiškėjo logotipo į atskirus darinius, nes pareiškėjo nedalomą logotipą sudaro trys raidės ir šis logotipas visuomenėje pateikiamas kaip pareiškėjo pavadinimas. Atsižvelgęs į byloje pateiktą medžiagą, teismas darė išvadą, kad Administracija, skaičiuodama vietinę rinkliavą, pagrįstai vadovavosi Rinkliavos nuostatų 11 punkte nurodyta formule.

III. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (I t., b. l. 190–198) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad trys raidės prie pastato tvirtinamos atskirai, todėl iškabų plotas turėjo būti skaičiuojamas kaip suminė kiekvienos raidės, kaip atskiro įrenginio, plotų suma.

Pareiškėjo teigimu, logotipas atitiko visus iškabos požymius, nurodytus Rinkliavos nuostatų 6 punkte bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės) 2 punkte. Pareiškėjas paaiškino, kad iškabos įrengiamos ant pastato, kuriame bus įregistruota oficiali pareiškėjo buveinė, didžiąją dalį pastato užims pareiškėjas. Iškabose bus nurodytas juridinio asmens pavadinimas, kuris sutampa su prekės ženklu. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šių argumentų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo logotipas yra reklama.

Pareiškėjo teigimu, logotipas neatitinka Reklamos įstatyme suformuotų reklamos požymių ir neskatina naudotis pareiškėjo paslaugomis. Teisės aktuose iškabos dydis nėra ribojamas, taip pat nėra ribojamas iškabos kabinimo ant pastato aukštis. Pagrindinis iškabos tikslas – informuoti žmones, kad pastate įsikūrusi pagrindinė pareiškėjo buveinė, kurioje teikiamos pareiškėjo paslaugos. Pareiškėjas akcentavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas kabinti iškabą ant pastato, kuriame yra įsikūrusi ne viena įmonė, todėl argumentas, kad pareiškėjas nuomoja ne visą pastatą, pasak pareiškėjo, neturėjo jokios įtakos sprendžiant iškilusį ginčą. Be to, pareiškėjas nuomojasi 11 pastato aukštų (iš 17) ir iškabos bus iškabintos būtent ant tų pastato aukštų, kuriuose veiks pareiškėjas. Pareiškėjo teigimu, Administracija nenorėjo uždrausti pareiškėjui kabinti iškabas ant pastato sienų, o tik siekė pareiškėją papildomai apmokestinti. Pareiškėjas pažymėjo, kad nesuprantama, kaip papildomas apmokestinimas padės asmenims suvokti, kad pareiškėjas yra ne vienintelis juridinis asmuo, veikiantis pastate.

Pareiškėjas nurodė, kad, jo žiniomis, kitas bankas už savo logotipą, pritvirtintą prie viršutinių pastato aukštų, moka rinkliavą kaip už iškabą, todėl yra pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Teismas šių pareiškėjo argumentų nepaneigė ir nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl informacijos iš Administracijos išreikalavimo apie kito banko logotipo pakabinimą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vietinių rinkliavų teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomi mokestiniams teisiniams santykiams taikomi principai ir teismų išaiškinimai (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-100-575/2016). Taigi nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi apmokestinimo aiškumo principu, o visi neaiškumai ir abejonės turėjo būti vertinami rinkliavos mokėtojo naudai.

Pareiškėjo nuomone, teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai nusprendė, kad vien dėl to, jog pareiškėjo logotipas yra prekės ženklas, jis pats savaime skatina įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis (yra reklama). Teismas, net ir konstatavęs, kad pareiškėjo logotipas turėjo reklamos požymių, pasak pareiškėjo, negalėjo spręsti, kad Administracija įgijo teisę skaičiuoti maksimalią vietinę rinkliavą, tačiau turėjo konstatuoti, kad logotipas buvo iškaba, turinti reklamos požymių, todėl už ją turėjo būti mokama mažesnio dydžio vietinė rinkliava. Pareiškėjo teigimu, teismas privalėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011 ir juos taikyti.

Administracija atsiliepime (II t., b. l. 1–3) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Administracija nurodė, kad vien tik subjektyvus pareiškėjo nepasitenkinimas teismo priimtu sprendimu negali būti priežastimi laikyti sprendimą neteisėtu. Teismas analizavo ir sistemiškai vertino aktualias Rinkliavos nuostatų, Reklamos įstatymo bei Įrengimo taisyklių nuostatas, o pareiškėjas nenurodė apeliacinio skundo juridinio pagrindo. Administracija nekartojo savo argumentų, nurodytų atsiliepimuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui ir nuosekliai laikėsi savo pirminės pozicijos.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas, už kurį ji imama (atitinkamai – 16 ir 28 klausimai), bei 2015 m. rugsėjo 15 d. leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) su jo priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“ ir įpareigojo Administraciją vietinę rinkliavą pareiškėjui skaičiuoti, vadovaujantis Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713, 9 punktu, o reklamos plotą skaičiuoti remiantis minėtų nuostatų 13 punktu, taip pat ir šio punkto antrąja dalimi. Nutraukė bylą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. A51-81111/15(2.3.2.1-EK6) „Dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą“.

Teismas nurodė, kad pagal Rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikiamą iškabos sąvoką, iškaba – tai išorinė reklama, įrengiama ant (prie) fizinio ar juridinio asmens buveinės ar padalinio pastato arba jo valdomoje teritorijoje, kurioje gali būti nurodytas to paties asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iškaboje negali būti telefono ir (ar) fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų.

Teismas pažymėjo, kad Rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikiamoje iškabos sąvokoje nėra nustatytų ribojimų, susijusių su tuo, kad pastate gali veikti tik vienas juridinis asmuo ar kad ant pastato gali būti įrengiama tik vieno juridinio asmens išorinė reklama (iškaba). Pagal minėtą iškabos sąvoką, šioje išorinėje reklamoje gali būti nurodytas juridinio asmens pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iš sąvokoje naudojamo žodžių junginio „gali būti“ teismas sprendė, kad minėtoje išorinėje reklamoje neprivalėjo būti nurodyti visi sąvokoje išvardyti elementai (pavadinimas, veiklos rūšis ir kt.). Teismas darė išvadą, kad minėtoje išorinėje reklamoje (iškaboje) galėjo būti nurodytas bet kuris iš iškabos sąvokoje nurodytų leistinų nurodyti elementų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti leidimą išorinei reklamai, kurioje būtų nurodytas tik pareiškėjo prekės ženklas (logotipas).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo siekiama įsirengti išorinė reklama atitiko iškabos sąvoką, pateiktą Rinkliavos nuostatų 6 punkte, todėl Administracija vietinės rinkliavos dydį nepagrįstai apskaičiavo, vadovaudamasi Rinkliavos nuostatų 8 punktu. Vietinės rinkliavos dydį už reklamos leidimo išdavimą, įrengiant iškabą, nustato minėtų nuostatų 9 punktas, kuris nagrinėjamu atveju ir turėjo būti taikytas.

Teismas nurodė, kad Administracija tris įrenginius vertino kaip vieną įrenginį. Toks skaičiavimo būdas neatitiko Rinkliavos nuostatų 13 punkte nustatyto reklamos ploto skaičiavimo būdo, todėl negalėjo būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Rinkliavos nuostatų 13 punkte nurodyta, kad, kai reklamai skleisti yra naudojamas daugiau nei vienas įrenginys ir kai tokiai reklamai įrengti yra išduodamas vienas leidimas, tokiu atveju reklamos plotas skaičiuojamas sumuojant visų įrenginių reklamos plotus. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad reklamai skleisti pareiškėjas ketino naudoti tris įrenginius, todėl Administracijai nebuvo jokio pagrindo nesivadovauti su tuo susijusiu Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintu teisiniu reguliavimu.

Vienas iš pareiškėjo reikalavimų buvo panaikinti Administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą, tačiau minėtas raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė. Teisinių pasekmių nesukeliantys sprendimai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl teismas bylą dėl šio rašto panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, neteisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino.

V. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2018 m. balandžio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo (toliau – ir Sprendimas) vykdymą administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 iki proceso atnaujinimo klausimas bus išnagrinėtas iš esmės.

Atsakovo nuomone, priimdamas Sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai aiškino bei taikė šias materialinės teisės normas: Rinkliavos nuostatų 6 punktą, įtvirtinantį iškabos, kaip vienos iš išorinės reklamos rūšių, sampratą, bei Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 punktą, įtvirtinantį reklamos (kaip bendro komunikacinio reiškinio) sampratą. Atsakovo teigimu, neteisingai aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, įtvirtinančias dviejų komunikacijos priemonių, t. y. reklamos bendrai, ir iškabos, kaip vienos iš reklamos rūšių, bendruosius požymius bei skirtingus tikslus, kurių šiomis komunikacijos priemonėmis siekiama, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo išorinė reklama, susidedanti iš trijų raidžių D, N ir B, apmokestinimo prasme pagal Rinkliavos nuostatus yra iškaba, o ne kitos rūšies išorinė reklama, nepatenkanti į Rinkliavos nuostatuose įtvirtintą iškabos apibrėžimą ir dėl to pagal Rinkliavos nuostatų 8 punktą apmokestintina brangiau.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja administracinių teismų praktiką, kaip precedentu vadovaujantis Sprendimu, įtvirtinančiu, kad iš esmės bet kokio dydžio, formos ir kitų vizualinių parametrų išorinė reklama apmokestinimo prasme yra laikytina tik iškaba, kadangi formaliai atitinka bendruosius Rinkliavos nuostatų 6 punkte įtvirtintus iškabos požymius, atsakovo teigimu, būtų akivaizdžiai pažeisti ir visuomenės, ir atsakovo interesai – nukentėtų Vilniaus miesto architektūrinis bei urbanistinis įvaizdis ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas netektų reikšmingų pajamų.

Atsakovas nurodo, kad Administracija nagrinėjamu atveju sprendimą dėl reklamos leidimo pareiškėjui išdavimo priėmė vertindama ne tik vieną išorinės reklamos rūšį (iškabą) ir vieną jai taikomą apmokestinimo galimybę, o abi Rinkliavos nuostatuose minimas išorinės reklamos formas (iškaba ir ne iškaba) bei abi šių skirtingų išorinės reklamos rūšių apmokestinimo galimybes (kaip už iškabą, pagal Rinkliavos nuostatų 9 punktą, ir kaip ne už iškabą, o kitą reklamą, pagal Rinkliavos nuostatų 8 punktą). Atlikdama šį lyginamąjį vertinimą, Administracija kompleksiškai vertino aktualius teisės aktus, atidžiai analizuodama reikšmingas faktines aplinkybes (planuojamos išorinės reklamos dydis, forma, kiti vizualiniai sprendiniai), leidžiančias atskirti, ar konkreti išorinė reklama yra iškaba ar ne iškaba (kita reklama) Rinkliavos nuostatų prasme. Administracijos nuomone, toks teisės normų taikymas atitiko bendruosius teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus ir viešąjį interesą.

Atsakovo teigimu, Sprendimu teismas faktiškai sukūrė situaciją, galinčią lemti verslo ir kitų subjektų piktnaudžiavimą iškabos ir kitos išorinės reklamos (ne iškabos) santykiu, kada už itin didelio dydžio išorines reklamas, remiantis nuodytu Sprendimu, bus reikalauja taikyti neproporcingai mažą, t. y. minimalią, vietinę rinkliavą kaip už iškabas, kas, atsakovo nuomone, neabejotinai prieštaraus elementariems teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimams. Teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės vadovavosi tik Rinkliavos nuostatų 6 punktu, todėl Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjo siekiama įsirengti išorinė reklama atitinka iškabos sąvoką, pateiktą Rinkliavos nuostatų 6 punkte. Teismas, taikydamas 6 punktą, vertino tik formalų jame įtvirtintų požymių atitikimą pareiškėjo atvejui, visiškai nevertindamas šių požymių Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintų požymių kontekste. Administracija pažymi, kad toks formalus Rinkliavos nuostatų 6 punkto aiškinimas ir taikymas yra iš esmės klaidingas, nes prieštarauja ne tik iškabos sampratoje įtvirtintai iškabos funkcijai ir tikslui, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimams.

Pažymi, kad reklamos bei komunikacijos srities specifiškumas, pasižymintis nuolatine šios srities procesų bei priemonių kaita ir modernėjimu, lemia tai, kad būtent šioje srityje nėra ir negali būti reglamentuotas kiekvienas unikalus atvejis. Administracija, spręsdama dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą išorinei reklamai įrengti pagal banko pateiktą projektą, kuriame atsispindėjo neeilinis, nestandartinis išorinės reklamos sprendimas, turėjo įvertinti ne tik formalius Rinkliavos nuostatuose įtvirtintus požymius, pagal kuriuos išorinės reklamos įrenginys apmokestinimo prasme turi būti priskiriamas iškabai, apmokestinamai pagal Rinkliavos nuostatų 9.3 punktą, arba ne iškabai (t. y. kitai išorinės reklamos rūšiai, apmokestinamai pagal Rinkliavos nuostatų 8 punktą), tačiau neabejotinai privalėjo vadovautis ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimais.

Atsakovo nuomone, konkrečiu nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar pareiškėjo pateiktas išorinės reklamos projektas Rinkliavos nuostatų prasme turėtų būti laikomas iškaba ar kita išorinės reklamos forma, apmokestinama brangiau, protingumo bei teisingumo principų laikymasis Administraciją įpareigojo vertinti tikėtiną pareiškėjo tikslą, kurio jis galimai siekė atitinkamu išorinės reklamos įrenginio sprendimu. Atsižvelgiant į dviejose komunikacijos priemonėse, t. y. reklamos bendrai ir iškabos, kaip vienos iš reklamos rūšių, apibrėžimuose pateiktą informaciją apie skirtingus šių komunikacijos priemonių tikslus, akivaizdu, kad šis tikslas yra siejamas su verslo subjekto turimu pageidavimu jo įmonės komunikacijos efektyvumui, jos sklaidos mastui, kuris būtent ir priklauso nuo to, kokią formą ši komunikacija turės. Atsakovo nuomone, akivaizdu, kad tokios išorinės reklamos (šviečianti tamsoje; yra žymiai didesnė, nei kitos reklamos; įrengta miesto centre; matoma iš didelio atstumo ir ne tik pareiškėjo klientams) įrengimas labiau atspindi ne pareiškėjo siekį elementariai informuoti vartotojus apie prekes ir paslaugas (su kuo Rinkliavos nuostatuose iš esmės yra siejama iškabos funkcija ir tikslas), o demonstruoja, jog pareiškėjas turi didelę ir galingą įvaizdžio komunikacijos ir reklamos strategiją, viena iš kurios neatskiriamų dalių yra prekės ženklo (logotipo) vystymas rinkoje.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atsakovo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimo, kaip precedento, įtaka tam tikriems faktoriams savaime negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, nes tai nėra teisės klausimas. Pareiškėjo nuomone, tai yra tik teoriniai Administracijos samprotavimai, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Administracija neprieštaravo pareiškėjo iškabų ant pastato kabinimui, o siekė gauti už jas didesnę rinkliavą, o tai iš principo prieštarauja prašyme dėl proceso atnaujinimo deklaruojamam Administracijos siekiui rūpintis Vilniaus miesto įvaizdžiu. Pareiškėjas nurodo, kad Administracija siekia turėti teisę, nesivadovaudama jokiais aiškiais teisės normose įtvirtintais kriterijais, vien tik savo nuožiūra vertinti, kas yra laikoma iškaba, o kas – išorine reklama, apmokestinti didesne rinkliava.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Administracija pripažįsta, jog iškaba yra reklamos rūšis ir gali atlikti reklamai būdingas funkcijas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime išsamiai išanalizavo Rinkliavos nuostatų ir Reklamos įstatymo nuostatas, taikomas šiam ginču, ir visiškai pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo iškaba atitinka visus iškabos požymius, nustatytus atitinkamuose teisės aktuose. Teismas pasisakė, kad pareiškėjas nuomoja didesnę dalį pastato, iškabos dydis nėra ribojamas teisės aktų, o iškabą gali sudaryti ir vien tik logotipas (prekės ženklas), ypač kai jis sutampa su juridinio asmens pavadinimu. Tai, kad jis gali atitikti ir bendruosius reklamos požymius, tik patvirtina, kad tokia iškaba gali būti vietinės rinkliavos objektu, nes jeigu jokių reklamos požymių nebūtų, tokia iškaba apskritai negalėtų būti apmokestinta vietine rinkliava.

Pareiškėjo teigimu, Administracijos prašyme atnaujinti procesą nurodytas alternatyvus teisės normų aiškinimo būdas neatitinka aiškinamų teisės normų turinio, yra painus ir neargumentuotas, nes, viena vertus, Administracija sutinka, kad iškaba visais atvejais yra reklama, kita vertus, teigia, kad iškabai nėra būdingos reklamos funkcijos. Pareiškėjo vertinimu, toks aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Argumentuoti akivaizdžiai klaidingą teisės normos aiškinimą ir taikymą bendrųjų teisės principų pažeidimu negalima. Be to, tokia Administracijos pozicija yra apskritai nepagrįsta, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas Sprendimą, tinkamai aiškino Rinkliavos nuostatus, Reklamos įstatymą bei teisingai juos pritaikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi atsakovas. Įvertinusi atsakovo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia panašius argumentus, kuriais jis grindė savo atsiliepimus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.

Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442–52/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–28/2011; 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-11-662/2018). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytas alternatyvus Rinkliavos nuostatų 6 punkto, įtvirtinančio iškabos, kaip vienos iš išorinės reklamos rūšių, sampratą, bei Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 punkto, įtvirtinančio reklamos (kaip bendro komunikacinio reiškinio) sampratą, aiškinimas. Atsakovas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo išorinė reklama, susidedanti iš trijų raidžių D, N ir B, apmokestinimo prasme pagal Rinkliavos nuostatus yra iškaba, o ne kitos rūšies išorinė reklama, nepatenkanti į Rinkliavos nuostatuose įtvirtintą iškabos apibrėžimą ir dėl to pagal Rinkliavos nuostatų 8 punktą apmokestintina brangiau.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai, nors ir pateikia galimą alternatyvų Rinkliavos nuostatų 6 punkto ir Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 punkto aiškinimo variantą, tačiau nepaneigia fakto, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendime argumentuotai pasisakė dėl kitokio minėtų normų aiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikiamoje iškabos sąvokoje nėra nustatytų ribojimų, susijusių su tuo, kad pastate gali veikti tik vienas juridinis asmuo ar kad ant pastato gali būti įrengiama tik vieno juridinio asmens išorinė reklama (iškaba). Pagal minėtą iškabos sąvoką, šioje išorinėje reklamoje gali būti nurodytas juridinio asmens pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iš sąvokoje naudojamo žodžių junginio „gali būti“ teismas sprendė, kad minėtoje išorinėje reklamoje neprivalėjo būti nurodyti visi sąvokoje išvardyti elementai (pavadinimas, veiklos rūšis ir kt.). Teismas darė išvadą, kad minėtoje išorinėje reklamoje (iškaboje) galėjo būti nurodytas bet kuris iš iškabos sąvokoje nurodytų leistinų nurodyti elementų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti leidimą išorinei reklamai, kurioje būtų nurodytas tik pareiškėjo prekės ženklas (logotipas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas aiškinimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas nuostatos interpretavimo variantas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto aiškinimo klaidingumo įrodymai, o tiesiog pateikiamas alternatyvus teisės akto aiškinimo variantas. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, arba dėl to, kad proceso šalis nesutinka su sprendimo motyvacija, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04) 40–41 p.).

Įvertinusi teisinio tikrumo, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 968 Eur advokato išlaidų už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą. Minėtas išlaidas pareiškėjas pagrindžia 2018 m. birželio 19 d. mokėjimo pavedimo kopija.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju atsakovo pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestas, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad maksimali už atsiliepimą atnaujinti procesą priteistina suma yra 353,92 Eur (884,8 Eur * 0,4) (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.16 p.; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016; 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018). Taigi prašoma atlyginti 968 Eur suma viršija maksimalią priteistiną 353,92 Eur sumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, įvertinusi į tai, kad advokatė Kristina Balevičienė pareiškėjui atstovavo nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jai buvo žinomos ir atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą surašymas nepareikalavo itin didelių darbo ir laiko sąnaudų, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjo prašomą priteisti sumą už atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimą sumažinti iki 250 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 pagal pareiškėjo Luminor Bank AB (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė DNB bankas) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Priteisti pareiškėjui Luminor Bank AB (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė DNB bankas) iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė