2015-11-04 Nr. AB-21525-3-61-3-03108-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-127-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03108-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-98-438/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. T. dėl neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Čelta“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–11), kurį patikslino (I t., b. l. 123–132), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. prašymą dėl įpareigojimo įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra ir PVM grąžinimo bei priimti administracinį sprendimą: 1.1. įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį G. T. išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už 2008 m. kovo 21 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutartį Nr. 1936 dėl 3,6235 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, perleidimo UAB „Čelta“ nuosavybėn; 1.2. leisti pareiškėjui patikslinti PVM deklaraciją, įtraukiant į ją šią PVM sąskaitą faktūrą; 1.3. sugrąžinti pareiškėjui pirkimo PVM, sumokėtą pagal 2008 m. kovo 21 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutartį Nr. 1936;

2) įpareigoti VMI iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. pranešimą dėl G. T. veiklos ir priimti administracinį sprendimą – 2008 m. kovo 21 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutarties Nr. 1936 sudarymą pripažinti G. T. individualia veikla ir apmokestinti ją PVM.

Pareiškėjas nurodė, kad jis ir G. T. 2008 m. kovo 21 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1936 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas už 2 400 000 Lt įsigijo 3,6235 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (toliau – ir žemės sklypas). Atsižvelgiant į tai, kad G. T., parduodamas minėtą žemės sklypą, užsiėmė individualia veikla, ji turėjo būti apmokestinama PVM. Pareiškėjas 2013 m. birželio 4 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu įpareigoti G.

T. įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra ir grąžinti pareiškėjui PVM. Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi ir 2013 m. birželio 4 d. pranešimu dėl G. T. veiklos, pateikdamas papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad pastarojo veikla turi būti vertinama ir apmokestinama kaip individuali, o nuo parduoto žemės sklypo privalėjo būti sumokėtas PVM. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. prašymą, pateikė 2013 m. liepos 8 d. konsultaciją Nr. (32.39-PVM)-RM-4145, kurioje nurodė, kad pardavėjas sandorio sudarymo metu nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl PVM sąskaitos faktūros išrašyti neprivalėjo.

Į 2013 m. birželio 4 d. pranešimą atsakovas atsakė 2013 m. liepos 16 d. raštu Nr. (13.4-38-4)-R-5473, kuriame išdėstė savo nuomonę, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris negali būti laikomas individualia veikla, nes nėra nustatyta visuma požymių, leidžiančių konstatuoti tokios veiklos egzistavimą, be to, G. T. veikla (sklypo pardavimas) PVM tikslais neturėtų būti laikomas ekonomine veikla. Pareiškėjo nuomone, tiek atsakovo 2013 m. liepos 8 d. konsultacija, tiek 2013 m. liepos 16 d. raštas, yra informacinio ir konsultacinio pobūdžio.

VMI neįvykdė teisės aktuose įtvirtintos pareigos per nustatytą terminą pateikti administracinius sprendimus dėl pareiškėjo kreipimųsi, nesiėmė veiksmų, kad būtų apginta pažeista pareiškėjo teisė į PVM atskaitą ir kad mokesčius privalantis mokėti subjektas sumokėtų juos į valstybės biudžetą. Pareiškėjas pažymėjo, kad sandorio sudarymo metu pareiškėjas buvo PVM mokėtojas, Sutarties pagrindu žemės sklypas perėjo pareiškėjo nuosavybėn ir yra naudojamas jo apmokestinamoje veikloje. Nėra duomenų, kad pareiškėjas sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningas, todėl egzistuoja visos būtinos aplinkybės, patvirtinančios jo teisę į PVM atskaitą.

Ši pareiškėjo teisė yra ribojama neteisėtų G. T. veiksmų, nes šis nesilaikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 79 straipsnyje nustatytos pareigos įforminti įvykusį prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad į atsakovą su skunde nurodytais prašymais kreipėsi tik 2013 m. birželio mėnesį, nes vyko teisminiai ginčai dėl iš G. T. įsigyto žemės sklypo sandorio nuginčijimo, ir tik tuomet pareiškėjui tapo žinoma, jog G.

T. vertėsi žemės ir miško sklypų prekyba, tai yra vykdė individualią veiklą. Atsakovas nepagrįstai į pateiktus prašymus pateikė tik informacinio–konsultacinio pobūdžio raštus, nepriimdamas administracinių sprendimų, todėl jis turi būti įpareigotas iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymus. Prašė vadovautis ne prie pareiškėjo skundo pridėtais prašymais, rašytais 2013 m. birželio 4 d. ir adresuotais atsakovui, o prašymais, kuriuos atsakovas pateikė su atsiliepimu, rašytais 2013 m. birželio 5 d. ir 7 d., nes atsakovui buvo pateikti būtent pastarieji, pakoregavus 2013 m. birželio 4 d. surašytus prašymus.

Pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose akcentavo aplinkybes, dėl kurių G. T. sudaryti nekilnojamojo turto sandoriai turėtų būti traktuojami kaip ekonominė veikla, apmokestinama PVM (II t., b. l. 6–10).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (II t., b. l. 49‑56) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje yra keliamas klausimas, ar atsakovo atsakymai į pareiškėjo raštą „Dėl G. T. veiklos“ ir prašymą „Dėl įpareigojimo įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra“ laikytini viešojo administravimo subjekto neveikimu, pastarajam savo kompetencijos ribose nepriimant administracinių sprendimų, taip pat, ar pagrįstai keliamas reikalavimas įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymus ir priimti administracinius sprendimus dėl G. T. įpareigojimo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pirkimo–pardavimo sandorį, dėl leidimo pareiškėjui patikslinti PVM deklaraciją, į ją įtraukiant šią PVM sąskaitą faktūrą, dėl pirkimo PVM pagal minėtą sandorį pareiškėjui sugrąžinimo, o taip pat priimti administracinį sprendimą dėl 2008 m. kovo 21 d. su G. T. sudaryto sandorio pripažinimo individualia veikla ir jos apmokestinimo PVM.

Teismas dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pagal pareiškėjo 2013 m. birželio 5 d. pranešimą „Dėl G. T. veiklos“ ir įpareigojimo atlikti veiksmus nurodė, kad, kaip matyti iš šio pranešimo turinio, pareiškėjas pateikė VMI duomenis, kurie, jo manymu, patvirtina, jog G. T. veiksmai – nekilnojamojo turto įsigijimas ir jo perleidimas – turi būti kvalifikuojami kaip individuali veikla ir apmokestinami PVM. Šiame pranešime pareiškėjas nesuformulavo jokių reikalavimų atsakovui, o tik pateikė informaciją apie G. T. sudarytus nekilnojamojo turto sandorius ir išdėstė savo nuomonę, jog Sutartis turi būti apmokestinama PVM.

Tačiau teismui pateiktame skunde pareiškėjas jau reiškia reikalavimą, kad atsakovas iš esmės išnagrinėtų šį prašymą, priimdamas konkretų administracinį sprendimą – sandorio sudarymą pripažintų individualia veikla ir ją apmokestintų PVM. Teismo vertinimu, VMI, vadovaudamasi Asmenų aptarnavimo VMI taisyklėmis, pareiškėjo 2013 m. birželio 5 d. pranešimą „Dėl G. T. veiklos“ pagrįstai vertino kaip pranešimą, t. y. kaip VMI pateiktą informaciją apie galimus mokesčių įstatymo pažeidimus ir/ar mokesčių vengimo atvejus, ir, atsižvelgdama į jo turinį, taip pat įvertindama jau atliktos kontrolės procedūros – G.

T. operatyvaus patikrinimo išvadas už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., nepažeisdama nustatytų terminų, pateikė pareiškėjai motyvuotą, objektyviais duomenimis ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis pagrįstą atsakymą, kuriame išdėstė argumentą nuomonę, dėl ko G. T. 2008 m. kovo 21 d. sudarytas nekilnojamojo turto sandoris neturėtų būti laikomas ekonomine veikla. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame prašyme nebuvo suformuluoti kokie nors reikalavimai, o tik pateikta informacija apie kitą asmenį, VMI pagrįstai nepriėmė administracinio sprendimo – įsakymo, nurodymo ar kitos formos dokumento, kuriame būtų išreikšta VMI valia.

Pagal tokią informaciją, kurią pateikė pareiškėjas, atsakovas, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 7 punktu ir 114 straipsniu, galėjo pasirinkti, ar tikrinti atitinkamą mokesčių mokėtoją, ar duoti jam privalomus vykdyti nurodymus dėl mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, mokėjimo ir pan., t. y. priimti sprendimus dėl taikytinų kontrolės procedūrų, tačiau tai yra mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė, dėl ko, neįžvelgdamas tam pagrindo, jis to daryti neprivalo. Taigi akivaizdu, jog į pareiškėjo pranešimą buvo tinkamai atsakyta, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti pagal kompetenciją ir kuriuos jį įpareigoja atlikti įstatymas ar kitas teisės aktas, taigi nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neveikimo ir įpareigoti jį išnagrinėti iš esmės pareiškėjo prašymą, priimant administracinį sprendimą, kuriuo Sutartis būtų pripažinta G.

T. individualia veikla ir apmokestinta PVM. Dėl nurodytų argumentų šis pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas dėl VMI veiksmų (neveikimo) pagal pareiškėjo 2013 m. birželio 7 d. prašymą „Dėl įpareigojimo įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra“ ir įpareigojimo atlikti veiksmus pažymėjo, kad VMI, jau būdama įvertinusi pareiškėjo 2013 m. birželio 5 d. pranešime nurodytus duomenis, bei teikdama atsakymą į 2013 m. birželio 7 d. prašymą, nurodė, jog prekių tiekimo ir paslaugų teikimo įforminimą PVM sąskaita faktūra reglamentuoja PVM įstatymo 79 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prekių tiekimo ir paslaugų teikimo faktą PVM sąskaita faktūra privalo įforminti apmokestinamas asmuo, Lietuvos Respublikoje įsiregistravęs PVM mokėtoju.

Atsakyme taip pat nurodė, jog reikalavimus dėl PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą reglamentuoja PVM įstatymo 64 straipsnis, pagal kurio nuostatas PVM mokėtojas, vykdantis šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, turi teisę įtraukti į PVM atskaitą jam (kaip pirkėjui) išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nuo įsigytų prekių bei paslaugų išskirtas pirkimo PVM sumas. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme išdėstytus reikalavimus bei minėtas įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad pardavėjas (G. T.) sandorio sudarymo metu nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl išrašyti PVM sąskaitos faktūros neprivalėjo, o pirkėjas, nors ir būdamas PVM mokėtojas, tačiau įsigijęs žemės sklypą iš pardavėjo, neįsiregistravusio PVM mokėtoju, negali pasinaudoti PVM atskaita ir jo susigrąžinti pagal pirkimo–pardavimo sutartį, nes neatitinka PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą reikalavimų.

VMI nurodė, kad pateiktas paaiškinimas neturi teisės akto galios ir išreiškia kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų ar kitų teisės aktų reglamentuojamais klausimais. Teismas, įvertinęs šio pareiškėjui VMI pateikto atsakymo turinį ir nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendė, jog atsakovas ir šiuo atveju pateikė pareiškėjui motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą atsakymą, kuriame pateikė pareiškėjui konsultaciją dėl teisės aktų, reglamentuojančių PVM sąskaitos faktūros išrašymą ir PVM atskaitą, taikymo, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neveikimo.

Šis pareiškėjo pranešimas taip pat nelaikytinas pagal Asmenų aptarnavimo VMI taisyklių nuostatas teikiamu prašymu, į kurį atsakant būtina priimti administracinį sprendimą, kadangi juo neprašoma apginti pažeistų pareiškėjo ar kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Teismas pripažino, kad VMI, pagal įstatymus vykdydama jai pavestas mokesčių administravimo funkcijas, negalėjo priimti pareiškėjo prašomų administracinių sprendimų, nes pagal pateiktame prašyme suformuluotus reikalavimus jai nėra suteiktos tokios funkcijos.

Teismas nurodė, kad PVM įstatymas nustato, jog prekių tiekimo ir paslaugų teikimo faktą PVM sąskaita faktūra privalo įforminti apmokestinamasis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsiregistravęs PVM mokėtoju. Byloje ginčo dėl to, jog G. T. žemės sklypo pardavimo sandorio metu nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, nėra. Taigi, nebūdamas PVM mokėtoju, jis išrašyti PVM sąskaitos faktūros už pareiškėjui parduotą žemės sklypą negalėjo, nes, kaip minėta, įforminti prekių tiekimą ir paslaugų teikimą PVM sąskaita faktūra gali tik pats PVM mokėtojas (arba užtikrinti, jog tai atliktų prekių ar paslaugų gavėjas arba trečiasis asmuo).

VMI, kaip mokesčių administratoriui, įstatymas taip pat nesuteikia įgalinimų priimti administracinius sprendimus, įpareigojančius asmenį registruotis PVM mokėtoju ar išrašyti sąskaitas faktūras už praėjusį laikotarpį, to nenumatyta ir tais atvejais, kuomet jos neišrašo netgi tai privalėjęs atlikti PVM mokėtojas (tokiais atvejais VMI turėtų įgalinimus priskaičiuoti mokėtiną PVM). Be to, pagal PVM įstatymo 92 straipsnio 1 ir 4 dalis apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio įstatymo 71 straipsnį arba pagal 711 straipsnį, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju, tačiau tokia nustatyta tvarka apskaičiuota PVM suma negali būti išskiriama apskaitos dokumentuose, kuriais įforminamas šių prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neturi įgalinimų priimti administracinių sprendimų pagal pareiškėjo 2013 m. birželio 7 d. prašyme nurodytus reikalavimus, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas pažeidė Asmenų aptarnavimo VMI taisykles, nes jos negali būti aiškinamos plečiamai, t. y. kad visais atvejais, net ir tuomet, kai atsakovas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą neturi tokių įgalinimų, turėtų būti priimamas administracinis sprendimas. Dėl nurodytų argumentų yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas veikė tinkamai (į pareiškėjo prašymą atsakydamas ne administraciniu sprendimu, o informuodamas apie teisės aktus, reglamentuojančius PVM sąskaitos faktūros išrašymą), todėl pagrindo įpareigoti jį iš esmės išnagrinėti prašymą dėl G.

T. įpareigojimo pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą sandorį išrašyti PVM sąskaitą faktūrą nėra. Teismas, netenkinęs šios prašymo dalies, atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą iš esmės ir priimti administracinį sprendimą – leisti pareiškėjui patikslinti PVM deklaraciją, įtraukiant PVM sąskaitą faktūrą pagal minėtą sandorį, nes, kaip minėta, atsakovas neturi įgalinimų įpareigoti G. T. išrašyti tokią sąskaitą faktūrą. Be to, pareiškėjui siekiant tikslinti PVM deklaraciją, atsakovo administracinis sprendimas dėl leidimo ją tikslinti yra nereikalingas, o toks tikslinimas pagal MAĮ 68 ir 80 straipsnius yra galimas ne daugiau kaip einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, ir šis terminas jau yra pasibaigęs.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 7 d. prašyme taip pat reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti jo prašymą ir priimti administracinį sprendimą sugrąžinti pirkimo PVM, sumokėtą pagal Sutartį. Šis reikalavimas taip pat atmestinas, nes nesant galimybės išrašyti žemės sklypo pardavimo PVM sąskaitos faktūros, kurioje yra išskirta pardavimo PVM suma, nebuvo sumokėtas pirkimo PVM ir mokesčio permoka nebuvo susidariusi. Be to, pareiškėjui, siekiant gauti mokesčio permoką, pagal Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisykles, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA- 186, tam turi būti pateiktas nustatytos formos prašymas, kurio pagrindu priimamas atitinkamas sprendimas dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 59–70), kuriuo prašė sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 11 d. patikslintą skundą tenkinti.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi (II t., b. l. 99-108) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Čelta“ apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl teisinių santykių, kurie atsiranda viešojo administravimo subjektui nagrinėjant asmenų prašymus, skundus ir pranešimus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 4, 5 ir 7 d. pateikė atsakovui prašymus, kuriais prašė gyventojų pajamų mokesčiu ir PVM apmokestinti trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veiklą, kuria jis pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį pareiškėjui perleido žemės sklypą. Taip pat prašė, kad jam būtų sudarytos atitinkamos sąlygos (įpareigojant G. T. išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, leidžiant pareiškėjui tikslinti PVM deklaraciją), kurios leistų jam iš valstybės biudžeto atskaityti pirkimo PVM, sumokėtą trečiajam suinteresuotajam asmeniui G. T. pagal šį sandorį.

Atsakovas 2013 m. liepos 8 ir 16 d. pateikė pareiškėjui atsakymus į jo minėtus prašymus, kuriais juos tenkinti atsisakė. Šiuos atsakymus iš esmės grindė tuo, kad vienkartinis 2008 m. kovo 21 d. žemės sklypo perleidimas pareiškėjui nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tokią G. T. veiklą pripažinti individualia bei ekonomine veikla gyventojų pajamų mokesčio ir PVM taikymo aspektais. Toks šios veiklos pobūdis, atsakovo nuomone, nesudaro teisinių prielaidų bei sąlygų atsirasti pareiškėjo teisei į PVM atskaitą.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo prašymų, adresuotų atsakovui, turinio matyti, kad jais yra siekiama, jog trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veikla, sudarant su pareiškėju 2008 m. kovo 21 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, būtų priskirta pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinimai veiklai, tokiu būdu sudarant sąlygas pareiškėjui įgyti teisę į šio mokesčio atskaitą – iš valstybės biudžeto gauti pirkimo PVM, kuris galimai buvo sumokėtas trečiajam suinteresuotajam asmeniui G. T. pagal minėtą sandorį.

Pažymėta, jog teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimus reglamentuoja PVM įstatymas. Pagal šios teisės normos nuostatas viena iš būtinų sąlygų atsirasti teisei į PVM atskaitą yra tai, kad prekių tiekimą turi vykdyti pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas asmuo, o pats prekės tiekimas turi atitikti ekonominės veiklos kriterijus (PVM įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.). Byloje nustatyta, kad minėto sandorio sudarymo metu G. T. teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju. Kita būtina sąlyga teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti bei už tai gauti pardavimo PVM, kurį turi sumokėti į valstybės biudžetą (PVM įstatymo 15, 57, 58 str.).

Teismas vertino, jog byloje duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad jis trečiajam suinteresuotajam asmeniui G. T. sumokėjo pirkimo PVM, nėra. Nors pareiškėjas ir teigia, kad pirkimo PVM G. T. sumokėjo, tačiau nenurodo kokio dydžio tai buvo suma, kokiame dokumente ji buvo užfiksuota ir pan. Šiuo atveju iš pareiškėjo teiginių matyti, kad tarp jo ir G. T. buvo sudarytas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris, kurio vertė pinigine išraiška sudarė 2 400 000 Lt, tačiau duomenų apie tai, kad šio sandorio dalyku buvo ir pirkimo PVM bei kokią sumą sudarė nuo 2 400 000 Lt, nenurodyta bei tuo klausimu atitinkamų įrodymų nėra pateikta.

Visa tai įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas savo teiginių dėl sumokėto pirkimo PVM pagal minėtą sandorį G. T. byloje nagrinėjamu atveju neįrodė.

Pakartota, jog pirkimo PVM sumokėjimas įsigyjant prekę yra ta būtina sąlyga, be kurios negali atsirasti teisė į PVM atskaitą, todėl pareiškėjui neįrodžius, jog jis pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą su G. T. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį sumokėjo pirkimo PVM, jam negali atsirasti ir teisė į PVM atskaitą. Visa tai lemia, kad atsakovo atsisakymas tenkinti šiuo klausimu pareiškėjo prašymą yra pagrįstas ir teisingas, nes atitinka bylos faktines aplinkybes bei PVM įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo sprendimo pagrįstumo bei teisingumo, atsisakant trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veiklą pagal minėtą sandorį apmokestinti gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčiais.

Taip pat nurodyta, jog byloje nustatyta, kad atsakovas dėl trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veiklos, pagal gautą informaciją iš pareiškėjo, dar 2010 m. rugsėjo 20 d. atliko operatyvų patikrinimą, kurio metu individualios bei ekonominės veiklos ir kitų požymių, būtinų apmokestinti gyventojų pajamų mokesčiu ir/ar pridėtinės vertės mokesčiu, nenustatė. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad aptariamas sandoris tarp pareiškėjo ir G. T. buvo vienkartinio pobūdžio.

Visa tai, teismo nuomone, patvirtina, kad atsakovo išvados dėl atsisakymo minėtais mokesčiais apmokestinti G. T. buvo pagrįstos išsamiai ir objektyviai ištirtomis aplinkybėmis. Šių aplinkybių pagrindu atsakovas teisingai nustatė, jog minėta G. T. veikla nepatenka į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo ir PVM įstatymo reguliavimo sferą.

Iš pareiškėjo skundų teismui buvo matyti, kad jis naujų aplinkybių, kurių būtų nevertinęs atsakovas, iš esmės nenurodo. Šiuo atveju jis tik pateikia kitokią tų pačių faktinių aplinkybių versiją.

Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė, t. y. nepaneigė, ginčijamo šiuo klausimu atsakovo sprendimo išvadų pagrįstumo. Dėl paminėto tenkinti jo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

IV. Pareiškėjas UAB „Čelta“ pateikė prašymą (dokumento pavadinimas „Atskirasis skundas“ laikytinas rašymo apsirikimu) dėl proceso administracinėje byloje Nr. A-98-438/2015 atnaujinimo (II t., b. l. 154-157), kuriuo prašo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Nurodo, kad 2015 m. liepos 13 d. gavo informaciją – 2009 m. lapkričio 25 d. G. T. pranešimą UAB „Verslavita“ dėl 2008 m. sausio 31 d. vertinimo – iš kurios paaiškėjo esminė aplinkybė, dėl kurios būtina atnaujinti procesą ir bylą nagrinėjantis teismas turėtų priimti sprendimą patenkinti pareiškėjo skundą. Pateiktas naujas įrodymas pagrindžia, kad G. T. 2008 m. sausio 23 d. (užsakytas vertinimas) žinojo, jog žemės sklypo paskirtis ir zona, kurioje jis yra, skirta vystyti pramoninę veiklą. Iš vertinimo seka, kad sklypas suskaidytas į mažesnius sklypus su įrengta infrastruktūra. Tai duomenys nustatomi detaliuoju planavimu. Vadinasi, G. T. turėjo informacijos apie sklypo panaudojimą, kad tai ne namų valda ir ne asmeninių poreikių tenkinimui, o pramoninei veiklai, kuriai taikomos PVM įstatymo nuostatos, skirtas sklypas. Pareiškėjo nuomone, pripažinus, jog faktinių bylos aplinkybių kontekste įsigytas ir parduotas žemės sklypas yra PVM objektas, prašymas dėl PVM sąskaitos išrašymo būtų pagrįstas ir tai turėjo nustatyti VMI. Teigia, jog egzistuoja visos sąlygos proceso atnaujinimui ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – naujai paaiškėjusi aplinkybė turi esminę reikšmę bylai, ji buvo nagrinėjant bylą ir priimant teismų procesinius sprendimus, pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, ši aplinkybė pareiškėjui tapo žinoma jau įsiteisėjus teismo sprendimui. Pareiškėjo nuomone, bylos nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas ir dėl viešojo intereso gynimo, nes buvo apgauta valstybė, o nustačius ekonominę veiklą, G. T. turėtų sumokėti valstybei 366 102 Lt PVM .

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, t. y. byloje yra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis procesinis teismo sprendimas, pareiškėjas teigia, jog procesas byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, apie kurio egzistavimą jis sužinojo 2015 m. liepos 13 d., prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2015 m. rugsėjo 12 d. (pagal pašto spaudą ant voko II t., b. l. 159), vertintina, jog terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo nepraleistas, todėl toliau vertintina tai, ar nagrinėjamu egzistuoja pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kuriuo kaip proceso šioje byloje atnaujinimo pagrindu remiasi pareiškėjas, procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Esant aptariamai aplinkybei, svarbu, kad ji ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu bylos šaliai, kuri remiasi šia aplinkybe prašyme dėl proceso atnaujinimo (pvz., 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–187/2010). Tokiais atvejais turi būti vertinami ne tik subjektyvūs, bet ir objektyvūs sužinojimo kriterijai (pvz., 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–52/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai prašoma atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių įrodymų, tačiau tokiu atveju nauji įrodymai turi atitikti apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (pvz., 2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–215/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–220/2010). Faktas, kad su atitinkamomis aplinkybėmis susijusius dokumentus pareiškėjas gavo jau išnagrinėjus bylą, automatiškai nedaro šių aplinkybių naujai paaiškėjusiomis, t. y. tokiomis, apie kurias pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti. Dokumentų gavimo ir žinojimo apie juose nurodytas aplinkybes momentai gali nesutapti, t. y. žmogus gali žinoti tam tikras aplinkybes, bet neturėti dokumento, kuriame jos konkrečiai įvardijamos (pvz., 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6–115/2007).

Esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (pvz., 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–131/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė yra tai, jog G. T. 2008 m. sausio 23 d. žinojo jo parduodamo ir pareiškėjo įsigyjamo žemės sklypo paskirtį, kad jis yra teritorijoje, kurioje galima tik pramoninė veikla, kad tai ne namų valda ar kitoks panaudojimas asmeninių (šeimos) poreikių tenkinimui, kas, pareiškėjo nuomone, reiškia, jog aptariamas žemės sklypas yra PVM objektas, todėl jo prašymas dėl PVM sąskaitos išrašymo yra pagrįstas. Šią aplinkybę, pareiškėjo nuomone, pagrindžia G. T. 2009 m. lapkričio 25 d. pranešimas UAB „Verslavita“, kuriame G. T. nurodo, jog jis įgaliojo žodžiu, o po to ir notariškai, A. V., užsakyti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, turto vertinimą, sudaryti sutartį, taip pat aprodyti turtą, pateikti visus reikalingus dokumentus turto vertinimui atlikti, pasirašyti vertinamo turto apžiūros aktą, atsiimti vertinimo ataskaitą ir ją perduoti bankui (II t., b. l. 158).

Teisėjų kolegija pažymi, kad G. T. pranešimo surašymo data nurodyta 2009 m. lapkričio 25 d. Procesas šioje byloje vyko nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio (pareiškėjo skundas teisme gautas 2013 m. rugpjūčio 8 d.) iki 2015 m. vasario mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-98-438/2015, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakistas, priimta 2015 m. vasario 3 d.). Tai, teisėjų kolegijos nuomone, lemia, jog aptariamas įrodymas galėjo būti pateiktas ir anksčiau. Pareiškėjas neįrodė, kad to padaryti savalaikiai negalėjo dėl objektyvių aplinkybių. Manytina, kad aplinkybė, jog G. T. buvo įgaliojęs A. V. rūpintis aptariamo žemės sklypo pardavimo klausimais pareiškėjui buvo žinoma ir bylos nagrinėjimo metu. Tą patvirtina pareiškėjo teismui pateikto skundo priedas – 2008 m. gruodžio 29 d. Liudytojo G. T. apklausos protokolo kopija (I t., b. l. 50-52) – kurioje matyti, jog G. T. šią aplinkybę buvo nurodęs, taigi pareiškėjas, turėdamas minėto Liudytojo apklausos protokolo kopiją, šią aplinkybę žinojo (turėjo žinoti).

Taip pat pažymėtina, jog, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, atmesdami atitinkamai pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą, nesirėmė aplinkybe dėl aptariamo žemės sklypo paskirties, tokia aplinkybė nebuvo vertinama, pareiškėjo argumentai dėl skundo reikalavimų pagrįstumo atmesti kitokiais argumentais, todėl net jei pareiškėjo nurodyta aplinkybė būtų pripažinta naujai paaiškėjusia, ji neturi kito ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindui proceso atnaujinimui būtino požymio – esminės reikšmės bylai.

Be to, iš G. T. pranešimo turinio negalima daryti išvadų, kurias remdamasis juo daro pareiškėjas, t. y. jame nekalbama apie žemės sklypo paskirtį, nurodoma, tik tai, kad G. T. įgaliojo A. V. atlikti tam tikrus, pranešime išvardintus, veiksmus, susijusius su žemės sklypu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kuria prašyme atnaujinti procesą remiasi pareiškėjas, nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas, teisėjų kolegija atsisako atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-98-438/2015 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-98-438/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. T. dėl neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas