abfb59e4-6eb8-4e9f-a3b2-0bb502a672a0 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

                Civilinė byla Nr. 2A-540/2010

                                                                                                          Procesinio

sprendimo kategorijos: 26.6,

                                                                                                                                44.2.4.2,

34.7

 (S)

                       Â

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, dalyvaujant ieškovui

V. L.,

ieškovo atstovei advokatei Liudvikai Meškauskaitei,

atsakovei L. P.,

atsakovų atstovui advokatui Mindaugui Baneliui,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų L. P., P. P. ir V. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies, civilinėje byloje Nr. 2-372-560/2009 pagal ieÅ¡kovo V. L. ieÅ¡kinį pradinio atsakovo V. P. teisių perėmėjams atsakovams L. P., P. P. ir

V. P. dėl ieškovo V. L. mirusio tėvo V. L.–Ž. bei paties ieškovo V. L. garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :

IeÅ¡kovas V. L. 2007 m. birželio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu pradiniam atsakovui V.

P., praÅ¡ydamas įpareigoti atsakovÄ vieÅ¡ai paneigti ieÅ¡kinyje nurodytus tikrovės neatitinkančius, ieÅ¡kovo V.

L. velionio tėvo V. L.-Ž. ir visų jo vaikų garbę bei orumÄ Å¾eidžiančius teiginius, paskleistus

knygoje ,,Durnių laivas“, paneigimÄ paskleisti platinamoje spaudoje ne mažesniu tiražu negu knygos ,,Durnių laivas“ paskleistieji tiražai, o taip pat priteisti iÅ¡ atsakovo neturtinės žalos atlyginimÄ .

Nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ , knygos autorius atsakovas V. P. 2008 m. gruodžio 11 d. mirė. Velionio atstovas advokatas M. Banelis 2008 m. gruodžio 24 d. pateikė teismui praÅ¡ymÄ nutraukti Å¡iÄ civilinę bylÄ . Teismas 2009 m. sausio 15 d. nutartimi šį praÅ¡ymÄ paliko nenagrinėtÄ konstatavęs, jog dėl atsakovo mirties yra pasibaigę jo atstovo įgaliojimai pagal 2007 m. lapkričio 6 d. atstovavimo sutartį (CK 2.147 str. 1 d. 6 p.). Kartu teismas patenkino ieÅ¡kovo V.

L. atstovės advokatės L. MeÅ¡kauskaitės praÅ¡ymÄ ir

sustabdė bylÄ iki paaiÅ¡kės velionio V. P. teisių perėmėjas. Teismas sprendė, jog byloje pareikÅ¡tas

reikalavimas atlyginti neturtinę žalÄ nėra neatsiejamai susijęs su atsakovo asmeniu, prievolė paveldima, todėl yra galimas materialinių bei atitinkamai proceso teisių perėmimas (CK 6.263 str. 2 d., 6.245 str. 4 d., 5.1 str. 2, 3 d., CPK 163 str. 1 d.). Teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi byla buvo atnaujinta, velionis V. P. buvo pakeistas jo teisių perėmėjais dukra L. P. ir sÅ«numis P. P. bei V. P. (CPK  48 str.). Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė patenkinti atsakovų praÅ¡ymÄ

atnaujinti terminÄ paduoti atskirtÄ jį skundÄ dėl teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarties, konstatavęs, jog siekiama apskųsti

teismo nutartį, kuri yra priimta bei paskelbta daugiau nei prieÅ¡ devynis mėnesius, tai yra suėjus naikinamajam Å¡eÅ¡ių mėnesių terminÄ paduoti skundÄ (CPK

307 str. 3 d., 338 str.) (t. 1, b. l. 245-247). Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovų keliamas klausimas dėl Å¡ios civilinės bylos nutraukimo bus nagrinėjamas priimant teismo sprendimÄ , iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės, kaip buvo nutarta 2009 m. spalio 21 d. protokoline nutartimi.

Teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi buvo priimtas ieškovo V. L. patikslintas

ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti, kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“ išspausdinti teiginiai:

(1) „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvÄ , ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...). Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgÄ , namo sugrÄ Å¾ino Maskva [...]“ (23 psl.);

(2) „Kai

kas jau vedžiojo už parankių [...] Hitlerio [...] draugÄ , [..-] žvalgÄ , [...] strateginių žemėlapių

kopijuotojÄ senÄ jį L....“ (166 psl.);

(3) „Senasis L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokÅ¡te kėlė vėliavÄ , [...] kaip jiems po to teko nuo bolÅ¡evikų bėgti į KaunÄ , kaip pakeliui juos areÅ¡tavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“ (156 psl.);

(4) „Vaistinę [Kačerginėje] iÅ¡metė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismÄ todėl, kad patriarchas verandoje nerado Å¡eÅ¡ių metrų Ä Å¾uolinio suolo, kurį buvo palikęs prieÅ¡ karÄ .“ (69 psl.)“ neatitinka tikrovės bei žemina ieÅ¡kovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieÅ¡kovo V.

L. garbę bei orumÄ , o taip pat priteisti iÅ¡ atsakovų solidariai 1 Lt neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Teisiniu ieÅ¡kininių reikalavimų pagrindu nurodyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) 10 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau Konstitucija) 21 straipsnis, CK 2.24 straipsnio 1, 3 dalys, 5.1, 6.289 straipsniai, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau VIÄ®) 3, 16, 22, 49 straipsniai.

IeÅ¡kovas teigė, jog atsakovų velionis tėvas V. P. 2003 m. paraÅ¡ytoje ir keletÄ leidimų turėjusioje dideliu tiražu iÅ¡leistoje knygoje „Durnių laivas“, kurioje paskelbti paminėti duomenys, yra nurodęs, jog prisiima visÄ atsakomybę už knygoje iÅ¡dėstytų faktų tikrumÄ (knygos 4 psl.), o tai reiÅ¡kia, kad jis prisiėmė pareigÄ atlyginti neturtinę žalÄ , padarytÄ dėl tikrovės

neatitinkančių, garbę ir orumÄ Å¾eminančių duomenų paskleidimo, kuriÄ , jam mirus, įgijo pareigÄ atlyginti jo turto įstatyminiai paveldėtojai – vaikai, atsakovai L. P., P. P. ir V. P.

IeÅ¡kovas rėmėsi CK 2.24 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumÄ bei neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytÄ turtinę ir neturtinę žalÄ , o po asmens mirties tokiÄ teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumÄ . Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo prieÅ¡ingai. Nurodė, jog minėtų ginčo duomenų paskleidimo faktÄ Ä¯rodo tai, kad jie buvo iÅ¡spausdinti knygoje „Durnių laivas“, faktÄ - kad duomenys paskleisti apie ieÅ¡kovo V. L. velionį tėvÄ V. L.-Ž. patvirtina ginčo teiginiuose minimi jo vardas ir pavardė, o faktÄ , jog ginčo teiginiai yra žinia (duomenys, faktai), o ne nuomonė, įrodo tai, jog visi Å¡ie teiginiai gali bÅ«ti patikrinti įrodinėjimo priemonių pagalba.

IeÅ¡kovo teigimu, paskleistų ginčo teiginių žeminantis pobÅ«dis yra akivaizdus, nes jo velionis tėvas vaizduojamas kaip KGB bendradarbis, žvalgas, kurį namo sugrÄ Å¾ino Maskva, vadinamas Hitlerio draugu, strateginių žemėlapių kopijuotoju, bolÅ¡evikų užverbuotu, teigiama, kad jis iÅ¡metė vaistinę (Kačerginėje) į gatvę, padavė vaistininkus į teismÄ , o tai žemina jo atminimÄ , sudaro neigiamÄ nuomonę apie jį, o kartu žemina ir ieÅ¡kovÄ , kaip tėvo, kuris, pasak knygos autoriaus, Å¡nipinėjo okupantams, sÅ«nų. Tai daro neigiamÄ Ä¯takÄ ieÅ¡kovo asmeniui bei jo visuomeninei-politinei veiklai. IeÅ¡kovas pažymėjo, kad ginčo teiginių žeminantį pobÅ«dį įrodo duomenys, pateikti Generalinės prokuratÅ«ros 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarime, kuriuo buvo nutrauktas

ikiteisminis tyrimas ir kuris vertintinas kaip prima facie įrodymas (CPK 197 str. 2 d.) (baudžiamoji byla Nr.01-2-031-03).

Paminėtame Generalinės prokuratūros nutarime taip pat konstatuotas paskleistų duomenų neatitikimas tikrovei.

Argumentuodamas reikalavimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo, ieÅ¡kovas V. L. nurodė, jog atsakovų velionis tėvas, knygos autorius V. P., paskleisdamas Å¡iuos duomenis, jam padarė didelę neturtinę žalÄ , tačiau iÅ¡ atsakovų praÅ¡o

priteisti tik simbolinę 1 Lt piniginę kompensacijÄ (CK 2.24 str. 3 d.). Teigė, jog atsakovai, bÅ«dami įstatyminiai knygos autoriaus turto paveldėtojai, privalo atlyginti neturtinę žalÄ , kuriÄ ieÅ¡kovas patyrė dėl jų velionio tėvo neteisėtų veiksmų: nesilaikyta teisinės pareigos skleisti tikrovę atitinkančius duomenis, teise į saviraiÅ¡kos laisvę naudotis sÄ Å¾iningai, nežeminant asmens garbės ir orumo, nes Å¡is reikalavimas yra kildinamas iÅ¡ deliktinio pobÅ«džio turtinės prievolės, kuri nėra grynai asmeninė ir yra paveldima (CK 5.1, 6.289 str.).      Â

Pradinis atsakovas velionis V. P., dalyvavo teismo parengiamuosiuose posėdžiuose, o taip pat Å¡iÄ bylÄ nagrinėjant iÅ¡ esmės, teikė teismui paaiÅ¡kinimus žodžiu bei raÅ¡tu, rėmėsi savo paaiÅ¡kinimais, kuriuos

nagrinėjamais klausimais jis davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir, nesutikdamas su jam pareikštu ieškiniu,

prašė jį atmesti.

Atsakovo atstovo advokato M. Banelio pateiktame atsiliepime į ieÅ¡kinį, o taip pat paties atsakovo velionio V. P. teismo 2008 m. kovo 17 d. posėdyje pateiktame raÅ¡ytiniame paaiÅ¡kinime – pareiÅ¡kime (t. 1, b. l. 35-44, 84-94), nurodyta, kad savo kÅ«riniais jis nesiekė ko nors apÅ¡meižti ar pažeminti, kad ieÅ¡kinyje nurodyti keturi sakiniai yra nepilni, iÅ¡karpyti ir tendencingi, kurių negalima analizuoti atskirai, neatsižvelgiant į kÅ«rinio žanrÄ , jame iÅ¡dėstytas mintis bei iÅ¡gyvenimus. Teigė, jog Å¡i knyga yra autoriaus prisiminimai, kuriems neiÅ¡vengiamai bÅ«dingas tam tikras subjektyvumas, priklausantis nuo autoriaus atminties bÅ«klės, gyvenimiÅ¡kų nuostatų, etinių principų, ir bÅ«tent taip knygos žanras yra apibÅ«dintas knygos

pradžioje (po pavadinimu) bei gale nurodant, kad tai „Politinių veidų ir Å¡aržų galerija“, „RaÅ¡ytojo, Lietuvos persitvarkymo sÄ jÅ«džio vieno iÅ¡ kÅ«rėjų bei vadovų, V. P. prisiminimai apie

sudėtingÄ ir prieÅ¡taringÄ nepriklausomos Lietuvos atkÅ«rimÄ - nuo „perestroijkos“ iki mÅ«sų dienų. Originaliai, kartais net Å¡aržuotai,

atskleidžiami žinomų šalies veikėjų charakteriai“. Nurodyta, kad šiuos memuarus autorius grindė atminties

imlumu ir ryÅ¡kumu, žodžio galia atkurti detales ir tapyti žmonių portretus, naudodamas įvairius pasakojimo bÅ«dus – įvykių kronikÄ , psichologinę charakteristikÄ , dienraščio užraÅ¡us, publicistikÄ . PareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį vertina kaip akivaizdų siekį susidoroti su kitaip pasaulį matančiu žmogumi, kuris literatÅ«ros kÅ«riniu bando informuoti visuomenę apie įvairaus tarpsnio Lietuvos politinius veikėjus, iÅ¡reiÅ¡kia savo nuomonę apie jų ,,svorį“ politikoje, viešų asmenų nuveiktus darbus ir ,,darbelius“, atimti saviraiÅ¡kos teisę, įtvirtintÄ Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, o taip pat Konstitucijos 25 straipsnio 1 bei 2 dalyse įtvirtintÄ teisę turėti savo įsitikinimus, laikytis savo nuomonės, nekliudomai ieÅ¡koti, gauti bei skleisti informacijÄ ir idėjas. Remiantis VIÄ® 2 straipsnio 39, 40, 21, 19 dalių, 15, 16, 54 straipsnių, CK 2.24 straipsnio nuostatomis ir teigiama, kad įstatymas nenumato civilinės atsakomybės už pareikÅ¡tÄ nuomonę. Nurodoma, kad autorius, tapydamas ,,politinių veidų“ galerijÄ , iÅ¡reiÅ¡kė savo nuomonę apie kiekvienÄ apraÅ¡ytÄ asmenį, ne iÅ¡imtis buvo ir V. Ž., tačiau juos tapydamas neskleidė melagingų prasimanymų, nes suvokė, kad knygoje esanti informacija, skleidžiamos žinios apie vyravusias nuomones nėra melagingos ir ne prasimanytos, kad jos atitinka tikrovę, todėl negali žeminti to žmogaus garbės. Be to, nurodoma, kad privataus

ir viešojo asmens garbės ir orumo gynimo apimtis yra skirtinga, tuo tarpu V. Ž. dėl savo profesinės ir

visuomeninės veiklos, laikytinas vieÅ¡u asmeniu. Pažymima, kad ieÅ¡kovo reikalavimui atlyginti turtinę žalÄ , kildinamÄ iÅ¡ asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, yra pasibaigęs ieÅ¡kinio senaties terminas, todėl Å¡is reikalavimas

atmestinas remiantis ir šiuo pagrindu (CK 1.125 str. 8 d.). Dėl ieškinyje nurodyto pirmojo sakinio teigiama, kad jame išreikšta subjektyvi autoriaus nuomonė,

prisiminimai, suformuoti remiantis jo nustatytais 19 faktų, pagrįstų raÅ¡ytiniais įrodymais, prijungtais prie Vilniaus m. 1 apylinkės teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos (istoriniai įvykiai, kitų žmonių iÅ¡leistos knygos, straipsniai spaudoje, konkrečių asmenų pasakojimai ir kt.), o taip pat raÅ¡ytiniais velionio V. P. paaiÅ¡kinimais, pateiktais minimoje byloje. Autorius nurodė, kad domėjosi, tyrė su V. Ž. biografija susijusius faktus, paminėjo leidinius: B. (J. A.). RaÅ¡tai, t. 6, Čikaga., 1985 m.; K. Å . ,,Sukilimas Lietuvos suverenitetui atstatyti“. Dokumen­tinė apžvalga. VaÅ¡ingtonas, 1973 m.; V. Ž. ,,Hochverrat“ - Valstybės iÅ¡davimo byla. Prisimini­mai. Vilnius, 1991 m.; G. N. ,,Akistatos nebus“. Maskva, 1980 m. (rusų ir lietuvių kalbomis); A. S. ,,Pompėjos žlugimas“. Tel-Avivas, 1997 m. (rusų kalba); ,,Å OA holokaustas Lietuvoje“. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų centras; V. T. ,,Sniečkus 33 metai valdžioje“. Vilnius, 1995 m.; ,,LietuvosÂ

rytas“. 2000 m. gruodžio 2 d. D. G. ir V. Gu­lbinas ‚,KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“; V. Š. „Po

kontražvalgybos gaubtu“. Poleja, 1996 m.; ,,Tartiufo dvasia mūsų istorijoje“.

,,Gairės“, 1993 m. rugsėjo 9 d.; ,,Berija ir jo parankiniai Lietuvoje“. J. B., Kaunas 1999 m.; ,,Užkulisiai“. Dokumentų rinkinys iš

naujausios Lietuvos istorijos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sÄ junga, 1996 m.; A. S.

,,Priešaušryje“. ,,Nemunas“, 1976 m., Nr. 2, – ir teigė, jog šie leidiniai nėra uždrausti ir remiantis juose esančia informacija autorius susiformavo

savo įsitikinimÄ , įgalinusį, kalbant apie V. Ž., paraÅ¡yti Å¡iÄ literatÅ«rinę frazę panaudojant žodį

„žvalgas“. Tvirtino, jog detaliai iÅ¡tyręs visÄ savo surinktÄ medžiagÄ , kuri pateikta į baudžiamÄ jÄ bylÄ , padarė iÅ¡vadÄ , kad V. Ž. pasirodė, kaip ,,..gabus ir puikiai paruoÅ¡tas žvalgas.“ Teigė, kad ,,..V. L., gindamas savo ,,garbę ir orumÄ , į teismÄ padavė ir V. G., tačiau bylÄ pralaimėjo“ (t. 1, b. l. 93).   Â

Dėl ieškinyje nurodyto antrojo sakinio teigiama, kad autorius,

remdamasis anksčiau paminėtais faktais, siekė knygoje bešališkai įvertinti V. Ž., kurį šiek tiek pažinojo

asmeniÅ¡kai, veiklÄ vokiečių okupacijos metais ir frazę „Hitlerio draugas“ Å¡io asmens portretui panaudojo literatÅ«rinio stiliaus apibendrinančia groteskine reikÅ¡me kaip Hitlerio palaikytojÄ , rėmėjÄ , Å¡alininkÄ . Nurodoma, jog baudžiamojoje byloje jo paaiÅ¡kinimuose atskleisti 23 faktai (istoriniai įvykiai, dokumentinė medžiaga, ir kt.) suformavo autorius nuomonę ir įsitikinimÄ , įgalinusį paraÅ¡yti Å¡iÄ literatÅ«rinę frazę.

Dėl ieškinyje nurodyto trečiojo sakinio teigiama, kad panaudota frazė: ,,..o kiek man žinoma..“, rodo, jog

pateikiama raÅ¡ytojo nuomonė, kurios reiÅ¡kimo laisvė yra įtvirtinta Konstitucijoje. Be to, knygoje kalba eina apie 1918-1919 m., kai Lietuvoje buvo verbuojami savanoriai, todėl kalbama apie savanorių verbavimÄ Ä¯ gediminaičių

gretas, o ne bolÅ¡evikų verbavimÄ , kaip teigia ieÅ¡kovas. Tai, kad V. Ž. buvo užverbuotas - paÅ¡auktas

į kariuomenę, patvirtina baudžiamojoje byloje pateikti 6 faktai.

Dėl ieškinyje nurodyto ketvirto sakinio, teigiama, kad tai nėra teiginiai, o tik autoriaus nuomonė, kurios prasmę galima suprasti tik

iÅ¡analizavus visÄ tekstÄ , kuriame remiantis V. S., V. I. pasakojimais, paties nustatytomis aplinkybėmis, raÅ¡oma apie

Kačerginėje, BiliÅ«no g. 5, įsikÅ«rusios vaistinės ,,iÅ¡metimÄ â€œ į gatvę.

Atsakovo velionio V. P. atstovas advokatas M. Banelis, papildydamas patį atsakovÄ , teigė, kad prie nagrinėjamos bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje pateikti įrodymai, kurie paneigia ieÅ¡kinio argumentus, jog atsakovas siekė apÅ¡meižti velionį ieÅ¡kovo tėvÄ . Tai taip pat patvirtina baudžiamojoje byloje esanti specialisto, nepanorusio atskleisti savo anketinių duomenų, pareikÅ¡ta nuomonė. Nurodė, kad uždrausti raÅ¡yti nuomonę ir/ar prisiminimus apie visuomeninį ar politinį veikėjÄ yra tapatu kaip atimti iÅ¡ raÅ¡ytojo saviraiÅ¡kos teisę, kuri įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnio l dalyje. Atsakovas, raÅ¡ydamas knygÄ ir naudodamasis istorine medžiaga, savo pastebėjimus, straipsnius ar knygose sužinotus faktus, suvokė, kad knygoje esanti informacija, skleidžiamos žinios apie vyravusias nuomones nėra melagingos ir neprasimanytos. Pažymėjo, kad pagal CK 2.24 straipsnio ir VIÄ® 15, 16 straipsnių prasmę teismas negali įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti žalÄ už iÅ¡sakytÄ nuomonę. Tvirtino, kad ieÅ¡kovas neteisingai vertina Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratÅ«ros (toliau Generalinė prokuratÅ«ra) 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarimÄ , kuriuo, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nutraukta baudžiamoji byla atsakovÄ kaltinant Å¡meižtu.

Pradinio atsakovo velionio V. P. teisių perėmėjai - atsakovai L. P.,

P. P. ir V. P. atsiliepime į patikslintÄ ieÅ¡kinį prašė Å¡iÄ civilinę bylÄ nutraukti. Teigė, kad prievolė atlyginti neturtinę žalÄ yra asmeninio pobÅ«džio, glaudžiai susijusi su pačiu autoriumi, todėl iÅ¡ jo turto paveldėtojų negali bÅ«ti reikalaujama atlyginti neturtinę žalÄ (CK 6.128 str. 2 d., CPK 293 str. 1 d. 7 p.). Tuo tarpu Generalinės prokuratÅ«ros 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas nėra įrodymas, patvirtinantis autoriaus kaltę, nes asmens kaltumÄ gali nustatyti tik teismas. Å is dokumentas neturi didesnę galiÄ turinčio įrodymo statuso, kadangi prieÅ¡ingu atveju, bÅ«tų pripažįstama, jog nutarimu yra nustatytas melagingų faktų skelbimas velionio V.

P. knygoje. Nutarimas taip pat nėra oficialus įrodymas, patvirtinantis ginčo teiginių neatitikimÄ tikrovei.

Tvirtino, kad ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų, jog prievolė atlyginti neturtinę žalÄ nėra asmeninė ir atsakovai gali jÄ Ä¯vykdyti. Teisės pažeidimÄ , iÅ¡ kurio kyla deliktinė atsakomybė, turi nustatyti teismas, tuo tarpu nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp ieÅ¡kovo bei atsakovų velionio tėvo dėl prisiminimų literatÅ«ros kÅ«rinyje –

knygoje parašyto teksto (keturi ginčijami sakiniai), kuris yra neatsiejamai susijęs su autoriaus asmeninėmis

mintimis, prisiminimais, todėl Å¡i prievolė yra nepaveldima. Atsakovai – autoriaus vaikai, negali pateikti įrodymų, glaudžiai susijusių su raÅ¡ytojo atmintimi ir iÅ¡gyvenimais, negali atpasakoti įvykių, kuriuose patys nedalyvavo, jų nevertino, nearchyvavo bei nerašė Å¡ios knygos. Autoriaus turto paveldėtojų patraukimas atsakovais pažeistų rungimosi principÄ , nes jie turėtų įrodinėti aplinkybes, kurias gali įrodyti tik pats knygos autorius. Nurodė, kad knygoje „Durnių laivas“ autorius velionis V. P. iÅ¡dėstė tik savo nuomonę, paremtÄ faktais, kurie buvo vieÅ¡ai paskelbti, nėra užginčyti ir kurių tikrumu jie neabejoja.

Vilniaus apygardos tesimas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovo V. L. ieškinį patenkino iš dalies

– pripažino faktÄ , kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“ iÅ¡spausdinti ir ieÅ¡kininiame

pareiÅ¡kime bei anksčiau Å¡ioje nutartyje nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina ieÅ¡kovo mirusio tėvo V. L.-Ž. ir ieÅ¡kovo V. L. garbę bei orumÄ . KitÄ

ieškinio dalį teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad pradinis atsakovas velionis V. P. yra autorius knygos „Durnių laivas“, kuriÄ leidykla „Politika“ 2003 m. iÅ¡spausdino 1 000 vnt. tiražu ir iÅ¡platino Vilniuje, o vėliau buvo iÅ¡leisti ir

iÅ¡platinti pakartotiniai Å¡ios knygos leidimai. Pagal velionio V. L.-Ž. vaikų V. L. ir G. Ž. pareiÅ¡kimÄ Generalinės

prokuratÅ«ros prokuroro 2003 m. spalio 21 d. nutarimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. dėl velionio V. L.-Ž. Å¡meižimo Å¡ioje knygoje. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. spalio 10 d. nuosprendžiu V. P. iÅ¡teisino, kartu konstatavo, jog jo veiksmai gali atitikti požymius BK 313 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tai yra velionio V. L.-Ž. atminimo paniekinimas, vieÅ¡ai paskleidžiant apie jį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių paniekÄ ar pakirsti pagarbÄ jo atminimui, tačiau kaltinamojo veiksmų neperkvalifikavo, nurodęs, jog to neprašė prokuroras, be to, netinkamai suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas (baudžiamoji byla Nr.01-2-031-03 (1-35-463/2005), toliau – b. b. Nr. 01-2-031-03). Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausio 17 d. nutartimi šį teismo nuosprendį panaikino ir bylÄ perdavė Generaliniam prokurorui, konstatavęs, kad kaltinamajame akte nėra nurodyti visi BK 313 straipsnio 2 dalyje nustatyti baudžiamosios veikos požymiai, o Å¡iuos trÅ«kumus paÅ¡alinti teisme negalima. Generalinės prokuratÅ«ros 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. P. atžvilgiu dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nutrauktas, nes tokia veika nebuvo padaryta, o ikiteisminis tyrimas dėl BK 313 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teismas, remdamasis CK 1.137 straipsniu, CPK 5, 4 straipsniais, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) formuojama teismų praktika nagrinėjamos

kategorijos bylose (LAT 2007-11-13 nutartis civilinėje byloje A. B. vs. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr.

3K-3-488/2007 ir kt.), sprendė, kad ieškovas V. L. turi

pagrindÄ kreiptis į teismÄ dėl jo paties, o taip pat jo velionio tėvo V. L.-Ž. konstitucinių teisių - asmens garbės ir orumo

gynimo patikslintame ieÅ¡kinyje nurodytu bÅ«du, tai yra reikalaudamas pripažinti, jog iÅ¡dėstyti teiginiai neatitinka tikrovės, žemina asmens garbę ir orumÄ bei priteisti neturtinės žalos atlyginimÄ (Konstitucijos 21, 22 str., CK 2.24 str.). Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas įrodė faktÄ , jog ieÅ¡kininiame pareiÅ¡kime nurodyti keturi teiginiai yra paskleisti vienoje iÅ¡ visuomenės informavimo priemonių – knygoje, ir atsakovai Å¡ios aplinkybės neginčija, tačiau nesutinka su ieÅ¡kovo pozicija, jog minimuose sakiniuose yra paskleista ne autoriaus nuomonė, o duomenys (VIÄ® 2 str. 19 d.).

Remdamasis VIĮ 2 straipsnio 33, 69 dalimis teismas konstatavo, jog, priešingai nei teigė atsakovai, keturiuose ginčo teiginiuose pateikta informacija yra laikytina ne nuomone, o duomenimis apie tam tikrus asmenis, kuriuos literatūriniu šaržo stiliumi pradinis atsakovas velionis V. P. paskleidė kaip realiai įvykusius faktus. Teismas pažymėjo, kad knygoje pateikta dvejopo pobūdžio informacija, t. y. duomenys apie iš tikrųjų vykusius įvykius ir juose dalyvavusius asmenis, kuriuos prisimena autorius, bei paties autoriaus nuomonė, kuomet jis pajuokiamai, šaržuotai tuos duomenis vaizduoja ir interpretuoja, tačiau minimus keturis ginčo teiginius įvertinęs knygos kontekste, konstatavo, jog juose teigiama, kad tam tikri asmenys dalyvavo tam tikruose įvykiuose, pateikiami

duomenys (žinios) apie ieÅ¡kovÄ V. L. ir jo velionį tėvÄ V. L.-Ž., kurių egzistavimÄ tikrovėje bei atitinkamai

teisingumÄ galima patikrinti (įrodyti/paneigti).

Teismas taip pat laikė nustatytu faktÄ , kad minimi duomenys buvo paskleisti apie ieÅ¡kovÄ V. L. ir jo velionį tėvÄ V. L.-Ž., nes pradinis atsakovas ir jo teisių perėmėjai Å¡iam ieÅ¡kinyje nurodytam faktui neprieÅ¡taravo (CPK 178, 187 str., 182 str. 5 p.).

Nagrinėdamas klausimÄ dėl ginčo duomenų atitikimo tikrovei, teismas rėmėsi CK 2.24 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo prieÅ¡ingai ir nurodė, kad atsakovai turi pareigÄ Ä¯rodyti, jog paskleisti duomenys atitinka tikrovę. Šį klausimÄ sprendė remdamasis nagrinėjamos bylos, o taip pat baudžiamosios bylos Nr. 01-2-031-03 medžiaga.

IÅ¡nagrinėjęs klausimÄ dėl pirmajame sakinyje pateiktų duomenų: „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvÄ , ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...). Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgÄ , namo sugrÄ Å¾ino Maskva [...]“, teismas pripažino, kad

Å¡iame sakinyje pateikti duomenys apie ieÅ¡kovÄ V. L. ir jo velionį tėvÄ V. L.-Ž. neatitinka tikrovės. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas grindė

duomenimis, esančiais baudžiamojoje byloje surinktuose archyviniuose dokumentuose: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2004-02-10 raÅ¡te Nr. 29R-11.12-22, Valstybės saugumo departamento 2003-11-04 raÅ¡te Nr. (02-03)-18-665-670, Lietuvos centrinio archyvo 2003-12-08 raÅ¡te Nr. R4-7309, Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-24 raÅ¡te Nr. S4-1442, Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-26 raÅ¡tu Nr. S4-1439 pateiktoje medžiagoje, Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktame dokumente – LKP CK biuro nutarimo projekto priede Nr. 1 „Už sugrįžimÄ Ä¯ Tėvynę bei kultÅ«rinių ryÅ¡ių su tautiečiais komiteto Lietuvos sekcijos“ esančiame narių sÄ raÅ¡e, Pažymoje dėl Komiteto ,,Už sugrįžimÄ Ä¯ Tėvynę“ darbo (b. b. Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 20-21, 24, 27-28, 31-32, 35-36, 40-41). Nurodė, jog pagal bylos medžiagÄ tuo metu, kai Berlyne buvo įkurtas „Grįžimo į Tėvynę“ komitetas, ieÅ¡kovo tėvas gyveno Australijoje, ieÅ¡kovo tėvo pavardės (prieÅ¡ingai nei kitų komiteto narių) Å¡io komiteto pažymose nėra, todėl įraÅ¡as komiteto narių sÄ raÅ¡e „Liansbergis“ (b. b. Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 41) negali bÅ«ti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad Å¡is narys buvo ieÅ¡kovo tėvas V. L.-Ž. Teismas pažymėjo, kad vienintelė archyviniuose

dokumentuose nustatyta ieÅ¡kovo velionio tėvo V. L.-Ž. sÄ saja su „Grįžimo į Tėvynę“ komitetu – tai laikraščio

„Tiesa“ 1959-05-30 (Nr. 124) publikacija apie ieÅ¡kovo tėvo grįžimÄ iÅ¡ emigracijos Australijoje į LietuvÄ , kuriame  nurodoma, kad V. L.-Ž. pareiÅ¡kė: „AÅ¡ labai dėkingas „Grįžimo į Tėvynę“ komiteto Lietuvos iniciatyvinei grupei ir visiems, kurie man taip gražiai ir greitai sutvarkė grįžimÄ Ä¯ LietuvÄ â€œ (b. b. Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 35). Tačiau, atsižvelgdamas į raÅ¡ytinių įrodymų visetÄ bei vadovaudamasis įrodymų pakankamumo principu, teismas sprendė, jog yra labiau tikėtina, kad ieÅ¡kovo tėvas nebendradarbiavo su KGB.

Nagrinėdamas klausimÄ dėl antrajame sakinyje pateiktų duomenų: „Kai kas jau vedžiojo už parankių [...] Hitlerio [...] draugÄ ,Â

[..-] žvalgÄ , [...] strateginių žemėlapių kopijuotojÄ senÄ jį L....“, teismas rėmėsi duomenimis, esančiais Lietuvos

literatūros ir meno archyvo 2003-11-26 raštu Nr. R2-187 pateiktoje V. L.-Ž. charakteristikoje, jog nuo 1939 m. iki 1944 m.

vasario 26 d. dirbo Vilniaus miesto vyriausiojo inžinieriaus ir Vilniaus miesto vyriausiojo architekto pareigose, o 1944 m. Vilniaus miesto komisaras H. jį atleido iÅ¡ tarnybos Vilniaus miesto savivaldybėje kaip įtariamÄ sabotažu ir nedraugiÅ¡kumu vokiečių atžvilgiu (b. b. Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 138, 142-145), ir konstatavo, jog neįrodyta, kad ieÅ¡kovo tėvas bendradarbiavo su Hitlerio Å¡alininkais, buvo jų žvalgas ir strateginių žemėlapių kopijuotojas (CPK 185 str.). Å iame sakinyje nurodytus duomenis teismas taip pat pripažino neatitinkančiais tikrovės.

Teismas, spręsdamas dėl trečiajame sakinyje pateiktų duomenų: „Senasis L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies

bokÅ¡te kėlė vėliavÄ , [...] kaip jiems po to teko nuo bolÅ¡evikų bėgti į KaunÄ ,

kaip pakeliui juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“, rėmėsi jau paminėtame Lietuvos gyventojų genocido

ir rezistencijos tyrimo centro 2004-02-10 raÅ¡te Nr. 29R-11.12-22 esančiais duomenimis ir nustatė, kad velionis ieÅ¡kovo tėvas V. L.-Ž. nedalyvavo vėliavos iÅ¡kėlime Gedimino bokÅ¡te Vilniuje, kuris įvyko 1919-01-01 (b. b. Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 20-21), todėl laikė, jog tikrovės neatitinka taip pat ir duomenys, kad sudalyvavęs vėliavos pakėlime, jis bėgo į KaunÄ , kur pakeliui buvo areÅ¡tuotas, tardytas ir užverbuotas. Be to, remdamasis anksčiau paminėtais dokumentais teismas konstatavo, kad duomenų, jog ieÅ¡kovo tėvas buvo užverbuotas, nerasta. Teismas pripažino, kad ir Å¡iame sakinyje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės.

Dėl ketvirtajame sakinyje pateiktų duomenų: „Vaistinę [Kačerginėje] išmetė į gatvę. Dar

daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismÄ todėl, kad patriarchas verandoje

nerado Å¡eÅ¡ių metrų Ä Å¾uolinio suolo, kurį buvo palikęs prieÅ¡ karÄ .“, teismas, remdamasis byloje

esančiais archyviniais dokumentais nustatė, kad Kauno rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1982-03-29 sprendimu Nr. 86 Kauno rajono Liaudies deputatų vykdomasis komitetas nusprendė perduoti V. Ž. 1952 m. nacionalizuotÄ O. L. gyvenamÄ jį namÄ , esantį Kačerginėje, J. B. g. (18)5, ir įpareigojo Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos vyr. farmacijos valdybÄ perduoti jam minėtÄ namÄ . Namas buvo perduotas 1982-05-24 perdavimo-priėmimo aktu (b. b. Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 168, 170). Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu

apklaustų liudytojų paaiškinimais: liudytojos V. S. teta E. B. minimu laikotarpiu gyveno namo, kurio pirmame aukšte

buvo įsikÅ«rusi vaistinė, antrajame aukÅ¡te, ir vaistinėje dirbo iki pat jos iÅ¡kėlimo į kitas patalpas. Ji neprisiminė, kad teta bÅ«tų kalbėjusi, jog buvo teismas dėl vaistinės iÅ¡metimo į gatvę ar dėl Ä Å¾uolinio 6 metrų ilgio suolo dingimo. Teigė,

kad tetai Kačerginėje buvo suteiktas sklypas namo statybai; liudytojas V. I., vadovavęs Kačerginės vaistinei, nurodė, jog pastatÄ

grÄ Å¾inus ieÅ¡kovo tėvui, vaistinė, personalas, inventorius iÅ¡mesti į gatvę

nebuvo, apie teismo posėdį ar Ä Å¾uolinio suolo dingimo negirdėjo; liudytojas V. S., dirbęs Kauno tarprajoninėje vaistinių kontoroje

valdytoju, paaiÅ¡kino, kad 1984 m. vaistinė iÅ¡sikėlė į Kačerginėje pastatytÄ â€žalytnamį“,

teismo proceso dėl vaistinės iÅ¡keldinimo, Ä Å¾uolinio suolo dingimo nebuvo, vaistinė, jos darbuotojai, vaistinės inventorius į gatvę iÅ¡mesti nebuvo (b. b.

Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 114-115, 116-117, 118-119 ). Teismas nesirėmė  tais liudytojų parodymais, kuriuose teigiama, jog

apie ieÅ¡kovo tėvo veiklÄ , jie yra girdėję iÅ¡ kitų asmenų pasakojimų, kuriuose pateikiama nuomonė, svarstymai, nurodęs, jog jie negali bÅ«ti laikomi neginčijamais įrodymais, patvirtinančiais nagrinėjamų duomenų neabejotinÄ tikrumÄ .

Nagrinėdamas ieÅ¡kinio reikalavimÄ pripažinti, kad ginčo duomenys žemina ieÅ¡kovo V. L. ir jo velionio tėvo V. L.-Ž. garbę ir orumÄ , teismas nustatė, jog atsižvelgiant į Lietuvos, kaip valstybės, ir lietuvių tautos

istorinę patirtį pirmuose trijuose ginčo teiginiuose nurodyti duomenys, kad „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvÄ , ilgus metus

bendradarbiavusį su KGB (...)“; „Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgÄ , namo sugrÄ Å¾ino Maskva [...]“; „Hitlerio [...] draugÄ , [..-] žvalgÄ , [...]

strateginių žemėlapių kopijuotojÄ senÄ jį L....“; „S. L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokÅ¡te kėlė

vėliavÄ , [...] kaip jiems po to teko nuo bolÅ¡evikų bėgti į KaunÄ , kaip pakeliui

juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“, Lietuvos visuomenės savimonėje yra suprantami tik

neigiama prasme, kaip bendradarbiavimas su Lietuvos valstybės okupantais, šnipinėjimas priešo naudai, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos išdavystė. Todėl visuomenėje tiek apie žmogų, apie kurį yra paskleisti tokio pobūdžio duomenys, tiek apie jo artimuosius, neabejotinai susiformuos neigiama nuomonė. Teismo

manymu, šiuose teiginiuose nurodytų duomenų žeminantis pobūdis ieškovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž. bei paties ieškovo atžvilgiu

yra pripažįstamas kaip visiems akivaizdus ir žinomas, kurio atskirai nustatinėti (įrodinėti) nereikia (CPK 182 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1 (6 p.). Dėl ketvirtajame sakinyje iÅ¡dėstytų teiginių, kad ieÅ¡kovo tėvas „Vaistinę [Kačerginėje] iÅ¡metė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismÄ todėl, kad patriarchas verandoje nerado Å¡eÅ¡ių metrų Ä Å¾uolinio suolo, kurį buvo palikęs prieÅ¡ karÄ .“, teismas nurodė, kad tiek Å¡ie teiginiai, tiek teksto, kuriame yra Å¡is sakinys, kontekstas, leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog teigiama, kad ieÅ¡kovo tėvas susigrÄ Å¾inęs nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ namÄ , kuriame buvo vaistinė, pastarÄ jÄ iÅ¡kėlė prieÅ¡ vaistinės darbuotojų valiÄ , nesuteikdamas kitų patalpų, vaistinės darbuotojus padavė į teismÄ dėl to, kad neberado Ä Å¾uolinio suolo, kurį buvo palikęs. Teismas sprendė, kad Å¡ie teiginiai kiekvieno protingo, moralaus ir sÄ Å¾iningo žmogaus sÄ monėje bus vertinami mažų mažiausiai kaip nemandagus, neetiÅ¡kas elgesys bei negarbingas poelgis kitų asmenų atžvilgiu. Paskleisti duomenys apie asmenį, padavusį vaistinės darbuotojus į teismÄ dėl seno suolo, tai yra menkaverčio turto, name palikto dar prieÅ¡ karÄ , praradimo, taip pat suformuos nuomonę, kad toks asmuo elgiasi nesÄ Å¾iningai ir neetiÅ¡kai kitų asmenų atžvilgiu, taigi suprantami neigiama prasme. Tuo remdamasis teismas pripažino,

kad ir ketvirtajame ginčo sakinyje apie velionį ieÅ¡kovo tėvÄ V. L.-Ž. paskleistų duomenų žeminantis pobÅ«dis yra visiems

akivaizdus ir žinomas.

Teismas nurodė, jog ieÅ¡kovas V. L. vertintinas kaip vieÅ¡as asmuo, visuomenė domisi informacija ne tik apie jo asmenį, bet ir apie jo Å¡eimos narius, todėl neigiami duomenys apie jo artimuosius gali suponuoti neigiamÄ vieÅ¡Ä jÄ nuomonę apie patį ieÅ¡kovÄ bei pakenkti jo geram vardui (garbei) (VIÄ® 2

str. 60 d.). Teismas sutiko su ieÅ¡kovo V. L. teiginiu, kad jo orumÄ Å¾eidžia ketvirtajame ginčo sakinyje

paskleisti duomenys apie velionį tėvÄ , nes jis yra asmens, apie kurį paskleisti tokie neigiami duomenys, sÅ«nus. Teismas pripažino, kad Å¡iame teiginyje

paskleisti duomenys apie ieÅ¡kovo V. L. velionį tėvÄ V. L.-Ž. pažeidžia ne tik ieÅ¡kovo tėvo, bet ir paties ieÅ¡kovo garbę

ir orumÄ .

Spręsdamas klausimÄ dėl pradinio atsakovo velionio V. P. teisių perėmėjų atsakovų L. P., P. P. ir

V. P. civilinės atsakomybės,

teismas nurodė, kad yra nustatyta visuma aplinkybių, kurių pagrindu ieškovas V. L. įgijo teisę ginti savo bei

savo velionio tėvo garbę ir orumÄ Ä¯statyme numatytais bÅ«dais (CK 2.24 str.). Prievolė paneigti paskleistus duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei žemina asmens garbę ir orumÄ , yra neatskiriamai susijusi su duomenis paskleidusiu asmeniu, todėl negali bÅ«ti paveldėta ar kitaip perduota (CK 5.1 str. 3 d.), tačiau ieÅ¡kovo

V. L. pasirinktas asmens garbės ir orumo gynimo bÅ«das – reikalavimas pripažinti, kad pradinio atsakovo velionio V. P. paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumÄ , tai yra tokio reikalavimo patenkinimas, pats savaime nesukuria prievolės, kuri neatskiriamai susijusi su raÅ¡ytojo asmeniu, todėl Å¡i neturtinė prievolė gali bÅ«ti paveldima, o nagrinėjamos bylos dalyje galimas subjektinių teisių perėmimas ir pradinio atsakovo velionio V. P. pakeitimas įstatyminiais jo turto paveldėtojais, naujais atsakovais – L. P., P. P. bei V.

P. (CK 5.1 str. 1 d., CPK  48 str.). Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad subjektinių teisių perėmimas būtų negalimas tuo atveju, jeigu ginčas būtų kilęs dėl asmens paskleistos nuomonės ir tektų tirti, kokiais subjektyviais kriterijais rėmėsi, aiškintis dėl asmens minčių, subjektyvių vertinimų, išgyvenimų, emocijų, o tokius įrodymus galėtų pateikti tik pats savo nuomonę paskleidęs asmuo.

Teismas sprendė, kad turtinio pobÅ«džio ieÅ¡kinio reikalavimo priteisti neturtinę žalÄ tenkinimas atsakovui sukuria turtinę prievolę, tačiau ji nėra neatskiriamai susijusi su jo asmeniu, o siejama su

asmens turimu turtu, yra paveldimos, todėl pareiga atlyginti ieÅ¡kovui V. L. neturtinę žalÄ , kuriÄ jis

patyrė velioniui V. P. paskleidus minimus duomenis, tenka jo turto paveldėtojams atsakovams L. P., P. P. bei V.

P. (CK 5.1 str. 2, 3 d.). Be to, teismas pažymėjo, kad dėl subjektinių teisių perėmimo šioje byloje buvo pasisakyta teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartyje.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog apie ieÅ¡kovÄ V. L. ir jo velionį tėvÄ V. L.-Ž. buvo paskleisti duomenys, neatitinkantys tikrovės bei žeminantys garbę ir orumÄ , todėl yra pagrindas tenkinti ieÅ¡kinio pirmÄ jį reikalavimÄ ir pripažinti,

jog ieÅ¡kinyje nurodyti atsakovų velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“ iÅ¡spausdinti teiginiai neatitinka tikrovės bei žemina ieÅ¡kovo velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieÅ¡kovo V. L. garbę bei orumÄ

(CK 2.24 str., CPK 185 str.).

Spręsdamas klausimÄ dėl ieÅ¡kininio reikalavimo priteisti vieno lito neturtinės žalos atlyginimÄ , teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas

V. L. teisę į šį ieÅ¡kinio reikalavimÄ Ä¯gijo 2003 m., kai sužinojo apie paskleidimÄ ginčo duomenų,

neatitinkančių tikrovės bei žeminančių jo ir jo velionio tėvo garbę bei orumÄ , iÅ¡spausdinant

juos 2003 m. išleistoje atsakovo velionio V. P. knygoje „Durnių laivas“. Tuo tarpu nagrinėjamas civilinis

ieÅ¡kinys teisme buvo gautas 2007-06-26 d., t. y. pasibaigus sutrumpintam 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminui (CK 1.125 str. 8 d.).  Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį, o ieÅ¡kovas nenurodė aplinkybių, kurios bÅ«tų svarbios jai atnaujinti, teismas Å¡iÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė, nevertindamas argumentų, susijusių su Å¡io materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumu (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Atsakovai L. P., P. P., V. P. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimÄ ir bylÄ nutraukti, o apeliaciniam teismui nenustačius bylos nutraukimo pagrindų, iÅ¡nagrinėti bylÄ iÅ¡ esmės, priimti naujÄ sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti iÅ¡ ieÅ¡kovo priteisiant bylinėjimosi iÅ¡laidas. Skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

Dėl materialinės teisės bei proceso teisės normų pažeidimo

Apeliantai teigia, kad teismas tiek 2009 m. sausio 15 d. nutartyje, tiek skundžiamame sprendime neteisingai aiškino CK 5.1 straipsnio, 6.128 straipsnio ir CPK 293 straipsnio l dalies 7 punkto nuostatas ir nepagrįstai pripažino, jog pirminio atsakovo velionio V.

P. pareiga įrodyti, kad jo prisiminimų knygoje iÅ¡dėstytos mintys yra nuomonė ir/ar dėstomi faktai atitinka tikrovę, nėra neatsiejamai susijusi su palikėjo asmeniu. Nurodo, jog susidarė situacija, kai dėl literatÅ«riniame prisiminimų žanrui priskirtiname kÅ«rinyje iÅ¡dėstytų minčių tikrumo teisme turi aiÅ¡kintis apeliantai - autoriaus teisių paveldėtojai, kurie nėra kÅ«rinio autoriai. Teigia, jog neturtinės žalos atlyginimas Å¡ioje byloje yra tik pasekmė, kuri atsiranda tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad ieÅ¡kovo nurodyti sakiniai yra melagingi prasimanymai, tai yra, jeigu autorius teisme neapgintų savo iÅ¡sakytų minčių. Nurodo, jog jie Å¡iame procese negali bÅ«ti atsakovais, nes iki mirÅ¡tant pirminiam atsakovui nebuvo nustatyta pareiga atlyginti neturtinę žalÄ , tuo tarpu ginčas yra kilęs dėl prisiminimų žanrui priskirtos knygos turinio, atsakovų velionio tėvo subjektyvių prisiminimų ir iÅ¡reikÅ¡tos nuomonės knygoje. Svarbiausias klausimas byloje yra tas, ar raÅ¡ytojas padarė teisės pažeidimÄ , reikÅ¡damas savo mintis, todėl ginčo teisiniai santykiai yra neatsiejamai susiję su jo asmeniu ir teisių perėmimas Å¡iame procese negalimas (CPK 293 str. l d. 7 p.). IeÅ¡kovas,

pateikdamas šį ieÅ¡kinį, siekia civilinio proceso tvarka įrodyti, kad raÅ¡ytojas V. P. padarė teisės pažeidimÄ , kurio padarymo fakto nepavyko

įrodyti baudžiamojo proceso tvarka.

Nurodo, kad teismas be pagrindo remiasi 2009 m. sausio 15 d. nutartimi teisių perėmimo klausimu, nes apie jÄ atsakovai sužinojo po to, kai buvo pasibaigę apskundimo terminai, o teismas sprendė tik dėl turtinės atsakomybės, kylančios iÅ¡ delikto paveldėjimo, tačiau nenagrinėjo klausimo, ar galimas teisių perėmimas byloje, iÅ¡keltoje autoriui dėl literatÅ«rinio kÅ«rinio turinio, ar atsakovai (autoriaus vaikai) turės lygias teises Å¡iame procese ginantis nuo ieÅ¡kinyje pateiktų reikalavimų, ar gali paneigti CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ prezumpcijÄ , nedisponuodami jokia medžiaga, kuria naudojosi autorius, raÅ¡ydamas knygÄ : užraÅ¡ais, mintimis, prisiminimais, įvykių vertinimais, kitokia surinkta medžiaga, jau nekalbant apie betarpiÅ¡kus potyrius bei įspÅ«džius, ryÅ¡ius su aplinka ir visuomene, susitikimus bei pokalbius su kitais, vienÄ ar kitÄ dalykÄ geriau žinančiais asmenimis, galiausiai autoriaus gebėjimu mÄ styti, nuspėti ar daryti iÅ¡vadas.  Â

Dėl nuomonės ir fakto atskyrimo

Apeliantai teigia, kad teismas, vertindamas keturis ginčo sakinius, kitaip dar įvardijamus teiginiais, be pagrindo juos prilygino duomenims ir sprendė, jog jie negali bÅ«ti priskiriami prie informacijos, kuri laikoma autoriaus nuomone, nes nebuvo tinkamai nustatyta riba tarp literatÅ«rinio kÅ«rinio teksto ir neliteratÅ«rinio teksto, tuo tarpu literatÅ«ros kÅ«rinio tekstÄ kiekvienas suvokia labai asmeniÅ¡kai, ir negalima nustatyti jokios vienareikÅ¡mės prasmių reglamentacijos.

Dėl antrojo ginčijamo sakinio (knygos 166 psl.) apeliantai teigė, jog Å¡is sakinys liko neiÅ¡nagrinėtas, neatskleista prasmė ir dėl to teismas padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , pripažindamas jį esant teiginiu. Sakinį sudaro sutrumpintos citatos, bet jų žodžiams vis tiek negalima suteikti vienareikÅ¡mės prasmės, kuri priklauso nuo

konteksto („kažkas kažkÄ iÅ¡kepė“, „Hitlerio ir Å kirpos draugas“, „žvalgas“).

Dėl trečiojo sakinio (knygos 156 psl.), apeliantai teigė, jog teismas taip pat neteisingai įvardina teiginiu citatÄ , kurioje aiÅ¡kiai nusakomas memuarinis visos knygos „Durnių laivas“ pobÅ«dis, pabrėžiamas pasakojimo informacinis subjektyvumas („kiek man žinoma“). Be to, autorius knygos pradžioje nurodė, kad ji yra atsiminimų (memuarų) žanro, taigi skaityti, priimti, suvokti jÄ privalu kaip asmeninius (subjektyvius) istorijos dalyvio ir liudytojo prisiminimus. Teismui iÅ¡samiai buvo atskleista, kad citatose iÅ¡ knygos 166, 156 puslapių nėra konkrečių faktų minėjimo, o žodžių reikÅ¡mės priklauso vien nuo asmeninių (subjektyvių) vieno ar kito skaitytojo savybių ir paties autoriaus nusakyto prisiminimų asmeniÅ¡kumo (subjektyvumo).

Dėl pirmojo ir ketvirto sakinių (knygos 23, 69 psl.), teigiama, kad buvo nagrinėjamos sakinių nuotrupos, vertinant nesivadovauta įrodymų vertinimo taisyklėmis, nes iÅ¡vada prieÅ¡tarauja literatÅ«rinio kÅ«rinio turiniui, tekstui ir byloje esantiems įrodymas, vertinti tik kai kurie įrodymai, atskirti nuo byloje esančių įrodymų viseto: paties kÅ«rinio, raÅ¡ytojo V. P. parodymų baudžiamojoje byloje, jo gynėjo kabos baudžiamojoje byloje, nuo į baudžiamÄ jÄ bylÄ pateiktos literatÅ«ros, kuria rėmėsi knygos autorius. Atsakovai nurodo, kad nors skaitant Å¡iuos du sakinius ne knygos kontekste galima juos suprasti kaip teiginius, tačiau juose yra iÅ¡dėstyta raÅ¡ytojo nuomonė.

Teigia, kad raÅ¡ytojas V. P. turėjo ir turi teisę susidaryti savo nuomonę bei įsitikinimus apie objektyviai egzistavusius konkrečius istorinius faktus ir teisę tÄ nuomonę bei įsitikinimus laisvai dėstyti ir reikÅ¡ti literatÅ«ros kÅ«rinyje, bÅ«tent toks kÅ«rinys yra jo atsiminimų knyga „Durnių laivas“ (Konvencijos 10 str., Konstitucijos 25 str., VIÄ® 2 str. 40 p.).

Apeliantai rėmėsi baudžiamojoje byloje atsakovo V. P. gynėjo pagarsintu specialisto įvertinimu, kuriame, jų įsitikinimu, padaryta, aiški išvada, jog nuotrupose, paimtose iš knygos 156 ir 166 puslapiuose esančių sakinių, yra ne faktų konstatavimas, o pateikti autoriaus vertinimai.

Dėl duomenų neatitikimo tikrovei ir jų įvertinimo, kaip žeminančių ieškovo V. L. bei jo tėvo

V. L.-Ž. garbę ir orumÄ

Apeliantai nurodė, jog teismas pripažino, kad ieškovas V. L. ir jo velionis tėvas V. L.-Ž. yra visuomenei plačiai žinomi, vieši asmenys, baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-031-03 velionis V. L.-Ž. įvardijamas kaip buvęs žinomas Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, todėl rašytojas, kalbėdamas apie ano meto įvykius ir padėtį Lietuvoje, negalėjo apeiti ir šio asmens, tinkančio knygos „politinių veidų galerijai“,  gyvenimo aspektų. Priimtinos politinio veikėjo kritikos ribos yra platesnes nei privataus asmens, ir demokratinėje ir pliuralistinėje visuomenėje nuomonė ar kritika, nors ir labai aštri, negali būti teisiškai persekiojama. Tuo tarpu teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, be pagrindo į tai neatsižvelgė.

Teigiama, kad teismas skundžiamame sprendime nenurodė jokių argumentų, kodėl nevertino kitų įrodymų ir jais nesivadovavo, tuo pažeisdamas civilinio proceso normas, reglamentuojančias sprendimų priėmimÄ ir suraÅ¡ymÄ . Apeliantai, analizuodami byloje esančius įrodymus, teigia, jog prieÅ¡ingai nei teismas padarė iÅ¡vadÄ , Å¡ie įrodymai patvirtina jų teiginius, kad knygoje iÅ¡dėstyta raÅ¡ytojo nuomonė, vertinimai grindžiami tikrais faktais:

1. Dėl pasakymo ,,Hitlerio draugas“ (knygos

166 psl.)

Apeliantai nurodo, kad minimoje baudžiamojoje byloje (baudžiamoji byla Nr. 01-2-031-03) apklausiamas kaltinamuoju velionis V. P. paaiÅ¡kino, kad tapydamas V. Ž. portretÄ tokį pasakymÄ panaudojęs tam tikro literatÅ«rinio stiliaus apibendrinančia groteskine reikÅ¡me, turėdamas omeny Å¡io žodžio ketvirtÄ jÄ prasmę: palaikytojas, rėmėjas, Å¡alininkas, kuriÄ Å¾odžiui ,,draugas“ pateikia „Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ (2 t., 653 psl.), ir tvirtino esÄ s įsitikinęs, kad 1940 metų V. Ž. įvaizdžiui tai buvo bÅ«dinga. Teigia, kad velionis V. P. apklausiamas kaltinamuoju pateikė 23 istorinius įvykius, faktus, kitus dokumentinės medžiagos duomenis, kurių pagrindu jam susiformavo tvirta nuomonė ir aiÅ¡kus įsitikinimas, kad V. Ž. veiksmai atitiko Hitlerio „palaikytojo, rėmėjo, Å¡alininko“ vardÄ , tačiau teismas jų nenagrinėjo. Apeliantų įsitikinimu, pasakymas „Hitlerio draugas“ yra asmeninė (subjektyvi) velionio

V. P. nuomonė, kuriai negali ir neturi bÅ«ti taikomas tiesos kriterijus, ji turi remtis faktais ir bÅ«ti etiÅ¡ka. Remdamiesi baudžiamosios bylos Nr. 01-2-031-03 medžiagoje esančia laikraščio „Į laisvę“ 1941-06-25 numerio, kuriame iÅ¡spausdintas dokumentas „Nepriklausomos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės žodis į TautÄ â€œ kopija, teigia, kad Å¡io Laikinosios Vyriausybės, kurios ministru buvo V. Ž., sveikinimo užtenka susidaryti nuomonę, sutalpinamÄ Ä¯ posakį „Hitlerio draugas“. Nurodo,

kad teismas neįvertino ir sprendime neaptarė nei vieno iš paminėtų, velionio V. P. pateiktų 23 istorinių bei kitų faktų.

2. Dėl pasakymų „bendradarbiavusį su KGB“, ,,žvalgÄ namo sugrÄ Å¾ino Maskva“, (knygos 23 psl. antroji pastraipa), ,,kai kas jau vedžiojo už parankių (...) žvalgÄ â€œ (knygos 166 psl. ketvirtoji pastraipa)

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas šį sakinį, neteisingai išaiškino bei įvertino baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-031-03 esančiame Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-24 rašte Nr. S4-1442, Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-26 rašte Nr. S4-1439 bei su juo pateiktoje medžiagoje užfiksuotus duomenis, be pagrindo nenagrinėjo ir nevertino velionio V. P. 2005 m. birželio 17 d. paaiškinimuose teismui, o taip pat baigiamosiose paties kaltinamojo bei jo atstovo kalbose, pasakytose 2005 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 7 d. – spalio 10 d. trukusio posėdžio metu (b. b. Nr. 01-2-031-03), nurodytų argumentų, susijusių su paminėtose archyvinėse pažymose išdėstytais faktais, taip pat be pagrindo nenagrinėjo ir nevertino paties nukentėjusiojo V. L. kalboje,

pasakytoje paminėtame teismo posėdyje, nurodytų aplinkybių, susijusių su jo velionio tėvo V. L.-Ž. sugrįžimu

į LietuvÄ , o taip pat laikraščio ,,Lietuvos rytas“ 2000-12-02 numeryje iÅ¡spausdintame D. G. straipsnyje iÅ¡dėstytų faktų, kurie nebuvo paneigti Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamojoje byloje, iÅ¡keltoje dėl Å¡meižto spaudinyje (baudžiamoji byla Nr. 10-2-003-01). Apeliantų teigimu, velionis V. P., vertindamas  šiame straipsnyje paskelbtus duomenis, iÅ¡reiÅ¡kė savo požiÅ«rį žodžiu „žvalgas“ ir, remdamasis sovietinio gyvenimo pažinimu bei asmeninio bendravimo su ano meto aukÅ¡tais pareigÅ«nais patirtimi, padarė iÅ¡vadÄ , jog V. L.-Ž. vis dėlto buvo žvalgas ir slaptas Rusijos žvalgybos bendradarbis nuo 1927 m., o žvalgÄ gražinti gali tik Maskva. RaÅ¡ytojo asmeninis (subjektyvus) Å¡io fakto, kurį jis turėjo pagrindÄ laikyti teisingu, vertinimas negali bÅ«ti baudžiamojo persekiojimo ir net civilinio teisminio nagrinėjimo dalykas, nes įstatymai neriboja žinių vertinimo.

3. Dėl sakinio „ir kaip jiems po to teko nuo bolÅ¡evikų bėgti į KaunÄ , kaip pakeliui juos areÅ¡tavo, tardė...(o kiek man žinoma ir užverbavo)“ (knygos 156 puslapio trečioji pastraipa)

Apeliantai, nesutikdami su teismo argumentais dėl Å¡ios ieÅ¡kinio dalies, remdamiesi specialisto iÅ¡vada, teigia, kad Å¡is sakinys yra vertinamojo pobÅ«džio, jame nėra konstatuojami faktai. Nurodo, kad teismas pavartotÄ Å¾odį ,,užverbavo“ neteisingai suvokia kaip teigimÄ , jog velionis V. L.-Ž. buvo užverbuotas tik bolÅ¡evikų, NKVD, o vėliau ir KGB, ir pateikia citatas iÅ¡ istoriko P. Č. knygos ,,Naujųjų laikų istorija“ II tomo (Dr. K. G. fondas, 1986 m.), o taip pat V.

L. knygos „Lietuvos kariuomenė 1918-1920“ (Vilnius, LR Å M Leidybos centras) apie 1918-1919 metų istorinius įvykius Lietuvoje. Kartu apeliantai tvirtina, jog, kita vertus, pridėtas posakis „kiek man žinoma“ reiÅ¡kia abejonę, plačiai vartojamas netikrumui iÅ¡reikÅ¡ti arba pasakyti kÄ nors neapibrėžta, be to Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingÄ informacijÄ , bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiÅ¡kai tiksliÄ informacijÄ , tačiau tÄ darė sÄ Å¾iningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informacijÄ . Daro iÅ¡vadÄ , kad žmogus, skleisdamas savo mintis, gali savaip interpretuoti, nes kiekvienas asmuo pasaulį supranta savaip. Todėl Å¡is sakinys negali bÅ«ti vertinamas, kaip tikrovės neatitinkantis ir garbę bei orumÄ Å¾eminantis.

4. Dėl sakinio ,,Vaistinę iÅ¡metė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismÄ todėl, kad „patriarchas“ verandoje nerado Å¡eÅ¡ių metrų Ä Å¾uolinio suolo, kurį buvo palikęs prieÅ¡ karÄ â€œ (knygos 69 puslapio pirmoji pastraipa)

Apeliantai teigia, jog teismas be pagrindo nesirėmė faktais, kuriuos V.

P. teigė sužinojęs iÅ¡ V. I., V. S., o taip pat vaistinės iÅ¡kraustymo laikotarpiu pats nuvykęs į vietÄ , ir kuriuos jis pateikė teismui apklausiamas kaltinamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-031-03. Be to, ieÅ¡kovas V. L. teisme pripažino aplinkybę, jog tėvui tik buvo gaila to stalo, kuris verandoje stovėjo, o neatitikimas, kai Å¡iame sakinyje minimas ne stalas, o suolas, negali bÅ«ti vertinamas kaip garbę ir orumÄ Å¾eminantis, juolab jog raÅ¡ytojo kritika nukreipta į vieÅ¡Ä asmenį, politinį veikėjÄ . Apeliantai nurodo, kad teismas be pagrindo netyrė ir neįvertino velionio V. P. gynėjo baigiamojoje kalboje baudžiamojoje byloje pateiktos iÅ¡samios Å¡iuo klausimu surinktos medžiagos analizės, kur be kita ko sakoma, jog Å¡iame sakinyje naudojami meninei kalbai bÅ«dingi frazeologizmai bei metaforos, kai „iÅ¡metė į gatvę“ reikÅ¡tų nuostatÄ â€žkur norit, ten dėkitės - ne mano reikalas“, o „dėl suolo, prieÅ¡ karÄ palikto, teisman padavė“ reiktų suprasti, kaip „namÄ atgavęs dar kaži ko priekabiavo ar nepatenkintas buvo“, todėl kÅ«rėjams netaikomas paraidinio teisingumo reikalavimas, jiems paliekama daugiau laisvės perteikti tiesÄ . Apeliantai teigia, kad žurnalistų, raÅ¡ytojų, kÅ«rėjų teisė reikÅ¡ti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimÄ (hiperbolizavimÄ ), todėl be pagrindo tokia literatÅ«rinė priemonė įvardinama „paskelbtos informacijos netikslumu“ ir dėl jos kreipiamasi į teismÄ . KÅ«rėjų ir raÅ¡ytojų teisių ribojimas reikÅ¡tų ir visuomenės teisės žinoti pažeidimÄ , nes teisė skleisti informacijÄ apima ir visuomenės teisę žinoti, kas vyksta Å¡alyje ir pasaulyje, iÅ¡skyrus atvejus, kai tai liečia informacijÄ , kuriÄ skelbti draudžia įstatymas. Nurodo, jog yra nepagrįsti teismo sprendime iÅ¡dėstyti vertinimai ir iÅ¡vados, esÄ dėl minėto V.

P. knygos sakinio paraidinio neatitikimo tikrovei yra paskleistas tikrovės neatitinkantis ir garbę bei orumÄ Å¾eminantis melas.

Teigia, kad teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ ir suraÅ¡ydamas skundžiamÄ sprendimÄ , pažeidė civilinio proceso įstatyme įtvirtintÄ nuostatÄ , jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gautÄ informacijÄ , palyginus jÄ su informacija, gauta iÅ¡ kitų Å¡altinių, tai yra, įrodymai byloje turi bÅ«ti vertinami kaip visuma, o ne atsietai vienas nuo kito. Å ių reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ bei priimti teisingÄ sprendimÄ . Be to, teismas netinkamai pritaikė įstatymÄ ir nepagrįstai į bylÄ Ä¯traukė raÅ¡ytojo V.

P. vaikus kaip atsakovo pareigų perėmėjus, o minimame kūrinyje išdėstytas mintis ir nuomonę nepagrįstai įvertino kaip teiginius, netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti (CK 5.1 str.).

IeÅ¡kovas V. L. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad klausimas dėl teisių perėmimo ir apeliantų pripažinimo tinkamais atsakovais byloje buvo iÅ¡spręstas teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartimi, kurios apeliantai neskundė, todėl skunde iÅ¡dėstyta pozicija, kad yra negalimas turtinės prievolės atlyginti ieÅ¡kovo patirtÄ neturtinę žalÄ perėmimas, yra nepagrįsta. Materialinės teisės normos, reglamentuojančios procesinių teisių perėjimÄ , nebuvo pažeistos. Atsakomybė už CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ asmens garbės ir orumo pažeidimÄ yra deliktinė, kuri pagal materialinės teisės normas yra turtinė prievolė, todėl

teismas pagrįstai sprendė, kad velionio V. P. pareiga atlyginti Å¡iÄ Å¾alÄ materialinės civilinės teisės

prasme nėra visiškai asmeninė. Tais atvejais, kai prievolė nėra tik asmeninė, materialinėje teisėje galioja prezumpcija, kad prievolė yra paveldima. Teismas teisingai taikė tiek paveldėjimo, tiek civilinę atsakomybę reglamentuojančias normas.

IeÅ¡kovo nuomone, teismas detaliai įvertino knygos „Durnių laivas“ turinį, žanrÄ , taip pat joje skelbiamos informacijos pobÅ«dį. Vertindamas ginčo teiginius, teismas nuosekliai laikėsi teismų praktikoje suformuluotų taisyklių Å¡ios kategorijos bylose, sprendė, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar iÅ¡sakyta nuomonė. Ginčo teiginiais paskleisti

duomenys skatina neigiamÄ visuomenės požiÅ«rį į ieÅ¡kovo velionį tėvÄ V. L.-Ž., perÅ¡a įspÅ«dį, kad jis

buvo „žvalgas“, „Hitlerio draugas“, „KGB bendradarbis“, „strateginių žemėlapių

kopijuotojas“, „bolÅ¡evikų užverbuotas“ ir pan., ir žemina jo, o taip pat ir paties ieÅ¡kovo garbę ir orumÄ . Teismas vadovavosi suformuluotomis teismų praktikos taisyklėmis ir teisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus nusprendė, kad ginčo teiginiuose pateikta informacija laikytina duomenimis, kuriuos pradinis atsakovas apeliantų velionis tėvas V. P., paskleidė kaip realiai įvykusius faktus, o ne kaip nuomonę. Teigia, kad vieÅ¡o asmens kritika negali bÅ«ti pateisinama, jeigu ji melu pažeidžia asmens garbę ir orumÄ , todėl ginčo teiginiai negali bÅ«ti pripažinti leistina ieÅ¡kovo velionio tėvo V. L.-Ž. ir netiesiogiai ieÅ¡kovo, kaip visuomenei žinomų asmenų, „kritika“. Nurodo, kad teismas neturi pareigos sprendime iÅ¡vardinti be iÅ¡imties visus bylos įrodymus, nes įrodymai tiriami ir vertinami per visÄ civilinio proceso eigÄ tam, kad susiformuotų atitinkamas teismo vidinis įsitikinimas, o sprendime pateikiama galutinė, susiformavusi teismo iÅ¡vada dėl įrodymų vertinimo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK

176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai iÅ¡aiÅ¡kino bei pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias civilinio proceso bei materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiÅ¡kinimo praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose ir iÅ¡ dalies patenkindamas ieÅ¡kovo V. L. pareikÅ¡to ieÅ¡kinio reikalavimus, bei pripažindamas faktÄ , kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo

V. P. knygoje „Durnių laivas“ iÅ¡spausdinti anksčiau Å¡ioje nutartyje nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės bei žemina ieÅ¡kovo velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieÅ¡kovo V. L. garbę bei orumÄ , priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių Å¡io teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylÄ nagrinėja neperžengiant atsakovų apeliacinio skundo ribų (CPK 329 str. 2 d., 320 str.).

Dėl nuomonės ir fakto atskyrimo

Apeliantai teigia, kad teismas, vertindamas keturis ieÅ¡kininiame pareiÅ¡kime nurodytus sakinius, be pagrindo juos prilygimo duomenims ir sprendė, jog jie negali bÅ«ti priskiriami prie informacijos, kuri laikoma autoriaus nuomone, nes nebuvo tinkamai nustatyta riba tarp literatÅ«rinio kÅ«rinio teksto ir neliteratÅ«rinio teksto, kuriam negalima nustatyti jokios vienareikÅ¡mės prasmių reglamentacijos. Nurodo, kad buvo nagrinėjamos sakinių nuotrupos, jų nesiejant su kontekstu, vertinti atskiri įrodymai, nesiremiant byloje esančių įrodymų visetu ir dėl Å¡ių klaidų teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ .

Pagal 1996 m.

liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo (toliau VIĮ) 2 straipsnio 19 dalį (2000-08-29 įstatymo redakcija Nr.

VIII-1905) nuomonė tai - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais

ir būti reiškiama etiškai. Šio straipsnio 40 dalyje žinia apibūdinama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiami

faktai ar tiesa pagrįsti duomenys. Pagal VIĮ galiojančios redakcijos (2006-09-01 įstatymas Nr. X-752) 2 straipsnio

33 dalį nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiÅ«ris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobÅ«džio idėjas, faktų ir duomenų, reiÅ¡kinių ar įvykių vertinimai, iÅ¡vados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi bÅ«ti reiÅ¡kiama sÄ Å¾iningai ir etiÅ¡kai, sÄ moningai nenuslepiant ir neiÅ¡kreipiant

faktų ir duomenų. Pagal 2 straipsnio 69 dalį žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar

tikri (teisingi) duomenys. Matyti, kad tiek nagrinėjamų duomenų paskleidimo, tiek ir bylos nagrinėjimo metu galiojusiose VIÄ® redakcijose sÄ vokų ,,nuomonė“ bei ,,žinia“ (faktai ir jų duomenys) apibÅ«dinimas iÅ¡ esmės nesiskiria. Â

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantai, teismas teisingai atskleidė nagrinėjamoje byloje aktualių paminėtų sÄ vokų esmę, turinį, požymius, kurie jas skiria, ir padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog vienintelis kriterijus, pagal kurį jos gali bÅ«ti atribojamos, yra paskleistos informacijos patikrinimo bei įrodomumo galimybė. Nagrinėdamas šį klausimÄ , teismas nurodė, jog vertinant paskleistÄ informacijÄ , be kita ko, bÅ«tina atsižvelgti taip pat ir į leidinio, kuriame tokia informacija pateikta, pobÅ«dį, kontekstÄ . Laikydamasis Å¡ių nuostatų, teismas detaliai įvertino ir tiksliai apibÅ«dino V. P. knygos „Durnių laivas“ turinį, žanrÄ .

Atsižvelgdamas

į tai, kad pats autorius Å¡iÄ knygÄ apibÅ«dino, kaip „Politinių veidų ir Å¡aržų galerijÄ â€œ,

ir teigė, jog tai yra „RaÅ¡ytojo, Lietuvos persitvarkymo sÄ jÅ«džio vieno iÅ¡ kÅ«rėjų bei vadovų V. P. prisiminimai apie sudėtingÄ ir prieÅ¡taringÄ nepriklausomos Lietuvos atkÅ«rimÄ â€“ nuo „perestrojkos“ iki mÅ«sų dienų. Originaliai, kartais net Å¡aržuotai, atskleidžiami žinomų Å¡alies veikėjų charakteriai“, teismas nurodė, kad joje autorius pateikia informacijÄ (prisiminimus) apie tam tikru laikotarpiu tikrovėje vykusius įvykius bei tuose įvykiuose dalyvavusius tikrus asmenis, kurie pavaizduoti Å¡aržuotai. Tuo pagrindu teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad knygoje yra pateikta dvejopo pobÅ«džio informacija, tai yra duomenys apie autoriaus nurodomus tam tikro laikotarpio įvykius ir juose realiai dalyvavusius asmenis, kuriuos prisimena autorius, bei paties autoriaus nuomonė, kuomet jis pajuokiamai (Å¡aržuotai) tuos duomenis vaizduoja ir interpretuoja. Tačiau įvertinęs

4 ginčo teiginius Å¡ios knygos kontekste, teismas teisingai sprendė, kad juose pateikta informacija negali bÅ«ti traktuojama, kaip autoriaus nuomonė, nes tokia informacija teigiama buvus įvykius, kuriuose dalyvavo tam tikri asmenys, todėl Å¡ių žinių apie ieÅ¡kovÄ bei jo tėvÄ egzistavimÄ tikrovėje (teisingumÄ ) galima patikrinti (įrodyti, arba paneigti). Pažymėtina, kad ieÅ¡kovas, nesutikdamas su apeliantų teiginiais, jog ginčijami duomenys yra autoriaus nuomonė, vertinimai, remdamasis teismų praktika savo atsiliepime, teisingai nurodo, jog nuomonei tiesos kriterijus nėra taikomas, bet ir ji gali bÅ«ti reiÅ¡kiama tik egzistuojančių faktų pagrindu, tai yra turi remtis tikrais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S., M. V., V. J. vs. A. J., S. K., J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto motyvais, kad vertinant ginčo sakiniuose esančiÄ informacijÄ , bÅ«tina atsižvelgti į tai, jog bemaž kiekvienÄ literatÅ«rinio teksto žodį galima aiÅ¡kinti ir suprasti labai įvairiai, priklausomai nuo skaitytojo asmeninių savybių, iÅ¡prusimo, iÅ¡silavinimo bei apsiskaitymo, ir laiko, jog ieÅ¡kovas atsiliepime teisingai sako, kad vertinant ginčo teiginiais paskleidžiamos informacijos suvokimÄ skaitytojų sÄ monėje, turi bÅ«ti remiamasi eilinio skaitytojo kriterijumi, t. y. pagal vidutinio iÅ¡silavinimo, iÅ¡prusimo ir apsiskaitymo asmens suvokimÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, tai ypač aktualu nagrinėjamu atveju, turint omenyje knygos „Durnių laivas“ turinį bei žanrÄ . Todėl apeliantų argumentai, jog gerai lietuvių kalbos lingvistines subtilybes ir simbolių reikÅ¡mes iÅ¡manantis skaitytojas neturėtų ginčo teiginius, juose vartojamus žodžius ,,Hitlerio draugas“, „žvalgas“, ,,strateginių žemėlapių kopijuotojas“ ir kt., suprasti vienareikÅ¡miai ir priimti taip kaip sakoma, negali bÅ«ti pagrindu vertinant Å¡iuose sakiniuose esančios informacijos pobÅ«dį. Tai prieÅ¡tarautų taip pat ir bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Beje, anksčiau paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartyje taip pat nurodoma, kad asmens pavadinimas labai konkrečiu neigiamÄ atspalvį turinčiu apibÅ«dinimu, priskiriant jam baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir geros moralės požiÅ«riu nepriimtinas savybes, yra nesusijęs su literatÅ«rine ar lingvistine iÅ¡mone, todėl teisė vartoti tokias iÅ¡raiÅ¡kos priemones, kuriomis informacija paryÅ¡kinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama negali bÅ«ti taikoma. Kasacinis teismas yra taip pat vienareikÅ¡miai pasisakęs, jog tuo atveju, jeigu net tikrų įvykių pagrindu asmens veiksmai gali bÅ«ti vertinami taip, kad jam priskiriama konkreti savybė, kuri aiÅ¡kiai iÅ¡sakyta ir gali bÅ«ti patikrinta, reiÅ¡kia, jog paskelbti duomenys yra konstatuojamojo pobÅ«džio (2006

m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S., M. V., V. J. vs. A. J., S. K., J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006). Tuo tarpu, kaip

teisingai nusprendė teismas, ginčo teiginiais paskleisti duomenys akivaizdžiai skatina neigiamÄ visuomenės požiÅ«rį velionį V. L.-Ž.,

perša įspūdį, kad jis buvo „žvalgas“, „Hitlerio draugas“, „KGB bendradarbis“,

„strateginių žemėlapių kopijuotojas“, „bolševikų užverbuotas“ ir pan. Apeliantų

pateikiamose platesnėse citatose esantys duomenys nepaneigia nei teismo nustatyto ginčo sakiniuose esančios informacijos pobÅ«džio, nei iÅ¡vados, jog Å¡ių duomenų pagalba apie teiginiuose minimÄ asmenį siekiama skaitytojui formuoti žeminančiÄ nuomonę (CK 2.24 str. 1 d.). Â

Teismas, nagrinėdamas ginčo teiginius Å¡iuo aspektu, pagrįstai laikė, jog juose nurodytus duomenis, kad ieÅ¡kovui „L. reikėjo kaip nors pridengti savo tėvÄ ; ilgus metus bendradarbiavusį su KGB“; ieÅ¡kovo tėvÄ â€žkaip atidirbusį žvalgÄ , namo sugrÄ Å¾ino Maskva“; ieÅ¡kovo tėvas buvo Hitlerio draugas, žvalgas, strateginių žemėlapių kopijuotojas; ieÅ¡kovo tėvas knygos autoriui pasakojo „kaip 1918 m. pilies bokÅ¡te kėlė vėliavÄ , kaip jiems po to teko nuo bolÅ¡evikų bėgti į KaunÄ , kaip pakeliui juos areÅ¡tavo, tardė“, o kiek knygos autoriui žinoma, „ir užverbavo“, o taip pat, kad ,,vaistinę iÅ¡metė į gatvę“; vaistininkus padavė į teismÄ dėl suolo, - galima patikrinti ir nustatyti, ar jie atitinka tikrovę (CPK 185 str.).

Remdamasi iÅ¡dėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nagrinėjamu klausimu, kurie yra grindžiami nevienareikÅ¡miu vartojamų žodžių suvokimu, visos knygos ,,Durnių laivas“ memuariniu žanru, kai privalu knygÄ skaityti, priimti ir suvokti kaip asmeninius (subjektyvius) istorijos dalyvio ir liudytojo prisiminimus, tuo, kad pirmajame (knygos 23 psl.), antrajame (knygos 166 psl.), trečiajame (knygos 156 psl.) ir ketvirtajame (knygos 69 psl.) sakiniuose nėra minimi konkretÅ«s faktai, o pateikiama raÅ¡ytojo nuomonė, kuri atsiskleidžia tik tuomet, jei ginčo sakiniai skaitomi knygos kontekste, - nepaneigia teismo iÅ¡vados, kuri pagrįsta bylos medžiagos įvertinimu, įstatymo bei teismų praktikos nuostatomis, jog minima informacija vertintina kaip duomenys, o ne nuomonė (CPK 178 str.).

Â

Dėl duomenų neatitikimo tikrovei ir jų įvertinimo, kaip žeminančių ieškovo V. L. bei jo tėvo

V. L.-Ž. garbę ir orumÄ

Apeliantai pagrįstai teigia, kad ieÅ¡kovas V. L. ir jo velionis tėvas V. L.-Ž. yra visuomenei plačiai žinomi, vieÅ¡i asmenys, o tokių asmenų kritikos ribos yra platesnes nei privataus asmens ir demokratinėje, ir pliuralistinėje visuomenėje nuomonė ar kritika, nors ir labai aÅ¡tri, negali bÅ«ti teisiÅ¡kai persekiojama. Apeliantų nuomone, teismas sprendime netinkamai vertino Å¡iÄ aplinkybę. IÅ¡ tiesų, vieÅ¡ieji asmenys pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ ir Lietuvos teismų praktikÄ nesinaudoja vienoda teisine pažeistų teisių gynyba. Å ioje CK normoje nustatytas pagrindas atleisti tikrovės neatitinkančius duomenis paskleidusius asmenis nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie vieÅ¡Ä jį asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklÄ , o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sÄ Å¾iningai, siekdamas supažindinti visuomenę su vieÅ¡o asmens veikla. Taip spręsta daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių Å¡ios kategorijos bylose (2000 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje V. Ž. vs. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-130/2000; 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje S. Č. vs. Tauragės rajono meras ir kt., bylos Nr. 3K-3-529/2001 ir t.t.). Tačiau be pagrindo teigiama, jog nurodyta aplinkybė paneigia teismo iÅ¡vadų pagrįstumÄ (CPK 178 str.). Anksčiau Å¡ioje byloje paminėtuose teismų praktikos pavyzdžiuose, o taip pat daugelyje kitų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų Å¡ios kategorijos bylose, pabrėžiama, kad vieÅ¡o asmens kritika negali bÅ«ti pateisinama, jeigu ji melu pažeidžia asmens garbę ir orumÄ . Tuo tarpu teismas nenustatė, kad minimuose teiginiuose esantys duomenys yra susiję su ieÅ¡kovo V.

L. ir jo velionio tėvo V. L.-Ž. valstybine ar visuomenine veikla, pripažino juos neatitinkančiais tikrovės bei žeminančiais Å¡ių asmenų garbę ir orumÄ (CK 2.24 str. 1 d.).

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iuos klausimus, rėmėsi civilinėje byloje surinktais įrodymais (raÅ¡ytiniai įrodymai, Å¡alių, taip pat ir pradinio atsakovo, jų atstovų, liudytojų paaiÅ¡kinimai ir kt.), o taip pat gausia baudžiamosios bylos (b. b. Nr. 01-2-031-03) medžiaga (archyviniai dokumentai, liudytojų, Å¡ios bylos dalyvių paaiÅ¡kinimai ir kt.), taip pat vadovavosi civiliniame procese leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį iÅ¡vada apie fakto buvimÄ civiliniame procese gali bÅ«ti padaroma ir tada, kai iÅ¡lieka tam tikros abejonės, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog Å¡is faktas buvo, nei kad jo nebuvo, ir, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai sprendė, jog nustatytos aplinkybės suteikė pakankamÄ

pagrindÄ pripažinti faktÄ , jog ieÅ¡kininiame pareiÅ¡kime nurodyti velionio V. P. knygoje ,,Durnių laivas“ atspausdindinti teiginiai neatitinka

tikrovės.

Nagrinėdama apeliantų argumentus dėl teismo išvados, susijusios su pasakymu ,,Hitlerio draugas“ (knygos 166 psl.), teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje

anksčiau jau buvo paminėta, kad teismas sutiko su pradinio atsakovo velionio V. P. nuomone, kad antrajame ginčo teiginyje pateikto

ieÅ¡kovo tėvo velionio V. L.-Ž. kaip Hitlerio draugo apibÅ«dinimu nebuvo siekta teigti, kad ieÅ¡kovo tėvas iÅ¡ tikrųjų buvo Hitlerio draugas ir su juo bendravo, o tiesiog buvo norėta vaizdžiai (Å¡aržuotai) apibÅ«dinti, kad ieÅ¡kovo tėvas pritaria Hitlerio Å¡alininkų skleidžiamai ideologijai. Kartu teismas teisingai pažymėjo, kad duomenų pateikimas tam tikru literatÅ«riniu stiliumi, pavyzdžiui, Hitlerio ideologijos Å¡alininkus pajuokiamai apibÅ«dinant kaip jo draugus, neeliminuoja fakto, kad apie tÄ asmenį buvo paskleista žinia, pavyzdžiui, kad asmuo yra Hitlerio ideologijos Å¡alininkas, kurios atitikimÄ tikrovei įgyja pareigÄ Ä¯rodyti tÄ Å¾iniÄ paskleidęs asmuo.

 Teisėjų kolegija laiko, jog teismas, remdamasis byloje surinktais ir išanalizuotais rašytiniais archyviniais įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai sprendė, kad atsakovai, tai yra nei pradinis atsakovas, nei jo teisių perėmėjai neįrodė antrajame ginčo sakinyje pateiktų duomenų „Kai

kas jau vedžiojo už parankių [...] Hitlerio [...] draugÄ , [..-] žvalgÄ , [...] strateginių žemėlapių

kopijuotojÄ senÄ jį L....“, tai yra, kad ieÅ¡kovo V. L. velionis tėvas V. L.-Ž. bendradarbiavo su Hitlerio Å¡alininkais, buvo jų žvalgas ir strateginių žemėlapių kopijuotojas, teisingumo, ir Å¡iuos duomenis pripažino neatitinkančiais tikrovės.

Kaip minėta, apeliantai nurodė, jog velionis V. L.-Ž. buvo vieÅ¡as asmuo, todėl raÅ¡ytojas negalėjo apeiti asmens, tinkančio knygos „politinių veidų galerijai“, gyvenimo aspektų, tuo tarpu kritika negali bÅ«ti teisiÅ¡kai persekiojama. Teigia, kad baudžiamosios bylos medžiagoje esančio laikraščio ,,Ä® laisvę“ 1941-06-25 numeryje yra iÅ¡spausdintas dokumentas ,,Nepriklausomos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės žodis į TautÄ â€œ, kuriame pritariama Hitlerio žygiui į Rytus. Apeliantai teigia, kad remiantis Å¡ia publikacija ir faktu, jog velionis V. L.-Ž. buvo Å¡ios Vyriausybės narys, užtenka susidaryti nuomonę, sutalpinamÄ Ä¯ posakį „Hitlerio draugas“.

Teisėjų kolegija atmeta nurodytus teiginius. Šioje nutartyje anksčiau buvo išdėstyti įstatymu bei teismų praktika pagrįsti motyvai, jog tuo atveju, kai net tikrų įvykių pagrindu asmens veiksmai gali būti vertinami taip, kad jam priskiriama konkreti savybė, kuri aiškiai išsakyta ir gali būti patikrinta, reiškia, jog paskelbti duomenys yra konstatuojamojo pobūdžio (2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S., M. V., V. J. vs. A. J., S. K., J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006). Dėl laikraštyje ,,Į laisvę“ 1941-06-25 numeryje išspausdinto dokumento pasakytina tai, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismui 2004-09-22

posėdyje nagrinėjant minimÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ kaltinamojo velionio V. P. gynėjas kartu su kitais dokumentais pateikė nurodyto

laikraščio kopijÄ . Nurodyto teksto pabaigoje buvo atspausdinta nuoroda, kad ,,paraÅ¡ai eina“. Tačiau iÅ¡ laikraÅ¡tyje ,,Respublika“ 2001-06-23 numeryje iÅ¡spausdinto dokumento teksto, kuriame yra jį priėmusių asmenų paraÅ¡ai, matyti, kad velionio V. L.-Ž. paraÅ¡o po dokumentu nėra (b. b. Nr. 01-2-031-03, t. 3, b. l. 48, 104, 217). Taigi laikraščio ,,Ä® laisvę“ 1941-06-25 numeryje iÅ¡spausdintas dokumentas nepatvirtina apeliantų nurodomo fakto.

Apeliantai, pateikdami savo argumentus dėl teismo iÅ¡vadų, susijusių su duomenų neatitikimu tikrovei, teigia, kad teismas, nagrinėdamas šį klausimÄ , netyrė ir nepasisakė dėl

23 ,,objektyviai egzistavusių konkrečių istorinių bei kitų faktų“, kuriuos pirmasis atsakovas velionis V. P. pateikė teismui baudžiamojoje byloje jį apklausiant kaltinamuoju, tuo tarpu Å¡ie įrodymai patvirtina autoriaus nuomonę, iÅ¡dėstytÄ ginčijamuose sakiniuose (CPK 185, 268, 270 str.).

IÅ¡ tiesų, tiek nagrinėjamoje byloje, tiek prie jos prijungtų baudžiamųjų bylų medžiagoje pirminis atsakovas V. P., vardindamas bei analizuodamas Å¡iuos Å¡altinius, pateikė į lietuvių kalbÄ iÅ¡verstas iÅ¡traukas iÅ¡

leidinių, laikraščių kopijas ir kt. Tarp kitų nurodyti: Brazaitis (J. A.). Raštai, t. 6, Čikaga., 1985 m.; K.

Å .. ,,Sukilimas Lietuvos suverenitetui atstatyti“. Dokumen­tinė apžvalga. VaÅ¡ingtonas, 1973 m.; V. Ž. ,,Hochverrat“ - Valstybės iÅ¡davimo byla. Prisimini­mai. Vilnius, 1991 m.; G. N. ,,Akistatos nebus“. Maskva, 1980 m. (rusų ir lietuvių kalbomis) (b. b. t. 3, b. l. 62-67); A. S. ,,Pompėjos žlugimas“. Tel-Avivas, 1997 m. (rusų kalba); ,,Å OA holokaustas Lietuvoje“. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų centras; V. T. ,,Sniečkus 33 metai valdžioje“. Vilnius , 1995 m.; ,,Lietuvos rytas“. 2000 m. gruodžio 2 d. D. G. irÂ

V. Gu­lbinas ‚,KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“; V. Š. „Po kontražvalgybos gaubtu“. Poleja, 1996 m.; ,,Tartiufo dvasia mūsų istorijoje“. ,,Gairės“, 1993 m. rugsėjo 9 d.; ,,Berija ir jo parankiniai Lietuvoje“. J. B., Kaunas 1999 m.; ,,Užkulisiai“.

Dokumentų rinkinys iÅ¡ naujausios Lietuvos istorijos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sÄ junga, 1996

m.; A. S. ,,Priešaušryje“. ,,Nemunas“, 1976 m., Nr. 2, ir kt.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti apeliacinio skundo tiek teisinį, tiek ir faktinį pagrindÄ (CPK 320 str. 1 d.), o tai reiÅ¡kia, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad teismas pažeidė proceso teisės normas arba netinkamai jas pritaikė, Å¡i aplinkybė yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl nurodyto pažeidimo galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Kaip žinoma, civilinės bylos yra nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityviÅ¡kumo principų, kurie nustato, kad kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, kad Å¡alys ir kiti proceso dalyviai laisvai disponuoja jiems priklausančiomis teisėmis, tai yra laisvai renkasi, kokiais faktus nurodyti, kokius įrodymus pateikti ir kt. (CPK 12, 13 str.). Taigi apeliantai, bÅ«dami atsakovais ir praÅ¡ydami panaikinti šį teismo sprendimÄ ir remdamiesi paminėtu motyvu, privalėjo įrodyti, kad dėl Å¡io civilinio proceso normų pažeidimo yra neteisingai iÅ¡nagrinėta byla, tai yra apeliacinės instancijos teismui privalėjo nurodyti, kokiuose konkrečiuose dokumentuose ir kokie konkretÅ«s duomenys paneigia vienÄ ar kitÄ teismo iÅ¡vadÄ , nes tik taip formuluojant apeliacinio skundo faktinį pagrindÄ , yra galima nustatyti tikslias Å¡io skundo nagrinėjimo ribas. Be to, Å¡ių civilinio proceso principų nuostatos yra svarbios Å¡alių procesiniam lygiateisiÅ¡kumui užtikrinti, tai yra kad kita proceso Å¡alis galėtų įgyvendinti savo proceso teisę pateikti atsiliepimÄ dėl visų paduoto apeliacinio skundo argumentų bei įrodymų, kuriais jis grindžiamas (CPK 17 str.). Remdamasi paminėtu ir atsižvelgdama į tai, kad atsakovus atstovauja profesionalus teisininkas advokatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų motyvas, jog teismo sprendimo pagrįstumÄ paneigia ir ginčijamuose sakiniuose iÅ¡dėstytÄ autoriaus nuomonę patvirtina 23 ,,objektyviai egzistavę konkretÅ«s istoriniai bei kiti faktai“, kuriuos pirmasis atsakovas velionis V. P. yra

pateikęs teismui baudžiamojoje byloje jį apklausiant kaltinamuoju, nėra atskleistas ir todėl nėra galimybės jo įvertinti.

Teisėjų kolegija laiko, jog yra tikrintini apeliaciniame skunde išnagrinėti ir atskleisti argumentai (CPK 185 str.).

Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliantų teiginius dėl teismo sprendimo iÅ¡vadų, susijusių su antrajame sakinyje nurodytų teiginių neatitikimo tikrovei (CPK 185 str.). Teismas, remdamasis anksčiau Å¡ioje nutartyje nurodytų archyvinių dokumentų duomenų analize sprendė, kad neįrodyta, jog duomenys: „Kai kas jau vedžiojo už parankių [...] Hitlerio [...] draugÄ , [..-] žvalgÄ , [...] strateginių žemėlapių kopijuotojÄ senÄ jį L....“ yra teisingi, tai yra, kad ieÅ¡kovo velionis tėvas V. L.-Ž. bendradarbiavo su Hitlerio Å¡alininkais, buvo jų žvalgas ir strateginių žemėlapių kopijuotojas. Tuo pagrindu teismas antrajame teiginyje paskelbtus duomenis pripažino neatitinkančiais tikrovės.

Apeliantai, nesutikdami su Å¡iomis teismo iÅ¡vadomis dėl pirmojo sakinio: „L.reikėjo kaip nors pridengti tėvÄ , ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...). Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgÄ , namo sugrÄ Å¾ino Maskva [...]“ (23 psl.), nurodo, jog neteisingai įvertinti baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-031-03 esančiame Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-24 raÅ¡te Nr. S4-1442, Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-26 raÅ¡te Nr. S4-1439 bei su juo pateiktoje medžiagoje užfiksuoti duomenys. Remdamiesi duomenimis, esančiais Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-26 pateiktame dokumente Nr. S4-1439, jog „Grįžimo į Tėvynę“ Komitetas ir atitinkamai Lietuvos sekcija buvo įsteigti partinių-sovietinių bei saugumo struktÅ«rų tikslais, ir paties ieÅ¡kovo V. L. paaiÅ¡kinimais, esančiais baudžiamojoje byloje, jog jis velionio tėvo grįžimo iÅ¡ Australijos

klausimu lankėsi toje įstaigoje, o taip pat remdamiesi velionio V. P. 2005 m. birželio 17 d. paaiškinimuose teismui, o taip

baigiamosiose paties kaltinamojo bei jo atstovo kalbose, pasakytose 2005 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 7 d. – spalio 10 d. trukusio posėdžio metu (b. b. Nr. 01-2-031-03), nurodytais argumentais, susijusiais su paminėtose archyvinėse pažymose iÅ¡dėstytais faktais, paties nukentėjusiojo V. L. kalboje, pasakytoje paminėtame teismo posėdyje, nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su jo velionio tėvo V. L.-Ž. sugrįžimu į LietuvÄ , laikraščio ,,Lietuvos rytas“ 2000-12-02 numeryje iÅ¡spausdintame D. G. straipsnyje iÅ¡dėstytais faktais, kurie, kaip teigiama, nebuvo paneigti Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamojoje byloje, iÅ¡keltoje dėl Å¡meižto spaudinyje

(baudžiamoji byla Nr. 10-2-003-01), - teigia, kad velionio V. P. išvada, jog V. L.-Ž. vis dėlto buvo žvalgas ir slaptas Rusijos

žvalgybos bendradarbis nuo 1927 m., o žvalgÄ gražinti gali tik Maskva, turi realų pagrindÄ , be to teigia, kad raÅ¡ytojo asmeninis fakto, kurį jis turėjo pagrindÄ laikyti teisingu, vertinimas negali bÅ«ti civilinio teisminio nagrinėjimo dalykas, nes įstatymai neriboja žinių vertinimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo. Visų pirma, ieškovas V. L. nurodytuose savo paaiškinimuose iš tiesų nurodė, kad lankėsi tame Komitete, tačiau kartu paaiškino, kad tuomet tokia buvo vienintelė tvarka sprendžiant šiuos klausimus (b.

b. Nr. 01-2-031-03, t. 4, b. l. 241). Apklausiamas kaltinamuoju V. P. bei jo gynėjas vadovavosi byloje esančiame Lietuvos

ypatingojo archyvo 2003-11-24 raÅ¡te Nr. S4-1442 nurodytais duomenimis apie archyvinės patikrinimo bylos sudarymÄ L. V., S. G. pagal Lietuvos SSR VSK (KGB) emigrantų ir repatriantų, sugrįžusių pastoviai gyventi į LietuvÄ , kartotekos duomenis, apie G. L. spec. patikrinimo

byloje užfiksuotus duomenis, jog „kažkoks (taip dokumente) profesorius Ž. (L.) V. (kitų asmens duomenų nėra), 1949 buvo „Lietuvių

kultūros fondo“, sukurto 1947 m. lietuvių rašytojų - emigrantų suvažiavimo sprendimu Vokietijoje, valdybos narys. Šie asmenys minėtuose pasisakymuose išdėstė savo nuomonę dėl nurodytų aplinkybių, nurodoma, kad ,,atsakymų nėra. Galima tik spėlioti“ ir svarstoma, remiantis pokario Lietuvoje bei už jos ribų vykusiais įvykiais. Teisėjų kolegija laiko, kad priešingai nei teigia apeliantai, šie faktai ir aplinkybės negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, patvirtinantys buvus pirmajame sakinyje nurodytus duomenis. Beje, pažymėtina tai, kad dėl minėtuose archyviniuos dokumentuose esančių, apeliantų žodžiais

tariant, nepilnų duomenų apie ieÅ¡kovo V. L. velionį tėvÄ V. L.-Ž., jie remiasi sovietinio laikotarpio saugumo

struktūrų darbo metodais (nenurodyti teisingų duomenų, slėpti vertingus informacijos šaltinius ir kt.), tačiau kitu atveju, pavyzdžiui, susijusiu su publikacija 2000-12-02 dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ bei Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamosios bylos medžiagos vertinimu, neabejojama atitikimu tikrovei paaiškinimais asmenų, kurie dirbo šiose struktūrose, ar kurie savo teiginius grindžia pasakojimais žmonių, kurie yra mirę ir jų patikrinti nebėra galimybės (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiais įrodymais nėra taip pat ir D.

G. publikacija 2000-12-02 dienraÅ¡tyje ,,Lietuvos rytas“ bei Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamosios bylos, kuri buvo iÅ¡kelta dėl Å¡meižto spaudinyje medžiaga (baudžiamoji byla Nr. 10-2-003-01). Visų pirma, teisėjų kolegija remiasi anksčiau paminėtais argumentais, be to, pažymi, kad minima baudžiamoji byla iÅ¡ tiesų nebuvo teismo iÅ¡nagrinėta, Å¡ios ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigÅ«no 2001-08-14 nutarimu buvo nutraukta, nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 2 dalyje (Å¡meižimas spaudinyje), sudėties. Todėl nutarimas, priimtas minėtoje baudžiamojoje byloje, yra vertintinas kartu su visais nagrinėjamos bylos įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus teismo, o taip pat Å¡ioje nutartyje nustatytų aplinkybių visumÄ Å¡iuo klausimu bei vadovaujantis anksčiau paminėta įrodymų pakankamumo taisykle, apeliantų minimi įrodymai nėra pakankami, kad paneigtų teismo iÅ¡vadų Å¡iuo klausimu pagrįstumÄ (CPK 185 str.).

Apeliantai, nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino trečiajame ginčo sakinyje esančius duomenis: „S. L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokÅ¡te kėlė vėliavÄ , [...] kaip jiems po to teko nuo bolÅ¡evikų bėgti į KaunÄ , kaip pakeliui

juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“ (156 psl.). Remiasi specialisto išvada ir teigia,

kad Å¡is sakinys yra vertinamojo pobÅ«džio, jame nėra konstatuojami faktai. Nurodo, kad teismas neteisingai iÅ¡aiÅ¡kino pavartoto žodžio ,,užverbavo“ prasmę ir pateikia citatas iÅ¡ istoriko P. Č. knygos ,,Naujųjų laikų istorija“ II tomo (Dr. K. G. fondas, 1986 m.), o taip pat V. L. knygos „Lietuvos kariuomenė 1918-1920“ (Vilnius, LR Å M Leidybos centras) apie 1918-1919 metų istorinius įvykius Lietuvoje. Tvirtina, jog posakis „kiek man žinoma“ reiÅ¡kia ne teiginį, o abejonę. Sako, kad Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingÄ informacijÄ , bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiÅ¡kai tiksliÄ informacijÄ , tačiau tÄ darė sÄ Å¾iningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informacijÄ .

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2004-02-10 raÅ¡te Nr. 29R-11.12-22 esant duomenims, jog ieÅ¡kovo velionis tėvas V. L.-Ž. 1919-01-01 vėliavos iÅ¡kėlime nedalyvavo, pagrįstai laikyti neteisingais duomenys, kad sudalyvavęs vėliavos pakėlime, jis bėgo į KaunÄ , kur pakeliui buvo areÅ¡tuotas, tardytas ir užverbuotas, be to, byloje nėra duomenų, kad jis bÅ«tų vieÅ¡ai teigęs, jog tokie faktai yra buvę. Taip pat atmestini apeliantų teiginiai, kad žodis ,,užverbavo“ be pagrindo aiÅ¡kinamas viena reikÅ¡me: užverbavo NKVD ar KGB struktÅ«ros, tačiau

bÅ«tent tokį aiÅ¡kinimÄ suponuoja visų ginčijamų teiginių, kuriuose minimas V. L.-Ž., kontekstas. Pateiktos citatos iÅ¡ istoriko P. Č., o taip pat V. L. knygų nepaneigia

tokio vertinimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinat visÄ tekstÄ yra akivaizdu, jog pavartoti žodžiai „kiek man žinoma“, turi bÅ«tent teiginio prasmę (CPK 185 str.).         Â

Dėl ketvirto teiginio: „Vaistinę [Kačerginėje] išmetė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti

į teismÄ todėl, kad patriarchas verandoje nerado Å¡eÅ¡ių metrų Ä Å¾uolinio suolo, kurį buvo palikęs prieÅ¡ karÄ .“ (69 psl.), apeliantai teigia, jog teismas be pagrindo nesirėmė faktais, kuriuos V. P. teigė sužinojęs iÅ¡ V. I., V. S., o taip

pat vaistinės iÅ¡kraustymo laikotarpiu pats nuvykęs į vietÄ . Be to, ieÅ¡kovas V. L. teisme pripažino aplinkybę, jog tėvui tik buvo gaila

to stalo, kuris verandoje stovėjo, o neatitikimas, kai Å¡iame sakinyje minimas ne stalas, o suolas, negali bÅ«ti vertinamas kaip garbę ir orumÄ Å¾eminantis, juolab jog raÅ¡ytojo kritika nukreipta į vieÅ¡Ä asmenį, politinį veikėjÄ . Teismas be pagrindo netyrė ir neįvertino velionio V. P. gynėjo baigiamojoje kalboje baudžiamojoje byloje pateiktos iÅ¡samios Å¡iuo klausimu surinktos medžiagos analizės.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, šiuo klausimu išsamiai bei kruopščiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, remdamasis teismo posėdyje apklaustų asmenų, dalyvavusių minimuose įvykiuose, paaiškinimais, pagrįstai konstatavo, jog minimame teiginyje yra paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys. Apeliantų nurodytose citatose iš velionio V. P. gynėjo baigiamosios kalbos baudžiamojoje byloje esantys pasvarstymai nagrinėjamais klausimais taip pat nepaneigia šios teismo išvados pagrįstumo, nes, kaip jau buvo minėta anksčiau, literatūrinio kūrinio autoriaus saviraiškos laisvė nėra absoliuti (CPK

185 str.).

Teismas taip pat teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nagrinėdamas klausimÄ dėl  fakto, kad duomenys žemina ieÅ¡kovo bei jo tėvo garbę ir orumÄ .

Teismas pagrįstai sprendė, kad pirmuose 3 ginčo teiginiuose nurodyti duomenys, jog „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvÄ , ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...)“; „Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgÄ ,

namo sugrÄ Å¾ino Maskva [...]“; „Hitlerio [...] draugÄ , [..-] žvalgÄ , [...] strateginių žemėlapių

kopijuotojÄ senÄ jį L....“; „S. L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokÅ¡te kėlė vėliavÄ , [...] kaip jiems po to teko nuo bolÅ¡evikų bėgti į KaunÄ , kaip pakeliui juos areÅ¡tavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“, - atsižvelgiant į Lietuvos valstybės lietuvių tautos istorinę patirtį, Lietuvos visuomenėje yra suprantami tiesiogiai, tai yra kaip bendradarbiavimas su Lietuvos valstybės okupantais, Å¡nipinėjimas prieÅ¡o naudai, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos iÅ¡davystė, ir pan. Kitaip tariant, tokio pobÅ«džio paskleisti duomenys yra suprantami tik neigiama prasme, o tai formuoja neigiamÄ nuomonę apie žmogų, apie kurį tokio pobÅ«džio duomenys paskleisti, bei apie jo artimuosius. Darydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ , teismas pagrįstai rėmėsi CPK 182 straipsnio 1 punkto nuostatomis, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 6 punkto nuostatomis, kad Å¡iuose teiginiuose nurodytų duomenų žeminantis pobÅ«dis ieÅ¡kovo tėvo bei ieÅ¡kovo atžvilgiu yra pripažįstamas kaip visiems akivaizdus, žinomas ir jo atskirai nustatinėti (įrodinėti) nereikia. Kaip žinoma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra nurodęs, kad Senato nutarimuose iÅ¡dėstytos iÅ¡vados bei argumentai neturi teismų praktikos statuso (CPK 4 str.), tačiau tai yra metodologinę vertę turinys teismų praktikos apibendrinimai, todėl tokiu aspektu gali bÅ«ti taikomi.

Dėl 4 ginčo teiginyje nurodytų duomenų, susijusių su vaistinės Kačerginėje perkėlimu į kitas patalpas bei iÅ¡ viso teksto, kuriame yra Å¡is sakinys, konteksto, teismas padarė taip pat pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad pateikiama informacija kiekvieno protingo, moralaus ir sÄ Å¾iningo žmogaus savimonėje bus vertinami kaip nemandagus, neetiÅ¡kas elgesys bei negarbingas poelgis kitų asmenų atžvilgiu suprantami neigiama prasme, todėl Å¡iame sakinyje paskleistų duomenų apie ieÅ¡kovo tėvÄ Å¾eminantis pobÅ«dis taip pat teisingai pripažintas kaip visiems akivaizdus ir žinomas, kurio atskirai nustatinėti (įrodinėti) nereikia (CPK 182 str. 1 p., LAT senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 6 p.). Teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, jog ieÅ¡kovas V. L. yra vieÅ¡asis asmuo – tai yra plačiai žinomas visuomenės veikėjas bei politikas (VIÄ® 2 str. 60 d.), dėl ko visuomenė itin domisi informacija ne tik apie ieÅ¡kovo asmenį, bet ir apie jo Å¡eimos narius. Todėl bet kokie neigiami duomenys apie ieÅ¡kovo artimuosius gali suponuoti ir neigiamÄ vieÅ¡Ä jÄ nuomonę apie ieÅ¡kovÄ bei pakenkti jo geram vardui (garbei). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai konstatavo, jog Å¡iame

teiginyje paskleisti duomenys žemina tiek ieÅ¡kovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž., tiek ir paties ieÅ¡kovo V. L. garbę bei orumÄ .

Dėl materialinės teisės bei proceso teisės normų pažeidimo

Apeliantai teigia, jog teismas tiek 2009 m. sausio 15 d. nutartyje, tiek skundžiamame sprendime neteisingai aiÅ¡kino bei taikė CK 5.1 straipsnio, 6.128 straipsnio ir CPK 293 straipsnio l dalies 7 punkto nuostatas, neteisingai iÅ¡sprendė klausimÄ dėl teisių perėmimo ir apeliantus nepagrįstai pripažino tinkamais atsakovais.

Kaip buvo paminėta anksčiau, teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartimi buvo iÅ¡spręsti du klausimai, tai yra paliktas nenagrinėtas velionį V. P. atstovavusio advokato 2008-12-24 praÅ¡ymas nutraukti Å¡iÄ bylÄ , nes mirus atsakovui yra neleidžiamas teisių perėmimas, konstatavus, jog yra pasibaigę jo atstovo įgaliojimai pagal 2007-11-06 atstovavimo sutartį (CK 2.147 str. 1 d. 6 p.,

CPK 293 str. 7 p., 296 str. 1 d. 3 p.). Kartu teismas patenkino ieÅ¡kovo V. L. atstovės praÅ¡ymÄ ir sustabdė

bylÄ iki paaiÅ¡kės velionio V. P. teisių perėmėjas. Teismas sprendė, jog byloje pareikÅ¡tas reikalavimas atlyginti neturtinę žalÄ nėra neatsiejamai susijęs su atsakovo asmeniu, prievolė paveldima, todėl yra galimas materialinių bei atitinkamai proceso teisių perėmimas (CK 6.263 str. 2 d., 6.245 str. 4 d., 5.1 str. 2, 3 d., CPK 163 str. 1 d.). Teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi byla buvo

atnaujinta ir atsakovas velionis V. P. buvo pakeistas jo teisių perėmėjais dukra L. P. ir sÅ«numis P. P. bei V. P. ir Å¡ie asmenys įgijo proceso teises ir pareigas (CPK 48 str.). Â

Procesinių teisių perėmimo taisykles reglamentuojantis CPK 48 straipsnis nenumato, jog dėl teismo nutarties Å¡iuo klausimu gali bÅ«ti duodamas atskirasis skundas, Å¡i nutartis neužkerta galimybę tolesnei bylos eigai, todėl motyvai, susiję su tokių nutarčių teisėtumu bei pagrįstumu, gali bÅ«ti įtraukiami į apeliacinį skundÄ (CPK 334 str. 1 d., 3 d.). Taigi nors apeliantai skunde neįvardino teismo 2009 m. liepos 23 d. nutarties, kuria tiesiogiai buvo iÅ¡spręstas teisių perėmimo klausimas, nurodydami vien teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartį, kurioje iÅ¡dėstyti motyvai, susiję su materialinių teisių perėmimu, tačiau iÅ¡ pateiktų argumentų matyti, kad nurodydami motyvus dėl teisių perėmimo, faktiÅ¡kai kelia klausimÄ dėl abiejų paminėtų teismo nutarčių bei teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju    pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis byloje nustatytų aplinkybių visuma konstatuota, jog pradinis atsakovas paskleidė neatitinkančius tikrovės duomenis apie ieÅ¡kovÄ ir jo mirusįjį tėvÄ , kurie žemina ieÅ¡kovo mirusiojo tėvo bei paties ieÅ¡kovo garbę ir orumÄ , ieÅ¡kovas įgijo teisę vadovaujantis CK 2.24 straipsniu ginti savo bei savo mirusiojo tėvo garbę ir orumÄ Ä¯statyme numatytais bÅ«dais. Teismas teisingai nurodė, kad ieÅ¡kovo pasirinktas asmens garbės ir orumo gynimo bÅ«das reikalauti, jog teismo sprendimu bÅ«tų pripažinta, kad pradinio atsakovo paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumÄ , negali bÅ«ti traktuojamas kaip reikalavimas, kurio tenkinimas pats savaime sukurtų prievoles, neatskiriamai susijusias su asmeniu, kuris paskleidė tokius duomenis, nes įrodymus, jog tam tikras objektyvus įvykis iÅ¡ tikrųjų įvyko, gali surinkti ir pateikti bet kuris asmuo, ne tik tas, kuris paskleidė žiniÄ , jog tam tikri įvykiai iÅ¡ tikrųjų buvo, todėl pareikÅ¡tas reikalavimas nėra laikomas teisiniu santykiu, sukuriančiu asmeninę neturtinę prievolę, neatsiejamai susijusia su palikėju (duomenų skleidėju), o Å¡i neturtinė prievolė gali bÅ«ti paveldima (CK 5.1 str. 1 d.) ir galimas subjektinių teisių perėmimas (CPK 48 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, sutikdama su Å¡ia teismo iÅ¡vada, atmeta kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, jog tokiu bÅ«du iÅ¡aiÅ¡kinus CK 5.1 straipsnio 1 dalį ir atsisakius taikyti CPK 293 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatÄ ir bylÄ nutraukti susidarė situacija, kai dėl literatÅ«riniame prisiminimų žanrui priskirtiname kÅ«rinyje iÅ¡dėstytų minčių tikrumo teisme turi aiÅ¡kintis apeliantai - autoriaus teisių paveldėtojai, kurie nėra kÅ«rinio autoriai, nes teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog paskleista informacija yra ne nuomonė, o žinia (faktai, duomenys), todėl iÅ¡kilo klausimas ne dėl to, kokiais subjektyviais kriterijais rėmėsi asmuo, paskleidęs nuomonę, o dėl to, ar Å¡ie duomenys atitinka tikrovę, ar jie žemina garbę ir orumÄ . Be to, kaip buvo minėta anksčiau, pradinis atsakovas velionis V. P. dalyvavo teismo parengiamuosiuose posėdžiuose, o taip pat Å¡iÄ bylÄ nagrinėjant iÅ¡ esmės, nesutikdamas su jam pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu teikė teismui paaiÅ¡kinimus žodžiu bei raÅ¡tu, rėmėsi savo bei savo gynėjo paaiÅ¡kinimais, kuriuos nagrinėjamais klausimais jie davė nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ , teikė įrodymus, kurie, jo įsitikinimu, patvirtina ginčijamų duomenų atitikimÄ tikrovei. Taigi apeliantai, siekdami paneigti ieÅ¡kovo V. L. teiginius, turėjo galimybę remtis tiek nagrinėjamoje civilinėje, tiek prijungtose baudžiamosiose bylose esančiais įrodymais, tiek pateikti naujus įrodymus. Â

Be to, atsakovų teiginiai, jog teismas be pagrindo sprendė, kad Å¡i pradinio atsakovo jų velionio tėvo V. P. prievolė paveldima ir Å¡ios bylos nenutraukė (CPK 293 str. 1 d. 7 p.), prieÅ¡tarauja taip pat ir CK 5.1 straipsnyje nurodytiems bendriesiems teisingumo, protingumo bei sÄ Å¾iningumo principams. Kaip minėta, ieÅ¡kovo V. L. teisė yra pažeista tokiu bÅ«du, kad ginčijami duomenys, kurie neatitinka

tikrovės bei žemina ieÅ¡kovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieÅ¡kovo garbę bei orumÄ , yra iÅ¡spausdinti

atsakovų velionio tėvo V. P. 2003 m. paraÅ¡ytoje ir keletÄ leidimų turėjusioje dideliu tiražu iÅ¡leistoje knygoje „Durnių laivas“. Kaip matyti iÅ¡ Vilniaus m. 41 notarų biuro pateiktų duomenų, atsakovai priėmė velionio tėvo V. P. palikimÄ , taigi ir jo, kaip Å¡ios knygos autoriaus, paveldimas turtines bei neturtines teises, taip pat ir teisę leisti Å¡iÄ knygÄ ir iÅ¡ to gauti jiems priklausantį atlyginimÄ . Taigi, esant byloje nustatytai situacijai, kai Å¡ioje knygoje yra skleidžiami duomenys,  neatitinkantys

tikrovės bei žeminantys ieÅ¡kovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieÅ¡kovo V. L. garbę bei orumÄ , remiantis apeliantų L.

P., P. P., V. P. išdėstytais argumentais, ieškovui V.

L. būtų užkirstas kelias ginti savo teisę (CPK 5 str., 3 str. 1 d.).

Taigi teismas, iÅ¡nagrinėjęs visus ieÅ¡kovo V. L. ginčijamus teiginius, padarė teisingÄ , įstatymu bei įrodymais pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog nebuvo įrodyta,

kad šie teiginiai atitinka tikrovę, todėl pagrįstai patenkintas ieškovo patikslintas ieškinys ir pripažinta, kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“

išspausdinti paminėti teiginiai neatitinka tikrovės (CK 2.24 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliantai be pagrindo teigia, jog tokiu teismo sprendimu yra pažeidžiamos Konvencijos 10 straipsnio bei Konstitucijos 25 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantų L. P., P.

P. ir V. P. apeliaciniame skunde bei ieÅ¡kovo V. L. atsiliepime į šį skundÄ iÅ¡dėstytus argumentus, remdamasi

bylos medžiaga ir anksčiau Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytais argumentais, daro iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti panaikintas skunde nurodytais motyvais, taip pat nėra CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių Å¡io sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus  apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjos                                                                                                   Virginija Čekanauskaitė

    Â

      Danutė Milašienė

      Nijolė Piškinaitė

        Â