2021-02-10 Nr. AB-2876-3-61-3-03500-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-346-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03500-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 3R-415 (AG-346/04-2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2018 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (23.1-08)RNA-21460 „Dėl UAB „Abastas“ pervestų lėšų grąžinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, VMI sprendimas), taip pat įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui 38 429,13 Eur sumą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI ginčijamu sprendimu atsisakė grąžinti UAB „Kredito garantas“ per klaidą ne į tą sąskaitą pervestas pinigines lėšas. Komisija ginčijamu sprendimu tokį VMI sprendimą paliko nepakeistą. Komisija pareiškėjo skundą išnagrinėjo formaliai, iš esmės tik perrašė tuos pačius teiginius, kuriuos nurodė mokesčių administratorius ginčijamame sprendime, nesivadovavo teismų suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas.

3. Pareiškėjo teigimu, UAB „Kredito garantas“ turėjo jam pervesti 52 606,37 Eur sumą, tačiau per klaidą ši suma buvo pervesta į UAB „Abastas“ sąskaitą. VMI minėtą sumą nurašė iš UAB „Abastas“ sąskaitos jos mokestinei nepriemokai padengti. Pareiškėjas įgijo teisę reikalauti 38 429,13 Eur sumos, nes pagal 2018 m. rugpjūčio 1 d. tarp UAB „Kredito garantas“ ir pareiškėjo sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį, reikalavimo teisė į UAB „Kredito garantas“ priklausančias pinigines lėšas (38 429,13 Eur) perėjo pareiškėjui.

4. VMI netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnį. VMI turi pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Pareiškėjas nėra skolingas VMI, piniginės lėšos UAB „Abastas“ buvo pervestos per klaidą, o ne mokestinei prievolei vykdyti. Jei UAB „Abastas“ būtų perdavęs VMI pinigines lėšas prievolei vykdyti, kurios įvykdymo terminas dar nebuvo suėjęs, tada UAB „Abastas“ reikalavimas grąžinti pinigus būtų nepagrįstas. Šiuo atveju UAB „Abastas“ tokio veiksmo neatliko, o VMI savavališkai nurašė UAB „Abastas“ sąskaitoje buvusias lėšas, kurios jai nepriklauso. Piniginės lėšos priklauso pareiškėjui, kuris ir reiškia pretenzijas VMI. Pinigus turi grąžinti VMI, o ne UAB „Abastas“, nes UAB „Abastas“ neturi šių pinigų, ji šiais pinigais nepasinaudojo.

5. Pareiškėjo įsitikinimu, sąžiningas turtą gavęs asmuo, šiuo atveju VMI, privalo grąžinti gautą pinigų sumą kartu su palūkanomis. Sąžiningu laikomas asmuo, nežinojęs ir neturėjęs žinoti, kad pinigus iš UAB „Abastas“ sąskaitos nurašė be teisinio pagrindo. Šiam asmeniui sužinojus, kad turtą gavo be teisinio pagrindo, o VMI apie tai sužinojo 2018 m. kovo 21 d., atsiranda pareiga mokėti palūkanas ir grąžinti nuo šio momento iš turto gautus vaisius ir pajamas.

6. Ta aplinkybė, jog UAB „Abastas“ yra skolingas valstybei, šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes nei UAB „Kredito garantas“, nei pareiškėjas jokių įsiskolinimų valstybės biudžetui neturi, todėl neteisėtai nurašytos piniginės lėšos iš UAB „Abastas“ sąskaitos turi būti grąžintos reikalavimo teisės perėmėjui – pareiškėjui. UAB „Abastas“ neteisėtų veiksmų neatliko, piniginės lėšos buvo nurašytos į VMI sąskaitą be UAB „Abastas“ žinios ar pritarimo, todėl šiuo atveju yra tik vienintelis teisingas ir teisėtas būdas ginti teisėtus interesus – reikalauti iš VMI, kaip iš neteisėto turto įgijėjo, grąžinti neteisėtai nurašytas pinigines sumas.

7. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad UAB „Abastas“ 2018 m. sausio 25 d. pateikė mokesčių administratoriui pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaraciją už 2017 m. gruodžio mėnesį, kurioje deklaravo mokėtiną 129 873 Eur sumą, tačiau šios sumos nesumokėjo. UAB „Abastas“ nesumokėjus įsiskolinimo į valstybės biudžetą, VMI 2018 m. sausio 31 d. priėmė nurodymą Nr. (23.31-08) 467-21760 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad VMI savavališkai nurašė UAB „Abastas“ sąskaitoje esančias lėšas, tačiau neginčija minėto VMI nurodymo, šio nurodymo neginčijo ir skolininkas UAB „Abastas“. Atsižvelgiant į tai, kad į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą 38 429,13 Eur buvo išieškoti iš UAB „Abastas“, kuri buvo skolinga valstybės biudžetui, o ne iš UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad 38 429,13 Eur buvo išieškota iš UAB „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ priklausančio turto. Teisės aktai nenumato, kad išieškotojas turi nustatyti, kam priklauso lėšos skolininko banko sąskaitose.

9. Mokestiniai (mokesčių skolos) teisiniai santykiai šiuo atveju susiklostė tarp VMI ir UAB Abastas“, jie įforminti nenuginčytu VMI nurodymu nurašyti mokestinę nepriemoką iš UAB „Abastas“ sąskaitos (sąskaitų), todėl nėra pagrindo teigti, kad valstybės iždas, atstovaujamas VMI, praturtėjo be teisinio pagrindo. Šiuo atveju be pagrindo praturtėjo ne valstybė, o UAB „Abastas“, ginčo suma (38 429,13 Eur) pareiškėjo sąskaita susimažinusi savo skolą valstybei. Apie tai, jog UAB „Abastas“ sąskaitoje esančios piniginės lėšos gali priklausyti kitam asmeniui, mokesčių administratorius nežinojo ir negalėjo žinoti, todėl nėra pagrindo teigti apie mokesčių administratoriaus nesąžiningumą. Šiuo atveju negalima laikyti, kad pareiškėjo per klaidą pervestos piniginės lėšos į UAB „Abastas“ sąskaitą neatlygintinai perėjo trečiajam asmeniui, todėl mokesčių administratorius neturi pareigos grąžinti 38 429,13 Eur sumą.

10. Pareiškėjas turėtų reikalauti grąžinti pinigus iš be teisinio pagrindo praturtėjusio asmens – UAB „Abastas“ CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka, įskaitant ir galimybę inicijuoti įmonės bankroto procedūrą. Komisija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovavosi tokio pobūdžio bylose suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti Komisijos sprendimą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos ir VMI sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo ir pagrindo įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui 38 429,13 Eur sumą, kuri išieškota iš kito asmens banko sąskaitos.

13. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nekeliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus UAB „Abastas“ atžvilgiu vykdomo išieškojimo. Šiuo atveju materialinis teisinis santykis yra susiklostęs tarp pareiškėjo ir VMI, iš kurios pareiškėjas reikalauja grąžinti 38 429,13 Eur sumą. Todėl teismas neanalizavo mokesčių administratoriaus atliekamo priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo pagrįstumo, o vertino, ar pareiškėjo lėšos, pervestos į kito asmens (UAB „Abastas“) banko sąskaitą, galėjo būti išieškotos mokesčių administratoriaus.

14. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punkte ir 105 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą ir atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai nenustato mokesčių administratoriui pareigos vertinti, ar iš asmens išieškomos sumos nepriklauso kitiems subjektams. Tokia pati išvada padaryta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-543/2013. Tuo remdamasis teismas įvertino kaip teisiškai nereikšmingus pareiškėjo teiginius, kad VMI išieškotos sumos priklausė pareiškėjui, todėl VMI neteisėtai šias lėšas išieškojo, nes mokesčių administratorius, atlikdamas priverstinį išieškojimą, neturi pareigos aiškintis mokesčių mokėtojo banko sąskaitoje esančių pinigų priklausomybės, o užtenka nustatyti, kad šie pinigai yra asmens, kurio atžvilgiu atliekamas priverstinis išieškojimas, banko sąskaitoje.

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog VMI šiuo atveju turi pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą CK 6.239 straipsnio pagrindu. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nustatyta, jog VMI lėšas iš UAB „Abastas“ išieškojo esant teisinam pagrindui. VMI 2018 m. sausio 31 d. nurodyme aiškiai nurodė nurašyti mokestinę nepriemoką (129 916,26 Eur) iš UAB „Abastas“ kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų. Taigi, priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo atliktas minėto nurodymo pagrindu, o teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką VMI suteikia MAĮ 33 straipsnio 8 punktas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš UAB „Abastas“ sąskaitų būtų negaliojantis ar ginčytinas. Teismas, nenustatęs pagrindo abejoti VMI nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką pagrįstumu, laikė, kad šiuo atveju VMI nurašė ginčo sumą iš UAB „Abastas“ sąskaitos egzistuojant teisiniam pagrindui. Teismas taip pat laikė, kad VMI atlikti veiksmai nurašant mokestinę nepriemoką iš UAB „Abastas“ sąskaitos, esant priimtam ir nepanaikintam nurodymui, yra sąžiningi, nes VMI, pirma, neturėjo pareigos aiškintis, ar dėl išieškomos pinigų sumos nėra kilęs ginčas, antra, neturėjo pagrindo manyti, kad išieškoma pinigų suma priklauso ne UAB „Abastas“. Pareiškėjo argumentai, kad VMI 2018 m. kovo 21 d., kai buvo kreiptasi į ją, sužinojo, kad išieškoti pinigai priklauso ne UAB „Abastas“, o pareiškėjui, todėl turėjo juos pareiškėjui grąžinti, laikytini nepagrįstais, nes VMI atliko mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus remdamasi galiojančiu nurodymu išieškoti mokestinę nepriemoką, o pagrindo, dėl kurio turėtų grąžinti išieškotą sumą, nėra, nes nurodymas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra galiojantis ir nepanaikintas. Taigi VMI atžvilgiu CK 6.239 straipsnio 1 dalis netaikytina ir mokesčių administratoriaus atliktas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas nepagrįstu praturtėjimu nelaikomas.

16. Teismas sutiko su Komisijos sprendime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas per klaidą UAB „Abastas“ pervestas lėšas turi teisę reikalauti atlyginti CK nustatyta tvarka, nes nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija lemia, kad VMI iš UAB „Abastas“ banko sąskaitos lėšas išieškojo esant teisiniam pagrindui, tačiau UAB „Kredito garantas“ (kurio teises perėmė pareiškėjas) lėšas UAB „Abastas“ pervedė per klaidą. Paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio MAĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos (MAĮ 111 str.), t. y. nustačius, kad mokesčių administratorius išieškojo lėšas nepagrįstai, tokios išieškotos lėšos galėtų būti grąžinamos ne pareiškėjui, o asmeniui, iš kurio nepagrįstai išieškota mokestinė nepriemoka.

17. Teismas konstatavo, kad ginčijami Komisijos ir VMI sprendimai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą dėl lėšų grąžinimo. Todėl teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, akcentuoja, kad atsisakant grąžinti pinigines lėšas buvo netinkamai aiškinamas CK 6.239 straipsnis. Šiame straipsnyje yra nustatyta ši būtina sąlyga – be teisinio pagrindo įgytą turtą asmuo perduoda neatlygintinai kitam asmeniui, kurios šiuo atveju nėra, nes UAB „Abastas“ be teisinio pagrindo įgytos 38 429,13 Eur sumos neperdavė neatlygintinai kitam asmeniu, o šis kitas asmuo, t. y. VMI, šią sumą nurašė nuo UAB „Abastas“ sąskaitos. Sprendžiant iškilusį ginčą būtina vadovautis ne tik CK 6.239 straipsniu, bet ir kitais CK XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ straipsniais.

20. Taip pat teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalį, nes šiuo atveju pareiškėjas nėra skolingas VMI, piniginės lėšos UAB „Abastas“ buvo pervestos per klaidą, o ne kokiai nors prievolei įvykdyti. Šis argumentas buvo pagrindinis, dėl kurio nei VMI, nei Komisija, nei teismas savo sprendimuose nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pareiškėjo teisę susigrąžinti jam priklausančius pinigus, t. y. nenurodė, kokiu pagrindu pareiškėjui priklausantis turtas buvo nusavintas.

21. VMI sužinojus, kad turtą gavo be teisinio pagrindo, kilo pareiga mokėti palūkanas ir grąžinti nuo šio momento iš turto gautus vaisius ir pajamas (CK 6.240 str. 1 d.). Šiuo atveju teismas iš esmės pripažino, kad VMI išieškotos lėšos gali būti grąžintos asmeniui. Šis asmuo nagrinėjamu atveju yra pareiškėjas, iš kurio buvo nepagrįstai išieškota mokestinė nepriemoka.

22. Nagrinėjamu atveju lėšas be teisinio pagrindo gavo būtent VMI, nes UAB „Abastas“ į jo sąskaitą neteisingai pervestas pinigines lėšas būtų grąžinęs, bet to nesuspėjo padaryti, nes pinigai buvo tiesiog pavogti.

23. Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 3R-415 (AG-346/04-2018) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (23.1-08)RNA-21460 „Dėl UAB „Abastas“ pervestų lėšų grąžinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas savo skunde taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti VMI grąžinti jam 38 429,13 Eur sumą, kurią per klaidą UAB „Kredito garantas“ (pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į minėtą sumą iš UAB „Kredito garantas“) pervedė į UAB „Abastas“ sąskaitą, o VMI šią sumą nurašė iš UAB „Abastas“ sąskaitos jos mokestinei nepriemokai padengti.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą nurodęs, kad teisės aktai nenustato mokesčių administratoriui pareigos vertinti, ar iš asmens išieškomos sumos nepriklauso kitiems subjektams; šiuo atveju VMI lėšas iš UAB „Abastas“ išieškojo esant teisinam pagrindui – VMI 2018 m. sausio 31 d. priimtam nurodymui nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos Nr. (23.31-08) 467-21760, nes UAB „Abastas“ 2018 m. sausio 25 d. pateikė mokesčių administratoriui PVM deklaraciją už 2017 m. gruodžio mėn., kurioje deklaravo tam tikrą mokėtiną PVM sumą, tačiau jos nesumokėjo; pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš UAB „Abastas“ sąskaitos būtų negaliojantis ar ginčytinas; VMI veiksmai nurašant mokestinę nepriemoką iš UAB „Abastas“ sąskaitos, esant priimtam ir nepanaikintam minėtam nurodymui, yra sąžiningi, nes VMI, pirma, neturėjo pareigos aiškintis, ar dėl išieškomos pinigų sumos nėra kilęs ginčas, antra, neturėjo pagrindo manyti, kad išieškoma pinigų suma priklauso ne UAB „Abastas“.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad jis nėra skolingas VMI, piniginės lėšos į UAB „Abastas“ sąskaitą buvo pervestos per klaidą, o ne kokiai nors prievolei įvykdyti; šiuo atveju teismas iš esmės pripažino, kad VMI išieškotos lėšos gali būti grąžintos asmeniui, t. y. šiuo atveju pareiškėjui, iš kurio buvo nepagrįstai išieškota mokestinė nepriemoka.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų. Vienas iš pagrindinių teisės aktų, reguliuojančių mokestinius santykius, yra MAĮ, kuriame taip pat pasisakyta ir dėl mokesčių administratoriaus teisių bei pareigų tais atvejais, kai būtina priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką ar ją grąžinti, kas ir yra aktualu šiuo atveju.

29. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte pažymėta, jog mokesčių administratorius turi teisę priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas; 105 straipsnyje 1 dalyje nurodyta, kada mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką; 111 straipsnyje nustatyta, jog paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos MAĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-543/2013, spręsdamas iš esmės analogiško pobūdžio ginčą, nurodė, kad pareiškėjas, kuris yra ir mokesčių mokėtojas, kreipėsi į mokesčių administratorių dėl atitinkamų sumų grąžinimo, bet jo pasirinktas teisių gynimo būdas yra netinkamas bei nelemia skundo reikalavimų tenkinimo, nes mokestinė nepriemoka buvo išieškota ne iš pareiškėjo, o iš kito mokesčių mokėtojo, kuris neapeliavo dėl mokestinės nepriemokos neteisėto bei nepagrįsto išieškojimo ir/ar nepagrįsto mokesčio bei su juo susijusių sumų grąžinimo iš valstybės biudžeto. Mokesčių administratorius neturi pareigos aiškintis, ar pinigų sumos, nurašomos iš mokesčių mokėtojo sąskaitos esant mokestinei nepriemokai, yra tos pinigų sumos, dėl kurių nėra ginčo. Priešingu atveju būtų paneigtas pats mokestinės nepriemokos išieškojimo institutas, o mokestinės nepriemokos išieškojimas pasidarytų pakankamai komplikuotas, užtruktų laike, o kartais galėtų pasidaryti ir negalimas. Apie tai, kad mokesčių mokėtojo sąskaitoje esančios piniginės lėšos gali priklausyti kitam asmeniui (t. y. pareiškėjui), mokesčių administratorius nežinojo ir negalėjo žinoti, kitokių faktinių duomenų administracinėje byloje nėra, taigi, nėra pagrindo teigti ir apie mokesčių administratoriaus nesąžiningumą, o preliminariai galima būtų teigti apie mokesčių mokėtojo, į kurio sąskaitą per klaidą buvo pervestos lėšos, nepagrįstą praturtėjimą.

31. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatė tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nesivadovauti prieš tai nurodyta teismų praktika ir nuo jos nukrypti. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas vadovaujantis prieš tai nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikos išaiškinimais, kuriuo buvo atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti ginčijamus Komisijos ir VMI sprendimus bei įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui ginčo pinigų sumą, yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai priešingos išvados nesuponuoja, jie yra deklaratyvaus pobūdžio, pateikti pareiškėjui palankia linkme modifikuojant pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus bei teisės aktų nuostatas.

32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mažųjų įmonių teisininkų agentūra“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius